Administracinė byla Nr. eA-3809-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03788-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Kinų Jonas“) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas S. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00435 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui S. H.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo nagrinėti iš naujo. Taip pat pareiškėjas parašė jam priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas Lietuvos Respublikoje įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčio pagrindu grindžiamas vien tik faktine aplinkybe, jog trečiojo suinteresuoto asmens direktoriui C. Y. buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalį už pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkte, t. y. už nelegalų darbą. Pareiškėjas teigė, kad Migracijos departamentas neturi teisės priimti sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vien tik formaliai remdamasis administracinio nusižengimo ir/ar nubaudimo faktu, o turi pareigą įvertinti pažeidimo padarymo aplinkybes, paskirtos nuobaudos įvykdymą, pareiškėjo ryšį su padarytu pažeidimu, jo reikalingumą darbdavio veikloje bei tai, ar padarytas administracinis pažeidimas yra susijęs su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu.

3.       Pareiškėjo įsitikinimu, sistemiškai aiškinant Įstatymo ir 2009 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2009/52/EB (toliau – ir Direktyva Nr. 2009/52, Direktyva) nuostatas, matyti, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktis gali būti taikomas tik tuo atveju, kai nustatoma, jog darbdavys nelegaliai įdarbina trečiųjų užsienio valstybių piliečius. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A5.-1845-865/2019 trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Kinų Jonas“ (toliau – ir Bendrovė) direktorių pripažino kaltu padarius administracinį nusižengimą, nesusijusį su nelegalia imigracija ar nelegaliu trečiųjų šalių piliečių įdarbinimu (trečiojo suinteresuoto asmens kavinėse dirbo 2 Lietuvos Respublikos piliečiai, apie kurių įdarbinimą nebuvo tinkamai pranešta).

4.       Pareiškėjas teigė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų ir gero administravimo principo. Šios bylos aplinkybės ir Migracijos departamento nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartimi išnagrinėtos administracinės bylos Nr. eA-5394-1062/2019 aplinkybės nėra tapačios. Atsakovo Sprendime cituojamoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas užsieniečiui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo, o nagrinėjamoje byloje – atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi teisėtumo klausimas. Pareiškėjas paaiškino, kad jis trečiojo suinteresuoto asmens restoranuose dirba kinų virtuvės virėju (šefu), todėl darbdavys neturi galimybės pakeisti pareiškėją Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos (toliau – ir ES) piliečiu.

5.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktį, išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu darbdavys yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą. Nei Įstatymas, nei ANK 95 straipsnis nenustato sąlygos nustatyti aplinkybę, kad nelegaliai įdarbinti asmenys būtų iš trečiųjų užsienio valstybių. Pareiškėjo nurodyta Direktyva nereguliuoja leidimų laikinai gyventi išdavimo klausimų. Migracijos departamentas neturėjo pareigos nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui.

7.       Dėl rėmimosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019, atsakovas nurodė, kad tiek sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tiek atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi gali būti priimti tuo pačiu pagrindu. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Minėtoje byloje nagrinėtu atveju išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas buvo darbdavio administracinis baustumas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas). Tuo pačiu pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas.

8.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Kinų Jonas“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį tenkinti.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10.       Teismas nurodė, kad UAB „Kinų Jonas“ vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis tuo metu ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip įmonės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo, atitinkamai nėra pagrindo teigti, jog nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio, kaip juridinio asmens, nubaudimo faktas.

11.       Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje numatyta sąlyga galioja nepaisant asmenų, kuriems leista dirbti nelegaliai skaičiaus ar pilietybės.

12.       Teismas nurodė, kad Direktyva nėra tiesioginio taikymo teisės aktas, Lietuvos Respublikoje jos nuostatos įgyvendintos tiek atitinkamais Įstatymo, tiek Užimtumo įstatymo pakeitimais. Tai, kad Direktyva, autonomiškai ją aiškinant, nelegalų darbą apibrėžia per nelegaliai esančio trečiosios šalies piliečio darbą (Direktyvos 2 str. d p.), neapriboja valstybių narių nelegaliu darbu laikyti platesnį veikų ratą, neapsiribojant vien trečiųjų šalių piliečių nelegaliu įdarbinimu.

13.       Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas konstatavo, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

14.       Teismas nustatė, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Kinų Jonas“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (bauda sumokėta 2019 m. gegužės 20 d.), praėjo mažiau kaip vieneri metai. Taigi, teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas pagal kompetenciją priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Sprendime nurodyta teismų praktika patvirtina Įstatymo taikymą ir aiškinimą, kadangi pateiktas išaiškinimas dėl to paties atsisakyti išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi pagrindo (kuomet darbdavys buvo baustas už nelegalų darbą). Teisės aktai nenumato, kad Migracijos departamentas turėtų tirti papildomas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nustatęs atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindo, konstatuoto įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, egzistavimą.

III.

15.       Pareiškėjas S. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

16.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog fizinio asmens (juridinio asmens direktoriaus) nubaudimo faktas patvirtina ir juridinio asmens (darbdavio) nubaudimo faktą. Darbdavio UAB „Kinų Jonas“ atsakomybės klausimas yra išspręstas tik 2020 m. vasario 13 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) nutarimu Nr. 04/10-1-27-1595. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-1845-865/2019 nubaudė fizinį asmenį. Konstatavus, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu dėl nelegalaus darbo buvo bausta ir Bendrovė, susiklosto situacija, jog praėjus vienerių metų terminui nuo paskirtos baudos įvykdymo, per kurį atsakovas gali atsisakyti išduoti leidimą pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto 4 papunktyje numatytu pagrindu, atsakingai valstybės institucijai dėl to paties pažeidimo pakartotinai patraukus atsakomybėn juridinį asmenį, pakarotinai nuo naujos baudos sumokėjimo bus skaičiuojamas vienerių metų terminas, per kurį atsakovas ir vėl turės teisę atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Taigi, iš esmės Bendrovė daugiau nei 2 metus negalės įdarbinti pareiškėjo. Darbdavys yra UAB „Kinų jonas“, kuris Sprendimo priėmimo metu nebuvo baustas už nelegalų darbą.

16.2.                      Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-5394-1062/2019. Nagrinėjamu atveju Sprendimo priėmimo metu darbdavys – Bendrovė – nebuvo baustas už nelegalų darbą, nurodytos teismų praktikos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa.

16.3.                      Regionų apygardos administraciniuose teismuose ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme formuojama skirtinga teismų praktika, skirtingai vertinant juridinio asmens ir fizinio asmens, kaip juridinio asmens atstovo, nubaudimo faktą. Apeliacinės instancijos teismas turėtų suformuoti praktiką dėl ANK 95 straipsnio ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio vienodo aiškinimo.

16.4.                      Sprendimo turinys patvirtina, kad tuo atveju, kai užsienietis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies ir 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytus reikalavimus ir sąlygas, nustačius vieną iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje numatytų pagrindų, atsakovas turi diskrecijos teisę spręsti, išduoti ar neišduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Atsakovas turi pareigą įvertinti padaryto administracinio pažeidimo padarymo ir kitas susijusias aplinkybes. Nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

16.5.                      Direktyvos nuostatos yra neteisingai perkeltos į nacionalinę teisę, todėl aiškindamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčio normą, teismas turėjo Direktyvos nuostatas taikyti tiesiogiai.

17.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18.       Atsiliepimas į apeliacinį skundą, be atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų, grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

18.1.                      Kadangi Bendrovės vadovas C. Y. veikė Bendrovės vardu ir pasirašydamas darbo sutartį įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, jis veikė kaip darbdavys. Faktas, kad 2020 m. vasario 13 d. Bendrovei buvo paskirta bauda, nereiškia, kad Migracijos departamentas neteisingai sprendė dėl Bendrovės direktoriaus, kaip darbdavio baustumo fakto. Neteisingi pareiškėjo teiginiai, kad darbdavio atsakomybės klausimas yra išspręstas tik 2020 m. vasario 13 d. Bendrovės, kaip juridinio asmens, baustumas yra aplinkybė, kurios nebuvo ginčijamo Sprendimo priėmimo metu ir kurios atsiradimas neturi įtakos vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą.

18.2.                      Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. atsakovui nesuteikta diskrecijos teisė esant šioje teisės normoje nurodytiems atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindams spręsti, ar toks leidimas gali būti išduotas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo.

18.3.                      Administracinio pažeidimo padarymo aplinkybės buvo įvertintos Vilniaus miesto apylinkės teismo, o papildomai jas vertinti nei atsakovas, nei administracinisteismas neprivalo.

18.4.                      Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčiu ar Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu neperkeliamos pareiškėjo nurodytos Direktyvos nuostatos. Pareiškėjas savo teiginių dėl netinkamo Direktyvos nuostatų perkėlimo nepagrindė įrodymais. 

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

19.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20.       Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

21.       Pareiškėjo darbdavio UAB „Kinų Jonas“ vienasmenis valdymo organas – direktorius, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas) ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (bauda sumokėta 2019 m. gegužės 20 d.), iki Sprendimo priėmimo praėjo mažiau kaip vieneri metai.

22.       Bendrovės vadovas C. Y., pasirašydamas darbo sutartį ir įsipareigodamas įdarbinti pareiškėją veikė Bendrovės vardu kaip Bendrovės valdymo organas. Vienasmenio valdymo organo veiksmai (neveikimas) šiuo atveju suponuoja darbdavio veiksmų neteisėtumą atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, nustatantį, kad darbdaviai savo teises ir pareigas darbuotojui gali įgyvendinti per savo teisėtus atstovus ar įgaliotus asmenis. 

23.       Aiškinant Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą kartu su DK 21 straipsnio 5 dalies ir Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatuotina, kad Bendrovės teisėto atstovo, veikiančio darbdavio vardu ir interesais, nubaudimas už leidimą dirbti nelegalų darbą vertintinas ir kaip atstovaujamojo veiksmų neteisėtumo pagrindas nepaisant to, ar Bendrovė yra tapusi savarankišku atsakomybės už nelegalų darbą subjektu pagal Užimtumo įstatymo nuostatas. Leidimo dirbti nelegalų darbą teisinių pasekmių Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtinto teisinio reguliavimo taikymo kontekste atskyrimas subjektų – teisėto Bendrovės atstovo ir Bendrovės, kaip juridinio asmens, patrauktų atsakomybėn dėl nelegalaus darbo, pagrindu būtų visiškai formalus ir neatitiktų teisėtumo reikalavimų, inter alia (be kita ko) keliamų užsieniečiams, įgyvendinantiems teisę laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina ir tai, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį Bendrovės direktoriaus atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Taigi galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Toks dualistinis situacijos teisinis vertinimas tuo pačiu suponuoja ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje įtvirtintos sąlygos, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, kai darbdavys, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai dėl leidimo laikinai gyventi kreipiamasi pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, egzistavimą. 

24.       Nagrinėjamoje byloje, inter alia (be kita ko), keliamas klausimas, ar Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje naudojama sąvoka „nelegalus darbas“ turėtų būti suprantama taip pat, kaip Direktyvos Nr. 2009/52 2 straipsnio d punkte. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas teigia, kad vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunkčiu gali būti atsisakyta išduoti leidimą dirbti trečiosios šalies piliečiui tik tuo atveju, jei darbdaviui yra pritaikyta atsakomybė dėl nelegalaus trečiųjų šalių piliečių darbo. Kadangi nagrinėjamoje byloje darbdaviui buvo pritaikyta atsakomybė dėl nelegalaus ES piliečių darbo (nebuvo tinkamai pranešta apie jų įdarbinimą), pareiškėjo nuomone, nėra pagrindo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui.

25.       Teisėjų kolegija, vertindama Direktyvos nuostatas, prieina prie išvados, kad pareiškėjo argumentai, nurodyti šios Nutarties 24 punkte, nepagrįsti.

26.       Direktyvos Nr. 2009/52 tikslas – kovoti su nelegalia imigracija, pagal šią direktyvą draudžiamas nelegaliai valstybėje narėje esančių trečiųjų šalių piliečių darbas; joje nustatomos sankcijos ir priemonės, kurios turi būti taikomos ES valstybėse narėse darbdaviams, pažeidžiantiems nurodytą draudimą, įtvirtinti būtiniausi bendri standartai (1 straipsnis).

27.       Direktyva Nr. 2009/52 yra minimalaus harmonizavimo, ja leidžiama valstybėms narėms nustatyti arba ir toliau taikyti griežtesnes sankcijas (darbdaviams) ir nustatyti griežtesnius įpareigojimus darbdaviams (konstatuojamosios dalies 4 punktas).

28.       Direktyvos Nr. 2009/52 2 straipsnyje įtvirtintos direktyvoje vartojamos sąvokos ir aiškiai nurodoma, kad tai yra „direktyvoje taikomos sąvokų apibrėžtys“. Taigi Direktyvos prasme nelegalus darbas suprantamas kaip „nelegaliai esančio trečiosios šalies piliečio darbas“.

29.       Direktyvoje Nr. 2009/52 reglamentuoti tokie aspektai/įtvirtinti atitinkami standartai: darbdavių, įdarbinančių trečiųjų valstybių piliečius, įsipareigojimas reikalauti, kad įdarbinami trečiųjų valstybių piliečiai pateiktų dokumentus, kad jie legaliai yra valstybėje narėje ir tokius dokumentus saugoti (4 str.); finansinės sankcijos, kai tokių įsipareigojimų nesilaikoma (5 str.); reikalavimas sumokėti neišmokėtus atlyginimus, padengti darbuotojų grąžinimo į kilmės šalį išlaidas, sumokėti atitinkamas sumas valstybės narės socialinio draudimo sistemoms (6 str.). Direktyvoje taip pat numatyta kitų priemonių, kurios gali būti taikomos draudimą įdarbinti nelegaliai valstybėje narėje esančius trečiųjų šalių piliečius darbdaviams, tarp jų – administracinė ir baudžiamoji atsakomybė, esminiai juridinių asmenų atsakomybės aspektai (7–12 str.). Direktyvoje nustatyti įpareigojimai ir pačioms valstybėms narėms, pvz., sukurti veiksmingą sistemą, pagal kurią trečiųjų valstybių piliečiai galėtų teikti skundus dėl darbdavių, įpareigojimas atlikti daugiau patikrinimų (13–14 str.).

30.       Taigi, Direktyva 2009/52 apskritai siekiama sukurti sistemą nelegalios migracijos ir nelegalaus darbo prevencijai, nustatant priemones ir sankcijas, kurios yra taikomos darbdaviams, įdarbinantiems nelegaliai valstybėje narėje esančius trečiųjų asmenų piliečius. Direktyva 2009/52 nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nenustatomi atvejai, kada asmeniui gali būti suteikiamas leidimas laikinai gyventi valstybėje narėje, siejant jį su įsidarbinimu, ir kokie gali būti atsisakymo suteikti tokį leidimą pagrindai. Direktyvoje 2009/52 minimi du atvejai dėl galimybės pratęsti leidimą laikinai gyventi siejami su konkrečiomis aplinkybėmis: kol trečiosios valstybės piliečiui išmokami visi nesumokėti atlyginimai; kai trečiosios valstybės pilietis yra tam tikrų nusikaltimų auka (6 str. 5 d., 13 str. 4 d.).

31.       Dėl Direktyvos 2009/52 perkėlimo į nacionalinę teisę:

31.1.                       Direktyva 2009/52 į nacionalinę teisę perkelta keliuose dokumentuose – Užsieniečių teisinės padėties įstatyme, Lietuvos Respublikos užimtumo įstatyme, DK, CK ir ANK.

31.2.                       Į Užsieniečių teisinės padėties įstatymą Direktyvos 2009/52 nuostatos perkeltos 2012 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XI-2189. Prie pirminio šio įstatymo projekto pateikta ir Direktyvos 2009/52 perkėlimo atitikties lentelė. Iš šios lentelės matyti, kad Direktyvos 2 straipsnio d punkto sąvoką buvo siekta perkelti į Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 62 straipsnį, tačiau iš priimto teisės akto matyti, kad ši sąvoka į Užsieniečių teisinės padėties įstatymą perkelta nebuvo.

31.3.                       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nepriklausomai nuo to, kad Direktyvoje 2009/52 vartojama nelegalaus darbo sąvoka, nėra pagrindo teigti, jog Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkte ši sąvoka turėtų būti vartojama analogiškai.

32.       Nurodytų argumentų pagrindu konstatuotina, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, jog nelegalus darbas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 16 punkto a papunktyje turėtų būti suprantamas tik kaip nelegalus trečiųjų šalių piliečių darbas.

33.       Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo argumentų dėl teisinių pasekmių, galinčių kilti pareiškėjui kreipiantis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kai už tapatų pažeidimą vėliau nubaustas ir juridinis asmuo, nes šiuo atveju sprendžiama dėl atsakovo Sprendimo, priimto jame nurodytomis aplinkybėmis.

34.       Pasisakydama dėl šios Nutarties 16.4 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad jie nepagrįsti. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos imperatyvaus pobūdžio teisinės pasekmės, todėl atsakovui nesuteikta diskrecijos teisė esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytiems atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pagrindams spręsti, ar toks leidimas gali būti išduotas, ar ne.

35.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neturi reikšmės procesinei šios bylos baigčiai.

36.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.