Civilinė byla Nr. 2A-79-381/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00636-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.; 21.4.2.6.;

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 27 d.

Vilnius

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono,  

        rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės M. B., atsakovų A. B. ir D. B. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1212-436/2014 pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovams A. B., D. B., E. B. dėl sandorių pripažinimo apsimestiniais ir negaliojančiais, trečiasis asmuo G. B..

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

        Ginčas byloje kilo dėl paskolos sutarčių pripažinimo apsimestiniais sandoriais, jų kvalifikavimo jungtinės veiklos sutartimi, taip pat paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl suklydimo.

        Ieškovė M. B. kreipėsi į teismą ir patikslinusi savo reikalavimus prašė:

        1) pripažinti negaliojančiomis, kaip apsimestinius sandorius, 2008 m. balandžio 7 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. tarp ieškovės, kaip atsakovo E. B. atstovės, ir atsakovų A. B., D. B. (toliau – ir Atsakovai) pasirašytas sutartis, kuriomis ieškovė pasiskolino 117 000 Lt namo statybai (duomenys neskelbtini);

        2) pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo, 2008 m. balandžio 7 d. tarp ieškovės, kaip trečiojo asmens G. B. atstovės, ir Atsakovų pasirašytą sutartį, kuria ieškovė pasiskolino 35 000 Lt žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui;

        3) pripažinti bendrąją jungtinę veiklą tarp ieškovės ir atsakovų, statant namą (duomenys neskelbtini);

        4) priteisti solidariai iš Atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

        Ieškovė nurodė, kad 2007 m. gruodžio mėnesį pasiūlė atsakovui E. B. išnaudoti neužstatytą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini): jame pastatyti namą ir po to jį parduoti. Kadangi jie lėšų namo statybai neturėjo, ieškovė, neinformavusi atsakovo E. B., į namo statybą pasiūlė investuoti atsakovui A. B., su kuriuo susitarė, kad jam atiteks 50 procentų pajamų, gautų pardavus namą. Užtikrinant Atsakovų lūkestį atgauti investuotas lėšas, ieškovė su jais 2008 m. balandžio 7 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią ji neva pasiskolino 80 000 Lt namo statybai. Kaip priedas prie šios sutarties, 2008 m. rugsėjo 24 d. buvo pasirašyta dar viena sutartis, pagal kurią tam pačiam tikslui ieškovė neva pasiskolino 37 000 Lt. Faktą, kad šiomis sutartimis buvo pridengta jungtinė veikla, patvirtina ne tik prievolės grąžinti pinigus atsiradimo susiejimas su namo pardavimu, bet ir tarp ieškovės bei Atsakovų 2008 m. balandžio 7 d. sudaryta sutartis, pagal kurią jie įsipareigojo ieškovei sumokėti pusę iš namų ir žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo gauto pelno. Šalys, be kita ko, susitarė, kad paskolos sutartys bus anuliuotos pardavus namą ir pasidalinus gautas lėšas. Sandorių apsimestinį pobūdį rodo ir Atsakovams teiktos išlaidų namo statybai ataskaitos.

        Ieškovė su Atsakovais taip pat tarėsi dėl namų valdos projekto įgyvendinimo (duomenys neskelbtini). Garantuodama savo įsipareigojimų įvykdymą, ieškovė 2008 m. balandžio 7 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią ji, neva veikdama kaip trečiojo asmens G. B. atstovė, pasiskolino iš Atsakovų 35 000 Lt pirkti žemės sklypui (duomenys neskelbtini). Ieškovė šių pinigų negavo, šalių bendros veiklos planas nebuvo realizuotas. Pastarosios sutarties sudarymą dėl suklydimo taip pat patvirtina aplinkybės, kad ieškovė neturėjo trečiojo asmens įgaliojimo, o sutartyje nurodytas žemės sklypas buvo nupirktas iki sutarties pasirašymo – 2006 m. birželio 30 d. Pradiniame ir pirmą kartą patikslintame ieškinyje ieškovė 2008 m. balandžio 7 d. sutartį dėl 35 000 Lt paskolos prašė pripažinti apsimestiniu sandoriu, kuriuo pridengtas šalių susitarimas vykdyti bendrą jungtinę veiklą (I b. t., l. 3-5, 24-26). Vėliau patikslintame ieškinyje ji pakeitė ieškinio pagrindą (I b. t., l. 189-191) ir prašė pripažinti, jog nurodyta sutartis sudaryta dėl suklydimo ir yra negaliojanti, nes ketinimai dėl jungtinės veiklos (duomenys neskelbtini). liko neįgyvendinti, pinigai nebuvo jai perduoti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

        Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino tarp ieškovės ir Atsakovų 2008 m. balandžio 7 d. pasirašytą sutartį ir 2008 m. rugsėjo 24 d. jos priedą jungtinės veiklos sutartimi, sudaryta tarp ieškovės ir atsakovų; paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

        Teismas, kvalifikuodamas šalių sutartis, pasirašytas 2008 m. balandžio 7 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d., sprendė esant labiau tikėtina, kad jos buvo sudarytos kaip jungtinės veiklos (partnerystės), o ne paskolos sutartys (CK 1.87 straipsnis, 6.969 straipsnis). Teismas, remdamasis ieškovės ir atsakovo E. B. paaiškinimais, pastarojo ieškovei išduotu įgaliojimu vykdyti statinių statybą jam priklausančiame žemės sklype, sprendė, kad ieškovę ir atsakovą E. B. siejo jungtinė veikla, kurios tikslas buvo namo pastatymas, jo pardavimas bei gauto pelno pasidalinimas. Faktą, kad prie šios veiklos 117 000 Lt dydžio piniginiu įnašu prisidėjo Atsakovai, anot teismo, patvirtina aplinkybės, jog ieškovė periodiškai atsiskaitydavo atsakovui A. B. už panaudotas lėšas; nei vienai iš bylos šalių atsakovui E. B. priklausančiame žemės sklype statytas namas nebuvo reikalingas. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Atsakovai pagal valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) duomenis užsiima prekyba nekilnojamuoju turtu, namų statyba ir prekyba. Todėl jų veiksmai, perduodant ieškovei pinigines lėšas, kontroliuojant jų panaudojimą, atsiskaitant su darbininkais už atliktus statybos darbus, teismo vertinimu, suponuoja, kad pinigų perdavimo faktai buvo įforminti paskolos sutartimis siekiant apsaugoti investiciją ir užtikrinti jos grąžinimą.

        Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą dėl suklydimo, 2008 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė, įgaliota trečiojo asmens, pasiskolino iš Atsakovų 35 000 Lt, teismas konstatavo, kad ieškovė iš esmės įrodinėja, jog šiuo sandoriu buvo pridengtas kitas sandoris, t. y. garantija ir ketinimas investuoti lėšas į namų valdos projekto įgyvendinimą. Įrodymų, kurie patvirtintų buvus tokį šalių bendrą interesą ar tikslą, anot teismo, byloje nėra. Sutartyje nurodytą sklypą trečiasis asmuo įgijo 2006 m. spalio 9 d. iš savo asmeninių lėšų, šiame sklype namų valdos projektą ji vystė taip pat savo lėšomis. Teismas pabrėžė, kad abejose 2008 m. balandžio 7 d. šalių pasirašytose paskolos sutartyse pavartotas tas pats žodis „skolinuosi“. Ginčydama 2008 m. balandžio 7 d. sutartį dėl 80 000 Lt paskolos, ieškovė patvirtino, kad pinigus iki sutarties pasirašymo buvo gavusi anksčiau, o šalis siejo draugiški santykiai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ieškovei 35 000 Lt taip pat tikėtinai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė aplinkybių, patvirtinančių jos suklydimą.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

        Apeliaciniame skunde Atsakovai prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys tenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės jų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

        Skunde teigiama, kad bylos svarstymui nebuvo pateikta įrodymų, kurie patvirtintų Atsakovų nesąžiningumą. Akivaizdžiai nesąžiningi yra ieškovės veiksmai: ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ji pareiškė tik po to, kai Atsakovai kreipėsi į teismus dėl skolų pagal ginčo sandorius priteisimo. Paskolos sutartimis ieškovei lėšos buvo paskolintos jose numatytam tikslui, t. y. namo statybai žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Be to, ieškovė pasiskolintas lėšas įsipareigojo grąžinti iki sutartyse įrašyto termino. Paskolintų sumų panaudojimą atsakovas A. B. kontroliavo, kadangi ieškovė įsipareigojo jas panaudoti tam tikram tikslui (CK 6.877 straipsnio 1 dalis).

        Konstatavęs jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties sudarymą, pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad ji neatitiko įstatyme nustatytų formos reikalavimų (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Jungtinė veikla nebuvo vykdoma ir tą patvirtina ne tik atsakovo E. B. 2011 m. spalio 14 d. atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija, kad jis atsakovų nepažįsta, su jais nebuvo sudaręs jokių susitarimų, bet ir atsakovo E. B. bei ieškovės paaiškinimų, duotų byloje bei ikiteisminiame tyrime, prieštaringumas dėl to, kaip turėjo būti padalintas iš namo pardavimo gautas pelnas. Be to, ieškovės pozicija dėl piniginių lėšų gavimo nuolat kito: vienuose procesiniuose dokumentuose ji neigia pinigų gavimo faktą, kituose tvirtina priešingai. Nėra jokių įrodymų, remiantis kuriais būtų galima pripažinti, kad bylos šalys buvo susitarusios vykdyti jungtinę veiklą. Ieškovės ginčijamose paskolos sutartyse nėra apibrėžtas joks šalių susitarimas veikti bendrai. Priešingai, jose yra visi paskolos sutartims būdingi elementai. Taigi, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino 2008 m. balandžio 7 d. sutarties ir 2008 m. rugsėjo 27 d. jos priedo esmę, netinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Jungtinės veiklos sudarymo ir vykdymo faktus paneigia ir aplinkybės, kad iki šiol atsakovui E. B. priklausančiame žemės sklype pastatytas namas nėra priduotas ar įregistruotas viešuosiuose registruose, o ieškovė ir atsakovas E. B. nekreipia dėmesio į raginimus spręsti ginčą gražiuoju.

        Atsiliepime į Atsakovų apeliacinį skundą ieškovė M. B. prašo skundą atmesti, nurodydama, kad teismas išvadą, jog ginčo sandoriai yra ne paskolos, bet jungtinės veiklos sutartys, priėjo ištyręs ir įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą. Susitarimo dėl jungtinės veiklos sudarymo faktą apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų pripažino pats atsakovas A. B..

        Atsiliepime į Atsakovų apeliacinį skundą atsakovas E. B. prašo skundą atmesti bei teismo remtis jo paaiškinimais, duotais paskutiniame teismo posėdyje.

        Apeliaciniame skunde ieškovė M. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 2008 m. balandžio 7 d. sutartį dėl 35 000 Lt skolinimosi, priteisti iš Atsakovų jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

        Skunde teigiama, kad tarp ieškovės ir Atsakovų 2008 m. balandžio 7 d. pasirašyta sutartis dėl 35 000 Lt paskolos yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti kitą sandorį, pagal kurį šalys ketino bendradarbiauti, t. y. keisti sklypų paskirtis ir juos realizuoti. Tą patvirtina ne tik atsakovo A. B. paaiškinimai bei liudytojos A. S. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, bet ir atsakovo veiksmai perkant žemės sklypą, esantį greta įgyto trečiojo asmens, bei įskaitant į ginčo sandorį 10 000 Lt, kuriuos sumokėjo V. B. kaip rankpinigius už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Be to, 15 000 Lt atsakovas A. B. ieškovei perdavė detaliojo plano parengimui. Taigi tarp šalių buvo bendra jungtinė veikla.

        Atsakovai neįrodė, kad suteikė ieškovei 35 000 Lt paskolą. Tikroji šalių valia, kaip minėta, buvo jungtinė veikla: atsakovas A. B. investuodavo pinigus, ieškovė ieškojo sklypų, rinko ir rengė dokumentus sklypų paskirties keitimui, vyko į tuos klausimus sprendžiančias institucijas.

        Atsiliepime į ieškovė apeliacinį skundą Atsakovai prašo skundą atmesti, nurodydami, nekartojant atsikirtimų, išdėstytų jų apeliaciniame skunde, kad  ieškovė nepaaiškina, kuo pasireiškė jos suklydimas pasirašant 2008 m. balandžio 7 d. sutartį dėl 35 000 Lt paskolos. Ieškovė pripažįsta, kad jai buvo perduota sutartyje įrašyta suma. Apeliaciniame skunde minimos aplinkybės nepatvirtina suklydimo fakto. Byloje esančiame A. S. rašte aiškiai nurodyta, kad atsakovo A. B. sumokėta rankpinigių suma buvo įskaityta į trečiojo asmens už žemės sklypą mokėtinas sumas. Trečiasis asmuo ieškovės nurodomų aplinkybių nepatvirtino.

        Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo G. B. prašo skundą tenkinti, nurodydama, kad sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ji įsigijo iš asmeninių lėšų dar 2006 m. Ieškovės ginčijamas sandoris yra susijęs su visiškai kitais teisiniais santykiais, nei nurodyti jo tekste.

         IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

         Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio proceso tikslas – nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktų nustatymo ir teisės taikymo aspektais, tačiau ne dar kartą išnagrinėti bylą iš naujo. Šio apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyką sudaro apeliaciniuose skunduose iškeltų argumentų dėl pirmosios instancijos teismo atlikto ginčo faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo teisingumo patikrinimas.

        Dėl sandorių apsimestinio pobūdžio

         CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, tai taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu taip pat laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis). Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi nustatyti tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, iš kurių būtų galima spręsti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. prieš S. B. ir kt., Nr. 3K-3-26/2011; 2012 m. gruodžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. prieš J. K., L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-542/2012).

        Nustatytų faktinių aplinkybių visumos pagrindu, taikydamas įrodymų vertinimo ir sutarčių aiškinimo taisykles (CPK 185 straipsnis, CK 6.193 straipsnis), pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovų buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, kuri buvo pridengta tarp ieškovės ir Atsakovų 2008 m. balandžio 24 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. pasirašytomis sutartimis dėl 117 000 Lt paskolos (I b. t., l. 8–9). Nesutikdami su tokiu faktinių aplinkybių teisiniu kvalifikavimu, apeliaciniame skunde Atsakovai teigia, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino šalių valią, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir neatsižvelgė į atsakovo E. B. paaiškinimus, kad jis Atsakovų nepažįsta ir nebuvo sudaręs su jais jokių susitarimų. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo išvadų vertinimu Atsakovų apeliaciniame skunde nesutinka. Spręsdamas dėl Atsakovų įvardijamų sandorių apsimestinio pobūdžio, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė sąlygas, būtinas CK 1.87 straipsnio taikymui, visapusiškai ir išsamiai išanalizavo ieškinio ir atsiliepimų į jį faktinį pagrindą sudariusias aplinkybes (CPK 185 straipsnis), pateikė aiškų padarytų išvadų pagrindimą. Formuluodami apeliacinio skundo pagrindą, Atsakovai selektyviai atrinko tik jiems naudingus faktus, ignoruodami savo pozicijos ginčo klausimu nenuoseklumą bei kitų šalių bylos svarstymui teiktus įrodymus, jų paaiškinimus ir liudytojų parodymus.

        Bylos svarstymui pateiktais įrodymais nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas E. B. buvo susitarę bendrai pastatyti pastarajam priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą ir jį pardavus gautą pelną pasidalinti (I b. t., l. 73). Nors tarpusavio susitarimo ieškovė ir atsakovas E. B. raštu neįformino, tačiau atsakovas 2007 m. gegužės 17 d. davė ieškovei įgaliojimą įregistruoti nurodytą sklypą jo vardu Nekilnojamojo turto registre, valdyti ir naudoti sklypą bei vykdyti jame statinių statybą (I b. t., l. 145). Tiek ieškovė, tiek atsakovas E. B. patvirtino, kad pagal pradinį susitarimą dėl jų dalių bendroje veikloje atsakovui E. B. turėjo tekti 30 procentų namo pardavimo kainos, o kita dalis – ieškovei. Be kita ko, atsakovas E. B. taip pat paaiškino, kad namo statyba rūpinosi ieškovė, kuri taip pat buvo įsipareigojusi ją iš dalies finansuoti. Ieškovė su atsakovo E. B. paaiškinimais sutiko bei nurodė, kad neturėjo lėšų namui statyti, todėl pasiūlė atsakovui A. B. investuoti į namo statybas, susitariant už tai jam atiduoti 50 procentų namo pardavimo kainos (I b. t., l. 3). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų dėl ginčo sandorių sudarymo aplinkybių, atsakovas A. B. parodė, kad 2007 m. gegužės mėn. žodžiu susitarė su ieškove pastatyti namą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Jis taip pat paaiškino, kad namo statybos klausimus aptarinėjo su atsakovu E. B., o namo statyba buvo finansuojama pagal modelį, kai pinigai ieškovei būdavo perduodami dalimis, o ji teikdavo atliktų darbų ir išleistų lėšų ataskaitas (ikiteisminio tyrimo (toliau – IT) b. l. 11–12). Iš esmės analogiškas aplinkybes parodė ir atsakovė D. B. (IT b. l. 27–27). Atsakovų ir ieškovės pirminiai paaiškinimai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, dėl susitarimo statyti namą, ginčo sandorių pasirašymo motyvų, kuriais siekta ex post facto raštu patvirtinti pinigų perdavimą, tarpusavyje derėjo ir buvo neprieštaringi.

        Iš pradžių parodęs, kad su ieškove tarėsi bendrai statyti namą, 2011 m. gruodžio 2 d. surengtoje akistatoje atsakovas A. B. pakeitė savo poziciją ir paaiškino, jog pinigus tik skolino, tačiau domėjosi jų panaudojimu (IT b. l. 62–67). Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje atsakovas A. B. paaiškino, jog su ieškove buvo sudaręs susitarimą statyti namą už jo lėšas, kurios turėjo būti grąžintos jam atiduodant pusę (50 procentų) už namą gautos kainos (I b. t., l. 117–118). Šie atsakovo paaiškinimai dėl susitarimo sudarymo, jam turėjusios atitekti pardavus namą gautos kainos dalies, atitinka analogiškus kitų bylos šalių (ieškovės, atsakovo E. B.) paaiškinimus. Dėl pastarųjų aplinkybių būtina pabrėžti, kad prieš tai minėtoje akistatoje atsakovas A. B. neigė susitarimo pasidalinti iš namo pardavimo gautas pajamas sudarymą, tačiau vėliau savo poziciją pakeitė. Šalių teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingą faktinę aplinkybę, kad atsakovas A. B. aktyviai dalyvavo namo statyboje, t. y. atvykdavo apžiūrėti statybų, parodė liudytoju ikiteisminiame tyrime apklaustas J. L., samdytas namo statybos darbams atlikti (IT b. l. 106). Be to, ieškovė periodiškai teikdavo atsakovui A. B. ataskaitas apie namo statybai panaudotas lėšas, kurias jis patikrindavo ir tą pažymėdavo (I b. t., l. 76–93). Ataskaitų teikimo ir tikrinimo tikslas, anot atsakovo A. B., buvo ieškovei namo statybai perduotų pinigų panaudojimo kontrolė (IT b. l. 62–67). Negalima ignoruoti ir fakto, kad namo statybose buvo naudojami atsakovui A. B. priklausę įrankiai. 2012 m. gegužės 10 d. teismo posėdyje atsakovas A. B. paaiškino, kad žinojo, kurio asmens vardu statomas namas, ir dar kartą patvirtino, jog pagal susitarimą su ieškove jai perduoti pinigai turėjo būti grąžinti iš namo pardavimo gautų pajamų (II b. t., l. 21).

        Įvardyti bylos šalių paaiškinimai, taip pat rašytiniai įrodymai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, neabejotinai patvirtina kelias ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes: pirma, ieškovė ir atsakovas E. B. buvo susitarę kooperuodami lėšas, darbą pastatyti atsakovui priklausančiame žemės sklype namą, jį parduoti ir pasidalinti gautas lėšas; antra, ieškovė į su atsakovu E. B. pradėtą jungtinę veiklą įtraukė ir Atsakovus, kurie prie jos prisidėjo turtiniu įnašu ir įrankiais. Taigi bylos šalis, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, siejo bendras tikslas – pastatyti namą, jį parduoti ir pasidalyti už jį gautą kainą. Aplinkybė, ar atsakovas E. B. žinojo apie Atsakovų prisidėjimą prie namo statybos, kvalifikuojant tarp šalių susiklosčiusius faktinius santykius yra nereikšminga, kadangi namo statybos, pardavimo ir pinigų pasidalinimo dalių klausimais buvo suderinta šalių valia ir sutapo dalyvavimo tokiame teisiniame santykyje pagrindas. Be to, atsakovas A. B. pirmosios instancijos teisme patvirtino žinojęs, kieno vardu statomas namas, t. y. pripažino žinojęs apie atsakovo E. B. dalyvavimą ir jo indėlį bendroje veikloje. Teisėjų kolegija pažymi, kad skiriamasis jungtinės sutarties bruožas, leidžiantis ją atriboti nuo kitų panašių sutartinių teisinių santykių, – tai bendri jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje H. A. G. prieš R. Š., bylos Nr. 3K-3-290/2011, ir joje nurodytą teismo praktiką). Šių jungtinę veiklą kvalifikuojančių požymių buvimą nagrinėjamu atveju tiesiogiai įrodo aktyvus atsakovo A. B. dalyvavimas namo statyboje, darbų ir išlaidų kontroliavimas, susitarimas, kad namo statybai perduoti pinigai bus grąžinti iš pajamų, gautų pardavus pastatytą namą ir sumokant Atsakovams iš anksto sutartą namo pardavimo pajamų dalį. Priešingai, nei teigia Atsakovai, atsakovo A. B. veiksmai aktyviai įsitraukiant į namo statybos procesą, vėliau ieškant jo pirkėjų nėra būdingi tikslinės paskolos teisiniams santykiams (CK 6.877 straipsnis 1 dalis). Pagal byloje nustatytas aplinkybes, ieškovei perduotų pinigų panaudojimo kontrolė savo intensyvumu, mastu ir pobūdžiu rodo, kad atsakovas A. B. ne formaliai domėjosi pinigų panaudojimo paskirtimi, bet rūpinosi konkretaus rezultato pasiekimu, t. y. namo pastatymu. Šių veiksmų, paremtų tapačiais motyvais, tęstinumą patvirtina ir minėta aplinkybė dėl namo pirkėjų paieškų. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Atsakovų keliama versija, esą 117 000 Lt ieškovei buvo perduoti kaip tikslinė paskola, neatitinka jų minėtų veiksmų.

        Anksčiau nurodytų faktinių aplinkybių kontekste yra reikšmingi ir kiti faktai, kurie netiesiogiai taip pat patvirtina bendro šalių susitarimo vykdyti bendrą veiklą sudarymą ir įgyvendinimą. Atsakovai neneigia to, kad su ieškove juos siejo ilgamečiai tarpusavio pasitikėjimu pagrįsti santykiai, taip pat ir to, jog jie kartu užsiėmė nekilnojamojo turto vystymo veikla (pvz., ieškovė turėjo rekonstruoti Atsakovams priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde taip pat nekvestionuojamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad ginčo namas nebuvo reikalingas nei vienai iš šalių, o Atsakovai užsiima prekyba nekilnojamuoju turtu, namų statyba ir prekyba. Taigi šalių susitarimas, kooperuojantis pastatyti namą, jį parduoti, tiesiogiai siejasi su ieškovės bei Atsakovų vykdyta veikla. Pastarieji duomenys patvirtina įrodinėjimo dalyką (šioje ginčo dalyje) sudarančius materialiojo teisinio pobūdžio juridinius faktus.

        Pinigai, skirti namo statybai finansuoti, kaip minėta, ieškovei buvo perduodami dalimis, o ginčo sutartimis pinigų perdavimas raštu patvirtintas ex post facto. Įvardydami 2008 m. balandžio 7 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. sutartis, kuriomis ieškovė paliudijo gavusi iš Atsakovų 117 000 Lt, paskolos sutartimis, Atsakovai ignoruoja aplinkybę, kad sutarčių tekste pavartotas vienintelis paskolos sandoriams būdingas žodis – „skolinuosi“, kuriuo patvirtinamas paskolos dalyko perdavimo faktas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Iš 2008 m. balandžio 7 d. sutarties teksto matyti, kad pinigų grąžinimas susietas su namo pardavimu, o prievolė rūpintis namo statyba pavesta ieškovei: „[a]š, M. B., <...>, įsipareigoju S. B. „Putinų“ (duomenys neskelbtini) pastatyti rąstinį namą. Lėšas statyboms skolinuosi D. ir A. B. 80 000 litų <...>, kuriuos įsipareigoju atiduoti pardavusi namą <...>. <...> jei namas nebus parduotas, sutartis pratęsiama iki pardavimo“. Lingvistinės sutarties teksto reikšmės, teisėjų kolegijos nuomone, dera su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis dėl šalių susitarimo vykdyti jungtinę veiklą statant ir parduodant namą. Vien tik pavienio žodžio „skolinuosi“ pavartojimas bendrame tekste nekeičia visumos prasmės: ieškovė įsipareigoja organizuoti namo statybą, Atsakovų įnašo grąžinimas susietas su namo pardavimu. Iš esmės tapatus tekstas pavartotas ir 2008 m. rugsėjo 24 d. sutartyje, pasirašytoje kaip priedas prie 2008 m. balandžio 7 d. sutarties. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad lingvistinio sutarčių teksto aiškinimo metodo naudojimas paremtas paprasto, vidutinio žmogaus standarto taikymu, t. y. vertinama tai, ką būtų turėjęs omenyje toks žmogus, pavartojęs konkrečius žodžius bylos faktines aplinkybes atitinkančioje situacijoje. Nagrinėjamu atveju tiek šalių veiksmai, jų ketinimai, tiek sutarčių teksto lingvistinė prasmė tarpusavyje atitinka, esminio prieštaravimo tarp jų nėra. Taigi tiek objektyviojo, tiek subjektyviojo sutarties aiškinimo metodų taikymas teikia vienodus atsakymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybė prieš UAB „Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010; 2012 m. birželio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas prieš E. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-285/2012). Pasikartodama teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu 117 000 Lt ieškovei būtų buvę perduoti kaip tikslinė paskola, bet ne kaip Atsakovų indėlis į namo statybą, atsakovas A. B. nebūtų taip atidžiai kontroliavęs pinigų panaudojimo ar domėjęsis statybų eiga, o pinigų grąžinimo terminas nebūtų susietas su namo pardavimo faktu. Kaip minėta, byloje nustatytas ir šalių susitarimas dėl gautų pajamų, pardavus pastatytą jungtinės veiklos rezultatą, pasidalijimo dalių. Teisėjų kolegijos nuomone, padarytas išvadas pagrindžia ir 2008 m. balandžio 7 d. ieškovės ir Atsakovų pasirašyta dar viena sutartis, kuria Atsakovai įsipareigoja, pardavę jiems priklausančius žemės sklypą (duomenys neskelbtini) su namu, žemės sklypus (duomenys neskelbtini), pusę pelno sumokėti ieškovei, kaip garantija, kad sudarytos paskolos sutartys nebus panaudotos  ne pagal tikruosius šalių susitarimus dėl bendrosios jungtinės veiklos (I b. t., l. 6). Kitokios priežasties šiai sutarčiai sudaryti Atsakovai nepagrindė.

        Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pakartotinai konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsiaiškino ir nustatė 117 000 Lt perdavimo ieškovei aplinkybes, sąlygas, būtinas CK 1.87 straipsnio taikymui, jas įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 178, 185 straipsniai), o kvalifikuodamas susiklosčiusį teisinį santykį, t. y. atribodamas paskolos ir jungtinės veiklos sutartinius teisinius santykius, tinkamai taikė materialiosios teisės normas (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.969 straipsnio 1 dalis) ir sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Pripažinus sutartis, pagal kurias ieškovei buvo perduoti 117 000 Lt, apsimestiniais sandoriais, joms turi būti taikomos bendrąją jungtinę veiklą apibrėžiančios teisės normos (CK LI skyrius). Šių sandorių sukeltų pasekmių, jų atitikimo įstatymo reikalavimams klausimai nėra nagrinėjamos bylos tyrimo dalyku, todėl Atsakovai be pagrindo apeliaciniame skunde kelia jungtinės veiklos sutarties formos nesilaikymo problemą (CK 6.969 straipsnio 4 dalis). Įstatyme nustatyti konkretaus sandorio, kurį šalys turėjo mintyje, formos reikalavimai neturi teisinės reikšmės sprendžiant byloje ginčijamų sandorių pripažinimo apsimestiniais klausimus. Sandorių pripažinimo apsimestiniais instituto paskirtis – užtikrinti, kad konkrečiam šalių sukurtam teisiniam santykiui būtų taikomos tinkamos teisės normos, bet ne spręsti kitų klausimų, be kita ko, susijusių su tuo, ar šalys laikėsi objektyviųjų įstatyme įtvirtintų reikalavimų (sandorio formos, registracijos ir kt.) tiems sandoriams, kuriuos jos iš tikrųjų turėjo mintyje. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas, ar 2008 m. balandžio 7 d. ir 2008 m. rugsėjo 24 d. sutartis kvalifikuoti kaip paskolos sutartis, ar kaip apsimestinius sandorius, pridengiančius kitus šalių susitarimus. Ginčo dalyku šioje byloje nėra sandorių, kuriuos iš tikrųjų omenyje turėjo šalys, atitiktis įstatymų reikalavimams, jų galiojimas, negaliojimo padariniai, šalių teisių ir pareigų pagal tuos sandorius turinys ir mastas. Dėl pastarųjų sandorių teisėtumo ir jų vykdymo kilę ginčai tarp šalių gali būti sprendžiami bendra įstatymuose nustatyta tvarka.

        Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą Atsakovų apskųstoje dalyje nenustatyta (CPK 328, 330 straipsniai).

        Dėl 35 000 Lt paskolos sutarties galiojimo  

Byloje pirmosios instancijos teismas taip pat nagrinėjo ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančia, kaip sudaryta dėl suklydimo, jos su Atsakovais 2008 m. balandžio 7 d. pasirašytą sutartį dėl 35 000 Lt skolinimosi sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti (I b. t., l. 7). Pagal bylos medžiagą pirminiame ieškinyje ieškovė nurodytą sutartį prašė pripažinti apsimestiniu sandoriu, t. y. ne paskolos, bet jungtinės veiklos, kuria tartasi įgyvendinti namų valdos vystymo projektą, sutartimi (I b. t., l. 4). Bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė pakeitė ieškinio faktinį pagrindą ir prašė teismo pripažinti sandorį negaliojančiu, kaip sudarytą dėl suklydimo (I b. t., l. 189–191). Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad ketinimas vykdyti jungtinę veiklą (duomenys neskelbtini). žemės sklype šalių nebuvo įgyvendintas, pinigų pagal paskolos sutartį 35 000 Lt ji negavusi, todėl pasirašydama paskolos sutartį ji suklydusi. Taigi, ieškovė pakeitė ne tik teisinį, bet ir faktinį ieškinio pagrindą, todėl pirmosios instancijos teismas šioje reikalavimų dalyje neturėjo pagrindo nagrinėti ginčą dėl 2008 m. balandžio 7 d. 35 000 Lt paskolos sutarties pripažinimo apsimestine, bet turėjo nagrinėti ieškinį pagal ieškovės suformuluotą paskutinį ieškinio faktinį pagrindą (CPK 141 straipsnis) sudarančias aplinkybes. Apeliaciniame skunde ieškovė, išeidama už pareikšto ieškinio ribų, vėl nurodė, kaip ir pradiniame ieškinyje, kad ginčo sutartis turėjo būti pripažinta apsimestiniu sandoriu, nes šalys ir šios ginčijamos sutarties pagrindu vykdė bendrą jungtinę veiklą. Toks ieškovės pozicijos pakeitimas nereiškia vien pareikšto paskutiniojo ieškinio faktinio pagrindo kitokio teisinio vertinimo, nei jį įvertino pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai reiškia ieškinio, pagal kurį buvo išnagrinėtas ginčas, faktinio pagrindo pakeitimą, grindžiant ieškinį kitomis aplinkybėmis, nei jis buvo grindžiamas paskutiniame patikslintame ieškinyje, kuris ir buvo išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Pareikšdama patikslintą ieškinį ir pakeisdama jo faktinį pagrindą, ieškovė kartu atsisakė pirminiame ieškinyje suformuluoto reikalavimo pripažinti sandorį apsimestiniu. Ji, be kita ko, tuo pakeitė ir byloje įrodinėtinų materialiųjų teisinių faktų sudėtį: sandorio pripažinimas apsimestiniu ir kartu sudarytu dėl suklydimo yra tarpusavyje nesuderinami teisių gynimo būdai, kurių taikymui (teisiniam kvalifikavimui) yra reikšmingos skirtingos aplinkybės. Tas pats sandoris negali būti ir galiojantis – tik jam taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys turėjo omenyje, ir negaliojantis dėl prieštaravimo šalies valiai contra voluntatem.

Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad galimybė pakeisti ieškinio reikalavimą apeliacinės instancijos arba kasaciniame teisme įstatymo nepripažįstama, nes iš esmės pažeistų civilinės bylos nagrinėjimo instancine tvarka paskirtį ir esmę. Kiekvienos aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neišeinant už ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio pagrindo) apibrėžtų ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12  d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ prieš UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012). Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą pagrįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, kaip faktinis ieškinio pagrindas. Dėl to ieškovės apeliacinio skundo argumentų, kad 2008 m. balandžio 7 d. sutartis dėl 35 000 Lt skolinimosi turėtų būti pripažinta apsimestiniu sandoriu, nagrinėjimas reikštų rungimosi, dispozityvumo principų pažeidimą (CPK 12, 13 straipsnis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija ieškovės apeliacinį skundą nagrinėja tokiose ribose, kiek tai susiję su ieškovės paskutiniame patikslintame ieškinyje suformuluotu ieškinio faktiniu pagrindu, t.y. ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, kaip sudarytą dėl esminio suklydimo, ir ar teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovei buvo perduotas paskolos dalykas. Kita vertus, nauju pagrindu pareikštą ieškinį pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo nagrinėti remdamasis ne vien nurodytu nauju teisiniu pagrindu (CK 1.90 straipsnis), bet ir tinkamai kvalifikuoti ieškinyje nurodytas naujas aplinkybes, sudarančias naują ieškinio faktinį pagrindą. Vis dėlto pirmosios instancijos teismas be pagrindo naujai suformuluotus ieškovės reikalavimus kvalifikavo ir jį turinčius pagrįsti įrodymus tyrė išimtinai pagal ieškovės teisiniu pagrindu nurodytos CK 1.90 straipsnyje įtvirtintos normos taikymo sąlygas, nors ginčo teisinius santykius privalėjo kvalifikuoti pagal faktiniu ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes.

Kasacinis teismas formuoja nuoseklią praktiką, kad pagal CPK 135 straipsnį ieškovas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti savo reikalavimą (ieškinio dalyką) ir aplinkybes, kuriomis grindžia pareikštą reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas). Teisinis ieškinio pagrindas – konkrečios materialiosios teisės normos, reglamentuojančios ginčijamą teisinį santykį, rodo, kaip ginčo santykį teisiškai vertina pats ieškovas, kokį pažeistos teisės gynybos būdą ar būdus prašo teismo taikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. gegužės 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. N. prieš J. M., M. N., bylos Nr. 3K-3-299/2013), tačiau ieškovo nurodyti įstatymai ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas prieš I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011, 2014 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė prieš G. L., E. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-369/2014). Teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo priešieškinio (jei pareikštas) pagrindą ir dalyką bei šiuose procesiniuose dokumentuose išdėstytas aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus – turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo ir atsakovo išdėstytas aplinkybes (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai; 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis; 143 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Žaliakalnio žėrutis“ prieš A. S., bylos Nr. 3K-3-255/2013). Nuo sprendžiamo ginčo teisinio kvalifikavimo priklauso ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. spalio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. M. prieš J. P., bylos Nr. 3K-3-438/2014).

Atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė pripažino, jog sutartis pagal savo esmę yra paskolos sutartis, tačiau ji tvirtina, kad jai paskolos dalykas perduotas nebuvo. Įstatymų leidėjo pasirinkimu paskolos sandoris yra priskiriamas prie realinių sandorių, kurių sudarymui nepakanka vien tik šalių valios, bet yra būtinas sutarties dalyko perdavimas. CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nuo kreditoriaus pareikšto reikalavimo grąžinti paskolą jos gavėjas turi teisę gintis ginčydamas paskolos sutartį, t. y. įrodinėti, kad jis paskolos dalyko faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad paskolos dalykas iš tikrųjų nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. prieš L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013). Taigi pagal nurodomas ieškinyje faktines aplinkybes ieškovė savo teisių gynimui faktiškai pasirinko sutarties sudarymo fakto ginčijimą (neigimą). Įrodinėjant paskolos dalyko neperdavimo faktą, netenka teisinės prasmės reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo, kadangi tokiu atveju ginčijamas sandoris, kuris pagal ieškovės nurodomas aplinkybes laikomas nesudarytu. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. Ž. prieš R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Tačiau byloje nustačius, kad skolininkui buvo perduotas paskolos dalykas ar jo dalis (paskolos sutartis sudaryta), reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia gali būti taikomas kaip alternatyvus teisių gynimo būdas. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šalies suklydimas, kaip tai apibrėžta CK 1.90 straipsnio 1 dalyje, sudarant paskolos sutartį gali būti konstatuojamas tik dėl šalutinių sutarties sąlygų (pvz., palūkanų dydžio, paskolos grąžinimo termino ir kt.), bet ne dėl paskolos dalyko gavimo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, ieškinyje negali būti įrodinėjamas ir paskolos dalyko neperdavimas, ir kartu – paskolos sandorio ydingumas dėl esminės paskolos gavėjo klaidos, nes šiuo pagrindu gali būti ginčijamas tik sudarytas paskolos sandoris.

Atsakovai atsiliepimuose į ieškinį paaiškino, jog 35 000 Lt ieškovei paskolino iki ginčo sutarties sudarymo, o skolintomis lėšomis finansuotas trečiojo asmens G. B. pirkinys, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). (I b. t., l. 53, 59). Atsakovai, be kita ko, paaiškino, kad 10 000 Lt buvo sumokėti kaip avansas sklypo pardavėjai, o likusi suma perduota ieškovei. Faktą, kad trečiasis asmuo G. B. 2006 m. birželio 30 d. iš V. B. už 98 000 Lt įgijo 1,1221 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., įrodo byloje esančios pirkimo–pardavimo sutarties kopija (II b. t., l. 15–17). Pagal sutarties sąlygas 58 800 Lt pardavėjai trečiasis asmuo G. B. sumokėjo grynais prieš sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, o likusią dalį (39 200 Lt) kredito, gauto iš AB banko SNORAS, lėšomis. Ieškovės tiesioginį dalyvavimą įvardyto žemės sklypo pirkime patvirtina ne tik ieškovės ir trečiojo asmens G. B., Atsakovų paaiškinimai, bet ir G. B. 2005 m. lapkričio 25 d. ieškovei išduotas įgaliojimas jos vardu nupirkti bet kokį nekilnojamąjį turtą bet kurioje Lietuvos Respublikos vietovėje (I b. t., l. 146). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų dėl ginčo sandorio sudarymo aplinkybių, atsakovas A. B. parodė, kad 35 000 Lt paskolino žemės sklypo pirkimui ir papildomai 15 000 Lt, už kuriuos ieškovė turėjo padaryti detalų sklypo planą (IT b. l. 11–12). Analogiškas aplinkybes atsakovas A. B. patvirtinto ir 2011 m. gruodžio 13 d. teismo posėdyje (I b. t., l. 116). Susitarimo dėl namų valdos projekto įgyvendinimo kartu su Atsakovais sudarymą pradiniame ieškinyje įrodinėjo ir ieškovė (I b. t., l. 25). Vis dėlto ieškovės ir Atsakovų pozicija šiuo klausimu nesutampa, kadangi Atsakovai atskirai išskiria ir paskolos, ir ieškovės minimo susitarimo dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano parengimo teisinius santykius, t. y. jų paaiškinimais, 35 000 Lt paskolinti sklypui pirkti, o 15 000 Lt perduoti pagal atskirą šalių susitarimą sklypo detaliajam planui rengti.

Dėl sklypo pirkimo aplinkybių, kurias įvardija bylos šalys, pastebėtina, kad byloje taip pat yra pateikta 2006 m. kovo 21 d. sutarties, pasirašytos atsakovo A. B. ir žemės sklypo savininkės V. B., kopija, iš kurios matyti, kad A. B. sumokėjo V. B. 10 000 Lt rankpinigius ir įsipareigojo iki 2006 m. liepos 1 d. sudaryti V. B. priklausančio 1,2 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį (I b. t., l. 55). Sutarties pasirašymą patvirtino liudytojai: ieškovė, G. S. ir V. B. dukra A. S., šioje sutartyje užfiksuotų aplinkybių neginčija ir ieškovė. Nurodytą sklypą trečiasis asmuo G. B. įgijo pagal prieš tai aptartą 2006 m. birželio 30 d. sutartį. Įrodymų, kad V. B. tuo pačiu metu būtų pardavinėjusi ir kitą tokio paties ploto sklypą nurodytoje vietovėje byloje nepateikta. Apklausiama ikiteisminio tyrimo pareigūnų trečiasis asmuo G. B. pripažino, kad Atsakovai domėjosi jos įgytu žemės sklypu, tačiau vėliau atsisakė planų jį pirkti (IT b. l. 71). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad kitų faktinių duomenų, jog atsakovas A. B. iš tiesų būtų ketinęs savo vardu pirkti V. B. pardavinėtą sklypą, o vėliau to atsisakęs, byloje nėra pateikta. Priešingai, notaro 2011 m. lapkričio 7 d. užfiksuoti A. S. parodymai dėl sklypo pardavimo aplinkybių (I b. t., l. 109–110), tiesioginis ieškovės dalyvavimas sklypo pirkimo procedūrose, trečiojo asmens G. B. poreikis skolintis lėšų sklypui įgyti, sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo momentas implikuoja, kad rankpinigiai (avansas) už ketinamą pirkti žemės sklypą buvo sumokėti kaip paskolos, suteiktos ieškovei, dalis. Tą patvirtina ir A. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams (IT b. l. 115). A. S. parodė, kad pirminės žemės sklypo pirkimo sąlygos buvo derinamos su atsakovu A. B., kuris mokėjo rankpinigius, tačiau tikroji sklypo pirkėja buvo G. B.. Įrodymų, remiantis kuriais būtų galima spręsti, kad 10 000 Lt, sumokėti kaip rankpinigiai, A. B. būtų buvę grąžinti ieškovės, trečiojo asmens G. B. ar V. B., bylos svarstymui nepateikta.

Faktą, jog žemės sklypo G. B. vardu pirkimui Atsakovai perdavė ieškovei ne tik 10 000 Lt avansui sklypo pardavėjai sumokėti, bet ir dar 25 000 Lt patvirtina ir kitų byloje nustatytų aplinkybių visuma (CPK 185 straipsnis). Jos patvirtina, kad 2008 m. balandžio 7 d. sutartis dėl 35 000 Lt skolinimosi, kaip ir kitos tarp šalių sudarytos sutartys, buvo pasirašytos ex post facto, t. y. po pinigų perdavimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šalys jų piniginius santykius visada įformindavo pagal pačių pasirinktą analogišką modelį: realų Atsakovų pinigų perdavimą ieškovei jos fiksavo rašytinių sutarčių dėl pinigų skolinimosi surašymu (I b. t., l. 6-9). Ieškovė neginčija faktų, kad pagal taip įformintas sutartis faktiškai gavo 80 000 Lt ir 37 000 Lt namo statybai. Atsakovai reikalavo iš ieškovės pinigų panaudojimo detalių ataskaitų ir ieškovė tokias ataskaitas preciziškai rengė (I b. t., l. 73-93). Visų ieškovei perduotų pinigų dydį, panaudojimo paskirtį šalys fiksavo raštu tą pačią dieną (2008 m. balandžio 7 d.). Sutarties dėl 35 000 Lt tekste pavartotos tokios pat formuluotės, kaip ir kitoje tą pačią dieną ieškovės ir Atsakovų pasirašytoje sutartyje, be to, aiškiai išskirta, kad pinigai paskolinti sklypui pirkti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pastarąją aplinkybę įvertino kaip papildomai įrodančią paskolos dalyko perdavimą, kadangi ieškovei neabejotinai buvo žinoma, jog žemės sklypo pirkimo dukros vardu sandoris yra įvykęs anksčiau. Nurodytų bylos aplinkybių visuma ir šalių pasirinktas pinigų perdavimo fakto užfiksavimo analogiškose situacijose būdas patvirtina, kad ieškovei Atsakovai perdavė ir 35 000 Lt, nurodytus 2008 m. balandžio 7 d. sutartyje. Tai reiškia, kad 2008 m. balandžio 7 d. sutarties pasirašymo faktu šalys tik užfiksavo jau anksčiau tarp jų susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius, nors realiai tą dieną pinigai ieškovei ir nebuvo perduoti, siekdamos rašytiniu įrodymu patvirtinti paskolos sutarties sudarymo faktą ir šalis siejančias teises ir pareigas (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). 

Pagal kasacinio teismo formuojamą paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, 2008 m. balandžio 7 d. sutartis pagal savo pobūdį yra ne rašytinės formos paskolos sutartis, bet skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, kadangi paskolos dalykas buvo perduotas ne skolos dokumento surašymo dieną, bet anksčiau. Tokio dokumento materialioji teisinė reikšmė reiškiasi tuo, kad jame raštu yra išreikiama vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jis išduodamas kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. V. prieš L. T., M. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-123/2014). Juo labiau, nagrinėjamu atveju skolos dokumente yra išreikšta ir paskolos davėjų (Atsakovų) valia sudaryti paskolos sutartį. Kadangi nurodytoje sutartyje ieškovė išreiškė valią, kad gavo iš Atsakovų paskolos dalyką (35 000 Lt), būtent ieškovei teko įrodinėjimo našta paneigti pinigų gavimo faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. M. prieš L. B., bylos Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. A. prieš B. N., bylos Nr. 3K-3-37/2014). Iš byloje, remiantis rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, ikiteisminio tyrimo medžiaga, nustatytų faktinių aplinkybių visumos matyti, kad ieškovė nepaneigė pinigų gavimo fakto.

Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, atsakovas A. B. parodė, kad ieškovė jai paskolintus 35 000 Lt žadėjo grąžinti, kai parengs detalųjį sklypo planą ir parduos sklypą (IT b. l. 11–12). Detaliojo planavimo, kurio tikslas – pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų statybai ir eksploatacijai bei padalinti į sklypus, G. B. vardu nupirktame žemės sklype vykdymą rodo ginčo žemės sklypo detaliojo planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimas trečiajam asmeniui G. B. (III b. t., l. 95–109). Šie veiksmai pradėti vykdyti 2009 m., įrodymų, kad juose būtų dalyvavę ir Atsakovai, nėra. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė nepagrindė, jog 35 000 Lt jai būtų buvę perduoti kitu tikslu, nei sklypo pirkimui ar kitokiu teisiniu pagrindu, nei paskolos. Be to, iš ieškovės apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių taip pat matyti, kad ieškovė faktiškai pripažįsta, jog jai buvo perduoti 15 000 Lt (ieškovės teigimu – žemės sklypo detaliajam planui parengti), tačiau byloje nepakanka įrodymų išvadai, kad ši suma, priešingai atsakovo A. B. pozicijai, neturėtų būti įtraukta į ginčijamame paskolos raštelyje užfiksuotą 35 000 Lt sumą ar kad, kaip minėta, ji būtų buvusi perduota kitu teisiniu pagrindu, nei paskolos.

Teisėjų kolegija, remdamasi išplėtota ir nuoseklia kasacinio teismo praktika dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, pažymi, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodinėjimo procese teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą; įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, įsitikinęs, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas; faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ prieš religinę bendruomenę Meditacijos centrą „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vėsa ir partneriai“ prieš UAB „Senukų prekybos centras“, bylos Nr. 3K-3-94/2012). Byloje esančių įrodymų visetas neteikia pagrindo išvadai, kad Atsakovai nebūtų perdavę ieškovei 35 000 Lt. Priešingai, visuma byloje nustatytų faktinių aplinkybių dėl šalių elgesio analogiškose situacijose, V. B. priklausiusio žemės sklypo pirkimo eigos, vienareikšmiškai patvirtina 35 000 Lt paskolos suteikimą ieškovei. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad 2008 m. balandžio 7 d. sutartimi patvirtindama pinigų gavimą ieškovė būtų prieš savo valią (dėl klaidos) prisiėmusi papildomų prievolių, nesusijusių su skolos grąžinimu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės teiginius dėl pinigų neperdavimo ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti 2008 m. balandžio 7 d. paskolos sutartį nesudaryta. Nenagrinėdamas ieškovės reikalavimo pripažinti paminėtą sandorį apsimestiniu, pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų nepažeidė, nes ieškovė pakeitė pradinio ieškinio faktinį pagrindą. Sandorio apsimestinio pobūdžio aspektu teisėjų kolegija pasikartoja, kad nustatytų materialiųjų teisinių faktų visuma nepatvirtina, jog 35 000 Lt ieškovei buvo perduoti kitu teisiniu pagrindu, nei paskolos. Šį faktą neigė ne tik Atsakovai, bet ir pati ieškovė, nagrinėjant bylą, ne kartą tvirtino, kad ketinimų vykdyti bendrą jungtinę veiklą (duomenys neskelbtini), buvo atsisakyta ir jie nerealizuoti. Negalima ignoruoti ir tos aplinkybės, kad detaliojo planavimo veiksmai pradėti tik 2009 m., kai pagal ieškovės paaiškinimus jie turėjo būti pradėti vykdyti 2006 m.

Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo, faktų nustatymo ir vertinimo aspektais skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 328, 330 straipsniai).

        Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

        Netenkinus apeliacinių skundų, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a:

                 Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                        Artūras Driukas

                                                                                        Konstantinas Gurinas 

                                                                                        Egidijus Žironas