Civilinė byla Nr. e2-4425-1065/2021

Teisminio proceso Nr. 2-31-3-00209-2021-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.1.5; 2.6.28.1; 3.1.7.6; 3.2.6.1; 3.2.6.5

 (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 30 d.

Pakruojis

Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų teisėja Kristina Jurevičienė,

sekretoriaujant Loretai Armalienei,

dalyvaujant atsakovui R. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Osvalda“ ieškinį atsakovams R. Š., L. K. dėl skolos, palūkanų priteisimo,

nustatė:

ieškovė kreipėsi į teismą, ieškiniu prašydama priteisti solidariai iš atsakovų R. Š. ir L. K. 793,69 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų; priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai 198,25 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovei iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Osvalda“ turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškiniu nurodoma, kad 2014 m. spalio 3 d. UAB „Automagija“ ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau tekste – VPK) sudarė Sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimo Nr. 40-IL-5865, pagal kurią UAB „Automagija“ įsipareigojo, įgaliotam VPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. UAB „Automagija“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti sutartyje nurodytas išlaidas. 2014 m. lapkričio 12 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu į transporto priemonių saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini), buvo pervežtas automobilis FORD PROBE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje saugomas iki 2015 m. balandžio 14 d. Transporto priemonės savininkas teisės pažeidimo padarymo momentu buvo atsakovė L. K., o valdytojas (vairuotojas) – atsakovas R. Š.. 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija“ perleido Ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių apskrities VPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti iš atsakovų transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimo bei palūkanų mokėjimo.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovė L. K. nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nors ieškovė teigia, kad atsakovė L. K. buvo Transporto priemonės savininkė 2014 m. lapkričio 12 d., faktiškai situacija yra tokia, kad L. K. transporto priemonės savininko statuso nebeturi nuo 2014 m. balandžio 4 d., ką patvirtina pridedama transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis. Apskritai, L. K. šioje civilinėje byloje yra netinkama šalis.

Atsakovas R. Š. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

2021 m. rugsėjo 29 d. ieškovė pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašo priimti ieškinio dalies atsisakymą ir nutraukti civilinę bylą atsakovės L. K. atžvilgiu. Nurodė, kad ieškinio dalies atsisakymo ir bylos nutraukimo pasekmės ieškovei yra žinomos. Nurodė, kad L. K. bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl jos pačios kaltės, todėl jos iš ieškovės atsakovei nepriteistinos. Civilinę bylą teismo posėdyje prašo nagrinėti ieškovės atstovei nedalyvaujant, ieškinio reikalavimus atsakovui R. Š. palaiko visa apimtimi ir prašo ieškinį tenkinti.

Atsakovės atstovas iki teismo posėdžio pateikė prašymą bylą nagrinėti L. K. ir jos atstovui nedalyvaujant, nurodė, kad atsakovė apie teismo posėdį yra informuota. Prašė priimti ieškovės ieškinio atsisakymą nuo ieškinio L. K. atžvilgiu ir civilinę bylą šioje dalyje nutraukti. Priteisti L. K. naudai iš UAB „Osvalda“ 363 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Atsakovas R. Š. teismo posėdyje nurodė, kad su ieškiniu iš esmės sutinka. Prie (duomenys neskelbtini) nuvažiavo į griovį, mašiną paliko ir ji buvo nutempta. Automobilį F. P. pirko (duomenys neskelbtini), „ant savęs“ nepersiregistravo. Automobilį buvo nusipirkęs sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, savininkas buvo jis. Po įvykio transporto priemone daugiau nepasidomėjo. Ieškinį pripažįsta, sutinka, kad yra skolingas ieškinyje nurodytą sumą. Toje vietoje, kur yra deklaravęs gyvenamąją vietą negyvena, todėl pranešimų apie skolą nėra gavęs, nebent tėvai paėmė.

Ieškinys atsakovo R. Š. atžvilgiu tenkintinas visiškai.

Priimtinas ieškovės reikalavimų L. K. atsisakymas, civilinė byla šioje dalyje nutrauktina.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. spalio 3 d. UAB „Automagija” ir Šiaulių apskrities AVPK sudarė Sutartį dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo, jų saugojimo ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių pervežimo ir saugojimo Nr. 40-IL-5865, pagal kurią UAB „Automagija” įsipareigojo, įgaliotam Šiaulių AVPK policijos pareigūnui iškvietus, atvykti į nurodytą vietą priverstinai nuvežti transporto priemonę ir saugoti savo aikštelėje. Pagal sutarties 4.1 punktą UAB „Automagija“ įgijo teisę už priverstinį transporto priemonės nuvežimą, pervežimą ir saugojimą iš automobilio savininko, valdytojo ar įgalioto asmens reikalauti atlyginti sutartyje nurodytas išlaidas: už transporto priemonių transportavimą – 320 Lt plius 67,20 Lt PVM (112,14 Eur), už saugojimą – 20 Lt (5,79 Eur) už parą.

2014 m. lapkričio 12 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu iš (duomenys neskelbtini) į transporto priemonių saugojimo aikštelę (duomenys neskelbtini) buvo pervežtas automobilis FORD PROBE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir joje saugomas iki 2015 m. balandžio 14 d. Ieškovės į bylą pateiktais iš Šiaulių apskrities VPK gautais duomenimis transporto priemonės savininkė teisės pažeidimo padarymo metu buvo L. K., o valdytojas (vairuotojas) – R. Š.. 2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija“ perleido Ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių apskrities VPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises.

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 33 straipsnio (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d., t. y. transporto priemonės priverstinio nuvežimo metu) 6 dalyje buvo nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai.

Tiek atsakovas R. Š. paaiškinimais teismo posėdžio metu, tiek ir L. K. atsiliepimu į ieškinį tvirtino, kad automobilio F. P. savininke 2014 m. lapkričio 12 d. padaryto administracinių teisės pažeidimų padarymo metu nebuvo L. K.. Iš 2014 m. balandžio 4 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad L. K. minėtą dieną pardavė G. P., gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Teismo posėdžio metu R. Š. patvirtino, kad transporto priemonę pirko iš vyriškio (duomenys neskelbtini). 2015 m. vasario 27 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-114-744/2015 taip pat užfiksuoti administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens R. Š. paaiškinimai, kad „automobilį „F. P.“ nusipirko prieš du mėnesius iki eismo įvykio, tačiau nespėjo įregistruoti, automobilis neapdraustas, be techninės apžiūros“ (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Esant minėtoms aplinkybėms, atsakovui R. Š. pripažįstant ieškinį, ir nesant byloje priešingų duomenų, teismas sprendžia nesant būtinybės plačiau argumentuoti išvadą, jog aptariamo įvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas R. Š.. Ieškovės teiginio, jog iki šiol su ja nėra atsiskaityta už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, saugojimo laikotarpio ar pan., atsakovas R. Š. neginčijo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 187 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas, kaip transporto priemonės savininkas, turi pareigą atlyginti dydžio ginčo transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas.

2019 m. sausio 14 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartimi UAB „Automagija“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atlyginimą už automobilių priverstinį nuvežimą ir saugojimą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2019 m. lapkričio 1 d. sutarčių su Šiaulių apskrities VPK pagrindu ir į visas kitas su tuo susijusias teises. Todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti transporto priemonių saugojimo išlaidų atlyginimo bei palūkanų mokėjimo. Ieškovė ne kartą pranešimais kreipėsi į atsakovą, informuodama apie reikalavimo teisių į jį perleidimo sutarties sudarymą, siūlydama geranoriškai apmokėti Transporto priemonės saugojimo išlaidas. Tačiau atsakovas iki šiol nėra atsiskaitęs su ieškove už minėto automobilio transportavimo ir saugojimo paslaugas. Todėl ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo pagrįstas ir tenkintinas iš atsakovo R. Š. ieškovės naudai priteistina 793,69 Eur transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų bei 198,25 Eur palūkanų.

Taip pat iš atsakovo priteistinos ieškovei penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Pareikšto reikalavimo atsakovės L. K., kaip automobilio savininkės atžvilgiu ieškovė proceso eigoje atsisakė paaiškėjus, jog ji transporto priemonę buvo pardavusi iki įvykio. Atsakovas R. Š. šios aplinkybės neginčijo, ją anksčiau nurodytais argumentais esant įrodytą pripažino ir teismas. Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio (CPK 42 straipsnio 1 dalis), o teismas atsisakymo gali nepriimti, tik jei tai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, todėl ieškovės atsisakymas nuo ieškinio atsakovės L. K. atžvilgiu priimamas (CPK 140 straipsnio 1 dalis), šioje dalyje byla nutraukiama ((duomenys neskelbtini) straipsnio 4 punktas).

Vadovaujantis CPK 79 straipsniu, 93 straipsnio 1 dalimi, iš atsakovo ieškovei priteistinas 22 Eur žyminis mokestis bei 267,05 Eur už advokato pagalbą.

Atsiliepimu iš ieškinį atsakove patraukta L. K. pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės 363 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos teisinei pagalbai už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir pateikimą teismui.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, kai civilinė byla nutraukiama, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos remiantis priežasties teorija; lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas, o procesinis šalių elgesys, įvertinus bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastingumą, šalių apdairumą, rūpestingumą atliekant procesinius veiksmus, taip pat ir ieškinio padavimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-690/2018).

Ieškovė su tokiu prašymu nesutinka, nurodydama, kad pareiškimą dėl ieškinio dalies atsisakymo L. K. atžvilgiu pateikė susipažinusi su 2014 m. balandžio 4 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi bei atsiliepimu į ieškinį. Teigia, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidos susidarė ne dėl ieškovės, o dėl pačios atsakovės veiksmų – teisinės pareigos išviešinti nuosavybės teisės į transporto priemonę praradimo nevykdymo.

Vertinant ieškovės atsisakymo nuo ieškinio priežastis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo aspektu, pastebėtina, jog duomenų apie tai, kad, kaip teigia ieškovė, būtent vadovaudamasi viešaisiais Transporto priemonių registro duomenimis, ji L. K. identifikavo kaip galimą atsakovę – transporto priemonės savininkę. Pažymos ar kitokio dokumento apie tokių duomenų patikrinimą viešajame registre byloje nėra. Byloje pateikta Šiaulių apskrities VPK informacija apie saugotų ir konfiskuotų transporto priemonių savininkus ir valdytojus, tačiau neaišku, kokias šaltiniais remiantis ji nustatyta. Aplinkybė, kad 2014 m. balandžio 20 d. L. K. iniciatyva VĮ „Regitra“ transporto priemonė buvo išregistruota, teismo vertinimu, nepatvirtina, kad ji buvo transporto priemonės savininkė įvykio, po kurio automobilis F. P. buvo priverstinai nuvežtas, savininkė, o greičiau priešingai. Būtent po transporto priemonės išregistravimo visi suinteresuoti asmenys galėjo žinoti, kad L. K. nebėra šios transporto priemonės savininkė. Transporto priemonė priverstinai nuvežta praėjus beveik septyniems mėnesiams po to. Duomenų, kad ieškovė būtų tikrinusi viešo registro duomenis prieš kreipdamasi į teismą ir pareikšdama ieškinį, nėra. Taigi, spręstina, kad ieškovė vadovavosi ne aktualiais ir ne oficialiais šaltiniais apie transporto priemonę ir jos priklausomybę. Be to, į bylą kartu su ieškiniu pateiktame 2015 m. turto arešto akte asmeniu, kurio turtas areštuojamas, nurodomas R. Š.. Aplinkybė, kad R. Š. buvo įgijęs transporto priemonę ir yra jos savininkas, nustatyta ir 2015 m. vasario 27 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-114-744/2015, L. K. kaip galimai konfiskuotino turto savininkė apie posėdį net nebuvo informuota ir į jį kviesta. Pažymėtina ir aplinkybės, kad 2014 m. balandžio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi L. K. automobilį F. P. pardavė ne R. Š., o kitam asmeniui. Minėtus duomenis ieškovės advokatė, vykdydama jai suteiktas funkcijas, neabejotinai galėjo gauti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors ieškiniu ir nurodoma, kad ieškovė ir iki ieškinio teismui pateikimo ne kartą kreipėsi į atsakovus pranešimais apie reikalavimo teisių perleidimą ir skolą, byloje nėra duomenų apie tokių pranešimų siuntimą L. K., pateikti tik duomenys apie pranešimų siuntimą būtent R. Š..

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidas atsakove patraukta L. K. patyrė dėl ieškovės inicijuotos bylos, atsakovės procesinį elgesį teismas vertina kaip tinkamą, o jos patirtas atstovavimo išlaidas pagrįstomis, todėl ieškovė įpareigotina atlyginti L. K. turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 279 straipsnio 2 dalimi, 285–287 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo R. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

- 793,69 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt tris eurus 69 ct) skolos

- 198,25 Eur (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis eurus 25 ct) palūkanų

- 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 991,94 Eur (devynių šimtų devyniasdešimt vieno eurų 94 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme – 2021 m. balandžio 2 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo

- 267,05 Eur (du šimtus šešiasdešimt septynis eurus 5 ct) išlaidų advokato pagalbai ir

- 22 Eur (dvidešimt du eurus) žyminio mokesčio. 

Civilinę bylą dalyje pagal ieškovės UAB „Osvalda“ reikalavimus atsakovei L. K. nutraukti.

Priteisti iš UAB „Osvalda“, juridinio asmens kodas 245195140, atsakovei L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 363 Eur (tris šimtus šešiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.

Teisėja        Kristina Jurevičienė