Administracinė byla Nr. I-2059-189/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00689-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. rugsėjo 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. C. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti atlyginti 8 000 Eur neturtinę žalą už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K (b. l. 1–5).
Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė kalėdamas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. Nurodo, kad buvo kalinamas Lukiškių TI-K patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas pagal teisės aktų reikalavimus vienam asmeniui plotas, todėl taip pažeidė jo, kaip kalinčio asmens, teisę. Trūko apšvietimo ir buvo tamsu, todėl tai pakenkė jo akims. Kamerose drėgmė buvo didelė, trūko oro, buvo šalta. Kamerose įrengtas tualetas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros, todėl negalėjo tinkamai juo naudotis, kadangi galėjo matyti kiti asmenys, t. y. nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu. Be to, atvykus ar išvykus (etapavimu) asmens krata daroma antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, kalinančiam asmeniui turi būti sudaryta galimybė praustis ne rečiau kaip du kartus per savaitę, tam kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, pablogėjo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė (b. l. 1–5).
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–16).
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymo nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybę naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Pažymi, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, o Higienos norma HN 134:2015 sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusios kameros ploto reikalavimų nenumato. Atsakovės atstovo teigimu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše, todėl įstaiga teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Nurodo, kad apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Dėl atliekamų kratų ir asmens apžiūros sąlygų nurodo, kad jos atliekamos laikantis visų reikalavimų, siekiant surasti ir paimti draudžiamus turėti daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijose besislapstančius suimtuosius. Suimtiesiems ir nuteistiesiems atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos, privalomai atliekama visuminė krata atskiroje patalpoje.
Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodo, kad šiuo atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pagrindo priteisti jo prašomą žalą nėra. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo, nepagrindžiamas prašomos priteisti žalos dydis, todėl reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nepagrįstu (b. l. 10–16).
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė ginčo laikotarpiu kalėdamas Lukiškių TI-K.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. Byloje pateiktas pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafikas patvirtina, kad jis Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. (b. l. 10–11, 17–22).
Pažymėtina, kad reikalavimai atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, padarytą fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, peržengia viešosios teisės ribas, todėl, sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz., LVAT sprendimus administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, Nr. A-822-619/2009).
Dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio ploto užtikrinimo
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildina dėl neteisėtų Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, kurie pasireiškė tuo, kad jis ginčo laikotarpiu buvo kalinamas perpildytose kamerose, kurios neatitiko teisės aktais nustatytų vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų.
Ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai, nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – HN 134:2015). Pažymėtina, kad HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, normoje nėra nurodytas. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3 p. reikalavimus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad iš bendro kameros ploto turėtų būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą T. prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą L. ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą O. prieš Lenkiją). EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją) pažymėta, kad, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl kamerų ploto ir jose kalinčių asmenų skaičiaus ginčo nėra. Bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. pareiškėjas buvo kalinamas 3 dienas (2016 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. lapkričio 22 d. įskaitytinai) pažeidžiant teisės aktais nustatytą kameros plotą (3,6 kv. m), tenkantį vienam asmeniui (atskaičius sanitarinio mazgo plotą – 0,56 kv. m). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. kalint Lukiškių TI-K buvo pažeista jo subjektinė teisė 3 dienas būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 m2 kameros ploto, todėl šiuo atveju viešojo administravimo institucijos neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti.
Dėl privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad tualetas įrengtas prie durų, nėra uždaras, todėl jį būnant sanitariniame mazge, bet kada galėjo pamatyti budėtojas. Pareiškėjo teigimu, naudodamasis tualetu jausdavo diskomfortą, pažeminimą ir nepatogumų.
Tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Atsakovės atstovas paaiškino, kad tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, tačiau teismas su atsakovės atstovo nurodytais argumentais nesutinka. Teismo nuomone, tualetas turi būti įrengtas taip, kad suimtasis (nuteistasis), juo besinaudodamas, nebūtų matomas kitų asmenų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad dalinis tualeto atskyrimas pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamų potyrių.
EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą ar akutę (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kaliniams reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas, Lukiškių TI-K nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. pripažintinas pagrįstu. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. pažeidė jo subjektinę teisę privatumo aspektu, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai vertintini kaip pagrįsti.
Dėl ventiliacijos, apšvietos ir temperatūros
HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Taigi, kamerų vėdinimas per langus atitinka HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkto reikalavimus, kuriuose nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
HN 134:2015 14 punkte nustatyta, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Atsakovės atstovas į bylą pateikė Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. kovo 14 d. pranešimą „Dėl A. C. skundo“, kuriame nurodė, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra skaidraus stiklo langai. Minimalus lango plotas yra 0,824 kv. m (0,8 m x 1,03 m) (b. l. 66–68), o gyvenamosiose kamerose dirbtinė apšvieta yra ne mažesnė kaip 200 lx.
HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Iš teismui pateiktų Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktų nustatyta, kad patikrinimo metu HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 26–31). Pažymėtina, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją raštu nesikreipė (b. l. 23), konkrečių atveju neišskyrė ir nenurodė, todėl abstraktaus pobūdžio teiginiai, nesudaro konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės dėl netinkamos apšvietos, temperatūros ir drėgmės, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taigi šiuo aspektu pareiškėjo išdėstyti argumentai dėl ventiliacijos, apšvietos ir temperatūros kamerose atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl naudojimosi dušu tvarkos
Pareiškėjas skunde taip pat reiškia pretenzijas dėl naudojimosi dušu tvarkos, kad jam suteikiama galimybė nusiprausti 15 min. viena kartą per savaitę.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4–5 nuostatas, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 71–79). Pažymėtina, kad pareiškėjas sutinka, kad kalinimo vietoje yra sudaryta galimybė nusiprausti po dušu 15 min. vieną kartą per savaitę. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nepateikti įrodymai, paneigiantys šias aplinkybes, Lukiškių TI-K administracijos veiksmuose pažeidimų nenustatyta, todėl pareiškėjo argumentai šiuo aspektu atmesti kaip nepagrįsti.
Dėl asmens apžiūros
Pareiškėjas nurodo, kad asmens apžiūra vykdoma antisanitarinėmis sąlygomis.
Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ 148 punkte nustatyta, kad siekiant surasti ir paimti į suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų sąrašus neįtrauktus daiktus, aptikti pabėgimui rengiamas vietas, surasti laisvės atėmimo vietų teritorijoje besislapstančius suimtuosius arba nuteistuosius, atliekamos suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos bei apžiūros. Instrukcijos 150 punkte nustatyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų, laisvės atėmimo vietų teritorijų ir patalpų kratos ir apžiūros gali būti planinės ir neplaninės.
Įvertinęs teisės aktų nuostatas, darytina išvada, jog Lukiškių TI-K pareigūnai turėjo teisę atlikti pareiškėjo asmeninę kratą, todėl jokių pažeidimų nepadarė. Pažymėtina, kad pareiškėjas nei dėl kalinimo sąlygų, nei dėl atliekamos asmens apžiūros sąlygų į Lukiškių TI-K administraciją raštu nesikreipė (b. l. 23), konkrečių aplinkybių nenurodė, todėl abstraktaus pobūdžio teiginiai, nesudaro konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl asmens apžiūros antisanitarinėmis sąlygomis atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visas, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita.
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Nors pareiškėjas konkrečiai ir aiškiai neįvardijo, kaip pasireiškė neturtinė žala, nekonkretizavo prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau, įvertinus tai, kad jo kalinimo laikotarpiu nustatytas privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, ir kalinimo minimalaus ploto, tenkančio kameroje vienam asmeniui (3 dienas pagal nacionalinę teisę) pažeidimai, darytina išvada, kad tai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl sudaro pagrindą pripažinti, kad buvo padaryta žala.
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti atlyginti 8 000 Eur neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d., tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui privatumas tualete ir plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, būtų neužtikrintas sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 450 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu bei kalinimo plotas, tenkantis vienam asmeniui kameroje, laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 17 d. iki 2017 m. sausio 10 d. (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-617-415/2017, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3362-624/2016).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. C. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti A. C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Bronius Januška