Civilinė byla Nr. e2A-86-330/2017

Teisminio proceso Nr. 2-46-3-01687-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

2.6.1.3.6.; 2.6.1.5.; 2.6.29.1.;

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. T. ir atsakovo A. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-744-524/2016, pagal ieškovo V. T. ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas V. T. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo A. P. 46 848 Eur skolos, 5 686,10 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2007 m. sausio 14 d. suteikė atsakovui 300 000 Lt (86 886 Eur) beprocentę paskolą įmonės UAB „ERRA“ ir KO reikmėms. Dalį šios paskolos atsakovas grąžino ir pasirašė paskolos suteikimo faktą patvirtinantį skolos dokumentą, kuriame nurodyta likusi paskolos suma – 220 500 Lt (63 861,21 Eur). Paskolos grąžinimo terminas nebuvo nurodytas, todėl ieškovas 2013 m. birželio 21 d. pateikė atsakovui reikalavimą per 30 dienų grąžinti paskolą. Atsakovas savo įsipareigojimų laiku ir tinkamai neįvykdė, nes grąžino tik dalį paskolos, likdamas ieškovui skolingas 46 484 Eur sumą. Ieškovui iš atsakovo priteistina negrąžinta paskolos dalis ir 5 686,10 Eur palūkanų už naudojimąsi negrąžinta paskolos dalimi.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 46 484 Eur negrąžintos skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 913,83 Eur žyminio mokesčio, o atsakovui iš ieškovo priteisė 168,09 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
4. Nors atsakovas įrodinėjo, kad pinigai jam nebuvo perduoti, kad 2012 m. balandžio 20 d. pasirašytas raštelis buvęs tik susitarimas dėl ketinimo pasiskolinti pinigus, teismas pažymėjo, jog skolos raštelyje lingvistinė išraiška ,,pasiskolinu“ yra pavartota esamuoju laiku, joje aiškiai nurodyta apibrėžta pinigų suma (kuri įrašyta ne tik skaičiais, bet ir žodžiais) ir tiksliai įvardytas teisinis veiksmas – paskola. Teismas sprendė, kad atsakovas, sudarydamas tokį skolos raštelį ir pats suformuluodamas jo tekstą, patvirtino pinigų perdavimo jam praeityje aplinkybę. Be to, paskolos raštelio buvimą pas ieškovą teismas taip pat vertino kaip aplinkybę, patvirtinančią, jog pinigai buvo perduoti ir negrąžinti. Priešingu atveju, grąžinus skolą skolos raštelis būtų perduotas atsakovui (CK 6.65 straipsnio 2 dalis).
5. Teismas taip pat laikėsi nuostatos, kad atsakovo pateiktas 2012 m. gegužės 15 d. skolos raštelis ir jame (kitoje lapo pusėje) ieškovo įrašytas pakvitavimas dėl pinigų grąžinimo, nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, jog atsakovui buvo perduota tik 60 000 Lt paskolos suma. Nors ieškovo suteiktos atsakovui paskolos dydį buvo mėginama papildomai įrodinėti ir liudytojos G. V. parodymais, tačiau teismas sprendė, kad šios liudytojos parodymais remtis nėra teisinio pagrindo, nes ji yra atsakovo sesuo. Be to, teismas nurodė, kad iš atsakovo pateikto 2012 m. gegužės 15 d. skolos dokumento originalo dėl 60 000 Lt paskolos ir jame ranka padarytų įrašų matyti, kad abi sutarties šalys suvokė paskolos suteikimo ir grąžinimo reikalavimus (dėl paskolos grąžinimo patvirtinimo raštu būtinumo, dėl skolos dokumento buvimo pas skolininką prezumpcijos). Teismas darė išvadą, kad atsakovui, kaip verslininkui, žinoma paskolos sutarties teksto ir žodžio ,,pasiskolinu“ reikšmė, todėl jo paaiškinimus, jog ieškovo pateiktą paskolos dokumentą jis galėjo suprasti tik kaip ketinimų protokolą, t. y. kaip galimybę ateityje gauti pinigų iš ieškovo, teismas pripažino paneigtais. Teismas taip pat nurodė, kad teisiškai nėra reikšmingos aplinkybės dėl šios paskolos suteikimo motyvo – atsakovo įmonės reikmėms, nes įrodyta, jog šio sandorio šalys buvo fiziniai asmenys, todėl įrodymų dėl atsakovo įmonės verslo teismas šioje byloje neanalizavo.
6. Teismas netenkino ieškinio dalies dėl 5 686,10 Eur palūkanų priteisimo. Teismas nurodė, kad šalys nesusitarė dėl palūkanų už paskolą, todėl ieškovo reikalavimą priteisti palūkanas laikė nepagrįstu. Teismo vertinimu, minimalius ieškovo nuostolius užtikrina procesinių palūkanų priteisimas, t. y. po bylos iškėlimo skaičiuojamos procesinės palūkanos, kurių skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

3. Apeliacinių skundų bei atsiliepimų į skundus argumentai

7. Apeliaciniame skunde atsakovas A. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Nesant įrodymų, patvirtinančių pinigų pagal 2012 m. balandžio 20 d. ginčo paskolos raštelį perdavimą, teismas nepagrįstai, remdamasis vien neteisingu pažodiniu paskolos raštelio ir jame pavartotų frazių aiškinimu, konstatavo, kad atsakovas pinigus gavo, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai. Paskolos raštelio surašymo metu pinigai nebuvo perduoti, ieškovas žadėjo paskolą suteikti banko pavedimu. Atlikus banko pavedimą, paskolos suteikimo data būtų buvusi užfiksuota banko mokėjimo nurodyme. Tokios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas surašė nebaigtą paskolos raštelį, kurį teismas turėjo įvertinti tik kaip ketinimo skolintis raštą.
2. Teismas, pažeisdamas sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 - 6.195 straipsniai), netinkamai išaiškino ginčo paskolos raštelyje pavartoto žodžio „pasiskolinu“ prasmę. Be to, teismas netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika ir neatsižvelgė į tai, kad paskolos raštelyje nėra sąlygų dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, dėl įsipareigojimo grąžinti pinigus, į tai, kad byloje nėra įrodymų apie skolos pagal ginčo paskolos raštelį grąžinimą dalimis. Byloje, išskyrus tik ieškovo paaiškinimus, taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas 2007 m. paskolino (perdavė) atsakovui 300 000 Lt.
3. Teismas, vertindamas atsakovo pateiktą 2012 m. gegužės 15 d. paskolos raštelį dėl 60 000 Lt skolos, padarė prieštaringas išvadas. Nors ieškovas, siekdamas įrodyti, kad 2012 m. gegužės 15 d. paskolos raštelis yra suklastotas, kreipėsi į prokuratūrą su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau prokuratūros 2016 m. balandžio 20 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos G. V. parodymais, patvirtinančiais, kad ieškovą ir atsakovą siejo paskolos teisiniai santykiai tik pagal 2012 m. gegužės 15 d. skolos raštelį dėl 60 000 Lt paskolos sumos.
4. Teismas netinkamai įvertino ieškovo paaiškinimus, duotus teismo posėdžių metu, dėl jo turto ir paskolos deklaracijų. Pripažinęs, kad 2007 m. tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė paskolos teisiniai santykiai dėl 300 000 Lt paskolos, teismas neįvertino, ar ieškovas turėjo galimybę suteikti tokio dydžio paskolą, nepatikrino ieškovo turto ir pajamų deklaracijų. Taigi teismas nesiėmė priemonių išsiaiškinti visų reikšmingų bylos aplinkybių ir priėmė neteisėtą sprendimą.
5. Nors ieškovas byloje įrodinėjo, jog perduoti pinigai buvo panaudoti atsakovo įmonės reikmėms perkant įrengimus, atsakovo pateikti dokumentai patvirtino, jog UAB „ERRA“ ir KO įsigyti įrengimai buvo apmokėti įmones lėšomis bei iš AB SEB banko gauta paskola. Byloje pateikti banko sąskaitų išrašai ir įmonės apyvartos žiniaraščiai patvirtino, kad 2007 m. pradžioje įmonėje nebuvo gauta piniginių sumų nei iš ieškovo, nei iš atsakovo. Be to, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Kadangi ginčo paskolos raštelyje nėra užfiksuotas pinigų perdavimo faktas, šią aplinkybe privalėjo įrodyti ieškovas. Atsakovas, vykdydamas CPK 178 straipsnyje nustatytą pareigą, pateikė teismui įrodymus, kuriais rėmėsi, atsikirsdamas į ieškovo argumentus dėl gautos paskolos nepanaudojimo įmonės veikloje.
8. Apeliaciniame skunde ieškovas V. T. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovo prašymas dėl palūkanų priteisimo, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priteisti ieškovui iš atsakovo 5 686,10 Eur palūkanas, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
1. Ieškovas nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmestas reikalavimas dėl 5 686, 10 Eur palūkanų priteisimo. Skolos dokumente nurodyta, jog „paskola beprocentinė“, vadinasi, šalys susitarė, jog nebus mokamos palūkanos už naudojimąsi pinigais, t. y. nebus mokamos mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos. 2013 m. birželio 21 d. ieškovas, vadovaudamasis CK 6.873 straipsnio 2 dalimi, pateikė atsakovui reikalavimą per 30 dienų grąžinti paskolą. Kadangi atsakovas praleido 30 dienų terminą grąžinti paskolai, turėjo būti skaičiuojamos CK 6.210 straipsnio 1 dalyje numatytos kompensuojamosios palūkanos.
2. Vien procesinių palūkanų priteisimas neužtikrina ieškovo minimalių nuostolių. Minimalūs ieškovo nuostoliai gali būti užtikrinami priteisiant įstatymo numatytas kompensuojamąsias palūkanas už termino įvykdyti prievolę praleidimą bei procesinės palūkanos, kurios užtikrina ieškovo nuostolius, patirtus nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.
9. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir patenkinti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Teismo sprendimo dalis, kuria teismas atmetė ieškinio dalį dėl 5 686,10 Eur palūkanų priteisimo, yra pagrįsta ir teisėta. Ginčo paskolos raštelyje numatyta, jog „paskola neprocentinė“, t. y. be palūkanų. Teismas pagrįstai vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m birželio 5 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-373/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/201 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015).
2. Teismas teisingai aiškino ginčo paskolos raštelyje išreikštą sutarties šalių valią apriboti civilinę atsakomybę nemokant kompensacinių palūkanų, todėl pagrįstai atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika netaikytina nagrinėjamoje byloje, kadangi šios bylos ir ieškovo nurodytų kitų bylų faktinės aplinkybės nesutampa.
10. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas V. T. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pateikti tokie pagrindiniai argumentai:
1. Teismas rėmėsi įrodymų visetu ir teisingai nustatė, jog ginčo skolos dokumentas patvirtina pinigų perdavimą atsakovui. Pinigų pagal paskolos sutartį suteikimo faktą patvirtina ne tik lingvistinis sutarties aiškinimas, pavartota terminologija bei gramatinės išraiškos formos, bet ir kitos aplinkybės (sutarties originalo buvimas pas kreditorių, įrašai ir kiti įrodymai apie sutarties vykdymą). Tarp šalių susiklosčiusius paskolinius santykius patvirtina ir aplinkybė, jog dalis paskolos (60 000 Lt) buvo grąžinta.
2. Atsakovo akcentuojama aplinkybė, jog ginčo skolos dokumente datą – 2012 m. balandžio 20 d. – įrašė ieškovas, nepaneigia to, jog paskolos suma atsakovui buvo suteikta. Atsakovas nepagrįstai aiškina, kad ginčo skolos dokumentas vertintinas kaip ketinimo skolintis raštas. Ginčo skolos dokumente nėra ieškovo įsipareigojimo paskolinti nurodytą sumą, ginčo skolos dokumentas nėra pasirašytas ieškovo, jį pasirašė tik atsakovas ir perdavė saugoti ieškovui. Akivaizdu, kad jeigu atsakovas būtų siekęs išreikšti ketinimą ateityje skolintis iš ieškovo pinigų, jis neturėjo surašyti tokio skolos dokumento ir perduoti jo originalą ieškovui.
3. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą tik dėl to, jog ieškovo pareiškimo dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pateikimo metu civilinio proceso tvarka jau buvo nagrinėjamas šis civilinis ginčas dėl skolos priteisimo. Pasak prokurorės, bylos šalys, manydamos, kad pateikti dokumentai yra suklastoti, gali prašyti paskirti ekspertizę ir civilinėje byloje. Teismas pagrįstai nesivadovavo liudytojos G. V. paaiškinimais, kadangi ši liudytoja, būdama atsakovo sesuo ir buvusi ieškovo gyvenimo draugė, šališkai vertino su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.
12. Teisės normos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo pagrįstumą atsižvelgiant į apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus bei juos pagrindžiančius įrodymus (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, Be to, neatsižvelgiant į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. „savo iniciatyva“) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Apeliacijos dalyką šiuo atveju sudaro atsakovo iškelti netinkamo bylos aplinkybių bei faktų įvertinimo ir materialinių teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutarties sudarymą ir jos galiojimą, aiškinimo bei taikymo klausimai, taipogi ieškovo apeliacinio skundo motyvai, kodėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl palūkanų už laiku neįvykdytą piniginę prievolę priteisimo. Teisėjų kolegija toliau aptaria ir vertina šalių apeliaciniuose skunduose pateiktus argumentus ir iškeltus klausimus, nenustačiusi poreikio apeliaciniuose skunduose apibrėžtų ribų peržengimui (CPK 320 straipsnis).
14. Dėl papildomų paaiškinimų ir rašytinių duomenų priėmimo
15. Lietuvos apeliaciniam teismui 2017 m. sausio 23 d. atsakovas A. P. pateikė rašytinius paaiškinimus, prie jų pridėdamas 2007 m. rugpjūčio 31 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties kopiją ir kasos pajamų orderių Nr.: 900103, 900197 kopijas, kuriuos prašo prijungti prie bylos medžiagos (priimti).
16. Pagal CPK nuostatas papildyti apeliacinį skundą draudžiama (CPK 323 straipsnis), taip pat ribojama galimybė (su tam tikromis išlygomis) teikti papildomus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Bet koks apeliacinio skundo pildymas, nesvarbu, kokia procesine forma jis teikiamas, yra leistinas tik iki apeliacinio skundo padavimo termino pabaigos.
17. A. P. teikiamas procesinis dokumentas, pavadintas rašytiniais paaiškinimais, pagal  savo turinį yra jo pateikto apeliacinio skundo argumentų pildymas. Kadangi tokiu būdu keisti (pildyti) apeliacinio skundo turinį šioje bylos nagrinėjimo stadijoje apeliacinį procesą reglamentuojančios normos draudžia, A. P. pateiktus rašytinius paaiškinimus atsisakoma priimti (CPK 323 straipsnis).
18. Siekiant užtikrinti civilinio proceso principus ir apeliacinio proceso tikslus, nustatytas draudimas (su tam tikromis išimtimis) apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus. Naujus įrodymus galima pateikti tik tuo atveju, jei pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti, arba jei šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).
19. Aiškindamas CPK 314 straipsnio normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016). Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Šie ribojimai pirmiausia nukreipti prieš tokius proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
20. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su atsakovo teikiamais naujais įrodymais, visų pirma pažymi, kad dalis jo teikiamų dokumentų jau yra nagrinėjamos bylos medžiagoje (kasos pajamų orderių Nr.: 900103, 900197 kopijos), todėl net nėra pagrindo spręsti jų pridėjimo prie bylos klausimo. Antra, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismui neturėtų būti teikiami nauji įrodymai, kurie bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo, tačiau dėl įvairių priežasčių nebuvo teikiami. Nors naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas, atsižvelgiant į teisingo bylos išnagrinėjimo prioritetinį tikslą, nėra absoliutus, nagrinėjamu atveju išimties taikymas nesvarstytinas, kadangi A. P., kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikęs ir 2007 m. rugpjūčio 31 d. preliminariosios nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties kopiją, nenurodė priežasčių, kodėl šios sutarties pateikimo būtinybė iškilo jau po apeliacinio skundo pateikimo, taip pat neįvardijo, kas jam sukliudė tokį įrodymą pateikti ankščiau. Pastebėtina, kad teismas negali būti aktyvesnis už pačią ginčo šalį, priešingu atveju būtų pažeisti dispozityvumo ir šalių rungimosi principai (CPK 12, 13 straipsniai). Be to, nutarties 16 punkte jau buvo nurodyta, kad pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) skundą draudžiama (CPK 323 straipsni), todėl apeliaciniame procese teikiami nauji įrodymai, kaip  rašytinių paaiškinimų, kuriais pildomas apeliacinis skundas, priedai, negali būti vertinami ir dėl CPK 323 straipsnyje nustatytų ribojimų.

Dėl paskolos sutarties sudarymo, galiojimo ir vykdymo aplinkybių

21. Byloje kilo ginčas dėl ieškovo V. T. ir atsakovo A. P. 2012 m. balandžio 20 d. datuoto paskolos raštelio. Ieškovo teigimu, šis atsakovo surašytas ir jo pasirašytas paskolos raštelis (kuriame datą – 2012 m. balandžio 20 d. – vėliau įrašė ieškovas) patvirtina, kad ieškovas atsakovui paskolino 220 500 Lt (63 861,23 Eur), tačiau ieškovui buvo grąžinta tik dalis paskolintų pinigų – 60 000 Lt (17 377,20 Eur), todėl ieškovas reikalauja priteisti likusią paskolos sumą, kurią sudaro 160 500 Lt (46 484 Eur). Atsakovas neigia, kad jis buvo sudaręs ieškovo nurodytą paskolos sutartį ir kad iš šio gavęs 220 500 Lt sumą. Atsakovas tvirtina, kad tokiu būdu buvo užfiksuotas tik atsakovo ketinimas ateityje pasiskolinti iš ieškovo, kad atsakovui buvo paskolinta mažesnė – 60 000 Lt (17 377,20 Eur) suma, o tą patvirtina kitas 2012 m. gegužės 15 d. atsakovo surašytas ir pasirašytas raštelis, kuriame (kitoje lapo pusėje) ieškovas padarė įrašą apie tokios sumos gavimą (sugrąžinimą ieškovui).
22. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apie tarp šalių susiklosčiusius paskolos teisinius santykius dėl 220 500 Lt Eur paskolos buvo padarytos netinkamai įvertinus bylos įrodymų visumą, grindžiamos prielaidomis ir neatitinka kasacinio teismo praktikos. Šioje byloje tokius atsakovo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.
23. Paskolos sutartis yra realinė – ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Todėl rašytine ar kita forma šalių išreikštas susitarimas skolinti pinigus arba daiktą bei įsipareigojimas juos priimti bei nustatyta tvarka ir terminu grąžinti nereiškia paskolos sutarties sudarymo, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo neperduotas paskolos gavėjui.
24. Lietuvos A. T., koreguodamas ir plėtodamas paskolos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad paprastai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
25. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą faktinę bylos aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kurių pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jos grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto kontekste įvertinęs rašytinės paskolos sutarties arba rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
26. Ieškovo pateiktame paskolos raštelyje nurodyta: „Aš, A. P., a.k. <...> pasiskolinu įmonės UAB „ERRA“ ir KO reikmėms <...> iš T. V., a.k. <...> 220 500 lt (du šimtai dvidešimt tūkstančių penki šimtai) litų. Grąžinimo terminas – nenumatytas, paskola beprocentinė, t. y. be palūkanų. Parašas <...>A. P., 2012.04.20“. Atsakovas neginčija, kad šį tekstą (išskyrus įrašą dėl paskolos raštelio datos) jis surašė ir pasirašė pats bei perdavė (atidavė) ieškovui, tačiau remdamasis tuo, kad šiame raštelyje nėra aiškiai ir nedviprasmiškai užfiksuotas pinigų perdavimo (gavimo) momentas, teigia, jog tokiu rašteliu buvęs išreikštas tik ketinimo ateityje skolintis iš ieškovo patvirtinimas.
27. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo lingvistiniam ir semantiniam šio paskolos raštelio teksto vertinimui, atliktam, be kita ko, remiantis ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, išaiškinimais, laikosi nuostatos, jog yra labiau tikėtina, kad raštelio turinys liudija apie tarp šalių egzistavusius realius paskolos teisinius santykius, bet ne ketinimą juos sukurti (skolintis) ateityje. Protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, neprisiėmęs skolinės prievolės paskolos davėjui, nepasirašytų skolos lapelio su įrašu „pasiskolinu“, patvirtinančiu konkrečios paskolos sumos suteikimą esamuoju (bet ne būsimuoju) laiku. Be to, jeigu laikytis atsakovo įrodinėjamos pozicijos, kad raštelyje buvo užfiksuotas tik ketinimų skolintis ateityje faktas, aktualus būtų ne atsakovo, bet priešingos šalies  – ieškovo (kaip paskolos davėjo) įsipareigojimas (pasirašytinai) suteikti paskolą, juolab kad numatyta, jog paskola beprocentinė ir teikiama neapibrėžtam laikotarpiui.
28. Tokiu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl paskolos teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo nuspręsti, jog paskolos sutartyje (skolos raštelyje) nesant expressis verbis (liet. „tiesiogiai“) užfiksuoto pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui fakto, tokie santykiai tarp ieškovo ir atsakovo esą nesusiklostė (CPK 185 straipsnis). Šiuo atveju ginčo šalių pavartota sąvoka „pasiskolinu“ byloje buvo aiškinama vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei atsižvelgiant į konkrečius bylos duomenis (pvz., į buvusius artimus ginčo šalių tarpusavio santykius), kurie pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinti.
29. Kita vertus, ieškovas ir neįrodinėjo, kad raštelio parašymo / pasirašymo metu jame nurodyta pinigų suma būtent ir buvo atsakovui realiai perduota. Ieškovas teigė, kad 2012 m. balandžio 20 d. raštelyje užfiksuota pinigų suma atsakovui buvo perduota anksčiau (2007 m.). Faktas, kad paskolos dokumentai įforminti vėliau, nei perduoti pinigai, savaime nepatvirtina, kad paskolos sandoris nebuvo sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431-469/2015). Atsakovas šiuo atveju nepagrįstai pinigų neperdavimo skolos raštelio surašymo metu aplinkybę prilygina paskolos neperdavimui (negavimui) CK 6.875 straipsnio prasme.
30. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir skolos dokumento (raštelio) originalo buvimo pas kreditorių (ieškovą) aplinkybę (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į paskolos teisinių santykių specifiką, jų paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata (palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje), jog rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. <...> Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose santykiuose taikytiną protingo žmogaus standartą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014)
31. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį ir į prieštaringas ginčo šalių pozicijas, susijusias su atsakovo pateikto 2012 m. gegužės 15 d. jo surašyto ir pasirašyto skolos raštelio dėl 60 000 Lt sumos paskolos sudarymo aplinkybėmis. Šiame skolos raštelyje, skirtingai nei pirmajame (anksčiau analizuotame), padaryta aiški nuoroda apie 60 000 Lt sumos gavimą (t. y. perdavimo atsakovui faktą), o kitoje jo (lapo) pusėje fiksuojamas 2015 m. sausio 11 d. ieškovo pakvitavimas apie 60 000 Lt sumos gavimą. Tačiau ieškovas teigė apie 2012 m. gegužės 15 d. raštelio suklastojimo aplinkybę, nes, jo įsitikinimu, 2012 m. gegužės 15 d. raštelio kitoje pusėje įrašas – pakvitavimas apie skolos grąžinimą – padarytas nuplėšus ir panaudojus kito dokumento su tekstu lapo dalį, ką patvirtina ir atsakovo pateikto originalaus skolos raštelio teksto suformavimas dalyje nuplėšto A4 formato lapo. Šiai aplinkybei pagrįsti ieškovas inicijavo ikiteisminį tyrimą, kuris Klaipėdos apygardos prokuratūroje nebuvo pradėtas remiantis tuo, kad ieškovas savo teises jau gina naudodamasis civilinio proceso priemonėmis (2016 m. balandžio 20 d. nutarimas Nr. M-2-04-00216-16). Taip pat šiuo tikslu pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas J. Š. (teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas 2016 m. kovo 21 d. teismo posėdžio garso įrašas, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tačiau teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nepriklausomai nuo antrojo į bylą pateikto 2012 m. gegužės 15 d. raštelio sudarymo ir/ar pasirašymo aplinkybių, šio raštelis ir jo pasirašymas per se (liet. „savaime“) nepaneigia prievolinių paskolos teisinių santykių, atsiradusių dėl 220 500 Lt sumos pagal pirmąjį atsakovo pasirašytą skolos raštelį.
32. Atsakovas, siekdamas paneigti apskųstame sprendime padarytą išvadą dėl pinigų pagal skolos raštelį perdavimo (gavimo), taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojos G. V. parodymų, patvirtinančių, jog paskolos teisiniai santykiai ginčo šalis siejo tik dėl 60 000 Lt sumos pagal 2012 m. gegužės 15 d. skolos raštelį, nes ji (liudytoja) esanti suinteresuotas bylos baigtimi asmuo.
33. Teisėjų kolegija, pasisakydama šiuo klausimu pažymi, kad parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2013). Kaip matyti iš bylos duomenų, liudytoja G. V. teismo 2016 m. kovo 21 d. posėdyje paaiškino, kad gavo ieškovo rašytinį patvirtinimą apie grąžintą 60 000 Lt sumą, tačiau kitų aplinkybių, susijusių su atsakovo A. P. ir ieškovo V. T. skoliniais santykiais, nurodyti (detalizuoti) ji negalėjo, pasakiusi, kad atsakovo A. P. surašyto ir 2012 m. balandžio 20 d. datuoto skolos raštelio nėra mačiusi (teismų informacinėje sistemoje LITEKO užfiksuotas 2016 m. kovo 21 d. teismo posėdžio garso įrašas, CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ši liudytoja ginčo paskolos raštelio pasirašyme nedalyvavo, apie ši sandorį nežinojo. Vadinasi, G. V. parodymai dėl ginčo paskolos teisinių santykių nėra paremti jos tiesioginiu dalyvavimu. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju suprantama ir pirmosios instancijos teismui iškilusi abejonė dėl liudytojos galimo suinteresuotumo, nes G. V. yra atsakovo sesuo, o su ieškovu ji artimai bendravo apie 17 metų, ir nors parodymų davimo metu nurodė jokių nuoskaudų jau neturinti, tačiau pripažino, jog išsiskyrimo su ieškovu etapas jai buvo skausmingas. Taigi, priešingai nei bando įrodyti atsakovas, remiantis minėtos liudytojos parodymais nėra pagrindo paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl paskolos teisinių santykių egzistavimo.
34. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai vertino ieškovo paaiškinimus dėl jo turto ir pajamų deklaracijų, o nepatikrinęs tų deklaracijų, neišsiaiškino, ar ieškovas turėjo galimybę suteikti jo nurodyto dydžio paskolą. Dėl šių apelianto argumentų pastebėtina, kad į pirmosios instancijos teismo klausimus dėl ieškovo finansinių galimybių suteikti jo nurodyto dydžio paskolą atsakovui, ieškovas atsakė, jog skolino atsakovui grynaisiais pinigais, kuriuos buvo deklaravęs kaip turėtus ne banko sąskaitoje (pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 21 d. posėdžio garso įrašas). Teismui nekilo abejonių dėl aplinkybės, kad ieškovas turėjo galimybę atsakovui paskolinti jo nurodyto dydžio sumą pinigų, todėl teismas nematė būtinumo reikalauti ir analizuoti atitinkamo laikotarpio ieškovo turto ir pajamų deklaracijų. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija sutinka. Jeigu būtų laikomasi atsakovo įrodinėtos aplinkybės, kad ieškovo pateiktas byloje raštelis apie 220 500 Lt pasiskolinimą buvo ne skolos dokumentas, o ketinimų protokolas dėl tokio dydžio paskolos suteikimo ateityje (ši aplinkybė neįrodyta), vadinasi, būtų galima pagrįstai manyti, kad atsakovui buvo arba galėjo būti žinoma (nekilo abejonių) dėl ieškovo geros finansinės padėties ir gebėjimo suteikti tokio dydžio finansinę paramą. Byloje nėra duomenų, o ir atsakovas apskritai neįrodinėjo, kad iš ieškovo nebuvo gauta planuota paskola paaiškėjus, jog šis neturi reikalingos paskolinti pinigų sumos (neturi galimybės paskolinti), o ne dėl kokių kitų priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad atitinkamas ieškovo finansines galimybes iliustruoja byloje esantys dokumentai apie ieškovo atliktus avansinius mokėjimus didelėmis grynųjų pinigų sumomis į UAB „ERRA“ kasą (2009 m. kovo 31 d. kasos pajamų orderis serija ERU Nr. 900103 dėl 220 000 Lt priėmimo, 2009 m. gegužės 30 d. kasos pajamų orderis serija ERU Nr. 900197 dėl 170 000 Lt priėmimo). Ta aplinkybė, kad ieškovas nedeklaravo atsakovui suteiktos paskolos fakto, gali būti vertinama, kaip sandorių deklaravimo pareigos pažeidimas (jeigu ieškovas tokią turėjo), bet ji savaime nepaneigia byloje esančių įrodymų visumos įvertinimo pagrindu padarytų pirmosios instancijos teismo išvadų dėl paskolos teisinių santykių tarp ginčo šalių buvimo fakto pagal šio teismo nustatytas aplinkybes.       
35. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog ieškovas įrodė aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus, todėl  teisingai išsprendė ieškinio dalį dėl negrąžintos skolos dalies priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paskolos raštelio įrodomąją reikšmę, nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, visapusiško ir objektyvaus įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo reikalavimų, padarė pagrįstas išvadas dėl esminių bylos aplinkybių, todėl apskųsto sprendimo dalis dėl skolos priteisimo laikytina pagrįsta ir teisėta.

Dėl pelno ir kompensuojamųjų palūkanų atskirties

36. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita, t. y. šalys gali sudaryti tiek atlygintinę (už pelno palūkanas), tiek neatlygintinę paskolos sutartį.
37. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita.
38. Atsakovo surašytame skolos raštelyje aiškiai nurodyta, kad pinigų grąžinimo terminas nenumatytas, o paskola beprocentė, t. y. be palūkanų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, pagrįstai pripažino, kad tarp šalių susiklostė neatlygintiniai paskolos teisiniai santykiai. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo (pelno) palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl pastarųjų palūkanų priteisimo, konstatavęs, kad minimalius ieškovo nuostolius užtikrins procesinių palūkanų priteisimas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
39. Nors viena iš procesinių palūkanų paskirčių yra taip pat kompensuoti kreditoriaus nuostolius, (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015. „Teismų praktika“. 2015, 44, p. 104-112), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tokių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą, t. y. kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patiriamus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo dėl laiku neįvykdytos prievolės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-222-611/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015; Lietuvos Aukščiausiojo 2017 m. sausio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-93-916/2017). Tas paaiškinama tuo, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai.
40. Lietuvos civilinėje teisėje palūkanos yra: pirma, mokestis už naudojimąsi pinigais (vadinamosios mokėjimo arba pelno palūkanos); antra, minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Bendra pinigų suma, kurią privalo sumokėti skolininkas tais atvejais, kai piniginė prievolė neįvykdyta laiku, susideda iš šių sumų: 1) neįvykdytos piniginės prievolės suma; 2) palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi pinigais (mokėjimo arba pelno palūkanų), kai jos nustatytos sutartyje, pavyzdžiui, paskolos sutartyje (CK 6.872 straipsnis), suma; 3) palūkanų, kurios kompensuoja kreditoriaus nuostolius po prievolės įvykdymo termino praleidimo (kompensuojamosios palūkanos pagal CK 6.261 straipsnį), suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016).
41. Vadinasi, palūkanos – tai mokestis už pinigų skolinimą (mokėjimo, pelno palūkanos) arba minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (kompensuojamosios palūkanos). Pelno palūkanos iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
42. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
43. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai neatskyręs mokėjimo (pelno) palūkanų nuo kompensuojamųjų, nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl tokių palūkanų, mokėtinų už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis), priteisimo. Nustatyta, kad skolos raštelyje fiksuotą 220 500 Lt dydžio paskolos sumą ieškovas pareikalavo grąžinti 2013 m. birželio 21 d., vadinasi, ši suma turėjo būti grąžinta iki 2013 m. liepos 22 d. (CK 6.873 straipsnio 2 dalis). Taip pat nustatyta ir byloje nekilo ginčo dėl aplinkybių, jog ieškovui 2013 m. spalio 23 d. septyniais mokėjimo pavedimais iš viso buvo grąžinta 20 000 Lt suma, o 2015 m. sausio 7 d. iš viso buvo grąžinta dar 40 000 Lt suma. Tokiu būdu: 1) už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2013 m. spalio 23 d., atsakovui naudojantis ieškovo suteikta 220 500 Lt dydžio paskola, mokėtinos palūkanos sudaro 2 809,11 Lt (220 500 Lt x 93 d. x 5 proc. / 365 d.) sumą; 2) už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2015 m. sausio 7 d., atsakovui naudojantis 200 500 Lt dydžio paskola, mokėtinos palūkanos sudaro 12 112,40 Lt (200 500 Lt x 441 d. x 5 proc. proc. / 365 d.) sumą; 3) už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 7 d. (t. y. iki ieškovo pareiškime įvardintos kreipimosi į teismą dienos), atsakovui naudojantis likusia 160 500 Lt dydžio paskola, mokėtinos palūkanos sudaro 4 661,10 Lt (160 500 Lt x 212 d. x 5 proc. / 365 d.) sumą. Tokiu atveju bendra priteistinų palūkanų suma yra 19 582,61 Lt (2 809,11 Lt + 12 112,40 Lt + 4 661,10 Lt), kas atitinka 5 672 Eur.
44. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant jo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovui iš atsakovo kompensuojamąsias palūkanas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – tenkinti šį ieškinio reikalavimą ir priteisti ieškovui iš atsakovo 5 672 Eur kompensuojamųjų palūkanų (CPK 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Teisėjų kolegija, pakeitusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme, o taip pat išsprendžia bylinėjimosi išlaidų kompensavimo apeliacinės instancijos teisme klausimą (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).
46. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo reikalavimai iš esmės yra patenkinti (t. y. patenkinta 99,97 proc. ieškinio reikalavimų), ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos jam kompensuojamos visa apimtimi, t. y. ieškovui iš atsakovo priteistina 999 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir už ieškinį, suma. Lėšų, ieškovo įmokėtų dėl liudytojos iškvietimo į teismo posėdį, atlyginimo klausimu pasisakyta pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje (jų atlyginimas ieškovui iš atsakovo nepriteistas), dėl to apeliacija nepateikta.
47. Ieškovo apeliacinį skundą patenkinus, o atsakovo apeliacinį skundą atmetus, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, šalių turėtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Ieškovui iš atsakovo priteistinas žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą – 128 Eur. Atsakovui, atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nekompensuotinos (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimą, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškinį patenkinti. Priteisti V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 46 484 Eur (keturiasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) negrąžintos skolos, 5 672 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt du eurus) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 52 156 Eur (penkiasdešimt dviejų tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt šešių eurų) sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. rugpjūčio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 999 Eur (devynis šimtus devyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Prašymą pranešti prokurorui dėl galimų nusikalstamų veiksmų atmesti.“

Priteisti V. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš A. P. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 128 Eur (vieną šimtą dvidešimt aštuonis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                              Rasa Gudžiūnienė

Gintaras Pečiulis

Egidijus Žironas