Civilinė byla Nr. 3K-3-169/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

22.4; 30.4.1; 114.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. V. ir T. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį viešajam interesui ginti atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisų perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos), T. B., L. V., S. M., akcinei bendrovei SEB bankui, tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notarei V. S.-M., Marijampolės 4-ojo notarų biuro notarei L. P., institucija, teikianti išvadą, – valstybės įmonės Registrų centras, dėl Vilniaus apskrities viršininko sprendimo ir sandorių pripažinimo iš dalies niekiniais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimu P. S. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. S. nuosavybės teisėmis valdytą 8,17 ha žemės sklypą, grąžinant natūra 5,67 ha sklypą žemės ūkio ir 2,50 ha miškų ūkio veiklai. Šio sprendimo pagrindu P. S. natūra grąžintas ir nuosavybės teisėmis įregistruotas, be kita ko, 0,5 ha žemės sklypas, kuriame yra ir 0,15 ha miško. Ieškovo teigimu, šis miškas yra valstybinės reikšmės, todėl jo negalima įsigyti privačion nuosavybėn. 2005 m. gegužės 25 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi P. S., už kurį pagal įgaliojimą veikė atsakovė L. V., 0,5 ha žemės sklypą pardavė atsakovui S. M. už 165 000 Lt. Po P. S. mirties (2005 m. liepos 26 d.) jo turtą lygiomis dalimis paveldėjo atsakovai L. V. ir T. B.

Ieškovas prašė: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo P. S. grąžinant natūra 0,15 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 0,5 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančia 2005 m. gegužės 25 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį dėl 0,5 ha žemės sklypo 0,15 ha dalies, kurioje yra valstybinės reikšmės miškas; pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės 30 d. hipotekos lakštą, kuriuo S. M. žemės sklypą įkeitė AB SEB Vilniaus bankui, ir panaikinti šio lakšto registraciją Hipotekos registre; taikyti restituciją natūra ir įpareigoti atsakovą S. M. 0,15 ha sklypo dalį grąžinti valstybei, priteisti atsakovui S. M. iš atsakovų L. V. ir T. B. po 24 750 Lt.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 28 d. sprendimo dalį, kuria P. S. nuosavybės teisės atkurtos į 0,15 ha valstybinės reikšmės miško; pripažino negaliojančia 2005 m. gegužės 25 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria P. S. pardavė S. M. 0,15 ha sklypo, priskirtino valstybinės reikšmės miškui; pripažino negaliojančia 2005 m. gegužės 30 d. hipotekos lakšto dalį dėl 0,15 ha sklypo, užimto valstybinio miško; iš dalies panaikino hipotekos lakšto registraciją Hipotekos registre; taikė restituciją natūra – įpareigojo S. M. gražinti ginčijamą sklypo 0,15 ha dalį valstybei; priteisė S. M. iš L. V. ir T. B. po 24 750 Lt iš kiekvieno.

Teismas nurodė, kad ginčijamu Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu P. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 8,17 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje, 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtoje Vilniaus miestui. Pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas Vilniaus miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) valstybinio miško sklypas 15, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir kurio dalis (0,15 ha) patenka į ginčo sklypą. Iš Valstybinės miškotvarkos tarnybos Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akto Nr. 208 matyti, kad (duomenys neskelbtini) esantis taksacinis miško sklypas Nr. 15, kuris Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas kaip miško žemė, pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnio reikalavimus miškui. Teismo vertinimu, ginčo sklype esantis miškas atitinka Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose įtvirtintą miškų teisinį statusą, todėl nuosavybės teisė natūra į jį negalėjo būti atkuriama, nes ši teritorija priskirtina prie valstybės išperkamų; toks žemės grąžinimas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Miškų įstatymas, Žemės įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas). Panaikinus sprendimo dalį, turi būti panaikinti ir jo pagrindu atsiradę teisiniai padariniai, o žemės sklypas – grąžintas valstybei. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad po P. S. mirties atsakovai tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime paveldėjo dar penkis žemės sklypus ir gyvenamąjį namą su kitos paskirties pastatais, todėl iš jų priteistinos sumos sudarys tik mažą paveldėto turto vertės dalį. Visas 50 arų žemės sklypas parduotas už 165 000 Lt; 1 aro kaina – 3300 Lt. Dėl to, tenkinant ieškinį, atsakovai L. V. ir T. B. turėtų grąžinti atsakovui S. M. iš viso 49 500 Lt, t. y. po 24 750 Lt kiekvienas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų T. B., L. V. bei trečiojo asmens Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėjo būti taikoma, tokių nenurodo ir apeliantai. Kolegijos vertinimu, neturi pagrindo apeliantų L. V. ir T. B. atstovės teiginiai, kad ginčo sklypas nėra Vilniaus miesto teritorijoje, kad tai kaimo gyvenamoji vietovė, o ne Vilniaus miestas, kad miesto riba nesutampa su Vilniaus miesto savivaldybės riba; šie argumentai nebuvo nurodyti nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Be to, šiuos apeliantų atstovės argumentus, kolegijos nuomone, paneigia bylos medžiaga ir teismų praktika. Ginčo sprendimu atkurtos nuosavybės teisės į 0,50 ha žemės sklypą, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patvirtina, kad sklypas priklauso Vilniaus miesto kadastro vietovei (kurios Nr. 0101). Iš aiškinamojo rašto dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo“ projekto matyti, jog šio įstatymo tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija, taip pat kad Vilniaus miesto administracinėje teritorijoje esantiems juridiniams ir fiziniams asmenims būtų taikomos miestui numatytos teisinės ribos. Kolegijos nuomone, įstatymų leidėjas turėjo tikslą šias ribas sutapatinti.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai L. V. ir T. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 10 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai padarė klaidingą išvadą, kad ginčo sklype esantis miškas yra miesto miškas. Pagal Miškų įstatymo 2 straipsnį miestų miškai – miestų teritorijose esantys miškai. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 3 punkte nurodyta, kad miškai išperkami valstybės, jeigu jie priskirti miestų miškams. Anot kasatorių, esant nustatytai aplinkybei, kad ginčo sklypas yra kaimo gyvenamojoje vietovėje, (neaišku,) kokiu pagrindu ginčo miškas priskirtas miesto miškui; kokiu teisiniu pagrindu padaryta išvada, kad Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės ribos yra tos pačios, nors VĮ Registrų centras pateikia visai kitokius duomenis, be to, teigia, kad Vilniaus miesto savivaldybėje yra du miestai: Vilniaus miestas ir Grigiškių miestas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 651 patvirtintų Administracinių vienetų ir gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų ir pavadinimų tvarkymo taisyklių 8 punkte nurodyta, jog naujas savivaldybes steigia, esamas panaikina, pavadinimus savivaldybėms suteikia ir keičia, jų teritorijų ribas ir centrus nustato ir keičia Lietuvos Respublikos Seimas Lietuvos Vyriausybės teikimu. Taisyklių 24 punkte nurodyta, kad gyvenamąsias vietoves nustato ir panaikina, jų teritorijų ribas nustato ir keičia, pavadinimus gyvenamosioms vietovėms suteikia ir keičia Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Taigi, kasatorių teigimu, 1996 metais priimtu įstatymu buvo pakeistos administracinio vieneto – Vilniaus miesto savivaldybės – ribos; miesto ribos liko nepakeistos.

2. Anot kasatorių, sąvokos „miesto teritorija“ ir „miesto savivaldybės teritorija“ skiriasi iš esmės. Pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 2 straipsnį savivaldybė yra Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas; ji sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Miestai yra kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau kaip 3 tūkstančius gyventojų, kurių daugiau kaip 2/3 dirbančiųjų dirba pramonėje, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse. Kasatorių teigimu, logiškai aiškinant įstatymo leidėjo valią miesto miškus priskirti valstybinės reikšmės miškams atsižvelgiama į Miškų įstatymo 2 straipsnį, kuriame nurodyta, kad miestų miškai, tai miestų teritorijose esantys miškai, bei 3 straipsnį, kuriame nurodyta, kad ūkininkavimo tikslus, ūkininkavimo režimą ir pagrindinę funkcinę paskirtį miesto miškai priklauso II B grupei – t. y. atlieka rekreacinę funkciją. Tai miško parkai, miestų miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai, rekreaciniai miško sklypai ir kiti poilsiui skirti miškai. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys įstatymai skiria sąvokas „miestas – gyvenamoji vietovė“ ir „miesto savivaldybė“.

3. Kasatorių teigimu, įstatymų leidėjas, nustatydamas galimybę kaimo gyvenamosiose vietovėse formuoti tik ūkio paskirties žemės sklypus, leido grąžinti pretendentams miškus (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalis, Miškų įstatymo 2 straipsnis). Miškai kaimo gyvenamosiose vietovėse negali atlikti rekreacinės funkcijos, nes kaimo vietovėse atkurtos nuosavybės teisės į ūkio paskirties žemės sklypus, kuriuose statybos neįmanomos. Kaimo gyvenamoji vietovė nėra urbanizuota ir užstatyta teritorija. Anot kasatorių, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad 0,15 ha miško atlieka rekreacinę funkciją, turi ypatingą reikšmę, o teismai privalo naikinti sandorius, praėjus šešeriems metams.

4. Anot kasatorių, dėl taikytos restitucijos jų turtinė padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėjo, o S. M. – pagerėjo. S. M. įsigijo žemės sklypą atsižvelgdamas į tai, kad jame yra 15 arų miško. Teismas neturėjo pagrindo teigti, kad miško vertė yra 49 500 Lt. Kasatoriai nebuvo sandorio šalys, priėmė palikimą nežinodami, kad Vilniaus apygardos prokuroras reikš pretenzijas, dėl kurių įpėdiniai turės finansinių įsipareigojimų. Restitucijos būdas neteisingas; teismas privalėtų 49 500 Lt priteisti iš kaltos šalies, t. y. iš Nacionalinės žemės tarnybos, kuri, beje, su ieškiniu sutiko. Kasatorių nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo pareikalauti iš ieškovo įrodymų, kuriais remiantis apskaičiuota 15 arų valstybinės reikšmės miško kaina. Teismas pažeidė CPK 178 straipsnį. Civilinė byla išnagrinėta neišsamiai, teismo sprendimas neparemtas įrodymais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Ginčo teritorijos priskyrimo Vilniaus miesto savivaldybei klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama nuosekli praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. M. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-47/2010; 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2010; 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-5/2011; kt.).

2. Kasatoriai nurodo, kad nesutinka su teismų taikytu restitucijos būdu, tačiau nepagrindžia, kad bylą nagrinėję teismai būtų nukrypę nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Bylą nagrinėję teismai nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėjo būti taikoma (6.145 straipsnio 2 dalis), tokių aplinkybių nenurodo ir kasatoriai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje valstybinės reikšmės miškais laikomi ne tik miestų miškai, bet ir daugelio kitų kategorijų miškai, tarp jų – miškai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Byloje nustatyta, kad dar iki ginčijamo sprendimo ginčo sklype esantis miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013.

2. 1996 m. balandžio 24 d. įstatymas Nr. I-1304 parengtas ir priimtas vykdant Seimo 1994 m. liepos 21 d. nutarimą Nr. I-586, kurio 7 punkte nurodyta, kad dabar esančių miestų ir rajonų savivaldybių administracinės teritorinės ribos turi būti patikslintos iki rinkimų į savivaldybių tarybas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir suprojektuota užstatyti miestų teritorija. Įstatymo projekto aiškinamojo rašto 1 punkte taip pat nurodyta, kad įstatymo tikslas – pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribas taip, kad būtų įteisinta faktinė dabar užstatyta ir pagal detaliuosius planus suprojektuota užstatyti miesto teritorija. Ieškovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad po 1996 m. balandžio 24 d. įstatymo priėmimo neliko ir šiuo metu nėra jokio galiojančio teisės akto, kuris nustatytų atskirą Vilniaus miesto ribą. Iš esmės tokio Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės teritorijų atribojimo, kokį pateikia kasatoriai, įstatymo leidėjas nenumato ir kituose teisės aktuose (pavyzdžiui, Atkūrimo įstatymo 5 straipsnis).

3. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme jau išnagrinėta ne viena analogiška byla. Šiose bylose teismai pripažino, kad tokiais atvejais ginčas vyksta dėl Vilniaus miesto teritorijoje esančio miško grąžinimo.

4. Nesutikdami su ginčo žemės sklypo dalies vertės apskaičiavimu, kasatoriai ne tik nenurodo, kaip turėjo būti apskaičiuota vertė, tačiau ir nepateikia jokio alternatyvaus vertės apskaičiavimo. Anot ieškovo, S. M. atgavo už dalį sklypo sumokėtus pinigus, tačiau privalėjo grąžinti sklypo dalį valstybei, todėl neaišku, kodėl jo padėtis pagerėjo. Panaikinus dalį ginčijamo sprendimo, kasatoriai, kaip P. S. turto paveldėtojai, įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į 0.15 ha žemės sklypą, todėl negalima teigti, kad jų padėtis pablogėjo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Aplinkos ministerija prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suformuotas ginčijamas sklypas, nepanaikina fakto, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, prieštarauja imperatyviosioms normoms, t. y. tvirtinant žemės reformos žemėtvarkos projektą, ginčo teritorija nuo 1996 m. balandžio 24 d. (kai buvo priimtas Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymas Nr. I-1304) buvo priskirta Vilniaus miestui, todėl taikytina Miškų įstatymo 5 straipsnio 6 dalis.

2. Vilniaus miesto, Vilniaus ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymo Nr. I-1304 4 straipsniu pripažįstamas netekusiu galios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1987 m. kovo 27 d. įsakas Nr. XI-14551 „Dėl Vilniaus miesto ribų nustatymo“, o įstatymo 2 straipsnyje, kuriuo nustatomos Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos administracines ribos, jos nustatomos nurodant miesto šiaurės, miesto rytų, miesto pietų, miesto vakarų ribas. Taigi šiuo įstatymu nustatant Vilniaus miesto savivaldybės ribas, manytina, kad buvo nustatyta ir Vilnius miesto riba ją sutapatinant su Vilniaus savivaldybės riba.

3. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata, kad į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų, kaip ir kaimiškose vietovėse, negali būti aiškinama taip, kad būtų pažeisti imperatyvieji Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinti draudimai. Negalima tokia teisinė situacija, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikšmės miškas) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui (CK 4.7 straipsnio 2 dalis), todėl asmenys, sudarę sandorius dėl išimto iš civilinės apyvartos daikto, negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais.

Atsakovas AB SEB bankas pareiškimu prisidėjo prie kasacinio skundo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2011 m. kovo 17 d. nutartimi atsisakė priimti trečiojo asmens Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarės V. S.-M. prisidėjimą prie kasacinio skundo kaip paduotą praleidus CPK nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus.

Teismų įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti teisiniai argumentai. Šiuo aspektu kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus; detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. V. v. S. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-443/2010; kt.).

Šioje byloje kasatorių L. V. ir T. B. paduotame kasaciniame skunde iš dalies neatsižvelgta į kasacinio proceso specifiką, reikalavimą nurodyti konkrečius kasacijos pagrindus bei juos patvirtinančius teisinius argumentus. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors, viena vertus, kasaciniame skunde nurodoma, kad skundas grindžiamas ir CPK 346 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintu kasacijos pagrindu, tačiau, kita vertus, skunde nepateikta teisinių argumentų, patvirtinančių, jog kasacinio teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda. Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-506/2010, išdėstytos kasacinio teismo išvados nėra ir negali būti šios nagrinėjamos bylos dalykas (CPK 362 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija, viena vertus, nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmiau nurodyta kasacinio teismo nutartimi, kita vertus, tai nepaneigia galimybės, nagrinėjant šią bylą, atsižvelgti į nurodytoje nutartyje išdėstytus teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis). Taigi kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra tik tie kasatorių L. V. ir T. B. pateikto kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai.

Dėl ginčijamų administracinio akto ir sandorių pripažinimo iš dalies niekiniais

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. įstatymo Nr. IX-1305 redakcija, galiojanti nuo 2003 m. vasario 24 d.) nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnį (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-242 redakcija, galiojanti nuo 2001 m. liepos 1 d.) miškai ir vandens telkiniai išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė (įstatymo 13 straipsnio 1 punktas); priskirti miestų miškams, miestų sanitarinės apsaugos pirmajai zonai, miško parkams. Išvardytų miškų sąrašus su juose nurodytais miškų plotais tvirtina Vyriausybė (įstatymo 13 straipsnio 3 punktas). Tuo tarpu Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai (Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktas) ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams (4 straipsnio 4 dalies 6 punktas).

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad besitęsiančiame nuosavybės teisių atkūrimo procese institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikia įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, turi įsitikinti, ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti, ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nepriskirtas valstybės išperkamam. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies aiškinimas ir taikymas sistemiškai nesivadovaujant kitų to paties įstatymo nuostatų, įrašytų taip pat ir 6 straipsnio 2, 4 dalyse bei 13 straipsnyje, reikštų, kad restitucijos procese asmenims būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, kai tokiai restitucijai nėra teisinio pagrindo. Pareigą saugoti valstybinės reikšmės miškus kaip išimtinę valstybės nuosavybę turi ne tik miškus prižiūrinčios ir saugančios valstybės institucijos, bet ir institucija, įpareigota vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Priimant sprendimus atkurti nuosavybės teises į mišką, grąžinant jį natūra, būtina sistemiškai taikyti ne tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, bet ir Miškų įstatymą, kurio nuostatos susijusios su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnyje nustatytu reglamentavimu dėl valstybės išperkamų miškų. Priimant galutinį sprendimą nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi šių sprendimų priėmimo metu galiojančiais įstatymais, kartu atsižvelgiant į jų pakeitimus, ir įvertinti, ar tai neturi įtakos piliečio pareikštos atitinkamu laiku valios susigrąžinti turtą nuosavybėn natūra įgyvendinimui. Jeigu būtų aiškinama kitaip, susidarytų prielaidos institucijai priimti sprendimus, pažeidžiant galiojančius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-506/2010; kt.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl 0,15 ha miško, kuris yra žemės sklype, pažymėtame kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto kadastrinėje vietovėje. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nurodė, kad, pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos duomenis, Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre yra įregistruotas valstybinio miško sklypas, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 priskirtas valstybinės reikšmės miškams ir kurio 0,15 ha dalis patenka į ginčo sklypą. Taigi byloje nustatyta, kad ginčo sklype esantis miškas Vyriausybės nutarimu priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Remdamiesi jau vien šia aplinkybe, bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai turėjo pakankamą pagrindą išvadai, kad ginčo sklype esantis 0,15 ha miškas yra valstybinės reikšmės miškas, į kurį negali (negalėjo) būti atkuriamos nuosavybės teisės (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1, 3 punktai). Kasaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų, kuriais būtų ginčijama ir (arba) paneigiama pirmiau nurodyta bylos aplinkybė. Konstatavus, kad ginčo sklype esantis 0,15 ha miškas valstybinės reikšmės miškams priskirtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013, traktuotini kaip nagrinėjamos bylos apsektu teisiškai nereikšmingi kasacinio skundo argumentai, kuriais keliami klausimai dėl Vilniaus miesto ir Vilniaus miesto savivaldybės sąvokų ir ribų netapatumo.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė iš esmės pagrįstas ir teisėtas išvadas dėl ginčo sklype esančio 0,15 ha miško priskyrimo valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalis, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies, 2, 6 punktai) ir į kuriuos negali būti atkuriamos nuosavybės teisės (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1, 3 punktai).

Dėl restitucijos taikymo

Pirmosios instancijos teismo sprendimu taikytą restituciją kasatoriai ginčija CPK 178 straipsnio pažeidimo aspektu (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pažymėtina ir tai, kad kasatorių nurodomos aplinkybės dėl ginčo sklype esančio miško vertės nepriskirtinos aplinkybėms, kurių nereikia įrodinėti; be to, nagrinėjama byla nepriskirtina toms kategorijoms bylų, kurias nagrinėjant teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnio 2 dalis). Dėl to kasatoriai, tiek pirmosios instancijos teisme atsikirsdami į ieškinio reikalavimus, kuriais, be kita ko, reikalauta taikyti restituciją natūra, tiek apeliaciniu skundu ginčydami pirmosios instancijos teismo sprendimu taikytą restituciją, turėjo ne tik procesinę teisę, bet ir procesinę pareigą onus probandi įrodyti savo argumentus dėl miško vertės (CPK 178, 314 straipsniai). Tuo tarpu byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų kitokią negu pirmosios instancijos teismo sprendime apskaičiuotą ginčo sklype esančio miško vertę. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimu taikytos restitucijos būdas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, jų naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 178,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių: 89,38 Lt – iš L. V. ir 89,37 Lt – iš T. B. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės L. V. (duomenys neskelbtini) 89,38 Lt (aštuoniasdešimt devynis litus 38 ct) ir iš kasatoriaus T. B. (duomenys neskelbtini) 89,37 Lt (aštuoniasdešimt devynis litus 37 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Dangutė Ambrasienė

Virgilijus Grabinskas

Sigita Rudėnaitė