Administracinė byla Nr. eAS-315-821/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07431-2024-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. vasario 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų G. M. ir mažosios bendrijos „Ius LT“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų G. M. ir mažosios bendrijos „Ius LT“ skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Regionų administraciniame teisme 2024 m. gruodžio 20 d. priimtas nagrinėti pareiškėjo G. M. (toliau – ir pareiškėjas) ir mažosios bendrijos (toliau – ir MB) „Ius LT“ (toliau – ir Bendrija) (toliau abu kartu – ir pareiškėjai) skundas, kuriuo prašoma panaikinti atsakovo Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2024 m. lapkričio 21 d. įsakymą Nr. V4-110 „Dėl poveikio priemonių nemokumo administratoriams MB ,,Ius LT“ ir G. M. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas).

Pareiškėjai taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Tarnybos Įsakymą, nes jis nuo priėmimo momento sukelia tiesiogines teisines pasekmes – Bendrijos vadovė A. M. (toliau – ir vadovė) patiria realius finansinius nuostolius dėl negaunamų pajamų. Nors Įsakymu MB „Ius LT“ atimta teisė administruoti nemokumo procesus, tačiau de facto pagal Tarnybos nurodymą, Bendrija administruoja bankrutuojančius juridinius asmenis, už šią veiklą neturėdama teisės gauti pajamų. Pagal nemokumo administratorių atrankos taisykles, MB „Ius LT“ žinioje esančios administruojamos įmonės neleidžia Bendrijos vadovei savarankiškai, kaip fiziniam asmeniui, dalyvauti juridinių asmenų nemokumo administratorių atrankoje, nes Tarnybos sistemoje įrašyti duomenys, kad MB „Ius LT“ vis dar administruoja juridinius asmenis, nors Įsakymu šių konkrečių įmonių administravimas de jure uždraustas. Bendrijos vadovė turi teisę administruoti juridinių asmenų bankroto procesus. Ši teisė galioja ir nepanaikinta. Tačiau dėl Įsakymo ir dėl Tarnybos sistemoje esančių įrašų, kad vis dar Bendrijos vadovė administruoja juridinius asmenis, o Tarnyba šiuos įrašus atsisako pakeisti, yra patiriami tiesioginiai realūs finansiniai nuostoliai. Bendrijos vadovė, negalėdama dalyvauti nemokumo administratorių atrankoje, negali gauti užmokesčio, o tai daro tiesioginę įtaką ne tik jai, bet ir jos vaikams, kurie šiuo metu dėl nepakankamų šeimos pajamų yra priskirti prie socialiai remtinų. Neigiamos finansinės pasekmės tik didės. Tarnyba nurodė, jog mažiausiai 1,5 mėn. atrankos sistemoje gali būti įrašai, kad Bendrijos vadovė vis dar neva administruoja juridinius asmenis, o remiantis administracinių teismų viešai skelbiamais duomenimis apie vidutinę administracinių bylų nagrinėjimo trukmę, tikėtina, kad skundo nagrinėjimas truks ne mažiau nei 8 mėnesius. Galiojant Įsakymui, visą šį laiką MB „Ius LT“ ir jos vadovė negalės užsiimti nemokumo administravimo veikla ir gauti už tai teisėtas pajamas. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų iš esmės neįmanoma ar bent itin sudėtinga tiksliai apskaičiuoti ir kompensuoti Įsakymo galiojimo metu MB „Ius LT“ padarytą žalą, siekiant atkurti iki Įsakymo priėmimo buvusią teisinę padėtį. Dėl Įsakymo, neturint teisės administruoti nemokumo procesus, bus sudėtinga ar net neįmanoma nustatyti MB „Ius LT“ turtinius pavedimus.

Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 20 d. nutartimi įpareigojo atsakovą iki 2025 m. sausio 7 d. pateikti nuomonę / atsiliepimą į pareiškėjų prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Tarnyba 2025 m. sausio 6 d. nuomonėje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nurodė, kad nesutinka su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nes pareiškėjų prašymas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio argumentais ir samprotavimais, kurie nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Nemokumo administratoriui yra atimta teisė administruoti nemokumo procesus. Tuo atveju, jei Įsakymas teismo sprendimu bus panaikintas, nemokumo administratorius įgis tik teisę reikalauti jo galiojimo metu kilusios žalos atlyginimo, o žalos dydžio nustatymas tokiose bylose sudėtingas.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. sausio 7 d. nutartimi netenkino pareiškėjų G. M. ir MB „Ius LT“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šios nuostatos taikymo aspektu ir priėjo prie išvados, kad pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Teismas pažymėjo, kad prielaida, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kadangi pareiškėjai prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepagrindė jokiais įrodymais, teismas netenkino prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pažymėjęs, kad iš esmės pasikeitus situacijai, klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo šioje byloje galėtų būti nagrinėjamas iš naujo, t. y. ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjams vėlesnėje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 70 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjai atskirajame skunde prašo panaikinti įrašą Tarnybos tvarkomoje nemokumo administratorių duomenų bazėje apie pareiškėjams pritaikytą poveikio priemonę, Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti pareiškėjų prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, sustabdant Tarnybos Įsakymo galiojimą iki ginčo išnagrinėjimo ir galutinio teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo. Pareiškėjai taip pat prašo prie bylos pridėti naujus rašytinius įrodymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjų atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.       Teismas netinkamai aiškino ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo aspektu ir nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai nepagrindė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos padarymo rizikos. Nesutiktina, kad neigiama įtaka asmens finansinei padėčiai paprastai nėra laikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas. Teismas nevertino pareiškėjų individualios situacijos.

2.       Pareiškėjams paskirta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas, jau kitą dieną po poveikio priemonės paskyrimo pareiškėjai buvo išbraukti iš Nemokumo administratorių sąrašo. Bendrija nebegauna jokių pajamų, o tai daro įtaką M. šeimai, nes tai yra bendras jų šeimos verslas. Viešai skelbiama, kad Bendrija teikia konsultacijų paslaugas, tačiau iš tokios bendro pobūdžio veiklos negaunama jokių pajamų. Bendrijoje dirba vienas darbuotojas – vadovė, pareiškėjo sutuoktinė, kurios mėnesinės pajamos siekia 1 000 Eur, o Bendrijai panaikinus teisę administruoti nemokumo procesus, vadovė, kaip įgaliotas asmuo, taip pat negali administruoti nemokumo procesų, nors ji pati turi teisę administruoti juridinių asmenų bankroto procesus. Nepaisant to, Bendrija turi mokėti mokesčius valstybei, dėl ko patiria veiklos nuostolius, ir situacijai nesikeičiant gali būti sprendžiamas Bendrijos likvidavimo klausimas. Teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes.

3.       Pareiškėjas G. M. kartu su sutuoktine turi tris nepilnamečius vaikus, šeimos pragyvenimo išlaidos buvo dengiamos išimtinai iš nemokumo administravimo paslaugų teikimo veiklos, tačiau pareiškėjas išbrauktas iš Nemokumo administratorių sąrašo, nebegauna pajamų ir dėl to patiria emocinius išgyvenimus ir reputacinę riziką. Pareiškėjas nėra padaręs sunkios nusikalstamos veikos, Įsakymu pritaikyta pati griežčiausia poveikio priemonė ir dar panaikinta galimybė be „pereinamojo periodo“ ieškotis kitos veiklos, už kurią galėtų gauti pajamas.

4.       Tikėtina, skundo nagrinėjimas užtruks, galiojant Įsakymui nei Bendrija, nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė (Bendrijos vadovė) negalės užsiimti nemokumo administravimo veikla bei gauti pajamų. Pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bent jau skundo nagrinėjimo metu, būtų užtikrintas oresnis M. šeimos gyvenimas, pagerinta emocinė sveikata ir suteikta galimybė susirasti kitus pajamų šaltinius. Be to, pasibaigus pareiškėjo teisei administruoti nemokumo procesus Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) 127 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu, pareiškėjas pakartotinai kreiptis dėl teisės administruoti nemokumo procesus suteikimo galės ne anksčiau kaip po 2 metų nuo Įsakymo įsigaliojimo dienos, privalės išlaikyti kvalifikacinius egzaminus, taigi pareiškėjo perspektyvos toliau vykdyti nemokumo administravimo paslaugų veiklą – apribotos.

Atsakovas Tarnyba atsiliepime į atskirąjį skundą prašo netenkinti pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su skundžiama teismo nutartimi, vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo aspektu ir teigia, kad aplinkybė, jog pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes galima žala ir materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl Įsakymo priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjų argumentai dėl oresnio šeimos gyvenimo, yra nepagrįsti ir net nereikšmingi, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės instituto tikslas nėra „pereinamojo laikotarpio“ M. suteikimas ar emocinės sveikatos gerinimas, juolab, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių pusiausvyros principų bei viešojo intereso, o proporcingumo principas reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas, išnagrinėjus bylą, būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų G. M. ir mažosios bendrijos „Ius LT“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė naujus įrodymus (Bendrijos 2025 m. sausio 14 d. pažymas, Valstybinio socialinio draudimo forndo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdraustųjų sąrašo 2025 m. sausio 14 d. išrašą, A. M. banko sąskaitos išrašą apie iš Bendrijos gaunamas pajamas, santuokos liudijimą, vaikų gimimo liudijimus, informaciją apie pagrindines komunalines išlaidas, turimus būsto kreditus) ir prašo juos pridėti prie bylos, motyvuojant tuo, jog būtinybė vėliau pateikti naujus įrodymus kilo siekiant patikslinti skundžiamoje nutartyje įvertintas aplinkybes.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnyje nustatyta, jog atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šiame skyriuje nustatytas išimtis. Pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą. Atsižvelgiant į ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies bei 151 straipsnio nuostatas, pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos ar atskiro klausimo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Nagrinėjamu atveju yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas (ABTĮ 140 str. 1 d., 151 str.), o pareiškėjai nenurodė jokių priežasčių, kodėl pirmosios instancijos teismui neteikė A. M. banko sąskaitos išrašo apie iš Bendrijos gaunamas pajamas, santuokos liudijimo, vaikų gimimo liudijimų, informacijos apie pagrindines komunalines išlaidas, turimus būsto kreditus. Todėl netenkinamas pareiškėjų prašymas pridėti prie bylos minėtus naujus įrodymus. Taip pat netenkinamas pareiškėjų prašymas prie bylos pridėti Bendrijos 2025 m. sausio 14 d. pažymas, Valstybinio socialinio draudimo forndo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apdraustųjų sąrašo 2025 m. sausio 14 d. išrašą, nes apeliacinės instancijos teismas vertina pirmosios instancijos teismo 2025 m. sausio 7 d. nutarties teisėtumą bei pagrįstumą jos priėmimo metu, o aptariami įrodymai buvo sukurti po skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo.

ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Sprendžiant neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010; 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais <...>, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013; 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017; 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-157-602/2025).

Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki bus išnagrinėtas pareiškėjų skundas, sustabdyti Įsakymo vykdymą. Įsakymu pareiškėjui MB „Ius LT“ ir pareiškėjui G. M., kaip nemokumo administratoriaus Bendrijos darbuotojui, veikusiam Bendrijos vardu, skirta JANĮ 136 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta poveikio priemonė – teisės administruoti nemokumo procesus panaikinimas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų argumentus, kuriais jie grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, sprendžia, kad pareiškėjai nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos, nes byloje nėra išsamesnių duomenų apie bendrą pareiškėjų finansinę padėtį: nepateikti duomenys apie pajamas, kurias gaudavo konkrečiai iš nemokumo administratoriaus veiklos, o taip pat ir iš kitos viešai skelbiamos Bendrijos veiklos – konsultacinių paslaugų teikimo, bei pajamas, kurias pagrįstai tikėjosi gauti iš šios veiklos tęsiant priskirtus administruoti nemokumo procesus. Pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl emocinių išgyvenimų bei reputacijos pablogėjimo per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tai, kad, galiojant Įsakymui, pareiškėjai gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių ar sunkumų, nėra ypatinga (išskirtinė) aplinkybė, patvirtinanti tai, jog gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Nors pareiškėjas pabrėžė savo pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus, byloje nėra duomenų apie išlaidas, kurios yra skiriamos pareiškėjo nepilnamečiams vaikams išlaikyti. Pareiškėjai nurodė, jog, galiojant Įsakymui, nei Bendrija, nei pareiškėjas, nei jo sutuoktinė (Bendrijos vadovė) negalės užsiimti nemokumo administravimo veikla bei gauti pajamų, tačiau šie pareiškėjų teiginiai yra abstraktaus pobūdžio, deklaratyvūs, nes ignoruojama Bendrijos vykdoma kita veikla – konsultacijų teikimas, kuri galėtų užtikrinti pareiškėjams pelno gavimą, nenurodytos priežastys, dėl kurių pareiškėjo sutuoktinė negalėtų teikti nemokumo administravimo paslaugų individualiai, atskirajame skunde akcentavus jos teisę administruoti juridinių asmenų bankroto procesus. Kadangi pareiškėjai neįrodė, kad tuo atveju, jeigu Įsakymas būtų panaikintas, pareiškėjų patirta žala (jeigu tokia atsirastų), negalėtų būti atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju nebūtų proporcingas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nevertina pareiškėjų prašymo panaikinti įrašą Tarnybos tvarkomoje nemokumo administratorių duomenų bazėje apie pareiškėjams pritaikytą poveikio priemonę.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, įvertinusi pareiškėjų prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir nurodytas priežastis, dėl kurių ji turi būti taikoma, atsižvelgusi į keliamo ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo taikyti pareiškėjų prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Todėl pareiškėjų prašymas taikyti pageidaujamas reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinamas.

Dėl pareiškėjų atskirajame skunde pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje bylinėjimosi išlaidų klausimas nėra sprendžiamas, nes šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi byla nėra išnagrinėjama iš esmės ir nėra priimamas sprendimas proceso šalies naudai ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-251-968/2024).

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų G. M. ir mažosios bendrijos „Ius LT“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Beata Martišienė

                                Iveta Pelienė

                                Ernestas Spruogis