Administracinė byla Nr. A-1424-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05736-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. V. (V. V.),

atsakovo atstovei V. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Y. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. Y. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

              Pareiškėjas T. Y. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 24 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2013 m. spalio 4 d. raštą Nr. (15/3-10) 10K-35041 (b. l. 44–45); 2) įpareigoti Migracijos departamentą, nustatant priesaikos datą, laiką ir vietą, leisti pareiškėjui T. Y. prisiekti Lietuvos Respublikai (b. l. 1-5).

              Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. rugpjūčio 8 d. dekretu Nr. 1K-1080 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ (b. l. 11) T. Y. suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Dekretas įsigaliojo 2007 m. rugpjūčio 15 d. Kad prisiektų Lietuvos Respublikai, pareiškėjas privalėjo atsisakyti turimos (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės, kurios neteko tik 2013 m. vasario 7 d. Atvykęs į Lietuvos Respubliką, 2013 m. rugpjūčio 29 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl priesaikos Lietuvos Respublikai. Migracijos departamentas 2013 m. spalio 4 d. raštu Nr. (15/3-10) 10K-35041 atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nustatytą terminą prisiekti Lietuvos Respublikai, o Pilietybės įstatymas nenumato galimybės atnaujinti šį terminą, neatsižvelgiant į praleisto termino priežastis.

              Nurodė, kad neleidus prisiekti, buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nes jis neteko ir (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės, ir teisės įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymėjo, kad net ir pripažinus priesaikos termino praleidimo priežastis svarbiomis, pareiškėjas neturėtų galimybės pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, nes 10 metų nuolatinio gyvenimo terminas Lietuvoje nutrūkęs, t. y. kol pareiškėjas laukė leidimo gyventi (duomenys neskelbtini) Respublikoje ir neturėjo galimybės išvykti iš šalies, Migracijos departamentas pripažino negaliojančiu pareiškėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėją su Lietuva sieja didelis kultūrinis, ekonominis bei socialinis ryšys (Lietuvoje gyvena pareiškėjo žmona, dukra ir motina, Lietuvoje pareiškėjas vykdo meninę veiklą). Pareiškėjo manymu, skaičiuojant terminą dėl priesaikos Lietuvos Respublikai, turėjo būti vadovaujamasi Pilietybės įstatymo nuostatomis, galiojusiomis dekreto įsigaliojimo dieną, t. y. tuo metu įstatymas nenumatė jokio priesaikos termino. Priešingu atveju būtų pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas, teisėtų lūkesčių principas. Dėl minėtų priežasčių Migracijos departamento atsisakymas leisti prisiekti yra nepagrįstas ir turėtų būti panaikintas, nes pareiškėjo atveju neturėjo būti taikomas joks terminas, todėl jis negalėjo būti laikomas praleidusiu terminą priesaikai duoti.

              Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

              Atsiliepime į skundą (b. l. 41–43) paaiškino, jog sistemiškai aiškinant Pilietybės įstatymo ir dekreto įsigaliojimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 29 d. nutarimu Nr. 312, nuostatas, teisiniai santykiai (prasidėję pareiškėjui pateikus prašymą dėl pilietybės suteikimo) baigėsi Lietuvos Respublikos Prezidentui priėmus dekretą, todėl pareiškėjas, siekdamas įgyti Lietuvos Respublikos piliečio teises ir pareigas, privalėjo pateikti prašymą leisti prisiekti ir taip pradėti naujus teisinius santykius. Kadangi prašymas dėl priesaikos pateiktas tik 2013 m. rugpjūčio 30 d., 2 metų terminas praleistas be galimybės jį atnaujinti, nes terminas naikinamasis. Nesutiko su pareiškėjo argumentu dėl negalimumo prisiekti dėl ilgai trunkančio (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės atsisakymo proceso, nes pareiškėjas nepateikė Migracijos departamentui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kada tiksliai buvo kreiptasi dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės atsisakymo. Be to, pabrėžė, kad 2010 m. Pilietybės įstatymo redakcijoje nėra įtvirtinta galimybė taikyti anksčiau galiojusio įstatymo nuostatas (lex retro non agit principas). Kreipimasis dėl priesaikos davimo praėjus 6 metams nuo Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo dienos neatitinka protingumo principo. Nesutiko ir su pareiškėjo teiginiu, jog Migracijos departamento pozicija dėl Pilietybės įstatymo nuostatų taikymo dekreto įsigaliojimo dieną gali būti vertinama kaip oficialus teisės aktų aiškinimas (Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėta administracinė byla Nr. I-3124-168/2012), nes vienodą administracinių teismų praktiką formuoja tik Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Dėl pareiškėjo prašymo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus nurodė, jog šis prašymas neturėtų būti tenkinamas.

              Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM, trečiasis suinteresuotas asmuo) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

              Atsiliepime į skundą (b. l. 38–39) paaiškino, kad Migracijos departamentas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą leisti prisiekti Lietuvos Respublikai, kadangi buvo praleistas Pilietybės įstatyme nustatytas terminas, o minėtas įstatymas nenumato atvejų, kad šį terminą galima atnaujinti. Pareiškėjas dėl priesaikos kreipėsi praėjus 6 metams nuo Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto įsigaliojimo, o toks laiko tarpas neatitinka protingumo principo.

              Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 70-73).

              Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2013 m. spalio 4 d. rašto Nr. (15/3-10) 10K-35041 teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta leisti prisiekti Lietuvos Respublikai.

              Teisėjų kolegija, sistemiškai analizuodama Pilietybės įstatymo nuostatų turinį, išaiškino, kad teisiniai santykiai, kurie prasidėjo asmeniui pateikus prašymą dėl pilietybės suteikimo, baigėsi Lietuvos Respublikos Prezidentui priėmus dekretą, o pareiškėjas, siekdamas įgyti Lietuvos Respublikos piliečio teises ir pareigas, turėjo pateikti prašymą leisti prisiekti, tokiu būdu pradėdamas naujus teisinius santykius. Terminas prisiekti pagal savo prigimtį yra procedūrinis terminas, kuris reiškia, kad per įstatymu nustatytą laiką pareiškėjui buvo privalu atlikti tam tikrus veiksmus (šiuo atveju – kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu prisiekti) siekiant įgyti Lietuvos Respublikos piliečio teises ar pareigas. Nors dekreto įsigaliojimo dieną (2007 m. rugpjūčio 15 d.) Pilietybės įstatyme nebuvo numatyta pareiga prisiekti Lietuvos Respublikai, tačiau, kadangi pareiškėjas į Migracijos departamentą su prašymu prisiekti kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 29 d., todėl nagrinėjant pareiškėjo prašymą atsakovas privalėjo vadovautis tuo metu (prašymo leisti prisiekti padavimo metu) galiojančia Pilietybės įstatymo redakcija ir nagrinėti pareiškėjo prašymą atsižvelgdamas į visus Pilietybės įstatymo reikalavimus, keliamus pareiškėjui norint prisiekti Lietuvos Respublikai. Atsakovas pagrįstai vadovavosi Pilietybės įstatymo redakcija, numatančia, kad asmenys, kuriems suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, ne vėliau kaip per 2 metus nuo Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo asmeniui suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, įsigaliojimo dienos viešai ir iškilmingai prisiekia Lietuvos Respublikai. Iš to teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. privalėjo kreiptis su prašymu dėl priesaikos Lietuvos Respublikai. Pareiškėjui iki 2009 m. rugpjūčio 15 d. nesikreipus į Migracijos departamentą, procedūrinis terminas priesaikai duoti buvo praleistas.

              Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad net ir vadovaujantis VRM pateikta termino skaičiavimo metodika (2 metų terminas kreiptis su prašymu dėl priesaikos turėjo būti skaičiuojamas nuo 2008 m. liepos 22 d., t. y. nuo Pilietybės įstatymo redakcijos, numatančios priesaikos terminą, įsigaliojimo dienos), terminas priesaikai yra praleistas.

              Iš byloje pateiktos pažymos dėl (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės atsisakymo (b. l. 53) teismas sprendė, kad pareiškėjas kitos valstybės pilietybės atsisakė tik 2013 m. vasario 7 d., nors Lietuvos Respublikos pilietybė jam suteikta nuo 2007 m. rugpjūčio 15 d., o tai reiškia, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis dėl kitos valstybės pilietybės atsisakymo, t. y. beveik 6 metus, todėl teisėjų kolegija sutiko su atsakovo argumentais, kad kreipimasis į atsakovą praėjus gana ilgam laikotarpiui nuo dekreto priėmimo dienos neatitinka protingumo principo. Pareiškėjui gavus Lietuvos Respublikos pilietybę, atsirado pareiga išpildyti ir kitą sąlygą pilietybei gauti, t. y. prisiekti Lietuvos Respublikai. Pareiškėjas, būdamas suinteresuotas gauti Lietuvos Respublikos pilietybę, privalėjo atidžiau ir rūpestingiau organizuoti kitos valstybės pilietybės atsisakymo ir Lietuvos Respublikos pilietybės gavimo procedūras.

              Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Pilietybės įstatyme numatyta galimybė pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo (Pilietybės įstatymo 27 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties, net ir netenkinus skundo visa apimtimi, šiuo sprendimu pareiškėjui nėra užkertamas kelias ateityje įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę.

              Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo teismas konstatavo, kad atsakovas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą, sprendimą pagrindė teisės normomis, nurodė kokiu būdu pareiškėjas galėtų įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, t. y. pakartotinai kreipiantis dėl pilietybės suteikimo. Įvertinęs ginčijamo sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas pagrįstai, atsižvelgdamas į egzistuojantį teisinį reguliavimą ir jį pritaikydamas pareiškėjo atvejui, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl panaikinti Migracijos departamento 2013 m. spalio 4 d. raštą Nr. (15/3-10) 10K-35041 nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas T. Y. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; įpareigoti Migracijos departamentą leisti pareiškėjui prisiekti Lietuvos Respublikai ir nustatyti priesaikos datą, laiką ir vietą.

Apeliaciniame skunde (b. l. 77-80) kartoja argumentus, kurios nurodė skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad atsisakymas suteikti pareiškėjui pilietybę pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija bylose Andrei Karassev and family v. Finland, Nr. 31414/96, Genovese v. Malta, Nr. 53124/09), kadangi šioje situacijoje apeliantas, tikėdamasis įgyti Lietuvos Respublikos piliečio teises bei pareigas, atsisakė (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės ir dėl atsisakymo suteikti pilietybę gali likti asmeniu be pilietybės. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad kitos valstybės pilietybės atsisakymo procedūros trukmė nepriklausė nuo apelianto valios.

Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjant apelianto 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl priesaikos davimo, turėjo būti vadovaujamasi galiojančia Pilietybės įstatymo redakcija, kurioje buvo nustatytas 2 metų terminas priesaikai duoti. Mano, kad buvo faktiškai pabloginta apelianto teisinė padėtis ir pažeistas lex retro non agit principas, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1434/2011, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas ir kt.). Apie teisės aktų pasikeitimus nebuvo informuotas. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2007 m. rugpjūčio 8 d. dekretu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Nr. 1K-1080 suteikė apeliantui Lietuvos Respublikos pilietybę. Minėtas dekretas įsigaliojo 2007 m. rugpjūčio 15 d. Pilietybės įstatymo redakcija (2002 m. rugsėjo 17 d. įstatymas Nr. IX-1078), galiojusi iki 2008 m. liepos 21 d., nenumatė termino, per kurį asmenys, kuriems suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, privalo prisiekti Lietuvos Respublikai. Šiuo metu galiojančio Pilietybės įstatymo (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. IX-1078, įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 1 d.) 23 straipsnio 4 dalies 2 punktas numato, kad asmuo, kuris yra raštu pareiškęs savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta ar grąžinta Lietuvos Respublikos pilietybė, turi prisiekti per 2 metus nuo dienos, kurią įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo ar grąžinimo. Atsakovas, nagrinėdamas apelianto 2013 m. rugpjūčio 29 d. prašymą dėl priesaikos Lietuvos Respublikai davimo, neturėjo teisės vadovautis šiuo metu galiojančiomis Pilietybės įstatymo nuostatomis, kurios priesaikai numato 2 metų terminą nuo dekreto įsigaliojimo dienos, bei taikyti jas dar iki jų įsigaliojimo atsiradusioms aplinkybėms (Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. rugpjūčio 8 d. dekreto dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo Nr. IK-1080 atžvilgiu), kadangi minėtos nuostatos yra įtvirtinusios griežtesnius reikalavimus Lietuvos Respublikos piliečio teisių ir pareigų įgijimui, kartu faktiškai pabloginusios apelianto teisinę padėtį lyginant su ankstesne Pilietybės įstatymo redakcija.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89-91) paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog sistemiškai vertinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo turinį, darytina išvada, kad teisiniai santykiai, kurie prasidėjo asmeniui pateikus prašymą dėl pilietybės suteikimo, baigėsi Lietuvos Respublikos Prezidentui priėmus dekretą, o pareiškėjas, siekdamas įgyti Lietuvos Respublikos piliečio teises ir pareigas, turėjo pateikti prašymą leisti prisiekti, tokiu būdu pradėdamas naujus teisinius santykius. Teismas teisingai išaiškino, kad terminas prisiekti pagal savo prigimtį yra procedūrinis terminas, kuris reiškia, kad per įstatymų nustatytą laiką pareiškėjui privalu buvo atlikti tam tikrus veiksmus (kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu prisiekti), siekiant įgyti Lietuvos Respublikos piliečio teises ir pareigas, o Migracijos departamentas, gavęs pareiškėjo prašymą prisiekti tik 2013 m. rugpjūčio 29 d., pagrįstai vadovavosi tuo metu (prašymo leisti prisiekti padavimo metu) galiojančia Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo redakcija ir nagrinėjo pareiškėjo prašymą, atsižvelgdamas į visus 2010 m. Pilietybės įstatymo reikalavimus, keliamus pareiškėjui norint prisiekti Lietuvos Respublikai.

Nurodo, kad apeliantui nėra užkertamas kelias ateityje pakartotinai kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl nesutinka su apeliacinio skundo argumentu dėl Konvencijos pažeidimo. Dėl prašymo įpareigoti Migracijos departamentą leisti pareiškėjui prisiekti Lietuvos Respublikai ir nustatyti priesaikos datą, laiką ir vietą, paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. birželio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A858-1810/2010) konstatavo, kad teismas negali pakeisti viešojo administravimo institucijos, kuriai pagal įstatymus pavesta spręsti dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, ir, teismo sprendimo rezoliucine dalimi kategoriškai įpareigojant išduoti leidimą nuolat gyventi, iš esmės pačiam priimti sprendimą išduoti leidimą. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, manytina, kad šioje byloje taip pat neturėtų būti tenkinamas pareiškėjo prašymas įpareigoti Migracijos departamentą atlikti veiksmus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 85-87) paaiškina, kad iš Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 8 dalies, 28 straipsnio 3 dalies nuostatų galima daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas gali būti suskirstyti į tam tikrus etapus, t. y. pilietybės įgijimo pagrindas (pilietybės suteikimas) bei tam tikros būtinos procedūros pilietybei įgyti (pilietybės įgijimas). Prezidentas dekretu suteikė pagrindą įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, taip pradėdamas naujus teisinius santykius dėl pilietybės įgijimo. Apeliantas, norėdamas įgyti piliečio teises ir pareigas, turėjo pateikti prašymą leisti prisiekti Lietuvos Respublikai. Apeliantas nepagrįstai vertino, kad Pilietybės įstatyme nustatytas 2 metų procedūrinis terminas nustato griežtesnius reikalavimus apelianto atžvilgiu. Vien tai, kad Pilietybės įstatymas nustatė atitinkamą procedūrinį terminą prisiekti, dar nereiškia, kad įstatymų leidėjas nustatė griežtesnius reikalavimus. Procedūrinis terminas yra skirtas atlikti tam tikrai teisinei procedūrai, tačiau sąlyga prisiekti Lietuvos Respublikai nepasikeitė, atsirado tik Pilietybės įstatyme numatytas procedūrinis terminas (protingas terminas). Nors dekreto (2007 m. rugpjūčio 15 d.) įsigaliojimo dieną Pilietybės įstatyme nebuvo numatytas terminas prisiekti Lietuvos Respublikai, tačiau apeliantas į Migracijos departamentą kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 29 d., todėl Migracijos departamentas privalėjo vadovautis galiojančiomis įstatymo nuostatomis bei taikyti vienodas pilietybei įgyti sąlygas, nes valstybės institucijos vadovaujasi ir įgyvendina tik galiojančius teisės aktus.

Mano, kad įstatymo negaliojimo atgal principas nėra pažeistas. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalies nuostatą, yra nurodęs, jog joje atsispindi teisės principas, jog paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, taigi įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsiranda po šių įstatymų įsigaliojimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Pareiškėjas, pateikdamas prašymą dėl pilietybės įgijimo, pradėjo naujus teisinius santykius – pilietybės įgijimo teisinius santykius, kuriuos tinkamai įgyvendinus, įgytų piliečio teises ir pareigas. Kai apeliantas 2013 m. rugpjūčio 29 d. su prašymu dėl pilietybės įgijimo kreipėsi į Migracijos departamentą, Pilietybės įstatymas reglamentavo (ir reglamentuoja), kad asmenys, norintys įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, turi prisiekti per 2 metus nuo dienos, kurią įsigalioja Respublikos Prezidento dekretas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo. Pareiškėjas nepateikė atsakovui jokių dokumentų, kurie patvirtintų faktą, jog apeliantas užtruko kreiptis dėl ilgai trunkančio (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės atsisakymo proceso.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

              Pareiškėjas T. Y. buvo (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietis.

              Pareiškėjas 1996 metais atvyko į Lietuvą, 1998 metais deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvoje, 2006 metais pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje.

              2007 m. kovo 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę.

              Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. rugpjūčio 8 d. dekretu Nr. 1K-1080 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo“ (toliau – ir Dekretas) pareiškėjui T. Y. suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė. Dekretas įsigaliojo 2007 m. rugpjūčio 15 d. paskelbus jį 2007 m. rugpjūčio 14 d. Valstybės žiniose.

              2013 m. vasario 7 d. pareiškėjas neteko (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės pagal (duomenys neskelbtini) Respublikos Prezidento nutarimą, T. Y. atsisakius (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietybės.

              2013 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu dėl priesaikos Lietuvos Respublikai. Migracijos departamentas 2013 m. spalio 4 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, kadangi pareiškėjas praleido Pilietybės įstatyme nustatytą terminą prisiekti Lietuvos Respublikai, o Pilietybės įstatymas nenumato galimybės atnaujinti šį terminą, neatsižvelgiant į praleisto termino priežastis.

V.

              Pareiškėjas kreipėsi dėl pilietybės suteikimo 2007 metais, todėl ginčo materialiniams teisiniams santykiams taikytinas 2002 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas Nr. IX-1078 (toliau – ir 2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymas).

              2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo 28 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse buvo nustatytos tokios šiai bylai reikšmingos nuostatos: Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, jos grąžinimo pagal šio Įstatymo 20 straipsnio 1 dalį klausimus sprendžia Respublikos Prezidentas ir dėl to leidžia dekretus; suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos piliečio teisės ir pareigos atsiranda tik asmeniui prisiekus Lietuvos Respublikai; asmenys, kurie, įgydami Lietuvos Respublikos pilietybę, netenka turėtos kitos valstybės pilietybės, prisiekia Lietuvos Respublikai po to, kai pateikia įrodymus, kad jie neteko kitos valstybės pilietybės.

              2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, kuriems suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė natūralizacijos ar optavimo būdu, taip pat pagal šio Įstatymo 16 straipsnį, prisiekia tokiais žodžiais: „Aš, (vardas, pavardė), tapdamas Lietuvos Respublikos piliečiu, prisiekiu būti ištikimas Lietuvos Respublikai, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei įstatymų, ginti Lietuvos nepriklausomybę, saugoti valstybės teritorijos vientisumą. Pasižadu gerbti Lietuvos valstybinę kalbą, kultūrą ir papročius, stiprinti Lietuvos demokratinę valstybę.“

              2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisiekiama viešai ir iškilmingai Vidaus reikalų ministerijoje arba Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulinėje įstaigoje užsienyje. Asmenys, lietuvių kalba perskaitę šio straipsnio 1 dalyje išdėstytą tekstą ir jį pasirašę, laikomi prisiekusiais Lietuvos Respublikai.

              2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymas nenustatė termino, per kurį asmuo, kuriam yra suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, turėtų prisiekti. Nuo 2008 m. liepos 22 d. minėtas reglamentavimas pasikeitė, įvedus terminą, per kurį asmuo, kuriam yra suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, turėtų prisiekti.

              2008 m. liepos 15 d. įstatymu Nr. X-1709 Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija (toliau – ir Pilietybės įstatymo 2008 m. liepos 15 d. redakcija).

              Pilietybės įstatymo 2008 m. liepos 15 d. redakcijos 15 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, kuriems suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, ne vėliau kaip per 2 metus nuo Respublikos Prezidento dekreto, kuriuo asmeniui suteikiama Lietuvos Respublikos pilietybė, įsigaliojimo dienos viešai ir iškilmingai prisiekia Lietuvos Respublikai.

              Pilietybės įstatymo 2008 m. liepos 15 d. redakcijos 27 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog pakartotinai asmenų prašymai suteikti Lietuvos Respublikos pilietybę ar ją grąžinti pagal šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalį priimami ne anksčiau kaip po vienų metų nuo ankstesnio sprendimo priėmimo.

              Pilietybės įstatymo 2008 m. liepos 15 d. redakcijos 27 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, neprisiekę Lietuvos Respublikai per šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, prašymą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pateikia pakartotinai šio įstatymo nustatyta tvarka.

VI.

              Nagrinėjamoje byloje ginčo šalys – pareiškėjas ir viešojo administravimo subjektas, skirtingai traktuoja klausimą, kurios pasikeitusio reglamentavimo nuostatos dėl reikalavimo prisiekti Lietuvos Respublikai, esant priimtam Lietuvos Respublikos Prezidento dekretui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo, taikytinos nagrinėjamoje byloje. Pareiškėjo tvirtinimu, jam turėtų būti taikomi reikalavimai, kurie buvo nustatyti dekreto įsigaliojimo metu, t. y. normos, kuriose nebuvo nustatytas terminas prisiekti Lietuvos Respublikai. Atsakovo tvirtinimu, turėtų būti taikomos normos, galiojusios pareiškėjo prašymo dėl priesaikos pateikimo metu, t. y. normos, kuriose buvo nustatytas terminas prisiekti Lietuvos Respublikai – 2 metai nuo dekreto įsigaliojimo.

              Pirmiausiai pažymėtina, kad pilietybės suteikimas yra procesas, kurį apima keli etapai –  Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto priėmimas ir įsigaliojimas bei priesaika Lietuvos Respublikai, tačiau tai yra vientisas procesas. Dėl to nepagrįsti yra atsakovo motyvai, kad priesaika yra savarankiškas procesas, kuriam turėtų būti taikomi teisės aktų reikalavimai prašymo prisiekti pateikimo metu. Tai, kad Lietuvos Respublikos Prezidento dekreto priėmimas ir įsigaliojimas bei priesaika Lietuvos Respublikai yra vientisas procesas, patvirtina ir reglamentavimas, įtvirtinantis, jog suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę, Lietuvos Respublikos piliečio teisės ir pareigos atsiranda tik asmeniui prisiekus Lietuvos Respublikai (2002 m. rugsėjo 17 d. Pilietybės įstatymo 28 str. 3 d.).

              Tai, kad priesaika Lietuvos Respublikai siejama su Lietuvos Respublikos piliečio teisių ir pareigų atsiradimu, t. y. su materialinių teisių atsiradimu, vertintina kaip aplinkybė, lemianti, jog reikalavimai dėl priesaikos taip pat yra materialinės teisės dalis. Dėl to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad įstatymai, kuriais buvo įtvirtintas priesaikos terminas, ar pats terminas yra procedūrinio pobūdžio, todėl taikytinos teisės normos (ir terminas), galiojusios prašymo dėl priesaikos pateikimo metu.      

              Minėta, kad Pilietybės įstatymo 2008 m. liepos 15 d. redakcijos 27 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys, neprisiekę Lietuvos Respublikai per 2 metus nuo Respublikos Prezidento dekreto, prašymą ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pateikia pakartotinai šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi nuo Pilietybės įstatymo 2008 m. liepos 15 d. redakcijos įsigaliojimo įvestas terminas yra materialinio pobūdžio, nes asmenys, praleidę šį terminą, netenka materialinių teisių, kurias jie galėjo įgyti prisiekę Lietuvos Respublikai – teisės įgyti  Lietuvos Respublikos pilietybę.

              Dėl nurodytų motyvų pareiškėjui netaikytinas nuo 2008 metų įvestas reikalavimas – prisiekti per tam tikrą terminą nuo Respublikos Prezidento dekreto.

              Pareiškėjo prašymas suteikti pilietybę nagrinėtinas pagal teisės normas, galiojusias pareiškėjo kreipimosi su prašymu suteikti pilietybę metu, nes įstatymų leidėjas nėra nustatęs jokių kitokių specialių taisyklių dėl materialinės teisės normų galiojimo laike, t. y. įstatymų leidėjas nebuvo ir nėra nustatęs, kad naujas reikalavimas dėl termino taikytinas taip pat asmenims, kurie kreipėsi dėl pilietybės suteikimo ar kurių atžvilgiu dekretas suteikti pilietybę įsigaliojo iki Pilietybės įstatymo 2008 m. liepos 15 d. redakcijos įsigaliojimo.

              Pareiškėjo kreipimosi dėl pilietybės suteikimo metu nebuvo nustatytas terminas, per kurį buvo galima prisiekti. Dėl to Migracijos departamentas be teisinio pagrindo taikė pareiškėjui teisės aktų reikalavimus, kurie nebuvo nustatyti materialinių teisinių santykių atsiradimo metu, ir padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjas praleido terminą prisiekti Lietuvos Respublikai. Taigi pareiškėjas pagrįstai tvirtina, kad viešojo administravimo institucija pažeidė lex retro non agit principą, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka.  

              Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas dėl to, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 143 str.). Byloje nustatytos aplinkybės yra aiškios, administracinė byla yra išnagrinėta viešojo administravimo institucijoje ir teisme, nepažeidžiant pagrindinių proceso teisės normų, todėl panaikinus teismo sprendimą, yra priimamas naujas sprendimas – panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą ir įpareigoti atlikti veiksmus (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p., 90 str.).

              Netenkintinas pareiškėjo reikalavimas nustatyti priesaikos datą, laiką ir vietą, nes priesaikos Lietuvos Respublikai priėmimo tvarką reglamentuoja teisės aktai, kuriais atsakovas privalo vadovautis. Be to, byloje nekyla ginčas dėl priesaikos davimo tvarkos, byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjo teisės prisiekti Lietuvos Respublikai, šis esminis ginčas yra išnagrinėtas įpareigojant atsakovą atlikti konkrečius veiksmus, kuriuos atsakovas neteisėtai atsisakė atlikti.

              Patenkinus pareiškėjo skundą, pareiškėjui priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas pareiškėjo šioje byloje – 100 Lt pirmosios instancijos teisme ir 50 Lt apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 44 str. 1 d.). Taigi pareiškėjui priteistinas 43,44 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio  1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo T. Y. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjo T. Y. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. spalio 4 d. raštą Nr. (15/3-10) 10K-35041 raštą. Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos teisės aktų nustatytą tvarka ir terminais priimti pareiškėjo T. Y., kuriam suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė Lietuvos Respublikos Prezidento 2007 m. rugpjūčio 8 d. dekretu Nr. 1K-1080, priesaiką Lietuvos Respublikai.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui T. Y. 43,44 Eur (keturiasdešimt tris eurus keturiasdešimt keturis centus) bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), patirtų administracinę bylą Nr. A-1424-602/2015 nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacine tvarka.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Ričardas Piličiauskas

                                                                               Veslava Ruskan

                                                                                  Dalia Višinskienė