Administracinė byla Nr. A-2664-624/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00924-2018-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 4 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki dabar (skundas teismui išsiųstas 2018 m. gegužės 8 d.) buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK, 2-ojo sektoriaus, 12-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 64 kv. m ir iki 2016 m. liepos 1 d. buvo apgyvendinti 24 žmonės, todėl vienam asmeniui teko 2,6 kv. m asmeninės erdvės (grindų) ploto. Nuo 2016 m. liepos 1 d. gyveno 21 žmogus, todėl teko 3,04 kv. m gyvenamojo ploto. Be to, dalį ploto užėmė baldai, kurių taip pat trūko (nebuvo termometro, rūbų ir batų džiovyklos). Baldai seni, lovoms trūko detalių (strypų galuose), klibėjo, girgždėjo, buvo įdubę, todėl buvo nepatogu miegoti. Vienos spintos buvo per maža, spintele dalijosi 3–4 žmonės. Gyvenamosios patalpos niekada nedezinfekuojamos, pilna dulkių, nuo sienų byra tinkas. Patalpose pilna blakių ir tarakonų, vasarą musių, uodų, širšių. Buvo naikinamos tik blakės ir tarakonai, bet retai ir neefektyviai. Administracija nedavė šluosčių ir cheminių priemonių patalpoms valyti. Budėtojai už netinkamą patalpų valymą nėra baudžiami. Būryje nebuvo jokio poilsio kambario, patalpos batams ir rūbams džiovintis, tik kieme buvo tam skirta virvė. Skalbimo mašina atsirado tik 2017 m. gruodžio mėnesį. Nemokamai asmeniniai rūbai niekada nebuvo skalbiami. Iki 2016 m. liepos 1 d. būryje buvo 94 žmonės, vėliau 70 žmonių, kurie naudojosi 8-iomis kriauklėmis, 4-iomis kojų plautuvėmis, 4-iais pisuarais ir 6-iais unitazais. Duše buvo per mažas kiekis dušo purkštukų, neveikė vandens maišytuvai, prieš du metus nebuvo normalios srovės (spaudimo), grindys slidžios, nebuvo guminių kilimėlių, skysto muilo ar kūno prausiklio, dezodoranto.
3. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, privatumo trūkumą, orumo pažeminimą, psichinį prievartavimą, tyčiojimąsi, asmenybės sumenkinimą, tapo dirglus, nervingas, nepasitikintis, įžeidus. Neigiamą įtaką jo sveikatai įrodo Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje nurodytas adaptacijos sutrikimas.
4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo atsiliepime paskaičiuota jam tekusio ploto norma, taip pat aplinkybe, kad dušuose buvo guminiai kilimėliai, sumontuoti skysto muilo dozatoriai.
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, pareikštiems reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.
6. Atsakovas nurodė būrius ir brigadas, kur buvo paskirtas pareiškėjas, gyvenamųjų patalpų plotus, miegamųjų vietų skaičių bei vienam asmeniui tekusį plotą. Akcentavo, kad teisės aktai nenumato, jog baldų, inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuojamas iš bendro gyvenamosios patalpos ploto. Pažymėjo, jog ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos. Darė išvadą, kad gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios nerakinamos. Nurodė, kad įkalinimo įstaigose gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis ten apgyvendinti nuteistieji. Valymo komplektus ir valymo priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems. Įstaiga neturi pareigos kaupti bei saugoti informaciją apie patalpų būklę, todėl negali pateikti duomenų, kokie baldai ir inventorius buvo patalpoje. Įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Poilsio kambariai 2-ame sektoriuje nėra įrengti. 2-o sektoriaus 12-o būrio sanitarinėse patalpose yra 6 unitazai, 4 pisuarai, 8 praustuvės ir 4 kojų plautuvės, bendroje dušinėje yra 15 dušo purkštukų. Į dušinę karštas vanduo yra tiekiamas nuolat, prausyklose buvo sumontuoti elektriniai vandens šildytuvai, todėl karštas vanduo buvo ir būrių prausyklose. Nuteistųjų skundų dėl netinkamų patalpų įrengimo Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrius negavo ir nenagrinėjo. 2-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Būrių kiemuose įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu asmeninių drabužių džiovinimui. Atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos. Kenkėjų kontrolės paslaugos atliekamos pagal sutartis du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Uodai ir musės specialiai nėra naikinami. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui, psichiniam prievartavimui, tyčiojimuisi gyvenimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytus sveikatos sutrikimus galėjo nulemti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas.
II.
7. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista E. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.
8. Teismas nustatė, kad E. J. prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gegužės 8 d. Teismas vertino, kad pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą nuo jo patalpinimo į Pravieniškių PN-AK dienos, į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 8 d. skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo dienos, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl teismas atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkino ir daliai skundo reikalavimų taikė trejų metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gegužės 7 d. atmesta kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).
9. Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos teismas iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo apgyvendintas: 12-o būrio 3-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 32,63 kv. m, joje buvo 10 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,27 kv. m; 1-oje brigadoje (gyvenamojoje patalpoje), kurios plotas 65,72 kv. m, joje buvo 21 miegamoji vieta, vienam asmeniui teko 3,13 kv. m ploto.
10. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas su atsakovo pateiktais duomenimis nesutiko, akcentavo, kad atsakovas atsiliepimuose į kitų asmenų skundus tos pačios patalpos skirtingą plotą, skirtingą apgyvendintų asmenų skaičių. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių bylų, kuriose teikdamas atsiliepimus atsakovas pateikė kitokius duomenis apie 12-o būrio 1-os gyvenamosios patalpos plotą ir joje apgyvendintų asmenų skaičių, todėl nurodyta aplinkybė laikyta abstrakčia. Kita vertus, teismas nustatė, kad įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose yra konstatuota, jog Pravieniškių PN 2-o sektoriaus 12-o būrio 1 brigados gyvenamasis plotas yra 65,72 kv. m, kurioje laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2016 m. gegužės 19 d. ir laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 26 d. iki 2016 m. lapkričio 25 d. buvo įrengta 21 miegamoji vieta. Minėtos kitose administracinėse bylose nustatytos aplinkybės atitiko atsakovo šioje byloje pateikus duomenis, todėl teismas pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes dėl gyvenamųjų patalpų ploto ir jose iki 2016 m. liepos 1 d. apgyvendintų asmenų skaičiaus nelaikė patikimomis. Atsakovo pateikti oficialūs dokumentai – Pravieniškių PN 2-o sektoriaus 2018 m. gegužės 28 d, pažyma Nr. 62-2611 ir Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 7 d. pažyma, laikyti patikimais įrodymais, atitinkančiais įsiteisėjusiuose teismo sprendimuose nustatytas aplinkybes kitose administracinėse bylose, teismas neturėjo pagrindo jais abejoti, todėl vertinta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 12-o būrio 3-ioje ir 1-oje brigadose (gyvenamosiose patalpose) vienam asmeniui teko nuo 3,13 iki 3,27 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas sutiko su pareiškėju, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.
11. Teismas pagal pareiškėjo ir atsakovo pateiktus duomenis nustatė, kad 12-ame būryje esant pareiškėjo nurodytam nuteistųjų skaičiui, atsakovui nuteistųjų skaičiaus 12-ame būryje nenurodžius, Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.; toliau – ir Normos) buvo pažeistos dėl per mažo kiekio pisuarų.
12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog dėl neveikiančių vandens maišytuvų, nesančios normalios srovės (spaudimo), slidžių grindų ar nesančių guminių kilimėlių jis kreipėsi į atsakovą, tada, kai minėtus nepatogumus patyrė ir atsakovas į tai nereagavo. Pareiškėjui nenurodžius, kada konkrečiai minėtus nepatogumus jis galėjo patirti, įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui taikomas ieškinio senaties terminas, vertinta, kad vien deklaratyvių pareiškėjo teiginių nepakanka atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
13. Teismas pažymėjo, kad galiojantys teisės aktai nenumato, jog nuteistajam einančiam praustis duše turi būti išduodamas skystas muilas ar kūno prausiklis, dezodorantas. Kūno ir plaukų prausiklių dozatoriai, dušo patalpose gali būti įrengiami tik esant poreikiui (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.; toliau – ir Galiojančios normos), 13.7 p.). Todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduodamo skysto muilo ar kūno prausiklio bei dezodoranto vertinti kritiškai ir atmesti.
14. Teismas nurodė, jog atsakovas pripažino, kad 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, todėl šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikytas nustatytu.
15. Pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu, nesuteikiant galimybės skalbti ir džiovinti rūbus, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus ar administraciją dėl minėtos paslaugos suteikimo nemokamai, o ši jo prašymo netenkino. Todėl, teismo vertinimu, negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų, nesudarant sąlygų asmeniniams drabužiams skalbti ar džiovinti, konstatavimas.
16. Teismas pažymėjo, jog būtino termometro, rūbų ir batų džiovyklų gyvenamosiose patalpose teisės aktai nenumato, todėl pareiškėjo argumentai dėl šio inventoriaus trūkumo atmesti kaip nepagrįsti. Atsakovo pateiktoje Ūkio skyriaus pažymoje nurodoma, kad spinta ir reikiamas kiekis spintelių gyvenamojoje patalpoje buvo. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl lovos pakeitimo kita, dėl spintelių trūkumo, o šis būtų atsisakęs tokį jo prašymą tenkinti. Teismas pareiškėjo argumentus dėl baldų trūkumo atmetė kaip nepagrįstus. Pagal bylos duomenis ir pareiškėjo abstrakčius teiginius, teismas neturėjo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui dėl gyvenamųjų patalpų aprūpinimo baldais.
17. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus veiklos plano ataskaitos patvirtina, kad patalpų remontai įstaigoje yra atliekami, gyvenamosiose patalpose dažomos sienos, lubos, tvarkoma grindų danga, elektros instaliacija, darbai atliekami ūkio būdu. Teismas pritarė atsakovo atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad nuteistieji turi prievolę tvarkytis patalpas patys. Nurodė, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjas nenurodė, jog informavo Pravieniškių PN-AK administraciją, jog kiti nuteistieji netinkamai išvalė patalpas ar nebuvo išduotas reikiamas inventoriaus patalpoms valyti, nenurodė, kada konkrečiai tokie veiksmai vyko, todėl pareiškėjo argumentai dėl neišduodamo inventoriaus patalpoms valyti, blogo patalpų valymo atmesti kaip deklaratyvūs, neindividualizuoti ir nepagrįsti. Teismas neturėjo pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.
18. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudariusi sutartį su UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“. Kenkėjus naikinančios bendrovės atliko kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) taip pat graužikų kontrolės ir naikinimo, dezinfekcijos darbus, kuriuos registruodavo Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale. Tokios paslaugos buvo teikiamos reguliariai ir pagal poreikį. Tačiau tarakonai buvo vėl pastebimi ir vėl naikinami. Tarakonai, blakės, blusos buvo pastebimi ir 12-ame būryje, t. y. būryje, kuriame buvo apgyvendintas pareiškėjas. Pagal bylos duomenis teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK kenkėjų monitoringas, kontrolė ir naikinimas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo vykdomas nepakankamai, todėl atsakovui pažeidus sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir HN 76:2010) 60 punkto bei sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir HN 134:2015) 20 punkto reikalavimus, gyvenamosiose patalpose esant buitiniams parazitams, pareiškėjas galėjo patirti perteklinius nepatogumus.
19. Teismas vertino, kad pareiškėjo akcentuojamas adaptacijos sutrikimas pasireiškia ir laisvėje gyvenantiems asmenims, todėl jis negali būti siejamas išimtinai tik su kalinimo sąlygomis. Administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, teismas neturėjo pagrindo išvadai, kad kalinimo sąlygos galėjo daryti įtaką pareiškėjo nurodytiems sveikatos ar psichinės būklės sutrikimams (ABTĮ 56 str.).
20. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui kalintam pažeidžiant teisės aktų reikalavimus (būryje nesant laisvalaikio kambario, atsakovui nepakankamai vykdant tarakonų ir kitų vabzdžių naikinimą (kontrolę) ir nepaneigus aplinkybių, kad sanitarinėse patalpose įrengimų kiekis atitiko Normas), tačiau byloje nesant įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis bei, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata, atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo patalpinimą į Pravieniškių PN-AK sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kad dėl to kils neigiamos pasekmės, bei į tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias ginti savo teises teisme, byloje nustatytos aplinkybės dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
III.
21. Pareiškėjas E. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundo reikalavimą.
22. Pareiškėjas teigia, kad kitose bylose atsiliepimuose į K. Š., A. T. skundus Pravieniškių PN-AK buvo nurodęs kitokius nei šioje byloje duomenis apie vietų skaičių 12 būrio 1-oje brigadoje.
23. Pareiškėjo teigimu, trūko 2 kriauklių, 19 vietų kojoms plauti, 2 pisuarų, 1 unitazo ir 12, o dabar – 2 dušo galvučių.
24. Pareiškėjas nurodo, kad skundėsi ne dėl to, kad einant praustis duše neišduodamas skystas muilas ar kūno prausiklis, dezodorantas, o todėl, kad duše pagal normas turi būti skysto muilo ar kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, bet jų nėra. Šiuo metu jie yra, bet vietoje 15, yra tik 12, o ir jie tušti.
25. Pareiškėjas pabrėžia, kad vandens maišytuvai neveikia ir šiandien, todėl senaties terminas negali būti taikomas.
26. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepripažino pareiškėjo nurodytų pažeidimų, kad duše neveikia vandens maišytuvai, duše slidu, nėra guminių kilimėlių, nesudarytos sąlygos išsiskalbti, todėl, kad šių pažeidimų nepripažino atsakovas.
27. Pareiškėjas pažymi, kad apie privalomą patalpą rūbams ir batams džiauti nepasisakė nei atsakovas, nei teismas.
28. Pareiškėjo manymu, atsakovas tik teigė, kad aprūpinimas baldais atitinka normas, tačiau nepateikė jokios pažymos apie baldų būklę.
29. Pareiškėjas tvirtina, kad teismo teiginys, jog valymui skirtą inventorių, medžiagas išduoda nuteistiesiems, neatitinka tikrovės. Šių priemonių turi prašyti patys nuteistieji.
30. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2018 m. rugpjūčio mėn. patalpos užrakinamos nuo 20.30 val. iki 6.30 val. Nėra jokio pagalbos mygtuko, gaisro gerinimo priemonės yra už užrakintų durų.
31. Pareiškėjo teigimu, teismas įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui. Dėl daugumos nusiskundimų teismas apsiribojo formaliomis ir neobjektyviomis išvadomis, jog teiginiai nepasitvirtino. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo įrodymus ir rėmėsi atsakovo pažymomis.
32. Pareiškėjas pažymi, kad teismas kitose administracinėse bylose yra pripažinęs Pravieniškių PN-AK pažeidimus.
33. Pareiškėjas pateikė apeliacinio skundo papildymą, kuriame nurodo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4153-428/2018 konstatuotas aplinkybes, faktus iš kitų nuteistųjų bylų.
34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
35. Atsakovo vertinimu, visi apeliacinio skundo argumentai yra subjektyvaus ir deklaratyvaus pobūdžio, o pirmosios instancijos teismo sprendime visi apeliaciniame skunde pateikiami argumentai buvo visapusiškai išnagrinėti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
36. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su netinkamomis kalinimo sąlygomis Pravieniškių PN-AK nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., atlyginimo.
37. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: dalį skundo reikalavimų atmetė taikęs ieškinio senatį; kita dalis skundo reikalavimų tenkinta iš dalies: nustačius netinkamas pareiškėjo laikymo Pravieniškių PN-AK sąlygas, t. y. laisvalaikio kambario nebuvimą, nepakankamą tarakonų ir kitų vabzdžių kontrolę bei sanitarinių įrenginių trūkumą, konstatuota, kad dėl to pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, kuri atlygintina apsiribojant pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.
38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą, pateikia argumentus dėl ploto normos, sanitarinių įrenginių trūkumo, skysto muilo ar kūno ir plaukų prausiklio dozatorių duše nebuvimo, vandens maišytuvų neveikimo ir ieškinio senaties taikymo negalimumo, baldų trūkumo, valymui skirto inventoriaus išdavimo tvarkos, pagalbos mygtuko nebuvimo. Pareiškėjas pažymi, jog teismas nepripažino jo nurodytų pažeidimų, kad duše, kuriame nėra guminių kilimėlių, yra slidu, neveikia vandens maišytuvai, nesudarytos sąlygos išsiskalbti todėl, kad šių pažeidimų nepripažino atsakovas. Be to, teismas nepasisakė apie privalomą patalpą rūbams ir batams džiauti. Pareiškėjo teigimu, teismas įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjui, dėl daugumos nusiskundimų apsiribojo formaliomis ir neobjektyviomis išvadomis, nepagrįstai atmetė pareiškėjo įrodymus ir rėmėsi atsakovo pažymomis. Pareiškėjas paaiškinimuose dėl apeliacinio skundo akcentavo Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4153-428/2018 konstatuotas aplinkybes, faktus iš kitų nuteistųjų bylų.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.
40. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su, kaip nurodoma, nepagrįstu ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2074-261/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018 ir kt.). Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai senaties eigos pradžios momentą siejo su, kaip teigiama, patirtos žalos atsiradimo momentu ir, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2018 m. gegužės 8 d., skundo reikalavimams dėl žalos, galimai patirtos laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 4 d. iki 2015 m. gegužės 7 d., atlyginimo atsakovo reikalavimu pagrįstai taikė ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl senaties taikymo negalimumo yra nepagrįsti ir atmestini.
41. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo 12-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje nustatytą gyvenamųjų vietų skaičių. Pareiškėjo teigimu, teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, kurie yra klaidingi ir nesutampa su atsakovo atstovo kitose bylose teiktuose atsiliepimuose į K. Š., A. T. skundus nurodytais duomenimis.
43. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su ploto pažeidimu 12-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, teisėjų kolegija pažymi, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK, ginčui aktualios Lietuvos respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, pagal kurias vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m (111.1 p.).
44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų apie miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičių, pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017, 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016 ir kt.). Vis dėl to pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai (žr., pvz., EŽTT 2016 m. sprendimą byloje M. prie Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) ir kt.)).
45. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį plotą bendrabučio tipo patalpose, vadovavosi Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus 2018 m. gegužės 28 d. pažymos Nr. 62-2611 ir Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 7 d. pažymos Nr. 88-275 duomenimis apie 12-o būrio 1-os brigados gyvenamųjų patalpų plotą ir čia apgyvendintų asmenų skaičių. Šių pažymų duomenimis 12-o būrio 1-os brigados plotas – 65,72 kv. m., čia nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2018 m. gegužės 28 d. buvo 21 miegamoji vieta, atitinkamai vienam asmeniui teko 3,13 kv. m. ploto. Pažymėtina, kad besiaiškindamas pareiškėjo teiginių apie didesnį, nei nurodyta patalpoje laikytų asmenų skaičių, pagrįstumą, pirmosios instancijos teismas, naudodamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, vertino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-1840-505/2017 bei Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. I-3069-423/2017, nurodytus duomenis apie Pravieniškių PN pateiktus duomenis dėl 12-o būrio 1 brigados gyvenamosios patalpos ploto ir apgyvendintų asmenų skaičių, kurie taip pat nesudarė pagrindo suabejoti byloje pateiktų duomenų teisingumu. Pažymėtina, kad nors pareiškėjas apeliaciniame nurodo kitose administracinėse bylose pateiktų dokumentų duomenis, kurie turėtų patvirtinti, kad iki 2016 m. liepos 1 d. 12-o būrio 1-os brigados gyvenamojoje patalpoje buvo daugiau nei 21 miegamoji vieta, taip pat kad kitų brigadų patalpose jam teko mažiau nei 3,1 kv. m. ploto, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors, kaip būtų galima spręsti iš procesinio dokumento turinio, jie jam turėjo būti prieinami.
46. Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, šiuo atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų konstatuojant sanitarinių įrenginių trūkumą. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde, pasisakė dėl pareiškėjo skunde akcentuojamo skysto muilo ar kūno ir plaukų prausiklio dozatorių trūkumo. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl šios skundo dalies yra pagrįstos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), nuostatų ir byloje pateiktų įrodymų tinkamu įvertinimu.
48. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nepripažino skunde nurodytų pažeidimų, nes jų nepripažino atsakovo atstovas, pažymėtina, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl dušo įrengimo, nesudarytų sąlygų išsiskalbti ir pan., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados šiais aspektais padarytos pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas taisykles įvertinus byloje pateiktus įrodymus: teismas, priešingai nei teigia pareiškėjas, priimdamas sprendimą vertino įrodymų visumą, t. y. tiek pareiškėjo paaiškinimus, tiek atsakovo atstovo paaiškinimus ir pateiktus rašytinius įrodymus.
49. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl patalpos rūbams ir batams džiauti. Su tokiais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nesutiktina. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo į bylą pateikta Ūkio skyriaus 2018 m. birželio 7 d. pažyma Nr. 88-275, pagrįstai nekonstatavo pažeidimo šioje skundo dalyje, nes nustatė, kad įstaigos 2-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos kartą per savaitę skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius.
50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas nepagrindė baldų būklės rašytiniais įrodymais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas buvo kreipęsis į atsakovo atstovą su pretenzijomis dėl baldų būklės, tačiau atsakovo atstovas jo nusiskundimo / prašymo netenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai dėl baldų būklės nesudaro pagrindo pripažinti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus.
51. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, valymo inventorius išduodamas nuteistųjų prašymu, nepagrindžia, kaip ši nurodyta aplinkybė turėjo įtakos jo teisių pažeidimui. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl valymui skirto inventoriaus išdavimo ir jam buvo atisakyta jį išduoti. Nurodyti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl tvarkos gyvenamosiose patalpose užtikrinimo.
52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.). Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. teigia, kad nebuvo pagalbos mygtuko. Šis argumentas nebuvo nurodytas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl šis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas.
53. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas kitose administracinėse bylose yra konstatavęs Pravieniškių PN-AK nuteistųjų kalinimo sąlygų pažeidimus, nėra reikšmingi, kadangi faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (ABTĮ 57 str. 2 d.).
54. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.
55. Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
56. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).
57. Taigi, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui dėl aptartų aplinkybių atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį. Pareiškėjo laikymo sąlygų neatitikimas teisės aktų reikalavimams galėjo sukelti tik pakankamai nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl šiuo atveju pats teisės pažeidimų pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija.
58. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą paliktą nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan