Pranešėjas Artūras Pažarskis                   Baudžiamoji byla Nr. 1A-773-648/2011

Teisėja Irma Randakevičienė                         Teisminio proceso Nr.: 1-10-2-00347-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.14.9., 2.17.4.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2011 m. liepos 20 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Ryšardo Skirtuno ir Viktoro Dovidaičio,

sekretoriaujant Irmai Znatavičiūtei,

dalyvaujant prokurorui Gaudentui Balčiūnui,

išteisintajai J. S.,

išteisintosios gynėjui advokatui Pauliui Svirskiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d., jai nepadarius veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p.).

Civilinio ieškovo UAB „T“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

nustatė:

J. S. buvo kaltinama pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. tuo, kad ji apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos, o būtent: ji, būdama UAB „D“, įregistruotos 2006-09-11, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, į. k. (duomenys neskelbtini), direktore, esant sunkiai įmonės finansinei padėčiai, tyčia melagingai sudarydama finansiškai stiprios įmonės įvaizdį, pateikdama melagingus duomenis apie tai, jog UAB ,,D“ gaus kreditą iš akcinės bendrovės banko ,,S“, į. k. (duomenys neskelbtini), neturėdama realios galimybės atsiskaityti, 2008-10-02 sudarė statybos rangos darbų sutartį Nr. 08/07 su UAB ,,T“ , į. k. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB ,,T“ įsipareigojo atlikti kavinės virtuvės remonto darbus prekybos centre ,,P“, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o UAB ,,D“ įsipareigojo apmokėti už atliktus darbus, tačiau UAB ,,D“ savo įsipareigojimų neįvykdė, t. y. nesumokėjo už atliktus darbus pagal 2008-10-31 PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), iš viso 59 194,28 Lt, pagal 2008-11-07 PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), iš viso 9 808,74 Lt, pagal 2008-11-10 PVM sąskaitą faktūrą, (duomenys neskelbtini), iš viso 4 477,06 Lt. Tokiu būdu J. S., sąmoningai suklaidindama UAB „T” dėl UAB „D” nemokumo, apgaule išvengė atsiskaityti už UAB „T” atliktus darbus ir dėl to UAB „T“ padarė iš viso 73 480,08 Lt turtinę žalą.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-04-29 nuosprendžiu išteisino J. S., nesant jos veiksmuose šios nusikalstamos veikos požymių.

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-29 nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, pripažinti J. S. kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. ir jai skirti 30 MGL (3 900 Lt) dydžio baudą.

Prokuroro teigimu, teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos BK 20 str. Nurodo, kad byloje nustatyta, jog 2008-10-02 tarp UAB „T“ ir UAB „D“ buvo sudaryta statybos rangos sutartis, pagal kurią UAB „T“ atliko kavinės virtuvės remonto darbus, o UAB „D“ įsipareigojo sumokėti UAB „T“ už atliktus darbus. Tačiau UAB „T“ atlikus remonto darbus, UAB „D“ neįvykdė savo įsipareigojimų ir liko skolinga 73 480 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „T“ iš pradžių savo pažeistas teises bandė ginti civilinio proceso tvarka, t. y. 2008-12-29 buvo išduotas teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo iš UAB „D“. 2009-02-13 išieškojimo negalimumo akte nustatyta, kad UAB „D“ neturi jokio registruoto kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, ji nevykdo veiklos adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, gavęs pranešimą apie tai, kad skolininkas nerastas nei registruotoje buveinėje, nei kreditoriaus nurodytu adresu, 2009-02-21 nutartimi panaikino išduotą teismo įsakymą dėl skolos išieškojimo. Prokuroras pažymi, kad visas UAB „D“ įsiskolinimas yra 177 105,99 Lt, o 2010-07-07 buvo pateiktas pareiškimas Vilniaus apygardos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „D“. Visos šios aplinkybės apsunkino UAB „T“ pažeistų teisių atkūrimą civilinio proceso priemonėmis, dėl ko ši bendrovė kreipėsi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

Apeliantas nurodo, kad pagal 2008-10-02 rangos sutarties sąlygas buvo numatytas UAB „T“ 20 procentų avansas, tačiau UAB „D“ direktorė nesumokėjo šio avanso, aiškindama, kad ji neturi pinigų ir atsiskaitys vėliau. 2008-11-07 pabaigus darbus, UAB „D“ neturėjo jokių pretenzijų dėl atliktų darbų, o suėjus pinigų mokėjimo terminui, UAB „T“ pradėjo reikalauti iš UAB „D“ atsiskaityti už atliktus darbus. Išteisintoji sakydavo, kad bendrovė gaus pinigų, pinigai bus gauti per dukrą, neįvardintas užsienio firmas, pažįstamus, kad yra paskola (tai reiškia, kad paskola gauta) ir su atsiskaitymu nebus problemų, bet nebuvo atsiskaityta. Apklausta teisiamajame posėdyje J. S. patvirtino, kad tuo metu bendrovė  neturėjo nekilnojamojo turto, ji galėjo įkeisti bendrovės kilnojamąjį turtą, taip pat savo šeimos narių turtą. Kita vertus, joks turto įkeitimas, kaip viena iš esminių sąlygų siekiant gauti kreditą, nebuvo atliktas. Todėl J. S. užtikrinimas UAB „T“, kad ji gaus pinigų atsiskaityti už darbus, tačiau nesiėmus jokių realių veiksmų šiam tikslui pasiekti, t. y. gauti paskolą, vertintinas tik kaip sąmoningas UAB „T“ klaidinimas, pagrįstas apgaule.

Pasak prokuroro, esminė aplinkybė, daranti UAB „D“ direktorės J. S. veiksmus nusikalstamus, yra UAB „T“ pažeistų teisių atkūrimo neperspektyvumas būtent dėl sąmoningų ir apgaulingų J. S. veiksmų. UAB „D“, atstovaujama direktorės J. S., su paraiška kreipėsi į banką „S“ dėl kredito gavimo. Liudytoja apklausta banko „S“ kreditų ekspertė L. Ž. nurodė, kokius būtina pateikti dokumentus su tokia paraiška, tarp jų pažymas apie kredito gavėjo įsiskolinimą biudžetui iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, paskutinių 6 mėnesių apyvartų kredito gavėjo sąskaitos išrašus. Tą patvirtina ir pačios išteisintosios pateiktas bei prie bylos pridėtas susirašinėjimas elektroniniu paštu su banko darbuotojais, banko pateiktų dokumentų, reikalingų pateikti bankui norint svarstyti kredito suteikimo klausimą, sąrašas. Vilniaus apskrities Vilniaus mokesčių inspekcija informavo, kad UAB „D“ 2008-03-07 pateikė prašymą gauti atsiskaitymo su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais pažymą, 2008-03-12 ir 2008-03-15 buvo parengtos nepakankamo atsiskaitymo su valstybės ir/ar savivaldybių biudžetais, pinigų fondais pažymos. 2008-10-23 bendrovei pateikus prašymą, 2008-10-23 buvo parengta atsiskaitymo su valstybės, savivaldybių biudžetais ir valstybės pinigų fondais pažyma, tačiau ji neatsiimta. AB bankas „D“ informavo, kad banko informacinėje sistemoje nėra duomenų apie tai, jog UAB „D“ 2008 metais kreipėsi į banką dėl jos 6 mėnesių išrašų apie apyvartas sąskaitoje gavimo bei gavo šiuos išrašus. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė nepagrįstą ir neatitinkančią realių faktinių aplinkybių išvadą, kad J. S. pateikė bankui visus paskolai gauti reikalaujamus dokumentus.

Prokuroras akcentuoja, kad UAB „D“ nepateikė Juridinių asmenų registro tvarkytojui 2008 ir 2009 m. finansinių atskaitomybių dokumentų, tačiau byloje esantys dokumentai leidžia konstatuoti UAB „D“ 2007-2008 m. veiklos nuostolingumą. J. S. buvo žinomi banko keliami reikalavimai paskolai gauti, bet ji nevykdė reikalavimo pateikti visus reikiamus dokumentus, taip formaliai pateikė paraišką paskolai gauti, taip pat jai žinoma, kad  UAB „D“ veikė nuostolingai 2007-2008 m. J. S. neturėjo paskolos užtikinimui garantuoti įkeičiamo turto, kas yra kliūtis gauti didelį kreditą. Todėl išteisintoji, 2008-10-02 sudarydama rangos sutartį su UAB „T“ dėl patalpų remonto darbų bei žadėdama atsiskaityti už šiuos darbus, tyčia suklaidino UAB „T“ dėl savo ketinimų, nes realios galimybės gauti paskolą iš banko neturėjo ir to nesiekė. Prokuroro teigimu, šios aplinkybės patvirtina esant J. S. veiksmuose apgaulės požymių, nes pasirašant rangos sutartį, ji nurodė melagingus ir tikrovės neatitinkančius duomenis apie tikrąją UAB „D“ finansinę padėtį, galimybę gauti paskolą ir atsiskaityti, o dėl tokių jos tyčinių veiksmų buvo išvengta atsiskaitymo už atliktus darbus ir UAB „T“ buvo padaryta žala, taip padarydama Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad darbuotojų išrikiavimas atvykstant UAB „T“ atstovams, sutarčių sudarymas dėl naujos kavinės įrengimo ir įrangos įsigijimas  su kitomis bendrovėmis padėjo sukurti finansiškai stiprios bendrovės įvaizdį, siekiant įtikinti, įgauti pasitikėjimą ar suklaidinti UAB „T“, kad ateityje įsipareigojimai taip pat sąžiningai bus vykdomi. Teismas neįvertino ir atsiskaitymo su prekes pateikusiomis firmomis formos, t. y. kad atsiskaityta buvo su įmonėmis, iš kurių buvo paimtos prekės, vėliau šias prekes grąžinus.

Prokuroras nurodo, kad J. S. tyčia padarius Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. numatytą nusikaltimą patvirtina pačios išteisintosios, liudytojų L. Ž., J. U., V. M., N. K. parodymai, statybos rangos sutartis, prašymas bankui dėl paskolos gavimo, atsakymai iš valstybinių institucijų.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą išteisintosios gynėjas nurodo, jog J. S. pagrįstai išteisinta pagal pateiktą kaltinimą, kadangi nenustatyta jos kaltė, pasireiškusi tyčia, kuri susiformavo po naudos gavimo pagal šalių sudarytą sandorį. Be to, byloje nėra surinkta įrodymų, kad jo ginamoji iš viso būtų ką nors apgavusi ar sąmoningai siekusi neatsiskaityti su UAB „T“. Priešingai, surinkti įrodymai patvirtina, kad rangos sutarties sudarymo metu UAB „D“ vykdė veiklą ir ketino ją vykdyti bei gauti pajamų, taip pat gauti banko kreditą ar kreditą iš fizinių asmenų ir šiomis lėšomis padengti įsiskolinimus kreditoriams, o ne tik UAB „T“. Advokatas atkreipia dėmesį į tai, kad patalpos, kurių remontą atliko UAB „T“, nepriklausė UAB „D“, todėl nei ši bendrovė, nei kaltininkė negavo realios turtinės naudos, atlikus remontą nuomotose patalpose. Kita vertus, atlikti remontą prekybos centre „P“ nuomotose patalpose reikėjo nedelsiant, kadangi UAB „D“ pasirašyta sutartis su šiuo prekybos centru nustatė, jog nepradėjus veiklos iki nustatytos datos, gresia didelės baudos.

Iš UAB „D“ bankui pateiktų dokumentų matyti, kad bendrovė sutarties sudarymo metu turėjo turto už 90 000 Lt, per 2008 m. pirmą pusmetį ji sumažino įsiskolinimus kreditoriams beveik per pusę. Būtent tokie duomenys turi esminės reikšmės vertinant UAB „D“ galėjimą atsiskaityti su kreditoriais. J. S. viso baudžiamojo proceso metu neigė siekusi suklaidinti ar neatsiskaityti su UAB „T“, UAB „D“ vykdė veiklą, pagrįstai tikėjosi gauti pajamų ateityje, kreditą iš banko ar fizinių asmenų ir taip atsiskaityti su kreditoriais. Tokius jo ginamosios teiginius patvirtina byloje esantys įrodymai, kurie paneigia apeliacinio skundo teiginius dėl tariamo UAB „D“ veiklos nevykdymo ir nemokumo.

Iš J. S. ir UAB „T“ direktoriaus parodymų matyti, kad išteisintoji nepateikė nukentėjusiajam jokių tikrovės neatitinkančių duomenų ir nesiekė jo suklaidinti. Advokatas pažymi, kad kyla abejonių dėl UAB „T“ direktoriaus, apklausto kaip liudytojo, parodymų, kadangi jis yra suinteresuotas bylos baigtimi, neatsiskaityta su UAB „T“ buvo didžiąja dalimi dėl jo paties neatsargumo, nes bendrovė atlikinėjo darbus negavusi išankstinio apmokėjimo. Be to, šio liudytojo parodymai yra prieštaringi dėl UAB „D“ finansinės padėties įvaizdžio pateikimo.

Išteisintosios gynėjo nuomone, byloje taip pat nėra nustatytas J. S. suvokimas, kad ji sąmoningai pateikia objektyvią tikrovę neatitinkančią informaciją. Iš bylos medžiagos matyti, kad bankas tuo metu smulkiajam verslui teikė paskolas išskirtinėmis sąlygomis, UAB „D“ tuo metu vykdė veiklą, buvo moki, turėjo galimybę įkeisti nekilnojamąjį turtą, turėjo savo turto, galinčio būti užstatu, už beveik 90 000 Lt, todėl pagrįstai galėjo tikėtis gauti paskolą. Šias aplinkybes netiesiogiai patvirtina liudytojų L. Ž. ir N. K. parodymai bei iš banko „S“ gauta informacija. Bankas „S“ rašte nenurodė, kad UAB „D“ nepateikė visų reikalingų dokumentų, o paskola nesuteikta bendrovei, kadangi ji neatitiko banko keliamų reikalavimų. Iki šiol neaišku, kokių reikalavimų neatitiko UAB „D“. To negalėjo nurodyti ir liudytoja L. Ž.. Liudytojas N. K. nurodė, kad pranešimas, kurio pagrindu išteisintoji kreipėsi į banką, buvo tik marketingo tikslais parengta informacija, kuri nėra tiksli, o kai kuriuos ir gali suklaidinti, kadangi galima situacija, kad banko klientas iš esmės gali nežinoti, jog bankui pateikti ne visi dokumentai, ir tikisi, kad bankas sprendžia klausimą dėl jo paskolos, tačiau paaiškėja, jog bankui reikalingi papildomi dokumentai, todėl sprendimo priėmimas atidedamas. Be to, jei įmonė nemoki, nuostolinga, turi įsiskolinimų, balansas neigiamas, klientui nesiūloma net pildyti paraiškos. Šiuo atveju po susitikimo su liudytoju ir pirminių duomenų apie UAB „D“ nurodymo paraiška vis dėlto buvo pildoma, todėl darytina išvada, kad bendrovės finansinė būklė buvo pakankamai gera ir ji galėjo tikėtis gauti paskolą. Liudytojas N. K. taip pat parodė, kad nuo 2008 m. bankai ėmė atsargiau žiūrėti į naujų projektų finansavimą. Iš minėto liudytojo parodymų ir paraiškos svarstymo eigos – svarstymas tęsėsi ilgą laiką, bankas vis reikalavo papildomų dokumentų, tačiau taip ir nepriėmė sprendimo – gynėjas tvirtina, kad UAB „D“ paskolos nesuteikimą galėjo lemti ir tuo metu sugriežtėję banko reikalavimai, ir susiklosčiusi finansų krizė.

Atsikirtimuose į apeliacinį skundą taip pat teigiama, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme pagal UAB „T“ ieškinį, pareikštą 2010-03-30, t. y. iki civilinio ieškinio pateikimo baudžiamojoje byloje, nagrinėjama civilinė byla dėl skolos priteisimo tiek iš UAB „D“, tiek iš J. S.. Taigi, J. S. sąmoningai nesudarė jokių kliūčių UAB „T“ atkurti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Tai, kad UAB „D“ neatsiskaitymas su UAB „T“ yra tik civilinis deliktas netiesiogiai patvirtina ir aplinkybės, kad su kai kuriais kreditoriais UAB „D“ atsiskaitė civiline tvarka, grąžindama materialų turtą. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, išteisintosios gynėjas prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas – apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroro apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina prokuroras, apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule vengė atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes, suteiktas paslaugas ar vengė privalomų įmokų ir dėl to kitam asmeniui padarė turtinės žalos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad šios veikos esmė yra apgaulės panaudojimas. Apgaulė panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką ar paslaugų tiekėją. Apgaulė pasireiškia turto savininko ar paslaugų tiekėjo suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis ir pan. Paprastas pažado netesėjimas, nesusijęs su pagal sandorį įsipareigojusio asmens identifikavimo apsunkinimu ir (ar) paties sandorio fakto įrodinėjimu, nėra apgaulės požymis. Pažymėtina, kad paprastas vengimas atsiskaityti už atliktus darbus, gautas prekes ar suteiktas paslaugas be apgaulės elementų yra tik civilinis deliktas ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė nekyla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2010). Baudžiamosios teisės doktrinoje nurodoma, kad turtinės žalos padarymas apgaule gali būti padaromas esant kaltininko tiesioginei ar netiesioginei tyčiai, tačiau tokia tyčia visada susiformuoja po sandorio, už kurį būtina atsiskaityti, sudarymo ir naudos pagal šį sandorį gavimo momento.

Apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, jog J. S. veiksmuose nėra apgaulės požymių. 2008-10-02 statybų rangos sutarties Nr. 08/07 pagrindu tarp UAB „D“ ir UAB „T“ susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, t. y. UAB „T“ įsipareigojo atlikti kavinės, esančios prekybos centre „P“, (duomenys neskelbtini), Vilnius, virtuvės remonto darbus, o UAB „D“ įsipareigojo apmokėti už atliktus darbus pagal suderintą sąmatą. Šios sutarties 2.3. punkte numatyta, kad UAB „D“ darbų pradžioje sumoka UAB „T“ 20 % (13 800,61 Lt) sutartos kainos avansu, o už visą sutarties objektą, atlikus darbus per 10 d. pagal abiejų šalių pasirašytus atliktų darbų aktus bei išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (t. 1, b.l. 8-9).

J. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad sutarties su UAB „T“ pasirašymo metu ji pasakė šios bendrovės direktoriui, jog yra paduota paraiška dėl kredito gavimo, UAB „D“ planuoja jį gauti, tačiau negalėjo patvirtinti, kad gaus kreditą (t. 2, b.l. 196-197). Tokių jos parodymų nepaneigia byloje surinkti įrodymai.

Pažymėtina, kad liudytojas UAB „T“ direktorius V. M. teisiamajame posėdyje davė prieštaringus parodymus dėl to, ką konkrečiai jam sakė J. S. dėl kredito. Iš pradžių jis nurodė, kad sutarties pasirašymo metu J. S. sakė jam apie tai, jog yra pinigai, yra paskola, t. y. ji gavo paskolą, apmokėjimas yra garantuotas. Po to, šis liudytojas teigė, kad jis nepamena, kas buvo pasakyta apie kreditą sutarties sudarymo metu, J. S. gal ir sakė, kad ji negaus kredito (t. 3, b.l. 71). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas V. M. apskritai neminėjo apie J. S. gautą arba siekiamą gauti kreditą UAB „D“ vardu (t. 1, b.l. 37). Akistatos su J. Ž. (dabart. J. S.) metu V. M. parodė, jog statybų rangos sutarties vykdymo metu išteisintoji minėjo, jog UAB „D“ turi gauti kreditą ir iš karto bus atsiskaityta pagal sutartį. UAB „T“ įvykdžius sutartinius įsipareigojimus, vėliau J. S. pranešė, kad UAB „D“ negaus banko kredito (t. 2, b.l. 9-12). Taigi, liudytojo V. M. parodymai dėl nurodytų aplinkybių viso baudžiamojo proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi, todėl jais vadovautis sprendžiant J. S. atsakomybės klausimą negalima.

Liudytojas V. M. taip pat parodė, kad sutarties vykdymo metu paklausus dėl avanso sumokėjimo, J. S. sakė jam, jog pinigai bus pervesti iš kitos sąskaitos, per dukrą, per užsienį. Iš tokių liudytojo parodymų matyti, kad klausiama dėl avanso sumokėjimo buvo ne vieną kartą. Taigi, rangos sutartyje numatytų darbų vykdymo metu, išteisintoji ne kartą sakė jam, kad ji tuo metu negali sumokėti avanso, tačiau UAB „T“ toliau vykdė savo veiklą. Iš tokių J. S. teiginių UAB „T“ direktorius galėjo suprasti, kad UAB „D“, negalinti sumokėti avansą, tuo metu turėjo finansinių sunkumų atsiskaityti su rangovu. Be to, nagrinėjamu atveju UAB „T“, negavusi sutarto avanso, galėjo sustabdyti rangos darbus, kadangi užsakovas nevykdė savo priešpriešinės prievolės, tačiau to nepadarė. Todėl toks UAB „T“ elgesys vertinamas kaip nerūpestingas.

Liudytoja J. U., buvusi UAB „T“ buhalterė, teisiamajame posėdyje parodė, kad ji yra bendravusi su J. S. po Naujųjų metų. Pastaroji sakė, kad įmonė gaus pinigus, pinigai plaukia iš užsienio, tačiau nesakė iš kokio banko, neminėjo apie paskolą iš banko (t. 3, b.l.). Šios liudytojos parodymai vertintini kaip neinformatyvūs ir nepatvirtinantys J. S. naudojus apgaulę UAB „T“ atžvilgiu. Be to, ši liudytoja bendravo su išteisintąja praėjus daugiau kaip 2 mėnesiams nuo UAB „T“ įsipareigojimų įvykdymo bei tuo metu, kai buvo išduotas 2008-12-29 teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo UAB „T“ iš skolininko UAB „D“.

J. S. ir liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad išteisintoji realiai kreipėsi į banką siekdama gauti kreditą. J. S. teisiamajame posėdyje nurodė, kad siekiant pradėti veiklą prekybos centre „P“, 2008-09-30 ji kreipėsi į banką „S“ dėl UAB „D“ 200 000 Lt kredito gavimo. Ji papasakojo šio banko komercijos direktoriui N. K. apie savo veiklą, naują idėją. Po pokalbio jis atsiuntė sąrašą su nurodytais dokumentų pavadinimais, kuriuos reikėjo pateikti bankui. Pasak išteisintosios, ji kreipėsi į šį banką, kadangi jis teikė lengvatas smulkiajam verslui. Bankas ,,S“ siūlė kredito mokėjimo atidėjimą, mažas palūkanas, lankstų kreditą. Po to, J. S. bendravo ne tik N. K., bet ir su L. Ž. dėl galimybės gauti 200 000 Lt kreditą. Banko darbuotojai sakė jai, jog apsvarstys kredito suteikimo klausimą per dvi dienas. Vėliau bankas reikalavo įmonės pažymų, įstatų, balanso, verslo plano. Ji pateikė visus dokumentus. Pasak J. S., ji sužinojo apie tai, jog UAB „D“ negavo kredito iš banko „S“, 2008 m. lapkričio mėnesį, L. Ž. paskambinus telefonu ir pranešus jai. J. S. informavo apie tai UAB „T“ direktorių (t. 2, b.l. 195-196).

Iš UAB „D“ direktorės J. Ž. (S.) ir UAB „P“ sudarytos komercinių patalpų nuomos sutarties Nr. S/DV/20081016/164 matyti, kad UAB „D“ išsinuomojo patalpas prekybos centre „P“. Šios sutartis 5.2 ir 5.6 punktuose numatyta, kad planuojama, jog prekybos centras ar jo dalis bus atidarytas klientams 2008-11-06, pabaigus nuomojamo ploto apdailos darbus sudaromas nuomojamo ploto atitikties sutartyje numatytiems reikalavimams aktas, kurio pasirašymo diena turi būti ne vėlesnė kaip 3 dienos iki atidarymo dienos (t. 3, b.l. 45-63).

Iš Lietuvos naujienų agentūros „ELTA“ tinklapio atspausdintame pranešime užfiksuota, kad bankas „S“ pristatė išskirtinį pasiūlymą smulkiam ir vidutiniam verslui dėl paskolų suteikimo. Toks pasiūlymas galiojo iki 2008-09-30. Siūlyta palūkanų marža nuo 1,7 procentų, galimybė atidėti paskolos grąžinimo terminą 24 mėnesiams ir kt. Pranešime taip pat nurodyta, kad atsakymas dėl paskolos suteikimo bus duotas ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo dokumentų pateikimo bankui (t. 3, b.l. 13). Taigi, bankas „S“ tuo metu siūlė išskirtines sąlygas smulkiam ir vidutiniam verslui dėl paskolų suteikimo, kas paskatino kreiptis išteisintąją būtent į šį banką. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame pranešime paminėtas įvairus turtas, kuris gali būti teikiamas kaip užstatas, t. y. nekilnojamasis turtas, kilnojamasis turtas (žemės ūkio ir kita technika, įrengimai, atsargos, produkcija ir kt.); terminuoti indėliai, akcijos, Lietuvos Respublikos ir kitų vyriausybių vertybiniai popieriai, UAB „I“ garantija, UAB „Ž“ garantija (t. 3, b.l. 13). Iš šio pranešimo turinio matyti, kad nagrinėjamu atveju nekilnojamo turto neturėjimas savaime nesudarė pagrindo negauti kredito, jeigu įmonė atitiko visus banko keliamus reikalavimus ir turėjo kitokio pobūdžio pakankamo turto kreditui užtikrinti. Kaip pati išteisintoji teisiamajame posėdyje parodė, UAB „D“ neturėjo nekilnojamojo turto, kita vertus, ji galėjo įkeisti šeimos narių turtą, kilnojamąjį bendrovės turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad negavus banko sutikimo suteikti kreditą, bendrovei nebuvo jokios prasmės įkeisti savo turimą turtą.

UAB „D“ 2008-08-11 pelno (nuostolių) ataskaitoje užfiksuota, kad bendrovės grynasis pelnas finansiniais metais buvo 4 730 Lt, praėjusiais finansiniais metais nuostoliai – 21 072 Lt. Finansinės atskaitomybės sudarymo data – 2008-06-30 (t. 2, b.l. 171). Iš UAB „D“ 2008-08-11 balanso matyti, jog finansiniais metais bendrovė turėjo ilgalaikio turto už 23 548 Lt, praėjusiais finansiniais metais už 26 322 Lt, turto iš viso finansiniais metais už 85 615 Lt, praėjusiais finansiniais metais už 103 376 Lt; nuosavo kapitalo finansiniais metais už 14 730 Lt, praėjusiais finansiniais metais už 11 072 Lt, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų finansiniais metais už 70 885 Lt, praėjusiais finansiniais metais už 11 4448 Lt, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų iš viso finansiniais metais už 85 615 Lt, praėjusiais finansiniais metais už 10 3376 Lt. Finansinės atskaitomybės sudarymo data – 2008-06-30 (t. 2, b.l. 172). Teisėjų kolegija pažymi, kad paraiškos bankui dėl kredito gavimo pateikimo metu, UAB „D“ finansiniai dokumentai patvirtino, jog nors 2007 m. UAB „D“ turėjo šiek tiek daugiau nei 21 000 Lt nuostolių, tačiau bendrovė dirbo 2008 m. I pusmetį pelningai (4 730 Lt pelnas), ji turėjo ilgalaikio turto už daugiau nei 85 000 Lt, įsipareigojimai kreditoriams sumažėjo daugiau nei 40 000 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad bendrovės finansinė padėtis 2008 m. I pusėje pagerėjo. UAB „D“ finansinės atskaitomybės dokumentai už visus 2008 m. buvo sudaryta tik 2009 m. pirmoje pusėje (t. 3, b.l. 14-24), todėl jie neturi esminės reikšmės vertinant UAB „D“ finansinės padėties paraiškos dėl kredito gavimo pateikimo metu.

Liudytojas N. K. banko „S“ Vilniaus filialo direktoriaus pavaduotojas, komercijos skyriaus viršininkas, patvirtino, jog 2008 m. vasarą-rudenį jis buvo susitikęs su J. S. ir bendravo banko kredito gavimo klausimais. J. S. buvo atvykusi į banką dėl projekto finansavimo, domėjosi banko kreditu savo restorano įrengimui, minėjo, kad restoranas buvo įkurtas prekybos centre „P“. Jie aptarė galimus finansavimo variantus, visais atvejais žodinio aptarimo metu bankas neduoda pažadų, kad suteiks finansavimą. Prisimena, jog išsiuntė J. S. informaciją apie dokumentų paketą, kuris reikalingas finansavimui gauti (t. 3, b.l. 78-80). Teisiamajame posėdyje liudytoja apklausta L. Ž., banko „S“ Vilniaus filialo kreditų ekspertė teisiamajame posėdyje parodė, kad ji pamena, jog J. S. pateikė paraišką paskolai gauti, tačiau banko darbuotojai net nenagrinėjo tos paraiškos, kadangi ji neatitiko banko reikalavimų, bet negalėjo nurodyti dėl kokių priežasčių, kadangi dokumentacija yra nesaugoma ir yra sunaikinama. Jų bankas gal ir teikė lengvatas kreditui gauti smulkiajam verslui 2008 m., bet tiksliai neprisimena, kad 2008 m. buvo būtent tokia akcija. Per 2-3 dienas apsvarstyti paraišką faktiškai realiai banke neįmanoma. Bet kai būna pas juos akcijos, ten būna taip pasakyta, kad klientas gaus atsakymą per 2-3 dienas, bet fiziškai ir realiai neįmanoma to padaryti, nes klientų yra daug, reikia atlikti daug procedūrų, kurios priklauso ne nuo vieno žmogaus (t. 3, b.l. 66-67). Banko „S“ raštai įrodo, kad 2008-09-30 UAB „D“ pateikė bankui paraišką 160 000 Lt kreditui (t. 1, b.l. 31, t. 3, b.l. 96).

Anksčiau paminėti įrodymai patvirtina, kad J. S. vadovaujama bendrovė siekė pradėti teikti viešojo maitinimo paslaugas prekybos centre „P“, su šiuo centru sudarė komercinių patalpų nuomos sutartį. Prieš pateikdama paraišką dėl kredito gavimo, UAB „D“ direktorė konsultavosi su N. K. dėl kredito gavimo galimybės. J. S. bendravimą su banko „S“ darbuotojais taip pat įrodo jos pateikti elektroniniai laiškai (t. 2, b.l. 74, 84). Be to, pažymėtina, kad būtent po paraiškos pateikimo UAB „D“ sudarė civilines sutartis ne tik su UAB „T“, bet ir kitomis bendrovėmis siekiant įrengti kavinę išsinuomotose prekybos centro „P“ patalpose (t. 2, b.l. 174-175, 178-180, 182-185). UAB „D“ sudaryta 2008-10-02 prekių užsakymo sutartis Nr. 0466 su UAB „I“ įrodo, kad J. S. bendrovė sumokėjo 6 018 Lt avansą (t. 2, b.l. 174). Šių paminėtų aplinkybių visuma neleidžia abejoti tuo, kad J. S., kreipdamasi į banką „S“, buvo suinteresuota ir siekė gauti kreditą, taip atsiskaityti su kreditoriais ir vykdyti savo veiklą. Atsižvelgiant į UAB „D“ finansinę padėtį, veiklos apimtis ir banko „S“ siūlomas kreditavimo sąlygas, apeliacinio skundo argumentas, kad išteisintoji žinojo, jog ji apskritai neturėjo realios galimybės gauti banko kreditą, vertinamas kaip prielaida, nepagrįsta jokia bylos medžiaga.

J. S. sužinojo apie tai, kad UAB „D“ negavo kredito iš banko „S“, tik 2008 m. lapkričio mėnesį. Banko „S“ raštuose pažymėta, kad klausimas dėl kredito UAB „D“ suteikimo banke nebuvo svarstomas, nes ši bendrovė neatitiko banko nustatytų klientų vertinimo kriterijų (t. 1, b.l. 31, t. 3, b.l. 96), tačiau nekonkretizavo tokio sprendimo priėmimo motyvų. Liudytojai N. K. ir L. Ž. teismo posėdyje taip pat negalėjo nurodyti, dėl kokių konkrečių priežasčių nebuvo svarstomas UAB „D“ kredito suteikimo klausimas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog bankas atsisakė svarstyti kredito suteikimo J. S. bendrovei klausimą, jai būtent nepateikus visų su paraiška susijusių dokumentų, kadangi visa bankui pateikta dokumentacija, išskyrus paraišką, yra sunaikinta. Be to, toks UAB „D“ nepalankus sprendimas galėjo būti priimtas ir dėl kitų priežasčių. Taigi, apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, kad UAB „D“ nepateikė pažymos apie įsiskolinimą biudžetui iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, paskutinių 6 mėnesių apyvartų kredito gavėjo sąskaitos išrašų, nagrinėjamu atveju negali vienareikšmiškai būti pripažintos priežastimis, dėl kurių buvo atsisakyta svarstyti kredito suteikimo klausimą, ir nesuteikia paraiškos pateikimą vertinti kaip formalų.

J. S. pranešė apie paduotą paraišką gauti banko kreditą UAB „T“ direktoriui jau statybų rangos sutarties pasirašymo metu, taip pat informavo kredito gavimo galimybes, t. y. ji pateikė tikrovę atitinkančią informaciją. Išteisintoji, ne kartą teigdama, kad ji negali sumokėti avanso UAB „T“, netiesiogiai apibūdino UAB „D“ finansinę padėtį bei galimybę atsiskaityti, tačiau UAB „T“ vis tiek tęsė savo darbus. J. S., 2008 m. lapkritį sužinojusi, jog UAB „D“ negavo kredito iš banko „S“, taip pat pranešė apie tai UAB „T“ direktorių. Dėl negauto kredito UAB „D“ negalėjo atsiskaityti ne tik su UAB „T“, bet ir su kitomis bendrovėmis, su kuriomis buvo sudarytos sutartys. Pastarosioms UAB „D“ grąžino įsigytą buitinę techniką, įrenginius ir baldus. Šios aplinkybės nepatvirtina, kad J. S. veikė apgaule, ji turėjo tyčią suklaidinti UAB „T“ ir tokiu būdu vengti atsiskaityti už rangos darbus. J. S. apgaulės nepatvirtina ir ta aplinkybė, jog UAB „T“ direktorius, lankęsis UAB „D“ patalpose, matė išrikiuotus bendrovės darbuotojus, kadangi šie darbuotojai tuo metu dirbo bendrovėje. Sudarytos sutartys su kitomis bendrovėmis buvo būtinos siekiant laiku įrengti kavinę nuomojamose prekybos centro „P“ patalpose ir pradėti jos veiklą. Taigi, apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad J. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d., o ginčas, iškilęs tarp UAB „T“ ir UAB „D“, spręstinas remiantis civilinės teisės normomis.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-02-21 nutartimi buvo panaikintas išduotas 2008-12-29 teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo UAB „T“ iš skolininko UAB „D“ ir pareiškimas paliktas nenagrinėtu, kadangi skolininkui neįteikti kreditoriaus pareikimo ir teismo įsakymo nuorašai, skolininko neradus kreditoriaus nurodytais adresais. Kita vertus, toje pačioje nutartyje išaiškinta kreditoriui, kad ši nutartis neužkerta kelio, patikslinus skolininko adresą, įstatymų nustatyta tvarka paduoti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal ginčo teisenos taisykles (t. 1, b.l. 6). Toks priimtas sprendimas nepripažintinas kaip apsunkinančiu UAB „T“ ginti savo turtines teises ir interesus civilinio proceso tvarka, kadangi bendrovė pakartotinai turi teisę kreiptis dėl teisiamojo įsakymo išdavimo arba paduoti ieškinį bendra ginčo teisena. Iš teismų informacinės sistemos „LITEKO“ matyti, kad būtent pastaruoju būdu ir pasinaudojo UAB „T“ ginti savo pažeistas turtines teises ir interesus, todėl šiuo metu Vilniaus apylinkės 1 teisme nagrinėjama civilinė byla pagal UAB „T“ ieškinį dėl UAB „D“ skolos išieškojimo.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-04-29 nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                          Artūras Pažarskis

Teisėjai                                                         Ryšardas Skirtunas

                                          Viktoras Dovidaitis