Administracinė byla Nr. A-1024-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02331-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 12.10.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir K. G. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas V. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-114 ir atnaujinti terminą skundui dėl Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 paduoti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. FR0682-511 patvirtino patikrinimo aktą, kuriuo pareiškėjui buvo apskaičiuota mokestinė prievolė už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas nepateikė VMI skundo dėl šio Kauno AVMI sprendimo ir tik 2016 m. balandžio 4 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atnaujinti terminą skundui dėl nurodyto Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo paduoti. Tačiau VMI skundžiamu 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-114 pareiškėjo skundo netenkino ir neatnaujino termino skundui dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo paduoti. Pareiškėjo manymu, toks atsakovo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pareiškėjas teigė, kad Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes iš sprendimo pareiškėjui nėra aiškus jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindai, priėmimo motyvai. Be to, pareiškėją suklaidino Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo pavadinimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuris sudarė pagrindą manyti, jog šiuo sprendimu pareiškėjui apskaičiuota nauja mokestinė prievolė, už kurios nevykdymą išieškoma bauda, delspinigiai. Pareiškėjas taip pat manė, kad tokio turinio raštas yra tik informacinio pobūdžio ir negali būti skundžiamas. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad jis neturi teisinio išsilavinimo, todėl jam nėra žinomi visi VMI sprendime nurodyti įstatymai bei teismų praktika, atsakovo sprendime taip pat visiškai nėra nurodytų pagrindinių faktų (pvz., kokiais sprendimais vadovaujantis apskaičiuotos mokestinės prievolės), nepateikta argumentų, įrodymų, konkrečių skaičiavimų. Pareiškėjas papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-23982-199/2015 dėl santuokos nutraukimo. Šioje byloje VMI pateikė teismui civilinį ieškinį dėl prievolės pripažinimo bendra solidariąja sutuoktinių prievole, nors pareiškėjo sutuoktinė net negalėjo skųsti minėto Kauno AVMI sprendimo.
3. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 17–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Kauno AVMI sprendimas buvo surašytas 2015 m. liepos 21 d. ir pareiškėjui išsiųstas registruotu laišku, kuris jam buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d. Tuo tarpu pareiškėjas skundą VMI dėl minėto sprendimo pateikė praleidęs skundo padavimo terminą – tik 2016 m. balandžio 4 d., kartu nurodydamas termino skundui paduoti praleidimo priežastis. Atitinkamai VMI, įvertinusi pareiškėjo nurodytas skundo padavimo termino praleidimo priežastis, nustatė, kad jos nelaikytinos objektyviomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios. Pažymėjo, kad Kauno AVMI sprendime aiškiai nurodyta, kuo vadovaujantis apskaičiuotos mokestinės prievolės, taip pat nurodytos mokėtinos sumos, sprendimas yra išsamus ir atitinka VAĮ reikalavimus.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. G. atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 169–171) prašė pareiškėjo skundą tenkinti ir panaikinti VMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimą Nr. FR0682-511 bei atnaujinti terminą skundui dėl Kauno AVMI sprendimo paduoti. K. G. atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamas atsakovo sprendimas turėtų būti panaikintas, suteikiant jai teisę pateikti paaiškinimus dėl pajamų.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu (II t., b. l. 20–23) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas praleido terminą Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimui Nr. FR0682-511 apskųsti. Šiuo atveju ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai VMI skundžiamu sprendimu pareiškėjo nurodytų skundo padavimo termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjo valios.
8. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 152 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, jog būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra tai, kad turi egzistuoti svarbios priežastys, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo mokesčių administratoriaus sprendimo. Tačiau MAĮ nėra pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant būtų suteikta galimybė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti. Kiekvieną kartą sprendžiant klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo turi būti atsižvelgiama, ar aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti apskundimo teisę, į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į atitinkamą instituciją per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.
9. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, teismas akcentavo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios. Atitinkamai pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis.
10. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutikimą su skundžiamu VMI sprendimu grindžia keliais aspektais. Pareiškėjo teigimu, jį suklaidino Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo pavadinimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, nes jis manė, kad šiuo sprendimu jam nustatyta nauja mokestinė prievolė, už kurios nevykdymą išieškomi delspinigiai, bauda. Be to, pareiškėjas manė, kad tai nėra individualus administracinis aktas, o tik informacinio pobūdžio dokumentas, kuris yra neskundžiamas. Tačiau šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad minėtą Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimą pareiškėjas turėjo vertinti ne tik pagal jo pavadinimą, bet ir turinį. Tuo tarpu šiame sprendime aiškiai nurodyta patikrinimo tema, laikotarpis, patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, apskaičiuoti ir nurodyti sumokėti mokesčiai, sprendimo apskundimo tvarka. Iš sprendimo turinio matyti, kad jis sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, todėl, nesutinkant su šiuo sprendimu (apskaičiuotais mokesčiais), pareiškėjui buvo išaiškinta sprendimo apskundimo tvarka. Taigi, teismo vertinimu, minėtos pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo priežastys yra išskirtinai subjektyvaus pobūdžio, pagrįstos tik pareiškėjo manymu, todėl laikytinos priklausančiomis nuo pareiškėjo valios bei nesusijusiomis su aplinkybėmis, kurios galėjo objektyviai sudaryti kliūtis pateikti skundą nustatytu terminu.
11. Nors pareiškėjas taip pat teigė, kad jis neturi teisinio išsilavinimo, todėl jam nebuvo žinomi visi sprendime nurodyti įstatymai bei teismų praktika, teismas pabrėžė, jog šios pareiškėjo nurodytos priežastys taip pat negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis. Teismas akcentavo, kad asmens išsilavinimo lygis, teisinių žinių stoka, amžius ir panašios aplinkybės pačios savaime negali būti laikomos svarbia terminų praleidimo priežastimi, nes asmuo savo teises gali įgyvendinti per atstovą. Tuo tarpu pareiškėjas nenurodė jokių kitų aplinkybių, sutrukdžiusių jam kreiptis teisinės pagalbos dėl skundo VMI padavimo iki termino skundui paduoti suėjimo.
12. Pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad skundžiamame atsakovo sprendime visiškai nėra nurodytų pagrindinių faktų, nepateikta argumentų, įrodymų, konkrečių skaičiavimų. Tokį mokesčių administratoriaus elgesį pareiškėjas vertino kaip nesąžiningą. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju VMI ginčijamu sprendimu atsisakė priimti pareiškėjo skundą (skundo iš esmės nenagrinėjo), todėl sprendime neturėjo pagrindo pasisakyti dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių pagrįstumo.
13. Pareiškėjo argumentus dėl Kauno apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-23982-199/2015, nagrinėjamo ginčo kontekste (sprendžiant klausimą, ar pagrįstai VMI skundžiamu sprendimu pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo pareiškėjo) teismas vertino kaip nereikšmingus, todėl dėl jų plačiau nepasisakė. Teismas nurodė, kad šie argumentai galėtų būti nagrinėjami sprendžiant ginčą dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo teisėtumo iš esmės. Tačiau šiuo atveju VMI pareiškėjo skundą dėl minėto sprendimo atsisakė priimti.
14. Taigi, įvertinęs bylos medžiagą, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas padarė išvadą, kad VMI skundžiamu 2016 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 68-114 pagrįstai nenustatė aplinkybių, suteikiančių teisę atnaujinti terminą pareiškėjo skundui dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 panaikinimo paduoti. Tuo tarpu, VMI 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-114 pripažinus teisėtu, negali būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas atnaujinti terminą skundui dėl minėto Kauno AVMI sprendimo paduoti.

III.

15. Pareiškėjas V. G. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 34–36), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir VMI 2016 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 68-114 bei atnaujinti terminą skundui dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 paduoti.
16. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas tik formaliai įvertino jo argumentus, jog Kauno AVMI sprendimo apskundimo tvarka ir jos išaiškinimas iš tiesų suklaidino pareiškėją dėl jo teisių gynimo. Šiuo aspektu pareiškėjas pabrėžia, kad nėra teisininkas ir mokesčių įstatymų žinovas, todėl negali pilnai suprasti kiekvieno akto, sprendimo teisines pasekmes. Tvirtina, kad tik trečiajam suinteresuotam asmeniui – pareiškėjo sutuoktinei – užvedus santuokos nutraukimo bylą ir mokesčių inspekcijai pateikus ieškinį, kuris iš esmės grindžiamas mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėjas suprato, kad jis yra neteisėtas, nepagrįstas ir jį paneigti pareiškėjas gali tik kreipdamasis teisminės gynybos. Tačiau teismas formaliai vertino pareiškėjo argumentus dėl iškeltos civilinės bylos Kauno apylinkės teisme ir nurodė, kad ši byla neturi reikšmės. Šiame kontekste pareiškėjas akcentuoja, kad skundo padavimo termino atnaujinimo institutas negali būti tik formalus asmens teisių pažeidimo ir įgyvendinimo prasme. Be to, pareiškėjas prašo atsižvelgti į tai, jog Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimas yra labai didelės apimties, painus, susijęs su užsienio įmonės veiklos tyrimu ir mokestinių prievolių nustatymu pareiškėjui.
17. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 46–48) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą nepakeistą. Atsakovas mano, kad pareiškėjo argumentai dėl pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI 2016 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 68-114, kuriuo atsakovas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 paduoti ir pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo laikė nepaduotu bei grąžino jį pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.
19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad VMI skundžiamame sprendime pagrįstai nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti pareiškėjui terminą skundui dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 paduoti. Pareiškėjas su tokia teismo pozicija nesutinka, apeliaciniame skunde iš esmės pakartodamas tuos pačius argumentus, kaip ir savo skunde pirmosios instancijos teismui.
20. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, skundžiamame sprendime išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Tuo tarpu pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų.
23. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas iš esmės neginčija aplinkybių, jog Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimas Nr. FR0682-511, kuris siųstas registruota siunta, jam buvo įteiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d., o skundą dėl šio sprendimo kartu su prašymu atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas VMI pateikė tik 2016 m. balandžio 4 d. (VMI gautas 2016 m. balandžio 5 d.), šias aplinkybes patvirtina ir byloje esantys rašytiniai įrodymai (I t., b. l. 25–30). Taigi, byloje nėra ginčo dėl to, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas akivaizdžiai praleido MAĮ 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą 20 dienų terminą, skaičiuojamą nuo vietos mokesčių administratoriaus sprendimo įteikimo mokesčių mokėtojui, skundui dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 paduoti. Tačiau, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas šį terminą atnaujinti.
24. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal MAĮ 152 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojui, praleidusiam skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias ikiteisminė mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija pripažįsta svarbiomis, šis terminas minėtos institucijos sprendimu gali būti atnaujintas. Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra tai, jog turi egzistuoti svarbios priežastys, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo (žr., pvz., LVAT 2017 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2563-575/2017 ir kt.).
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti tik išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytas skundo dėl Kauno AVMI sprendimo padavimo termino praleidimo priežastis, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog VMI skundžiamu sprendimu pagrįstai pareiškėjo nurodytų skundo padavimo termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis ir nepriklausančiomis nuo jo valios bei sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, todėl pagrįstai ir teisėtai, vadovaudamasi MAĮ 152 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam mokesčių mokėtojui.
26. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendime Nr. FR0682-511 aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas šio sprendimo apskundimo terminas ir tvarka, taip pat iš jo turinio pareiškėjas turėjo suvokti minėto sprendimo jam sukeliamas teisines pasekmes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyto Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 apimtis (18 lapų) ir tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, objektyviai negalėjo sukliudyti pareiškėjui laiku pateikti skundą dėl šio sprendimo. Juolab, kad pareiškėjas, negalėdamas pats teisės aktų nustatytais terminais tinkamai realizuoti savo teisių, turėjo galimybę pasitelkti atstovą – kvalifikuotą teisininką, o neturėdamas pakankamai lėšų pasisamdyti kvalifikuotą teisininką, pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šia galimybe būtų pasinaudojęs.
27. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas būtent dėl savo paties nepakankamo rūpestingumo ir atidumo bei pasirinkto netinkamo elgesio modelio teisės aktų nustatytu terminu neginčijo Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511, o skundą VMI dėl šio sprendimo padavė tik praėjus beveik 8 mėnesiams po jo gavimo, t. y. ženkliai praleidęs skundo padavimo terminą. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas terminą skundui dėl minėto Kauno AVMI sprendimo paduoti praleido būtent dėl savo neveiklumo, t. y. nesiimdamas aktyvių veiksmų ir delsdamas jį apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip nerūpestingumas bei nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.
28. Pasisakydama dėl argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę dėl iškeltos civilinės bylos Kauno apylinkės teisme dėl santuokos nutraukimo, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl to, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas atnaujinti terminą skundui dėl Kauno AVMI 2015 m. liepos 21 d. sprendimo Nr. FR0682-511 paduoti būtent pareiškėjui, o ne jo sutuoktinei. Tuo tarpu klausimas dėl pareiškėjo sutuoktinės teisės ginčyti minėtą Kauno AVMI sprendimą jau buvo išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-969-442/2018.
29. Remiantis tuo kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Arūnas Sutkevičius