Administracinė byla Nr. A-2519-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00050-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1; 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 4-8, 64-66) kreipėsi į teismą prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. PE SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“ (toliau – ir 2014 m. spalio 28 d. sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Fondo valdyba) 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-12 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ (toliau – ir 2015 m. sausio 2 d. sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių priimti sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo.

Pareiškėjas nurodė, kad atitinka visas sąlygas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas (toliau – ir kompensacija) gauti, dėl to VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė visus dokumentus pagal Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, tačiau VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. spalio 28 d. sprendimu atsisakė skirti kompensaciją motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas ir laikotarpiu nuo 1986 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. neįgijo reikiamo stažo. Pareiškėjas visą laiką nuo 1979 m. spalio 29 d. iki 1995 m. sausio 1 d. dirbo Klaipėdos statybos valdyboje Nr. 7, jo darbo veikla ir vieta, darbo užduotys, aplinka ir specifika nesikeitė, t. y. jis 14 metų ir 6 mėnesius dirbo statybinėje organizacijoje ir šias aplinkybes patvirtina atsakovui pateikti kompensacijai skirti būtini dokumentai, kurie patvirtina, kad jis laikotarpiu nuo 1979 m. spalio 29 d. iki 1994 m. gegužės 1 d. dirbo darbus, kurie atitinka darbą ypatingomis sąlygomis. 

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad laikotarpiu nuo 1987 m. balandžio 1 d. iki 1991 m. sausio 3 d. buvo tik formaliai pakeistas jo pareigų  pavadinimas  iš  darbų  vykdytojo  į  vyriausiojo  darbų  vykdytojo, tačiau darbo veikla, vieta, užduotys, aplinka, specifika ir pobūdis tiek laikotarpiu nuo 1984 m. kovo 23 d. iki 1991 m. sausio 31 d., tiek vėliau nesikeitė, t. y. atliko tuos pačius darbus – dirbo statybinėje organizacijoje, buvo skiriamas atsakingu už saugų darbą naujai statomuose objektuose, statant naujus objektus vadovavo statybininkams ir kitiems su statybomis susijusiems darbininkams, turėjo tą patį darbo pažymėjimą. Teigia, kad priklausomai nuo darbo stažo bei sukauptos patirties darbuotojai buvo perkeliami į vyriausiojo darbų vykdytojo pareigas dėl didesnio apmokėjimo už vykdomas pareigas, tačiau darbo funkcijos nesikeisdavo. Pareiškėjas pažymėjo, kad niekada nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų gyventi ar dirbti – nuo gimimo gyvena Lietuvoje, nuo 1979 m. spalio mėnesio gyvena Klaipėdoje ir dirba toje pačioje įmonėje, moka mokesčius. Formalus pareigų pavadinimo pakeitimas negali būti pagrindas kompensacijai už ypatingas darbo sąlygas neskirti. Fondo valdyba 2015 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino ir paliko galioti Klaipėdos skyriaus sprendimą.

Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais 2009 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracineje byloje Nr. A5021477/2009, teigia, kad Klaipėdos skyriaus ir VSDFV sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, neatitinka teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, pažeidžia teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 49-53) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad į stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįtrauktas laikotarpis nuo 1987 m. kovo 31 d. iki 1991 m. sausio 3 d., įgytas pareiškėjui dirbant vyriausiojo darbų vykdytojo pareigose, kadangi ši pareigybė nesuteikia teisės gauti kompensaciją – ji neįvardinta buvusios TSRS Ministrų Tarybos 1956 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 1173 patvirtinto Gamybų, cechų, profesijų ir pareigų sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje „Pastatų ir statinių statyba“. Pareiškėjas dėl kompensacijos skyrimo į VSDFV Klaipėdos skyrių kreipėsi 2014 m. liepos 9 d. ir pateikė atitinkamus dokumentus. VSDFV Klaipėdos skyrius, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, atsisakė pareiškėjui skirti kompensaciją, kadangi jis neatitinka įstatymuose nustatytų reikalavimų kompensacijai gauti, be to, pagal iš Lietuvos gyventojų registro gautus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, kadangi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo tik 2005-09-01, o duomenų apie deklaruotą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje iki nurodytos datos nepateikė.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi nurodyta LVAT praktika, kadangi minėta byla nėra analogiška šiai bylai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes mano, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimą Nr. PE SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“; nutraukė administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5) I-12 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“; įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo J. S. 2014 m. liepos 9 d. prašymą „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas. Pažymėjo, kad kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skiriamos ir mokamos vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 67 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 267 patvirtintu Kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas). Teismas nurodė, kad pagal Socialinio draudimo pensijų įstatymo 26 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo 2 straipsnį, kompensacijos skiriamos turintiems teisę jas gauti asmenims, kurie šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai. Asmenys, kurie dėl kompensacijos skyrimo kreipėsi 2000 m. spalio 25 d. ar vėliau, turi teisę gauti kompensaciją, jeigu 2000 m. spalio 25 d. buvo nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai ir yra tokie kreipimosi dėl kompensacijos skyrimo dieną (Aprašo 3 punktas). Remdamasis Gyventojų registro tarnybos 2015 m. vasario 25 d. pažyma Nr. 4VA467 teismas nustatė, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje buvo deklaravęs laikotarpiu nuo 1981 m. gegužės 4 d. iki 2001 m. rugsėjo 6 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. Teismas sprendime pažymėjo, kad Klaipėdos skyrius, priimdamas sprendimą, vadovavosi tik aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, o Gyventojų registro tarnyba neturi duomenų apie jo gyvenamąją vietą šiuo laikotarpiu. Teismo vertinimu, tai nesudarė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, o kitų aplinkybių Klaipėdos skyrius, priimdamas 2014 m. spalio 28 d. sprendimą, netyrė ir nesiaiškino. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, šis įstatymas įsigaliojo tik 2003 m. sausio 1 d.

Teismas taip pat nustatė, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus (uždarosios akcinės bendrovės „Ranga“ pažymas, įrašus darbo knygelėje, priėmimo į darbą, pervedimo į kitas pareigas bei atleidimo iš darbo įsakymus ir įrašus asmens kortelėse), matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1979 m. spalio 29 d. iki 1987 m. kovo 30 d. bei nuo 1991 m. sausio 4 d. iki 1994 m. gegužės 1 d. dirbo Klaipėdos statybos tresto statybos valdyboje Nr. 7 (vėliau – akcinė bendrovė „Ranga“), buvo priimtas į meistro bei darbų vykdytojo pareigas, t. y. pareigas, įvardytas Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje, o laikotarpiu nuo 1987 m. kovo 31 d. iki 1991 m. sausio 3 d. – į vyriausiojo darbų vykdytojo pareigas, t. y. pareigas, neįvardytas Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje.

Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, priėjo prie išvados, kad Klaipėdos skyrius, priimdamas 2014 m. spalio 28 d. sprendimą nepagrįstai konstatavo, jog į pareiškėjo stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįtrauktinas laikotarpis nuo 1987 m. kovo 31 d. iki 1991 m. sausio 3 d., skundžiamas VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, t. y. nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), prieštarauja Socialinio draudimo pensijų įstatymo 67 straipsnio 2 daliai, Socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. VIII-1990 2 straipsniui.

Teismas dėl VSDFV 2015 m. sausio 2 d. sprendimo, remdamasis Pensijų įstatymo 45 straipsnio, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, LVAT praktika, nurodė, kad nepriklausomai nuo to, ar skundžiamas Fondo valdybos 2015 m. sausio 2 d. sprendimas būtų panaikintas ar ne, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, kadangi tai neturėtų įtakos Klaipėdos skyriaus sprendimo galiojimui, kuris sukelia pareiškėjui tiesiogines teisines pasekmes. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 dalimi, administracinę bylą dalyje dėl VSDFV 2015 m. sausio 2 d. sprendimo nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai.

Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių priimti sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo nurodė, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 31 straipsnio 2 punktą, prašymus gauti pensiją, pašalpą ar kitą išmoką priima ir ją skiria Fondo valdybos teritoriniai skyriai. Pagal Aprašo 15 punktą Socialinio draudimo teritoriniai skyriai, gavę prašymą ir dokumentus dėl kompensacijos, patikrina šių dokumentų išdavimo pagrįstumą, nustato asmens teisę gauti kompensaciją ar jos dalį ir per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo su visais reikiamais dokumentais gavimo raštišku sprendimu patvirtina šios teisės buvimą ar nebuvimą. Atsižvelgdamas į tai, kad naikinamas Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. PE SP2-333 “Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“, įpareigojo Klaipėdos skyrių per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 9 d. prašymą „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“.

III.

Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 92-96) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. PE SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“, ir VSDFV Klaipėdos skyrius įpareigotas per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 9 d. prašymą „Dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas“ ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dalyje dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimo Nr. PE SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“ panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas skyrimo atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai konstatavo, kad nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Pensijų įstatymas bei Tvarkos aprašas nenustato nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvokos. Teismas nepagrįstai priimant skundžiamą sprendimą vadovavosi tik aplinkybėmis, kad laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje ir, kad Gyventojų registro tarnyba neturi duomenų apie jo gyvenamąją vietą šiuo laikotarpiu.

2. Priešingai nei teigia teismas, nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoka įtvirtinta Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje. Kadangi kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Pensijų įstatymo ir Tvarkos aprašo nuostatomis, nustatančiomis, kad viena iš būtinų sąlygų gauti kompensacijai yra asmens buvimas nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju 2000 m. spalio 25 d., kreipiantis dėl kompensacijos skyrimo nuo 2000 m. spalio 25 d. ir vėliau, ją skiriant vadovaujamasi Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoka. Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenimis, pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo 2005 m. rugsėjo 1 d., t. y. 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas ir neatitiko Tvarkos aprašo 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų.

3. Gyventojų registro tarnybos išduotą 2015 m. vasario 25 d. pažymą apie asmens duomenis Nr. 4VA-467, pareiškėjas į bylą pateikė tik teismo posėdžio metu, todėl teismas nepagrįstai nusprendė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. PE SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“  prieštarauja  Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. VIII-1990 2 straipsniui.

4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 1984 m. balandžio 1 d. iki 1994 m. gegužės 1 d. dirbo darbų vykdytojo darbą, vadovavo darbininkams, stačiusiems naujus objektus, t. y. dirbo darbą, įvardytą Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje. Klaipėdos statybos valdybos Nr. 7 1987 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 26-k „Dėl pervedimo laikinam darbui“ 2 punkte nurodyta, kad J. L. J. pervesta nuo 1987 m. kovo mėn. 31 d. laikinam darbui darbų vykdytojo pareigoms su mėnesiniu atlyginimu 180 rublių. Tai prieštarauja pareiškėjo ir teismo posėdžio metu liudininkų duotiems parodymams, kad pareiškėjui dirbant vyr. darbų vykdytoju, į jo buvusias iki perkėlimo darbų vykdytojo pareigas nebuvo priimtas dirbti kitas darbuotojas.

5. Į bylą nebuvo pateiktos darbų vykdytojo ir vyr. darbų vykdytojo pareiginės instrukcijos, leidžiančios charakterizuoti darbų vykdytojui ir vyr. darbų vykdytojui pavestų darbo funkcijų pobūdį. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai taikė materialinės bei proceso teisės normas, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą atmesti iš esmės skunde teismui nurodytais argumentais.

Pareiškėjas papildomai nurodo, kad VSDFV Klaipėdos skyrius jo neinformavo apie trūkstamus dokumentus, todėl apie dokumentų trūkumą sužinojo tik gavęs Klaipėdos skyriaus sprendimą. Pažymėjo, kad atsakovas turėjo užtikrinti teisingą duomenų apie draudėjus, apdraustuosius asmenis ir išmokų gavėjus tvarkymą, o ne formaliai patikrinti Gyventojų registro duomenis. Pareiškėjas nuo 1979 m. spalio mėn. gyvena Klaipėdoje, dirba Klaipėdos statybos valdyboje Nr. 7, yra apdraustas ir moka mokesčius. Atsakovas neobjektyviai įvertino pareiškėjo pateiktus dokumentus, o nustatęs, kad jų trūksta, turėjo pareikalauti pateikti papildomus. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas pagrįstai konstatavo, kad jis visą laikotarpį nuo 1984 m. balandžio 1 d. iki 1994 m. gegužės 1 d. dirbo darbų vykdytojo darbą, vadovavo darbininkams, stačiusiems naujus objektus, t. y. dirbo darbą, įvardytą Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje.

Pareiškėjas tai pat nurodo, kad Klaipėdos skyriaus pateikti faktai dėl J. L. J. pervedimo nuo 1987 m. kovo 31 d. laikinam darbui darbų vykdytojo pareigoms su mėnesiniu 180 rublių atlyginimu, neatitinka tikrovės ir neturi nieko bendro su to paties įsakymo 1 punktu, kuriuo pareiškėjas perkeltas į vyr. darbų vykdytojo pareigas. L. J. į pareigas buvo perkelta laikinai, kad gautų didesnį atlyginimą, kadangi laukėsi kūdikio, kurį pagimdė 1987 m. liepos 2 d., jai nuo 1988 m. liepos 7 d. iki 1989 m. sausio 12 d. buvo suteiktos nemokamos atostogos vaikui prižiūrėti. Tai, kad ji niekada nedirbo vyr. darbų vykdytoja, patvirtina kortelėje padaryti įrašai. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl prašė jį palikti galioti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 101-107) prašo jį tenkinti iš esmės atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Papildomai nurodo, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Civilinio kodekso 2.12 straipsnio 1 ir 2 dalių nustatomis, kadangi nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvoka nurodyta specialiame Pensijų įstatyme. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad Klaipėdos skyriaus sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį į LVAT 2005 m. sausio 21 nutartį administracinėje byloje Nr. A5-42/2005, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ir laikotarpis, kai asmuo dirbo vyresniuoju ir vyr. darbų vykdytoju nebuvo įskaityti į stažą kompensacijai gauti. LVAT minėtoje nutartyje išaiškino, kad pareiškėjo teisei į kompensaciją įgyti reikšmingas fakto, kad pareiškėjas dirbo darbą, įtrauktą į Sąrašą Nr. 2, nustatymas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad teisę gauti kompensaciją pareiškėjas galėtų įgyti tik nustačius, kad jis nustatytą laiką dirbo tiesiogiai Sąraše Nr. 2 numatytą darbą, t. y. atitinkamose pareigose. Teigė, kad Klaipėdos skyrius skundžiamu sprendimu pagrįstai į pareiškėjo stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįtraukė laikotarpio nuo1987 m. kovo 31 d. iki 1991 m. sausio 3 d., kai pareiškėjas dirbo vyr. darbų vykdytoju. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesivadovavo LVAT praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Nagrinėjamu atveju atsakovas skundžia teismo sprendimo dalį, kuria panaikintas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. PE-SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“ ir VSDFV Klaipėdos skyrius įpareigotas per 30 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 9 d. prašymą dėl kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas. Sprendimo dalis, kurioje administracinės bylos dalis dėl Fondo valdybos 2015 m. sausio 2 d. sprendimo nutraukta, neskundžiama.

Pirmosios instancijos teismas sprendime nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimas Nr. PE-SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui kompensacijos už ypatingas darbo sąlygas, kadangi jis neatitinka Pensijų įstatymo 67 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2 ir 3 punktuose, 6 punkto 2 dalyje, 7 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas (asmens duomenys apie gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, o neturint gyvenamosios vietos – apie savivaldybę, kurioje jie gyvena, nėra įrašyti į Lietuvos Respublikos gyventojų registrą) bei neįgijo 12 metų 6 mėnesių stažo ypatingomis darbo sąlygomis iki 1995 m. sausio 1 d. arba 6 metų 3 mėnesių stažo ypatingomis sąlygomis laikotarpiu nuo 1986 m. sausio 1 d. iki 1994 m. gruodžio 31 d. Į stažą ypatingomis sąlygomis neįtrauktas laikotarpis nuo 1987 m. kovo 31 d. iki 1991 m. sausio 3 d., įgytas dirbant Klaipėdos statybos valdyboje Nr. 7 vyr. darbų vykdytojo pareigose, nes ši pareigybė nėra įvardinta Sąraše Nr. 2 XXIX skyriuje, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, t. y. nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir prieštarauja Pensijų įstatymo bei Socialinio draudimo pensijų įstatymo 56 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo Nr. VIII-1990 2 straipsniui.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556‑336/2011 yra pažymėjęs, kad „Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

Taigi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010)“.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be kita ko, nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius priimant ginčijamą sprendimą, vadovavosi vien tik aplinkybe, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, kadangi Gyventojų registro tarnyba neturi duomenų apie jo gyvenamąją vietą nurodytu laikotarpiu, tačiau teismo vertinimu, tai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatiniu Lietuvos gyventoju, kitų aplinkybių VSDFV Klaipėdos skyrius netyrė ir nesiaiškino.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje buvo deklaravęs laikotarpiu nuo 1981 m. gegužės 4 d. iki 2001 m. rugsėjo 6 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 67). Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad tokie duomenys jam nebuvo žinomi, juos pareiškėjas pateikė tik teismo posėdžio metu.

Tvarkos aprašo 26 punkte nustatyta, kad skiriant ir mokant kompensacijas, taikomi, be kita ko, ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 55, 59–71, 90, 94–97, 99–104 punktai.

Atsižvelgdamas į Nuostatų 67 punktą, VSDFV Klaipėdos skyrius, nustatęs, kad prie pareiškėjo prašymo pridėti ne visi reikiami dokumentai, per 5 darbo dienas turėjo pareigą pranešti pareiškėjui, kokie dokumentai turi būti pateikti papildomai. VSDFV Klaipėdos skyrius, neturėdamas pakankamai duomenų išvadai dėl pareiškėjo nebuvimo nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagrįsti, nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatinis Lietuvos gyventojas. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Pensijų įstatymas nenustato nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo sąvokos, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad vien tik aplinkybė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. nebuvo deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvoje, kadangi Gyventojų registro tarnyba neturi duomenų apie jo gyvenamąją vietą nurodytu laikotarpiu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas 2000 m. spalio 25 d. nebuvo nuolatiniu Lietuvos gyventoju.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 1984 m. balandžio 1 d. iki 1994 m. gegužės 1 d. dirbo darbą, nurodytą Sąrašo Nr. 2 XXIX skyriuje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą konstatavęs, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje surinktus įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnyje nurodytas taisykles. Remiantis šio straipsnio 1 dalimi, įrodymais administracinėje byloje laikytini visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra, o to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Teismas nagrinėdamas administracinę bylą yra saistomas proceso normų, be kita ko, įtvirtintų ABTĮ 57 straipsnyje, todėl nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes teismas vertina byloje surinktų įrodymų visumą, neišskirdamas atskirų įrodymų prieš kitus byloje surinktus įrodymus (pvz., vertindamas tiek rašytinius, tiek žodinius įrodymus). Pažymėtina, kad Tvarkos aprašo V skirsnis reglamentuoja kreipimąsi į VSDFV teritorinį skyrių dėl kompensacijos skyrimo, todėl šio skirsnio 14 punktas, nustatantis kompensacijai skirti reikalingų dokumentų, įrodančių darbo ypatingomis sąlygomis trukmę ir pobūdį, sąrašą, yra skirtas aptariamo teisinio santykio šalims – iš vienos pusės, asmeniui, pretenduojančiam gauti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas ar jos dalį, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjektui – atitinkamam VSDFV teritoriniam skyriui, skiriančiam bei mokančiam kompensaciją. Teismui, kuris nėra aptariamo teisinio santykio dalyvis, sprendžiant tarp nurodytų šalių kilusį ginčą dėl kompensacijos skyrimo ir mokėjimo Tvarkos aprašo 14 punkto nuostatos nėra privalomos, ir teismas šiomis nuostatomis vadovaujasi tik kaip papildomomis įrodymų vertinimo gairėmis, be jau minėtų ABTĮ 57 straipsnyje nustatytų privalomų įrodymų vertinimo taisyklių.

Todėl atsižvelgiant į minėtas nuostatas bei į tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė reikšmingas bylai aplinkybes ir jas įvertino, todėl apeliacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių iš naujo netiria ir pritaria teismo išvadai, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, priimdamas ginčijamą 2014 m. spalio 28 d. sprendimą, nepagrįstai konstatavo, jog į pareiškėjo stažą ypatingomis darbo sąlygomis neįtrauktinas darbo laikotarpis nuo 1987 m. kovo 31 d. iki 1991 m. sausio 3 d.

Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad nebuvo pateiktos darbų vykdytojo ir vyr. darbų vykdytojo pareiginės instrukcijos tik patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjo 2014 m. liepos 9 d. prašymas nebuvo išnagrinėtas visapusiškai ir objektyviai, skundžiamas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

Kaip nustatyta bylos medžiaga, pareiškėjas skunde teismui taip pat prašė panaikinti ir VSDFV 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-12.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-12 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ nutraukė konstatavęs, kad VSDFV 2015 m. sausio 2 d.  sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais nesutinka.

Tvarkos aprašo 27 punkte nustatyta, kad ginčai dėl kompensacijų nagrinėjami Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio nustatyta tvarka.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatos dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 1 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai; Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Taigi, tiek Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio, tiek Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos aiškiai įtvirtina skundų dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami Fondo valdybai, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai, todėl, vertinant įstatymuose nustatytus procesinius (procedūrinius) reikalavimus, kurių būtina laikytis, pareiškėjas, siekdamas tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą teisminės gynybos, šiuo atveju dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2014 m. spalio 28 d. sprendimo, privalėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip privalomą ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, o nesutikdamas su VSDFV sprendimu – kreiptis į teismą.

VSDFV 2015 m. sausio 2 d. sprendime Nr. (6.5)I-12 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ konstatavo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2014 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. PE SP2-333 „Dėl atsisakymo skirti kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas J. S.“ pagrįstai ir teisėtai atsisakė skirti pareiškėjui kompensaciją, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. Kadangi šiuo sprendimu patvirtintas teritorinio skyriaus sprendimas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad jis nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl nepagrįstai administracinę bylą dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti VSDFV 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-12 nutraukė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje naikinamas ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti VSDFV 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-12 tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 10 d. sprendimą pakeisti panaikinant sprendimo dalį, kuria administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-12 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ nutraukta ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. (6.5)I-12 „Dėl teisės į kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas“ panaikinti.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė