Civilinė byla Nr. e3K-3-429-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00990-2014-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO“ ieškinį atsakovei bendrovei „Monolith Frost GmbH“ dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę už sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos pažeidimą, aiškinimo bei taikymo, civilinės bylos medžiagos pripažinimo nevieša pagrįstumo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 219 073,91 Eur nuostolių atlyginimo; 4966,04 Eur sutartinių palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškinyje nurodė, kad 2011 m. sausio 28 d. su atsakove sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. 28/01/11-02 (toliau – Sutartis), kuria ieškovė įsipareigojo parduoti ir perduoti atsakovės nuosavybėn, o atsakovė įsipareigojo pirkti ir priimti ieškovės pagamintą produkciją (valgomuosius ledus) bei sumokėti ieškovei remiantis Sutarties sąlygomis ir laikantis joje nustatytų reikalavimų. Sutartyje šalys susitarė prekių kiekį nustatyti kiekvienu atskiru atveju pagal šalių suderintą atsakovės užsakymą, įformintą raštu. Nors Sutartis galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau, net ir suėjus šiam terminui, šalys ir toliau tęsė savo sutartinius įsipareigojimus – atsakovė teikė užsakymus prekių gamybai, pasiimdavo užsakytas ir ieškovės pagamintas prekes, taigi Sutarties galiojimo terminas buvo pratęstas.
4. Ieškovė teigia, kad 2014 m. balandžio 17 d. elektroniniu paštu kreipėsi į atsakovę dėl prekių (valgomųjų ledų) užsakymų apimties 2014 m. gegužės mėnesį. Atsakovės darbuotoja L. K. tos pačios dienos elektroniniame laiške atsakė, kad iš anksto užsakymų atsiųsti negali, bet ieškovė gali orientuotis pagal praėjusių metų užsakymus, taigi atsakovė patvirtino, kad 2014 m. gegužės mėn. jos užsakymų apimtis išliks nepakitusi, lyginant su praeito sezono užsakymais. Atsižvelgdama į šį atsakymą ir įvertinusi 2013 m. gegužės mėnesio atsakovės užsakymų apimtį, ieškovė pradėjo gaminti produkciją, užsakė tam reikalingas pakuotes ir žaliavas. Ieškovė nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki 2014 m. gegužės 31 d. pagamino 1 493 314 vnt. produkcijos, tačiau iš jų atsakovė priėmė tik 334 462 vnt. (2014 m. spalio 29 d. atsakovė buvo neatsiėmusi prekių už 53 764,02 Eur, o 2014 m. gruodžio 9 d. – už 37 780,32 Eur).
5. Ieškinyje teigiama, kad, atsakovei nevykdant įsipareigojimų ir neatsiimant pagamintų prekių, ieškovė buvo priversta jas sandėliuoti UAB „Fudo“ priklausančiuose sandėliuose ir dėl to nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. spalio 31 d. ji patyrė 33 139,92 Eur išlaidų, o iki patikslinto ieškinio pareiškimo dienos patyrė papildomų 11 500,16 Eur išlaidų, iš viso 44 640,08 Eur sandėliavimo išlaidų. Ieškovė taip pat liko nepanaudojusi dalies atsakovės užsakymui įvykdyti reikalingų 28 602,55 Eur vertės prekių pakuočių ir 9238,04 Eur vertės žaliavų, todėl patyrė 37 840,59 Eur išlaidų. Iki produkcijos galiojimo termino pabaigos atsakovei neatsiėmus pagamintų prekių, ieškovės direktorius 2015 m. gegužės 29 d. priėmė įsakymą Nr. V-12 dėl atsakovės neatsiimtų prekių utilizavimo. Ieškovė patyrė 93 840,93 Eur prekių išpakavimo išlaidų, 144,72 Eur išpakuotų prekių pakuočių išvežimo išlaidų, 4824,27 Eur išpakuotų prekių išvežimo ir utilizavimo išlaidų.
6. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.200 straipsniu, 6.256 straipsnio 2 dalimi, 6.263 straipsnio 1 dalimi, 6.246–6.249 straipsniais, 6.63 straipsnio 2 dalimi, Sutarties nuostatomis, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės turėtų nuostolių atlyginimą. Jos įsitikinimu, 2014 m. balandžio 17 d. atsakymu į paklausimą atsakovė akceptavo ieškovės ofertą, jos neatšaukė raštu, savo elgesiu, reguliariai nedideliais kiekiais atsiimdama prekes, pripažino užsakymo pateikimo faktą, o neatsiėmusi prekių per 30 dienų, pažeidė CK 6.346 straipsnio 1 dalį, 6.374 straipsnio 1 dalį ir Sutartyje nustatytą pirkėjo pareigą per joje nurodytą terminą atsiimti visas užsakytas prekes.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
8. Teismas nustatė, kad Sutartis atitinka didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties požymius – ji sudaryta dėl pagamintos produkcijos pirkimo ir pardavimo pagal atsakovės pateiktus vienkartinius užsakymus, tiek pardavėjai, tiek pirkėjai veikiant verslo tikslais (CK 6.193, 6.371 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad, pasibaigus Sutarties galiojimo terminui, bylos šalys rašytinio susitarimo dėl jos atnaujinimo nesudarė, tačiau konkliudentiniais veiksmais tęsė bendradarbiavimą. Atsakovė 2014 metais iš viso pateikė 135 užsakymus (iš jų balandžio mėnesį – 20, gegužės – 13, birželio – 7, liepos – 4); užsakymų skaičius, lyginant su 2013 m. tuo pačiu laikotarpiu, buvo mažesnis.
9. Teismas, vertindamas šalių 2014 m. balandžio 17 d. elektroninio susirašinėjimo reikšmę, sutiko su atsakovės pozicija, kad ji, norėdama pirkti pagamintą produkciją, turėjo ją užsakyti. Remdamasi Sutarties 2.1 ir 2.2 punktais, atsakovė dėl kiekvienos prekių partijos turėjo pateikti užsakymą raštu, kuriame turėjo būti nurodyti prekių pavadinimai ir kiekiai bei apmokėjimo terminai, o ieškovės darbuotojas – raštu patvirtinti užsakymo priėmimą; pagal Sutarties 4.7 punktą pirkėja turėjo teisę atsisakyti priimti prekes ir pasirašyti PVM sąskaitą faktūrą, jei prekės neatitiko užsakymo. Iš ginčijamo 2014 m. balandžio 17 d. el. laiško turinio teismas nustatė, kad jame nėra nei konkretaus prekių kiekio, nei pavadinimų, jis neatitiko įprasto vienkartinio prekių užsakymo turinio. Be to, ieškovės atstovai neginčijo aplinkybės, kad atsakovei nebuvo nusiųstas patvirtinimas apie užsakymo priėmimą vykdyti, o tai neatitiko susiklosčiusios Sutarties vykdymo praktikos.
10. Iš ieškovės pateiktų duomenų apie pardavimų apimtį 2013–2014 m. teismas nustatė, kad 2014 m. sausio–balandžio mėn., lyginant su 2013 m. tuo pačiu periodu, atsakovė pateikė panašų kiekį užsakymų, o 2013 m. gegužės mėn., lyginant su ankstesniais metais, užsakymų pateikė daugiausia ir nupirko iš viso 1 350 984 vnt. 16 skirtingų pavadinimų produkcijos. Iš CMR važtaraščių, į bylą pateikto šalių susirašinėjimo teismas nustatė, kad ieškovė po 2014 m. balandžio 17 d. el. laiško iki gegužės mėn. pabaigos nesikreipė į atsakovę dėl 2014 m. balandžio 17 d. informacijos patikslinimo, tikslesnio produkcijos kiekio nustatymo ir iki 2014 m. liepos 4 d. neatliko jokių aktyvių veiksmų, kuriais siektų išsiaiškinti tikrąją padėtį.
11. Teismas nurodė, kad šalys pripažįsta, jog ledai pagaminami per 1–2 paras, jie gali būti eksportuojami po 2–3 dienų, kai įšąla iki -18 laipsnių. Ieškovė teigia, kad 2014 m. balandžio 17 d. – gegužės 30 d. pagamino 1 493 314 vnt. produkcijos; tokiam kiekiui pagaminti reikėjo apie 14 dienų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. gegužės mėn. panašus kiekis pagamintų ledų buvo parduotas pagal 33 atsakovės užsakymus, todėl 2014 m. negalėjo būti atsakovės užsakytas ir paimtas didesniais kiekiais nei buvo įprasta vykdant vieną užsakymą. Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. balandžio 16 d. ieškovė jau buvo pagaminusi ir turėjo 366 045,7 vnt. produkcijos rezervą, jį pardavinėjo po 2014 m. balandžio 17 d. Bylos duomenys patvirtino, kad 2014 m. balandžio–gegužės, rugsėjo–lapkričio mėn. atsakovė siuntė konkrečios produkcijos užsakymus, o ieškovė el. laiškais patvirtindavo, kad užsakymas priimtas.
12. Teismas, palyginęs ieškovės 2013 m. ir 2014 m. atsakovei gamintos produkcijos kiekį, nustatė, kad ieškovės 2014 m. gegužės mėn. pagamintų ledų pavadinimai, kiekis skiriasi nuo gamintų tuo pačiu laikotarpiu 2013 m. Teismo vertinimu, ieškovės (įmonės, besiverčiančios ledų gamyba) veiksmai 1,5 mėnesio nepertraukiamai gaminant ledus atsakovei, neturint realių vykdytinų užsakymų, atsakovei nuo 2014 m. balandžio mėnesio faktiškai pateikus mažesnį skaičių užsakymų, laikytini neapdairiais. Teismas griežtai vertino ieškovės poziciją dėl atsakovės 2014 m. balandžio 17 d. el. laiško, nes ji prieštarauja tarp šalių susiklosčiusiai bendradarbiavimo praktikai, Sutarties nuostatoms. Anot teismo, el. laiške pateikta informacija, kad ieškovė gali orientuotis į praėjusių metų gegužės mėn. apimtį, reiškia ne daugiau kaip ieškovės orientavimą dėl žaliavų ir pakuočių kiekio planavimo, o ne nepertraukiamos didelio produkcijos kiekio gamybos, neatsižvelgiant į atsakovės faktiškai siunčiamus užsakymus.
13. Teismas nekonstatavo, kad atsakovė netinkamai atliko savo sutartinius įsipareigojimus; ieškovė neįrodė, kad 2014 m. balandžio 17 d. el. laiške pateikta informacija ją suklaidino iš esmės, kad atsakovė pažeidė šalių bendradarbiavimo principą (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.200 straipsnio 2 dalis).
14. Įvertinęs Sutarties nuostatas, aplinkybę, kad joje aiškiai neįvardytas sutarties objektas, ieškovės darbuotojo el. laiško (prašymo pateikti planuojamus užsakymus 2014 m. gegužės mėn.) teismas nelaikė pasiūlymu sudaryti sutartį (oferta) CK 6.162 straipsnio nuostatų prasme, o atsakovės darbuotojos atsakymo, kad ji „iš anksto negali atsiųsti užsakymo, bet ieškovė gali orientuotis į praeitų metų duomenis“, nepripažino atsakovės pritarimu (akceptu), nes jais nesusitarta dėl visų esminių sandorio sąlygų.
15. Teismas sprendė, kad ieškovė nepaneigė atsakovės 2014 m. gegužės 27 d. atsakyme į ieškovės pretenzijas dėl Sutarties nevykdymo nurodytų aplinkybių (kad tokia praktika nėra taikoma, jokių gamybos planų nebuvo ir šalys kiekvieną kartą derino atskirus užsakymus). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovė nepažeidė bendradarbiavimo principo, vykdė sutartinius įsipareigojimus, 2014 m. balandžio 17 d. pranešė, kad iš anksto negali pateikti užsakymų gegužės mėn., o 2014 m. gegužės 27 d. pranešė apie atsisakymą priimti produkciją, pagamintą ne pagal jos pateiktus konkrečius užsakymus. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų, kurie yra būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.246 straipsnis).
16. Spręsdamas dėl reikalavimo priteisti 9238,04 Eur už įsigytas ir nepanaudotas žaliavas teismas konstatavo, kad ieškovės pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai apie kas mėnesį nupirktą tą patį žaliavų kiekį nepatvirtina fakto, jog šios žaliavos buvo skirtos tik atsakovei parduodamų ledų gamybai ir negalėjo būti panaudotos vykdant kitus užsakymus tretiesiems asmenims (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Dėl reikalavimo priteisti 28 606,55 Eur už nepanaudotas prekių pakuotes teismas pažymėjo, kad pagal Sutarties 6.1 punktą ieškovė prisiėmė pakuočių ir žaliavų įsigijimo išlaidas, kurios įskaičiuojamos į galutinio produkto kainą. Už pakuočių likutį pagal ieškovės pateiktus 2014 m. rugsėjo 14 d. duomenis atsakovė nėra atsakinga, nes ji teikė užsakymus ir pirko prekes iš ieškovės iki 2014 m. pabaigos (iki nutrūko šalių bendradarbiavimas). Be to, ieškovės pateikti duomenys apie pakuočių ir žaliavų įsigijimą nepatvirtina, kad jos buvo skirtos tik atsakovės užsakymams vykdyti. Teismo vertinimu, 44 640,08 Eur nuostolių dydis už pagamintų prekių sandėliavimą taip pat nepagrįstas ir neįrodytas – byloje esantys CMR važtaraščiai patvirtina, kad 2012–2014 m. prekės (valgomieji ledai) įvairiais kiekiais buvo išvežamos iš ieškovės nurodytos pakrovimo vietos – Marijampolės, ir tik viename važtaraštyje nurodyta produkcijos pakrovimo vieta – Kaunas; Sutartyje nebuvo sąlygų dėl prekių saugojimo ir šių išlaidų kompensavimo. Be to, ieškovė, gavusi atsakovės 2014 m. liepos 15 d. el. laišką turėjo suprasti, kad šalių sutartiniai santykiai baigiasi, todėl, mažindama galimus nuostolius, privalėjo savo iniciatyva spręsti pagamintų ledų realizavimo klausimą, o ne juos sandėliuoti ilgą laiką. Dėl 37 780,32 Eur nuostolių, patirtų atsakovei neatsiėmus prekių, ir 98 809,92 Eur nuostolių už pagamintų prekių utilizavimą teismas nurodė, kad konstatavus, jog atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, spręstina, kad ji turėjo teisę atsisakyti priimti ieškovės pagamintas prekes, viršijančias atsakovės užsakymuose nurodytą skaičių.
17. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, turėdama didelį pagamintų ledų rezervą, nepertraukiamai gamino ledus atsakovei, neatsižvelgdama į mažėjančią atsakovės teikiamų užsakymų apimtį, pati elgėsi neapdairiai ir prisiėmė galimą nuostolių kilimo ar didėjimo riziką. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ieškovė atliko veiksmus, kurie padėtų išvengti nuostolių ar bent minimaliai juos sumažintų, todėl jos reikalavimas nepagrįstas ir CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.
18. Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 26 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovės 6223 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimą, o bylos medžiagą pripažino nevieša.
19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimo ir 2016 m. gegužės 26 d. papildomo sprendimo, 2017 m. kovo 9 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. papildomą sprendimą paliko nepakeistus; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
20. Remdamasi CPK 178 straipsnyje įtvirtinta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovė turėjo pagrįsti, jog 2014 m. balandžio 17 d. šalių susirašinėjimas (jo turinys) atitiko šalių bendradarbiavimo praktiką. Iš Sutarties 2.1 ir 2.2 punktų nuostatų kolegija sprendė, kad atsakovė iš ieškovės pirkdavo, o ieškovė atsakovei parduodavo produkciją, užsakytą pagal atskirą užsakymą, teikiamą faksu arba elektroniniu paštu, o ieškovė, gavusi tokį užsakymą, turėdavo patvirtinti jo gavimą.
21. Kolegija, įvertinusi byloje esančio šalių susirašinėjimo turinį, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalių bendradarbiavimas po Sutarties termino pabaigos toliau vyko pagal Sutarties nuostatas; užsakymai buvo pateikiami ne vėliau kaip prieš dvi dienas (atitinka Sutarties 2.1 punktą), o ieškovė užsakymo gavimą patvirtindavo tą pačią dieną (atitinka Sutarties 2.2 punktą). Byloje nėra duomenų, kad šalys Sutartyje ar kitu būdu būtų susitarusios dėl išankstinio užsakymų planavimo. Šalių 2014 m. gegužės 27 d. el. susirašinėjimas patvirtina, kad į ieškovės atstovo prašymą atsiųsti planus kitam mėnesiui atsakovės darbuotoja atsakė, jog jai sunku susiorientuoti pagal planą, nes jie niekada taip nedirbo. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2014 m. balandžio 17 d. el. susirašinėjimas negali būti laikomas užsakymu, sukeliančiu pareigą atsakovei atlyginti ieškovės nuostolius.
22. Kolegija atmetė ieškovės argumentą, kad be išankstinio pasiruošimo ieškovė nebūtų galėjusi pateikti užsakomos produkcijos atsakovei, nes byloje nėra įrodymų (šalių derintos pozicijos, susirašinėjimo ar kt.), kad šalims bendradarbiaujant 2011–2014 m. būtų derintas užsakymų pateikimas būsimam laikotarpiui. Šalių susirašinėjimas patvirtina, kad užsakomos produkcijos neturėjimo klausimas buvo sprendžiamas užsakymo metu derinant turimą produkciją, jos kiekį, rūšį; tokia praktika buvo įtvirtinta ir Sutarties 2.2 punkte.
23. Kolegija atkreipė dėmesį į byloje esančius užsakymo lapus, kuriuose buvo nurodomi šie rekvizitai – prekės numeris, pavadinimas, kiekis, kartonas, padėklai, vieneto kaina, galutinė kaina. 2014 m. balandžio 17 d. el. laiške nenurodytas nė vienas iš šių rekvizitų, be to, ieškovė neneigia nesiuntusi šio užsakymo patvirtinimo (kaip buvo įprasta pagal šalių praktiką); el. susirašinėjimo turinys yra abstraktaus pobūdžio, todėl negali būti vertinamas kaip konkretus užsakymas. Ieškovės argumentus, kad, vadovaudamasi el. laiško turiniu ir atsižvelgdama į 2013 m. gegužės mėn. atsakovės poreikius, ji gamino atitinkamą kiekį produkcijos, kolegijos vertinimu, paneigia byloje esantys duomenys apie produkcijos kiekį, t. y. kad 2013 m. gegužės mėn. atsakovė iš ieškovės nupirko 1 350 984 vnt., o laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 17 d. iki gegužės 31 d. ieškovė pagamino 1 493 314 vnt. produkcijos, nors 2014 m. balandžio 16 d. jau buvo pagaminusi ir turėjo 366 045,7 vnt. ledų rezervą.
24. Įvertinusi 2013 m. gegužės mėn. ir 2014 m. tuo pačiu laikotarpiu pagamintos produkcijos kiekį ir rūšį kolegija nustatė, kad 2014 m. balandžio 17 d. – gegužės mėn. skyrėsi ne tik pagamintas bendras valgomųjų ledų kiekis, bet ir atskirų jų rūšių kiekis, o dalis ledų rūšių, kurias atsakovė pirko iš ieškovės 2013 m. gegužės mėn., šiuo laikotarpiu apskritai negaminta. Kolegijos vertinimu, ieškovės pagaminti didesni kiekiai, kurių nei bendras skaičius, nei atskirų rūšių ledų skaičius nesutampa su 2013 m. gegužės mėn. užsakymais, patvirtina išvadą, kad ieškovė, neturėdama konkrečių užsakymų ir nesikreipdama į atsakovę dėl jų patikslinimo, elgėsi neapdairiai gamindama ledus, kurių kiekis ir asortimentas neatitiko 2013 m. gegužės mėn. kiekio ir asortimento. Ieškovė savo valia prisiėmė riziką gaminti valgomuosius ledus, neįvertindama galimo užsakymo apimties mažėjimo, asortimento pasikeitimo, kuriems įtakos turi ir rinkos dėsniai, paklausa, kiti veiksniai, tikėdamasi ledus parduoti atsakovei.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas nepatvirtino fakto, kad vėlesniais el. laiškais atsakovė pripažino tiek 2014 m. balandžio 17 d. užsakymo pateikimo faktą, tiek apimtį. Priešingai, atsisakydama atsiimti ieškovės nurodomus 477 padėklus ledų, atsakovė 2014 m. liepos 15 d. rašte nurodė, kad užsakinėja tokį prekių kiekį, koks jai yra reikalingas, o įsipareigojimų dėl ginčo prekių ji nėra prisiėmusi.
26. Kadangi ieškinyje nurodomus nuostolius ieškovė sieja su atsakovės neteisėtais veiksmais (susiklosčiusio bendradarbiavimo tarp šalių pažeidimu), kurie byloje nenustatyti, tai kolegija nepasisakė dėl kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų.
27. Atmesdama ieškovės argumentus, kad dalies atsakovės nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas negali būti priteistas, nes pagal PVM sąskaitas faktūras pateiktos ataskaitos neatitinka valstybinės kalbos reikalavimų (jos neišverstos į lietuvių kalbą), kolegija nurodė, kad vien ši aplinkybė nepaneigia suteiktų paslaugų dydžio ir apmokėjimo faktą patvirtinančių įrodymų (sąskaitų faktūrų ir sąskaitų išrašų kopijų). Nors ieškovė teigė, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių PVM sąskaitų faktūrų Nr. APB20150040 ir Nr. APB20150259 apmokėjimą, tačiau iš pateiktų mokėjimo nurodymų kolegija nustatė, kad pavedimais sumokėta bendra suma viršija sąskaitose faktūrose nurodytas sumas už paslaugas. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovės advokato darbų apimtį ir prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

28. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. papildomo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutartį; priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. CK 6.218 straipsnyje nustatyta sutarties šalies pareiga iš anksto įspėti kitą šalį apie numatomą sutarties nutraukimą, kad kita šalis galėtų tam protingai pasiruošti, tačiau CK expressis verbis (tiesiogiai) nenustatyta, ar sutarties šalis turėtų įspėti kitą šalį, jeigu ji ketina nebevykdyti sutarties (nebepirkti prekių, paslaugų arba jų pirkti mažiau, negu buvo įprasta), nors formaliai sutartis nenutraukiama. Tokiu atveju šalių elgesį reguliuoja bendrieji sutarčių vykdymo principai, įtvirtinti CK 6.38, 6.200 straipsniuose. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.200 straipsnyje reglamentuojama bendradarbiavimo pareiga apima ir pareigą keistis informacija, pranešti viena kitai apie sutarties vykdymo ypatumus, taip pat apie nenumatytas kliūtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118-248/2016).
2. CK 6.200 straipsnio 3 dalies nuostata, kad sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, be kita ko, reiškia, kad sutarties šalis privalo informuoti kitą šalį apie aplinkybes, galinčias keisti sutarties vykdymo tvarką, pobūdį ar apimtį, nes toks informavimas sudaro sąlygas tai šaliai iš anksto pasiruošti sutarties vykdymo pokyčiams, nedaryti naujų investicijų, optimizuoti prekių atsargas ir pan.
3. Bylos šalis siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, ieškovė, siekdama įvykdyti atsakovės užsakymus ir sklandžiai bendradarbiauti, visada gamindavo į rezervą dalį ateinančio mėnesio planuojamos pateikti produkcijos, nes neturint rezervo užsakovė būtų priversta laukti; tokia verslo praktika atsakovei buvo žinoma ir byloje ginčo dėl to nekilo. Šalių 2014 m. balandžio 17 d. el. susirašinėjimas suformavo teisėtus ieškovės lūkesčius dėl tolesnio Sutarties vykdymo. Nors tuo metu atsakovė jau žinojo, kad nebepirks tiek produkcijos, kiek jos įsigijo praėjusiais metais, tačiau to neatskleidė ieškovei, sąmoningai siekė sudaryti įspūdį, kad ir toliau bus bendradarbiaujama, nurodė ieškovei gaminti valgomuosius ledus, kurių nebeketino pirkti. Tokiais savo veiksmais atsakovė pažeidė CK 6.38, 6.200 straipsniuose nustatytą bendradarbiavimo pareigą ir tai pripažinta neteisėtais jos veiksmais (CK 6.246 straipsnis); padarytas pažeidimas tyčinis, nesąžiningas, sukėlęs didelių finansinių nuostolius ieškovei.
4. Teismų išvados, kad gamindama ledus į rezervą ieškovė veikė savo rizika, neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų, kad šalių bendradarbiavimas suponuoja tai, jog sutarties šalis negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2014; kt.). Kai sutarties šalis sieja ilgalaikiai santykiai, tarp kontrahentų susiklosto pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas, todėl teisės normos ir principai negali būti aiškinami taip, kad sudarytų prielaidas kuriai nors šaliai piktnaudžiauti tokiu pasitikėjimu.
5. Teismų išvados, kad 2014 m. balandžio 17 d. el. laiškas nelaikytinas įpareigojančiu užsakymu, tarp šalių nebuvo praktikos iš anksto derinti užsakymų apimtį, yra padarytos pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Teismai priėmė prieštaringus sprendimus – konstatavo, kad nėra įrodymų, jog šalys iš anksto derindavo užsakymų apimtį, tačiau pripažino, jog ginčo el. laiškas gali būti laikomas išankstiniu produkcijos žaliavų ir pakuočių kiekių derinimu, planavimu. Kadangi gamyba be žaliavų ir pakuočių yra neįmanoma, tai pripažinus, kad jos buvo derinamos, laikytina, jog buvo derinama ir gamyba. Aplinkybę, kad šalys nuolat derindavo (įprastai – žodžiu) planuojamus užsakymus, patvirtino liudytojai, tačiau teismai nemotyvuotai atmetė jų parodymus konstatuodami, kad ieškovė šio fakto neįrodė. Be to, planuojamų užsakymų apimtis turėjo būti derinama iš anksto ir dėl produkcijos gamybos technologinio proceso – gavus užsakymą yra neįmanoma pagaminti ledų per 2 dienas, kaip nustatyta Sutarties 2.1 punkte; ši aplinkybė atsakovei buvo žinoma. Vien ta aplinkybė, kad toks derinimas nebuvo įtvirtintas Sutartyje, nepaneigia fakto, kad tokia praktika egzistavo.
6. Teismai, nagrinėdami bylą, apsiribojo formaliu tyrimu, ar 2014 m. balandžio 17 d. el. laiškas sukūrė atsakovei pareigą įsigyti prekes gegužės mėn., tačiau ginčas turėjo būti sprendžiamas vertinant, ar atsakovės elgesys, sukėlęs žalą ieškovei, laikytinas sąžiningu ir atitinkančiu CK 6.38, 6.200 straipsniuose įtvirtintus sutarties vykdymo principus. Jeigu atsakovė būtų įspėjusi ieškovę ruoštis Sutarties vykdymo apimties mažėjimui ir faktiniam nutraukimui, ji būtų negaminusi prekių į rezervą ir išvengusi nuostolių. Bylos duomenys patvirtina, kad egzistuoja atsakovės neteisėtų veiksmų pažeidžiant sutarties vykdymo principus ir ieškovės patirtų praradimų priežastinis ryšys.
29. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Kasaciniame skunde pateikti tikrovės neatitinkantys teiginiai, kad atsakovė tyčia klaidino ieškovę, jie nepagrįsti bylos duomenimis. Teiginį apie ieškovės klaidinimą paneigia ieškovės darbuotojo 2014 m. gegužės 27 d. el. laiškas, kuriame jis rašė atsakovės darbuotojai, kad balandžio 17 d. siuntė prašymą atsiųsti planus kitam mėnesiui, tačiau iki kito kreipimosi negavo jokių planų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų teikusi informaciją ieškovei apie savo poreikius, derinusi gamybos apimtį ir pan. Kadangi atsakovės perkami ledai buvo skirti mažmeninei prekybai parduotuvėse, tai užsakymų ir įsigijimų apimtis tiesiogiai priklausė nuo galutinių vartotojų (pirkėjų) suvartojamos (nuperkamos) produkcijos kiekio, o šio prognozuoti ir iš anksto nustatyti nėra galimybės
2. 2014 m. balandžio 17 d. el. laiškas negali būti laikomas prekių užsakymu; Sutartyje šalys aiškiai nurodė, kad užsakymas pateikiamas faksu ar el. laišku, jame turi būti nurodytas prekių kiekis ir pavadinimai, atsiskaitymo terminai, pardavėjas turi patvirtinti užsakymą. Visi užsakymai buvo vykdomi iš atsakovės kompiuterinės sistemos spausdinant užsakymo lapus (vok. Bestellung) ir pateikiant juos individualiai kiekvienam konkrečiam užsakymui.
3. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė 2014 m. balandžio 16 d. rezerve turėjo pagamintos produkcijos už 51 946,60 Eur, o 2015 m. gegužės 20 d. – už 23 898,47 Eur, t. y. po tariamo 2014 m. balandžio 17 d. užsakymo atsakovė nupirko kur kas daugiau prekių, nei jų buvo pagaminta per laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 16 d. Atsakovės vadovas dar 2013 m. vasarą vykusio susitikimo su ieškovės vadovu metu informavo, kad komercinis bendradarbiavimas bus nutrauktas, jeigu ieškovė tieks atsakovės konkurentams Vokietijoje produkciją pagal jos sukurtus sprendimus (pakuotė ir kt.); žinodama apie šiuos ketinimus ieškovė turėjo atitinkamai organizuoti savo veiklą.
4. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės ir jų pagrindu keliami teisės klausimai neatitinka tarp ginčo šalių susiklosčiusių teisinių santykių – atsakovė niekada nenurodė ieškovei ruoštis vykdyti Sutartį, nors neketino pirkti prekių ar jų pirkti mažiau; Sutartyje apibrėžtas užsakymų pateikimo, tvirtinimo, vykdymo ir atsiskaitymo mechanizmas užtikrino, kad kiekviena iš šalių, negalėdama ar nenorėdama tęsti bendradarbiavimo, turi teisę nevaržomai jį nutraukti. Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis); šalys nesudarė jokių susitarimų, kuriais būtų pakeitusios Sutartį; jos bendradarbiavo laikydamosi Sutarties nuostatų. Atsakovė veikė išimtinai pagal Sutarties nuostatas, tinkamai ir laiku vykdė savo prievoles, todėl nėra pagrindo jos atsakomybei pagal CK 6.256 straipsnio 2 dalį atsirasti. Ieškovės reikalavimas grindžiamas tik 2014 m. balandžio 17 d. el. susirašinėjimu, kuris neatitinka Sutarties nuostatų, todėl negalėjo sukurti ir nesukūrė atsakovei jokių teisinių pasekmių.
5. CK 6.38 straipsnyje reglamentuotas protingumo kriterijus reikalauja, kad gamintojas organizuotų ir planuotų veiklą taip, jog nepatirtų nuostolių; rūpestingas, protingas gamintojas, prieš pradėdamas rezervinės produkcijos gamybą, turėjo gauti pirkėjo patvirtinimą. Iš esmės keisdama gamybos organizavimą, pereidama prie planuojamo kiekio, ieškovė privalėjo inicijuoti Sutarties pakeitimus ir tik juos suderinusi imtis gamybos.
6. Priešingai nei teigia ieškovė, teismai nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, procesinius sprendimus priėmė išnagrinėję byloje esančių įrodymų visetą. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad jeigu konkrečios įrodinėjimo priemonės buvo byloje, o faktiniai duomenys kaip įrodymai buvo ištirti, tai vien jų neaprašymas teismų procesiniuose dokumentuose nesudaro CPK 176–178 straipsnių pažeidimo.
30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. spalio 24 d. nutartimi nusprendė pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti rašytinius paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties. Bylos šalys pateikė savo rašytinius paaiškinimus dėl bylos viešumo apimties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ribų

31. Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ginčas privalo būti išspręstas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, teismas negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylas, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis).
32. Ieškovas, įgyvendindamas dispozityvumo principą, turi teisę pakeisti ieškinio pagrindą arba ieškinio dalyką (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, tai gali būti padaryta tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar ieškinio pagrindo keitimas įstatymo leidžiamas tik tais atvejais, kai tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.
33. Ieškinio pagrindo ar ieškinio dalyko pakeitimas negalimas apeliacinės instancijos teisme, nes apeliacijos paskirtis – jau išnagrinėtose bylose priimtų teismo sprendimų teisėtumo bei pagrįstumo kontrolė (CPK 301 straipsnis). Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).
34. Kasaciniam procesui taikomi dar platesnio pobūdžio draudimai – kasacija negalima dėl pirmosios instancijos teismo sprendimų ir nutarčių, neperžiūrėtų apeliacine tvarka (CPK 341 straipsnio 1 punktas), taip pat kasaciniame skunde neleidžiama remtis įrodymais ir aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Kasacinis skundas, surašytas pažeidžiant šiuos draudimus, negali būti pagrindas pradėti kasacinį procesą, nes priešingu atveju būtų paneigiama kasacijos instituto teisinė prigimtis ir reikšmė.
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013).
36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, pateikdama ieškinį, savo reikalavimą dėl žalos atlyginimo grindė ir atsakovės neteisėtus veiksmus įrodinėjo aplinkybėmis, kad atsakydama į 2014 m. balandžio 17 d. el. laišką, atsakovė akceptavo ieškovės ofertą, jos neatšaukė raštu, savo elgesiu pripažino užsakymo pateikimo faktą, o neatsiėmusi prekių per 30 dienų, pažeidė CK 6.346 straipsnio 1 dalį, 6.374 straipsnio 1 dalį ir sutartinę pirkėjo pareigą per nustatytą terminą atsiimti visas užsakytas prekes. Dėl tariamo atsakovės padaryto sutarties šalių bendradarbiavimo ir ekonomiškumo principų pažeidimo ieškovė nurodė, kad atsakovė ignoravo daugkartinius ieškovės reikalavimus atsiimti užsakytas prekes, į dalį raštų apskritai neatsakė. Atsakovei nevykdant įsipareigojimų, ieškovė buvo priversta saugoti produkciją ir ją sandėliuoti tretiesiems asmenims priklausančiuose sandėliuose, todėl turėjo papildomų išlaidų. Ieškovės argumentai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinti neįrodytais, o ieškinys atmestas.
37. Nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame atsakovės neteisėtus veiksmus, be pirmiau nurodytų, taip pat grindė argumentais, kad atsakovė, žinodama, jog nebepirks tiek produkcijos, kiek pirko ankstesniais metais, ieškovei to neatskleidė, sąmoningai siekė sudaryti įspūdį apie bendradarbiavimo tęsimą, nurodė ieškovei gaminti valgomuosius ledus, kurių neketino pirkti, ir tokiais savo veiksmais pažeidė CK 6.38, 6.200 straipsniuose įtvirtintus sutarties vykdymo principus, sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą. Analogiški argumentai nurodyti ir ieškovės kasaciniame skunde (šios nutarties 28.1–28.3, 28.6 punktai). Jame ieškovė taip pat teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino nurodytų sutarties šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo aspektų, nenustatė, ar atsakovė nepiktnaudžiavo kitos sutarties šalies (ieškovės) pasitikėjimu.
38. Dėl šios nutarties 28.1–28.3, 28.6 punktuose nurodytų ieškovės kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad juose išdėstytos aplinkybės nebuvo nurodytos nei ieškinyje, nei dublike, nei kituose pirmosios instancijos teismui pateiktuose ieškovės procesiniuose dokumentuose. Jų ieškovė nenurodė ir patikslintame ieškinyje – jame sutarties šalių bendradarbiavimo principo pažeidimas buvo grindžiamas netinkama atsakovės komunikacija ir jos prisiimtų įsipareigojimų nevykdymu (šios nutarties 36 punktas). Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad atsakovės planai dėl tolesnio (ne)bendradarbiavimo ir su juo susiję ieškovės veiklos vykdymo aspektai nesudarė bylos nagrinėjimo pagrindo – nebuvo vertinamas jų pagrįstumas, netirti juos patvirtinantys ar paneigiantys bylos duomenys.
39. Apeliacinės instancijos teismas, kuriam pateiktame skunde buvo pirmąkart išdėstyti argumentai dėl netinkamo bendradarbiavimo pareigos vykdymo nepranešant apie ketinimus mažinti užsakymų apimtį, nutraukti Sutartį, taip pažeidžiant ieškovės teisėtus lūkesčius, skundžiamoje nutartyje dėl jų nepasisakė. Kadangi ieškovė pirmosios instancijos teisme, kuriame suformuluojamas bylos nagrinėjimo dalykas, ieškinio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą grindė kitais pagrindais, o kasaciniame skunde nurodytus argumentus pirmąkart pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai negalėjo jų išnagrinėti, o apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vertinti ir spręsti dėl aplinkybių, jam nurodytų pažeidžiant CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatas. Tokio pagrindo neturi ir kasacinis teismas (CPK 347 straipsnio 2 dalis).
40. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, konstatuoja, kad šios nutarties 28.1–28.3, 28.6 punktuose nurodyti kasacinio skundo argumentai nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, todėl kasacinis teismas dėl jų nepasisako.

Dėl sutarties šalių bendradarbiavimo

41. Ieškovė kasaciniame skunde taip pat ginčija teismų išvadas tuo aspektu, kad teismai netinkamai vertino tarp bylos šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką, 2014 m. balandžio 17 d. el. laišką, nepagrįstai nekonstatavo atsakovės neteisėtų veiksmų (CK 3.38, 6.200 straipsnių pažeidimo).
42. CK 6.200 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, sutartį vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; taip pat šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Dėl sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos turinio kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai universalus prievolių teisės principas, reikalaujantis, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2014; kt.). Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio.
43. Pažymėtina, kad pareiga bendradarbiauti yra ir viena sąžiningumo principo išraiškų sutarčių teisėje. Sutarties šalių bendradarbiavimo procesas turi vykti sąžiningumo ir geros valios sąlygomis. Tai reiškia, kad sutarties šalies elgesys negali būti priešingas tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2014).
44. Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas, kaip sutartinės atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 straipsniai), todėl ginčo atveju jį privalo įrodyti ieškovas, reikalaujantis taikyti sutartinę civilinę atsakomybę (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 38 punktas).
45. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad šalys buvo sudariusios bendradarbiavimo sutartį dėl produkcijos didmeninio pirkimo ir pardavimo, o pasibaigus jos galiojimo terminui, toliau tęsė bendradarbiavimą pagal Sutarties nuostatas – atsakovė atskiru užsakymu, teikiamu faksu arba elektroniniu paštu, ne vėliau kaip prieš dvi dienas užsakydavo produkciją, o ieškovė, gavusi užsakymą, tą pačią dieną patvirtindavo jo gavimą (atitinka Sutarties 2.1 ir 2.2 punktus); ieškovei neturint užsakomos produkcijos, buvo derinama turima produkcija, jos kiekis, rūšis. Teikiant užsakymus, juose buvo nurodomas prekės numeris, pavadinimas, kiekis, kartonas, padėklai, vieneto kaina, galutinė kaina.
46. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atsižvelgę į tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką, sprendė, kad ieškovės nurodomas 2014 m. balandžio 17 d. el. susirašinėjimas, kurį ji vertina kaip produkcijos užsakymą ir dėl kurio neįvykdymo (produkcijos neatsiėmimo ir kainos nesumokėjimo) reikalauja patirtų nuostolių atlyginimo, neatitiko šalims įprasto užsakymo turinio ir formos.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės teismų nustatytų aplinkybių, tačiau, kilus tarp šalių ginčui, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja ir, spręsdamas bylą, remiasi pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
48. Byloje nustatyta, kad 2014 m. balandžio 17 d. el. laiške ieškovės darbuotojas prašė atsakovės atstovės atsiųsti planuojamus užsakymus gegužės mėn., o į jį atsakydama atsakovės darbuotoja nurodė, kad iš anksto užsakymų atsiųsti negali, bet ieškovė gali orientuotis pagal praėjusių metų duomenis. Atsakovės atsakyme nebuvo nurodytas nė vienas iš šalių užsakymams būdingų rekvizitų, nepateiktos užsakymo detalės (konkretus užsakomos produkcijos kiekis, jos pavadinimai ir pan.). Ieškovė, gavusi el. laišką, neišsiuntė patvirtinimo dėl 2014 m. balandžio 17 d. užsakymo priėmimo, priešingai, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės darbuotojas 2014 m. gegužės 27 d. atsakovės darbuotojai siųstame el. laiške nurodė, jog negavo 2014 m. balandžio 17 d. el. laišku prašytų atsiųsti planuojamų gegužės mėn. užsakymų.
49. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės el. laiškas, kurio turinys neatitiko įprastų atsakovės teikiamų vienkartinių užsakymų ir kuris įprasta tvarka ieškovės nebuvo priimtas vykdyti, negali būti laikomas įpareigojančiu užsakymu, sukuriančiu teisėtą ieškovės lūkestį, kad produkcija bus priimta ir už ją bus sumokėta, o atsakovė negali būti pripažinta pažeidusia sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą. Minėta, kad sutarties šalių bendradarbiavimo pareiga reiškia, jog jų elgesys turi atitikti lūkesčius, kuriuos kiekviena šalis savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai. Kadangi byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina, kad prekyba tarp bylos šalių vyko joms teikiant detalius konkrečios formos užsakymus ir patvirtinant užsakymų priėmimą, tai kitokia, nusistovėjusios tvarkos neatitinkanti, komunikacija nepripažintina pakankama kilti teisėtam lūkesčiui dėl sutartinių įsipareigojimų atsiradimo. Ieškovė neįrodė, kad atsakovės el. laiškas turėjo būti vertinamas kaip konkretus užsakymas ir galėjo sukelti teisėtus ieškovės lūkesčius, kurie vėliau buvo pažeisti.
50. Ieškovė nurodo, kad teismai nemotyvuotai atmetė liudytojų parodymus, patvirtinančius, jog šalys nuolat derindavo (įprastai – žodžiu) planuojamus užsakymus, nepagrįstai pripažino, kad ieškovė šio fakto neįrodė.
51. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Ieškinio reikalavimas gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kuriomis jis grindžiamas. Pažymėtina, kad bylos šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai yra įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis). Juose išdėstyti faktiniai duomenys, ypač kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis nustatant įrodinėjamą aplinkybę, teismo turi būti kruopščiai pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Vienas iš paaiškinimų ir parodymų patikimumo kriterijų yra tai, ar tokio įrodymo duomenis gali patvirtinti kiti byloje surinkti leistini įrodymai, kurių duomenys turi būti palyginti ir įvertinti kartu su šalių paaiškinimais ar liudytojų parodymais. Jų įrodomąją vertę teismas turi nustatyti juos įvertinęs kartu su byloje surinktų įrodymų visetu (CPK 185 straipsnis).
52. Nagrinėjamoje byloje, be ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų (ieškovės darbuotojų), kurie yra tiesiogiai su ja susiję darbo santykiais, yra jai pavaldūs ir dėl to gali būti suinteresuoti bylos baigtimi, parodymų, ieškovė nepateikė patikimų duomenų, kurie patvirtintų, kad ginčo šalims buvo būdinga teikti įvairių formų ir skirtingo turinio užsakymus ir kad jie galėjo būti priimami ir įvykdomi prieš tai ieškovei jų nepatvirtinus. Atsakovė, priešingai, pridėjo rašytinius įrodymus, pagrindžiančius egzistavusią užsakymų lapų (vok. Bestellung) teikimo el. paštu praktiką, taip pat atsakovės darbuotojos L. K. 2014 m. gegužės 27 d. el. laišką, rašytą ieškovės darbuotojui, kuriame nurodyta, kad atsakovei sunku susiorientuoti pagal planą, nes šalys niekada taip nedirbo. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų įrodymų pagrindu padarytas teismų išvadas, konstatuoja, kad teismai nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 185 straipsnis). Pripažintina, kad vien ieškovės paaiškinimų bei jos iniciatyva apklaustų liudytojų parodymų, kad užsakymai buvo derinami žodžiu, kurie nepatvirtinti jokiais rašytiniais ar kitais įrodymais, nepakanka ieškovės pozicijai pagrįsti, ypač kai atsakovė su tokiu argumentu nesutiko ir į bylą pateikė ieškovės paaiškinimus paneigiančius rašytinius įrodymus.
53. Atmestini kasacinio skundo argumentai, kad dėl ieškovės produkcijos gamybos technologinio proceso planuojamų užsakymų apimtis turėjo būti derinama iš anksto. Kaip buvo konstatuota šios nutarties 52 punkte, ieškovė nepateikė objektyvių duomenų ir teismai nenustatė, kad ginčo šalys tardavosi dėl išankstinių užsakymų ar sudarydavo gamybos planus. Priešingai, teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad šalys kiekvieną kartą derino atskirus užsakymus (šios nutarties 11, 21 punktai). Ieškovė, siekdama užtikrinti Sutarties vykdymą, turėdavo jau pagamintos produkcijos rezervą, o jam nesutampant su pateiktu konkrečiu užsakymu, šį derindavo su atsakove ir įvykdydavo iš dalies arba pateikdavo kitokią produkciją (šios nutarties 22 punktas).
54. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina galioti.

Dėl neviešos bylos medžiagos

55. Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 27 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi patenkino žodinį ieškovės atstovo prašymą bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, o 2016 m. gegužės 26 d. papildomu sprendimu visą civilinės bylos medžiagą pripažino nevieša, nurodė, kad taip siekia apsaugoti abiejų šalių pateiktos informacijos apie jų komercinius santykius konfidencialumą.
56. Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2017 m. spalio 24 d. nutartimi ji pasiūlė šalims pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.
57. Ieškovė pateikė paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad nutartis dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša nėra skundžiama atskiruoju skundu, ji yra įsiteisėjusi ir taikoma visiems bylą nagrinėjantiems teismams (taip pat ir kasaciniam teismui), bylos šalys kasaciniuose skunduose dėl jos nepasisakė, todėl kasacinis teismas neturi pagrindo kelti klausimo dėl bylos medžiagos neviešumo. Ieškovės teigimu, bylos medžiaga pagrįstai pripažinta nevieša, nes buvo pateikti dokumentai, kuriuose esanti informacija sudaro komercinę ieškovės paslaptį (su atsakove sudaryta Sutartis, bendradarbiavimo sąlygos, atsiskaitymo terminai, produkcijos užsakymo kiekiai; sąskaitose faktūrose nurodytos produkcijos kainos, tiekėjai, ingredientai, užsakymai, kiekiai).
58. Atsakovė rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad byloje nėra jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių visa jos medžiaga turėtų būti pripažinta nevieša; be paaiškinimų, ieškovė nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kad viena ar kita jos nurodoma informacija yra konfidenciali, taip pat kokias neigiamas pasekmes galėtų turėti tokios informacijos atskleidimas tretiesiems asmenims.
59. CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.
60. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 64 punktas).
61. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 68 punktas).
62. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad: šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 67, 73 punktai).
63. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, jog aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje žemesnės instancijos teismas buvo paskyręs uždarą teismo posėdį ir (ar) pripažinęs visą ar dalį bylos medžiagos nevieša, nėra saistomas šio sprendimo ir gali parinkti kitą posėdžio viešumo ir (ar) bylos medžiagos viešumo apimtį ir būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 70 punktas). Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovės argumentai, kad kasacinis teismas neturi pagrindo vertinti įsiteisėjusios ir neskundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria visa bylos medžiaga pripažinta nevieša. Konstatuotina, kad kasacinis teismas turi kompetenciją spręsti bylos medžiagos viešumo klausimą ir, nedarydamas intervencijos į teismų nutartis, priimti procesinį sprendimą dėl kitokios, nei buvo nusprendę pirmosios ir (arba) apeliacinės instancijos teismai, bylos medžiagos viešumo apimties.
64. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio teismo yra išaiškinta, jog reikalavimai, keliami informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita. Informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos. Protingumo reikalavimas taikomas ne tik teisinei, organizacinei, techninei ir kitai apsaugai, bet ir teisėtiems komercinės paslapties atskleidimo bei panaudojimo būdams. Paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38–39, 42 punktai).
65. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nepagrindė, kad į bylą pateikta informacija sudaro jos komercinę ar kitokią paslaptį, – nei ieškovės prašyme, nei rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai neatskleista, kuo ši informacija sukuria konkurencinį ieškovės pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, tik deklaratyviai nurodyta, kad informacija yra jautri, laikytina komercine paslaptimi. Ieškovė nenurodė ir nepagrindė, kodėl konkreti šiuose dokumentuose pateikta informacija saugotina, ar ši informacija atitinka saugotinos informacijos reikalavimus būtent nagrinėjant ginčą teisme, taip pat nepridėjo duomenų, kurie patvirtintų, kad ji ėmėsi pastangų, jog tokia informacija būtų apsaugota.
66. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nagrinėjamos bylos pobūdį (ginčas tarp bendrovių dėl nuostolių, gamintojai, šios teigimu, kilusių užsakovei neatsiėmus pagamintos produkcijos, atlyginimo) ir kasacinio teismo paskirtį formuoti vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką bei užtikrinti visuomenės informavimą apie šią praktiką, konstatuoja, kad ieškovė nepagrindė CPK 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos viešumo ribojimo sąlygų buvimo, todėl prašymas laikyti bylos medžiagą nevieša pripažintinas nepagrįstu. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neužkerta kelio pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu jau išnagrinėtos bylos medžiagos dalį laikyti nevieša.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

67. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 2549 Eur žyminio mokesčio ir turėjo 2526,48 Eur išlaidų advokato pagalbai, jų atlyginimą prašo priteisti iš atsakovės. Konstatavus, kad ieškovės kasacinis skundas atmestinas, šis prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).
68. Atsakovės atstovas 2017 m. spalio 30 d. pateikė prašymą priteisti atsakovei iš ieškovės kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, prie prašymo pridėjo 2017 m. spalio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta, kad už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą mokėtina suma yra 2975 Eur; sąskaita turi būti apmokėta per 14 dienų. Kadangi aplinkybę, kad ši sąskaita buvo apmokėta (atsakovė patyrė realių bylinėjimosi išlaidų), patvirtinantys įrodymai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos kasaciniam teismui nebuvo pateikti, tai šis atsakovės prašymas atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Laikyti visą bylos medžiagą vieša.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Antanas Simniškis

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            Donatas Šernas

                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            Vincas Verseckas