Civilinė byla Nr. 2A-327-577/2020

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32571-2017-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4; 2.6.10.5.2.5; 3.1.3.3; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 25 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės, Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobanga“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių išieškojimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Autobanga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 10 429,86 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad 2017 m. balandžio 23 d. ieškovės klientams pastačius ieškovei priklausantį automobilį Mazda 5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) šalia prekybos centro „Maxima“, esančio adresu (duomenys neskelbtini), ant jo užvirto nulūžęs medis, augęs B. K. gatvėje. Automobilis buvo nepataisomai sugadintas. Ieškovės teigimu, medis nulūžo, kadangi jo mediena kamieno viduje vietomis buvo ištrupėjusi bei sutręšusi. Užvirtęs medis augo valstybei priklausančiame žemės sklype, kurį prižiūri Vilniaus miesto savivaldybės administracija. 2017 m. birželio 23 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su pretenzija atlyginti nuostolius už sugadintą transporto priemonę, tačiau atsakovė 2017 m. rugpjūčio 3 d. raštu nurodė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), valdytoja.

2.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti. Atsakovės manymu, ji neturėtų būti atsakove, kadangi atsakovė nėra žemės sklypo, ant kurio augo nulūžęs medis, valdytoja arba savininkė. Medis augo sklype, kurį valdo AB „ESO“ valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu. Atsakovės teigimu, nėra ir jos civilinės atsakomybės sąlygų. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė savo veikimu ar neveikimu pažeidė jai numatytą pareigą, todėl negalima konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumo. Atsakovės pateikti duomenys paneigia ieškovės įrodymus dėl galimos atsakovės kaltės, be to, sugadinto automobilio valdytojas dėl savo neatsargių veiksmų prisidėjo prie įvykio ir dėl jo atsiradusių pasekmių. Pasak atsakovės, ieškovė nepagrindė ir prašomos išieškoti žalos dydžio. Teigia, kad išlaidos dėl kreipimosi į antstolį bei advokatą nėra atsiradusios dėl atsakovės veiksmų; toks ieškovės pasirinkimas neturi tiesioginio ryšio su įvykiu. Taip pat ieškovė nepagrindė netektų pajamų sumos, nepagrįstai apskaičiavo 96,82 Eur palūkanas, nes pretenzijos pateikimo dieną ieškovė nebuvo įrodžiusi prievolės atlyginti žalą egzistavimo; be to, sulaukusi atsakymo į pretenziją, ieškovė pateikė analogišką pretenziją AB „ESO“, t. y. nėra apsisprendusi, kokiam subjektui ji reikština. Atsakovės teigimu, neegzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovei kilusių pasekmių, t. y. sugadinto automobilio ir atsakovės veiksmų. Atsakovė pažymėjo, jog įvykio dieną Vilniaus mieste buvo užfiksuotas šiai vietovei neįprastas vėjo greitis, t. y. nuo 15 m/s iki 18 m/s. Daro išvadą, kad ieškovės automobilis apgadintas dėl nuo atsakovės nepriklausančių aplinkybių (force majeure). Atsakovės manymu, sprendžiant dėl išieškotinų iš atsakovės palūkanų dydžio CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatos neturėtų būti taikomos, nes atsakovė nėra verslininkė ar privatus juridinis asmuo. Atsakovė taip pat nurodė, kad dėl ieškovės automobilio sugadinimo yra kaltas automobilio valdytojas, kadangi įvykio metu automobilis buvo pastatytas neleistinoje vietoje (t. y. arčiau kaip 5 metrai nuo sankryžos) ir neleistinu būdu; be to, automobilio valdytojas prisiėmė riziką įvykio dieną pučiant stipriam vėjui pastatyti ieškovo automobilį po medžiais, tokiu būdu sukeliant grėsmę automobiliui.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nusprendė išieškoti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovei UAB „Autobanga“ 8 447,95 Eur nuostolių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos (8 447,95 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 253 Eur žyminį mokestį. Kitą ieškinio dalį atmetė. Išieškojo iš ieškovės UAB „Autobanga“ buvusios atsakovės AB „ESO“ naudai 313 Eur žyminį mokestį.

4.       Ištyręs rašytinius įrodymus bei šalių atstovų paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrįstai reiškia ieškinį būtent atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Pažymėjo, kad byloje tarp šalių nėra kilęs ginčas, jog nulūžęs ir žalą padaręs medis augo valstybei priskirtoje teritorijoje. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad šio sklypo valdytoja yra AB „ESO“. Pažymėjo, kad pagal 2003 m. rugsėjo 29 d. Valstybinės žemės nuomos sutartyje šalys nenumatė jokių išlygų dėl sklype augančių medžių priežiūros. Teismas padarė išvadą, kad pareiga prižiūrėti valstybiniame žemės sklype augančius medžius pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo (toliau ir – Želdynų įstatymas, ŽĮ) bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių (toliau ir – Taisyklės) nuostatas kyla tik atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai.

5.       Teismas sprendė, kad atsakovė nesilaikė jai Želdynų įstatymo bei Taisyklių nuostatose numatytos pareigos tikrinti senus medžius ir, esant reikalui, juos pašalinti, o tai, kad medis, nuvirtęs ant ieškovei priklausančio automobilio, buvo išpuvęs bei sutrūnijęs, patvirtina ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovė būtų laiku atlikusi ginčo medžio priežiūrą. Teismo nuomone, atsakovė neįrodė ir automobilio valdytojo didelio neatsargumo, kadangi automobilio valdytojas paliko automobilį gatvės dalyje, kuri įvykio metu nebuvo ženklo „stovėti draudžiama“ galiojimo zona. Atsakovės argumentus, kad automobilis buvo pastatytas arčiau kaip penki metrai nuo sankryžos, teismas vertino kritiškai, kadangi atsakovė nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius; be to, atsakovė nėra institucija, kuriai yra suteikta teisė vertinti bei konstatuoti KET pažeidimus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra konstatuojama, jog net ir daug stipresnis vėjas, kurio greitis atitinka stichinio reiškinio rodiklį, nėra laikomas force majeure (nenugalima jėga), pašalinančia atsakovo civilinę atsakomybę pagal CK 6.253 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas nustatė, kad užvirtus medžiui, automobilis buvo sugadintas nepataisomai. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad automobilio sugadinimas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su 2017 m. balandžio 23 įvykiu. Teismo nuomone, ieškovė įrodė 7 780 Eur nuostolius, taip pat nuostolius, tiesiogiai susijusius su įvykiu, t. y. 150 Eur išlaidas, patirtas dėl automobilio vertinimo ataskaitos, 150 Eur išlaidas antstoliui už faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą bei 302,50 Eur išlaidas už advokato pagalbą neteisminėje ginčo stadijoje. 

6.       Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad reikalavimas dėl 1 950,54 Eur ieškovės negautų pajamų yra nepagrįstas, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, jog realiai negavo šių pajamų. Taip pat teismas sprendė, jog ieškovė netinkamai taikė CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostatose numatytą palūkanų normą, kadangi pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, savivaldybė nėra tinkamas subjektas mokėti šešių procentų dydžio palūkanas už prievolės neįvykdymą. Teismas iš atsakovo ieškovei nutarė išieškoti 65,45 Eur palūkanų.  

7.       Teismas ieškovės prašymą dėl išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti tenkino iš dalies, iš atsakovės išieškodamas 2 200 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei 253 Eur žyminį mokestį. Kadangi 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinės bylos nagrinėjimas atsakovės AB „ESO“ atžvilgiu buvo nutrauktas, o 2019 m. kovo 14 d. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartyje konstatuota, kad AB „ESO“ atžvilgiu ieškinys pareikštas nepagrįstai, teismas tenkino AB „ESO“ prašymą dėl 313 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą priteisimo.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8.       Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės UAB „Autobanga“ ieškinį atmesti; netenkinus pirmojo prašymo, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, prašo teismo mažinti priteistinos žalos dydį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1.        Įvykio metu nulūžęs medis augo AB „ESO“ valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu valdomoje valstybinėje žemėje; šio sklypo valdytojas yra AB „ESO“, o savininkė Lietuvos Respublika, kurios žemes patikėjimo teise tvarko Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Atsižvelgdama į teisminę praktiką bei teisės aktų nuostatas (Želdynų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir - CK) 6.556 straipsnis), apeliantė teigia, kad ji, nebūdama sklypo, kuriame augo nulūžęs medis, savininke ar valdytoja, negali būti laikoma atsakinga už nulūžusio medžio padarytą žalą ir tinkama atsakove šioje byloje. Atkreipė dėmesį, kad nuomos sutarties 7.2 punkte įtvirtintos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: saugoti medžius. Mano, kad šis sutarties punktas turėtų būti aiškinamas taip, kaip išaiškinta teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendime. Apeliantės teigimu, AB „ESO“ netinkamai vykdė želdyno apsaugą, nevykdė nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl už ieškovės patirtą žalą atsakinga turėtų būti ji.

8.2. Apeliantė pateikė įrodymus, kad medžių inventorizacijos darbai Vilniaus mieste yra vykdomi. Iš AB „ESO“ atsakovė nebuvo gavusi prašymo tvarkyti jo valdomame žemės sklype esančius medžius. Apeliantės įsitikinimu, ji savo veiksmais jokių teisės aktų nepažeidė ir negali būti laikoma tinkama atsakove šioje byloje.

8.3. Nėra nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų apeliantės atžvilgiu. Apeliantė nurodė, kad  argumentus, kodėl mano, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija neatliko jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), ji išdėstė pirmojoje apeliacinio skundo dalyje. Taip pat mano, kad nepagrįsta reikalauti teismo nustatytos 8 382,50 Eur dydžio sumos atlyginimo. Pažymi, kad ieškovė automobilį pardavė ne už ekspertų nustatytą rinkos kainą, bet už trigubai mažesnę, t. y. 720 Eur. Atsakovė negali būti laikoma kalta, kad ieškovė nesugebėjo automobilio parduoti už nustatytą rinkos kainą. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė įrodymo apie įvykusį automobilio pardavimą ir už tai gautą pinigų sumą, todėl mano, kad ieškovės nurodoma 7 780 Eur nuostolių suma nėra tinkamai įrodyta ir turi būti mažinama. Apeliantė teismo posėdyje kėlė šį klausimą, tačiau teismas sprendime apie tai nepasisakė. Pasak apeliantės, jos neva neteisėti veiksmai ar neveikimas nenulėmė ieškovės pareigos kreiptis į antstolį ir į konkretų advokatą. Atsakovės teigimu, teismo priteistas žalos dydis, kurį sudaro ne tik tiesioginė žala automobiliui, bet ir nebūtinos išlaidos (specialistų konsultacijos), šiuo atveju byloje yra nepagrįstas. Nesant atsakovės neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovei atsirado žala, nėra pagrindo konstatuoti ir priežastinio ryšio tarp Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

8.4. Pažymi, kad 18 m/s vėjo greitis tarptautinėje Boforto skalėje prilyginamas 8 balams ir tai laikoma audra, kurios metu gali lūžti šakos. Teismų praktikoje pripažįstama, jog, net ir nustačius, kad įvykio metu buvęs vėjas neatitinka force majeure reikalavimų, tai vis tiek gali būti pripažįstama aplinkybe, padėjusia atsirasti žalai, todėl žala mažintina. Atsakovės manymu, priteistina žala turi būti mažinama trečdaliu.

8.5. Nors automobilio valdytojui nebuvo pritaikyta administracinė atsakomybė, tai nešalina galimos civilinės atsakomybės už atsiradusią žalą. Automobilis buvo pastatytas prie pat sankryžos, dviem ratais užvažiavus ant šaligatvio; buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių 150.5 papunkčio bei 150.8 papunkčio reikalavimai. Pažeidimai, kurie tiesiogiai susiję su atsiradusia žala (automobilio valdytojui nepasistačius automobilio tam neskirtoje vietoje, būtų išvengta atsiradusios žalos), laikytini pakankamais įrodymais, patvirtinančiais automobilio valdytojo didelį neatsargumą, kas yra savarankiška priežastis sumažinti reikalavimą atlyginti žalą arba visiškai atmesti šį reikalavimą CK 6.253 straipsnio 5 dalies prasme.

8.6. Teismas nepakankamai įsigilino į bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas netinkamai vertino, dėl ko priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

9.         Ieškovė UAB „Autobanga“ atsiliepime prašo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas yra saistomas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-368-803/2019 ir privalo laikytis vienodos teismų praktikos. Ieškovė pakeitė netinkamą atsakovą į tinkamą, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, kadangi būtent minėtoje nutartyje teismas išaiškino, kad šioje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo kasacinio teismo praktikos, jog civilinė deliktinė atsakomybė už netinkamai vykdytos pareigos prižiūrėti valstybinės žemės sklype augančius medžius kyla savivaldybei. Dėl šios priežasties apeliantės argumentai, kad ji nėra tinkama šalis šiame ginče yra nepagrįsti.

9.2. Apeliantė turėjo pareigą ir privalėjo, turėjo visas galimybes tinkamai prižiūrėti žemės sklype esančius želdinius, juos tvarkyti, genėti ar kirsti, tačiau siekia išvengti atsakomybės už pareigos nevykdymą.

9.3. Su ieškiniu pateikta 2017 m. birželio 15 d. PVM sąskaita faktūra Serija AUTO Nr. 078, kuri patvirtina, jog automobilis buvo parduotas UAB „Autobaltic“, kurios veikla susijusi su transporto priemonių remontu ir priežiūra. Įmonės atstovai įvertinę automobilį, pasiūlė adekvačią kainą, todėl teigti, kad ieškovė nepagrįstai pardavė transporto priemonę už 720 Eur nėra pagrindo. Apeliantė nepateikė objektyvių įrodymų, kad tokio stovio transporto priemonę būtų buvę galima parduoti už didesnę kainą. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas buvo reikšmingas šioje byloje; įrodymų rinkimas pasitelkiant antstolį yra normali praktika, todėl sumos, sumokėtos antstoliui, kompensavimas yra pagrįstas. Kreipimasis į profesionalų teisininką dėl ginčo išsprendimo taip pat yra asmens teisė, ypač tuomet, kai įmonėje nėra asmens, turinčio teisės srities žinių ar kvalifikacijos. Apeliantės teiginiai, kad kompensuoti už aukščiau nurodytas išlaidas ji neprivalo nepagrįsti.

9.4. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2012 esančiais išaiškinimais, Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840, 3.2 punktu, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pateiktais duomenimis 2017 m. balandžio 22 d. didžiausias vėjo greitis siekė 18 m/s, Boforto skale, iš kurios matyti, kad stipria audra yra laikomas meteorologinis reiškinys, kuomet vėjo greitis siekia 20,8-24,4 m/s, ieškovė daro išvadą, kad apeliantės teiginiai dėl galimos force majeure situacijos yra neteisingos ir nepagrįstos. Pažymi, kad antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatyta, jog medis buvo išpuvęs bei sutrūnijęs, kas ir lėmė medžio nulūžimą.

9.5. Apeliantė neįrodė, kad transporto priemonė stovėjo sankryžoje ar arčiau kaip 5 m. iki jos; kad netoliese esantis susikirtimas laikomas sankryža, kaip tą numato KET; kad kelio atkarpoje nebuvo ženklo dėl galimo sustojimo, nepateikė matavimų ar kitų dokumentų. Nesant įrodymų, patvirtinančių, kad transporto priemonės valdytojas buvo neteisėtai sustojęs tam neskirtoje vietoje, negalima konstatuoti, kad transporto priemonės valdytojas buvo neatsargus ar mažinti atlygintinos žalos dydį. Apeliantė neįrodinėjo, jog automobilį pastačius šalia šaligatvio, medis būtų nuvirtęs šalia automobilio arba būtų padaręs mažesnius nuostolius; neįrodinėjo, kad toks automobilio pastatymas padidino ar net nulėmė ieškovei atsiradusią žalą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

11.       Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė UAB „Autobanga“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuostolių, atsiradusių ant automobilio užvirtus lūžusiam medžiui, atlyginimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 28 d. nutartimi patenkinęs ieškovės prašymą, pakeitė netinkamą atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tinkama atsakove – AB „Energijos skirstymo operatorius“, o 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovės AB „Energijos skirstymo operatorius“ 8 382,50 Eur nuostolių, 5,51 Eur palūkanų, 6 proc. metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. kovo 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-368-803/2019 panaikino minėtą sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad savivaldybės teritorijoje augančių medžių priežiūra yra savivaldybių funkcija (20 punktas), taip pat konstatavo, jog nuomotoja sudaryta nuomos sutartimi neperleido nuomininkei pareigos atlikti visų valstybinės žemės sklypo teritorijoje esančių želdinių patikrą ir apie želdinių būklę informuoti savivaldybę; pirmosios instancijos teismas netyrė visų reikšmingų aplinkybių sprendžiant dėl tinkamo subjekto, kuriam taikytina civilinė deliktinė atsakomybė, nesivadovavo aukščiau minėtais teisės aktais ir nepagrįstai sutarties sąlygą „saugoti medžius“ aiškino plečiamai (21 punktas). Teismas šioje nutartyje pažymėjo, kad savivaldybei teisės aktai nustato atsakomybę už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad jos valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui; šiuo atveju skundžiamame teismo sprendime civilinė deliktinė atsakomybė taikyta atsakovei (nuomininkei) nepagrįstai, nenustačius teisinio pagrindo jai taikyti (22 punktas). Teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriuo 10 429,86 Eur patirtą žalą prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. 2019 m. balandžio 17 d. nutartimi teismas priėmė ieškovės atsisakymą nuo reikalavimų, pareikštų atsakovei AB „Energijos skirstymo operatorius“, ir šią bylos dalį nutraukė. 2019 m. gegužės 27 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad: 1) Vilniaus miesto savivaldybės administracija savo veiksmais jokių teisės aktų nepažeidė ir ji negali būti laikoma atsakove šioje byloje; 2) nėra nei vienos iš sąlygų apeliantės civilinei atsakomybei kilti; 3) įvykio dieną buvusios meteorologinės sąlygos ženkliai prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl, vadovaujantis teismų praktika, priteistina žala turi būti mažinama trečdaliu; 4) byloje esančios nuotraukos, kuriose užfiksuoti kelių eismo taisyklių pažeidimai, turi būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais automobilio valdytojo didelį neatsargumą, kas yra savarankiška priežastis sumažinti reikalavimą atlyginti žalą ar jį atmesti. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šie apeliantės argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas ar neteisėtas.

12.       Visų pirma, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

13.       Kaip minėta, šiuo atveju būtent nagrinėjamoje byloje aukštesnės instancijos teismas jau pasisakė, kad savivaldybei teisės aktai nustato atsakomybę už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad jos valdomoje teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui, taip pat nurodė, jog deliktinė atsakomybė atsakovei (nuomininkei AB „Energijos skirstymo operatorius“) taikyta nepagrįstai. Atsakovė buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tačiau kasacinio skundo dėl  Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. nutarties Nr. 2A-368-803/2019 neteikė. Taigi, joje esantys išaiškinimai yra privalomi teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo.

14.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės tinkamumo, rėmėsi iš esmės tais pačiais teisės aktais (Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtintų Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių 3 ir 44 punktai) bei teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2013). Atsakovė, neatsižvelgdama į apeliacinės instancijos teismo šioje byloje išaiškinimus, teigia, jog ji nėra tinkama atsakovė, ir kad už ieškovės patirtą žalą atsakinga AB „ESO“. Apeliantė nurodo, jog kad Nuomos sutarties 7.2 punktas (specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: saugoti medžius) turėtų būti aiškinamas taip, kaip išaiškinta 2018 m. balandžio 4 d. sprendime, tačiau, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo nutartimi apeliantės nurodomas sprendimas panaikintas, joje konstatuojant (įskaitant ir) netinkamą Nuomos sutarties sąlygos, esančios 7.2 punkte, aiškinimą. Dėl tos pačios priežasties (dėl byloje priimto aukštesnės instancijos teismo procesinio sprendimo), apeliantės nurodomose kitose bylose pateikti išaiškinimai, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės. Be to, iš atsakovės cituojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 9 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-3152-662/2018 turinio matyti, kad toje byloje faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai. Nutartyje nurodyta, kad panaudos sutartimis konkrečiai želdynų ir želdinių priežiūros funkcija buvo perduota anksčiau nurodytiems viešojo administravimo subjektams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuomininkas sutarties 7.2 punktu susitarė tik dėl medžių saugojimo, bet ne dėl medžių priežiūros ar tvarkymo darbų ar sąlygų.

15.       Nors apeliantė akcentuoja, kad jai atsakomybė nekyla, nes ji nėra šio žemės sklypo savininkė ar valdytoja, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė būtent į tai, kad nulūžęs ir žalą padaręs medis augo valstybei priskirtoje teritorijoje. Pagal jau minėtą Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalį - želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą vykdo savivaldybės; jos: organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines) (1 punktas), organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos (2 punktas) ir kt. 

16.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad savivaldybės pareiga prižiūrėti jos teritorijoje esančius želdinius apima ne tik konkrečius priežiūros darbus, kuriuos paprastai pagal sutartį atlieka privatūs asmenys, ar leidimų konkretiems darbams, pavyzdžiui, medžių genėjimui, išdavimą, bet ir želdinių priežiūros darbų organizavimą ir jų vykdymo kontrolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2013), todėl net ir tais atvejais, kai dėl konkretaus želdinio, nagrinėjamoje byloje – medžio, grėsmės aplinkiniams pašalinimo į savivaldybę nesikreipia joks asmuo, savivaldybės pareiga išlieka užtikrinti tinkamą želdinių priežiūros kontrolę. Taigi, apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad iš AB „ESO“ ji nebuvo gavusi jokio prašymo tvarkyti nuomojamame sklype esančius medžius, šiuo atveju neturi įtakos sprendžiant dėl savivaldybės atsakomybės.

17.       Atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, nustatytas aplinkybes, kad nagrinėjamu atveju už ginčo medžio priežiūrą žemės sklypo nuomininkas nėra atsakingas, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiga prižiūrėti valstybiniame žemės sklype augančius medžius kyla atsakovei – Vilniaus miesto savivaldybės administracijai. Apeliantė nepaneigė skundžiamame sprendime padarytos išvados, kad ji nesilaikė jai Želdynų įstatymo bei Taisyklių nuostatose numatytos pareigos tikrinti senus medžius ir, esant reikalui, juos pašalinti. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo atsakovo, taip pat dėl savivaldybės neteisėtų veiksmų nebuvimo (kuriuos apeliantė grindžia tapačiomis aplinkybėmis), atmestini kaip nepagrįsti.

18.       Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad egzistuoja ir kitos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos. Teigia, kad teismo priteistas žalos dydis yra nepagrįstas.

19.       Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, - ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628-684/2015). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų - tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015).

20.       Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, kad ieškovė automobilį pardavė ne už ekspertų nustatytą rinkos kainą, bet už trigubai mažesnę (720 Eur), ir nepagrįstai prašo padengti šį skirtumą. 

21.       Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė, pagrįsdama reikalavimo dalį dėl 7 780 Eur nuostolių priteisimo, pateikė UAB „Nepriklausomų vertintojų biuro“ Kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitą, kurioje nustatyta transporto priemonės rinkos vertė iki apgadinimo su PVM - 8 500 Eur, o teiginį apie apgadinto automobilio faktinę pardavimo kainą grindė pirkėjai UAB „Autobaltic“ 2017 m. birželio 15 d. išrašyta 720 Eur sumos PVM sąskaita – faktūra AUTO Nr. 078 (1 t., b.l. 108). Atsiliepime į ieškinį atsakovė aplinkybių dėl netinkamos automobilio pardavimo kainos nenurodė, bylos nagrinėjimo metu įrodymų apie ieškovės turėtą realią galimybę ginčo automobilį parduoti už didesnę kainą, nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, pagrįstai priteisė ieškovės faktiškai patirtus nuostolius. Apeliacinio skundo teiginiai, susiję su netinkamai nustatyta ieškovės patirtų nuostolių suma, atmestini, kaip nepagrįsti.

22.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliantės samprotavimais dėl kitų teismo priteistų nuostolių nepagrįstumo (išlaidų antstoliui, advokatui už konsultacijas). Apeliantės manymu, jos veiksmai nenulėmė ieškovės pareigos kreiptis būtent į antstolį, ir būtent į konkretų advokatą; tai yra asmeninis ieškovės pasirinkimas, neturintis tiesioginio būtino ryšio su įvykiu.

23.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal CK 6.249 straipsnio 4 dalį, be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka.

24.       Kaip minėta pirmosios instancijos teismas ieškovei priteisė 150 Eur išlaidas, kurias ieškovas patyrė dėl automobilio vertinimo ataskaitos, 150 Eur išlaidas, už 2017 m. balandžio 24 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo parengimą bei 302,50 Eur išlaidas, susijusias su advokato suteikta pagalba neteisminėje ginčo stadijoje. Šiuo atveju ieškovės išlaidos antstoliui bei advokatui susijusios būtent su įvykio metu kilusios žalos įvertinimu bei siekiu išspręsti ginčą ne teismo tvarka. Apeliantė neįrodinėja, kad išlaidos yra neprotingo dydžio, o poreikio patirti šias išlaidas nebuvimą grindžia subjektyvaus pobūdžio teiginiais. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, susiję priteistos žalos dydžiu, atmestini.

25.       Kitos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos nebuvimą apeliantė grindžia neteisėtų veiksmų nebuvimu. Kadangi šioje nutartyje pripažinta, kad skundžiamo sprendimo dalis dėl atsakovės neteisėtų veiksmų yra teisėta ir pagrįsta, dėl minėtų atsakovės argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

26.       Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas priteista žala turėjo būti mažinama vadovaujantis CK 6.253 straipsniu.

27.       Pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalį - civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos.

28.       Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė sutinka su teismo išvada, jog įvykio dieną buvęs vėjas nelaikytinas force majoure (nenugalima jėga), šalinančia atsakovės civilinę atsakomybę, tačiau mano, jog meteorologinės sąlygos ženkliai prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl priteistina žala, vadovaujantis teismų praktika, turėjo būti sumažinta. 

29.       Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą yra išaiškinęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma.

30.       Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, jog 18 m/s vėjo greitis tarptautinėje Bosforo skalėje prilyginamas 8 balams ir tai laikoma audra, kurios metu gali lūžti šakos. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju žalos kilimo priežastis buvo paties medžio, o ne jo šakų lūžis; be to, apeliantė nenurodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad ginčo įvykio dieną būtų lūžę greta augę medžiai, o www.delfi.lt straipsnio antraštė nelaikytina tinkamu įrodymu, patvirtinančiu medžio lūžimo priežastį. Taigi, bylos duomenys leidžia manyti, kad šiuo atveju medžio lūžimą įtakojo būtent jo būklė, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo, vadovaujantis CK 6.253 straipsniu mažinti priteistinos žalos dydį.

31.       Apeliantė taip pat ginčija teismo išvadą, kad atsakovė neįrodė automobilio valdytojo didelio neatsargumo. Apeliantės manymu, byloje esančios nuotraukos, kuriuose užfiksuoti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, ir kurie susiję su atsiradusia žala (automobilio valdytojui nepastačius automobilio tam neskirtoje vietoje, būtų išvengta atsiradusios žalos), yra pakankami įrodymai, patvirtinantys automobilio valdytojo didelį neatsargumą.

32.       Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinio skundo teiginiui, kad administracinės atsakomybės netaikymas automobilio valdytojui savaime nešalina galimos civilinės atsakomybės už atsiradusią žalą, visgi neturi pagrindo sutikti su argumentais, kad laikraščio straipsnyje publikuotos nuotraukos yra pakankamas įrodymas konstatuoti KET pažeidimus, ir juolab tuos pažeidimus (neteisėtus veiksmus) susieti su žalos kilimo priežastimi. Nesant kompetentingų asmenų nustatytų pažeidimų, atsakovė, siekdama pagrįsti automobilio valdytojo didelį neatsargumą, turėjo pateikti įrodymus, kuriuose būtų objektyvūs duomenys, patvirtinantys jos nurodomas aplinkybes (atlikti matavimai, specialistų išvados ir pan.). Šiuo atveju, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, nėra objektyvių duomenų, kad automobilis stovėjo neleistinoje vietoje. Kita vertus, apeliantės nurodomo draudimo stovėti ginčo vietoje (arčiau nei 5 metrai iki sankryžos ar ant šaligatvio) nustatymo tikslas nesiejamas su želdinių apsauga, turto apsauga nuo gamtos reiškinių ir pan. Pabrėžtina, kad teisės aktai būtent savivaldybei numato pareigą rūpintis želdynais. 

33.       Kiti apeliacinių skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

34.       Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

35.       Atmetus atsakovės apeliacinį skundą iš jos ieškovei priteisiamos jos patirtos 605 Eur išlaidos už apeliacinio skundo parengimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

        Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 27 d. sprendimą  palikti nepakeistą.

        Priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710061) ieškovei UAB „Autobanga“ (j. a. k. 126230739) 605 Eur (šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.  

Teisėjos                                        Loreta Bujokaitė

                                                Jadvyga Mardosevič

                                                Jūra Marija Strumskienė