Civilinė byla Nr. 2A-2044-798/2015

                                                             Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21955-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 25.3.; 60.; 99.5.; 99.9.;

121.14.; 121.21.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės A. D. ieškinį dėl išlaidų už prarastą siuntą priteisimo iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gerviva“.

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

ieškovė pareikštu teismui ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 23 140 Lt žalos už prarastą siuntą ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ji, 2012-11-28, Londone, siuntų pervežimo bendrovei „Sigmus“ (dabar UAB „Gerviva“) perdavė siuntą, kuri svėrė 65 kg, pristatymui adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajonas. Siuntos perdavimas pervežimui buvo įformintas 2012-11-28 siuntos priėmimo dokumentu. Siuntoje buvo ieškovės asmeniniai daiktai, kurių vertė 23 140 Lt. Daiktų sąrašas buvo pateiktas UAB „Sigmus“ elektroniniu paštu info@siuntos.co.uk, kuris nurodytas ant siuntos priėmimo dokumento. Nesulaukusi siuntos, ieškovė paskambino į bendrovę, nurodytais kvite telefonais, tačiau konkretaus atsakymo negavo. Ieškovė išsiuntė 2012-12-20 prašymą dėl daiktų paieškos ir sąrašą dingusių daiktų, nurodydama jų kainą. Elektroninių paštu gavo 2012-12-21 atsakymą iš UAB „Gerviva”, kad kelių savaičių bėgyje problema bus išspręsta. Problema  taikiu būdu išspręsta nebuvo, todėl  ieškovė prieš kreipėsi į teismą, taip pat registruotu paštu išsiuntė 2013-03-21 pretenziją, kurią atsakovas gavo 2013-03-25. Į pretenziją atsakovas neatsakė ir  žalos ieškovei neatlygino (b.l.1-3).

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti.

Nurodė, kad ieškovės siuntinys nebuvo pristatytas į nurodytą vietą, kadangi 2012 m. Londone buvo įvykdyta vagystė iš „Segmus LD“ sandėlio, kurios metu buvo pavogta daug siuntų ir krovinių. Įvykis registruotas policijoje, t.y.  Dagenham Metropolitam Police station. Visiems klientams, su kurias buvo galimybė susisiekti, pranešta apie vagystę, ir vadovaujantis Siuntų pervežimo taisyklėmis, atlyginti nuostoliai. Teigė, kad prieš siunčiant vertingus daiktus, jie turi būti įvertinti, tokiu atveju siunta keliauja kaip įvertinta siunta ir tai pažymima kvite bei užsakyme. Kitais atvejais žala atlyginama pagal taisykles. Kadangi ant siuntos priėmimo dokumento ieškovė patvirtino, jog susipažino su siuntų gabenimo taisyklėmis, atsakovas nesutiko atlyginti ieškovės nurodytą 23 140 Lt žalą, nes siunta nebuvo įvertinta, tai įrodė ir ieškovės pateiktas Lietuvos pašto pranešimas (b.l.27-29).

Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas J. M. prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad visas UAB „Sigmus“  funkcijas nuo 2012 m. perėmė UAB „Gerviva“. Prarastus daiktus ieškovė pirko banko kortele. Dingus daiktams ieškovė nesikreipė į Ryšių reguliavimo tarnybą, tačiau ji kreipėsi tiesiogiai į atsakovą.

Atsakovo atstovas R. R. palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai paaiškino, kad visiems klientams, įvykus vagystei, buvo atlyginta. Teigė, kad UAB „Sigmus“ yra tarpininkė su lietuviška kompanija,  todėl ieškovė nebuvo atsakovo klientė.  Atsakovo atstovas advokato padėjėjas J. K. su ieškiniu nesutiko. Papildomai paaiškino, kad atsakovas byloje yra netinkamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Konstatavo, kad faktiškai ieškovės sutartis buvo sudaryta su „Segmus LTD“ ir UAB „Gerviva“, kuri yra „Segmus LTD“ atstovė Lietuvoje, todėl UAB „Gerviva“ argumentą, kad jis yra netinkamas atsakovas šioje byloje, atmetė kaip nepagrįstą.  Teismas, atsižvelgęs į tai, jog pagal  Lietuvos teismų praktiką vagystė laikoma neišvengiama aplinkybe tik išimtiniais atvejais, t. y. kai ji įvykdoma iš tiesų ypatingomis aplinkybėmis – jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis, tačiau nagrinėjamoje byloje tokių ypatingų aplinkybių nenustatė, sprendė, jog atsakovo kaltė preziumuojama. Teismas nurodė, kad pagal LR Pašto įstatymo12 str. 10 d. 2 p. numatyti atvejai kai pašto paslaugų teikėjas žalos neatlygina, kai žala padaryta dėl siuntėjo kaltės, nes jis pažeidė pašto paslaugų teikėjo reikalavimus dėl pakuotės, daiktų įpakavimo ar dėl ypatingų siunčiamojo daikto (prekės) savybių. Pagal Lietuvos Respublikos pašto įstatymą įvertintoji pašto siunta - pašto siunta, kurią sugadinus ar kuriai dingus siuntėjui atlyginama jo nurodyta pašto siuntos vertė. Siunčiant didelės vertės siuntas klientai (Siuntėjai)  gali įvertinti siuntas nustatyta tvarka deklaruodami siunčiamų prekių (daiktų) vertę ir papildomai sumokėdami siuntos įvertinimo mokestį. Jei siunčiama apdraustoji (įvertintoji) pašto siunta, siuntėjas ant pašto siuntos pakuotės turi užrašyti draudimo (įvertinimo) sumą skaitmenimis ir žodžiais. Draudimo (įvertinimo) suma turi būti nurodyta litais, centai nerašomi. Ši suma negali buti taisoma, braukoma, rašoma pieštuku (Pašto paslaugų tiekimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1V-332). Už dingusią registruotąją pašto korespondencijos siuntą, kurios siuntėjas neįvertino, taip pat už joje sugadintus visus daiktus (prekes) – suma, lygia siuntimo išlaidoms.

Įvertinęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad byloje neįrodyta, jog atsakovo veiksmai ieškovei sukėlė turtinę žalą, taip pat nėra įrodymų dėl ieškovei padarytos turtinės žalos dydžio, t.y. byloje yra pateiktas tik dingusių daiktų sąrašas, tačiau nėra pagrįstų įrodymų, kad būtent tie daiktai už tokią kainą buvo siuntoje. Pažymėjo, kad ieškovė, prieš sudarydama sutartį su atsakovu, buvo supažindinta su siuntų gabenimo taisyklėmis, turėjo visas galimybes apsispręsti ar siuntai yra reikalingas draudimas, išsiaiškinti kokios sąlygos reikalingos jos gabenimui, kokią riziką jį prisiima, todėl šiuo atveju prisiėmė atsakomybę už neįvertintos (neapdraustos) pašto siuntos siuntimą. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad nesant civilinės atsakomybės pagrindų visumos, negali būti ir prievolės atsakovui atlyginti ieškovei minimus nuostolius. Vertindamas nurodytais principais visus nagrinėjamojoje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas vertino, kad ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo iš atsakovo neįrodytas, todėl jį atmetė.  Kadangi kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir byloje esantys įrodymai esminės reikšmės bylai neturėjo, teismas atskirai jų neaptarė. Iš ieškovės atsakovo naudai priteisė 1 000 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat sprendė, kad iš ieškovės išieškotinos 10,32 Lt pašto išlaidos (b.l.65-69).

Apeliantė (ieškovė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir pririmti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog dingusios siuntos pradėjo ieškoti nedelsiant, 2012-12-20 išsiuntė atsakovui dingusių daiktų sąrašą, nurodant jų vertę bei prašymą dėl dingusių daiktų paieškos organizavimo. Mano, jog atsakovas piktybiškai vengė ieškovės, nuo jos slapstėsi, todėl ieškovei teko kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo. Sutinka su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, jog siunta dingo dėl atsakovo kaltės. Apeliantės nuomone, teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, nes ieškovė aktyviai ieškojo pradingusios siuntos, kreipėsi į atsakovą. Mano, jog teismas galėjo nukrypti nuo  nuostatos, jog ieškovės siunta nebuvo registruota ir vertinti, jog žala įrodyta. Teigia, kad teismas privalėjo taikyti CK 6.249 straipsnio 1 dalį, Pašto įstatymo 12 straipsnio 6 dalies 1 punktą ir nustatyti padarytą nuostolį pats bei priteisti iš atsakovo už prarastą 65 kg registruotą siuntą siuntimo išlaidas (b.l.70-72).

Atsakovas pateiktu atsiliepimu į apeliacinį skundą su skundu nesutinka bei prašo palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, jog siuntos dingimo fakto neginčija. Jeigu ieškovė būtų kreipusis į atsakovą jo nurodytais kontaktais arba į Ryšių reguliavimo tarnybą, jos pretenzija būtų išnagrinėta. Atsakovo nuomone, ieškovės sudarytas ir pateiktas dingusių daiktų sąrašas bei jų vertė negali būti  laikomi žalos dydį įrodančiu dokumentu, kadangi siunčiami vertingi daiktai turi būti įvertinti ir tai turi būti pažymėta pašto kvite bei užsakyme. Ieškovė susipažino su krovinių gabenimo taisyklėmis, jai turėjo būti žinoma, kad už siuntinio turinį atsako siuntėjas (b.l.78-79).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nustatyta, kad ieškovė, 2013-11-28 būdama Londone, perdavė pašto siuntų bendrovei, „Sigmus“ kurjeriui 65 kg siuntą, kurioje buvo asmeniniai ieškovės ir vaikiški  daiktai (b.l. 10). Siuntos perdavimas pervežimui buvo įformintas 2012-11-28 siuntos priėmimo dokumentu; siunta turėjo būti pristatyta adresu (duomenys neskelbtini), Mažeikių rajonas (b.l.9). Ieškovė siuntos gavimo adresu nesulaukė. 2013-03-21 registruotu paštu išsiuntė pretenziją atsakovui, tačiau jokio atsakymo į ją negavo (b.l.13). Nagrinėjamojoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo priimtas 2013-05-17 teismo įsakymas, kuris 2013-08-23 panaikintas, nes nepavyko įteikti procesinių dokumentų atsakovui (b.l.17-18). Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūroje buvo 2013-09-26 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veiklos požymius, numatytus BK 182 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo atlikimas 2014-01-14 perduotas Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1policijos komisariatui. Šis ikiteisminis tyrimas 2014-03-07 nutrauktas, nes nustatyta, jog nepadaryta veikla, turinti nusikaltimo požymių (b.l.20-22).

Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl CK 6.249 straipsnio l dalies normos, nustatančios, kad jei šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, taikymo. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo  nuostolių dydį nustatyti pats (b.l. 71).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog jam buvo žinoma aplinkybė dėl 2012 m. įvykusios vagystės iš „Segmus LTD“ sandėlio, todėl, jei ieškovė būtų pasikreipusi į UAB „Gerviva“ nurodytais kontaktais, jai būtų pasiūlytas jos problemos sprendimo būdas, be to apeliantė galėjo kreiptis į  Ryšių reguliavimo tarnybą, kuri buvo informuota apie vagystę, įvykdytą Londone, iš „Segmus LTD“  sandėlio (b.l. 78). Iš 2012-04-02 UAB „Sigmus“ akcininkų protokolo nustatyta, jog UAB „Sigmus“ perdavė UAB „Gerviva“, užsiimančiai siuntų ir pervežimo paslaugomis, teisę naudotis UAB „Sigmus“ priklausančiomis klientų duomenų bazėmis, domenais, logotipais, prekiniais ženklais bei internetinėmis svetainėmis www.siuntos.co.uk ir www.pirkanglijoje.lt (b.l. 56).  Apeliantė dingusių daiktų sąrašą, nurodant jų vertę, išsiuntė 2012-12-20 elektroniniu paštu info@siuntos.co.uk. Apeliantė gavo iš UAB „Gerviva“ 2012-12-21 atsakymą, kuriame atsakovas padėkojo už informaciją ir nurodė, jog problemą spręs bei susisieks su ieškove po kelių savaičių. Konstatuotina, jog atsakovui 2012-12-21 buvo žinoma apie apeliantės dingusią siuntą, tačiau jis nesiėmė jokių veiksmų, susijusių šios problemos sprendimu, nenukreipė apeliantės kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, neinformavo apie teisių iš UAB „Sigmus“ perėmimą. Pagal Pašto įstatymo 12 straipsnio 1 dalį siuntėjas pretenziją dėl žalos atlyginimo už dingusią pašto siuntą, dingusius, trūkstamus ar apgadintus siųstus daiktus gali pareikšti pašto paslaugos teikėjui per 6 mėnesius nuo pašto siuntos išsiuntimo dienos. Apeliantė,  nepasibaigus šio straipsnio 1 dalyje nustatytam terminui,  2013-03-21 pateikė UAB „Sigmus“ pretenziją dėl žalos atlyginimo (b.l. 13). Atsakovas į pretenziją neatsakė.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais. Teismas, apskaičiuodamas nukentėjusio asmens žalą, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų padaryti išvadą, jog tam tikri faktai buvo arba jų nebuvo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė nepateikė įrodymų dėl jai padarytos turtinės žalos dydžio, kadangi  byloje esantis tik dingusių daiktų sąrašas nėra dokumentas, pagrindžiantis, jog būtent tie daiktai už tokią kainą dingusioje siuntoje buvo, taipogi ieškovės pašto siunta, kaip to reikalauja taisyklės, įvertinta nebuvo.

Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes, šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus turi pagrindo tik iš dalies sutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pagal CPK 177 str. įrodymais yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 159 str. nustato teismo pareigą rūpintis esminių bylos aplinkybių nustatymu, suteikia teismui teisę tokias aplinkybes galinčius patvirtinti įrodymus išreikalauti (CPK 160 str.1 d.2 p.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamos bylos specifika yra dar ir ta, kad sutartį sudarė vartotojas ir verslininkas, kuriam taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai teikiant paslaugas, nei fiziniams asmenims, veikiantiems savo asmeninių, šeimos poreikių tenkinimo sferoje.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismas nesiaiškino esminių bylos aplinkybių, susijusių su žalos nustatymo dydžiu, nepareikalavo ieškovės pateikti tiesioginių ar netiesioginių įrodymų apie žalos dydį, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė prarastus daiktus pirko banko kortele, nes neįvertino, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš vartojimo teisinių santykių. Teismas tokio pobūdžio bylose turi būti aktyvus, ex officio identifikuoti vartojimo sutartis ir taikyti tiek bendrus visoms vartojimo sutartims, tiek sutarties rūšies nulemtus vartotojo teisių gynimo būdus, rūpintis esminių bylos aplinkybių nustatymu (CPK 159 str.). Kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra pažymėjęs, kad vartotojų teisių gynimo bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008).

Iš siuntos kvito kopijos nustatyta, jog UAB „Sigmus“ pervežimui priėmė 2 pašto siuntos kiekius, 65 kg už 65 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų kainą, o  apeliantė siuntą perdavė bei su siuntų gabenimo taisyklėmis susipažino; siuntai suteiktas kodas Nr. (duomenys neskelbtini) (b.l. 9). Taigi, siunta buvo registruota, tačiau neįvertinta, tai pat nebuvo sudarytas daiktų (prekių) aprašas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2012 m. gruodžio mėn. Londone buvo įvykdyta vagystė iš „Segmus LD“ sandėlio, kurios metu buvo pavogta daug siuntų ir krovinių. Įvykis registruotas Dagenham Metropolitam Police station. Ieškovės siunta, kurios kodas (duomenys neskelbtini), taip pat buvo pavogta iš sandėlių, esančių Londone Maybells Commercial Estate, Ripple Road, Barking, IG11 OTT.  Nėra duomenų kur pašto siunta dingo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tokia aplinkybė, kaip turto neišsaugojimo faktas dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų neatitinka nenugalimos jėgos (force majeure) kriterijų, tačiau vertina, jog pagal  Pašto įstatymo 12 straipsnio 5 dalies 1 punktą, jeigu dėl pašto paslaugos teikėjo kaltės dingsta ar buvo sugadintos pašto siuntos, jose trūksta daiktų (prekių) ar daiktai (prekės) apgadinti, už dingusią registruotąją pašto siuntą, taip pat už dalį dingusių ar apgadintų daiktų (prekių) ar sugadintus visus daiktus (prekes) jis atlygina sumą, kuri lygi dviguboms siuntimo išlaidoms. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamojoje byloje atsakovo kaltė preziumuojama, pašto siunta buvo registruota, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmos instancijos teismas turėjo svarstyti atsakovo pareigą atlyginti apeliantei nuostolius, neatsižvelgiant į tai, kad ieškovė (apeliantė) teismo vertinimu nepagrindė žalos dydžio ir neprašė atlyginti pašto siuntimo išlaidų. Minėta suma nors iš dalies kompensuotų ieškovės patirtus nuostolius dėl siuntos dingimo.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, būtina nustatyti aplinkybes dėl ieškovės patirtos neturtinės (moralinės) žalos, kadangi ieškinyje yra nurodyta, kad ieškovė patyrė ne tik materialinę bet ir moralinę žalą, nes siunta pradingo prieš pat šventes, t.y. Šv. Kalėdas, kai ji (ieškovė) laukėsi vaikelio ir todėl patyrė stresą.

Nors ieškinio rezoliucinėje dalyje ieškovė nenurodė kokios konkrečios neturtinės žalos sumos ji prašo priteisti iš atsakovo, tačiau pirmosios instancijos teismas pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje, privalėjo nustatyti terminą ieškovei galutinai suformuluoti savo reikalavimus, pasiūlant tikslinti ieškinio dalyką. Akcentuotina, kad vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, kadangi šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus.

Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo neįvertintas bei neištirtas aplinkybes bei jų mastą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė, galėjusi lemti nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir bylą perduotina nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui.

Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, o bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, tačiau atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, galimai naujų įrodymų gavimo būtinumą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šiuo atveju bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme lemtų bylos nagrinėjamą beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl mano, jog yra tikslinga bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, nagrinėsiančiam bylą iš naujo.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą  ir bylą  perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                                  Andrutė Kalinauskienė

                                                                                    Vilija Mikuckienė

                                                                                                        Antanas Rudzinskas