Civilinė byla Nr. 3K-3-268/2011
Teisminio
proceso Nr. 2-36-3-00248-2009-9
Procesinio
sprendimo kategorija 30.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus
(pranešėjas), Janinos Januškienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo
civilinę bylą pagal atsakovės E. T. įstatyminės atstovės
R. T. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovams E. T., atstovaujamai
įstatyminės atstovės R. T., Raseinių rajono savivaldybei,
Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos
ministerijos dėl akto panaikinimo, nuosavybės teisės nuginčijimo, valdymo fakto
patvirtinimo; tretieji asmenys: Kauno apskrities viršininko administracija, D. J.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančiu
Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu paskirtos komisijos 2004
m. vasario 4 d. sudarytą kiemo rūsio, esančio Raseiniuose, (duomenys
neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. 19; 2) panaikinti atsakovės
nuosavybės teisę į kiemo rūsį, pažymėtą žyma 2I1/b (unik. Nr. (duomenys
neskelbtini), esantį Raseiniuose (duomenys neskelbtini); 3)
patvirtinti ieškovui kiemo rūsio, pažymėto žyma 2I1/b (unik. Nr. (duomenys
neskelbtini), Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), valdymo faktą; 4)
panaikinti Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimą
Nr. 15; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1998 m. kartu
su sutuoktine įsigijo gyvenamojo namo antrąjį aukštą ir dalį žemės sklypo Raseiniuose,
(duomenys neskelbtini); 2003 m. nusipirko likusias sklypo ir namo dalis.
Buvusi gyvenamojo namo savininkė perdavė ieškovui šalia esančio kiemo rūsio
raktus, todėl jis juo naudojosi, t. y. jame laikė laidojimo reikmenis, nes buvo
įsteigęs laidojimo namus. Ieškovas turėjo lūkesčių išsipirkti šalia esančią
laisvą valstybinę žemę; 2002– 2003 m. prašė savivaldybės, bet jam pranešta, kad
žemei pirkti yra kliūčių, o rūsį reikia inventorizuoti. VĮ Registrų centro
Tauragės filialas 2004 m. atsisakė ieškovui įregistruoti nuosavybės teisę į kiemo
rūsį; prieš kelerius metus jis sužinojo, kad atsakovei įregistruota nuosavybės
teisė į šį kiemo rūsį ir ji turi tai patvirtinančius dokumentus. Ieškovas ginčijo,
kad atsakovė, dovanojimo sutarties pagrindu 1999 m. tapusi šalia esančios namų
valdos savininke, pagal šią sutartį įgijo nuosavybės teisę į kiemo rūsį.
II. Pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Raseinių rajono
apylinkės teismas 2010 m. gegužės 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: atmetė
ieškinio reikalavimą dėl kiemo rūsio, pažymėto žyma 2I1/b (unik. Nr. (duomenys
neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), Raseiniai, valdymo
fakto patvirtinimo, kitus reikalavimus tenkino. Teismas nustatė, kad, Raseinių
rajono savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 15 pasiūlius tenkinti
atsakovės prašymą ir įteisinti jos savavališkai kapitališkai suremontuotą kiemo
rūsį, Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu paskirta
komisija 2004 m. vasario 4 d. surašė statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą,
nustatė jo pagrindines konstrukcijas ir pažymėjo, jog pagrindiniai techniniai
rodikliai užfiksuoti 1983 m. kovo 17 d. nekilnojamojo turto kadastrinių
matavimų byloje Nr. 453. Teismas, remdamasis VĮ Registrų centro Tauragės
filialo 2009 m. gegužės 26 d. pažymos duomenimis, akcentavo, jog kadastrinių matavimų
byla Nr. 453, priešingai nei nurodyta akte, suformuota 1949 m. kitam, Raseiniuose,
(duomenys neskelbtini), esančiam objektui, (reg. Nr. 95/20397); teismas
šią aplinkybę pripažino esmine klaida, dėl kurios Nekilnojamojo turto registre
neregistruotam kiemo rūsiui suteikti su juo nesusijusio daikto duomenys. Įvertinęs
liudytojų M. Š., R. K., A. R., M. B. parodymus, teismas sprendė,
kad gyvenamojo namo dalį pirkęs ieškovas, kaip ir atsakovė, neįgijo nuosavybės
teisių į rūsį; valstybinėje žemėje esantis rūsys nepripažintas bešeimininkiu,
jo duomenų neįtraukta į apskaitą; 2004 m. vasario 4 d. rūsio pripažinimo
tinkamu naudoti aktas Nr. 19 surašytas, nesilaikant aplinkos ministro 2002 m.
gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintos STR 1.11.01:2002 „Statinių
pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos“ 17, 22 punktuose nustatytų reikalavimų: atsakovė
nestatė ir neatliko šio rūsio kapitalinio remonto ar rekonstrukcijos; tai yra esminis
pažeidimas, dėl kurio niekam nepriklausęs rūsys pripažintas tinkamu naudoti, taip
atsakovei pripažinta nuosavybės teisė į ginčo objektą CK 4.47 straipsnyje
nenustatytu pagrindu. Ieškovo prašymą patvirtinti kiemo rūsio valdymo faktą teismas
atmetė, nenustatęs CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, 4.70 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintų teisiškai reikšmingų aplinkybių viseto.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo ir atsakovės įstatyminės
atstovės apeliacinius skundus, 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi paliko
nepakeistą Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 28 d. sprendimą.
Kolegija iš esmės sutiko su visomis pirmosios instancijos teismo išvadomis
byloje ir inter alia pažymėjo, kad statinio savavališkas kapitalinis
remontas nėra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnis); atsakovei
nuosavybės teisė į ginčo rūsį pripažinta, pažeidžiant įstatymo reikalavimus; statinys
yra valstybinėje žemėje; aplink jį žemės sklypas nesuformuotas ir
neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pasisakydama dėl ieškovo
apeliacinio skundo argumentų, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo
sprendimo nepagrįstumas dėl tos dalies, kuria reikalavimas pripažinti daikto valdymo
faktą atmestas, kolegija nurodė, kad teisėtu daikto valdymu įstatymo
pripažįstamas daikto faktinis turėjimas, įgytas tais pačiais pagrindais, kaip
ir nuosavybės teisė (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.47 straipsnis); valdymas
yra viena iš nuosavybės teisės turinį sudarančių dalių (CK 4.22 straipsnio 1 dalis, 4.37 straipsnio 1 dalis), tačiau kaip savarankiška daiktinė teisė
(CK ketvirtosios knygos IV skyrius), visų pirma suprantama kaip faktinis
teisėtas daikto turėjimas, turint tikslą jį valdyti kaip savą, kai nuosavybės
teisė į daiktą valdytojui nepriklauso. Kolegija nelaikė, kad ieškovo
apeliacinio skundo teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo
motyvuojamojoje dalyje išdėstytų su nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją
senatį susijusių argumentų gali paneigti iš esmės teisėtą ir pagrįstą
sprendimą, nepaisant to, kad ieškovas negrindė reikalavimo šiuo, t. y. nuosavybės
teisės įgijimo įgyjamąja senatimi, pagrindu; nurodė, kad daikto valdymas ir
įgyjamoji senatis yra susiję teisės institutai; valdymo fakto patvirtinimas
būtinas, siekiant įgyti nuosavybės teisę į valdomą daiktą įgyjamosios senaties
būdu (CPK 527, 531 straipsniai, CK 4.71 straipsnis). Tai pažymėjusi, kolegija
laikė, kad bylos medžiaga nepatvirtinama, jog ieškovas pripažintinas teisėtu ir
sąžiningu pageidaujamo įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyti pastato valdytoju;
kiemo rūsys yra valstybinėje žemėje ir tik įėjimas į šį statinį yra iš ieškovo
naudojamo sklypo pusės. Pagal CK 4.70 straipsnio 1 dalį asmuo, įgyjantis daiktą
nuosavybėn įgyjamąja senatimi, privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą
įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn neturi žinoti apie
kliūtis, trukdančias įgyti daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų. Kolegija, apibendrinusi
bylos duomenis, kad ieškovas nuo 1998 m. sausio 23 d. laidojimo biuro reikmėms
naudojo ginčo statinį, kuris pirmą kartą inventorizuotas 1966 m. lapkričio 1 d.
namų valdoje Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), kad liudytojas M. Š. parodė, jog ginčo pastatas pastatytas 1955 m., tačiau
niekam į jį nebuvo įregistruota nuosavybės teisės, kad liudytoja A.
R. paaiškino, jog kiemo rūsys niekam nepriklausė, buvo valdiškas, kad liudytoja
R. K. parodė, jog ginčo rūsys nepateko į jai priklausančią
namų valdą, kurią ji pardavė ieškovui, ir nežino, kokiu pagrindu ieškovas
siekia užvaldyti rūsį, padarė išvadą, kad rūsys, sukurtas kaip valstybės
nuosavybė, todėl neįgytinas nuosavybėn įgyjamąja senatimi, nepaisant to, kad
šio statinio ir teisių į jį neįregistruota valstybei ar savivaldybei; kolegijos
vertinimu, tai nėra pagrindas spręsti priešingai, taip paneigti imperatyviąją
CK 4.69 straipsnio 3 dalies normą. Nagrinėjamu atveju ieškovo valdymas
neatitiko ir reikalavimo daiktą valdyti taip, kad daikto savininkas būtų
turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nebūtų ja
pasinaudojęs (CK 4.70 straipsnis, CPK 528 straipsnio 1–3 dalys). Ieškinys dėl
ginčo statinio valdymo fakto nustatymo pareikštas, kai viešajame registre buvo
įregistruotos atsakovės nuosavybės teisės į šį daiktą; tai neatitinka CK 4.23, 4.26,
4.27, 4.47, 4.69, 4.70 straipsnių nuostatų.
III. Kasacinio
skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatorė (atsakovė)
prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas
nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškinio
reikalavimai tenkinti, ir dėl šios dalies perduoti bylą iš naujo nagrinėti
pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir
sprendimo nepagrįstumo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185, 263
straipsnių nuostatas; teismas neištyrė visapusiškai ir objektyviai visų įrodymų
byloje, neišsprendė dėl jų pakankamumo, netaikė CPK 177 straipsnyje nustatytos
taisyklės, kad tam tikros aplinkybės gali būti įrodinėjamos tik tam tikromis
įrodinėjimo priemonėmis; teismo sprendimas yra nepagrįstas (CPK 263
straipsnis).
1.1. Bylą nagrinėję teismai padarė išvadą, kad
Nekilnojamojo turto registre neįregistruotam kiemo rūsiui (unik. Nr. (duomenys
neskelbtini) Raseiniuose, (duomenys neskelbtini), buvo suteikti
ryšio su šiuo daiktu neturinčio objekto duomenys, todėl laikė, jog tai yra
esminė klaida, kuri yra pagrindas kasatorės nuosavybės teisei į šį daiktą panaikinti.
Teismų konstatuota klaida nepatvirtina, kad kiemo rūsio kadastro duomenų bylos
apskritai nėra ar kad šio nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nenustatyta. VĮ
Registrų centro Tauragės filialo 2009 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 701526, kuriuo
rėmėsi teismai, taip nenurodyta; iš rašto turinio matyti, kad kadastrinių matavimų
byla Nr. 453 suformuota 1949 m. rugsėjo 20 d. nekilnojamajam objektui Raseiniuose,
(duomenys neskelbtini); šiame rašte taip pat aiškinama dėl kitos, 1983
m. kovo 17 d., sudarytos kadastrinių matavimų bylos ir jai suteikto klaidingo
numerio „453“; liudytojas M.
Š. (VĮ Registrų centro darbuotojas) paaiškino, kad kiemo rūsys pastatytas
1955 m., kiemo rūsio kadastro duomenys nustatyti 1999 m. kovo 8 d.; iki
2004 m. vasario 4 d. jis buvo suformuotas adresu: (duomenys
neskelbtini), savivaldybės sprendimu
pakeitus adresą, nuo 2004 m. vasario 4 d. – (duomenys
neskelbtini). Teismai neišreikalavo ir
dėl to neištyrė VĮ Registrų centro rašte nurodomos 1983 m. kovo 17 d.,
taip pat 1993 m. kovo 8 d. kadastro matavimo duomenų bylų, todėl negalėjo
patikrinti juose esančių neatitikčių, taigi neištyrė dokumentų, kuriuose yra
fiksuoti nekilnojamojo daikto registro duomenys; liudytojas M.
Š. tik paaiškino, kaip galėjo atsirasti klaida, nurodant neteisingą kadastro
matavimo duomenų bylos numerį, bet jis nenurodė, kad nėra kiemo rūsio kadastro duomenų.
1.2. 2004 m. vasario 4
d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 19 priimtas, atlikus kiemo rūsio
(unik. Nr. (duomenys neskelbtini) kapitalinį remontą.
Šio akto priėmimo metu galiojo STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais
naudoti tvarka“, kurios 2 punkte buvo nustatytas statinio pripažinimo tinkamu
naudoti tikslas – įvertinti, kaip statinys atitinka projektą, esminius statinio
reikalavimus, galimybę saugiai naudoti statinį pagal paskirtį. Teismų
sprendimuose neatmesti ir nepaneigti kasatorės paaiškinimai, kad su rūsiu
susiję darbai buvo atliekami, tačiau pasisakyta tik dėl šių darbų pobūdžio;
konstatuota, kad kasatorė neatliko kiemo rūsio rekonstrukcijos ar kapitalinio
remonto, ir tai esą yra taip pat pagrindas nuosavybės teisei į šį daiktą
panaikinti. Kauno apskrities viršininko administracijos sudarytos komisijos
2004 m. vasario 4 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra administracinis, priimtas
įgaliotų ir kompetentingų viešojo administravimo pareigūnų, jiems vykdant
valstybės patikėtas viešojo administravimo funkcijas, jame išdėstyta viešojo
administravimo subjekto valia. Tinkamu naudoti pripažįstamas pastatytas,
rekonstruotas ar kapitališkai suremontuotas statinys, atlikus statinio (jo
dalies) projekte numatytus statybos darbus ir įvykdžius to statinio (jo dalies)
projektavimo sąlygas (Statybos įstatymas (2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo Nr. IX-1924
redakcija, Žin., 2003, Nr. 123-5592) 24 straipsnio 1 dalis). Taigi statinio
pripažinimo akto teisinė galia ir reikšmė negali būti paneigta ar nuginčyta
neaiškios kompetencijos ir kvalifikacijos liudytojų abstrakčiais parodymais
(CPK 197 straipsnio 2 dalis); statinio pripažinimo tinkamu naudoti teisingumui įvertinti
būtina išnagrinėti visą darbų procesą, statybos darbų metu forminamus
dokumentus; tam būtinos specialiosios žinios, tačiau šioje byloje neskirta
statybos ekspertizės. Teismų argumentai, kad nebuvo atlikta kiemo rūsio
rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto, nepagrįsti Statybos įstatymo nuostatų
specialių žinių reikalavimo aspektu, taip pat dėl būtinumo išaiškinti įstatymo
nuostatas, apibūdinančias rekonstrukciją ir kapitalinį remontą. Ieškovas (ne
kasatorė) privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis remdamasis ginčijo 2004 m.
vasario 4 d. pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. 19 teisėtumą; vien liudytojų
parodymai išvadoms šiuo klausimu nelaikytini pakankamais.
1.3. Raseinių rajono savivaldybės
valdybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 15 pripažintas
negaliojančiu dėl to, kad, teismų vertinimu, jis buvo prielaida neteisėtam 2004
m. vasario 4 d. pripažinimo tinkamu naudoti aktui Nr. 19 priimti. Statinio
pripažinimo tinkamu naudoti aktas priimamas, atlikus statybos darbus, jame
išdėstoma kompetentingos komisijos išvada dėl darbų normatyvinės kokybės.
Savivaldybės valdybos sprendimas yra administracinis aktas, priimamas įgaliotų
ir kompetentingų viešojo administravimo pareigūnų, šiems vykdant viešojo
administravimo funkcijas. Bylą nagrinėję teismai turėjo tirti ir vertinti, kokių
parengiamųjų dokumentų pagrindu priimtas pirmiau nurodytas valdybos sprendimas;
šiuo atveju administracinės procedūros, kaip tai nustatyta Viešojo
administravimo įstatymo 16 straipsnyje, pradėtos kasatorės įstatyminės atstovės
prašymo pagrindu; sprendimui tam tikru klausimu priimti paprastai rengiama
medžiaga; tai gali būti atitinkamų savivaldybės administracijos pareigūnų
surinkti dokumentai. Teismai šių dokumentų neįvertino, todėl nebuvo pagrindo
išspręsti apskritai dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismai be teisėto
pagrindo gilinosi į kasatorės atstovės savivaldybei pateikto prašymo įteisinti
kiemo rūsį formą, bet ne jo turinį; dėl to teismų išvados dėl jo teisinės
reikšmės yra nepagrįstos. Be to, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas
turėjo būti vertinamas pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas taisykles;
jame išdėstytos aplinkybės negalėjo būti paneigtos liudytojų parodymais.
1.4. Pirmosios instancijos teismas
dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo tvarkos turėjo
spręsti, vadovaudamasis galiojusių STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo
tinkamais naudoti tvarkos“ nuostatų 35 punktu, kad jeigu statinys pripažintas
tinkamu naudoti pažeidus įstatymus, poįstatyminius teisės aktus, ir statinys,
vadovaujantis neteisėtu jo pripažinimo tinkamu naudoti aktu, įregistruotas
Nekilnojamojo turto registre, šis aktas gali būti atšauktas, teismui pripažinus
statinio įregistravimą Nekilnojamojo turto registre negaliojančiu. Taigi
ieškovas, siekiantis nuginčyti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, prieš
tai ar kartu turėjo reikšti reikalavimą dėl kiemo rūsio įregistravimo
Nekilnojamojo turto registre pripažinimo negaliojančiu, įtraukti į bylą
atsakovu Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją. To nepadarius, ieškovo
reikalavimas dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto pripažinimo
negaliojančiu turėjo būti atmestas dėl nenuginčytos kiemo rūsio teisinės
registracijos.
2. Dėl savininko teisių apsaugos.
Bylą nagrinėję teismai pažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio ir CK 4.93
straipsnio nuostatų kylantį būtinumą apsaugoti savininko teises. Šį pažeidimą
lėmė netinkamas įrodymų tyrimas ir vertinimas (CPK 185 straipsnis). Kai
sprendžiama dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių
(šiuo atveju – nuosavybės), teismai turi vadovautis Nekilnojamojo turto
registro duomenų teisingumo prezumpcija (Nekilnojamojo turto registro įstatymo
4 straipsnis). Nesant pakankamų nuosavybės įgijimo neteisėtumo įrodymų,
nuosavybės teisė negali būti atimama iš savininko; kylančios abejonės ir
neaiškumai, sudarantys pagrindą abejoti išvadų dėl nuosavybės teisių naikinimo
pagrįstumu, turi būti aiškinami savininko naudai, taip pripažįstant savininko
teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo principų laikymąsi.
3. Dėl senaties administraciniams
teisės aktams ginčyti. Raseinių rajono savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 23
d. sprendimas Nr. 15 ir 2004 m. vasario 4 d. statinio pripažinimo naudoti aktas
Nr. 19 yra viešojo administravimo subjektų priimti individualūs
administraciniai teisės aktai; juose išreikšta viešojo administravimo subjekto
valia konkrečiam asmeniui (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8, 9,
11 dalys). Šiems aktams ginčyti nustatytas vieno mėnesio terminas
(Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis), skaičiuojamas
nuo šio akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. ABTĮ normos yra
specialiosios CK ir CPK normų atžvilgiu; dėl to civilinėje byloje, kurioje
nagrinėjami savarankiški reikalavimai, tarp kurių vieni yra civilinio, kiti –
administracinio teisinio pobūdžio, taikomi atitinkami ieškinio senaties ir
administracinių bylų teisenos terminai. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar
ieškinio reikalavimai dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais
pareikšti, nepažeidžiant ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino;
konstatavus pažeidimą, turėjo nutraukti bylą (ABTĮ 101 straipsnio 6 punktas).
Šį proceso klausimą pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti ex officio.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas
prašo jį atmesti, teismų sprendimus palikti nepakeistus ir nurodo, kad pirmosios
instancijos teismas kasatorės nuosavybės teisę į ginčo statinį panaikino dėl
to, jog ji šio statinio nestatė, neatliko rekonstrukcijos ar kapitalinio
remonto; nepaisant to, niekam nepriklausęs kiemo rūsys pripažintas tinkamu
naudoti ir tuo pagrindu įregistruota kasatorei nuosavybės teisė į jį. Kiemo rūsys
nėra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas (Nekilnojamojo turto kadastro
įstatymas (Žin., 2000, Nr. 58-1704); jis buvo gyvenamojo namo Raseiniuose, (duomenys
neskelbtini), priklausinys; tai matyti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir
registro dokumentų bylos, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), inv. Nr.
2902, taip pat iš kadastro matavimų bylos Nr. 1065, reg. Nr. (duomenys
neskelbtini). Iki šios namų valdos privatizavimo jai buvo suformuotas
mažesnis, nei namo savininkų su kiemo rūsiu naudotas, žemės sklypas; kiemo
rūsio kadastro matavimo duomenys buvo nurodyti šio gyvenamojo namo ir kitų
statinių Nekilnojamojo turto objekto kadastrinių matavimų byloje N. 1065, reg.
Nr. (duomenys neskelbtini). Kai 1998 m. buvę šios namų valdos savininkai
privatizavo žemės sklypą, į kurį nebepateko ginčo kiemo rūsys, kasatorės tėvai
ėmėsi iniciatyvos ir neteisėtai įsigijo niekam nepriklausantį statinį. Kadastrinių
matavimų byla Nr. 453 buvo pateikta teismui; bylos inventorinis numeris suteiktas
nekilnojamojo turto objektui – 1949 m. rugsėjo 20 d. suformuotai namų valdai
adresu: (duomenys neskelbtini), Raseiniai. Byloje dalyvavę asmenys
turėjo teisę susipažinti su šia byla ir įsitikinti, kad ji neturi nieko bendro
su ginčo objektu. Kasatorė nepateikė įrodymų apie tai, kad kiemo rūsio
kapitalinis remontas atliktas teisėtai, t. y. pagal parengtus projektinius
dokumentus ir gavus statybos leidimą. Tuo tarpu savivaldybės valdybos
sprendimas priimtas tik pagal kasatorės prašymą ir statybos inspektoriaus be
teisinio pagrindo surašytą pažymą. Kadangi nebuvo statybos proceso ir statybos
darbų, tai nebūtina statybos ekspertizė; kasatorės atstovė pripažino, kad
užmūrijo vieną iš buvusių dviejų įėjimų į rūsį ir sutvarkė aplinką. Kasatorė
neįgijo nuosavybės teisės nė vienu CK 4.47 straipsnyje nustatytu pagrindu,
todėl nėra būtinumo ją ginti. Klausimą dėl ieškinio senaties ieškovas palieka
spręsti teismui, tačiau laiko, kad šiuo atveju ieškovo pagrindinis reikalavimas
yra kilęs iš civilinių teisinių santykių; apie administracinius aktus jis
sužinojo ieškinio rengimo metu ar po ieškinio pateikimo teismui. Šiuo atveju teisinga
ir sąžininga būtų netaikyti ieškinio senaties.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas
Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos
ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros
skyrius prašo kasacinį skundą atmesti, nes teismų sprendimai yra teisėti ir
pagrįsti.
Teisėjų kolegija
k o n s
t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar)
nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
Ieškovas ginčijo administracinių
aktų, kuriais savavališkas kiemo rūsio, pažymėto žyma 2I1/b, esančio adresu: (duomenys
neskelbtini), Raseiniai, kapitalinis remontas pripažintas teisėtu pagrindu
nekilnojamojo daikto teisinei registracijai atlikti ir kasatorės nuosavybės
teisei į jį atsirasti ir ją įregistruoti, teisėtumą ir prašė teismo jam patvirtinti
kiemo rūsio valdymo faktą. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tyrė ir
vertino, ar teisėtai ir pagrįstai viešajame registre atlikta kiemo rūsio teisinė registracija ir įregistruota kasatorei nuosavybės teisė į
jį; taip pat ar gali būti patvirtintas ieškovui šio daikto valdymo faktas.
Teismai iš esmės konstatavo, kad nuosavybės
teisė neįgyjama, kai atliekamas statinio savavališkas kapitalinis remontas (CK 4.47 straipsnis), kaip ir nekilnojamojo daikto valdymo
fakto nepatvirtinama, nenustačius CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, 4.70 straipsnio
1 dalyje įtvirtintų teisiškai reikšmingų aplinkybių viseto.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad
apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 177, 185 straipsnių nuostatas –
nenustatė visų faktinių bylos aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai neištyrė
įrodymų byloje, netinkamai sprendė dėl jų pakankamumo, todėl, palikęs
nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinio
reikalavimai tenkinti, priėmė nepagrįstą nutartį (CPK 263 straipsnis). Teisėjų kolegija atmeta šiuos
kasacinio skundo argumentus, sutinka su teismų padarytomis išvadomis byloje ir
pažymi, kad, atsižvelgiant į ieškovo suformuluotus reikalavimus, bylą nagrinėję
teismai pagrįstai taikė ir aiškino su statyba susijusius teisės aktus, taip pat
valdymo fakto patvirtinimą nustatančias daiktinės teisės normas; atsakydama į
kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pasisako tokiais teisės
klausimais.
Dėl statytojo teisės
įgyvendinimo
Statybos teisiniai santykiai yra kompleksiniai
ir susiję ne tik su privačių statytojo tikslų įgyvendinimu, bet ir su tam
tikrais viešaisiais tikslais bei trečiųjų asmenų interesais. Pagrindinis
statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas – Statybos
įstatymas, taip pat kiti šiuos santykius detalizuojantys teisės aktai. Statyba
yra tęstinis procesas, susidedantis iš tam tikrų etapų, pradedant teritorijų
planavimu ir statinio projektavimu, baigiant statybos užbaigimu (šiuo atveju –
statinio pripažinimu tinkamu naudoti); kilus ginčui, turi būti nustatytos
konkrečiam etapui taikytinos teisės normos. Tokių nuostatų laikomasi teismų
praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilnėje byloje J.
M. v. Lietuvos Jehovos liudytojų religinė bendrija, bylos Nr.
3K-3-566/2010).
Statybos įstatymo (2003 m. gruodžio 18 d.
įstatymo Nr. IX-1924 redakcija, toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje
apibūdinamas statinys – visa tai, kas sukurta statybos darbais naudojant
statybos produktus ir yra tvirtai sujungta su žeme. Pagal Statybos įstatyme
nustatytą reglamentavimą statinio remontas yra statybos rūšis, kai yra tikslas
iš dalies arba visiškai atkurti normatyvinių statybos techninių dokumentų
nustatytas statinio ar jo dalies savybes, pablogėjusias dėl statinio naudojimo,
arba jas pagerinti (Įstatymo 2 straipsnio 19 punktas); statinio remontas gali
būti kapitalinis (Įstatymo 2 straipsnio 20 punktas) ir paprastasis (Įstatymo 2
straipsnio 21 punktas). Statytoju laikomas asmuo, kuris investuoja lėšas į
statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41
punktas). Statybos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintos statytojo teisės
įgyvendinimo sąlygos. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą statybos
darbus galima pradėti, kai statytojas turi: 1) žemės sklypą, įsigytą
nuosavybės, nuomos ar kita Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta teise; 2) nustatyta
tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą (Įstatymo 3
straipsnio 2 dalies 2 punktas); 3) nustatyta tvarka išduotą statybos leidimą (Įstatymo
3 straipsnio 2 dalies 3 punktas).
Kasacinis teismas yra saistomas
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK
353 straipsnio 1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija remiasi bylos
faktinėmis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais ir sutinka su bylą nagrinėjusių
teismų pozicija, kad šiuo atveju su statybos procesu susijusi kasatorės veiksmų
eiga akivaizdžiai neatitiko nustatyto teisinio reglamentavimo. VĮ Registrų centro Tauragės filialo 2004 m. liepos 22 d.
rašto Nr. (1.6/2100)s-1334 duomenimis (T. 1, b. l. 29), kiemo rūsys pirmą kartą
inventorizuotas 1966 m. lapkričio 1 d. 1318 kv. m žemės sklype namų valdoje
adresu: (duomenys neskelbtini), Raseiniai, tačiau 1969 m. balandžio 5 d.
atlikus kadastro matavimus, namų valdai nustatytas 616 kv. m žemės sklypas, o
kiemo rūsys į ją nebepateko; rašte taip pat nurodoma, kad po 1984 m.
sausio 5 d. atliktų kadastro matavimų kiemo rūsio neliko žemės sklype ir nėra
galimybių nustatyti, kieno vardu inventorizuotas ir kokioje kadastro byloje.
Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. vasario 9 d. rašto Nr. 04-128
duomenimis (T. 1, b. l. 158), kiemo rūsys Raseiniuose, (duomenys neskelbtini),
yra valstybinėje žemėje, tačiau aplink statinį nesuformuota žemės sklypo ir
neįregistruota Nekilnojamojo turto registre.
Teisėjų kolegija pažymi, kad žemės
sklypo įsigijimo pagrindas yra viena iš būtinų prielaidų statytojo teisei
įgyvendinti, nes teisių į įsigytą žemės sklypą pobūdis ir apimtis turi įtakos
statytojo teisės apimčiai ir jos įgyvendinimui; bylos duomenimis, kasatorė tik
2004 m. kreipėsi į savivaldybę dėl 407 kv. m žemės sklypo nuomos. Taigi
bylos aplinkybės yra tokios, kad valstybinėje žemėje esančio kiemo rūsio
savininko nenustatyta. Esant tokiai faktinei padėčiai, bylą nagrinėję teismai
padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad kasatorė, pažeisdama teisės aktuose
nustatytą tvarką, kreipėsi į savivaldybę ir prašė įteisinti valstybinėje žemėje
esantį statinį, pripažinti jai nuosavybės teisę į jį. Nors kasatorė teigia, kad
savivaldybės valdybos 2003 m. sausio 23 d. sprendimas Nr. 15 priimtas pagal šios
institucijos pareigūnų parengtų dokumentų, kurių esą teismai nepagrįstai neištyrė,
todėl neatskleidė jų turinio, duomenis, tačiau teisėjų kolegija atmeta šiuos
kasacinio skundo argumentus. Bylą nagrinėję teismai rėmėsi ne tik pirmiau
nurodyto savivaldybės valdybos sprendimo, kuriuo leista įteisinti savavališkai
suremontuotą kiemo rūsį, bet visos bylos medžiagos duomenimis, tačiau priėjo
išvadą, kad kasatorė nestatė kiemo rūsio, neatliko jo rekonstrukcijos ar
kapitalinio remonto, bet vykdė su rūsio priežiūra susijusius darbus, sutvarkė
aplinką. Apie tai atsiliepime į kasacinį skundą nurodo ir ieškovas. Teisėjų
kolegija šiuo aspektu pažymi tai, kad dėl statybos proceso, kurio metu iš
dalies arba visiškai atkuriamos statinio ar jo dalies savybės arba jos
pagerinamos, teisėtumo sprendžiama pagal tai, kokias teises statytojas įgijo ar
galėjo įgyti, bet ne pagal tai, kaip jis faktiškai šias teises įgyvendino. Kadangi
ieškovas ginčijo taip pat ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto teisėtumą
ir pagrįstumą, tai bylą nagrinėję teismai pagrįstai aiškinosi visas su statybos
procesu susijusias aplinkybes, kurias ieškovas nurodė kaip savo reikalavimo pagrindą,
ir pažymėjo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto neatitiktį aplinkos
ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintiems STR
1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarkos“ 17, 22 punktų
reikalavimams. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju esminę reikšmę turi
tai, jog atitinkamos valstybės institucijos ir pareigūnai, pripažindami statinį
tinkamu naudoti, turi patikrinti statybos faktines bei teisines aplinkybes, t.
y. turi išsiaiškinti, ar statytojo teisė buvo įgyvendinta teisės aktų nustatyta
tvarka, o ne vien patikrinti, ar formaliai pagal įstatymus veikė pareigūnai ir
institucijos, pripažindami statinį tinkamu naudoti. Byloje nustatytų aplinkybių
visuma, tarp jų ir tai, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti 2004 m.
vasario 4 d. akte Nr. 19 įrašas, jog kiemo rūsio techniniai rodikliai
užfiksuoti 1983 m. kovo 17 d. kadastro matavimų byloje Nr. 453, kuri, kaip
nustatyta byloje, 1949 m. rugsėjo 20 d. suformuota kitam nekilnojamajam
daiktui, neturinčiam ryšio su ginčo objektu (T. 1, b. l. 69), suponavo
pagrįstas prielaidas teismams spręsti apie statinio pripažinimo tinkamu naudoti
akto ydingumą ir konstatuoti neatitiktį nustatytiems teisės aktų reikalavimams.
Taigi nėra pagrindo sutikti su kasatorės argumentu, kad statinio pripažinimo
tinkamu naudoti akte išdėstytos aplinkybės buvo paneigtos vien tik liudytojų
parodymais, taip pažeidžiant CPK 197 straipsnio 2 dalį, arba kad tokiu atveju
buvo pagrindas skirti statybos ekspertizę. Teismai pagrįstai sprendė, kad, konstatavus
teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos proceso faktą, buvo pagrindas statinio
pripažinimo tinkamu naudoti aktą pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu; teisiškai
ydingas aktas negalėjo būti pakankamas teisinei kiemo rūsio registracijai
atlikti ir kasatorės nuosavybės teisei įregistruoti. Dėl to atmestini kasacinio
skundo argumentai ir apie tai, kad, nenuginčijus kiemo rūsio teisinės
registracijos, aktas negalėjo būti pripažintas negaliojančiu ir kad ieškovas privalėjo
pirmiausia ar kartu pareikšti tokį reikalavimą ir įtraukti į bylą atsakovu
Nekilnojamojo turto registro tvarkytoją.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal
ieškovo iškeltą civilinio teisinio pobūdžio ginčą Nekilnojamojo turto registro
tvarkytojo ir ieškovo nesieja civiliniai turtiniai santykiai. Nekilnojamojo
turto registro įstatymo (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1239 redakcija,
Žin., 2007, Nr. 81-3314) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Nekilnojamojo
turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų
Nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; atsako tik už tai, kad Nekilnojamojo
turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie
duomenys buvo įrašyti. Nuosavybės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindas
yra ne teisinės registracijos faktas, bet įstatymo nustatyta aplinkybė
(sandoris, įvykis, aktas), su kuria siejama civilinių teisių ir pareigų
atsiradimas ir pasibaigimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilnėje byloje V. D. ir kt. v. P. V. Š. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-1158/2003). Viešajame registre juridinis faktas
įregistuojamas ir teismo sprendimo pagrindu.
Kasatorė, pažeisdama teisės aktuose nustatytą statybos proceso
tvarką, kaip ir ieškovas, prašęs patvirtinti kiemo rūsio valdymo faktą, esant
tokiai faktinei situacijai, kai tuo metu valstybinėje žemėje esančio statinio
teisinė registracija buvo atlikta ir įregistruota kito asmens nuosavybės teisė
į jį, negalėjo tikėtis, kad teisės bus ginamos. Teisės teorijoje asmenų lygybės
principas aiškinamas taip, kad asmenys, įgyvendindami ir gindami subjektines
teises, yra lygūs įstatymui; tikėtis lygybės įstatymui galima tik tada, jeigu
jų teisės ir interesai yra įgyvendinami nepažeidžiant įstatymų.
Dėl savininko teisių apsaugos
Kasatorei keliant klausimą dėl būtinumo šiuo atveju ginti
ir apsaugoti savininko teises, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostata, jog nuosavybės teises saugo
įstatymai, suponuoja teisinį nuosavybės santykių reglamentavimą; tai reiškia
nuosavybės teisių įgyvendinimo tam tikrų taisyklių (ribų) nustatymą, laikantis
Konstitucijos reikalavimo, jog įstatymu turi būti garantuojama nuosavybės
teisių apsauga. Ši Konstitucijos nuostata išreikšta CK 4.37 straipsnio 1 dalyje
įtvirtintoje nuosavybės teisės apibrėžtyje, pagal kurią nuosavybės teisė yra
išimtinė daiktinė savininko teisė savo nuožiūra tvarkyti nuosavybės reikalus,
nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų. Taigi išimtinis šios
daiktinės teisės pobūdis nepaneigia jos įgyvendinimo tam tikrų ribojimų;
svarbu, kad kiekvienu atveju tai reglamentuojančios teisės normos bei jų
taikymas atitiktų iš Konstitucijos, kaip vientiso akto, kylantį būtinumo ir
proporcingumo reikalavimą. Remdamasi teismų praktika, teisėjų kolegija pažymi,
kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą gali būti įgijama statybos procese
pastatant naują statinį arba dėl pastato kapitalinio remonto atkuriant statinio
savybes arba pagerinant iš esmės, taip padidinant statinio vertę, tačiau įgyti
nuosavybę į statinį, taip pat įgyti visas savininko teises bei savininko teisių
garantijas galima ne dėl bet kokio statybos proceso, bet tik tokiu atveju, jei
statybos procesas vyko pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, t. y. jeigu
statybos procesas buvo teisėtas. Bylos duomenimis paneigtas teisėto statybos proceso
faktas.
Dėl išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu
Kasacinės instancijos teismas
patyrė 103,70 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 7 d. pažyma). Netenkinant atsakovės kasacinio skundo, paliekant
nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės
biudžetą priteistinos iš atsakovės E. T. įstatyminės
atstovės R. T. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92
straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a
r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės
E. T., a. k. (duomenys neskelbtini) įstatyminės
atstovės R. T., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 103,70 Lt (vieną šimtą tris litus 70
ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė,
neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Sigitas
Gurevičius
Janina Januškienė
Janina
Stripeikienė