Civilinė byla Nr. e3K-3-185-378/2020
Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01572-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1; 2.2.2.3.1.10; 2.4.2.9.1; 2.4.2.13.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. birželio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Andžej Maciejevski,
gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ ieškinį atsakovei J. S. dėl skolos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo savininko pareigą mokėti mokesčius gyvenamųjų namų savininkų bendrijai, taip pat proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės J. S. 3382,69 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. sprendimu atnaujino ieškovei ieškinio senaties terminą reikalavimams priteisti skolą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 m. iki 2008 m. rugsėjo 13 d. pareikšti; priteisė iš atsakovės J. S. 3296,39 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3296,39 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2018 m. spalio 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
4. Teismas nustatė, kad atsakovei J. S. pagal 2007 m. sausio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. duomenys neskelbtini, esantis Klaipėdos r., duomenys neskelbtini; žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos; Nekilnojamojo turto registre atliktas įrašas apie sklypui išduotą statybos leidimą. Byloje esančiais įrodymais ir šalių paaiškinimais nustatyta, kad gyvenamojo namo šiame sklype pastatyta nėra.
5. Iš byloje esančių gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ ir gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ įstatų matyti, kad bendrijos steigėjai yra bendros vartotojų grupės savininkai, įsigiję gyvenamųjų namų statybos sklypus su suteiktu sklypui unikaliu numeriu bendrijai priklausančio žemės sklypo generaliniame (detaliajame) plane (šių įstatų 1.4 punktas). Pagal minėtų įstatų 2.2 punktą bendrijos tikslas yra įgyvendinti žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teises ir pareigas, susijusias su esamų arba naujai kuriamų bendrijos bendrojo naudojimo objektų bei žemės sklypų valdymu, naudojimu ir priežiūra, atstovauti bendrijos narių interesams. Pagal minėtų įstatų 2.3 punktą pagrindiniai bendrijos veiklos uždaviniai – bendrijos bendrojo naudojimo žemės sklypų ir inžinerinės įrangos eksploatavimas, remontas, renovacija, tvarkymas, naujų bendrojo naudojimo objektų kūrimas, bendrų mokėjimo įsipareigojimų vykdymas, kitų bendrų teisių bei interesų gynimas ir apsauga.
6. Ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ vardu yra įregistruota 6 žemės sklypų (unikalūs Nr. duomenys neskelbtini), esančių Klaipėdos r., duomenys neskelbtini, nuosavybės teisė. Šių sklypų paskirtis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorija. Išvardyti žemės sklypai ir atsakovei priklausantis žemės sklypas yra suformuoti padalijus tą patį žemės sklypą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini. Iš byloje esančių gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ reorganizavimo sąlygų 7.3 punkto nustatyta, kad šiuos žemės sklypus valdyti, naudoti ir disponuoti po gyvenamųjų namų statybos bendrijos „Gindulių sodybos“ reorganizavimo perduota ieškovei gyvenamųjų namų savininkų bendrijai „Sembijos namai“. Bendrija jungia 47 privačių žemės sklypų, išsidėsčiusių duomenys neskelbtini, grupę, kuri turi bendrojo naudojimo objektus – kelią, valymo įrenginius, vandens siurblius, aptarnaujančius valymo įrenginius. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas patvirtina ir tai, kad gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ vardu yra įregistruoti vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų šalinimo tinklai. Atsakovė jokių konkrečių įrodymų, kad jai nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas nepriskirtinas minėtai sklypų grupei, neteikė.
7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovei priklausančio žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, žemės sklypo naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, Nekilnojamojo turto registre atliktas įrašas apie sklypui išduotą statybos leidimą, sprendė, kad bendrijos prižiūrima infrastruktūra ir kiti bendrieji objektai yra tiesiogiai susiję su ieškovės žemės sklypo paskirtimi, o atsakovės pareiga prisidėti prie bendrai sklypų (su statiniais ar be jų) grupei sukurtos infrastruktūros išlaikymo nesietinas su faktiniu naudojimusi šia infrastruktūra. Todėl atsakovė turėjo pareigą atsiskaityti su gyvenamųjų namų statybos bendrija „Gindulių sodybos“ ir gyvenamųjų namų savininkų bendrija „Sembijos namai“ pagal šių bendrijų sprendimais apskaičiuotus mokesčius, susijusius su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir priežiūra.
8. Teismas rėmėsi ne tik Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymu (toliau – ir DGNSBĮ), bet ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.76 straipsniu, pagal kurį savininko pareiga prisidėti prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo kyla iš daiktinės teisės normų, taigi ši pareiga kyla iš atitinkamo daikto turėjimo nuosavybės teise, o ne naudojimosi šiuo daiktu ar atitinkamais bendro turto objektais. Teismas nurodė, kad nei teisės aktuose, nei įstatuose nėra nurodyta išimčių tiems savininkams, kurie bendrijos teritorijoje faktiškai negyvena ir (ar) nesinaudoja bendrąja nuosavybe. Inžineriniai tinklai, taip pat ir bendrojo naudojimo žemės sklypas priskirtini bendrojo naudojimo objektams.
9. Teismas sprendė, kad atsakovės prievolė bendrijai kyla iš jos nuosavybės teisės. Kadangi ieškovė į teismą kreipėsi 2018 m. rugsėjo 13 d., daliai reikalavimų pareikšti (atsakovės skola nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d.) ji buvo praleidusi bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės prievolės nevykdymas yra susijęs ne tik su bendrijos, kaip juridinio asmens, interesais, tačiau su kiekvieno iš žemės sklypų grupės savininko interesais ir teise, kad kiekvienas subjektas įstatymų nustatyta tvarka prisidėtų prie bendrojo naudojimo objektų išlaikymo, atnaujino ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti skolą už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 29 d. iki 2008 m. rugsėjo 13 d.
10. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. sprendimą ir ieškinį atmetė.
11. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DGNSBĮ. Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad atsakovės žemės sklype nėra registruota patalpų (pastatų), ieškovė turi tik žemės sklypą, kuriame šiuo metu nėra statinių. Tuo tarpu įstatymo nuostatose kalbama apie butų ir kitų patalpų (pastatų), o ne žemės sklypų, savininkus ir apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovės žemės sklype nėra pastatų ir ji nėra jų savininkė, ir nei su ieškove, nei su bendrijos nariais atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, kuriuos galėtų valdyti įstatyme nustatyta tvarka ir įgyti tam tikras prievoles. Taigi atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ieškovei priklausantį turtą, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė naudojasi ieškovės inžineriniais tinklais ar kitais jai nuosavybės teise priklausančiais objektais.
12. Kolegija nurodė, kad atsakovė nėra bendrijos narė ir neturi jokio bendrąja jungtine nuosavybės teise naudojamo turto su ieškove, todėl šiuo atveju ieškovės įstatai atsakovei negali būti taikomi. Tam, kad atsakovei būtų galima taikyti ieškovės įstatus, byloje turi būti nustatyta, jog atsakovė naudojasi bendrojo naudojimo objektais su kitais žemės sklypų savininkais ar naudoja ieškovės nuosavybės objektus.
13. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė bendrąjį 10 metų ieškinio senaties terminą, neatsižvelgdamas į tai, kad CK 4.76 straipsnis nustato bendraturčių teisę į nuostolių atlyginimą, nuostoliai yra piniginė žalos išraiška (CK 6.249 straipsnio 1 dalis), o reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas nustato 3 metų senaties terminą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusio DGNSBĮ, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad jis reglamentuoja ne tik daugiabučių namų savininkų, bet ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrijai priklausančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų – bendrijos narių teises ir pareigas. Ieškovės, kaip gyvenamųjų namų statybos bendrijos, tikslas apibrėžtas jos įstatuose, kurių 2.2 punkte nustatyta, kad bendrijos tikslas yra įgyvendinti žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su esamų arba naujai kuriamų bendrijos bendrojo naudojimo objektų bei žemės sklypų valdymu, naudojimu ir priežiūra. Tiek iš įstatų, tiek iš DGNSBĮ matyti, kad narystė bendrijoje siejama su buvimu sklypo savininku. Gyvenamųjų namų statybos bendrija yra jos narių bendrų interesų, susijusių su bendrojo naudojimo objektais, įgyvendinimo būdas. Bendrijos nario teisės ir pareigos siejamos su buvimu žemės sklypo savininku. Bendrijos narių lėšomis sukurta inžinerinė infrastruktūra yra skirta žmonių poreikiams tenkinti ir aptarnauja sklypą bei jame stovinčius statinius.
14.2. Teisės aktų nustatyta tvarka padalijus žemės sklypą, atsiranda naujas nuosavybės teisės objektas, kuriame gali būti statomas naujas statinys. Tokio naujai sukurto sklypo savininkas to sklypo atžvilgiu nėra bendrijos narys tol, kol jis neįstoja į bendriją ir neprisiima visų iš narystės kylančių teisių ir pareigų, tarp jų ir turtinių. Jis naujai sukurto sklypo atžvilgiu taip pat nėra anksčiau bendrijos narių lėšomis sukurtos inžinerinės infrastruktūros bendraturtis, nors tuo pačiu metu gali išsaugoti savo kaip bendrijos nario ir inžinerinės infrastruktūros bendraturčio teises ir pareigas ankstesnių sklypų atžvilgiu. Po padalijimo atsiradusio naujo sklypo savininkas neturi teisės neatlygintinai naudotis bendrijos narių lėšomis sukurta infrastruktūra, nes tai reikštų neatlygintiną naudojimąsi svetimu daiktu. Vien tai, kad atsakovė gali patekti į savo žemės sklypą tik bendrijai priklausančiu keliu, paneigia teismo nurodytą aplinkybę, kad atsakovė nesinaudoja bendrijos infrastruktūra. Bendrija savo lėšomis yra pastačiusi ir prižiūri gyvenvietėje veikiančius vandentiekio, nuotekų, lietaus kanalizacijos tinklus, nes centralizuoti tinklai šioje gyvenvietėje nėra įrengti. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad atsakovės žemės sklypas yra technologiškai sujungtas su bendrojo naudojimo mechanine, elektros, sanitarine-technine įranga (turi atskirus atvadus elektros, vandentiekio, nuotekų, lietaus kanalizacijos tiekimui).
14.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ir ieškinio senaties normas. Atsakovės pareiga mokėti ieškovui skolą kildinama iš įstatymo ir kitų norminių aktų, todėl atsakovė, kaip žemės sklypo savininkė, kartu yra ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas, todėl pagal daiktinės teisės normas privalo padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, ir reikalavimams dėl prievolės taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas.
15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovės kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Atsakovė nei su bendrija, nei su jos nariais neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų, kuriuos galėtų valdyti DGNSBĮ nustatyta tvarka ir įgyti tam tikras prievoles. Ieškovė nenurodė, kaip ir kokie atsakovės poreikiai tenkinami inžineriniais tinklais, kokiais įstatymų nustatytais pagrindais atsakovė naudoja ir (ar) valdo ieškovei nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus, vandentiekio, nuotekų tinklus ir pan. Visi inžineriniai tinklai, žemės sklypai ir t. t., už kurių tariamą valdymą ir naudojimą reikalaujama pinigų iš atsakovės, priklauso vienai ieškovei nuosavybės teise, t. y. atsakovė nėra bendraturtė, jai nepriklauso jokia to turto dalis, todėl ieškovės motyvai apie atsakovės pareigų kilimą iš daiktinių teisių yra absoliučiai nepagrįstai. Kadangi atsakovė nėra bendraturtė, jai nėra jokių nuosavybės teisės apribojimų, ji neprivalo jungtis prie ieškovės inžinerinių tinklų, naudotis ieškovės žemės sklypais, neprivalo mokėti už jų išlaikymą (pvz., žolės pjovimą), nors ieškovė tai reikalauja apmokėti.
15.2. Atsakovė įsitikinusi, kad ji neturi prievolės lygiomis dalimis su bendrijos nariais dengti bendrijos veiklos išlaidas lygiai taip pat, kaip ir neturi prievolės dengti bet kurių kitų juridinių asmenų savo iniciatyva patirtų veiklos išlaidų. Atsakovė tiesiog turi nenaudojamą žemės sklypą, pati gyvena užsienyje, jokių bendrijų paslaugomis nesinaudojo ir jokių paslaugų nepageidauja, nėra jokių bendrijų narė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl žemės sklypo savininko, nesančio gyvenamųjų namų statybos bendrijos nariu, prievolių
16. Šioje byloje kilęs šalių ginčas dėl atsakovės, turinčios gyvenamųjų namų savininkų bendrijoje žemės sklypą, bet nesančios bendrijos nare, prievolės mokėti bendrijai šios nustatytas atitinkamas įmokas (ne)egzistavimo ir, tokiai prievolei egzistuojant, jos masto.
17. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis).
18. Sprendžiant klausimą dėl atsakovės prievolės mokėti bendrijai šios nustatytas įmokas nagrinėjamoje byloje visų pirma ginčas kilo dėl DGNSBĮ taikymo. Atsakovė teigia, kad DGNSBĮ taikomas tik gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų bendrijoms, o ji neturi savo žemės sklype jokių pastatų.
19. Bendrosios nuosavybės teisę ir bendraturčių tarpusavio santykių sureguliavimo režimą reglamentuoja CK ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ V skyriaus „Nuosavybės teisė“ IV skirsnio „Bendrosios nuosavybės teisė“ normos. Jos nustato ir daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja nuosavybe bei bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą. Pastariesiems teisiniams santykiams reglamentuoti skirti CK 4.81–4.85 straipsniai. Tačiau nurodytame CK skirsnyje nėra normų, kurios reglamentuotų tokias, kaip nagrinėjamoje byloje galbūt esanti, faktines situacijas ir teisinius santykius dėl ne daugiabučių namų, o gyvenamųjų namų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdo steigiant bendriją, šios bendrijos steigimą, valdymą, veiklą, bendrijai priklausančių pastatų savininkų – bendrijos narių teises ir pareigas, žemės sklypų savininkų, neturinčių jokių statinių, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarką. Pastariesiems teisiniams santykiams reguliuoti specialiai skirtos atitinkamos Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų (toliau – DNSBĮ) normos, kurios buvo priimtos 2012 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XI-1967, pagal kurio 1 straipsnį DNSBĮ yra pakeistas ir išdėstytas nauja redakcija, pakeičiant ir įstatymo pavadinimą. Tik nustačius, kad konkretūs ginčo teisiniai santykiai patenka į pastarųjų teisės normų reguliavimo sritį, ginčas teisme spręstinas taikant jose įtvirtintą teisinį reglamentavimą.
20. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nors DGNSBĮ 1 straipsnyje nustatyta, kad jis reglamentuoja daugiabučių namų savininkų bendrijų steigimą, valdymą ir veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą bei daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės valdymą, dėl gyvenamųjų namų statybos bendrijos veiklos panašumo į daugiabučių namų savininkų bendriją šio įstatymo nuostatos mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytinos ir apibrėžiant gyvenamųjų namų statybos bendrijos veikloje atsirandančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013).
21. Ieškovės įstatų 1.1 punkte nurodyta, kad bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis juridinis asmuo, įgyvendinantis žemės sklypų su gyvenamaisiais namais (ar be jų) savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su bendrijos bendrojo naudojimo objektų ir žemės sklypų valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Bendrijos steigėjai yra bendros vartotojų grupės savininkai, įsigiję gyvenamųjų namų statybos sklypus su suteiktu sklypui unikaliu numeriu bendrijai priklausančio žemės sklypo generaliniame (detaliajame) plane (Įstatų 1.4 punktas). Bendrijos narių susirinkimo teises, jo šaukimo tvarką, bendrijos pirmininko įgaliojimus ir atsakomybę nustato Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymas ir šie įstatai (Įstatų 4.3 punktas). Žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų teisės ir pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra nustatytos Civiliniame kodekse, įstatymuose, teisės aktuose ir bendrijos įstatuose (Įstatų 9.1 punktas). Šio straipsnio 9.1 dalyje nurodytuose teisės aktuose nustatytos žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų pareigos, susijusios su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, yra lygios neatsižvelgiant į tai, ar žemės sklypų, gyvenamųjų namų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai yra bendrijos nariai.
22. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad DGNSBĮ gali būti taikomas gyvenamųjų namų savininkų bendrijai, nepriklausomai nuo to, ar visi bendrijos teritorijoje esantys žemės sklypų savininkai turi gyvenamąjį namą, tačiau turi būti nustatytos aplinkybės, kurios leistų konstatuoti, jog ginčo santykiai patenka į šio įstatymo reglamentavimo sritį.
23. DGNSBĮ 1 straipsnyje įtvirtinta, kad: šis įstatymas nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės valdymo būdą steigiant bendriją, reglamentuoja šios bendrijos steigimą, valdymą, veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą, bendrijai priklausančių butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkų – bendrijos narių teises ir pareigas (1 dalis); šis įstatymas taip pat nustato daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų, kurie neišreiškė valios dėl bendrijos steigimo ir dalyvavimo šios bendrijos veikloje, teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu ir priežiūra, ir jų įgyvendinimo tvarką (2 dalis); šis įstatymas taikomas bendrijoms, kurios įsteigtos valdyti, naudoti ir prižiūrėti bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektus ir kurių veiklos nereglamentuoja specialieji, atskiras juridinių asmenų teisines formas nustatantys, įstatymai (3 dalis).
24. DGNSBĮ 2 straipsnyje pateiktos įstatyme vartojamų sąvokų apibrėžtys, pagal kurias, be kita ko: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai – pastato bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės pastato konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė techninė ir kita įranga, taip pat kitas turtas, priklausantis daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise (4 dalis); kitos paskirties pastatas – asmeninio naudojimo rekreacinės (poilsio), kūrybos (kūrybinės dirbtuvės) ar ūkinės (garažų ir kt.) paskirties pastatas, kuris bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trims ir daugiau butų ir kitų patalpų savininkų, taip pat vienbučiai ir dviejų butų gyvenamieji namai, susieti bendrojo naudojimo žemės sklypu ir (ar) vietiniais inžineriniais tinklais (10 dalis); vietiniai inžineriniai tinklai – kaip ši sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos statybos įstatyme (15 dalies 4 punktas); bendrojo naudojimo žemės sklypas – bendrosios dalinės nuosavybės teise ar kitais įstatymų nustatytais pagrindais daugiabučių gyvenamųjų namų ar kitos paskirties pastatų savininkų naudojamas ir (ar) valdomas žemės sklypas (15 dalies 5 punktas).
25. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausytų kokie nors objektai, nurodyti šios nutarties 24 punkte, todėl ginčo santykiai į DGNSBĮ reglamentavimo sritį nepatenka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-184-701/2019 37–39 punktus).
26. Atkeiptinas dėmesys į tai, kad atsakovė žemės sklypą įsigijo gyvenamųjų namų statybos bendrijos teritorijoje, vėliau ši buvo reorganizuota į statybos bendriją ir gyvenamųjų namų savininkų bendriją, kurios teritorijoje yra atsakovei priklausantis žemės sklypas. Gyvenamųjų namų statybos bendrija yra jos narių bendrų interesų, susijusių su bendrojo naudojimo objektais, įgyvendinimo būdas. Bendrijos nario teisės ir pareigos siejamos su buvimu žemės sklypo savininku. Bendrijos narių lėšomis sukurta inžinerinė infrastruktūra yra skirta žmonių poreikiams tenkinti ir sklypui bei jame stovintiems statiniams aptarnauti. CK 4.76 straipsnis reglamentuoja jau esančių bendraturčių pareigą proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Jeigu vienas bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad ši norma reglamentuoja jau esančių bendraturčių pareigą proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, bei konstatuota, kad tol, kol naujo (padalyto) sklypo savininkas netampa bendrijos nariu arba nebūdamas bendrijos nariu nekompensuoja už bendrijos narių lėšomis sukurtą infrastruktūrą, tol jis netampa tokios infrastruktūros bendraturtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013).
27. Nutarties 26 punkte nurodytoje byloje ginčas buvo kilęs tarp tos pačios ieškovės ir vieno iš žemės sklypų savininkų, kuris, padalijęs turėtą sklypą į du, prie bendrijos infrastruktūros prijungė naująjį sklypą. Šioje byloje pažymėta, kad, neatlygintinai prijungdamas naujai suformuotą žemės sklypą bei jame pastatytą namą prie anksčiau sukurtos infrastruktūros, jų savininkas neatlygintinai naudojasi svetimu daiktu ir taip apriboja inžinerinės infrastruktūros bendraturčių teises. Dėl to pareiga naujai suformuoto sklypo savininkui, kuris prijungė sklype pastatytą namą prie inžinerinės infrastruktūros, kompensuoti dalį tokios infrastruktūros sukūrimo išlaidų kyla ne iš CK 4.76 straipsnio, o iš teisinio pagrindo neatlygintinai naudotis svetimu daiktu nebuvimo, taip pat bendrijos, įgyvendinančios jos narių bendrosios nuosavybės teises, teisių gynimo (CK 4.98 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje atsakovė nuosekliai laikosi pozicijos, kad ji nėra inžinerinės infrastruktūros bendraturtė, neturi ketinimų ja būti ir todėl neturi mokėti už šios infrastruktūros sukūrimą bei jos išlaikymą, nes šia infrastruktūra nesinaudoja.
28. Tarp šalių kilusį ginčą dėl atsakovės, nesančios gyvenamųjų namų savininkų bendrijos nare, prievolės mokėti mokesčius bendrijai teismai sprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės pareiga kyla iš įstatymo (CK 4.76 straipsnis), nepriklausomai nuo naudojimosi daiktu ar atitinkamais bendrojo naudojimo objektais; apeliacinės instancijos teismas, kurio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą kasacinis teismas tikrina, nurodė, kad atsakovė neturi žemės sklype registruotų statinių, neturi su ieškove bendrosios dalinės nuosavybės objektų, todėl neturi ir prievolių bendrijai. Kaip jau nurodyta šioje nutartyje, savininko, nesančio gyvenamųjų namų savininkų bendrijos nariu, piniginės prievolės bendrijai gali atsirasti skirtingais pagrindais – buvimo tam tikrų nuosavybės objektų bendraturčiu arba naudojimosi kitiems asmenims priklausančiais nuosavybės teisės objektais pagrindu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų objektų nei su ieškove, nei su kitais bendrijos nariais, jai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas. Ieškovei nuosavybės teise priklauso vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų šalinimo tinklai, bendrija turi bendrojo naudojimo objektus – kelią, valymo įrenginius, vandens siurblius, aptarnaujančius valymo įrenginius ir kt.
29. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, konstatavo, kad atsakovė neturi bendrosios dalinės nuosavybės teisės į ieškovei priklausantį turtą, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovė naudojasi ieškovės inžineriniais tinklais ar kitais jai nuosavybės teise priklausančiais objektais. Kadangi ieškovė neįrodė, jog atsakovė naudojasi kokiu nors ieškovės nuosavybės teise valdomu turtu ar ieškovės teikiamomis paslaugomis, kolegija sprendė, kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas.
30. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad daikto (turto) savininko (bendraturčio) ir ne savininko, besinaudojančio tuo kitam asmeniui nuosavybės teise priklausančiu daiktu (turtu), teisės ir pareigos, susijusios su tuos daiktu (turtu), nėra tapačios, reglamentuojamos skirtingų materialiosios teisės normų. Esant šalių ginčui dėl aplinkybės, ar bendrojo naudojimo objektai ieškovams (ne)priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, šios aplinkybės nustatymas turi esminę reikšmę ginčijamam teisinių santykių kvalifikavimui ir ginčui išspręsti taikytinų materialiųjų teisės normų nustatymui. Aplinkybės, kad bendrojo naudojimo objektai ieškovams nepriklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, nustatymas lemtų išvadą, jog ginčo santykiai nekvalifikuotini kaip bendraturčių tarpusavio santykiai, susiję su bendrosios dalinės nuosavybės valdymu, naudojimu, išlaikymu ir priežiūra, ir ginčo santykių nereguliuoja CK 4.76 straipsnis bei DGNSBĮ normos, kurie reglamentuoja teisinius santykius tarp bendraturčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 52 punktas).
31. Kaip jau konstatuota šios nutarties 23 punkte, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog ieškovė ir atsakovė yra bendrojo naudojimo objektų bendraturtės, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ginčo santykius reguliuoja CK 4.76 straipsnis bei DGNSBĮ normos, o jų pagrindu negali atsirasti atsakovės prievolės ieškovei. Byloje taip pat nėra nustatyta, kad atsakovei priklausantis žemės sklypas yra sodininkų bendrijoje, todėl ieškovės ir atsakovės ginčo santykiai nepatenka ir į specialaus Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo reguliavimo sritį (Sodininkų bendrijų įstatymo 1 straipsnis).
32. Byloje nustatyta, kad ieškovės gyvenamųjų namų savininkų bendrijos „Sembijos namai“ vardu yra įregistruota 6 žemės sklypų (unikalūs Nr. duomenys neskelbtini), esančių Klaipėdos r., duomenys neskelbtini, nuosavybės teisė. Šių sklypų paskirtis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, inžinerinės infrastruktūros teritorija. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovei priklausančiame sklype nėra jokių statinių, kad atsakovė nėra prisijungusi prie ieškovei nuosavybės teise priklausančios inžinerinės infrastruktūros, todėl sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovei nei įstatymo, nei bendrijos įstatų pagrindu neatsiranda prievolė prisidėti prie išlaidų šiems objektams išlaikyti. Tačiau iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės tam tikras išlaidas, susijusias su kelių priežiūra, ir, kaip nurodoma kasaciniame skunde, atsakovė į sau priklausantį žemės sklypą gali patekti tik bendrijai priklausančiu keliu. Ši faktinė aplinkybė byloje netirta, nors ji gali būti reikšminga sprendžiant klausimą, ar atsakovei netenka prievolė prisidėti prie kelio priežiūros ir jo išlaikymo išlaidų.
33. Spręsdamas ginčą dėl žemės sklypo savininko prievolės mokėti atitinkamas įmokas (mokesčius) bendrijai pagal šios pateiktas sąskaitas egzistavimo teismas, pirma, turi išgryninti prievolės esmę, ar tai įmoka, susijusi su bendrosios nuosavybės išlaikymu, ar už teikiamas paslaugas ar kita; antra, dėl prašomų priteisti nustatytų įmokų (mokesčių) ir (ar) jų dydžio turi tirti sąskaitų turinį ir lėšų panaudojimo tikslingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-366-701/2018, 54 punktas).
34. Nagrinėjamu atveju buvo pateiktas bendrijos sprendimas dėl kaupiamųjų įmokų, kelių asfaltavimo, valymo įrenginių modernizavimo ir sąskaitos išrašytos atsakovei, tačiau sąskaitos nekonkretizuotos, t. y. nėra aišku, už kokias paslaugas, objektus jos išrašytos. Nustačius, kad atsakovė naudojasi tam tikrais bendrojo naudojimosi objektais, būtų pagrindas spręsti dėl atsakovės prievolės teisinio kvalifikavimo bei apimties.
35. Apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo turinys teikia pagrindą pripažinti, kad aptariamą ieškinio reikalavimą teismas atmetė netinkamai identifikavęs įrodinėjimo dalyką ir teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Nustatyti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamas teismų procesinių sprendimų dalis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis), nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes.
36. Nagrinėjamoje byloje ieškovė taip pat kelia ir ieškinio senaties termino taikymo problemą. Pirmosios instancijos teismas taikė bendrą ieškinio senaties terminą, o apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, pagal CK 4.76 straipsnį, jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą turtą, tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Nuostoliai yra žalos forma, o žalai atlyginti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 11.125 straipsnio 8 dalis).
37. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino trukmė įstatyme yra diferencijuojama pagal gintinos vertybės pobūdį, reikšmę, civilinių santykių dinamiškumo laipsnį ir kt. požymius nustatant atitinkamą viešojo intereso saugoti civilinės apyvartos stabilumą ir viešojo intereso suteikti veiksmingą civilinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių gynybą balansą. Bendrasis ieškinio senaties terminas, taikomas visais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis).
38. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, netinkamai išgryninęs prievolės esmę ir nustatęs, kad atsakovė nėra atsakinga už bendrojo naudojimo objektų išlaikymą ir priežiūrą, nes nėra jų bendraturtė, atmetė ieškinį. Taikytino ieškinio senaties termino nustatymas priklauso nuo tinkamo teisinio ginčo kvalifikavimo, kuris šiuo atveju įmanomas tik apeliacinės instancijos teismui tinkamai ištyrus byloje surinktus įrodymus ir nustačius, ar atsakovė naudojasi ieškovės objektais ir paslaugomis. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
39. Kasacinis teismas patyrė 5,14 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 1 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Algis Norkūnas
Andžej Maciejevski