Civilinė byla Nr. e2A-204-934/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01463-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3; 2.6.10.1; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.2.3; 2.6.10.2.4.1; 3.1.7.11; 3.3.1.20

(S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. gegužės 16 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“, atsakovų D. A., Č. O. (Č. O.) ir L. V., I. A., K. V., V. D., L. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir atsakovo L. L. prisidėjimą prie atsakovo D. A. apeliacinio skundo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios kooperatinės bendrovės kredito unijos „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., Č. O. ir K. V. dėl žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė likviduojama dėl bankroto kooperatinė bendrovė kredito unija „Vilniaus kreditas“ (toliau – ir ieškovė, ar LKB KU „Vilniaus kreditas“, ar Unija) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jos naudai:

1.1.                      solidariai iš atsakovų I. A. (toliau – ir I. A.), V. D. (toliau – ir V. D.), L. V. (toliau – ir L. V.), K. V. (toliau – ir K. V.), Č. O. (Č. O.) (toliau – ir Č. O.), L. L. (toliau – ir L. L.), L. P. (toliau – ir L. P.), D. A. (toliau – ir D. A.) (toliau visi atsakovai kartu – atsakovai) 495 447,45 Eur žalos, sukeltos pertvarkant uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Difera“ paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atlyginimo;

1.2.                      solidariai iš atsakovų I. A., V. D., L. V., Č. O., L. L., D. A. 741 072,66 Eur žalos, sukeltos pertvarkant UAB „Good Factor“ paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atlyginimo;

1.3.                      iš atsakovų 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos;

1.4.                      iš atsakovų ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ieškinys yra reiškiamas dėl Unijai padarytos žalos, kurią savo veiksmais sukėlė jos valdybos, paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos nariai, pertvarkydami UAB „Difera“ (toliau – ir Difera) ir UAB „Good Factor“ (toliau – ir Good Factor) paskolas.

3.       Ieškovė paaiškino, kad Difera ir Nacionalinė mokėjimų agentūra prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) 2011 m. gegužės 24 d. sudarė paramos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paramos sutartis 1) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtrai) veiklos srities „ne žemės ūkio veikla“. 2012 m. liepos 23 d. tarp ieškovės, kredito unijos (toliau – ir KU) „Amber“ ir Difera buvo sudaryta sindikuotos paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Paskolos sutartis 1), kuria Difera suteikta 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskola, numatant, kad paskolos paskirtis – inovatyvios gamybos bazės kaimiškose vietovėse steigimas ir plėtra (toliau – ir Projektas 1). Galutinis kredito grąžinimo terminas, numatytas Paskolos sutartyje 1 – 2013 m. liepos 10 d. Sindikuota paskola buvo suteikta tokia tvarka: 300 000 Lt (86 886,01 Eur) suteikia KU „Amber“; 900 000 Lt (260 658,02 Eur) suteikia ieškovė. Siekdama užtikrinti iš Paskolos sutarties 1 kylančias prievoles Difera įkeitė: lėšas, gautinas iš NMA pagal Paramos sutartį 1; žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį; įsipareigojo įkeisti įrangą, įsigytą paskolos lėšomis. Vėliau, 2013 m. liepos 18 d. hipotekos lakštu ir 2013 m. rugsėjo 20 d. įkeitimo lakštu iš Paskolos sutarties 1 kylančių prievolių užtikrinimui Difera įkeitė: įmonę Difera; įrengimus (drėgnomatį); įrangą, įsigytą Projekto 1 įgyvendinimui. Be to, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ir UAB Žemės paskolų garantijų fondo (toliau – ir ŽŪPGF) garantija ne mažiau kaip 70 proc. paskolos sumos. Tiek ieškovės, tiek KU „Amber“ suteikta kredito dalis pagal Paskolos sutartį 1 turėjo būti grąžinama vienu mokėjimu, Diferai gavus paramos lėšas.

4.       Ieškovė nurodė, kad 2012 m. kovo 24 d. su pagal Projektą 1 įsigyjamos įrangos tiekėju UAB „Costum“ (toliau – ir Tiekėjas 1) buvo sudaryta įrangos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Atitinkamai, 2012 m. liepos–rugpjūčio mėn. mokėjimais ieškovė sumokėjo paskolos sumą į Difera sąskaitą Unijoje. Vis dėl to, pasikeitus aplinkybėms, įrangos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) nebuvo įvykdyta, tačiau 2013 m. kovo 12 d. su Tiekėju 1 buvo sudaryta nauja įrangos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). 2013 m. balandžio 26 d. Difera pateikė NMA mokėjimo prašymą, siekdama gauti 97 500 Lt (28 237,95 Eur) paramos išmoką. 2013 m. birželio 11 d. Difera pateikė Unijai prašymą dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo nurodydama, kad Tiekėjas 1 negalės laiku pagaminti ir pristatyti įrangos. Atitinkamai, Difera pagal sutarties su NMA sąlygas negalės kreiptis dėl pagal Paramos sutartį 1 mokėtinų lėšų, kurios tiesiogiai nukreipiamos skolai pagal Paskolos sutartį 1 grąžinti. Atsižvelgiant į minėtą prašymą, 2013 m. liepos 9 d. tarp ieškovės, KU „Amber“ ir Difera buvo pasirašytas Paskolos sutarties 1 pakeitimas, kuriuo paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. spalio 15 d., visą kredito dalį grąžinant ieškovei bei KU „Amber“ vienu metu, gavus paramos lėšas. 2013 m. birželio 6 d. Difera iš NMA gavo 70 525,00 Lt (20 425,45 Eur) dydžio pirmąją išmoką pagal Paramos sutartį 1, o 2013 m. rugpjūčio 13 d. pagal Paramos sutartį 1 gautas pirmojo Projekto 1 įgyvendinimo etapo lėšas – 70 500 Lt (20 418,21 Eur), Difera pervedė Paskolos sutarties 1 vykdymui. 2013 m. liepos 30 d. Difera pateikė NMA antrąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 1 151 425,00 Lt (333 475,73 Eur) paramos išmoką. 2013 m. rugsėjo 9 d. Difera pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos pertvarkymo, prašydama skolą pertvarkyti sekančiai: atsisakyti dalies Unijos naudai įkeistų lėšų pagal Paramos sutartį 1 su NMA; leisti pagal Paramos sutartį 1 gaunamas II Projekto 1 etapo įgyvendinimo lėšas nukreipti Projekto 1 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), o ne paskolos dengimui; likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per penkerius metus, paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. kovo 15 d. 2013 m. rugsėjo 25 d. ieškovės paskolų komitetas pritarė Paskolos sutarties 1 pertvarkymui, numatant, jog pagal Paramos sutartį 1 iš NMA gautinos II etapo lėšos yra nukreipiamos visiškam atsiskaitymui su KU „Amber“, o likusios II etapo lėšos gali būti naudojamos kaip apyvartinės skolininko lėšos. Kartu, pritarta paskolos pagal Paskolos sutartį 1 grąžinimo termino pratęsimui iki 2018 m. rugpjūčio 5 d., paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. balandžio 5 d. Paskolų komitete už nurodytą sprendimą balsavo paskolų komiteto pirmininkas L. L., ir komiteto nariai D. A. bei L. P.. Tą pačią dieną, t. y. 2013 m. rugsėjo 25 d. ieškovės valdyba pritarė Difera Paskolos sutarties 1 pertvarkymui. Valdyboje už nurodytą sprendimą balsavo valdybos pirmininkė ir administracijos vadovė I. K. ir valdybos narys V. D.. 2013 m. rugsėjo 27 d. ieškovės stebėtojų taryba taip pat pritarė Difera Paskolos sutarties 1 pertvarkymui. Stebėtojų taryboje už nurodytą sprendimą balsavo stebėtojų tarybos pirmininkas L. V. bei stebėtojų tarybos nariai K. V. ir Č. O.. 2013 m. spalio 8 d. ieškovė ir Difera pasirašė atitinkamą Paskolos sutarties 1 pakeitimą, kuriuo Difera buvo leista panaudoti Projekto 1 paramos lėšas ne visų įsipareigojimų ieškovei įvykdymui, o Projekto 1 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), nepaisant Difera vykdytų Paskolos sutarties 1 pažeidimų.

5.       Ieškovė nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 26 d. Difera iš NMA gavo 1 151 425,00 Lt (333 475,73 Eur) dydžio antrąją išmoką pagal Paramos sutartį 1. 2013 m. gruodžio 16 d. Difera pateikė NMA trečiąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 49 042,00 Lt (14 203,54 Eur) paramos išmoką. 2014 m. vasario 20 d. Difera iš NMA gavo 49 042,00 Lt (14 203,54 Eur) dydžio trečiąją išmoką pagal Paramos sutartį 1. Dar iki 2013 m. spalio 8 d. Paskolos sutarties 1 pakeitimo Difera vėlavo vykdyti savo įsipareigojimus. 2014 m. gegužės 15 d. ieškovė Diferai pateikė raginimą įvykdyti pradelstus įsipareigojimus, o 2014 m. spalio 15 d. informavo Diferą apie sankcijas, taikomas už sutarties sąlygų nevykdymą. 2014 m. spalio 21 d. ieškovė nutraukė Paskolos sutartį 1 dėl netinkamo Difera įsipareigojimų vykdymo (įsipareigojimų nevykdymo). 2015 m. vasario 12 d. NMA nutraukė Paramos sutartį 1 su Difera. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi Difera iškelta bankroto byla, o Projektas 1 taip ir nebuvo įgyvendintas. Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. balandžio 27 d. 2015 m. gegužės 25 d. ieškovė pateikė 369 453,26 Eur dydžio finansinį reikalavimą Difera bankroto byloje. Visgi, realizavus visą Difera priklausiusį turtą (įskaitant ir turtą, įkeistą Unijai), ieškovės reikalavimas nebuvo patenkintas, t. y. skola ieškovei buvo sumažinta iki 303 649,36 Eur. Šio ieškinio pateikimo dieną Difera yra bankrutavusi ir išregistruota. Ieškovei pateikus prašymą ŽŪPGF dėl įsipareigojimų pagal garantiją įvykdymo, ŽŪPGF atsisakė išmokėti garantinę išmoką, kadangi buvo pažeistos kredito, Difera bei NMA paramos lėšų, skirtų Projekto 1 įgyvendinimui, išmokėjimo sąlygos, nebuvo vykdoma tinkama kredito panaudojimo priežiūra, taip pat, jog nebuvo įgyvendintas Projektas 1. Siekdama gauti garantinę įmoką, Unija kreipėsi į teismą, prašydama iš ŽŪPGF priteisti 178 041,05 Eur garantinę išmoką. Pirmosios instancijos teismas Unijos ieškinį atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019, teismas panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 24 d. sprendimą bei tenkino Unijos ieškinį iš dalies ir priteisė Unijos naudai tik 10 628,87 Eur garantijos sumą, t. y. tik apie 6 proc. ieškovės prašytos priteisti sumos, ir 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Minėtoje apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, kad Unijos valdymo organai ir paskolų komitetas netinkamai įvertino Paskolos sutarties 1 pakeitimo, sudaryto 2013 m. spalio 8 d. riziką ir neužtikrino Paskolos sutarties 1 vykdymo priežiūros. 2019 m. gruodžio 10 d. Unija gavo ŽŪPGF išmoką, priteistą Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, tačiau akivaizdu, jog suteikiant kreditą Diferai bei sutinkant pertvarkyti Paskolos sutartį 1, Unija patyrė žalos. Neįvykdytų įsipareigojimų suma, po ŽŪGPF garantinės išmokos išmokėjimo pagal Paskolos sutartį 1 viso sudaro 312 916,94 Eur, iš kurių 234 715,49 Eur negrąžinta kredito dalis, 45 932,22 Eur palūkanos, 32 269,23 Eur delspinigiai.

6.       Ieškovės vertinimu, galutinai pasibaigus išieškojimui iš Difera turto, Unija patyrė didelės žalos dėl Unijos vadovų bei paskolų komiteto narių veiksmų, tinkamai neprižiūrint Paskolos sutarties 1 sąlygų vykdymo bei priimant sprendimus, kuriais pakeistos Paskolos sutarties 1 sąlygos ir leista nukreipti Projekto 1 paramos lėšas ne prievolių Unijai įvykdymui, o apyvartinėms lėšoms.

7.       Ieškovė paaiškino, kad Good Factor ir NMA 2011 m. vasario 3 d. sudarė paramos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paramos sutartis 2) pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtrai) veiklos srities „ne žemės ūkio veikla“. 2013 m. sausio 30 d. tarp ieškovės ir Good Factor buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Paskolos sutartis 2), kuria Good Factor suteikta 1 461 000 Lt (423 134,85 Eur) paskola, numatant, kad paskolos paskirtis – investicijų pagal projektą „Baldų ruošinių cecho įrengimas Obeliuose“ finansavimui (toliau – Projektas 2). Galutinis kredito grąžinimo terminas numatytas Paskolos sutartyje 2 – 2014 m. sausio 30 d. Iš Paskolos sutarties 2 kylančių prievolių užtikrinimui Good Factor įkeitė: reikalavimo teises į lėšas, gautinas iš NMA pagal Paramos sutartį 2; lėšas, gautinas iš NMA pagal Paramos sutartį 2; nuomos teises, kylančias iš 2012 m. birželio 28 d. nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos su M. Š. dėl 700 kv. m. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); lėšas (ne mažiau kaip 731 000 Lt (211 712,23 Eur), esančias įrangos tiekėjo ar kredito unijos sąskaitoje, į kurią išmokamos paskolos lėšos; įsipareigojo įkeisti įrangą, įsigytą paskolos lėšomis. Vėliau, 2014 m. vasario 3 d. Iš Paskolos sutarties 2 kylančių prievolių užtikrinimui Good Factor įkeitė įrangą, įsigytą Projekto 2 įgyvendinimui. Paskolos grąžinimas taip pat buvo užtikrintas ŽŪPGF garantija ne mažiau kaip 50 proc. paskolos sumos.

8.       Ieškovė nurodė, kad 2012 m. liepos 24 d. su pagal Projektą 2 įsigyjamos įrangos tiekėju OU „Online Pro“6 (toliau – Tiekėjas 2) buvo sudaryta įrangos pirkimo–pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią Good Factor susitarė pirkti kieto kuro pramoninį katilą, keturis komplektus medienos džiovyklų bei baldų ruošinių frezavimo, gręžimo, skobimo, šlifavimo ir kitokio apdirbimo stakles. Pagal Paskolos sutartį 2 ieškovė 2013 m. kovo 19 d. į Good Factor sąskaitą pervedė 423 134,85 Eur (1 461 000 Lt), iš kurių 211 422,61 Eur (730 000 Lt) pervesta tą pačią dieną. Pagal 2013 m. kovo 27 d. ir 2013 m. balandžio 25 d. sudarytus prekių perdavimo–priėmimo aktus Tiekėjas 2 perdavė Good Factor dalį įrangos. 2013 m. gegužės 31 d.1 Good Factor pateikė NMA pirmąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 7 150 Lt (2 070,78 Eur) paramos išmoką. 2013 m. liepos 23 d. Good Factor iš NMA gavo 7 150 Lt (2 070,78 Eur) dydžio pirmąją išmoką pagal Paramos sutartį 2. Šios lėšos buvo reinvestuotos į Projektą 2. 2013 m. liepos 31 d. Good Factor pateikė NMA antrąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 802 993 Lt (232 562,85 Eur) paramos išmoką. 2013 m. spalio 17 d. Good Factor iš NMA gavo 802 993 Lt (232 562,85 Eur) dydžio antrąją išmoką pagal Paramos sutartį 2. Šios lėšos buvo pervestos į Good Factor sąskaitą Unijoje. 2013 m. spalio 30 d. Good Factor pateikė NMA trečiąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 802 993 Lt (232 562,85 Eur) paramos išmoką. NMA atsisakė išmokėti trečiąją išmoką. 2013 m. gruodžio 30 d. Good Factor pateikė NMA ketvirtąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 154 661 Lt (44 792,92 Eur) paramos išmoką. 2014 m. liepos 1 d. Good Factor iš NMA gavo 77 330,50 Lt (22 396,46 Eur) dydžio išmoką pagal Paramos sutartį 2.

9.       Ieškovė nurodė, kad 2013 m. spalio 17 d. susitarimu dėl 2012 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo susitarta, kad pirkėjos Good Factor 1 461 000 Lt mokėjimas paskirstomas taip: 1 235 375 Lt suma įskaitoma į jau pristatytos įrangos kainą, o 225 625 Lt suma įskaičiuojama avansu už CNC, penkių ašių staklių gamybą. Šiame susitarime šalys taip pat susitarė, kad Good Factor ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po pranešimo iš Tiekėjo 2 gavimo apie įrangos pagaminimą sumoka 60 proc. įrangos kainos, t. y. 108 781,28 Eur (375 600 Lt). 2013 m. gruodžio 9 d. ieškovė nurodytą sumą – 108 781,28 Eur (375 600 Lt) už mokėtoją Good Factor pervedė Tiekėjui 2. 2013 m. spalio mėnesį Good Factor pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos pertvarkymo, prašydama leisti dalį pagal Paramos sutartį 2 gaunamos paramos lėšų nukreipti Projekto 2 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), o ne atsiskaitymui su ieškove bei prašydama likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per penkerius metus. 2013 m. lapkričio 21 d. ieškovės paskolų komitetas pritarė Paskolos sutarties 2 pertvarkymui, numatant, jog tik maža dalis (100 000 Lt iš numatytų 802 993 Lt) pagal Paramos sutartį 2 iš NMA gautinų II etapo lėšų yra nukreipiamos atsiskaitymui su ieškove pagal Paskolos sutartį 2, o likusios II etapo lėšos gali būti naudojamos kaip apyvartinės skolininko lėšos. Taip pat paskolų komitetas pritarė tam, jog dalis paskolos, ne mažesnė nei 563 628,00 Lt būtų grąžinta ieškovei ne vėliau kaip per 1 d. d. nuo IV etapo Paramos 2 lėšų gavimo. Kartu, pritarta paskolos pagal Paskolos sutartį 2 grąžinimo termino pratęsimui iki 2018 m. lapkričio 5 d., paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. liepos 5 d. Paskolų komitete už nurodytą sprendimą balsavo paskolų komiteto pirmininkas L. L. ir komiteto narys D. A.. Tą pačią dieną, t. y. 2013 m. lapkričio 21 d. Good Factor Paskolos sutarties 2 pertvarkymui pritarė tiek ieškovės valdyba, tiek stebėtojų taryba. Valdyboje už nurodytą sprendimą balsavo valdybos pirmininkė ir administracijos vadovė I. K. ir valdybos narys V. D.. Stebėtojų taryboje už nurodytą sprendimą balsavo stebėtojų tarybos pirmininkas L. V. bei stebėtojų tarybos narys Č. O.. 2013 m. gruodžio 4 d. ieškovė ir Good Factor pasirašė atitinkamą Paskolos sutarties 2 pakeitimą, kuriuo Good Factor buvo leista panaudoti Projekto 2 paramos lėšas tik minimalia dalimi (100 000 Lt iš numatytų 802 993 Lt) įsipareigojimų ieškovei įvykdymui, o visas likusias išmokėtas paramos lėšas buvo leista nukreipti Projekto 2 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), nepaisant Good Factor vykdytų Paskolos sutarties 2 pažeidimų. 2014 m. rugpjūčio 28 d. ir 2014 m. rugsėjo 5 d. ieškovė paskolos gavėjai Good Factor pateikė raginimus įvykdyti pradelstus įsipareigojimus. 2014 m. spalio 8 d. ieškovė nutraukė Paskolos sutartį 2 dėl netinkamo Good Factor įsipareigojimų vykdymo (įsipareigojimų nevykdymo). Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi Good Factor iškelta bankroto byla. 2015 m. spalio 19 d. ieškovė pateikė prašymą dėl 561 259,22 Eur dydžio finansinio reikalavimo Good Factor bankroto byloje patvirtinimo. 2015 m. liepos 27 d. NMA priėmė sprendimą dėl Paramos sutarties 2 su Good Factor nutraukimo. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-585227/2015 buvo patvirtintas Good Factor kreditorių sąrašas, kuriame įtrauktas ir Unijos 561 259,22 Eur finansinis reikalavimas. Vis dėlto, realizavus visą Good Factor priklausiusį turtą (įskaitant ir turtą, įkeistą ieškovei), ieškovės reikalavimas nebuvo patenkintas, t. y. skola ieškovei buvo sumažinta iki 479 396,17 Eur. 2017 m. rugpjūčio 25 d. Unija kreipėsi į ŽŪPGF dėl garantinės išmokos išmokėjimo, tačiau ŽŪPGF 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išmokėti garantinę išmoką. Siekdama gauti garantinę išmoką Unija kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti iš ŽŪPGF 182 344,23 Eur garantinės išmokos. Pirmosios instancijos teismas atmetė Unijos ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019, kuria paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą ir atmetė Unijos ieškinį ŽŪPGF dėl garantinės išmokos priteisimo. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad: „Esant nurodytoms aplinkybėms sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atlikdama 108 781,28 Eur (375 600 Lt) sumos sumokėjimą tiekėjai, nors neturėdama duomenų apie CNC 5 ašių apdirbimo staklių pagaminimą ir paruošimą pristatyti skolininkei, ieškovė, turėdama pareigą rūpestingai administruoti Paskolos sutartį, atidžiai sekti kredito būklę, elgėsi neatsakingai bei rizikingai.“ Neįvykdytų įsipareigojimų suma, po Good Factor bankroto proceso pabaigos pagal Paskolos sutartį 1 sudaro viso 479 396,17 Eur, iš kurių 364 688,46 Eur negrąžinto kredito suma, 26 649,03 Eur palūkanos, 88 058,68 Eur delspinigiai. Taigi, galutinai pasibaigus išieškojimui iš Good Factor turto, Unija patyrė didelės žalos dėl Unijos vadovų bei paskolų komiteto narių veiksmų, tinkamai neprižiūrint Paskolos sutarties 2 sąlygų vykdymo bei priimant sprendimus, kuriais pakeistos Paskolos sutarties 2 sąlygos ir leista nukreipti Projekto 2 paramos lėšas ne prievolių Unijai įvykdymui, o apyvartinėms lėšoms.

10.       Ieškovės vertinimu, ieškovės vadovų – valdybos narių (įskaitant pirmininką), stebėtojų tarybos narių (įskaitant pirmininką) bei paskolų komiteto narių (įskaitant pirmininką) atžvilgiu taikytina solidarioji atsakomybė.

11.       Ieškovė nurodė, kad bylos aplinkybių susiklostymo metu Unijos valdymo organais buvo laikomi kredito unijos valdyba ir kredito unijos administracijos vadovas (Lietuvos Respublikos kredito unijų (toliau – KUĮ) 21 straipsnio 2 dalis. Pagal KUĮ 30 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d., šiuo metu galiojančios KUĮ redakcijos 27 straipsnis), kredito unijos vadovai buvo: 1) stebėtojų tarybos nariai; 2) valdybos nariai; 3) administracijos vadovas; 4) vidaus audito tarnybos vadovas; 5) paskolų komiteto pirmininkas; 6) revizijos komisijos pirmininkas (revizorius). Paskolų komitetui, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams, atliekant savo pareigas, įskaitant ir skolininko būklės vertinimą, yra taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taip pat, teisės aktuose jiems yra keliami profesionalumo reikalavimai. Ieškovės nuomonė visų Unijos organų (jų narių) bendri veiksmai, pritariant Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymui, leidžiant nukreipti paramos lėšas ne paskolų dengimui, o apyvartinėms lėšoms, nepaisant paskolų gavėjų netinkamo prievolių vykdymo, taip pat, neužtikrinant, jog Unijos naudai bus įkeistas visas turtas, kuris turėjo būti įgytas už suteiktas paskolų lėšas bei sudarė pagrindą ŽŪPGF neišmokėti garantinių išmokų, sukėlė žalą Unijai.

12.       Ieškovė nurodė, kad paskolos pertvarkymo atveju paskolų komitetas turi ne tik įprastai įvertinti skolininko būklę, kas yra itin svarbu, nes paskolos dažniausiai pertvarkomos skolininkui susidūrus su finansiniais sunkumais, tačiau ir apsvarstyti kitas galimas susidariusios situacijos sprendimo priemones bei skolininko skolos grąžinimo alternatyvas pasirenkant mažiausią riziką prievolių Unijai įvykdymui. Tiek Paskolos sutartis 1, tiek Paskolos sutartis 2 buvo skirtos investicinių projektų finansavimui, o esminės paskolų dalys, pagal abi paskolos sutartis, turėjo būti grąžintos Unijai, skolininkėms gavus paramos lėšas iš NMA. Paskolų komitetas turėjo itin atidžiai įvertinti skolininkių pateiktus prašymus dėl paskolų pertvarkymo bei keičiant pagrindinį šaltinį iš kurio bus tenkinami Unijos reikalavimai (iš gautinų paramos lėšų į planuojamas gauti pajamas), turėjo būti skiriamas itin didelis dėmesys skolininkių teikiamoms pajamų prognozėms. Tačiau tiek Difera, tiek Good Factor atvejais, prognozės buvo grindžiamos tik nepagrįstais skolininkių pateiktais skaičiavimais, skolininkės iki pat paskolos sutarčių nutraukimo taip ir nepradėjo realiai vykdyti veiklos. Tiek Paskolos sutarties 1, tiek Paskolos sutarties 2 pertvarkymų žalingumą parodo Unijos stebėtojų tarybos, paskolų komiteto bei valdybos veiksmai, leidžiant nukreipti gautinas paramos lėšas ne įsipareigojimų Unijai vykdymui, o apyvartinėms lėšoms ir tolimesniam Projekto 1 ir Projekto 2 vystymui, neatsižvelgiant į nuostolingą skolininkių veiklą bei įsipareigojimų Unijai nevykdymą. Unijos paskolų komiteto pirmininkas bei nariai nesiėmė visų būtinų priemonių vertindami kredito riziką skolininkių paskolų pertvarkymo metu, aplaidžiai ir formaliai atliko savo pareigas nesurinkdami visų rizikos vertinimui būtinų dokumentų, neužtikrino skolininkių nuosavų lėšų investavimo projektų įgyvendinimams, o leido nukreipti paramos lėšas, ne prievolių Unijai įvykdymui, o kito kreditoriaus reikalavimų tenkinimui bei tolimesniam projektų įgyvendinimui. Tokie paskolų komiteto veiksmai neatitiko atsakingo skolinimosi principo. Ieškovė be kita ko nurodė, kad paskolų komiteto pirmininkui ir komiteto nariams neįvykdžius savo pareigų, konstatuotini atsakovų – paskolų komiteto narių bei pirmininko neteisėti veiksmai netinkamai administruojant paskolą ir kontroliuojant jos panaudojimą.

13.       Ieškovė paaiškino, kad valdyba negalėjo priimti sprendimo pertvarkyti skolininkių paskolos sutarties be stebėtojų tarybos pritarimo, nes Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos, patvirtintos Unijos valdybos 2013 m. gegužės 23 d. protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ­– ir Tvarka) 16 punktas numato, kad jei skolininkės įsipareigojimai viršija 144 810,01 Eur – sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, priima Unijos valdyba, esant paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos pritarimui. Skolininkių mokumas ir finansinė būklė nebuvo tinkamai įvertinti, o ieškovės stebėtojų taryba pritarė nuostolingam paskolų pertvarkymui. Ieškovės stebėtojų tarybos nariai pažeidė savo fiduciarines pareigas ieškovei, visiškai neatsižvelgė į jos interesus, todėl šie stebėtojų tarybos narių veiksmai turi būti vertinami kaip neteisėti. Taip pat, stebėtojų taryba, analogiškai kaip ir paskolų komitetas, privalėjo įvertinti skolininkių pateiktas pagerintas veiklos prognozes bei įsitikinti jų realumu, ypač atsižvelgiant į tai, jog pertvarkant Difera ir Good Factor paskolas, buvo keičiamas pajamų, kuriomis bus dengiami įsipareigojimai Unijai, šaltinis.

14.       Ieškovė nurodė, kad skolininkių mokumas ir finansinė būklė nebuvo tinkamai įvertinti, taip pat, nebuvo nustatytas prognozuojamų finansinių rodiklių realus bei galimybės tinkamai įvykdyti įsipareigojimus Unijai, ypač atsižvelgiant į tai, jog skolininkių finansiniai rodikliai, vėluojant įgyvendinti projektus, buvo ženkliai nukrypę nuo prognozių, pateiktų prieš sudarant Paskolos sutartį 1 ir Paskolos sutartį 2. Be to, turėjo būti patikrinti investicinis projektas ir (ar) verslo planas, bei finansinė skolininkės būklės analizės medžiaga ir vertinimo išvados. Jeigu minėti dokumentai ieškovės valdybai nebuvo pateikti, ieškovės valdyba turėjo teisę atidėti nario prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti valdybos nurodyti trūkumai ir/ar pateikti reikalingi dokumentai. Ieškovės valdybos nariai pažeidė savo fiduciarines pareigas ieškovei, visiškai neatsižvelgė į ieškovės interesus, todėl šie valdybos narių veiksmai turi būti vertinami kaip neteisėti. Nustačiusi, kad yra pateikta nepilna, prieštaringa, netiksli ar melaginga informacija, nerealistiškas verslo planas, ieškovės valdyba privalėjo arba netenkinti prašymo, arba grąžinti medžiagą paskolų komitetui papildyti. Tačiau prisiimdama visiškai nepamatuotą riziką valdyba priėmė sprendimą pertvarkyti skolininkių paskolas. Ieškovės valdybos nariai, veikdami kaip finansų srities profesionalai, kuriems taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nepaisydami akivaizdaus ir itin aukšto skolininkių rizikingumo bei neturėdami jokių pagrįstų įrodymų, kad skolininkės bus pajėgios grąžinti paskolas ir jas grąžins, priėmė sprendimą pertvarkyti paskolas atsisakant NMA lėšų įkeitimo iš esmės blogos finansinės būklės skolininkių atžvilgiu. Taigi Unijos valdybos nariai, pertvarkydami paskolą, pažeidė fiduciarines pareigas ir dėl to jiems kyla civilinė atsakomybė.

15.       Ieškovės vertinimu, tarp ieškovės paskolų komiteto narių neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių egzistuoja teisinis priežastinis ryšys. Jeigu ieškovės paskolų komitetas nebūtų pritaręs paskolos sutarčių pertvarkymui nurodytomis sąlygomis, skolininkių paskolos nebūtų pertvarkytos, o stebėtojų taryba ir valdyba, neturėdamos paskolų komiteto pritarimo, nebūtų galėjusios pritarti skolininkių paskolų pertvarkymui. Be to, jeigu ieškovės paskolų komitetas būtų tinkamai kontroliavęs paskolos panaudojimą, ieškovės žala ieškinio pareiškimo dieną būtų mažesnė arba apskritai nebūtų kilusi.

16.       Ieškovės nuomone, tarp ieškovės stebėtojų tarybos narių neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių egzistuoja faktinis priežastinis ryšys. Ieškovės stebėtojų taryba pritarė paskolos sutarčių pertvarkymui nurodytomis sąlygomis, nors nebuvo tinkamai įvertintos skolininkių planuojamo vystyti verslo perspektyvos bei verslo plano realumas, skolininkių finansinė padėtis, finansinės perspektyvos, nukrypimai nuo verslo planų, kurie buvo pateikti prieš kredito sutarčių sudarymą, Difera sąsajos su kitais Unijos skolininkais, o tai, kartu su ieškovės valdybos narių ir paskolų komiteto neteisėtais veiksmais, nulėmė nuostolių atsiradimą ieškovei.

17.       Ieškovės teigimu, tarp ieškovės valdybos narių neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių egzistuoja faktinis priežastinis ryšys. Šiuo atveju ieškovės valdybos neteisėti veiksmai (t. y. pareigų neatlikimas, pasireiškiantis aplaidžiu ir netinkamu Skolininkų pateiktų dokumentų vertinimu bei nerūpestingas veikimas neprašant paskolų komiteto bei stebėtojų tarybos pateikti papildomą medžiagą, atsižvelgiant į tai, kad vertinimui dėl paskolų pertvarkymo akivaizdžiai nebuvo pateikta pakankamai duomenų ir dokumentų), yra tiesioginis ieškovės nuostolių atsiradimo šaltinis, t. y. skolininkės savo prievolės grąžinti paskolos sumą neįvykdė, o ieškovės reikalavimo teisė iš įkeisto turto vertės nebuvo patenkinta, be to, skolininkės yra bankrutavusios ir likviduotos, todėl Unija neturi galimybės didesne apimtimi patenkinti reikalavimų, kylančių iš skolininkės paskolų sutarčių. Ieškovės valdyba neabejotinai galėjo ir turėjo numanyti, jog leidus skolininkėms nukreipti paramos lėšas ne įsipareigojimų Unijai vykdymui, o apyvartinėms lėšoms ir skolininkėms ir toliau tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal paskolos sutartis, ieškovė neturės galimybių patenkinti savo reikalavimo teisės. Taigi tarp ieškovės valdybos narių neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių egzistuoja teisinis priežastinis ryšys.

18.       Ieškovė paaiškino, kad ieškinys yra reiškiamas dėl žalos, kurią sudaro: skolininkių negrąžintų (neišieškotų) skolų likučiai, kurių ieškovė nebeturi galimybės atgauti, t. y. negrąžintos kredito dalys, kurios nebuvo išieškotos iki Skolininkų bankroto; nuo minėtos sumos priskaičiuotos palūkanos, kurių negavimas taip pat yra ieškovo patirta žala (pelno palūkanos); paskolos sutartyse nustatyti delspinigiai, paskaičiuoti nuo negrąžinto kredito bei mokėjimo palūkanų sumos nuo momento, kai skolininkės nustojo tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus iki atitinkamo skolininkės bankroto; Unijos negautos pajamos, apskaičiuotos nuo skolininkių negrąžinto kredito dalių, laikotarpiu nuo nutarčių, kuriomis iškeltos skolininkių bankroto bylos, įsiteisėjimo dienos iki ieškinio pareiškimo dienos, taikant skolininkių kredito sutartyse nustatytą palūkanų dydį.

19.       Ieškovė nurodė, kad negautas pajamas palūkanų forma sudaro: palūkanos už laikotarpį, nuo nutarčių, kuriomis iškeltos skolininkių bankroto bylos, įsiteisėjimo dienos, iki galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos; palūkanos už laikotarpį, nuo galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos iki ieškinio pateikimo dienos.

20.       Ieškovės nurodė, kad tiek Difera, tiek Good Factor kredito sutartyse buvo įtvirtintos nuostatos, kuriomis remiantis Unija turi teisę skaičiuoti palūkanas, atsižvelgiant į kredito sutartyse nustatytą palūkanų dydį, ne iki galutinio kredito sutarties grąžinimo termino, o iki visiško kredito padengimo Unijai. Nagrinėjamu atveju, Unija neatgavo suteiktų paskolų, todėl nuo šių sumų turi būti skaičiuojamos mokėjimo palūkanos. Unija galėjo pagrįstai tikėtis atgauti palūkanas už visą laikotarpį, kuomet skolininkai naudojosi Unijos suteiktomis lėšomis, t. y. Unija pagrįstai galėjo skaičiuoti palūkanas iki visiško paskolos grąžinimo. Taigi, Difera atveju, Unija galėjo pagrįstai tikėtis gauti fiksuotas 10 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas iki galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d., kas šiuo atveju sudaro 82 543,25 Eur. Tuo tarpu Good Factor atveju, Unija galėjo pagrįstai tikėtis gauti fiksuotas 10 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas iki galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos, t. y. iki 2018 m. lapkričio 5 d., kas šiuo atveju sudaro 114 502,18 Eur. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Unijos naudai turi būti priteistos negautos pajamos, už laikotarpį nuo nutarčių, kuriomis iškeltos skolininkių bankroto bylos, įsiteisėjimo dienos iki galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos.

21.       Ieškovė nurodė, kad remiantis Difera ir Good Factor paskolos sutarčių bendrųjų dalių 5.1 papunkčiais, Unija ir paskolos gavėjai susitarė, jog sutartinės palūkanos bus skaičiuojamos kredito gavėjams nuo kredito išmokėjimo momento iki visiško kredito grąžinimo Unijai. Taigi, darytina išvada, jog remiantis kredito sutarčių nuostatomis, šalys susitarė ne tik dėl mokėjimo (pelno), tačiau ir dėl kompensacinių palūkanų. Taigi, Unija turi teisę skaičiuoti kredito sutartyse nustatyto dydžio palūkanas ir po galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos. Kadangi Difera ir Good Factor paskolos nebuvo padengtos iki ieškinio pateikimo momento dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, todėl Unija skaičiuoja negautas pajamas iki ieškinio pareiškimo dienos. Difera atveju, taikant 10 proc. dydžio palūkanų normą, už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 6 d. (po galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos) iki ieškinio byloje pateikimo (2022 m. lapkričio 17 d.) bei atsižvelgiant į 2019 m. gruodžio 11 d. išmokėtą garantinę išmoką, Unijos negautos pajamos sudaro 99 987,25 Eur. Good Factor atveju, taikant 10 proc. dydžio palūkanų normą, už laikotarpį nuo 2018 m. lapkričio 6 d. (po galutinio kredito grąžinimo termino pabaigos) iki ieškinio byloje pateikimo (2022 m. lapkričio 17 d.), Unijos negautos pajamos sudaro 147 174,27 Eur.

22.       Ieškovės vertinimu, pertvarkant Difera paskolos sutartį, atsakovai L. L., D. A., L. P., I. A., V. D., Č. O., L. V. ir K. V. sukėlė ieškovei 495 447,45 Eur žalą, iš kurios 234 715,49 Eur yra Difera negrąžinta kredito dalis, 45 932,22 Eur pagal kredito sutartį susikaupusios palūkanos, 32 269,23 Eur delspinigiai, 182 530,51 Eur Unijos negautos pajamos. Tuo tarpu, pertvarkant Good Factor paskolos sutartį, atsakovai L. L., D. A., I. A., V. D., L. V. ir Č. O. sukėlė ieškovei 741 072,66 Eur žalą, iš kurios 364 688,46 Eur yra Good Factor negrąžinta kredito dalis, 26 649,03 Eur pagal kredito sutartį susikaupusios palūkanos, 88 058,68 Eur delspinigiai, 261 676,49 Eur Unijos negautos pajamos.

23.       Ieškovė nurodė, kad jos valdymo organų (vadovų) ir skolininkių vadovų kaltė, atlikus neteisėtus veiksmus, yra preziumuojama, ir ieškovė šiuo atveju neturi pareigos jos įrodinėti. Vis dėl to, pasisakant dėl kaltės, vertintina, kad paskolų komitetas netinkamai įvertino rizikas, kylančias iš Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo, neįsitikino skolininkių prognozuojamų finansinių rodiklių realumu, taip pat, neatsižvelgė į skolininkių prievolių netinkamą vykdymą iki paskolos sutarčių pertvarkymo, o paskolos sutarčių pertvarkymo, neužtikrino tinkamo lėšų panaudojimo bei nesiėmė aktyvių veiksmų dėl turto, kuris turėjo būti įkeistas Unijai įsigijimo ir perdavimo skolininkėms. Tokiu būdu, Unijos paskolų komitetas pažeidė vidines Unijos tvarkas ir laikoma, jog atsakovų – paskolų komiteto narių, balsavusių už Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymą, kaltė yra nustatyta. Paskolos sumai viršijant 144 810 Eur, paskolos suteikimui turi būti gautas ir stebėtojų tarybos pritarimas. Taigi, stebėtojų taryba turėjo savarankiškai įvertinti paskolos sutarčių pertvarkymo galimybes, rizikas, kylančias dėl paskolų pertvarkymo, skolininkių sąsajas su kitais asmenimis, kuriems Unija yra suteikusi paskolas, tačiau stebėtojų taryba netinkamai įvertino pateiktus dokumentus ir pritarė Difera bei Good Factor paskolų pertvarkymui, tokiu būdu prisiimdama nepamatuotą riziką dėl Unijos reikalavimų neįvykdymo. Atitinkamai, stebėtojų tarybos nariams netinkamai vykdant savo pareigas, laikoma, jog atsakovų – stebėtojų tarybos narių, balsavusių už Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymą, kaltė yra nustatyta. Unijos valdyba nepagrįstai pritarė skolininkių paskolų pertvarkymui ir prisiėmė akivaizdžiai neprotingą riziką, leisdama paramos lėšas naudoti tolimesniam projektų įgyvendinimui, o ne Unijos reikalavimų tenkinimui, taip pat, valdyba neįvertino skolininkių prognozuojamų finansinių rodiklių realumo bei neatsižvelgė į skolininkių prievolių netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į nurodytą, laikoma, jog atsakovų – valdybos narių, kurie pritarė Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymui, kaltė yra nustatyta.

24.       Ieškovė nurodė, kad yra pagrindas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, priteisti iš atsakovų 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

25.       Ieškovės nuomone, ji nėra praleidusi CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti. ŽŪPGF atsisakė išmokėti garantines išmokas ieškovei, dėl ko tarp ieškovės ir ŽŪPGF kilo ginčai, kurie buvo galutinai išspęsti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535407/2019 (dėl garantinės išmokos išmokėjimo Difera paskolos atveju) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019 (dėl garantinės išmokos išmokėjimo Good Factor paskolos atveju). Minėtomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis buvo konstatuotas ieškovės vadovybės aplaidumas. Taigi, apie atsiradusią žalą ieškovės nemokumo administratorius sužinojo tik gavęs minėtas Lietuvos apeliacinio teismo nutartis. Atitinkamai ieškinio senaties terminai dėl žalos priteisimo turi būti skaičiuojami nuo 2019 m. lapkričio 18 d. (Diferos paskolos pertvarkymo atveju) ir nuo 2019 m. lapkričio 20 d. (Good Factor paskolos pertvarkymo atveju). Remiantis šiomis aplinkybėmis, sutrumpintas 3 metų senaties terminas dalyje dėl žalos, sukeltos pertvarkant Difera paskolą baigiasi tik 2022 m. lapkričio 18 d., o dalyje dėl žalos, sukeltos pertvarkant Good Factor paskolą – 2022 m. lapkričio 20 d. Taigi, ieškovė nėra praleidusi CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo pareikšti.

26.       Ieškovė nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad sutrumpintas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginti pareikšti buvo praleistas, ieškovė prašo šį ieškinio senaties terminą atnaujinti, atsižvelgiant į viešąjį interesą bei ieškinio senaties paskirtį bei jos ypatumus. Visų pirma, byloje egzistuojanti sąsaja su viešuoju interesu laikytina pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Antra, senaties termino šioje byloje atnaujinimas neprieštarautų senaties termino instituto paskirčiai.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

27.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimu ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovams L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei LDB KU „Vilniaus kreditas“ solidariai iš atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. 168 405,35 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovei LDB KU „Vilniaus kreditas“ solidariai iš atsakovų L. L., D. A., I. A., V. D., L. V. ir Č. O. 70 320,88 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2022 m. lapkričio 22 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė ieškovei LDB KU „Vilniaus kreditas“ lygiomis dalimis iš atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. 1 317,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 164,68 Eur iš kiekvieno. Priteisė iš ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ atsakovei L. P. – 3 398,12 Eur, atsakovei I. A. – 11 199,02 Eur, atsakovui L. V. – 5 599,51 Eur, atsakovui Č. O. – 5 599,51 Eur, atsakovui K. V. – 4 882,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė į valstybės biudžetą lygiomis dalimis iš atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. 2 774,83 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 346,85 Eur iš kiekvieno.

28.       Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5834-340/2017 buvo iškelta LDB KU „Vilniaus kreditas“ bankroto byla ir paskirtas nemokumo administratorius. Šia nutartimi taip pat buvo nustatytas 15 dienų terminas, skaičiuojamas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, įmonės valdymo organams perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus įmonės dokumentus. Nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2017 m. gruodžio 19 d., todėl ieškovės nemokumo administratoriui Unijos dokumentai turėjo būti perduoti iki 2018 m. sausio 3 d., tačiau Unijos dokumentai, įskaitant Difera ir Good Factor paskolų bylas, Unijos nemokumo administratoriui buvo perduoti 2018 m. sausio 22 d. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, kad Unijos nemokumo administratoriui apie ginčo sprendimus ir veiksmus / neveikimą, iš kurių ieškovė nagrinėjamoje byloje ir kildina savo reikalavimą atsakovams dėl žalos atlyginimo bei kurie atitinkamai nemokumo administratoriaus galėjo būti vertinami, analizuojami bei nagrinėjami, tapo žinoma ne anksčiau nei 2018 m. sausio 22 d., tad nuo šios dienos galėtų būti laikoma prasidėjusia ieškinio senaties termino eiga. Atitinkamai paskutinė diena pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo galėtų būti laikoma 2021 m. sausio 22 d. Teismas pastebėjo, kad būtent toks išaiškinimas – jog Unijai ieškinio senaties termino eiga pareikšti reikalavimus dėl žalos, padarytos Unijos valdymo organų veiksmais, susijusiais su paskolų atitinkamoms skolininkėms (įmonėms) suteikimu, atlyginimo skaičiuotina nuo su šiomis paskolomis susijusių dokumentų perdavimo nemokumo administratoriui, t. y. nuo 2018 m. sausio 22 d. – pateiktas ir suformuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023.

29.       Teismas nustatė, kad jau 2019 m. m. rugpjūčio 13 d., t. y. praėjus 1,5 metų po Unijos dokumentų perdavimo nemokumo administratoriui, Unijos nemokumo administratorius pateikė atsakovams L. P., L. L., L. V., I. A. ir V. D., t. y. buvusiems paskolų komiteto bei valdybos nariams (pirmininkams) Pretenziją, kurioje nurodė, kad išanalizavęs jam perduotus ir savo paties iniciatyva surinktus duomenis, Unijos sudarytus sandorius, atlikęs Unijos teisinį patikrinimą, administratorius nustatė buvusių jos valdymo organų neteisėtus veiksmus ir jų pagrindu Unijai bei jos kreditoriams padarytą minimalią žalą. Teismas vertino, kad nemokumo administratorius vėliausiai apie Unijos teisių pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti 2019 m. rugsėjo 14 d., kuomet jam atlikus perduotų Unijos dokumentų, įskaitant ir Unijos sudarytų paskolos sandorių / paskolos bylų, taip pat ir su Difera bei Good Factor analizę ir įvertinimą, nustačius galimai neteisėtus buvusių Unijos valdymo organų narių veiksmus, susijusius su paskolomis šioms įmonėms, bei pareiškus šiems asmenims turtinius reikalavimus / pretenziją dėl žalos atlyginimo, per paties nemokumo administratoriaus nustatytą 30 dienų terminą nuo 2019 m. rugpjūčio 14 d. pretenzijos tokią žalą atlyginti pareiškimo, tai atsakovų padaryta nebuvo. Teismas nusprendė, kad paskutinė diena Unijos nemokumo administratoriui pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams nagrinėjamoje byloje buvo 2022 m. rugsėjo 14 d. Kadangi ieškovė, atstovaujama nemokumo administratoriaus, ieškinį teismui nagrinėjamoje byloje pateikė 2022 m. lapkričio 17 d., todėl teismas laikė, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

30.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad ieškinio senaties termino eiga nemokumo administratoriui prasidėjo tik įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 bei 2019 m. lapkričio 20 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. e2A-523-330/2019 pagal Unijos ieškinius UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ dėl garantinių išmokų, kuriomis buvo užtikrintas Difera ir Good Factor įsipareigojimų pagal paskolos sutartis įvykdymas, priteisimo.

31.       Teismas atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senaties terminas šiuo atveju ieškovės praleistas tik apie 2 mėnesius, kad nagrinėjamu atveju keliami su bankroto teisiniais santykiais, jau savaime turinčiais viešą interesą, susiję klausimai dėl bankrutuojančiai finansų įstaigai padarytos žalos atlyginimo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie akivaizdų, nepateisinamą, neprotingą ir aplaidų tiek pačios Unijos, tiek jai iškėlus bankroto bylą – nemokumo administratoriaus elgesį bei neleistiną pasyvumą ginčo santykių ir viso bankroto proceso kontekste, nusprendė, kad ieškinio atmetimas dėl tik apie 2 mėnesius ieškovės, siekiančios apginti bankrutuojančios finansų įstaigos ir jos kreditorių interesus, praleisto senaties termino nagrinėjamos situacijos kontekste reikštų itin formalų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų bei viešo intereso, įžvelgtino Unijos bankroto procese, kurio rėmuose ir yra reiškiami turtiniai reikalavimai atsakovams, todėl praleistas ieškinio senaties terminas atnaujintinas ir ieškinys nagrinėtinas iš esmės materialiąja prasme.

32.       Teismas nurodė, kad ieškovei pareikštą ieškinį grindžiant CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų juridinio asmens valdymo organų narių pareigų pažeidimu, valdybai, stebėtojų tarybai bei paskolų komitetui priimant atitinkamus sprendimus dėl skolininkių Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo, nagrinėjamoje byloje iš esmės gali būti sprendžiama dėl minėtus sprendimus priėmusių buvusių Unijos valdybos valdymo organų, prie kurių priskiriama tiek valdyba, tiek stebėtojų taryba, tiek paskolų komiteto pirmininkas, narių – atsakovų L. L., I. A., V. D., L. V., Č. O. ir K. V. – atsakomybės už galimai šiais sprendimais Unijai padarytą žalą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, o taip pat dėl buvusių Unijos paskolų komiteto narių, kurie nepriskirtini prie Unijos valdymo organų – atsakovų D. A. ir L. P. – atsakomybės už galimai šiais sprendimais Unijai padarytą žalą bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, 6.246 straipsnį, 6.263 straipsnį.

33.       Teismas nurodė, kad kiekvienas iš Unijos organų – tiek paskolų komitetas, tiek valdymo organai – valdyba bei stebėtojų taryba, privalomai dalyvauja reikšmingų paskolų, kurių suma viršija 500 000 Lt, suteikimo (išdavimo) / pertvarkymo procesuose, atitinkamai priima savarankiškus sprendimus su tokiomis paskolomis susijusiais klausimais, įskaitant ir dėl tokio pobūdžio paskolų (ne)suteikimo / (ne)pertvarkymo. Nors galutinį sprendimą dėl paskolų suteikimo / pertvarkymo priima valdyba, tačiau tiek paskolų komiteto, tiek stebėtojų tarybos teigiamas sprendimas (pritarimas, sutikimas, siūlymas) dėl konkrečios paskolos suteikimo / pertvarkymo, tiek ir pačios valdybos narių balsų dauguma priimtas teigiamas sprendimas tokiu klausimu yra būtinos sąlygos paskolos sutarties sudarymui / pertvarkymui (pakeitimui). Taigi, nagrinėjamu atveju visų trijų organų vieninga pozicija buvo būtina paskolų išdavimo / pertvarkymo sąlyga.

34.       Teismas nurodė, kad spręsdami dėl verslo arba investicinės paskolos suteikimo / pertvarkymo, be įprastinių procedūrų, valdyba ir paskolų komitetas dar papildomai privalo įvertinti verslo plano / investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes bei numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas / investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nepilnai, taip pat įvertinti ir nustatyti, kur bus tiksliai panaudojamos skolinamos lėšos, įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą ir t.t. Be to, teigiamą sprendimą, t. y. sprendimą suteikti / pertvarkyti paskolą kiekvienas iš organų privalo priimti tik tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai. Kiekvienas iš Unijos organų narių turi teisę užprotestuoti posėdyje priimtus nutarimus, jei jie priimti pažeidžiant Unijos įstatus ar norminius aktus. Pažeidę numatytas pareigas Unijos organų nariai solidariai atsako už šių pareigų pažeidimą, o atleidžiami nuo atsakomybės tik tuomet, kai priimdami atitinkamus sprendimus rėmėsi Unijos dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydami normalios profesinės ir ūkinės rizikos laipsnio.

35.       Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams apskritai nekilo pareiga rinkti / tikrinti informaciją apie skolininkes, vertinti riziką, kontroliuoti skolos panaudojimą ir pan., kadangi tokios pareigos buvo numatytos atitinkamiems Unijos darbuotojams – paskolų vadybininkams, paskolų administratoriams, rizikos vertinimo specialistams – analitikams. Teismo vertinimu, visų pirma, tiek paskolų komitetas, tiek valdyba, tiek stebėtojų taryba privalėjo savarankiškai įvertinti kitų organų ar/ir Unijos darbuotojų jiems pateiktą medžiagą, ją savarankiškai išanalizuoti bei dėl jos priimti savarankiškus sprendimus, kas tuo pačiu reiškia - prisiimti ir savarankišką atsakomybę už tokių sprendimų priėmimą. Antra, skirtingai nuo Unijos organų (stebėtojų tarybos, valdybos, paskolų komiteto), jokių savarankiškų sprendimų, susijusių su paskolų suteikimu ir pertvarkymu, minėti Unijos darbuotojai (paskolų vadybininkai, paskolų administratoriai, rizikos vertinimo specialistai – analitikai) nepriėmė ir neturėjo nei kompetencijos, nei teisės, nei pareigos priimti.

36.       Teismas, įvertinęs šalių bei jų atstovų paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus ir kt., nusprendė, kad paskolų komiteto, valdybos bei stebėtojų tarybos nariai (atsakovai), spręsdami dėl skolininkių paskolų pertvarkymo, netinkamai, atsainiai, aplaidžiai ir nerūpestingai įvertino abiejų įmonių (Difera ir Good Factor) finansinę padėtį ir būklę, patikimumą, jų pateiktus verslo planus, paskolos grąžinimo šaltinius bei kitus reikšmingus faktorius skolininkų rizikai nustatyti, t. y. netinkamai įvertino turėtą informaciją, susijusią su skolininkių statusu, patikimu, finansine būkle, paskolos grąžinimo šaltiniais, verslo planų realumu, visiškai nevertino pateiktų verslo planų ekonominio pagrįstumo ir įgyvendinimo galimybių, paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumo, neįsitikino tuo, kad skolininkės bus pajėgios grąžinti paskolas iš savo pajamų ar kitų patikimų šaltinių, tokiu būdu pažeidė atsakingo skolinimo bei rūpestingo bankininko principus / standartus, pareigą veikti protingai, rūpestingai ir apdairiai, pareigą priimti sprendimus tik turint bei visapusiškai išanalizavus visą reikiamą informaciją ir konkrečias aukščiau pateiktuose įstatyminiuose ir vidiniuose teisės aktuose numatytas pareigas. Be to, teismo nuomone, Difera ir Good Factor prašymų dėl paskolų pertvarkymo pagrįstumas ir naujai pateiktame Verslo plane pateiktos prognozės, turėjo kompetentingų Unijos organų nariams sukelti pagrįstų abejonių, išreikšti susirūpinimą bei sąlygoti poreikį surinkti papildomą informaciją arba apskritai nepritarti skolininkių prašymams dėl žemiau teismo nurodomų aplinkybių ir faktorių.

37.       Teismas nurodė, kad nors 2013 m. rugsėjo 25 d. paskolų komiteto ir valdybos sprendimų pritarti Difera paskolos pertvarkymui priėmimo metu formaliai ir nebuvo įmonės įsiskolinimo pagal Paskolos sutartį 1, tačiau vienokie ar kitokie įsiskolinimai ir netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktai iki tol pastoviai susidarydavo, įmonė pradelsdavo mokėti palūkanas, buvo raginama dengti įsiskolinimą, net 22 155,50 Lt dydžio įsiskolinimas egzistavo Difera 2023 m. rugsėjo 9 d. prašymo dėl paskolos pertvarkymo pateikimo metu ir buvo skolininkės padengtas vos prieš porą dienų iki Unijos organų sprendimų priėmimo. Teismo nuomone, tikėtina tokie veiksmai buvo atlikti siekiant teigiamo ir palankaus skolininkei jos prašymo išsprendimo, o į tai turėjo atsižvelgti kompetentingų Unijos organų nariai, spręsdami dėl paskolos pertvarkymo galimumo ir sąlygų, tuo pačiu dėl skolininkės pateikto Verslo plano įgyvendinimo realumo ir tai turėjo jiems sukelti daugiau klausimų, abejonių, didesnio įsigilinimo į situaciją poreikį. Tuo tarpu 2013 m. lapkričio 21 d. paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos posėdžių, kurių metu pritarta Good Factor paskolos pertvarkymui, protokoluose pažymėta, kad iki pertvarkymo susitarimo pasirašymo dienos Good Factor turi padengti visus susikaupusius delspinigius bei pradelstas palūkanas. Nors iš karto po teigiamo Unijos organų sprendimo dėl paskolos pertvarkymo, o būtent 2013 m. gruodžio 3 d. Good Factor padarė tam tikras įmokas paskolai bei palūkanoms sumokėti ir padengė tai dienai turėtą įsiskolinimą, tačiau iš minėtų rašytinių įrodymų matyti, kad iš karto po to, t. y. jau nuo 2014 m. sausio mėnesio iki pat Paskolos sutarties 2 nutraukimo 2014 m. spalio mėnesį vėl pradėjo kauptis įsiskolinimas. Teismas vertino, kad tokios aplinkybės, Unijos organų nariams turėjo kelti daugiau klausimų, abejonių ir didesnio įsigilinimo į situaciją poreikį.

38.       Teismas, vertindamas skolininkių pateiktus naujus Verslo planus, nurodė, kad lyginant juos su pirminiais prieš Paskolos sutarties 1 ir Paskolos sutarties 2 sudarymą teiktais Verslo planais, iš esmės visi pagrindiniai / baziniai rodikliai, tokie kaip prognozuojamos pardavimo pajamos, prognozuojamas veiklos rezultatas – grynasis pelnas buvo nurodyti kaip ženkliai didesni ir optimistiškesni, kai kurie jų padidėjo net 1,5-3 kartus, tačiau tokie rodikliai ir prognozės buvo grindžiami išimtinai tik pačių skolininkių subjektyviu nurodymu ir vertinimu. Prie pačių Difera ir Good Factor parengtų bei pasirašytų prašymų ir Veiklos rodiklių prognozių lentelių Unijai nebuvo pateikta iš esmės jokių objektyvių duomenų, dokumentų, skaičiavimų ir įrodymų, kurie leistų įsitikinti nurodytų prognozių realumu, aukštu tikėtinumu ir pagrįstumu, kurie pagrįstų paskolos gavėjų deklaruojamas aplinkybes, skaičiavimus, veiklos rezultatus ir pan. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų apie tai, kad tokius prašymus ir Verslo planus svarsčiusiems Unijos paskolų komiteto, valdybos ir (ar) stebėtojų tarybos nariams būtų kilę abejonių ir klausimų dėl pateiktų finansinės veiklos rodiklių ir prognozių pagrįstumo, ženkliai pakoreguotų Verslo planų įgyvendinimo realumo ir sėkmingumo, kad iš skolininkių buvo reikalaujama pateikti nurodomas prognozes pagrindžiančius duomenis ir įrodymus, kad paskolų vadybininkams ar kitiems darbuotojams būtų duoti nurodymai surinkti papildomą reikalingą informaciją ir pan. Verslo planų netinkamą vertinimą, jame nurodytų prognozių nerealumą ir kitus trūkumus bei neigiamus aspektus patvirtina tas faktas, kad abiejų įmonių Verslo planai taip ir liko realiai neįgyvendinti, iš esmės iš karto po paskolų pertvarkymo tiek Difera, tiek Good Factor nesugebėjo vykdyti sutartinių įsipareigojimų Unijai, sistemingai jų nevykdė, nuolat vėluodavo grąžinti paskolą ir mokėti palūkanas.

39.       Teismas, nusprendė, kad reali finansinė skolininkių Difera ir Good Factor padėtis paskolų pertvarkymo metu arba apskritai tokių duomenų trūkstant ir jų nesant / esant nepakankamiems, Unijos paskolų komiteto, unijos ir stebėtojų tarybos nariams turėjo kelti pagrįstų abejonių arba dėl turimų įmonių finansinės atskaitomybės duomenų teisingumo, arba dėl Verslo planuose pateikiamų veiklos prognozių pasiekimo teisingumo, realumo ir tikėtinumo. Visgi, teismas vertino, kad byloje nėra duomenų, kad Unijos paskolų komitetas, valdyba ir / ar stebėtojų taryba ėmėsi priemonių papildomai informacijai apie skolininkes surinkti, vienaip ar kitaip patikrino skolininkių Verslo planuose nurodytos informacijos teisingumą, atliko tikslios skolininkių finansinės padėties paskolų pertvarkymo metu visapusišką įvertinimą, akivaizdžiai besikertančių duomenų prieštaringumo ir neaiškumo pašalinimą. Teismo nuomone, atsakovai, kaip sprendimų priėmimo procese dalyvaujančių Unijos organų nariai, privalėjo įsitikinti, kad skolininkių finansinė ir ekonominė būklė ir jos nurodomos prognozės leidžia tikėtis, kad jos sugebės įvykdyti įsipareigojimus, kad skolininkės vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus, o spręsdami dėl verslo arba investicinės paskolos suteikimo / pertvarkymo, be įprastinių procedūrų ir reikalavimų, Unijos organai dar papildomai privalėjo įvertinti verslo plano / investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes, numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas / investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nepilnai, taip pat įvertinti ir nustatyti, kur bus tiksliai panaudojamos skolinamos lėšos, įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą.

40.       Teismas, pasisakydamas dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių reikšmės, nurodė, kad pertvarkius Difera paskolą buvo pagerinta kredito gavėjos ir atitinkamai pabloginta Unijos padėtis tais aspektais, kad: paskolos grąžinimo terminas iš 2013 m. spalio 15 d., kuomet turėjo būti pilnai grąžinta visa paskola, buvo perkeltas ir pratęstas 5 metams, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 5 d.; paskolos grąžinimo pradžia numatyta tik 2014 m. balandžio 5 d.; sumažinta taikyta palūkanų norma nuo 20 procentų iki 10 procentų; atsisakyta tiek pirminėje Paskolos sutartyje I, tiek jos vos prieš tris mėnesius sudarytame 2013 m. liepos 9 d. pakeitime buvusio imperatyvaus Difera įsipareigojimo iš NMA gautas ir gautinas paramos lėšas (kuriuos buvo deklaruojamos kaip esminis paskolų grąžinimo šaltinis) nukreipti būtent prievolių pagal sutartį su Unija vykdymui ir paskolos grąžinimui, leidžiant tokias lėšas nukreipti į apyvartą Difera veiklai pagal naujai pateiktą Verslo planą, kuris, kaip šiame sprendime detaliai išanalizuota aukščiau, turėjo jau pats savaime sukelti Unijai pagrįstų abejonių dėl jo įgyvendinimo realumo ir teisingumo. Vis dėlto, nepaisant tokio Unijos padėties pablogėjimo, iš esmės visos kitos prievolių pagal Paskolos sutartį 1 įvykdymo užtikrinimo priemonės – žemės sklypo dalies, kelių kilnojamojo turto objektų įkeitimas, pačios Difera įkeitimas, Garantijų fondo garantija – išliko tos pačios. Tuo tarpu pertvarkius Good Factor paskolą, buvo pagerinta kredito gavėjos ir atitinkamai pabloginta Unijos padėtis tais aspektais, kad: paskolos grąžinimo terminas iš 2014 m. sausio 30 d., kuomet turėjo būti pilnai grąžinta visa paskola, buvo perkeltas ir pratęstas 5 metams; paskolos grąžinimo pradžia numatyta tik 2014 m. balandžio 5 d.; atsisakyta pirminėje Paskolos sutartyje 2 buvusio imperatyvaus Good Factor įsipareigojimo iš NMA gautas ir gautinas paramos lėšas nukreipti būtent prievolių pagal sutartį su Unija vykdymui ir paskolos grąžinimui, leidžiant tokias lėšas nukreipti į apyvartą Good Factor veiklai pagal naujai pateiktą Verslo planą, kuris, kaip šiame sprendime detaliai išanalizuota aukščiau, turėjo jau pats savaime sukelti Unijai pagrįstų abejonių dėl jo įgyvendinimo realumo ir teisingumo, ypač turint omenyje tą aplinkybę, jog pagrindinis paskolos grąžinimo šaltinis pirminiame Verslo plane buvo nurodytas būtent iš NMA gautinos paramos lėšos.

41.       Teismas nustatė, kad tiek pirmine Paskolos sutartimi 1, tiek jos pakeitimu, tiek pirmine Paskolos sutartimi 2, buvo numatyta, kad iš esmės visos Difera ir Good Factor gautos ir gautinos paramos lėšos iš NMA būtų nukreiptos paskolų Unijai grąžinimui ir visų prievolių pagal sutartį įvykdymui, būtent iš tokių lėšų šių įmonių teiktuose Verslo planuose ir buvo numatyta grąžinti paskolas, tokiu būdu visiškai ir garantuotai užtikrinant Unijos turtinius interesus ir sėkmingą paskolos sutarčių įvykdymą iš skolininkių, kurioms numatoma neatlygintinai gauti finansinę paramą iš patikimo šaltinio (ES struktūrinių fondų parama, Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai, Nacionalinė mokėjimo agentūra ir pan.), tačiau pertvarkius paskolas šio realaus paskolų grąžinimo šaltinio buvo iš esmės atsisakyta.

42.       Teismas įvertinęs visumą byloje esančių duomenų nustatė, kad Difera atveju bendros paskolos ir palūkanų sumos – 983 599,31 Lt – grąžinimas formaliai buvo užtikrintas bendros 2 473 112,33 Lt vertės užtikrinimo priemonėmis, tačiau įvertinus paskolų užtikrinimo priemonių vertinimo tvarkoje nustatytus turto apdraudimo vertės koeficientus matyti, kad ieškovei įkeisto turto apdraudimo vertė realiai sudarė 1 371 538 Lt. Tuo tarpu Good Factor atveju, bendros paskolos ir palūkanų sumos – 1 589 649,15 Lt grąžinimas formaliai buvo užtikrintas 1 634 061 Lt vertės užtikrinimo priemonėmis, tačiau įvertinus paskolų užtikrinimo priemonių vertinimo tvarkoje nustatytus turto apdraudimo vertės koeficientus matyti, kad ieškovei pateiktų užtikinimo priemonių vertė realiai sudarė 1 099 836 Lt, t. y. net realiai nesiekė užtikrintos prievolės vertės. Teismas nurodė, kad nors Good Factor pateiktų prievolių užtikrinimo priemonių vertė buvo artima užtikrintos prievolės vertei, o Difera pateiktų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių vertė, kuri apie 1,4 karto viršijo pačios tuo metu buvusios užtikrintos prievolės vertę, galėtų atrodyti daugiau negu pakankamos, ir visi atsakovai proceso metu šią aplinkybę ypatingai akcentavo, kaip tinkamą savo pareigų sprendžiant dėl paskolų pertvarkymo įgyvendinimo patvirtinimą, tačiau nagrinėjamos situacijos kontekste turėtų būti kompleksiškai įvertintos visos tiek aukščiau, tiek žemiau teismo nurodomos aplinkybės ir faktoriai. Tai yra, turėtų būti atsižvelgta į: aplinkybes dėl neatlikto įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įvertinimo bei kitų pasitelktų užtikrinimo priemonių formalumo ir realaus neefektyvumo; tai, kad net 43 procentus visų Difera prievolių užtikrinimo priemonių apdraudimo vertės ir net 57 procentus visų Good Factor prievolių užtikrinimo priemonių vertės sudarė Garantijų fondo garantija, kuri, nagrinėjamu atveju buvo Difera atveju išmokėta tik labai nedidele apimtimi, o Good Factor atveju – apskritai neišmokėta dėl tuo pat laikotarpiu lygiagrečiai vykdyto netinkamo paskolos administravimo; tai, kad Unijos tikėjimasis paskolų grąžinimo vien iš pasitelktų užtikrinimo priemonių, t. y. iš antrinių – išvestinių, ultima ratio paskolos grąžinimo šaltinių, tuo pačiu neįsitikinant pirminių paskolos grąžinimo šaltinių buvimu, realumu, pasitelkimu, t. y. neįsitikinant skolininko nurodytų duomenų dėl tinkamo būsimo pačių paskolos sutarčių vykdymo teisingumu, esant tiek šiame sprendime aptartiems skolininkų pateiktų Verslo planų, kaip pagrindinių informacijos apie planuojamus paskolos grąžinimo šaltinius, trūkumams, tiek atitinkamiems veiklos rodikliams finansinės atskaitomybės dokumentuose, tiek jau sudarytų ir galiojančių paskolos sutarčių vykdymo praktikai ir pan., teismo nuomone, negali būti vertinamas kaip tinkama taktika, atsakingo skolinimo principo įgyvendinimas.

43.       Teismas vertino, kad šiuo atveju esminė Unijos ir jos organų, kompetentingų priimti teisiškai įpareigojančius sprendimus, pareiga buvo įsitikinti skolininkių Difera ir Good Factor pajėgumu ir realiomis galimybėmis įgyvendinti pateiktus verslo planus ir grąžinti gautas paskolas iš šiuose planuose nurodytų pajamų gavimo šaltinių / veiklų ir pan., tinkamai įvertinti su paskolos grąžinimu susijusias rizikas, o ne tikėtis paskolų grąžinimo vien iš skolininkių pasiūlytų užtikrinimo priemonių, kas be kita ko, susiję su papildoma administracine, finansine ir kitokia našta Unijai, kuri savo esme yra finansų, o ne skolų išieškojimo įstaiga.

44.       Teismas, vertindamas paskolų pertvarkymo klausimo nagrinėjimo procedūrą, nustatė, kad: paskolų pristatymai buvo pakankamai formalūs arba galimai apskritai realiai nebuvo vykdomi; iš Unijos paskolų komiteto, valdybos protokolų turinio nėra aišku, ar apskritai realiai buvo ir kaip vyko skolininkų prašymų svarstymas sprendimų priėmimas turiningąja prasme, kokia informacija apie skolininkus, numatomus vykdyti projektus buvo pateikta svarstymui, kuo remiantis galiausiai buvo priimti sprendimai dėl paskolų pertvarkymo bei nustatytos tam tikros paskolų sąlygos; visų trijų Unijos organų protokolai surašyti „copy – paste“ principu, dėl svarstomų klausimų pateikiant juose identiško turinio informaciją pažodžiui, kurioje tik atsispindi skolininkių prašymų turinys bei siūlomas priimti bei priimtas organų sprendimas; teismas neturi objektyvios galimybės nustatyti, ar apskritai realiai vyko, kaip, kokia forma, kur, kiek laiko konkrečių Unijos organų posėdžiai ir kaip konkrečiai juose buvo svarstomi, nagrinėjami atitinkami klausimai bei priimami sprendimai; visų trijų Unijos organų – paskolos komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos – sprendimas pritarti Good Factor paskolos pertvarkymui buvo priimtas tą pačią dieną – 2013 m. lapkričio 21 d.; paskolų komiteto ir valdybas sprendimas pritarti Difera paskolos pertvarkymui taip pat buvo priimtas tą pačią dieną – 2013 m. rugsėjo 25 d., o stebėtojų tarybos sprendimas – vos po dviejų dienų – 2013 m. rugsėjo 27 d. Visos šios aplinkybės, teismo nuomone, netiesiogiai kelia abejonių dėl objektyvaus Unijos organų narių gebėjimo visapusiškai ir išsamiai susipažinti su jiems pateiktu svarstyti klausimu ir visa susijusias medžiaga, ją įvertinti, išanalizuoti ir suformuoti savo nuomonę, tačiau, priešingai, rodo, tikėtina, formalų, skubotą, paviršutinišką klausimų sprendimo procedūrą.

45.       Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos banko Ataskaitoje, nustatytus ir detaliai aprašytus aspektus, vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išvada, jog Unijos organų – paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos – nariams svarstant ir priimant teigiamus sprendimus dėl Paskolos sutarties 1 su Difera pertvarkymo, kurių pagrindu 2013 m. spalio 8 d. buvo sudarytas Unijos ir Difera sutarties pakeitimo susitarimas, taip pat svarstant ir priimant teigiamus sprendimus dėl Paskolos sutarties 2 su Good Factor pertvarkymo, kurių pagrindu 2013 m. gruodžio 4 d. buvo sudarytas Unijos ir Good Factor sutarties pakeitimo susitarimas, nebuvo veikiama taip, kaip reikalaujama iš šių organų pagal įstatymus ir vidinius Unijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Teismas nustatė, kad paskolų komitetas, valdyba ir stebėtojų taryba skolininkių Difera ir Good Factor pateiktus bei pačios turėtus duomenis ir dokumentus vertino aplaidžiai, sprendimus pritarti paskolų pertvarkymui priėmė formaliai, paviršutiniškai, skubotai, nė vienas iš paskolų komiteto, valdybos, stebėtojų tarybos narių neišreiškė susirūpinimo dėl akivaizdžių abejonių keliančių faktų, neužprotestavo kitų organų sprendimų, priešingai, visų organų nariai vienbalsiai pritarė nuostolingiems paskolų pertvarkymams, kas atitinka įstatyme nustatytų pareigų netinkamą vykdymą (KUĮ 13 straipsnio 9 dalis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis) bei fiduciarinių Unijos valdymo organų nariams keliamų pareigų pažeidimą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Teismas vertino, kad byloje nustatytos aplinkybės ir jas patvirtinantys įrodymai rodo nerūpestingus, aplaidžius, tuo pačiu ir neteisėtus atsakovų, kaip buvusių Unijos organų narių, atsakingų už atitinkamų sprendimų priėmimą, veiksmus, leidžiant pertvarkyti minėtų paskolos gavėjų paskolas, tuo pačiu atsakingo skolinimo bei rūpestingo bankininko standartų pažeidimą, kaip pagrindą jų civilinei atsakomybei už Unijai padarytą žalą kilti.

46.       Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiuose ir galiojančiuose procesiniuose sprendimuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019) nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl Unijos nevykdytos / netinkamai vykdytos paskolos sutarčių su Difera ir Good Factor vykdymo priežiūros, atitinkamai netinkamai vykdyto paskolų administravimo, kiek tai susiję su paskolos lėšų panaudojimu atsiskaitymui su dar nepagamintos, nepristatytos, neperduotos skolininkėms ir neįkeistos Unijai įrangos tiekėjais / pardavėjais, nebegali būti ginčijamos, kvestionuojamos ar kitaip vertinamos šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje. Kadangi Unijos paskolų komitetas turėjo funkciją ir pareigą, be kita ko, ir prižiūrėti paskolų administravimą, todėl esant konstatuotoms ir nustatytoms aplinkybėms dėl netinkamo Difera ir Good Factor paskolų administravimo, teismas nusprendė, kad yra pagrindas spręsti ir apie neteisėtus atsakovų – buvusių paskolų komiteto narių L. L., L. P. ir D. A. veiksmus administruojant paskolas. Teismas nurodė, kad atsakovų argumentas, kad nei Paskolų komiteto reglamente, nei kituose vidiniuose Unijos teisės aktuose nebuvo detalizuota ir smulkiau aptarta, kaip paskolų komiteto nariai turi įgyvendinti paskolų administravimo priežiūros ir kontrolės funkciją, nereiškia, kad tokios funkcijos ir pareigos paskolų komitetas apskritai neturėjo vykdyti ir atitinkamai paskolų komiteto nariai turėtų būti atleisti nuo atsakomybės už šios funkcijos nevykdymą / netinkamą vykdymą, kadangi apie tokios pareigos egzistavimą ir buvimą jiems neabejotinai, sutinkant tapti paskolų komiteto nariais, turėjo būti žinoma ir negalėjo būti nežinoma, atitinkamai jie galėjo per visą savo buvimo nariais kadenciją kelti su tuo susijusius klausimus (jeigu jiems jie buvo kilę).

47.       Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovams, kaip atsakingų Unijos organų nariams, priėmus nepagrįstus ir pernelyg rizikingus sprendimus pritarti paskolų Difera ir Good Factor, kurių Unija susigrąžinti neteko galimybės, pertvarkymams, taip pat esant netinkamo paskolų administravimo požymiams, Unija patyrė žalos ir tokiu būdu pasireiškė paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos priežastinis ryšys, kadangi šioje byloje nustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, nors ir nebuvo vienintelė žalos Unijai atsiradimo priežastimi, tačiau sudarė pakankamas sąlygas žalai atsirasti ar jai padidėti. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai netinkamu veikimu ir aplaidžiu neveikimu sukėlė Unijai žalą, už ką jiems taikytina civilinė atsakomybė. Priimdami atitinkamus rizikingus sprendimus, neįvertindami ar netinkamai įvertindami tokiems sprendimams priimti reikšmingus faktorius ir aplinkybes, atsakovai turėjo suprasti, kad jų veiksmai gali sukelti neigiamas pasekmes – tai, kad Unija neteks galimybės susigrąžinti suteiktas paskolas, palūkanas ir patirs kitokią žalą. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, kad paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai šias pareigas ėjo negaudami jokios turtinės naudos, nemažina jų atsakomybės už neteisėtų veiksmų, sukėlusių žalą, atlikimą.

48.       Teismas, įvertinęs paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių neteisėtus veiksmus, esant preziumuojamai kaltei, konstatavo objektyvųjį bendrininkavimą. Teismas nurodė, kad nors žala atsirado paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėti veiksmai yra būtinojo žalos atsiradimo Unijai priežastis, todėl atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė ir iš jų žalos atlyginimas Unijai priteistinas solidariai.

49.       Teismas nurodė, kad pagal teisingo žalos atlyginimo principą Unija turi teisę tik į tokį žalos atlyginimą, kuris grąžintų ją į padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei nebūtų neteisėtų žalą padariusių asmenų – atsakovų – veiksmų. Teismas padarė išvadą, kad jei nagrinėjamu atveju nebūtų paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių žalingų sprendimų ir veiksmų, susijusių su netinkamai atliktu / neatliktu skolininkių Difera ir Good Factor finansinės būklės, naujai pateiktų, siekiant paskolų pertvarkymo prašymų ir verslo planų ir atitinkamai rizikos pertvarkant paskolas skolininkių norimomis sąlygomis vertinimu, o taip pat netinkamai vykdytu / nevykdytu suteiktos paskolos administravimo priežiūra vertinimu, ir šių sprendimų pagrindu nebūtų buvę sudaryti atitinkami susitarimai dėl paskolų pertvarkymo, Unija itin tikėtina, būtų atgavusi iki paskolų pertvarkymo suteiktų šioms įmonėms, bet jų negrąžintų paskolų sumas bei mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias skolininkės turėjo mokėti pagal pirmines Paskolos sutartį 1 ir Paskolos sutartį 2.

50.       Teismas, nustatydamas Unijai neteisėtais atsakovų veiksmais realiai padarytos bei iš atsakovų priteistinos žalos dydį, nusprendė, kad yra būtina ir teisinga iš priteistino žalos atlyginimo dydžio minusuoti dalį ieškovės prašomų sumų. Visų pirma, teismas nusprendė, kad reikia įvertinti ir minusuoti tai, kiek / kokia apimtimi po paskolų pertvarkymo, paskolos sutarčių nutraukimo, bankroto bylų skolininkėms Difera ir Good Factor iškėlimo apskirtai šios įmonės buvo padengusios įsiskolinimą ir kiek pavyko išieškoti piniginių lėšų Unijos naudai iš pagal paskolos sutartis taikytų prievolių užtikrinimo priemonių, kurių apimtis ir pobūdis iš esmės nebuvo pakitęs per sutarčių galiojimo laikotarpį, taip pat šių įmonių bankroto proceso metu, kadangi toks dalinis įsiskolinimų padengimas / išieškojimas, kaip išaiškinta jau aukščiau šiame sprendime pateiktoje kasacinio teismo praktikoje, reiškia atitinkamos apimties Unijos turtinių interesų patenkinimą ir negali būti ignoruojamas siekiant teisingos žalos sumos nustatymo atsakovų atžvilgiu, taip išvengiant nepagrįsto jų nubaudimo ir visiško žalos atlyginimo principo pažeidimo. Be to, teismas sprendė, kad reikia atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajinius įnašus skolininkės Difera ir Good Factor buvo įmokėjusios Unijai ir ar jie liko Unijos dispozicijoje.

51.       Teismas, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, kad Difera turtinė prievolė ginčo paskolos pertvarkymo metu sudarė 850 086,25 Lt (900 000 + 107 805,56 – 157 719,31) arba 246 201,99 Eur. Teismas taip pat nusprendė, jog nagrinėjamu atveju atsakovams dėl neteisėto ir aplaidaus sprendimo pertvarkyti Difera paskolą, taip pat dėl paskolų komiteto netinkamai atliktos / neatliktos šios paskolos administravimo kontrolės tenkanti atlyginti Unijai padaryta žala, kuri nebūtų buvusi atsiradusi, jeigu nebūtų priimti sprendimai dėl paskolos pertvarkymo, tuo pačiu įvertinant ir tas sumas, kurios realiai vėliau Unijos buvo gautos Difera nukreipus išieškojimą į pagal sutartį taikytas užtikrinimo priemones bei pajų, sudaro 168 405,35 Eur (246 201,99 Eur prievolės dydis iki paskolos pertvarkymo – 3 816,84 Eur suma, kurią skolininkė pati sumokėjo – 19 850 Eur suma, gauta realizavus įkeistą turtą – 10 628,87 Eur Garantijų fondo išmoka – 43 500,93 Eur pajus = 168 405,35 Eur). Teismas vertino, kad  būtent ši suma solidariai priteistina iš neteisėtus veiksmus atlikusių (atitinkamus sprendimus priėmusių) Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių – atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O.. Taip pat priteistinos ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos nuo priteistinos 168 405,35 Eur žalos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

52.       Teismas, atsižvelgęs į byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, kad Good Factor turtinė prievolė Unijai ginčo paskolos pertvarkymo metu sudarė 1 547 429,15 Lt (1 461 000 + 128  649,15 – 42 220) arba 448 166,45 Eur. Teismas taip pat nusprendė, kad atsakovams dėl neteisėto ir aplaidaus sprendimo pertvarkyti Good Factor paskolą, taip pat dėl paskolų komiteto netinkamai atliktos / neatliktos šios paskolos administravimo kontrolės tenkanti atlyginti Unijai padaryta žala, kuri nebūtų buvusi atsiradusi, jeigu nebūtų priimtas minėtas sprendimas, tuo pačiu įvertinant Good Factor iš NMA gautas sumas, kurios galėjo būtų nukreiptos paskolos grąžinimui, taip pat tas sumas, kurios realiai Unijos buvo gautos Good Factor nukreipus išieškojimą į Unijai įkeistą turtą, bei pajų, sudaro 70 320,88 Eur (254 959,31 Eur realiai galėjusių būti gautų paramos lėšų suma – 52 086,08 Eur suma, kurią skolininkė pati sumokėjo – 81 834,09 Eur suma, gauta realizavus įkeistą turtą – 50 718,26 Eur pajaus = 70 320,88 Eur). Teismas vertino, kad būtent ši suma solidariai priteistina iš neteisėtus veiksmus atlikusių (atitinkamus sprendimus priėmusių) Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių – atsakovų L. L., D. A., I. A., V. D., L. V., ir Č. O.. Taip pat priteistinos ir 5 procentų metinės procesinės palūkanos nuo priteistinos 70 320,88 Eur žalos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. lapkričio 22 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

53.       Nors ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti iš atsakovų ne tik skolininkų negrąžintas paskolų dalis bei nesumokėtas pelno palūkanas, tačiau ir: a) pelno palūkanas, paskaičiuotas iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo; b) delspinigius, paskaičiuotus nuo negrąžinto kredito bei mokėjimo palūkanų sumos iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo; c) negautas pajamas, apskaičiuotas nuo negrąžinto kredito dalių laikotarpiu nuo bankroto bylų skolininkėms iškėlimo iki ieškinio pareiškimo dienos, tačiau teismas atmetė tokius ieškinio reikalavimus. Teismas vertino, kad tokių papildomų ieškovės prašomų sumų priteisimas reikštų, jog ieškovei būtų atlyginta apskritai visa reali ir potenciali su paskolomis Difera bei Good Factor susijusi žala, nepaisant to, kokią įtaką jai turėjo konkrečiai atsakovų atlikti veiksmai / neveikimas ir priimti sprendimai, taip pat nepaisant to, kad ieškovė nekvestionuoja pačių paskolų šioms įmonėms suteikimo teisėtumo, o kelia klausimą tik dėl šių paskolų sąlygų pateikimo 2013 m. rugsėjo–gruodžio mėnesiais teisėtumo.

54.       Teismas vertino, kad nagrinėjamoje byloje ieškovės prašomos priteisti netesybos (delspinigiai), taip pat ir prašomos priteisti palūkanos už laikotarpį tiek iki bankroto bylų įmonėms iškėlimo, tiek ir po jų iškėlimo iki pat ieškinio pareikšimo dienos, neatitinka negautų pajamų kriterijų deliktinės atsakomybės aspektu ir negali būti priteisiamos, todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimas buvo atmestas.

55.       Teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus atsakovo K. V. argumentus, kad iš jo neturėtų būti priteistas joks žalos atlyginimas ir jis nėra tinkamas atsakovas byloje, kadangi jis nedalyvavo 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdyje, kuriame buvo sprendžiama dėl Difera paskolos pertvarkymo, šio klausimo nesprendė, dėl jo nebalsavo, jo parašas šio posėdžio protokole yra netikras ir suklastotas, kad per jo buvimą stebėtojų tarybos nariu apskritai nebuvo jokių stebėtojų tarybos posėdžių, kuriuose būtų svarstoma dėl paskolų suteikimo, pertvarkymo ir pan. Teismas minėtą atsakovo K. V. poziciją vertino kaip gynybinę.

56.       Teismas sprendė, kad nėra pagrindo skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, todėl atitinkamą atsakovės L. P. prašymą atmetė. Teismas nenustatė, kad ieškovė būtų pareiškusi akivaizdžiai nepagrįstą ieškinį ir (ar) reikalavimus, priešingai – ieškovės ieškinys šiuo atveju buvo tenkintas iš dalies, teismui konstatuojant esant atsakovų civilinės atsakomybės už Unijai padarytą žalą sąlygas, o atsakovės L. P. atveju – netgi abiem faktiniais pagrindais – tiek, kiek tai susiję su Difera paskolos pertvarkymu, tiek kiek tai susiję Difera paskolos administravimo priežiūra. Be to, teismas nenustatė, kad ieškovė būtų veikusi prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, nevykdžiusi ar netinkamai vykdžiusi teismo nurodymus pateikti atitinkamus įrodymus ar kitaip netinkamai naudojosi savo procesinėmis teisėmis bei piktnaudžiavo procesu, jį vilkino.

57.       Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės ieškinys buvo patenkintas iš dalies, nusprendė ieškovės ir atsakovų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstyti atsižvelgiant į ieškovės patenkintų (19,3 proc.) ir atmestų (80,7 proc.) reikalavimų santykį. Teismas, įvertinęs, kad Unija patyrė 6 826,28 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, nusprendė priteisti jai 1 317,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, t. y. po 164,68 Eur iš kiekvieno atsakovo. Teismas, įvertinęs, kad L. P. patyrė 4 210,81 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai, nusprendė priteisti jai iš ieškovės 3 398,12 Eur (4 210,81 Eur × 80,7 proc.) bylinėjimosi išlaidas. Teismas, įvertinęs, kad I. A. patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai, sumą sudaro 17 518,50 Eur su PVM, atsižvelgęs į tai, kad minėta suma viršija maksimalią rekomenduojamą priteisti išlaidų sumą, nusprendė sumažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisti I. A. iš ieškovės 11 199,02 Eur (13 877,35 Eur × 80,7 proc.) bylinėjimosi išlaidas. Teismas, įvertinęs, kad atsakovų L. V. ir Č. O. bendra patirtų procese bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai suma sudaro 15 245,99 Eur su PVM (7 759,12 + 7 486,87), kad abu atsakovai iš esmės buvo atstovaujami vieno ir to paties atstovo, atsižvelgęs į  maksimalius rekomenduojamus priteisti dydžius, nusprendė sumažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų sumą ir priteisti iš ieškovės 11 199,02 Eur bendrą išlaidų advokato pagalbai sumą lygiomis dalimis, t. y. po 5 599,51 Eur kiekvienam iš minėtų atsakovų (13 877,35 Eur × 80,7 proc. = 11 199,02 Eur ÷ 2 = 5 599, 51 Eur). Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovo K. V. patirtų bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai, sumą sudaro 6 050 Eur, nusprendė priteisti jam iš ieškovės 4 882,35 Eur bylinėjimosi išlaidų (6 050 Eur × 80,7 proc.).

 

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

 

58.       Apeliaciniame skunde ieškovė LBKU „Vilniaus kreditas“ prašo:

58.1.                      panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės LBKU „Vilniaus kreditas“ reikalavimas dėl palūkanų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. 25 883,67 Eur palūkanų;

58.2.                      panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės LBKU „Vilniaus kreditas“ reikalavimas dėl palūkanų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti iš atsakovų L. L., D. A., I. A., V. D., L. V. ir Č. O. 11 482,53 Eur palūkanų;

58.3.                      pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės LBKU „Vilniaus kreditas“ naudai priteista 1 317,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisiant ieškovės LBKU „Vilniaus kreditas“ naudai 6 826,28 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme;

58.4.                      pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria iš ieškovės LBKU „Vilniaus kreditas“ atsakovei L. P. priteista 3 398,12 Eur, atsakovei I. A. – 11 199,02 Eur, atsakovui L. V. – 2 799,76 Eur, atsakovui Č. O. – 2 799,76 Eur, atsakovui K. V. – 4 882,35 Eur, priteisiant L. P. – 1699,06 Eur, atsakovei I. A. – 5 599,51 Eur, atsakovui L. V. – 5 599,51 Eur, atsakovui Č. O. – 5 599,51 Eur, atsakovui K. V. – 2 441,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme;

58.5.                      likusioje dalyje Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą;

58.6.                      priteisti ieškovės LBKU „Vilniaus kreditas“ naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

59.       Ieškovės LBKU „Vilniaus kreditas“ apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

59.1.                      Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Unijos naudai priteistinos žalos dydžio, nepagrįstai iš žalos dydžio atėmė paskolų gavėjų sumokėtus pajus. KUĮ 75 straipsnio 12 dalies 1 punktas nustato, kad unijai iškėlus bankroto bylą yra draudžiama vykdyti visas finansines prievoles. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 28 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą arba nutraukti nemokumo bylą įsiteisėjimo dienos draudžiama įskaityti reikalavimus. Taigi, remiantis JANĮ bei KUĮ, ieškovė neturi teisės atlikti įskaitymo ir įskaityti skolininkės sumokėtą pajų dengiant įsiskolinimą pagal kredito sutartis, nes tokius veiksmus atlikti ieškovei imperatyviai draudžia galiojantys įstatymai. Be to, sumokėto pajaus įskaitymas į priteistinos žalos sumą šiuo atveju nepagrįstas dar ir dėl to, kad ieškiniu prašoma priteisti žalos atlyginimą ne iš skolininkių (paskolų gavėjų), o iš buvusių Unijos vadovų ir paskolų komiteto narių, kurie nebuvo paskolų, kurių pertvarkymu buvo padaryta žala, gavėjai, taip pat nebuvo ir įmokėję Difera bei Good Factor pajų Unijai.

59.2.                      Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl Unijos naudai priteistinos žalos dydžio, nepagrįstai nepriteisė Unijos naudai palūkanas už laikotarpį iki bankroto bylų iškėlimo skolininkams. Kadangi nutraukus paskolos sutartis skolininkės Difera ir Good Factor ir toliau naudojosi Unijos pinigais, ieškovė turi teisę reikalauti šių sumų (kompensuojamųjų palūkanų) ir po galutinio kredito grąžinimo termino, už laikotarpį iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo. Kadangi pagal Difera ir Good Factor paskolos sutarčių bendrųjų dalių 5.1 papunkčius, Unija ir paskolos gavėjai susitarė, jog sutartinės palūkanos bus skaičiuojamos kredito gavėjams nuo kredito išmokėjimo momento iki visiško kredito grąžinimo Unijai, todėl laikytina, kad šalys susitarė ne tik dėl mokėjimo (pelno), tačiau ir dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo iki visiško prievolės įvykdymo momento. Atsižvelgiant į tai, ieškovės naudai Difera epizode už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 15 d. (galutinis kredito grąžinimo terminas) iki 2015 m. balandžio 27 d. (nutarties iškelti Difera bankroto bylą įsiteisėjimo data) priteistina 25 883,67 Eur palūkanų suma. Taip pat, ieškovės naudai Good Factor epizode už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 30 d. (galutinis kredito grąžinimo terminas) iki 2015 m. rugsėjo 17 d. (nutarties iškelti Good Factor bankroto bylą įsiteisėjimo data) priteistina 11 482,53 Eur suma.

59.3.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą ir be pagrindo netaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties, kuomet leidžiama nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrųjų taisyklių. Nors teismas nurodė, kad Unijos pareikštas ieškinys patenkintas 19,3 procentų ir dėl to ieškovės naudai priteista 19,3 procentų atitinkanti bylinėjimosi išlaidų suma, tačiau nagrinėjamu atveju esminis ieškovės reikalavimas buvo patenkintas, tai yra priteista ieškovės prašyta skolos suma, o nepatenkintas reikalavimas susijęs su negautų pajamų priteisimu. Taigi, besąlyginio principo „pralaimėjęs moka“ taikymas šiuo atveju neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimų bei yra neproporcingas bylos baigčiai, nes susidarė situacija, kai iš ieškovės atsakovų naudai priteista 30 378,51 Eur suma, o iš atsakovų ieškovei – 2 774,83 Eur.

60.       Apeliaciniame skunde atsakovas D. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą, taikyti ieškinio senatį ir atmesti LBKU „Vilniaus kreditas“ ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

60.1.                      Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, susijusi su ieškinio senaties skaičiavimo pradžios momentu. Nors teismas vertino, kad 2019 m. rugpjūčio 13 d. ieškovės nemokumo administratorius pateikė daliai atsakovų pretenziją dėl žalos atlyginimo, todėl ieškovei vėliausiai apie ieškovės teisių pažeidimą buvo žinoma praėjus 30 dienų terminui nuo pretenzijos pareiškimo, tai yra 2019 m. rugsėjo 14 d., tačiau sprendime minima 2019 m. rugpjūčio 13 d. pretenzija atsakovui D. A. niekada net nebuvo teikta. Be to, 30 dienų terminas atlyginti žalą suėjo 2019 m. rugsėjo 12 d., dėl ko nemokumo administratorius apie tai, kad jo reikalavimas nėra įvykdytas, sužinojo vėliausiai 2019 m. rugsėjo 13 d. 00:00 val. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą, ignoravo kasacinio teismo išaiškinimus, kad aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie padarytą žalą ne anksčiau, nei įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių. Šiuo atveju atsakovui D. A. nesant nei ieškovės valdymo organo nariu, nei dalyviu, kuriems gali būti reiškiami reikalavimai atlyginti žalą ir kurių atžvilgiu senaties termino pradžia laikoma nemokumo administratoriaus sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie pažeistas teises, nėra pagrindo plėsti senaties pradžios taikymą ir kitiems atvejams.

60.2.                      Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti skirtumą tarp ieškovės organų ir narių, o tokią poziciją grindė Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje Nr. e2A-110-933/2023 pateiktu išaiškinimu, tačiau minėtas išaiškinimas prieštarauja kasacinio teismo pateiktiems išaiškinimams (pvz., 3K-3-485-421/2016 ir e3K-3-320-916/2019). Šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties pradžios momento, pirmosios instancijos teismas privalėjo išsiaiškinti, kada apie ieškovės pažeistas teises sužinojo ar turėjo sužinoti pati Unija, o ne nemokumo administratorius. Kadangi ieškovė atsakovo D. A. neteisėtus veiksmus grindžia 2014 m. sausio 31 d. inspektavimo ataskaitoje pateiktais argumentais, todėl apie tariamus atsakovo neteisėtus veiksmus ieškovė žinojo arba turėjo žinoti jau 2014 m. sausio 31 d. Vadinasi, ieškinio senaties terminas praleistas reikšmingai ir nežinoma, kas sutrukdė ieškovei ieškinį pareikšti anksčiau, t. y. vėliausiai iki 2017 m. sausio 31 d. Ieškinys pareikštas tik 2022 m. lapkričio 17 d., t. y. ieškinio senaties terminą praleidus daugiau nei 5 m. ir 9 mėn., todėl šiuo atveju taikytinas ieškinio senaties terminas ir ieškinys atmestinas vien dėl šios priežasties.

60.3.                      Ieškovė nėra nurodžiusi nė vienos pagrįstos priežasties, kodėl šiuo atveju jos tariamai pažeistų teisių gynyba turėtų prioritetą prieš civilinių teisinių santykių stabilumo principą. Be kita ko, net teismui ir skaičiuojant ieškinio senaties terminą nuo to momento, kai apie patirtą žalą turėjo sužinoti nemokumo administratorius, vadovaujantis paties pirmosios instancijos teismo cituojamu Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023 pateiktu išaiškinimu, šio termino pradžia sietina su data, kada nemokumo administratoriui buvo perduoti dokumentai, kas šiuo atveju yra 2018 m. sausio 22 d., todėl net ir tokiu atveju ieškinio senaties terminas praleistas 1 m. ir beveik 10 mėn., kas taip pat laikytina reikšmingai praleistu terminu.

60.4.                      Atsakovas D. A. neginčija aplinkybės, kad jis, kaip paskolų komiteto narys, turėjo pareigą savarankiškai analizuoti jam pateiktą medžiagą, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis, kaip paskolų komiteto narys, iš esmės turėjo dar kartą atlikti tą patį darbą, kurio atlikimas buvo paskolų vadybininko ir kredito analitiko pareiga. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovas D. A. savarankiškos analizės neatlikinėjo.

60.5.                      Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad paskolų komiteto, valdybos bei stebėtojų tarybos nariai, spręsdami dėl Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo, netinkamai, atsainiai, aplaidžiai ir nerūpestingai įvertino abiejų įmonių finansinę padėtį bei būklę, patikimumą, jų pateiktus Verslo planus ir kt. Kaip matyti iš LBKU „Vilniaus kreditas“ paskolų komiteto darbo reglamento, paskolų komiteto narys turi gana ribotas teises bei pareigas. Teismas konstatuodamas, kad atsakovas, kaip paskolų komiteto narys, netinkamai, atsainiai, aplaidžiai ir nerūpestingai įvertino abiejų įmonių finansinę padėtį bei būklę, patikimumą, jų pateiktus verslo planus, paskolos grąžinimo šaltinius ir kitus reikšmingus faktorius, nepagrįstai paskolų komiteto nariams perkėlė paskolų vadybininkui ir kredito analitikui taikomas pareigas. Iš prie byloje esančių Paskolų komiteto posėdžio protokolų matyti, jog jokių neigiamų nei paskolų vadybininko, nei kredito analitiko išvadų nebuvo, nors Tvarkos 120 punkte numatyta, jog paprastai priimamas neigiamas sprendimas esant neigiamoms kredito analitiko išvadoms. Paskolų komiteto nariams nekeliama pareiga tikrinti, ar paskolų vadybininkas ir kredito analitikas tinkamai atliko savo funkcijas. Paskolų komitetą pasiekia jau išanalizuota ir paskolų vadybininko bei kredito analitiko įvertinta medžiaga, todėl nesant neigiamų išvadų ir siūlymų priimti neigiamą sprendimą, paskolų komitetas neturi pagrindo abejoti pateiktų dokumentų ir informacijos patikimumu. Atsižvelgiant į tai, paskolų komiteto nariai, priimdami Difera ir Good Factor teigiamus sprendimus, jokių pažeidimų nepadarė.

60.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad iki paskolų pertvarkymo buvę mokėjimų, vykdant įsipareigojimus ieškovei, vėlavimai turėjo kelti ypatingą susirūpinimą, kelti daugiau klausimų, abejonių, reikalauti įsigilinimo į situaciją. Visas aplinkybes, susijusias su Difera ir Good Factor finansinės būklės vertinimu, kredito rizika ir kiek tam įtakos turi Difera ir Good Factor praeityje pradelsti mokėjimai, vertinti turėjo ne paskolų komiteto nariai, o kredito analitikas. Kaip matyti iš byloje esančių Paskolų komiteto posėdžių protokolų, juose fiksuota, kad kredito rizikos vertinimai buvo atlikti ir tiek Difera, tiek Good Factor būklė buvo įvertinta patenkinamai, kas buvo visiškai pakankama tam, kad būtų galima pertvarkyti ginčo paskolas. Jeigu kredito rizikos analizės nebūtų buvusios atliktos, pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, kad praeityje buvę mokėjimų pradelsimai turėjo kelti papildomų klausimų ir abejonių paskolų komiteto nariams, būtų pagrįsta, tačiau šiuo atveju esant kompetentingų asmens atliktiems kredito rizikos vertinimams, pagrindo abejoti pateiktų duomenų teisingumu ar kvestionuoti kompetentingų asmenų atliktą darbą, paskolų komiteto nariai, neturėjo.

60.7.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad paskolų komiteto nariai, vertindami Difera ir Good Factor verslo planus, matydami ženklius prognozuojamų veiklų rodiklių pokyčius į didesnę pusę, lyginant su pirminiais verslo planais, turėjo reikalauti objektyvių duomenų, dokumentų, skaičiavimų ir įrodymų, kurie leistų įsitikinti nurodytų prognozių realumu, aukštu tikėtinumu ir pagrįstumu, kurie pagrįstų Difera ir Good Factor deklaruojamas aplinkybes, skaičiavimus, veiklos rezultatus ir pan. Pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė nė vienos konkrečios indikacijos ar grėsmės, kuri buvo paskolų pertvarkymo metu ir leido akivaizdžiai spręsti, jog Difera ir Good Factor yra nemokios, kad pertvarkomos neperspektyvaus verslo paskolos ar, kad paskolos, jas pertvarkius, gali būti negrąžintos.

60.8.                      Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad esant duomenims apie realią finansinę Difera ir Good Factor padėtį paskolų pertvarkymo metu arba apskritai tokių duomenų trūkstant ir jų nesant / esant nepakankamiems, paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos nariams turėjo kilti pagrįstų abejonių arba dėl turimų įmonių finansinės atskaitomybės duomenų teisingumo, arba dėl verslo planuose pateikiamų veiklos prognozių pasiekimo teisingumo, realumo ir tikėtinumo. Kadangi skolininkų finansinės būklės vertinimas buvo kredito analitiko, o jo nesant – paskolų vadybininko funkcija, todėl tik šie asmenys ir galėjo nuspręsti, kokie dokumentai reikalingi kredito rizikos analizei atlikti. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad paskolų komiteto nariai būtų buvę informuoti apie negalėjimą atlikti kredito rizikos analizę dėl vienokių ar kitokių dokumentų ar duomenų trūkumo ir į tokią informaciją paskolų komiteto nariai būtų niekaip nereagavę. Priešingai, iš paskolų komiteto posėdžių protokoluose esančių įrašų apie atliktas kredito rizikos analizes, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad paskolų vadybininkai surinko visus reikalingus dokumentus kredito rizikos vertinimui atlikti, dėl ko esant atliktai kredito rizikos analizei, paskolų komiteto nariai neturėjo pagrindo abejoti kokių nors dokumentų ar duomenų nepakankamumu. Vien faktas, kad priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo buvo matyti, jog Difera ir Good Factor veikia nuostolingai, savaime nereiškia, jog paskolų komiteto nariai negalėjo priimti sprendimo pertvarkyti paskolas.

60.9.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad paskolų užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, o paskolų pertvarkymais buvo pabloginta ieškovės padėtis. Vien tai, kad nebuvo atliktas kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertinimas, savaime prievolių užtikrinimo priemonių nepakankamomis nedaro. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad sprendimų pertvarkyti paskolas priėmimo metu nustatyta prievolių užtikrinimo priemonių vertė buvo mažesnė ir neatitiko tikrovės. Tai, kad kai kurios prievolių užtikrinimo priemonės buvo realizuotos vėliau ir mažesnėmis sumomis, savaime nepatvirtina, kad 2013 m. nustatyta prievolių užtikrinimo priemonių vertė buvo lygi faktinei realizavimo vertei. Be to, tai, kad 43 procentus visų Difera prievolių užtikrinimo priemonių apdraudimo vertės ir net 57 procentus visų Good Factor prievolių užtikrinimo priemonių vertės sudarė ŽŪGPF, savaime užtikrinimo priemonių nepakankamomis nedaro. Priešingai, tiek NMA, tiek ŽŪGPF prisidėjimas prie šių projektų įgyvendinimo kaip tik stiprino įspūdį, kad jie turi pasisekti ir rizika dėl jų finansavimo nėra aukšta. Aplinkybė, kad vėliau Difera atveju garantija buvo išmokėta tik labai nedidele apimtimi, o Good Factor atveju – apskritai neišmokėta, taip pat užtikrinimo priemonių nepakankamomis nedaro, kadangi atsakovas D. A., būdamas paskolų komiteto nariu, iš savo pusės padarė viską, jog ieškovė įgytų teisę į šias prievolių užtikrinimo priemones.

60.10.                      Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo nuomonė, kad paskolų komiteto nariai, priimdami sprendimus pertvarkyti paskolas, neįsitikino pirminių paskolos grąžinimo šaltinių buvimu, realumu, pasitelkimu, t. y. neįsitikino Difera ir Good Factor nurodytų duomenų dėl tinkamo būsimo pačių paskolos sutarčių vykdymo teisingumu, esant tiek Difera ir Good Factor pateiktų verslo planų, kaip pagrindinių informacijos apie planuojamus paskolos grąžinimo šaltinius, tiek atitinkamiems veiklos rodikliams finansinės atskaitomybės dokumentuose, tiek jau sudarytų ir galiojančių paskolos sutarčių vykdymo praktikai ir kitiems trūkumams. Visų pirma, verslo planų, tiek kitų finansinės rodiklių vertinimo ir finansinės būklės bei kredito rizikos analizės pareiga buvo taikoma ne paskolų komiteto nariams, o kredito analitikui (jo nesant – paskolų vadybininkui), todėl bet kuriuo atveju paskolų komiteto nariams negali būti taikoma atsakomybė už pareigų (ne)įgyvendinimą, kurios paskolų komiteto nariams netaikomos. Antra, pirmosios instancijos teismo nurodomi argumentai apie verslo planų trūkumus, nepatenkinamą Difera ir Good Factor finansinį pajėgumą yra deklaratyvūs ir neatitinkantys bylos medžiagos. Trečia, tai, kad Difera ir Good Factor praeityje buvo pradelsusios įvykdyti įsipareigojimus, savaime nereiškia, kad Difera ir Good Factor nesugebės ateityje vykdyti ūkinę komercinę veiklą, gauti iš jos realias pajamas ir padengti prisiimtus įsipareigojimus. Ketvirta, byloje nėra konkrečių įrodymų, kurie neginčijamai patvirtintų, kad sprendimų pertvarkyti paskolas priėmimo metu buvo kokios nors neigiamos informacijos apie kredito gavėjus, kuri būtų turėjusi esminės įtakos paraiškų atmetimui.

60.11.                      Nors pirmosios instancijos teismas teigia, kad faktinių aplinkybių visuma kelia abejonių dėl objektyvaus Unijos organų narių gebėjimo visapusiškai ir išsamiai susipažinti su jiems pateiktu svarstyti klausimu ir visa susijusia medžiaga, ją įvertinti, išanalizuoti bei suformuoti savo nuomonę, tačiau tai, kad paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimai buvo priimti tą pačią dieną ar 2 dienų skirtumu, savaime nereiškia, jog vyko formali, skubota, paviršutiniška klausimų sprendimo procedūra, kas galėtų būti laikoma pažeidimu. Šiuo atveju nė vienas teisės aktas nenumato, koks laiko tarpas turi skirti paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimus. Be to, sprendimas dėl Difera prašymo pertvarkyti paskolą buvo priimtas daugiau nei po 2 savaičių nuo prašymo pateikimo dienos, kas yra visiškai pakankamas laiko tarpas įvertinti visus gautus duomenis bei dokumentus ir jokio pagrindo išvadai apie formalią, skubotą, paviršutinišką klausimų sprendimo procedūrą nėra. O sprendimas dėl Good Factor prašymo pertvarkyti paskolą buvo nagrinėjamas daugiau negu 3 savaites, kas yra visiškai pakankamas laiko tarpas įvertinti visus gautus duomenis bei dokumentus ir jokio pagrindo išvadai apie formalią, skubotą, paviršutinišką klausimų sprendimo procedūrą nėra.

60.12.                      Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad Lietuvos bankas Ataskaitoje konstatavo tiek bendrus Unijos esminius paskolų suteikimo vertinimo proceso trūkumus, tiek konkrečius trūkumus, susijusius su paskolomis būtent Difera ir Good Factor atžvilgiu, kurie itin aktualūs nagrinėjamos bylos atveju ir papildomai patvirtina Unijos organų narių aplaidų, neatidų ir itin formalų savo pareigų vykdymą / nevykdymą, tačiau Ataskaitoje nėra nė vienos pastabos, pateiktos paskolų komitetui. Ataskaitoje nurodyti kredito rizikos vertinimo, skolininkų įsipareigojimų kontrolės, administravimo ir kiti trūkumai, vadovaujantis Unijoje galiojusiais teisės aktais nepatenka į paskolų komiteto kompetencijos ribas. Tai, kad ieškovė neužtikrino tinkamų procesų savo viduje, sudaro pagrindą konstatuoti pačios ieškovės kaltę dėl atsiradusios žalos (jeigu ji iš viso atsirado), kas gali būti pagrindu atleisti nuo civilinės atsakomybės, sumažinti žalos atlyginimą ar visai atmesti tokį reikalavimą.

60.13.                      Byloje esančių dokumentų ir duomenų visuma patvirtina, kad paskolų komiteto nariai jokios paskolų panaudojimo pagal paskirtį patikros neturėjo atlikti, taip pat paskolų komiteto nariai neturėjo kontroliuoti paskolų administravimą ir jos kontrolę atliekančių asmenų. Paskolų administravimo priežiūra iš esmės reiškė tik atitinkamų veiksmų atlikimą po to, kai būdavo gaunama informacija iš paskolų vadybininkų apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus, todėl paskolų administravimo priežiūra nėra ir negali būti prilyginama nei paskolų administravimui, nei paskolų administravimo kontrolei.

60.14.                      Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtos žalos ir paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismo argumentai apie tai, kad šioje civilinėje byloje gali būti taikoma solidarioji atsakomybė, taip pat yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas padarytą žalą, įvertino tik faktą, kad paskolos yra negrąžintos, tačiau, spręsdamas dėl solidarios atsakomybės taikymo, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti, jog ieškovė šioje civilinėje byloje žalą kildino iš skirtingų procedūrų: paskolų išdavimo, paskolų pertvarkymo ir paskolų administravimo. Taikant solidarią atsakomybę, tokiu būdu iš atsakovės reikalaujama atsakomybės ne tik už veiksmus, kuriuos ji atliko (dalyvavo priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo), bet ir už tuos veiksmus, kurių ji neatliko, nors jai ir nebuvo keliama pareiga juos atlikti (paskolų administravimas). Galiausiai, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalą iš atsakovų, visiškai nieko nepasisakė, kuo pasireiškė atsakovų neteisėti veiksmai ir kaltė dėl to, kad prievolių užtikrinimo priemonės buvo realizuotos tokia žema verte, nors nė vienas iš atsakovų nebuvo atsakingas už prievolių užtikrinimo priemonių išsaugojimą.

60.15.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, susijusias su ieškovės patirtos žalos dydžiu. Visų pirma, byloje nesant įrodymų apie neteisėtus atsakovo D. A. veiksmus, žala iš viso negali būti priteista. Antra, atsakovas D. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais skaičiavimais, į kuriuos neįtrauktos Difera ir Good Factor sumokėtos delspinigių bei kitų mokesčių sumos, kadangi šios gautos sumos yra ieškovės nauda ir jos, vertinant padarytos žalos dydį, turėjo būti įskaičiuotos į žalos sumą. Nors po pertvarkymo Difera iš NMA gavo 333 475,72 Eur sumą, o prieš pat paskolos pertvarkymą ir po paskolos pertvarkymo Good Factor buvo išmokėta bendra 254 959,31 Eur paramos lėšų suma, kurios, jeigu nebūtų paskola pertvarkyta, būtų buvusios panaudotos paskolos dengimui, tačiau tai savaime nereiškia, kad vien dėl paskolos pertvarkymo ieškovė neteko galimybės atgauti paskolos sumų. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog iš byloje esančio Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo matyti, kad ieškovė turėjo teisę į 178 041,05 Eur garantijos sumą (Difera atveju). Taip pat pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog iš byloje esančio Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo matyti, kad ieškovė turėjo teisę į 182 344,23 Eur garantijos sumą (Good Factor atveju). Taigi, jeigu ieškovė būtų tinkamai užtikrinusi savo vidinius procesus ir būtų tinkamai vykdžiusi paskolų administravimą, ieškovė nebūtų praradusi teisės į minėtas garantijos sumas, kadangi mažesnės nei reikalauta garantijos sumos priteisimo priežastis Lietuvos apeliacinio teismo įvardinta ne kaip paskolos pertvarkymas, o kaip netinkamas paskolos administravimas.

61.       Atsakovas L. L. pateikė prisidėjimą prie atsakovo D. A. apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. priimto sprendimo.

62.       Apeliaciniame skunde atsakovė I. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies ir sumažintos apeliantės I. A. patirtos bylinėjimosi išlaidos bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės apeliantės I. A. naudai visas I. A. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

62.1.                      Teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino eigos skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas. Nors teismas sprendime nustatė aiškią ieškinio senaties termino pradžios datą (2018 m. sausio 22 d. – kai Unijos dokumentai, įskaitant nagrinėjamai bylai aktualias paskolų bylas, buvo perduoti Unijos nemokumo administratoriui), tačiau šia data pats nesivadovavo, pateikė dviprasmiškus argumentus dėl ieškinio senaties eigos skaičiavimo ginčo atveju ir taip ne tik netinkamai aiškino bei taikė senaties termino eigos skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, bet ir padarė procesinius pažeidimus netinkamai paskirstydamas įrodinėjimo pareigas bei nemotyvuodamas sprendimo. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimas buvo priimtas pažeidus materialines ir procesines teisės normas, kas sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą remiantis CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 330 straipsniu.

62.2.                      Teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, netinkamai aiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalį, ieškinio senaties terminą atnaujino nesant jokių svarbių priežasčių. Visų pirma, ieškinio senaties termino neženklus praleidimas nėra aplinkybė, sutrukdžiusi ieškovei kreiptis į teismą. Į termino praleidimo ženklumą gali būti atsižvelgiama tik jau nustačius svarbias priežastis, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą. Antra, teismas neteisingai konstatavo, jog byloje nėra nustatyto akivaizdaus, nepateisinamo ir neprotingo nemokumo administratoriaus elgesio ar pasyvumo, todėl tai sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškovės pasyvumas dar bankroto bylų metu yra konstatuotas Vilniaus apygardos teismo sprendime civilinėje byloje Nr. e2-3649-450/2018, kurioje pirma instancija spręstas ginčas dėl garantijos išmokėjimo. Be to, tai, kad nemokumo administratorius žinodamas, jog Unija patyrė žalą, siekė pasinaudoti užtikrinimo priemonėmis, o ne pareikšti ieškinį atsakingiems asmenims, nepatvirtina administratoriaus aktyvių veiksmų ginant Unijos interesus. Vien aplinkybės, kad nemokumo administratorius, būdamas teisininkas profesionalas, ėmėsi kitų Unijos neva interesų gynimo priemonių ir laiku nepareiškė reikalavimų teisme atsakovams, būtent ir tvirtina nepateisinamą aplaidumą ir delsimą. Trečia, nepagrįsti sprendimo argumentai, kad ginčo byloje turi būti ginamas viešasis interesas, nes Unija turi didelį indėlininkų ir kreditorių skaičių, o kreditorinių reikalavimų suma, net ir praėjus 6 metams siekia 6 283 974,81 Eur, todėl tai sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju viešojo intereso gynimas nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Galiausiai, CK 1.131 straipsnio 2 dalyje aiškiai nurodyta, kad ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas tik ieškovei įrodžius, kad jis buvo praleistas dėl svarbių aplinkybių, o šiuo atveju ieškovė tokių svarbių priežasčių nenurodė.

62.3.                      Valdybai, kaip Unijos valdymo organui, nei įstatymais, nei lokaliniais teisės aktais nebuvo nustatyta pareiga vykdyti paskolų administravimo / priežiūros funkciją, todėl ir atsakovei I. A. atsakomybė už tokių pareigų nevykdymą negali kilti. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, už paskolų administravimą ir priežiūrą gali būti atsakingas tik paskolų komitetas, todėl būtent paskolų komiteto, o ne valdybos atsakomybė už paskolos tinkamo administravimo nevykdymą jau yra konstatuota sprendime. Tai yra, ginčo atveju valdyba neturėjo jokių pareigų, nevykdė jokių funkcijų, nepriminėjo jokių sprendimų paskolos administravimo procese, neturėjo jokių imperatyvių ar fiduciarinių pareigų vykdyti paskolos administravimą, todėl jokių lojalumo pareigų pažeisti objektyviai negalėjo. Taigi, atsakovei I. A., ėjus tik valdybos narės pareigas, negali kilti atsakomybė už šį neteisėtą veiksmą. Be to, iki 2014 m. kovo 24 d., kai atsakovė I. A. pasitraukė iš valdybos sudėties, paskolos sutartys buvo vykdomos, nebuvo nutrauktos, skolininkėms nebuvo pateikiami raginimai dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, o atsakovė I. A. nebuvo informuota apie tai, kad skolininkės pažeidė paskolų sutarčių sąlygas. Tuo tarpu įsipareigojimų užtikrinimo priemones, taikytas pertvarkytoms paskoloms, teismas pripažino tinkamomis ir pakankamomis.

62.4.                      Nei lokaliniai Unijos teisės aktai, nei įstatyminis reguliavimas nenumatė, jog paskolos negali būti pertvarkytos jeigu skolininkas buvo susidūręs su sunkumais vykdant įsipareigojimus pagal jau išduotą paskolą. Vien paskolos pertvarkymas kartu ir reiškia rizikų dėl paskolos negrąžinimo mažinimą bei yra skirtas užtikrinti, jog pertvarkius paskolą skolininkui bus sudarytos galimybės grąžinti kreditą, todėl paskolos pertvarkymas ir yra taikomas tais atvejais kaip skolininkai patiria finansinių sunkumų. Būtent finansiniai sunkumai ir yra paskolos pertvarkymo sąlyga. Nesant finansinių sunkumų nėra pagrindo pertvarkyti paskolos taip, kad skolininkas galėtų ją įvykdyti. Todėl visais atvejais, kai yra sprendžiami klausimai dėl paskolų pertvarkymo, egzistuoja ir tam tikros apimties skolininkų finansiniai sunkumai.

62.5.                      Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas teigia, kad Difera ir Good Factor naujuose verslo planuose pateiktos prognozės turėjo kelti pagrįstų abejonių. Teismas neargumentavo tokios savo padarytos išvados, nenurodė, kodėl planai turėjo kelti abejonių. Nepaisant to, atsakovei I. A. jokių abejonių pateiktais naujais planais nekilo ir objektyviai negalėjo kilti nes: verslo planai buvo tikrinami teisininkų profesionalų, advokatų, besiverčiančių teisės praktika, auditorių ir turto vertintojų profesionalų, išsilavinimą verslo valdymo ir finansų srityje turinčių aukštos kompetencijos specialistų. Nė vienas iš šių itin kvalifikuotų asmenų paskolų pertvarkymo metu rizikų dėl verslo planų nerealumo ar neįgyvendinamumo nenumatė. Be to, projektai buvo finansuojami NMA lėšomis, todėl ir verslo planai buvo vertinami ne tik Unijos darbuotojų ir valdymo organų, tačiau ir NMA specialistų. Negana to, aplinkybės, jog buvo priimtas ŽŪPGF sprendimas suteikti garantijas pagal pertvarkytas paskolas, patvirtina, jog tokia verslo rizika pagal naujus verslo planus buvo įvertinta kaip toleruotina.

62.6.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad Unijos valdymo organai netinkamai vertino turimus finansinės atskaitomybės dokumentus, nevertino finansinės atskaitomybės dokumentų prieš pertvarkant paskolas, dėl ko nesant duomenų apie realią skolininkų finansinę padėtį paskolų pertvarkymo metu (jiems esant blogiems), Unijos valdymo organams turėjo kilti abejonių dėl skolininkų mokumo. Pirma, teismo sprendimo argumentai prieštarauja galiojusiam teisiniam reguliavimui, numatančiam finansinės atskaitomybės duomenų rengimo tvarką. Antra, byloje esantys duomenys apie skolininkų finansinę būklę buvo realūs ir buvo vertinami atsižvelgiant į skolininkų specifiką. Trečia, nei įstatyminis reguliavimas, nei Unijos lokaliniai teisės aktai nenumatė pareigos valdymo organų nariams rinkti kitą, Tvarkoje, Taisyklėse ar kituose Unijos aktuose neaptartą medžiagą ar duomenis, todėl atsakovei I. A. negali kilti atsakomybė už teismo neįvardintų, neaiškaus turinio, teisės aktuose nenumatytų pareigų nevykdymą.

62.7.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad prievolių užtikrinimo priemonės nebuvo pakankamos. Visų pirma, teismo pozicija dėl paskolų įvykdymo užtikrinimo priemonių pakankamumo nėra aiški ir nuosekli. Antra, pertvarkius Difera paskolą, kredito negrąžinimo rizikos buvo ne padidintos, o sumažintos, nes Unija liko vieninteliu hipotekos kreditoriumi, kurio naudai buvo įkeistas turtas net 48 proc. viršijantis visą užtikrinamą prievolę. Be to, pagal pertvarkytą Good Factor paskolos sutartį Unijai įkeisto turto vertė siekė 2 015 714 Lt, kai tuo tarpu užtikrintos prievolės dydis sudarė 1 361 000 Lt., t. y. užtikrintos prievolės suma sudarė 67 proc. įkeisto turto vertės, todėl įkeisto turto neabejotinai pakako, kad Unijos suteiktas kredito užtikrinimas atitiktų Tvarkos 30.1 papunktį. Trečia, atsakovė I. A. Unijos valdybos narės pareigas ėjo laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 29 d. iki 2014 m. kovo 24 d. Tuo tarpu žala Unijai kilo skolininkams Difera ir Good Factor nevykdant įsipareigojimų pagal paskolos sutartis bei nepavykus patenkinti Unijos reikalavimo iš įkeisto skolininkų turto bei neužtikrinus garantinės išmokos Unijai išmokėjimo. Todėl teismas sprendime turėjo aiškiai nustatyti, kokie asmenys prie tokios žalos kilimo prisidėjo. Šiuo atveju atsakovė I. A. už tokių veiksmų atlikimą negali būti atsakinga, nes jų ne tik neatliko, bet ir niekaip negalėjo jiems turėti įtakos.

62.8.                      Lietuvos banko inspektavimo Ataskaita nepatvirtina atsakovų neteisėtų veiksmų. Visų pirma, teismas Lietuvos banko Ataskaitą nepagrįstai vertino kaip dokumentą, kuriame jau konstatuoti neteisėti veiksmais ir suteikė Ataskaitai teismui privalomo neteisėtus veiksmus konstatuojančio dokumento teisinę galią. Antra, paties teismo pozicija dėl inspektavimo ataskaitos, kaip didesnę įrodomąją galią turinčio dokumento, yra dviprasmiška ir nenuosekli. Nors konstatuodamas neva atliktus neteisėtus veiksmus teismas laikosi pozicijos, kad šis dokumentas yra didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas, analogiškų išvadų dėl šio įrodymo galios atsakovų argumentų kontekste nedaro.

62.9.                      Teismas atsakomybę už žalą klaidingai susiejo tik pačiu sprendimu suteikti paskolą, kaip dokumentu, ignoruodamas priežastis, kurios valdymo organams leido tokį sprendimą priimti ir sprendimo priėmimo procesu. Žalą Unijai sukėlė sprendimai pertvarkyti paskolas ne kaip dokumentai, kuriuose tik įformintas tekstas, o kaip procesas, kurio rezultate ir buvo surašytas pats dokumentas – sprendimas. Tuo tarpu nors Unijos darbuotojai patys ir nepriima sprendimų pertvarkyti paskolas, jie aktyviai dalyvauja tokiame procese, analizuoja, tikrina ir pateikia Unijos valdymo organams dokumentus ir informaciją, nurodytą Unijos lokaliniuose teisės aktuose, kuri reikalinga sprendimams priimti, taip vykdydami savo darbines pareigas. Tai, kad darbuotojams kyla atsakomybė darbo teisinių santykių pagrindu, nepaneigia darbuotojų atsakomybės dėl neteisingų duomenų, reikalingų sprendimams pertvarkyti paskolas, surinkimo ir pateikimo Unijos valdymo organų nariams, ir neleidžia jos perkelti valdymo organų nariams. Šiuo atveju teismas, nurodęs, jog darbuotojai dalyvavo paskolų pertvarkymo procese, turėjo įvertinti, kiek jų veiksmai prisidėjo prie paskolų pertvarkymo ir kokia dalimi darbuotojai gali ir turi atsakyti, vadovaujantis darbo teisės normomis, nes atitinkamai Unijos valdymo organai neatsako šioje dalyje.

62.10.                      Teismas nepagrįstai neindividualizavo atsakovės I. A. civilinės atsakomybės sąlygų. Šiuo atveju, pareigą individualizuoti visų atsakovais patrauktų valdymo organo narių civilinę atsakomybę numato kasacinio teismo praktika (pvz., e3K-3-397-684/2019). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2A-110-933/2023 pagal Unijos ieškinį atsakovams L. L., L. P., D. A., D. P. (V.), A. T., UAB „Verslavita“, V. D., L. V., K. V., Č. O., I. A. dėl neteisėtų veiksmų, kuriais priimti sprendimai išduoti paskolą ir išduotos paskolos UAB „Šampanėrija“. 2023 m. kovo 23 d. nutartimi šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nutarė pirmosios instancijos teismui perduoti bylą nagrinėti iš naujo remiantis CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tokia nutartis buvo grindžiama vienu iš argumentų, jog pirmosios instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno Unijos valdymo organo nario civilinės atsakomybės sąlygų. Ši nutartis laikytina turinčia prejudicinę galią bylos atžvilgiu.

62.11.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo priteistinos žalos sumą. Visų pirma, teismas apskaičiuodamas žalą nevertino, jog dalis žalos kilo dėl pačios ieškovės ir jos atstovų (kuriais nebuvo atsakovai) neteisėtų veiksmų, kuriais nebuvo pasinaudota ŽŪPGF garantijomis. Todėl žalos dydis, priteistinas iš atsakovės I. A., turi būti mažinamas galėtų gauti garantinių išmokų dydžiu. Antra, atsakovei I. A., nesant paskolų komiteto nare, su kitais valdymo organų nariais atsakomybė gali kilti ne daugiau kaip ½ dalyje žalos. Trečia, teismas apskaičiuodamas žalą dėl paskolų pertvarkymo, neįvertino iš NMA gautų sumų, kurios buvo panaudotos paskolos dengimui.

62.12.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė išimtinai atsakovams, neatsižvelgdamas į bylos specifiką ir ieškovės elgesį bei objektyvias aplinkybes, dėl kurių atsakovai neturėjo galimybės pateikti ieškovei nepalankių įrodymų, kuriais disponuoja išimtinai tik ieškovė. Bylos nagrinėjimo metu būtent atsakovai buvo verčiami įrodinėti, kad jie neatliko neteisėtų veiksmų, kai civilinės atsakomybės sąlygas ir savo ieškinį turi įrodyti ieškovė, teikiantis ieškinį ir reikalaujantis taikyti civilinę atsakomybę. Atsakovai jau daugiau nei 9 metus nedirbo Unijoje. Tuo tarpu Unijos dokumentai, tarp jų ir paskolos sutartys, nėra dokumentai, kurių kopijas, nuorašus savo žinioje Unijos valdymo organų nariai turėtų teisę turėti po teisinių santykių nutraukimo, pasitraukimo iš Unijos valdymo organų narių. Taigi, būtent ieškovės žinioje buvo visa teismo sprendime minima dokumentacija, kurios neva atsakovai nepateikė teismui, kaip patvirtinančios realų skolininkų finansinės padėties tinkamą vertinimą. Šiuo atveju teismas taikė pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą atsakovams. Tuo tarpu ieškovė tyčia neteikė jai nenaudingų įrodymų į bylą ir turėdama juos savo žinioje galimai slėpė. Esant tokiai situacijai ir ją patvirtinantiems kitiems rašytiniams įrodymams, t. y. Ataskaitai ir paskolų bylų turiniui, teismas privalėjo ne perkelti atsakovams įrodinėjimo pareigą, o taikyti contra spoliatorem (prieš pažeidėją) taisyklę ieškovei.

62.13.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas nenuoseklus, prieštaringas, o sprendimo motyvuojamoji dalis neatitinka rezoliucinės dalies. Visų pirma, sprendimo argumentai dėl ieškinio senaties eigos pradžios momento yra prieštaringi, nenuoseklūs ir neaiškūs. Teismas iš esmės nustatė tris skirtingus ieškinio senaties eigos pradžios momentus ir ne tik be jokių argumentų vadovavosi paskutiniu iš jų, bet ir skaičiuodamas ieškinio senaties terminą nuo šio momento sprendė kad terminas atnaujintinas, nes yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Antra, nors sprendime teismas ne vieną kartą akcentavo, jog užtikrinimo priemonės buvo pakankamos, o atsakovai kaip valdymo organai ėmėsi visų įmanomų priemonių užtikrinti, jog skolininkams nevykdant paskolų sutarčių Unija nepatirs žalos, tačiau atsakovams taikė atsakomybę už tai, jog dėl kitų asmenų kaltės iš užtikrinimo priemonių nebuvo padengtas Unijai susidaręs įsiskolinimas. Trečia, teismo padarytos išvados ir motyvai, susiję su neteisėtų veiksmų individualizavimu niekaip neatsispindi sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. žalos dydis priteistas iš visų atsakovų jos neindividualizavus, pažeidžiant reikalavimus, keliamus teismo sprendimo turiniui.

62.14.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės I. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažino, nes šios viršija maksimalius rekomenduojamus civilinėse bylose atlyginimo už teisinę pagalbą dydžius. Visų pirma, tokios aplinkybės, kai ieškinio suma ir bylos apimtis yra itin didelės, kai byla buvo nagrinėta iš esmės 8 žodiniuose posėdžiuose, gali būti įvertintos kaip išimtinės situacijos, leidžiančios priteisti visas atsakovės I. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Antra, nagrinėjamu atveju neegzistavo ir nebuvo nustatytas joks atsakovės I. A. nesąžiningumas, netinkamas elgesys, kuris būtų galėjęs sudaryti pagrindą bylinėjimosi išlaidų mažinimui. Trečia, sprendimu atliktas ženklus atsakovės I. A. patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas faktiškai paneigė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas (80 proc. reikalavimų apimtyje), institutą. Ketvirta, palikimas galioti sprendimo dalies, kuria atsakovei I. A. iš ieškovės buvo priteista ženkliai mažesnė bylinėjimosi išlaidų suma, nei realios jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, faktiškai paneigtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, institutą.

63.       Apeliaciniame skunde (patikslintame) atsakovė L. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – apeliantės L. P. atžvilgiu ieškinį atmesti; priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

63.1.                      Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai traktavo paskolų komiteto nario atsakomybę už paskolų komiteto reglamento nuostatų vykdymą. Tai yra, konkrečiai expresis verbis paskolų komiteto nariui nustatytų pareigų pažeidimu L. P. nėra kaltinama nei ieškiniu, nei sprendimu. Be to, nėra pateikiama nė vieno įrodymo, kad L. P. sprendimą dėl paraiškos būtų priėmusi „nesavarankiškai“ ar kokiu nors kitokiu būdu būtų veikusi šališkai. Paskolų komiteto reglamento nuostatų 8.1. papunktyje yra aiškiai apibrėžiamos paskolų komiteto pirmininko ir narių atsakomybės ribos, iš kurių matyti, kad bet kokia paskolų komiteto veikla materializuojama per komiteto priimamus nutarimus. Šiuo atveju nei ieškinyje, nei skundžiamame sprendime L. P. atsakomybė nėra kildinama nė iš vieno paskolų komiteto sprendimo, kuriame būtų užsimenama apie paskolų administravimą ar panašiai, tačiau daroma visiškai nepagrįsta ir neteisėta išvada, kad paskolų komiteto nariai atsako už paskolų administravimą.

63.2.                      L. P. vadovavosi kredito unijoje nustatyta rizikos nustatymo tvarka, paskolų suteikimo nuostatais ir savarankiškai vertino informaciją, kurią unijoje nustatyta tvarka pagal savo kompetenciją surinko paskolų vadybininkai. Atitinkamai L. P., vertindama jai pateiktą Difera verslo planą ir jo įgyvendinimo galimybes, ėmėsi visų įmanomų ir adekvačių priemonių, kaip atidus ir atsakingas asmuo, kad nesukeltų kitam subjektui (Unijai) žalos. L. P. vertino, kad Difera yra pradedanti veiklą, tačiau į veiklą investuoja nemenkas pinigų sumas, gauna Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimą, kredito grąžinimas 70 proc. užtikrinamas per valstybines verslo skatinimo priemones – ŽŪPGF, ir balsavo už tokį užtikrinimo priemonių kiekį, kuris pirmosios instancijos teismo pripažįstamas kaip „tinkamas ir pakankamas“. Po 2013 m. rugsėjo 25 d. pertvarkius Difera paskolą ir atsisakius sindikuotos paskolos kreditoriaus Difera finansinė padėtis akivaizdžiai pagerėjo, o užtikrinimo priemonių vertinė išraiška pasikeitė nežymiai. Taigi, L. P., negalėdama nuspėti visų Difera verslo vystymosi ir įgyvendinimo perspektyvų, priėmė sąžiningą, savarankišką apdairų ir atsakingą sprendimą, kuriuo buvo parinktas pakankamas, tai yra daugiau nei trigubai paskolos sumą viršijantis paskolos užtikrinimo priemonių paketas, kuris turėjo užtikrinti paskolos grąžinimą net ir blogiausio paskolos sutarties netinkamo vykdymo atveju.

63.3.                      Atsakovės L. P. veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų, o generalinio delikto institutas yra itin pritrauktas, nesigilinant į realias žalos atsiradimo priežastis. Atsakovė L. P. neatliko jokio neteisėto veiksmo, nebuvo aplaidi, vykdydama savo kaip paskolų komiteto nario pareigas, nepažeidė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir nesukėlė Unijai žalos. Šiuo atveju neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius Difera verslo plano, atsakomybė kyla Difera vadovams, kurie nesėkmingai vykdydami verslą ir netinkamai vykdydami sutartis, prarado ir negavo pajamų, kurios turėjo būti skirtos kredito grąžinimui. Be kita ko, dėl netinkamai suveikusių užtikrinimo priemonių atsakingais laikytini Unijos vadybininkai ir juos kontroliuoti turėję tiesioginiai vadovai ir Difera vadovai, netinkamai vykdydami garantijos suteikimo sutartis. Be to, dėl atliktų piniginių užskaitų su UAB Costum, pažeidžiant ieškovės suteiktos paskolos sutarties sąlygas, atsakomybė kyla Difera vadovams.

63.4.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino priežastinį ryšį, susidariusį tarp žalą padariusio asmens veiksmų ir atsiradusios žalos. Nors skundžiamame teismo sprendime teismas teigia, kad L. P. dalyvavo priimant sprendimą, kuris buvo viena iš sąlygų, kad paskola skolininkui Difera būtų suteikta, tačiau tai nereiškia, kad toks sprendimas yra žalingas ar neteisėtas, nes būtina nustatinėti, kuriuo metu kilo žala. Tai, kad pirminiame etape (2013 m. rugsėjo 25 d.) buvo pritarta paskolos pertvarkymui, visiškai nereiškia, kad tai nulėmė ir pačią žalą, kuri atsirado vėliau – neįvykdžius NMA projekto, negavus ŽŪPGF garantinių išmokų, netinkamai realizavus užtikrinimo priemones. Taigi automatinis atsakomybės taikymas negalimas, o atsakomybės prezumpcija paneigiama aiškiai nurodant, kas yra atsakingi už kilusią žalą: Difera vadovai, ir už paskolų administravimą atsakingi kredito unijos darbuotojai ir jų vadovai.

63.5.                      Nors ieškovė nurodė, kad ieškovės valdymo organų (vadovų) ir paskolų gavėjų kaltė, atlikus neteisėtus veiksmus, yra preziumuojama ir ieškovė šiuo atveju neturi pareigos jos įrodinėti, tačiau ieškovė turi įrodyti tai ką teigia, tačiau to nebuvo padaryta. Bendro pobūdžio kaltinimas, kad verslo planai nebuvo tinkamai įvertinti, toli gražu nėra pakankamas civilinei atsakomybei taikyti. L. P. Difera atveju sąžiningai ir savarankiškai vertino jai pateiktus dokumentus ir vien tas faktas, kad po kelerių metų verslo planas pasisekė ne iki galo, kad užtikrinimo priemonės suveikė ne 100 proc., nėra įrodymas, kad priimant sprendimą dėl paskolos pertvarkymo L. P. būtų buvusi aplaidi ar pateiktus dokumentus ir įmonės duomenis tyčia ar dėl aplaidumo būtų vertinusi ne savarankiškai.

63.6.                      Teismas nei pasisakė, nei nagrinėjo bei neatsižvelgė į atsakovės L. P. argumentus dėl skolininko veiksmų, buvusių po L. P. atsistatydinimo, kurie ir lėmė, kad nebuvo grąžinta paskola, ir žala atsirado ne dėl to, kad buvo priimtas sprendimas pertvarkyti paskolą. Atsakovė L. P. tiek teismo posėdžių metu, tiek savo rašytiniuose paaiškinimuose teismui pateikė informaciją, kad Difera pagal pateiktus tris prašymus iš viso buvo išmokėta 375 917,22 Eur paramos, kas sudaro 75,25 proc. nuo visos paramos sutartyje numatytos paramos 499 557,17 Eur sumos. Tačiau sutartis su NMA nutraukta 2015 m. vasario 13 d. NMA sprendimu. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. liepos 1 d. patvirtino finansinius reikalavimus NMA 370 121,74 Eur sumai. Visgi, ieškovė šia tema kalbėti vengė ir į atsakovų keltą klausimą, kodėl buvo nutraukta paramos sutartis su NMA, kodėl neįtrauktas Difera vadovas atsakovu, neatsakė. Atitinkamai apie šią aplinkybę ir dėl kokių skolininko pažeidimų buvo nutraukta paramos sutartis, nieko nepasisakė ir teismas. Ši aplinkybė byloje yra labai svarbi, nes ieškovės paskola suteikta projektui, kuris buvo finansuojamas ir ES lėšomis. Taigi, įpareigojimas grąžinti gautą ES paramą yra Difera vadovo atsakomybė ir CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme atsakovai negali būti atsakingi dėl galimai projekto įgyvendinimo reikalavimų NMA pažeidimo, o nepriklausomai nuo atsakovų veiksmų, skolininkė Difera turėjo pareigą grąžinti suteiktą paramą. Šiuo atveju teismas pagrįstai teigia, kad atsakovai negali būti laikomi atsakingais už tai, kad Good Factor dėl vienokių ar kitokių priežasčių negavo iš NMA daugiau paramos lėšų bei atitinkamai nenukreipė jų paskolos grąžinimui. Vis dėl to, ta pačia logika teismas turėjo vadovautis ir skaičiuojant žalą Difera atveju, tačiau to nedarė.

63.7.                      Difera vadovas atliko neteisėtus veiksmus, pažeidžiant paskolos sutarties 3 punkto nurodytus veiksmus, be Unijos sutikimo atlikdamas užskaitas ir pasirašydamas užskaitymų aktus su tuo pačiu įrangos tiekėju, t. y. UAB „Costum“, kuriam Unijos vadyba, pažeisdama sutarties sąlygas ir neturint įrangos perdavimo–priėmimo akto padarė pavedimą. Minėti veiksmai atlikti po L. P. atsistatydinimo ir ji niekaip negalėjo net žinoti apie tokį pasirašytą susitarimą, tuo labiau kažkaip įtakoti, tačiau teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, nors šias faktines aplinkybes buvo išdėsčiusi pasisakydama teismo posėdžių metu bei pateikusi rašytiniuose paaiškinimuose. Šiuo atveju Unija turėjo ir galėjo atgauti lėšas, tačiau Difera vadovas pasirinko grąžinimą kitiems asmenims, o už esminius paskolos sutarties sąlygų pažeidimus ieškovė asmenų atsakovais į bylą kažkodėl neįtraukia. Iš viso iš dviejų užskaitų susidaro 340 718,04 Lt arba tai atitinkamai 98 678,77 Eur suma, kuria turi būti mažinama žala.

63.8.                      Ieškovė nepateikė duomenų ir nepaaiškino, kur ir kokiomis sąlygomis buvo laikoma įranga (segmentuota medžio anglies gamybos linija Coal&Coal Premium, kurios vertė įsigijimo metu sudarė arba 513 039,56 Eur be PVM ir kuri parduota tik už 200 Eur kaip metalo laužas) iki 2017 m. sausio mėn., kas įtakojo, kad metalinės krosnys sutrūko, kodėl nebuvo kreiptasi į draudimą ir į tiekėją ir pan. Ieškovė nepaaiškino, kuo pasireiškė L. P. kaltė, kad minėtos įrangos vertė sumažėjo nuo 308 000 Eur iki 200 Eur. Nepriklausomas vertintojas UAB „Verslavita“ atliko turto vertinimą, kurio metu nustatyta, kad 2015 m. balandžio 1 d. segmentuotos medžio anglies gamybos linijos rinkos vertė sudarė 308 000 Eur be PVM. Paskolų užtikrinimo priemonių vertinimo tvarkos 23.4 papunktyje numatyta, kad turtas turi būti įvertintas, jei reikšmingai sumažėja įkeisto turto vertė (turto sugadinimo ir kt. priežasčių), tačiau to padaryta nebuvo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokiais vertinimais Unijos administracijos vadovas sutiko mažinti kainą ir pritarė turto pardavimo tvarkai. Atsižvelgiant į tai, teismas skaičiuodamas žalą, turėjo mažinti ją ne 200 Eur, už kurią buvo parduota įranga, o visa 308 000 Eur verte. Vien tai, kad tinkamai nesaugotas turtas buvo galimai nebetinkamas naudoti ir buvo parduotas už nesuvokiamai mažą kainą, nesudaro pagrindo atsakovės L. P. veiksmus vertinti kaip neteisėtus.

63.9.                      Atsakovės L. P. veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų dėl to, kad Unijos vadyba kartu su Difera vadovu padarė pavedimą įrangos tiekėjui, pažeisdami paskolos sutarties ir įrangos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, todėl žala turėtų būti mažinama ne 10 628,87 Eur garantine išmoka, o visa ieškinio 178 041,05 Eur dėl garantinės išmokos priteisimo suma. Šiuo atveju L. P. atžvilgiu, teismo suskaičiuotą 168 405,35 Eur žalą sumažinus aukščiau nurodytomis sumomis, patirtos žalos nėra.

63.10.                      Valdymo organų nariams bei dalyviams ieškinio senaties terminas skaičiuotinas būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti nemokumo administratorius, t. y. nuo 2018 m. sausio 22 d., o ne nuo 2019 m. rugpjūčio 13 d. Pretenzijos gavimo dienos. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. L. P. nebuvo nei valdymo organas, nei dalyvis. Paskolų komiteto nare dirbo visuomeniniais pagrindais. Jai valdymo organo fiduciarinės pareigos negaliojo. Senaties terminas jai turėtų būti skaičiuojamas nuo paskolų komiteto 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, dėl kurio ieškovė kildina žalą, priėmimo. Ieškinys pareikštas 2022 m. lapkričio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip 6-iems metams nuo datos, kada neva neteisėtas sprendimas buvo priimtas. L. P. niekas dėl to nereiškė jokių pretenzijų, taigi, ieškinio senatis akivaizdžiai praleista. Be to, 2019 m. rugpjūčio 13 d. Pretenzijos L. P. nėra gavusi.

63.11.                      Nėra teisinio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas praleistas nesant tam svarbių priežasčių. Teismo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis objektyviai pateisinamomis, nepateisina ieškovės neveikimo, susijusio su teise reikšti ieškinį atsakovų atžvilgiu. Nėra jokio pagrindo svarbia priežastimi ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi laikyti tai, kad pareikšti atitinkami finansiniai reikalavimai Difera bankroto byloje, ar svarbia praleidimo priežastimi turėtų būti laikomi ieškovės ir ŽŪPGF ginčai. Nors teismas nurodo, kad buvo renkami, analizuojami ir vertinami kiti įrodymai, kurie pateikti su ieškiniu nagrinėjamoje byloje, tačiau kokie tie įrodymai nedetalizuota, kaip ir nenurodyta, kaip jie susiję / nesusiję su L. P. ir kada jie įvyko. Be to, tokie teismo minimi įrodymai nėra aptariami nei ieškinyje, nei dublike, ieškovės įrodymai apie tokių dokumentų realų egzistavimą taip pat nėra pateikiami nei su vienu iš procesinių dokumentų. Be to, nei teisės aktai, nei teismų praktika nepripažįsta galimybės atnaujinti ieškinio senaties terminą vien tuo pagrindu, kad jis praleistas nežymiai, kadangi tokiu atveju netektų prasmės konkrečiai apibrėžtas terminas, kadangi jį visuomet būtų galima „praleisti nežymiai“. Taigi, nėra jokio pagrindo teismo nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis ir praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

64.       Apeliaciniame skunde atsakovai Č. O. ir L. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – LDB KU „Vilniaus kreditas“ ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovų Č. O. ir L. V. atžvilgiu atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovų Č. O. ir L. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

64.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą dėl žalos, susijusios su Unijos organų veiksmais, atlyginimo, tačiau visiškai nepagrįstai sprendė, jog yra pagrindas jo praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis ir ieškinio senaties terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismo netinkamas teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį, taikymas sąlygojo, visų pirma, neteisingą ieškinio senaties termino pradžios nustatymą, antra, visiškai nepagrįstą šio termino atnaujinimą, kas sudaro pagrindą skundžiamo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo konstatavimui.

64.2.                      Nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kuomet Unijos nemokumo administratorius sužinojo (turėjo sužinoti) apie pažeistas teises. Unijos dokumentai, įskaitant nagrinėjamai bylai aktualias Difera ir Good Factor paskolų bylas, Unijos nemokumo administratoriui buvo perduoti 2018 m. sausio 22 d. Nepaisant šios nustatytos aplinkybės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškinio senaties termino pradžia yra 2019 m. rugsėjo 14 d. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino pradžios yra nepagrįsta ir prieštaraujanti tiek paties teismo nustatytoms aplinkybėms, tiek teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023) jau konstatuotiems faktams. Pirmosios instancijos teismo aiškiai neteisingas ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas sąlygojo ir nepagrįstą išvadą, jog paskutinė diena ieškovei pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovams buvo 2022 m. rugsėjo 14 d. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys pareikštas 2022 m. lapkričio 17 d., todėl ieškovė ieškinio senaties terminą praleido ne kaip nurodė pirmosios instancijos teismas du mėnesius, o beveik vienerius metus ir dešimt mėnesių.

64.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, nes ieškovės nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti svarbia priežastimi. Visų pirma, aktyvus savo pažeistų teisių gynimas, nelaikytina aplinkybe, sutrukdžiusia ieškovei ginti ieškinyje nurodomą pažeistąją teisę. Be to, ši pirmosios instancijos teismo nurodoma aplinkybė, akivaizdu, jog netrukdė Unijos nemokumo administratoriui per trejų metų laikotarpį kreiptis į teismą su ieškiniu dėl, jo vertinimu, pažeistų teisių gynimo. Antra, nėra jokio pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui ir dėl pirmosios instancijos teismo nurodomo viešojo intereso, nes nemokumo administratorius nėra viešąjį interesą turintis teisę ginti asmuo. Vien tai, jog bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, per se nesudaro pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui, priešingu atveju, tai visiškai nekoreliuotų su ieškinio senaties instituto paskirtimi. Taigi, ieškovė savo teisėmis nesinaudojo apdairiai ir rūpestingai, nors akivaizdu, jog objektyviai ieškinį galėjo pateikti ir anksčiau, t. y. per CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą trejų metų terminą.

64.4.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nepagrįstai ieškovės pareikštą ieškinį tenkino atsakovų Č. O. ir L. V. atžvilgiu, nes ieškovė neįrodė šių Unijos stebėtojų tarybos narių neteisėtų veiksmų, t. y. civilinės atsakomybės kilimui būtinų sąlygų visumos. Unijos stebėtojų tarybos nariai Č. O. ir L. V. atidžiai ir išsamiai vertino jiems kitų Unijos organų – paskolų komiteto ir valdybos, taip pat Unijos paskolų vadybininkų pateiktą su Difera ir Good Factor paskolomis susijusią medžiagą, kuria jos vertinimo (analizavimo) metu nebuvo jokio pagrindo abejoti ir / ar spręsti, kad apie prisiimamą kredito riziką nepakanka informacijos.

64.5.                      Sprendimą dėl paskolos (jos pertvarkymo) priimantis Unijos organas – paskolų komitetas ir valdyba, nenustatė nei vieno iš Tvarkos 118 punkte numatytų 21 atvejo, kuomet paskola nėra suteikiama (pertvarkoma). Be to, prievolių pagal paskolos sutartis įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, kilnojamojo, finansinio turto, turinių teisių įkeitimu, įmonės įkeitimu. Tiek Difera, tiek Good Factor užtikrinimo priemonių pateikė daug daugiau nei buvo numatyta pagal Unijos įstatus bei Tvarką, t. y. Unija ėmėsi visų priemonių rizikos minimalizavimui. Be to, ir pirmosios instancijos teismas pripažino ir nustatė šiam ginčui reikšmingą aplinkybę, kad Difera ir Good Factor įsipareigojimų Unijai įvykdymas buvo tinkamai ir pakankamomis priemonėmis užtikrintas. Be to, paskolų sutartyse numatytų prievolių vykdymas taip pat buvo užtikrintas gaunant valstybinę ŽŪPGF garantiją, kuria buvo garantuojama, jog nesėkmės atveju bus atgauta didelė dalis – net 70 proc., suteiktos paskolos. Be kita ko, tiek Difera, tiek Good Factor atveju projektai buvo finansuojami NMA, kas reiškia, jog norint gauti šios agentūros finansavimą, asmuo neabejotinai turėjo atitikti griežtus reikalavimus ir atlikti tam reikalingas procedūras. Nagrinėjamu atveju NMA finansavimo gavimas pagal sudarytas paramos sutartis, vėliau griežta šios paramos patikra ir priežiūra, neabejotinai suteikė Unijos stebėtojų tarybos nariams Č. O. ir L. V. pagrįstą pagrindą tikėtis Difera ir Good Factor vykdytų projektų perspektyvumu. Tai, kad minėtų bendrovių vykdytini projektai nebuvo įgyvendinti, nesudaro pagrindo priešingos išvados konstatavimui.

64.6.                      Jokie teisės aktai, tarp jų nei KUĮ, nei Unijos įstatai, Taisyklės ar Unijos patvirtinti reglamentai nenumatė ir nenumato stebėtojų tarybai pareigos (per)tikrinti kitų Unijos organų jau atlikto darbo tinkamumo. Stebėtojų taryba yra savarankiškai veikiantis Unijos organas, tačiau neatlieka nei paskolų vadybininkų, nei paskolų komiteto bei valdybos kompetencijai priklausančių funkcijų, t. y. stebėtojų taryba (jos nariai) nerevizuoja kitų Unijos darbuotojų ir organų atlikto darbo. Byloje neįrodyta, jog Unijos stebėtojų tarybos nariai, pritardami paskolų sutarčių pertvarkymui, būtų pažeidę tai reguliuojančius teisės aktus, be kita ko, Unijos vidinius teisės aktus, juo labiau nėra jokio pagrindo išvadai, jog Unijos stebėtojų tarybos nariai Č. O. ir L. V. Difera ir Good Factor dokumentus būtų vertinę aplaidžiai, paviršutiniškai ar formaliai. Tokiu atveju visiškai nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad Unijos stebėtojų tarybos nariai būtų netinkamai vykdę jiems įstatyme numatytas pareigas ar savo veiksmais pažeidę fiduciarines pareigas.

64.7.                      Iš ieškinio faktinio pagrindo aiškiai matyti, jog ieškovė ieškiniu reiškiamus reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindė paskolos sutarčių netinkamu administravimu, tačiau paskolos sutarties sąlygų laikymasis nepatenka į Unijos stebėtojų tarybos narių kompetenciją, nes Unijos stebėtojų taryba nekontroliuoja paskolos sutarčių vykdymo, taip pat neatlieka ir paskolų administravimo. Tai, kad Unija netinkamai vykdė paskolos sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonių administravimo procedūras, t. y. buvo pasyvi tiek Difera, tiek Good Factor atžvilgiu, jau konstatuota ir įsiteisėjusiuose teismo procesiniuose sprendimuose – Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A535-407/2019 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019. Taigi, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuotas būtent netinkamas paskolos sutarčių administravimas, o ne neteisėtų sprendimų dėl šių paskolos sutarčių pertvarkymo priėmimas. Kadangi Unijos suteiktų paskolų administravimas (priežiūra) nepatenka į Unijos stebėtojų tarybos kompetencijos ribas, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai civilinę atsakomybę taikė ir atsakovų Č. O. ir L. V. atžvilgiu.

64.8.                      Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nepasisakė dėl atsakovų Č. O. ir L. V. procesiniuose dokumentuose nurodomų aplinkybių, susijusių su šių atsakovų atžvilgiu taikytinu atleidimo nuo civilinės atsakomybės institutu Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 punkto ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies pagrindu. Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 punktas aiškiai numato, jog stebėtojų tarybos narys gali būti atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, kuriuos jis padarė atlikdamas savo pareigas, jeigu jis rėmėsi Unijos dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydamas normalios komercinės rizikos laipsnio. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, spręsdamas Unijos stebėtojų tarybos narių civilinės atsakomybės taikymo klausimą, dėl minėto instituto nagrinėjamu atveju (ne)taikymo nepateikė jokių motyvų, t. y. šio aspekto neteisėtai apskritai nenagrinėjo, nors ieškovė pirmos instancijos procese netgi neišsakė jokios kritikos tokiems atsakovų Č. O. ir L. V. argumentams. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl nagrinėjamu atveju taikytinos CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatos, numatančios, jog reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas tuo atveju, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti. Taigi, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškindamas ir taikydamas materialinės ir proceso teisės normas, tinkamai neįvertino kilusiame ginče reikšmingų aplinkybių, kas neabejotinai sąlygojo skundžiamo sprendimo dalies atsakovų Č. O. ir L. V. atžvilgiu neteisėtumą ir nepagrįstumą.

65.       Apeliaciniame skunde atsakovas K. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ ieškinį atsakovo K. V. atžvilgiu atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo K. V. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

65.1.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad Difera ir Good Factor paskolų bylos Unijos nemokumo administratoriui buvo perduotos 2018 m. sausio 22 d. ir nuo šios dienos skaičiuotinas 3 metų ieškinio senaties terminas, o paskutinė diena ieškiniui pateikti baigėsi 2021 m. sausio 22 d. Be to, teismas teisingai konstatavo, jog 2019 m. rugpjūčio 13 d. nemokumo administratorius, pateikdamas atsakovams pretenziją dėl žalos atlyginimo, žinojo žalos faktą, atsakingus asmenis, žalos dydį, galiausiai pretenziją grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir šį ieškinį. Visgi ignoruodamas savo paties aukščiau pateiktus motyvus, teismas kardinaliai pakeitė savo poziciją dėl senaties termino skaičiavimo pradžios momento bei nurodė naują ieškinio senaties datą 2019 m. rugsėjo 14 d. Šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su diena, kuomet nemokumo administratoriui buvo perduoti unijos dokumentai, tai yra 2018 m. sausio 22 d., o ne 2019 m. rugsėjo 14 d., kas lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas tokiu sprendimu paneigė senaties instituto prasmę ir paskirtį, grubiai nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos analogiškose bylose.

65.2.                      Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo. Kadangi ieškinio senaties pradžia 2018 m. sausio 22 d., todėl paskutinė diena pateikti ieškinį buvo 2021 m. sausio 22 d. Ieškinys teisme pateiktas tik 2022 m. lapkričio 17 d., todėl laikytina, kad ieškovė ieškinį pateikė praleidusi 3 metų ieškinio senaties terminą – ieškinio senaties terminas praleistas 664 d. arba 19 mėn. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinį pareiškė 19 mėn. praleidusi senatį, todėl toks laiko tarpas nelaikytinas nežymiu ar pateisinimu. Taigi sprendimo motyvas, jog senatis praleista nežymiai yra paneigtas. Be to, nėra pagrindo tokio pobūdžio bylose remtis ir viešuoju interesu siekiant atnaujinti praleistą senaties terminą. Teismas turėjo analizuoti ne visus ieškovės atliktus veiksmus, o kokios aplinkybės nepriklausančios nuo ieškovės valios sutrukdė laiku, t. y. iki 2021 m. sausio 22 d., pareikšti ieškinį. Teismo sprendime minimi ieškovės veiksmai (dokumentų patikrinimas, Lietuvos apeliacinio teismo procesiniai sprendimai ir t. t.) absoliučiai visi priklausė nuo ieškovės valios ir jie niekaip netrukdė pareikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo. Ieškovė nepateikė jokių argumentų, tuo labiau įrodymų, kas sutrukdė laiku pareikšti ieškinį. Ieškovės nemokumo administratorius posėdžio metu atsakydamas į klausimą, kodėl ieškinys buvo pareikštas tik 2022 m. lapkričio 17 d., atsakė, jog teisininkai buvo labai užsiėmę. Ieškovės atstovas paaiškinimų metu nurodė, jog ieškinys buvo pareikštas tik 2022 m. lapkričio 17 d., nes 3 metus buvo renkami įrodymai, tačiau į klausimą, kuris įrodymas buvo gautas po 3 metų, neatsakė. Taigi, teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą.

65.3.                      Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, susiję su atsakovo K. V. dalyvavimu Unijos stebėtojų tarybos 2013 m. rugsėjo 27 d. posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas Difera paskolos pertvarkymo klausimas. Atsakovas K. V. detaliai nurodė, kad kurį laiką buvo Unijos stebėtojų tarybos nariu, visgi pareikalavo pakeisti jį Unijos stebėtojų tarybos nario pareigose, kadangi jokiuose posėdžiuose nedalyvavo, jokia informacija jam nebuvo teikiama. Tai yra, Unijos stebėtojų tarybos nario pareigose atsakovas K. V. buvo laikinai ir iš esmės formaliai, kol buvo surastas kitas Unijos stebėtojų tarybos narys. Atsakovas K. V. Unijos patalpose niekada nesilankė, joks atlyginimas jam nebuvo mokamas, jokių pareigų vadovavimo laikotarpiu neatliko. Be kita ko, byloje liudytojais apklausti Unijos darbuotojai nurodė, jog atsakovo K. V. niekada nėra matę ir jo nepažįsta. Atsakovui K. V. buvo žinomas Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamentas, tačiau su kitais Unijos dokumentais, inter alia, Unijos paskolų teikimo ir administravimo tvarka nebuvo supažindintas, tai byloje pripažino pati ieškovė. Taigi vien tai, jog K. V. buvo Unijos stebėtojų tarybos nariu, nereiškia jog jis dalyvavo 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdyje. Be to, atsakovas K. V. į bylą pateikė rašysenos eksperto A. B., kuris yra teismo ekspertas, 2022 m. lapkričio 18 d. konsultacinę išvadą, jog nėra galima nustatyti, ar 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokole yra K. V. parašas. K. V. kartu su tripliku pateikė Unijos stebėtojų tarybos nario S. Ž. 2023 m. kovo 1 d. paaiškinimus, jog atsakovas L. V. paprašė jo paimti K. V. parašą, tačiau jis nepamena ar K. V. pasirašė, tačiau nurodė, jog jokie paskolų dokumentai jam nebuvo vežami. Taigi, teismas ignoravo šiuos rašytinius įrodymus, iš kurių matyti, jog nėra ginčo, jog 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdyje K. V. nedalyvavo, Difera paskolos pertvarkymo klausimas K. V. nebuvo pristatinėjimas, jokie paskolos dokumentai jam nebuvo vežami ir kt.

65.4.                      Pirmosios instancijos teismas formaliai nagrinėjo civilinės atsakomybės sąlygas atsakovo K. V. atžvilgiu, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Atsakovas K. V. 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdyje nedalyvavo, Difera paskolos pertvarkymo nesvarstė, protokolo nepasirašinėjo, su jokiais skolininko dokumentais nebuvo supažindintas, todėl jokių neteisėtų sprendimų užkirsti objektyviai negalėjo, ir atitinkamai jokių fiduciarinių pareigų nepažeidė. Nors teismas sprendime atsakovų neteisėtus veiksmus detalizavo, kaip verslo planų nepatikrinimą, aplaidų, formalų, paviršutinišką skolininkės Difera bei pačios Unijos turimų dokumentų patikrinimą, tačiau CK, KUĮ, Unijos įstatuose, Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamente, t. y. teisės aktuose, kurie yra privalomi stebėtojų tarybos nariui, nebuvo nurodyta stebėtojų tarybos nario pareiga analizuoti skolininko verslo planus, finansinės atskaitomybės dokumentus, prievolių užtikrinimo priemones ir pan. Teismo sprendimo išvada, jog atsakovas K. V. pažeidė KUĮ 13 straipsnio 1 dalį bei fiduciarines pareigas elgtis atidžiai ir rūpestingai yra absoliučiai nepagrįsta. Atsakovas K. V. jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl jo atžvilgiu civilinė atsakomybė negalima.

65.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai nustatė, kad egzistuoja priežastinis ryšys atsakovo K. V. atžvilgiu. Pirma, atsakovas K. V. 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų posėdyje nedalyvavo. Antra, Unijos stebėtojų tarybos nariai paskolų neadministruoja, paskolų neprižiūri, todėl atsakovas K. V. Difera paskolos administravimo pažeidimų neatliko. Trečia, nors ieškovė žalą kildino iš skirtingų procedūrų: paskolų išdavimo, paskolų pertvarkymo ir paskolų administravimo, tačiau atsakovas K. V., išduodant Difera paskolą nedalyvavo, stebėtojų tarybos nariai paskolų neadministruoja. Taigi, tik paskolų pertvarkymas yra pernelyg nutolęs nuo ieškovės patirtos žalos, kuri susidarė iš 3 skirtingų procesų. Ketvirta, Tvarkos 15–16 punktuose nurodyta, kad sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, nutraukti paskolos sutartis, išieškoti skolas priima Unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, tačiau Unijos valdyba turi teisę priimti sprendimus dėl reikšmingų paskolų tik esant paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos pritarimui, kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 000 Lt. Penkta, Unijos stebėtojų taryba yra priežiūros, o ne valdymo organas, taryba priešingai nei kiti Unijos valdymo organai paskolų išdavime, pertvarkyme nedalyvauja, stebėtojų tarybos darbo reglamente nėra nei vienos nario funkcijos susijusios su paskolos išdavimu, pertvarkymu. Nagrinėjamu atveju Unijos stebėtojų tarybos pritarimo paprašyta tik jau esant Unijos paskolų komiteto ir Unijos valdybos teigiamiems sprendimams pertvarkyti paskolas, todėl stebėtojų taryba, kuri iki 2013 m. gegužės nedalyvavo jokiuose su paskolomis susijusiuose procesuose, neturėjo jokių abejonių dėl kitų organų sprendimų pagrįstumo.

65.6.                      Teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai nustatė solidariąją atsakomybę. Pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju būtų nustačius, kad visa žala atsirado dėl visų atsakovų neteisėtų veiksmų. Ieškovė žalą kildino iš skirtingų procedūrų: paskolų išdavimo, paskolų pertvarkymo ir paskolų administravimo. Atsakovas K. V. išduodant Difera paskolą išvis nedalyvavo, paskolų neadministravo, kadangi tai nėra Unijos stebėtojų tarybos nario funkcija. Paskolas administruoja paskolų vadybininkai ir paskolų administratoriai, tuo tarpu Difera paskolos išdavimui pritarė dar kiti Unijos vadovai. Taigi ieškovės žala susidarė ne tik dėl atsakovų pritarimo Difera paskolos pertvarkymui, o tai nulėmė ir kiti veiksmai, todėl solidarioji atsakomybė negalėjo būti taikyta.

65.7.                      Atsakovas K. V. neteisėtų veiksmų neatliko, todėl žalos priteisimas išvis negalimas, visgi netgi Difera turtinė prievolė ginčijamo sandorio (pertvarkymo) metu teismo apskaičiuota klaidingai. Teismas sprendime padarė išvadą, jog atsakovai pritardami Difera paskolos pertvarkymui atliko neteisėtus veiksmus, t. y. jie šio pertvarkymo neturėjo teisės atlikti. Taigi jeigu minėtas pertvarkymas yra neteisėtas, o iš neteisėto veiksmo negali kilti teisėti padariniai, nėra aišku kokiu pagrindu teismas prie 900 000 Lt paskolos ir pirminių palūkanų pridėjo neteisėtame pertvarkyme minimas 24 250 Lt palūkanas. Taigi, Difera turtinė prievolė turėtų būti mažinama 24 250 Lt (7 023,29 Eur) suma. Be to, teismas nurodė, jog iki pertvarkymo Unija iš Difera gavo 157 719,31 Lt, visgi į šią sumą nėra įtraukti 2023 m. rugsėjo 23 d. Difera sumokėti 1 375,90 Lt (398,49 Eur) delspinigiai, taigi Difera turtinė prievolė turėjo būti dar labiau sumažinta. Be to, byloje nustatyta, jog 2013 m. spalio 9 d. Unijai Difera sumokėjo 6 603 Lt delspinigių, 2014 m. sausio 24 d. dar 8 625,56 Lt. Taigi žalos dydis turėjo būti sumažintas dar mažiausiai 15 228,56 Lt (4 410,50 Eur).

66.       Apeliaciniame skunde atsakovas V. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria LDB KU „Vilniaus kreditas“ ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies, panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

66.1.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino eigos skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas. Tai yra, teismas ne tik neteisingai konstatavo ieškinio senaties eigos pradžią, tačiau nustatė net kelis momentus, kuriuos laikė ieškinio senaties eigos pradžia: 2018 m. sausio 22 d., kai Unijos dokumentai, įskaitant nagrinėjamai bylai aktualias paskolų bylas, buvo perduoti Unijos nemokumo administratoriui; 2019 m. rugsėjo 14 d., kai pareiškus Unijos valdymo organų nariams pretenziją dėl žalos atlyginimo per pretenzijoje nustatytą terminą tokios žalos atsakovai atlyginti nesutiko; 2014 m. sausio 31 d., kai Unijos teisių pažeidimas paaiškėjo ir buvo matomas. Įstatymas reikalauja, kad būtų nustatytas vienas ir konkretus momentas, kuris reiškia, jog ieškinio senaties eiga prasideda. Kadangi skundžiamame sprendime nebuvo nustatyta viena konkreti data, teismas atitinkamai negalėjo paskaičiuoti ir momento, kada baigėsi ieškinio senaties terminas, ir, ar ieškovė laikytina praleidusi ieškinio senaties terminą.

66.2.                      Ieškinio senaties pradžios momentas sietinas su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla ir paskirtas nemokumo administratorius, rezoliucinėje dalyje numatant įpareigojimą Unijos valdymo organams per 15 dienų perduoti nemokumo administratoriui dokumentus. Byloje esantis 2018 m. sausio 22 d. dokumentų perdavimo aktas patvirtino, kad vykdant minėtą įpareigojimą, nemokumo administratoriui buvo perduotos ir paskolų bylos. Taigi, senaties termino eiga prasidėjo 2018 m. sausio 22 d., o paskutinė diena pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo galėtų būti laikoma 2021 m. sausio 22 d. Ieškovė nepateikė jokių argumentų ir įrodymų kas objektyviai trukdė pateikti ieškinį per įstatymo nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, net jeigu jis ir būtų skaičiuojamas nuo vėliausios teismo minimos galimos ieškinio senaties termino pradžios datos, t. y. per tris metus nuo 2019 m. rugsėjo 14 d.

66.3.                      Atnaujindamas ieškinio senaties terminą, teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl ieškinio senaties terminą atnaujino nesant jokių svarbių priežasčių. Nors teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, nurodė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas neženkliai, tačiau termino praleidimo neženklumas negali būti pripažįstamas svarbia aplinkybe, dėl kurios jis yra praleistas, nes tai yra ne termino praleidimo priežastis, o uždelsimo laiku kreiptis į teismą kiekybinis įvertinimas. Į termino praleidimo ženklumą gali būti atsižvelgiama tik jau nustačius svarbias priežastis, sutrukdžiusias laiku kreiptis į teismą. Be to, teismas neteisingai konstatavo, jog byloje nėra nustatyto akivaizdaus, nepateisinamo ir neprotingo nemokumo administratoriaus elgesio ar pasyvumo, todėl tai sudaro pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Analogiškai kaip ir neženklus termino praleidimas, vien nepateisinamo pasyvumo neegzistavimas, negali būti pripažįstamas svarbia aplinkybe atnaujinti jau praleistą ieškinio senaties terminą. Šiuo atveju teismas, vertindamas tik neva pasyvumo nebuvimą, nenustatė ir nenurodė svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti. Viešojo intereso gynimas taip pat nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ginčo atveju.

66.4.                      Nepagrįstai konstatuoti valdymo organų bendri neteisėti veiksmai, sukėlę Unijai priteistą žalą, už kuriuos kyla solidari atsakomybė. Sprendime buvo išskirtos dvi grupės neteisėtų veiksmų, iš kurių už vienoje grupėje atliktus neteisėtus veiksmus atsako valdyba, stebėtojų taryba ir paskolų komitetas, o už kitus – tik paskolų komitetas. Tačiau tiek pasisakant dėl atlygintinos žalos dydžio, tiek sprendimo rezoliucinėje dalyje visa žala, padaryta visais konstatuotais neteisėtais veiksmais, yra priteista solidariai iš visų Unijos valdymo organų. Toks sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, o valdybai nepagrįstai buvo perkelta atsakomybė už kito kolegialaus organo neteisėtais veiksmais galimai padarytą žalą. Valdybai, kaip Unijos valdymo organui, nei įstatymais, nei lokaliniais teisės aktais nebuvo nustatyta pareiga vykdyti paskolų administravimo / priežiūros funkciją, todėl atsakomybė už tokių pareigų nevykdymą negali kilti.

66.5.                      Teismas ne tik atliko ne retrospektyvų vertinimą (ne pagal paskolų pertvarkymo metu buvusią informaciją ir duomenis), bet ir neanalizavo paskolų pertvarkymo metu galiojusio teisinio reguliavimo ir objektyviai galimų Unijai turėti duomenų, todėl padarė klaidingas išvadas dėl Unijos valdybos neteisėtų veiksmų.

66.6.                      Nei lokaliniai Unijos teisės aktai, nei įstatyminis reguliavimas nenumatė, jog paskolos negali būti pertvarkytos, jeigu skolininkas buvo susidūręs su sunkumais vykdant įsipareigojimus pagal jau išduotą paskolą. Pertvarkant paskolas buvo laikytasi Unijos lokalinių teisės aktų reikalavimų ir jos pertvarkytos teisėtai. Pagal Tvarkos 118.2 papunktį, paskola paprastai neteikiama (ir nepertvarkoma), jeigu mokėjimai Unijai sprendimo dėl paskolos pertvarkymo dieną yra pradelsti 60 dienų. Paskolos pertvarkymas reiškia rizikų dėl paskolos negrąžinimo mažinimą bei yra skirtas užtikrinti, jog pertvarkius paskolą skolininkui bus sudarytos galimybės grąžinti kreditą. Todėl paskolos pertvarkymas ir yra taikomas tais atvejais, kuomet skolininkai patiria finansinių sunkumų. Būtent paskolos pertvarkymas Unijoje ir yra procedūra, kuria siekiama padėti su ilgalaikiais finansiniais sunkumais susidūrusiems klientams (paskolos gavėjams), ir būtent priskirtina prie kredito rizikos valdymo priemonių. Nagrinėjamu atveju pertvarkant paskolas ir buvo siekiama sumažinti jų neįvykdymo riziką, sudaryti galimybę Difera ir Good Factor, kaip jauniems verslo subjektams, vykdyti veiklą, gauti pajamas ir įvykdyti sutartinius įsipareigojimus iš veiklos gautomis pajamomis. Visiškai priešingai, nutraukus paskolų sutartis vietoje pertvarkymo ar atsisakius pertvarkyti paskolos sutartis, tiek Difera, tiek Good Facfor būtų privesti prie bankroto, o Unijos žala būtų buvusi akivaizdi ir neišvengiama dar iki paskolų pertvarkymo.

66.7.                      Nepagrįstai skundžiamame sprendime teismas teigia, kad Difera ir Good Factor naujuose verslo planuose pateiktos prognozės turėjo kelti pagrįstų abejonių. Priešingai nei teigia teismas, verslo planai buvo tikrinami: 1) teisininkų profesionalų, advokatų, besiverčiančių teisės praktika, 2) auditorių ir turto vertintojų profesionalų, 3) išsilavinimą verslo valdymo ir finansų srityje turinčių aukštos kompetencijos specialistų. Nė vienas iš šių itin kvalifikuotų asmenų paskolų pertvarkymo metu rizikų dėl verslo planų nerealumo ar neįgyvendinamumo nenumatė. Todėl visiškai akivaizdu, jog jokių realių abejonių verslo planai jų vertinimo metu objektyviai negalėjo kelti. Esant aiškioms ir pagrįstoms rizikoms, paskolų pertvarkymo metu toks kiekis specialistų nebūtų pritarę verslo planams. Be to, projektai ir verslo planai buvo vertinami ne tik Unijos darbuotojų ir valdymo organų, tačiau ir NMA specialistų, nes projektai buvo finansuojami NMA lėšomis. Analogišką poziciją apie skolininkų galimybes tinkamai ir laiku grąžinti pertvarkytus kreditus pagal turimą informaciją susiformavo ir nuo Unijos nepriklausantis bei individualų interesą turintis ŽŪPGF. Aplinkybės, jog buvo priimtas ŽŪPGF sprendimas suteikti garantijas pagal pertvarkytas paskolas, tvirtina, jog tokia verslo rizika pagal naujus verslo planus buvo įvertinta kaip toleruotina. Verslo planų vertinimui niekaip negalėjo turėti įtakos ir teismo minimos aplinkybės, jog tarp NMA ir skolininkų net po 8 kartus buvo sudaryti/keisti susitarimai dėl paramos projektams skyrimo. Paskolų pertvarkymo metu Unija neturėjo ir negalėjo turėti duomenų apie skolininkų susitarimų su NMA skaičių, o jeigu tokie duomenys ir būtų egzistavę, visiškai priešingai nei teigia teismas – jie tik patvirtina, jog NMA taip pat tęsė sutartinius santykius su skolininkėmis, tikėdama projektų realumu siekė jas finansuoti. Todėl susitarimų skaičius būtent ir patvirtina, jog paskolų pertvarkymo metu nebuvo jokių objektyvių duomenų, indikuojančių, kad projektai nebus įgyvendinti. Nors teismas teigia, jog pertvarkant paskolas, nebuvo atlikti veiklos vertinimai, kaip paskolų išdavimo metu, tačiau Unijos valdymo organai neprivalėjo atlikti papildomų vertinimų priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo.

66.8.                      Nors teismas sprendime laikosi pozicijos, kad Unijos valdymo organai netinkamai vertino turimus finansinės atskaitomybės dokumentus, nevertino finansinės atskaitomybės dokumentų prieš pertvarkant paskolas, dėl ko nesant duomenų apie realią skolininkų finansinę padėtį paskolų pertvarkymo metu (jiems esant blogiems), Unijos valdymo organams turėjo kilti abejonių dėl skolininkų mokumo, tačiau nei galiojantis teisinis reglamentavimas nenumatė pareigos rengti tarpinę finansinę atskaitomybę, nei viename lokaliniame Unijos teisės akte nebuvo numatyta, jog pertvarkant paskolą, būtina parengti ir pateikti tarpines finansines ataskaitas. Be to, byloje esantys duomenys apie skolininkų finansinę būklę buvo realūs ir vertinti atsižvelgiant į skolininkų specifiką. Nei įstatyminis reguliavimas, nei Unijos lokaliniai teisės aktai nenumatė pareigos valdymo organų nariams rinkti kitą, Tvarkoje, Taisyklėse ar kituose Unijos aktuose neaptartą medžiagą ar duomenis.

66.9.                      Teismo pozicija dėl paskolų įvykdymo užtikrinimo priemonių pakankamumo nėra aiški ir nuosekli. Viena vertus, teismas skundžiamame sprendime nurodo, kad įsipareigojimų užtikrinimo priemonės tiek Difera, tiek Good Factor paskolos sutartyse buvo tinkamos ir pakankamos. Kita vertus, teismas teigia, kad turėtų būti įvertinta pasitelktų užtikrinimo priemonių formalumas ir realus neefektyvumas, kad didelė dalis užtikrinimo priemonių buvo garantija, kuri buvo išmokėta maža dalimi ir, kad Unija yra finansų, o ne skolų išieškojimo įstaiga.

66.10.                      Teismas atsakomybę už žalą klaidingai susiejo tik su pačiu sprendimu pertvarkyti paskolą, kaip dokumentu, ignoruodamas priežastis, kurios valdymo organams leido tokį sprendimą priimti ir sprendimo priėmimo procesu. Žalą Unijai sukėlė sprendimai pertvarkyti Paskolas ne kaip dokumentai, kuriuose tik įformintas tekstas, o kaip procesas, kurio rezultate ir buvo surašytas pats dokumentas - sprendimas. Šiuo atveju Unijos darbuotojai, t. y. vadybininkai, paskolų administratoriai ir/ar rizikos specialistai iš tikrųjų dalyvavo kliento prašymo suteikti paskolą/pertvarkyti paskolą nagrinėjimo, administravimo ir vertinimo procese. Teismas, nurodęs, jog darbuotojai dalyvavo paskolų pertvarkymo procese, turėjo įvertinti, kiek jų veiksmai prisidėjo prie paskolų pertvarkymo ir kokia dalimi darbuotojai gali ir turi atsakyti, vadovaujantis darbo teisės normomis, nes atitinkamai Unijos valdymo organai neatsako šioje dalyje.

66.11.                      Nors valdybos nariai, pagal pareigas įgyvendindami valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, veikia kolegialiai, tačiau valdybos narių veiksmų veikiant valdybos vardu bendrumas nereiškia, kad visų narių civilinė atsakomybė dėl žalos, kildinamos iš sprendimo (nutarimo), priimto dėl vieno ar kito valdybos kompetencijai priskirto klausimo, visais atvejais yra bendra, t. y. kad visi nariai pagal pareigas automatiškai atsako už tokią žalą. Šiuo atveju teismas neindividualizavo ne tik atsakovo neteisėtų veiksmų, bet ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. nenustatė ir nepasisakė dėl kaltės formos, žalos, priežastiniu ryšiu susijusios su būtent atsakovo V. D. individualiais neteisėtais veiksmais. Visiškai priešingai, sprendime detaliai pasisakyta dėl visų organų bendrų neteisėtų veiksmų, o žala priteista solidariai net neatsižvelgiant į tai, kad vieną iš dviejų neteisėtų veiksmų atliko tik vienas valdymo organas, o ne bendrai visi.

66.12.                      Skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas, nenuoseklus, o jame pateiktos išvados prieštaringos esminiais bylos klausimais. Visų pirma, teismas iš esmės nustatė tris skirtingus ieškinio senaties eigos pradžios momentus ir ne tik be jokių argumentų vadovavosi paskutiniu iš jų, bet ir skaičiuodamas ieškinio senaties terminą nuo šio momento, sprendė kad terminas atnaujintinas, nes yra praleistas dėl svarbių priežasčių. Antra, sprendime išvados dėl užtikrinimo priemonių tinkamumo yra ne tik nenuoseklios, tačiau prišatraujančios viena kitai. Trečia, teismas individualizavo valdymo organų neteisėtus veiksmus, nustatydamas, jog būtent paskolų komitetas atliko du iš dviejų nustatytų neteisėtų veiksmų, o likę valdymo organų nariai - vieną, tačiau žalą priteisė jos neindividualizuodamas. Todėl teismo padarytos išvados ir motyvai, susiję su neteisėtų veiksmų individualizavimu, niekaip neatsispindi sprendimo rezoliucinėje dalyje, t. y. žalos dydis priteistas iš visų atsakovų jo neindividualizavus, pažeidžiant reikalavimus, keliamus teismo sprendimo turiniui.

67.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas K. V. prašo: atsakovų I. A., K. V., D. A., V. D., L. P. apeliacinius skundus tenkinti; ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ atsakovo K. V. naudai jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į skundų argumentus:

67.1.                      Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad sisteminė juridinių asmenų nemokumą ir kredito unijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų analizė pagrindžia, kad pajaus įskaitymas nagrinėjamu atveju yra negalimas. Visų pirma, ieškovė apeliaciniame skunde pripažįsta, jog teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad skolininkų sumokėtas pajus yra pačios Unijos nuosavybė, taip pat, kad kredito unijos nariui nėra garantuojama viso įnešto pajaus susigrąžinimo galimybė bei tai, kad sudarant paskolos sutartį nei kredito unija, nei kredito unijos narys (skolininkas) negali iš anksto garantuoti, kad pajinis įnašas visą paskolos ir palūkanų grąžinimo terminą išliks tokios pačios realios vertės. Antra, ieškovė apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodė daugybę KUĮ nuostatų, tačiau nei vienoje iš jų nėra nurodyta, jog pajaus įskaitymas būtų draudžiamas. Trečia, byloje nustatyta, jog Difera Unijai sumokėjo 43 500,93 Eur pajinį įnašą, o Good Factor 50 718,26 Eur pajinį įnašą, kurie nebuvo grąžinti. Kadangi už pajų sumokėti pinigai liko Unijos dispozicijoje, vadinasi jis yra Unijos nuosavybė. Taigi ieškovės cituojama KUĮ 14 straipsnio nuostata, reglamentuojanti pajaus grąžinimą, yra absoliučiai neaktuali nagrinėjamu atveju, kadangi pajus skolininkėms nebuvo grąžintas. Ketvirta, Unijos bankroto metu galiojo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ), todėl ieškovės apeliaciniame skunde cituojama JANĮ nuostata taip pat yra neaktuali. Penkta, pagal CK 6.249 straipsnio 6 dalį, kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala, ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius. Taisyklė, kad nauda įskaitoma į žalos dydį tik delikto atveju, yra vienas iš sutartinės ir deliktinės atsakomybės reglamentavimo skirtumų regioniniuose teisės derinimo dokumentuose. Europos deliktų teisės principų (PETL) 10:103 straipsnis nurodo, kad, nustatant atlygintinų nuostolių dydį, nauda, kurią nukentėjęs asmuo gavo dėl žalą sukėlusio įvykio, turi būti įskaityta, nebent tai negali būti suderinama su naudos tikslu. Taigi aptariamas straipsnis nustato, kad nuostolių dydis gali būti mažinamas, įskaitant į nuostolių dydį dėl neteisėtų veiksmų gautą naudą (lot. compensatio lucri cum damno). Šiuo atveju nereikšmingi yra ieškovės apeliacinio skundo argumentai apie draudimą įskaityti kai Unijai arba skolininkams yra iškeltos bankroto bylos, nes būtent tarp bylos šalių yra susiklostę deliktiniai teisiniai santykiai. Šešta, pirmosios instancijos teismas pateikė labai aiškius ir detalius motyvus dėl pajaus įskaitymo į priteistinos žalos sumą pagrįstumo, kurių ieškovė savo apeliaciniame skunde nepaneigė. Septinta, ieškovė apeliaciniame skunde cituoja Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kurių ratio decidendi nesutampa su nagrinėjamos bylos ratio decidendi, todėl bylose pateikti išaiškinimai nėra aktualūs nagrinėjamai bylai. Aštunta, tuo atveju jeigu skolininkų sumokėti pajai nebūtų įskaityti į priteistinos žalos sumą, būtų pažeistas teisingo žalos atlyginimo principas, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai.

67.2.                      Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo teiginiai dėl palūkanų už laikotarpį iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo nepriteisimo. Visų pirma, ieškovė pirmosios instancijos teismo metu nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, jog būtų realiai, pagrįstai ir neišvengiamai gavęs kompensacines palūkanas. Antra, ieškovės ieškinys yra pareikštas ne skolininkėms, o Unijos valdymo organo nariams. Trečia, ieškovės ieškinys yra pareikštas dėl neteisėto paskolos pertvarkymo, o ne dėl neteisėto paskolos išdavimo, todėl žala negauta pajamų forma yra pernelyg nutolusi nuo atsakovų neteisėtų veiksmų. Ketvirta, ieškovė kompensacines palūkanas įrodinėja paskolos sutarčių normomis, kuriomis susitarta dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, o kompensacinių palūkanų sumą skaičiuoja naudodama paskolos sutarčių mokėjimo (pelno) palūkanų procentinę išraišką 10 proc. Taigi, netgi palūkanų procesinė išraiška (10 proc.) ieškinyje / apeliaciniame skunde yra nurodyta netinkamai. Penkta, nors ieškovė kompensacines palūkanas prašo priteisti už laikotarpį nuo kredito grąžinimo termino pabaigos iki bankroto bylų skolininkams iškėlimo dienos, tačiau tokia ieškovės pozicija prieštarauja žemiau cituojamai 2020 m. suformuotai kasacinio teismo praktikai, pagal kurią kreditoriaus teisė reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Šešta, ieškovė savo apeliaciniame skunde nepaneigė nei vieno teismo sprendimo motyvo dėl palūkanų už laikotarpį iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo nepriteisimo. Septinta, ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika dėl kompensuojamųjų palūkanų pagal CK 6.210 ir 6.261 straipsnių nuostatas priteisimo suformuota paskolos teisinių santykių srityje, todėl akivaizdu, jog ja remtis nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo, nes nesutampa bylų ratio decedendi. Aštunta, tuo atveju jeigu iš atsakovų būtų priteistos visos palūkanos už laikotarpį iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo, būtų pažeistas teisingo žalos atlyginimo principas, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai. Taigi, teismas sprendime visiškai pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškovės reikalavimą dėl palūkanų už laikotarpį iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo priteisimo.

67.3.                      Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo teiginiai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Teismas sprendimu spręsdamas dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nurodė, kad Unijos ieškinys patenkintas 19,3 proc., todėl priteisė ieškovės naudai 19,3 proc. jos prašytos priteisti bylinėjimosi išlaidų sumos. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas sumažinti 50 proc. Visų pirma, ieškovės prašymas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas, nes toks prašymas net nebuvo pareikštas ir nagrinėtas pirmosios instancijos teisme, t. y. tokiu prašymu išeinama už ginčo ribų. Antra, nėra jokio pagrindo bylinėjimosi išlaidų sumažinimui net 50 proc. dėl ieškovės nurodomų aplinkybių – atsakovų gausos, bylos sudėtingumo ir apimties. Be to, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių tik tuomet, jeigu būtų konstatuotas atsakovų nesąžiningas procesinis elgesys, kuris būtų nulėmęs bylinėjimosi išlaidų susidarymą. Ieškovė pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, jog atsakovas K. V. ar kiti atsakovai (jų atstovai) būtų atlikę kokius nors nesąžiningus procesinius veiksmus, tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Taigi, teismas tinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

68.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovai Č. O. ir L. V. prašo: ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą atmesti; atsakovų I. A., K. V., D. A., V. D., L. P. apeliacinius skundus tenkinti; priteisti iš ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ atsakovų Č. O. ir L. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į skundų argumentus:

68.1.                      Kiti atsakovai savo apeliaciniuose skunduose pagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio senaties instituto netinkamo taikymo. Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, atsakovai Č. O. ir L. V. išsamiai pasisakė savo apeliaciniame skunde, be kita ko ir dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, ir dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui pagrindo nebuvimo (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 1.131 straipsnio 2 dalis), todėl nekartodami savo apeliaciniame skunde nurodomų argumentų, papildomai nurodo, jog visiškai sutinka su kitais atsakovais, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai klaidingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios datą, kuri neabejotinai yra 2018 m. sausio 22 d., o ne 2019 m. rugsėjo 14 d.

68.2.                      Atsakovai Č. O. ir L. V. sutinka su kitų atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodomai argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimo institutą (CK 1.131 straipsnio 2 dalis), nes šis terminas buvo atnaujintas nesant jokių svarbių priežasčių. Nežymus senaties termino praleidimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes ginčo atveju jokios teisinės reikšmės negali turėti, kiek mėnesių terminas yra praleistas, nes, priešingu atveju, konkrečių ieškinio senaties terminų įstatyme įtvirtinimas prarastų savo esmę ir prasmę. Visiškai sutiktina su atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodomais argumentais, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja nepateisinamas paties Unijos nemokumo administratoriaus pasyvumas ginant Unijos interesus. Vien aplinkybės, kad nemokumo administratorius, būdamas teisininkas profesionalas, ėmėsi kitų Unijos neva interesų gynimo priemonių ir laiku nepareiškė reikalavimų teisme atsakovams, būtent ir tvirtina apie nepateisinamą aplaidumą ir delsimą. Taip pat ir viešojo intereso gynimas nėra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

68.3.                      Atsakovai Č. O. ir L. V. sutinka su kitų atsakovų apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovų neteisėtus veiksmus vertino ne retrospektyviai, t. y. ne pagal Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo metu Unijos turėtus duomenis, bet Unijos organų veiksmus iš esmės analizavo iš šių dienų perspektyvos, t. y. žinant, jog skolininkės Difera ir Good Factor verslo projektų neįgyvendino, įsipareigojimų Unijai neįvykdė, kas, akivaizdu, jog ir sąlygojo skundžiamame sprendime nepagrįstų išvadų padarymą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo Unijos valdymo organų bendrus neteisėtus veiksmus, sukėlusius Unijai skundžiamu sprendimu priteistą žalą, už kuriuos teismas nepagrįstai taikė solidarią atsakomybę visiems Unijos valdymo organų nariams, nepaisant to, jog pats pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad už paskolos administravimą ir priežiūrą gali būti atsakingas tik Unijos paskolų komitetas. Taigi, už neteisėtus paskolų komiteto veiksmus pirmosios instancijos teismas nepagrįstai civilinę atsakomybę perkėlė ir kitiems Unijos valdymo organams, be kita ko ir Unijos stebėtojų tarybos nariams. Skirtingų valdymo organų narių atsakomybė už Unijai padarytą žalą turėjo būti atribota ir paskirstyta, atsižvelgiant į kiekvieno jų kompetencijos skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo pareigos yra savarankiškos, kompetencija – skirtinga.

68.4.                      Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai ir neteisėtai konstatavo atsakovų Č. O. ir L. V. atžvilgiu civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų visumą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju neįrodyti Unijos stebėtojų tarybos narių Č. O. ir L. V. neteisėti veiksmai, kaltė bei priežastinis ryšys (CK 2.87 straipsnis, 6.246–6.249 straipsniai), todėl civilinė atsakomybė šių asmenų atžvilgiu net netaikytina. Nepaisant to, atsakovai Č. O. ir L. V. sutinka su kitų atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodomais argumentais, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo ir Unijos patirtos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalą nevertino reikšmingos aplinkybės, jog dalis žalos kilo dėl pačios ieškovės neteisėtų veiksmų, kuriais nebuvo pasinaudota ŽŪPGF garantijomis. Todėl visiškai pagrįsti apeliacinių skundų argumentai, jog iš Unijos valdymo organams priteistinos žalos sumos pirmosios instancijos teismas turėjo atimti ne priteistą garantijos sumą, o galėtą gauti garantijos sumą tiek Difera, tiek Good Factor atveju. Taip pat iš skundžiamo sprendimo matyti, jog teismas, apskaičiuodamas žalą tiek dėl Good Factor, tiek dėl Difera paskolų pertvarkymo neįvertino ir iš NMA gautų sumų, kurios buvo panaudotos paskolos dengimui. Sutiktina su atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodomais argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė išimtinai tik atsakovams, o ne tokiais įrodymais disponuojančiam Unijos nemokumo administratoriui. Teismas visiškai neatsižvelgė į bylos specifiką ir ieškovės elgesį bei objektyvias aplinkybes, dėl kurių atsakovai neturėjo galimybės pateikti jų argumentus pagrindžiančių įrodymų. Tiek atsakovų Č. O. ir L. V. apeliaciniame skunde, tiek kitų atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodomi argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės, pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, taip pat materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties ir civilinės atsakomybės taikymą, kas sąlygojo neteisingai išspręstą bylą ir skundžiamo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

68.5.                      Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas skaičiuodamas priteistinos žalos dydį, iš priteistinos žalos nepagristai atėmė skolininkių Difera ir Good Factor sumokėtus pajus. Šiuo atveju ieškovė netinkamai taiko ir aiškina aktualias teisės normas bei remiasi teismų praktika, kurios ratio decedendi nesutampa. Lietuvos Respublikos kredito unijų įstatymo (toliau – KUĮ) 2 straipsnio 9 dalis numato, kad pajinis įnašas suprantamas kaip į kredito uniją sumokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Pajus nėra paskolos užtikrinimo priemonė, o unijos kapitalo pakankamumo užtikrinimo priemonė. Pajiniai įnašai yra kredito unijos nuosavybė, išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinius įnašus draudžiama. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju rėmėsi aktualia teismų praktika, kurioje nurodyta, jog, vertinant žalos dydį, pajaus teisinė prigimtis nereikšminga, nes vertinami ne skolininko sutartiniai įsipareigojimai, o atsakovų padarytos žalos dydis, todėl svarbi tik aplinkybė, ar už pajų gauti pinigai liko ieškovei. Taip pat teismų praktikoje išaiškinta, jog teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijai, paminėti CK 6.249 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje nukentėjusiam asmeniui naudos įskaitymą į jo patirtą žalą (nuostolius, kaip piniginę žalos išraišką), pagrindžia būtinybę įskaityti gautą Unijos naudą pajaus pavidalu, nes priešingu atveju, netaikant kredito unijos gautos naudos įskaitymo į patirtą žalą, kredito unija nepagrįstai praturtėtų; Unija pagrįstai reikalauja atlyginti patirtą žalą negrąžintos paskolos kartu su palūkanomis forma, bet į atlygintiną žalą turi būti įskaitoma Unijos gauta nauda, t. y. įmonių – skolininkių, sumokėti Unijai pajiniai įnašai; jei skolininkė neturi galimybės paskolų grąžinti, o už pajų sumokėta suma lieka unijai, teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatas, turi įskaičiuoti Unijos gautą pajų į žalos dydį. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai, nustatydamas Unijos patirtos žalos dydį, atsižvelgė ne tik į kiek ir kokia apimtimi po paskolų pertvarkymo, paskolos sutarčių nutraukimo, bankroto bylų skolininkėms Difera ir Good Factor iškėlimo buvo padengtas įsiskolinimas Unijai, gautas Garantinio fondo išmokas, kiek buvo gauta lėšų realizavus įkeistą turtą, bet ir kokio dydžio pajinius įnašus skolininkės Difera ir Good Factor buvo įmokėjusios Unijai, taip pat į tai, ar šie pajai buvo grąžinti. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad Difera Unijai buvo sumokėjusi 43 500,93 Eur, o Good Factor - 50 718,26 Eur pajinius įnašus, kurie šioms skolininkėms nebuvo grąžinti, o tai reiškia, jog skolininkių Difera ir Good Factor už pajų sumokėti pinigai liko Unijos dispozicijoje ir yra Unijos nuosavybė. Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įskaičiavo Unijos gautą pajų į žalos dydį, nes akivaizdu, kad Unija iš skolininkių Difera ir Good Factor gavo naudą pajaus pavidalu.

68.6.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo iš atsakovų priteisti, t. y. į atlygintinos žalos dydį įskaityti, ir pelno palūkanas paskaičiuotas iki bankroto bylų Difera ir Good Factor iškėlimo. Šiuo aspektu ieškovės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kuriais kvestionuojama skundžiamo sprendimo dalis dėl palūkanų negautų pajamų forma nepriteisimo, nesudaro pagrindo priešingos išvados nei pirmosios instancijos teismo padaryta konstatavimui. Ieškovė pelno palūkanas prašo priteisti pagal CK 6.210 straipsnio ir CK 6.261 straipsnio nuostatas bei remiantis teismų praktikoje suformuotu aiškinimu, numatančiais skolininko praleisto piniginių prievolių įvykdymo termino pasekmes. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai šių pelno palūkanų neįtraukė į atlygintiną žalą, nes: prašomos priteisti pelno palūkanos neatitinka negautų pajamų kriterijų deliktinės atsakomybės aspektu; šios palūkanos yra per daug nutolusios nuo atsakovų – Unijos valdymo organų narių, veiksmų, susijusių su Difera ir Good Factor paskolos sutarčių pertvarkymu; ieškovė reikalavimą dėl civilinės atsakomybės taikymo reiškia Unijos valdymo organų nariams dėl jų sprendimų pertvarkant skolininkėms Difera ir Good Factor suteiktas paskolas, o ne pačioms skolininkėms dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo; ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma teismų praktika dėl kompensuojamųjų palūkanų pagal CK 6.210 ir 6.261 straipsnių nuostatas priteisimo suformuota paskolos teisinių santykių srityje, todėl akivaizdu, jog ja remtis nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo, nes nesutampa ratio decidendi; tai, jog nėra pagrindo ieškovės nurodomų pelno palūkanų įtraukti į atlygintiną žalą, pasisakyta ir aktualioje teismų praktikoje, kuria pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi, kaip precedentais nagrinėjamoje byloje – Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. birželio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-300-516/2022 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023.

68.7.                      Ieškovė apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai kvestionuoja ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, teigdama, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neva netinkamai išsprendė bylinėjimo išlaidų paskirstymo klausimą ir be pagrindo netaikė CPK 94 straipsnio 4 dalyje nurodytos išimties, kuomet leidžiama nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrųjų taisyklių. Tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo atsakovų, be kita ko ir Č. O. ir L. V., procesinį elgesį laikyti nei netinkamu, nei nesąžiningu, nes šie asmenys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atlikto procesines pareigas, todėl ir nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bylos šalims taisyklių. Nepagrįstai ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog pagrindinis jos reikalavimas buvo patenkintas. Pažymėtina, kad ieškovė pareiškė turtinį reikalavimą dėl 1 236 520,11 Eur žalos atlyginimo, o skundžiamu sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista 238 726,23 Eur žalos atlyginimo, t. y. patenkinta 19,3 proc., o atmesta 80,7 proc. ieškinio reikalavimų. Tokiu atveju, akivaizdu, jog nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog ieškovės pagrindiniai reikalavimai buvo patenkinti. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės ieškinys tenkintas iš dalies, visiškai pagrįstai pirmosios instancijos teismas šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas paskirstė pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatytą proporcingumo taisyklę.

68.8.                      Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo atsakovų bylinėjimosi išlaidas sumažinti 50 proc. Visų pirma, toks ieškovės prašymas apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtinas, nes toks prašymas net nebuvo pareikštas ir nagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Antra, nėra jokio pagrindo bylinėjimosi išlaidų sumažinimui net 50 proc. dėl ieškovės nurodomų aplinkybių – atsakovų gausos, bylos sudėtingumo ir apimties. Be to, tokio procesinio veiksmo kaip bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis neviršija maksimalių rekomenduojamų civilinėse bylose atlyginimo už teisinę pagalbą dydžių, sumažinimas dėl bylos sudėtingumo ir jos apimties proceso teisės normos nenumato, išskyrus CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą nukrypimą nuo bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės, kuri nagrinėjamu atveju netaikytina. Trečia, ieškovė nekvestionuoja atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atitikimo realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijams. Todėl tenkinus ieškovės prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų sumažinimo, kuris pareikštas tik apeliaciniame skunde, būtų pažeistos atsakovų teisės ne tik į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, bet ir teisė į apeliaciją.

69.       Atsiliepime į LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą atsakovė L. P. prašo: bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka; ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; skirti ieškovei LDB KU „Vilniaus kreditas“ 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant apeliantei L. P.; priteisti iš LDB KU „Vilniaus kreditas“ atsakovės L. P. naudai visas atsakovės L. P. apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:

69.1.                      Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, skaičiuodamas priteistinos žalos dydį, iš priteistinos žalos nepagrįstai atėmė skolininkų Difera sumokėtą pajų, laikytini visiškai nepagrįstais ir prieštaraujančiais kasacinio teismo praktikai (pvz., e3K-3-266-611/2018). Ieškovė 2014 m. spalio 21 d. nutraukė Paskolos sutartį su Difera dėl netinkamo Difera įsipareigojimų vykdymo. Difera sumokėtas pajus sudarė 43 500,93 Eur sumą. 2015 m. rugsėjo 24 d. visa 43 500,93 Eur pajaus suma buvo padengti delspinigiai. Ieškovė 2015 m. rugsėjo 4 d. grąžino pajų į Difera einamąją sąskaitą ir visa 43 500,93 Eur pajaus suma padengė delspinigius, susidariusius 2014–2015 m., t. y. susidariusius po paskolos pertvarkymo, kurį ieškovė laiko neteisėtu. Visa tai, kas gaunama po neteisėto veiksmo, nėra teisėtas lūkestis. Jei buvo nauda gaunama, ji turi būti išimama iš galimai patirtų nuostolių. Teismas teisingai išskyrė, kad atsakovė L. P., kaip paskolų komiteto buvusi narė, turi visiškai kitokius civilinės atsakomybės teisinius pagrindus – generalinį deliktą, įtvirtintą CK 6.245, 6.246 ir 6.262 straipsniuose, kai tuo tarpu valdymo organų nariai turi visiškai kito lygio pareigas ir atsakomybę – fiduciarines valdymo organo narių pareigas (CK 2.87 straipsnis). Taigi, teismas pagrįstai įskaitė ieškovės gautą naudą į patirtos žalos sumą, nes žalos ir naudos, gautos iš to paties veiksmo įskaitymas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo atveju yra galimas.

69.2.                      Ieškovė nepagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovų 25 883,67 Eur sumą, kaip 10 proc. kompensuojamųjų palūkanų iki Difera bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamu atveju neteisėtais veiksmais byloje buvo pripažinti atsakovų veiksmai pritariant paskolos pertvarkymui. Ieškiniu ieškovė nereiškė reikalavimų ir neteisėtais nelaikė sprendimų dėl paskolos pirminio suteikimo. Pagal nuoseklią teisinę logiką vienu metu negalima reikšti dviejų vienas kitą paneigiančių reikalavimų, t. y. vienu metu ir pripažinti sandorį neteisėtu bei reikalauti teisinių pasekmių (neteisėtai veiksmais sukeltos žalos atlyginimo) ir reikalauti iš to paties veiksmo kylančio rezultato teisėto paskolos sandorio kylančių pasekmių (negautų pajamų ir pan.). Ieškovė nepagrįstai nurodo kompensacinių palūkanų dydį ir reikalauja juos atlyginti iš atsakovų, remdamasi Difera paskolos sutarties bendrosios dalies 5.1. punkto nuostata. Ieškovė, skaičiuodama kompensacines palūkanas, naudoja paskolos sutarties mokėjimo (pelno) palūkanų procentinę išraišką – 10 proc., kuri prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimui. Ieškovei norint pagal Difera paskolų sutartį skaičiuoti 10 proc. dydžio kompensacines palūkanas, toks kompensacinių palūkanų dydis privalo būti įtvirtintas pačioje Paskolos sutartyje, tačiau su Difera sudarytoje paskolos sutartyje minėtas palūkanų dydis nurodytas nebuvo. Taigi, tokie ieškovės apeliaciniame skunde išdėstyti reikalavimai priteisti iš atsakovų 25 883,67 Eur sumą, kaip 10 proc. kompensuojamąsias palūkanas iki bankroto bylos Difera iškėlimo yra nepagrįsti, prieštaraujantys kasacinio teismo praktikai, todėl pagrįstai pirmos instancijos teismo buvo atmesti.

69.3.                      Nors ieškovė savo nuostoliais, pasireiškusiais „negautomis pajamomis palūkanų forma”, taip pat laiko ir prarastą galimybę lėšas skolinti kitiems mokiems tretiesiems asmenims, tačiau ieškovė nepateikė jokių duomenų ir įrodymų, kurie leistų teigti: 1) kad po paskolos sutarčių pertvarkymo į ją kreipėsi kiti tretieji asmenys su prašymais suteikti analogiško dydžio sumas tokiomis pat sąlygomis, 2) kad ieškovė po paskolų sutarčių pertvarkymo neturėjo apyvartinių lėšų naujų paskolos sutarčių sudarymui su trečiaisiais asmenimis, t. y. kad prarado galimybę skolinti lėšas kitiems asmenims ir už tai gauti pelno palūkanas. Taigi, ieškovė neįrodė, kad dėl paskolos sutarties pertvarkymo ji prarado galimybę skolinti lėšas kitiems asmenims ir už tai gauti mokėjimo palūkanas.

69.4.                      Ieškovė nepagrįstai reikalauja didinti ieškovei ir mažinti atsakovams bylinėjimo išlaidų atlyginimo sumas, kurias teismas nustatė pagal paskirstymą, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų sumą. Tai yra, ieškovė nepagrįstai teigia, kad jai turėtų priklausyti 100 proc. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, neatsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimu ieškovės patenkintų reikalavimų suma yra 19,30 proc., o atsakovams turėtų būti taikytinas visiškai kitoks bylinėjimosi išlaidų paskaičiavimas, t. y. pirmos instancijos teismui nustačius bylinėjimosi išlaidas ir pritaikius atitinkamai 80,7 proc. atmestą ieškinio reikalavimų sumą, gautos bylinėjimosi išlaidos dar turėtų būti sumažintos 50 proc. ir atsakovei L. P. priteista – 1 699,06 Eur, atsakovei I. A. – 5 599,51 Eur, atsakovui L. V. – 5 599,51 Eur, atsakovui Č. O. – 5 599,51 Eur, atsakovui K. V. – 2 441,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Tokia ieškovės argumentacija ne tik stokoja teisinio pagrįstumo, tačiau yra priešinga elementariai logikai, ydinga ir nepagrįsta. Atsakovės L. P. įsitikinimu, ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir dėl jos veiksmų neatsirado žala, todėl atsakovei L. P., apeliaciniam teismui tenkinus atsakovės apeliacinį skundą, iš ieškovės turi būti priteisiamas 100 proc. jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Be to, nebuvo nustatytas joks atsakovų nesąžiningumas, netinkamas elgesys, kuris būtų galėjęs sudaryti pagrindą bylinėjimosi išlaidų mažinimui arba nukrypimui nuo įstatyme įtvirtintų taisyklių. Kaip tik ieškovė neturi teisės į apeliaciniu skundu prašomų 100 proc. bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nes būtent pati ieškovė elgėsi nesąžiningai, reiškė neprotingo dydžio ieškinį, siekdama pasipelnyti atsakovų sąskaita.

69.5.                      Ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, todėl jai turėtų būti paskirta 5 000 Eur bauda, pusę jos skiriant L. P.. Ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, reikalaudama priteisti iš atsakovų itin dideles pinigų sumas, ieškinio aiškų nepagrįstumą konstatavo teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo 80,7 proc. visų ieškiniu reikštų reikalavimų buvo atmesta. Tokio sprendimo ieškovė iš esmės neginčijo sutikdama su juo, ir apeliaciniu skundu ginčija tik itin nedidelę visų pareikštų reikalavimų dalį, t. y. 3 proc. visų ieškiniu reikštų reikalavimų. Taigi, pati ieškovė pripažįsta, kad didžioji dalis visų ieškiniu reikštų reikalavimų buvo nepagrįsti. Šiuo atveju pareikšdama ieškinį ieškovė, į bylą įtraukė 8 fizinius asmenis, kurie daugiau nei metus laiko buvo įtraukti į brangiai kainuojantį civilinį procesą ir turėjo ginti savo interesus. Be to, ieškovė ieškinį pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

70.       Atsiliepime į atsakovų I. A., V. D., L. V., K. V., Č. O., L. L., D. A. apeliacinius skundus ir L. L. prisidėjimą prie apeliacinio skundo atsakovė L. P. prašo:

70.1.                      tenkinti atsakovų I. A., V. D., L. V., K. V., Č. O., L. L., D. A. apeliacinius skundus ir L. L. prisidėjimą prie apeliacinio skundo ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1284-855/2023 dalį, kuria ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies ir ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį bei priteisti visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, išskyrus:

70.1.1.                      kadangi atsakovų I. A., V. D., L. V., Č. O., D. A., L. L. reikalavimai Good Factor atveju nėra tiesiogiai susiję su L. P. materialinėmis teisėmis ir pareigomis, šių atsakovų skundų ir prisidėjimo prie skundo reikalavimų Good Factor atveju spręsti savo nuožiūra;

70.1.2.                      K. V. apeliaciniame skunde dėstomų argumentų dėl nedalyvavimo 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdyje Difera atveju prašo šį klausimą spręsti teismo nuožiūra;

70.1.3.                      netenkinti valdybos narių I. A., V. D. pateiktų apeliacinių skundų dalies, kurioje teikiami argumentai, kad valdybos nariams nekyla atsakomybė dėl paskolų administravimo;

70.2.                      priteisti iš ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ L. P. naudai visas L. P. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

71.       Nurodo šiuos atsikirtimus į atsakovų I. A., V. D., L. V., K. V., Č. O., L. L., D. A. apeliacinius skundus ir L. L. prisidėjimą prie apeliacinio skundo argumentus:

71.1.                      Nepagrįsti atsakovės I. A. ir V. D. (Unijos valdybos nariai) argumentai, kad paskolų administravimo pareiga buvo išskirtinai paskolų komiteto pareiga. Atsakovė L. P. kartu su rašytiniais paaiškinimais teismui pateikė: Kredito rizikos valdymo politiką, Tvarkos priedą Nr.1 „Paskolų tikslinio panaudojimo ir išankstinių suteikimo sąlygų įvykdymo kontrolės procedūra“. Teismas skundžiamame sprendime nei Kredito rizikos valdymo politikos, nei Procedūros nevertino ir net nepaminėjo. O valdybos nariai taip pat jų siekia išvengti, nieko nepasisakydami, kadangi šiose tvarkose labai aiškiai numatyta valdybos ir administracijos vadovo atsakomybė ir pareigos tiek asmeniškai atsakyti už kreditų suteikimo ir administravimo kontrolę, tiek kontroliuoti jai pavaldžius darbuotojus – paskolų vadybininkus, kurie, savo ruožtu, betarpiškai atlieka konkrečius paskolos gavėjo paraiškos vertinimo, sprendimų rengimo, paskolos administravimo veiksmus. Tuo labiau, kad atsakovė L. P. nurodė atsakovais neįtrauktus asmenis ir prašė teismo atstatyti teisinę logiką, tačiau teismas neįtraukė asmenų trečiaisiais asmenimis ir nepasiūlė ieškovei patikslinti ieškinį ir įtraukti atsakovais naujus asmenis.

71.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutapatino paskolų administravimo kontrolę su paskolų administravimo priežiūra. Tvarkos 205–219 punktuose reglamentuotas paskolų administravimo procesas. Tvarkos 205 punktas numato, kad paskolų administratorius kontroliuoja paskolos vykdymą, o esant kokiems nors nukrypimams, apie tai informuoja paskolų vadybininką (Tvarkos 205.2. papunktis). Vadovaujantis Tvarkos 206 punktu, paskolų vadybininkas, gavęs informaciją apie įsipareigojimų nevykdymą, imasi priemonių savalaikių sprendimų priėmimui ir vykdymui, t. y. informuoja apie tai paskolų komitetą ir valdybą, kartu siūlant atitinkamus sprendimus (Tvarkos 206 straipsnio 3 dalis). Taigi, paskolų komiteto funkcijos prižiūrint paskolų administravimą įgyvendinamos tik gavus iš paskolų vadybininkų informaciją apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus. Tokių įrodymų, kad vadybininkai informavo paskolų komiteto narius byloje nėra. Jokios kitos pareigos paskolų komitetui paskolų administravimo kontrolėje nenumatytos, todėl teismo išvada, kad paskolų komiteto nariai turėjo pareigą kontroliuoti paskolintų lėšų panaudojimą, neturi teisinio pagrindo. Paskolų komitetas nei paskolų administratorių, nei paskolų vadybininkų nekontroliavo, kadangi vadovaujantis Tvarkos 219 punktu, tą darė bei paskolų sąlygų vykdymo kontrolę atliko administracijos vadovas arba tiesioginis paskolų vadybininkų vadovas.

71.3.                      Paskolų administravimo priežiūra reiškė tik atitinkamų veiksmų atlikimą po to, kai būdavo gaunama informacija iš paskolų vadybininkų apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus, todėl paskolų administravimo priežiūra nėra ir negali būti prilyginama nei paskolų administravimui, nei paskolų administravimo kontrolei. Atsakovė L. P. neturėjo jokių nurodymų ir iš paskolų komiteto pirmininko. Paskolų komitetas vykdo savarankišką funkciją – „prižiūri paskolų administravimą“ (Paskolų komiteto 4.1.3 punktas), tai toks paskolų komiteto veikimas pasireikštų per vienintelę veiklos įmanomą paskolų komiteto veikimo formą – priimamus paskolų komiteto nutarimus. Tuo tarpu nei ieškinyje, nei skundžiamame sprendime nenurodomas nė vienas paskolų komiteto sprendimas dėl paskolų administravimo. Taigi, dėl paskolų administravimo atsakovė L. P. nepriėmė jokių nutarimų ar sprendimų.

72.       Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovė LDB KU „Vilniaus kreditas“ prašo: netenkinti atsakovų I. A., V. D., L. V., K. V., Č. O., L. P. ir D. A. pateiktų apeliacinių skundų; priteisti iš atsakovų ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teismo procese. Nurodo šiuos atsikirtimus į apeliacinių skundų argumentus:

72.1.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, išsamiai išanalizavo ir įvertino atsakovų veiksmų neteisėtumo pagrindui reikšmingas faktines aplinkybes. Teismas pagrįstai sprendė, kad pertvarkius Difera ir Good Factor paskolas, buvo pagerinta kredito gavėjos ir atitinkamai pabloginta Unijos padėtis. Byloje nustatyta, kad paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariai skolininkių Difera ir Good Factor pateiktus bei pačios turėtus duomenis ir dokumentus vertino aplaidžiai, sprendimus pritarti paskolų pertvarkymui priėmė formaliai, paviršutiniškai, skubotai, nė vienas iš paskolų komiteto, valdybos, stebėtojų tarybos narių neišreiškė susirūpinimo dėl akivaizdžių abejonių keliančių faktų (susijusių su skolininkų finansine būkle, pajėgumu grąžinti paskolas pagal pertvarkomas sąlygas ir verslo planuose deklaruojamus duomenis ir t.t.), neužprotestavo kitų organų sprendimų, tačiau priešingai – visų organų nariai vienbalsiai pritarė nuostolingiems paskolų pertvarkymams, kas atitinka įstatyme nustatytų pareigų netinkamą vykdymą bei fiduciarinių Unijos valdymo organų nariams keliamų pareigų pažeidimą.

72.2.                      Paskolų komiteto narių (L. P., D. A. ir L. L.) argumentai, kuriais bandoma paneigti paskolų komiteto narių pareigas ir atsakomybes, bandant perkelti atsakomybę paskolų vadybininkams, prieštarauja KUĮ keliamiems reikalavimams ir Unijos vidiniuose teisės aktuose numatytoms tvarkoms. Visų paskolų komiteto narių veiksmai vertinti kartu, kadangi paskolų komitete Unijai žalą sukėlę sprendimai priimti kolegialiai, visiems paskolų komiteto nariams balsuojant „už“ atitinkamus sprendimus, t. y. aktyviais veiksmais išreiškus valią dėl Unijai žalą sukėlusių sprendimų priėmimo.

72.3.                      Paskolos pertvarkymo atveju paskolų komitetas turi ne tik įprastai įvertinti skolininko būklę, tačiau ir apsvarstyti kitas galimas susidariusios situacijos sprendimo priemones bei skolininko skolos grąžinimo alternatyvas pasirenkant mažiausią riziką prievolių Unijai įvykdymui. Paskolų komitetas turėjo itin atidžiai įvertinti skolininkių pateiktus prašymus dėl paskolų pertvarkymo bei keičiant pagrindinį šaltinį, iš kurio bus tenkinami Unijos reikalavimai, turėjo būti skiriamas itin didelis dėmesys skolininkių teikiamoms pajamų prognozėms. Tačiau tiek Difera, tiek Good Factor paskolų pertvarkymo atvejais, prognozės buvo grindžiamos tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstais skolininkių pateiktais skaičiavimais, skolininkės iki pat paskolos sutarčių nutraukimo taip ir nepradėjo realiai vykdyti veiklos. Teismas padarė teisingą išvadą, kad Unijos paskolų komitetas, valdyba bei stebėtojų taryba turėjo gauti duomenis kuo grindžiamas ženklus prognozuojamas pelno padidėjimas bei įsitikinti šių aplinkybių realumu, tačiau to nepadarė. Tiek Paskolos sutarties 1, tiek Paskolos sutarties 2 pertvarkymų žalingumą parodo, be kitų sprendime nustatytų ir įvertintų aplinkybių, vien toks faktas, kad Unijos stebėtojų tarybos, paskolų komiteto bei valdybos veiksmai, leidžiant nukreipti gautinas paramos lėšas ne įsipareigojimų Unijai vykdymui, o apyvartinėms lėšoms ir tolimesniam atitinkamų Projekto 1 ir Projekto 2 vystymui, neatsižvelgiant į nuostolingą skolininkių veiklą bei įsipareigojimų Unijai nevykdymą.

72.4.                      Paskolų komiteto pirmininkui ir komiteto nariams neįvykdžius pareigų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovų neteisėtus veiksmus, pasireiškusius ne tik neatidžiu ir itin aplaidžiu Unijos organų narių elgesiu paskolų Difera ir Good Factor pertvarkymo metu, t. y. sprendimų pertvarkyti / pakeisti atitinkamų paskolos sutarčių sąlygas priėmimo metu, bet ir aplaidžiu bei Unijos vidiniams teisės aktams prieštaraujančiu Unijos organų narių elgesiu, administruojant ir prižiūrint paskolų sutarčių vykdymą, konkrečiai netinkamai kontroliuojant paskolų panaudojimą, atliekant mokėjimus skolininkėms, prieš tai neįsitikinus skolininkių atsiskaitymais už įsigytą įrangą, finansuojamą paskolintomis lėšomis.

72.5.                      Nepagrįsti atsakovų teiginiai, kad pertvarkant paskolas, skolininkių turėti sunkumai, vykdant paskolos sutartis iki pertvarkymo, buvo tinkamai įvertinti. Ieškovės valdybos nariai, kaip Unijos vadovai, pažeidė savo fiduciarines pareigas Unijai elgtis atidžiai ir rūpestingai. Unijos valdybos nariams bei stebėtojų tarybos nariams svarstant Difera ir Good Factor kredito sutarčių pertvarkymus ir matant, jog Unijos strategijos skolininko atžvilgiu alternatyvos nebuvo įvertintos, šie Unijos valdymo organai turėjo priimti sprendimus grąžinti paskolas svarstyti paskolų komitetui pakartotinai, tačiau nei Unijos valdyba, nei paskolų komitetas tokių veiksmų neatliko. Taigi ieškovės valdybos nariai (I. A. ir V. D.) pažeidė savo fiduciarines pareigas Unijai, visiškai neatsižvelgė į Unijos interesus, todėl šie Unijos valdybos narių veiksmai teismo buvo įvertinti kaip neteisėti. Nustatę, kad yra pateikta nepilna, prieštaringa, netiksli ar melaginga informacija, nerealistiškas verslo planas, valdybos nariai privalėjo arba netenkinti prašymo, arba grąžinti medžiagą paskolų komitetui papildyti. Prisiimdami visiškai nepamatuotą riziką, valdybos nariai priėmė sprendimą pertvarkyti skolininkių paskolas.

72.6.                      Nepagrįsti atsakovų argumentai, kad stebėtojų tarybos nariai (Č. O., L. V. ir K. V.) tinkamai vykdė jiems taikytus KUĮ bei Unijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, veikė atidžiai ir rūpestingai Unijos interesais, todėl neva nėra pagrindo konstatuoti stebėtojų tarybos narių neteisėtus veiksmus ar spręsti dėl fiduciarinių pareigų nevykdymo. Teismas pagrįstai akcentavo, kad tiek paskolų komitetas, tiek valdyba, tiek stebėtojų taryba privalėjo savarankiškai įvertinti kitų organų ar/ir Unijos darbuotojų jiems pateiktą medžiagą. Unijos stebėtojų tarybos nariai turėjo pareigą patikrinti paskolos pertvarkymo sąlygų atitikimą tiek įstatymų, tiek vidinių ieškovės teisės aktų reikalavimams. Atitinkamai, stebėtojų taryba privalėjo patikrinti skolininkių pateiktų dokumentų pakankamumą ir realumą, tačiau skolininkių mokumas ir finansinė būklė nebuvo tinkamai įvertinti, o stebėtojų tarybos nariai pritarė nuostolingam skolininkių paskolų pertvarkymui. Unijos stebėtojų tarybos nariai pažeidė savo fiduciarines pareigas, visiškai neatsižvelgė į Unijos interesus, todėl šie stebėtojų tarybos narių veiksmai sprendime pagrįstai buvo įvertinti kaip neteisėti.

72.7.                      Atsakovas K. V. nepagrįstai teigia, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje, nes jis neva nedalyvavo 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdyje, nesprendė klausimo dėl Difera paskolos pertvarkymo, o parašas esantis protokole yra suklastotas. Tokia atsakovo K. V. pozicija yra paneigta Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5418-920/2023, kurioje buvo atmestas kaip nepagrįstas K. V. ieškinys Unijai dėl paskolų teikimo ir administravimo tvarkos bei dėl 2023 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolo pripažinimo negaliojančiu, kuris buvo grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais (taip pat ir papildomais argumentais), kaip ir nagrinėjamos bylos atveju. Šiuo atveju nėra pagrindo byloje daryti priešingų išvadų, nei jau yra įvertinta kitoje civilinėje byloje. Kaip pastebėta sprendime, K. V. duodamas paaiškinimus ir pats taip pat pripažino, kad ėjo stebėtojų tarybos nario pareigas, taigi jam neabejotinai turėjo būti žinoma apie stebėtojų tarybos kompetenciją, funkcijas ir pan. Tiek skundžiamame sprendime, tiek ir Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-5418-920/2023 padarytos išvados patvirtina, kad K. V. sąmoningai, siekdamas išvengti atsakomybės, nurodo, jog neva nedalyvavo stebėtojų tarybos posėdyje, kuomet buvo svarstomas klausimas dėl paskolos sutarties pertvarkymo bei neva nepasirašė 2013 m. rugsėjo 27 d. protokole. Pirmosios instancijos teismas šiuos argumentus bei atsakovo K. V. įrodymus išsamiai ištyrė ir konstatavo, kad K. V. gynybinė pozicija yra deklaratyvi, jos nepatvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

72.8.                      Ieškovės paskolų komiteto nariai netinkamai prižiūrėjo paskolos panaudojimą, neįsitikino, kad pagal paskolos sutartis numatytas įsigyti turtas būtų realiai įgytas ir įkeistas Unijai, o nustačius, kad turtas nėra faktiškai įgytas – nesiėmė veiksmų susidariusiai situacijai spręsti, t. y. nereiškė skolininkėms pretenzijų dėl sutartinių įsipareigojimų nesilaikymo, nepakankamo prievolės užtikrinimo ar fiktyviai įgyto turto. Šiuo atveju teismas įvertino ieškovės argumentus ir pagrįstai sprendė, jog ieškovės nuostolius ir Unijos paskolų komiteto narių neteisėtus veiksmus sieja tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi ieškovės paskolų komitetas pritarė paskolos sutarčių pertvarkymui nurodytomis sąlygomis, nors nebuvo tinkamai įvertintos skolininkių planuojamo vystyti verslo perspektyvos bei verslo plano realumas, nebuvo atsižvelgta į Difera sąsajas su kitais Unijos skolininkais, buvo netinkamai įvertinta skolininkių finansinė padėtis bei planuojamos finansinės prognozės, o tai, kartu su ieškovės valdybos ir stebėtojų tarybos narių neteisėtais veiksmais, nulėmė nuostolių atsiradimą ieškovei. Taigi, tarp ieškovės paskolų komiteto pirmininko ir kitų komiteto narių neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių egzistuoja faktinis priežastinis ryšys.

72.9.                      Ieškovės valdybos neteisėti veiksmai (t. y. pareigų neatlikimas, pasireiškiantis aplaidžiu ir netinkamu skolininkių pateiktų dokumentų vertinimu) yra tiesioginis ieškovės nuostolių atsiradimo šaltinis. Ieškovės valdyba neabejotinai galėjo ir turėjo numanyti, jog leidus skolininkėms nukreipti paramos lėšas ne įsipareigojimų Unijai vykdymui, o apyvartinėms lėšoms ir skolininkėms ir toliau tinkamai nevykdant įsipareigojimų pagal paskolos sutartis, ieškovė neturės galimybių patenkinti savo reikalavimo teisės. Taigi tarp ieškovės valdybos narių neteisėtų veiksmų ir ieškovės nuostolių egzistuoja teisinis priežastinis ryšys.

72.10.                      Ieškovės nuostolius ir ieškovės stebėtojų tarybos narių neteisėtus veiksmus sieja tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi stebėtojų taryba pritarė paskolos sutarčių pertvarkymui nurodytomis sąlygomis, nors nebuvo tinkamai įvertintos skolininkių planuojamo vystyti verslo perspektyvos bei verslo plano realumas, skolininkių finansinė padėtis, finansinės perspektyvos, nukrypimai nuo verslo planų, kurie buvo pateikti prieš kredito sutarčių sudarymą, Difera sąsajos su kitais Unijos skolininkais, o tai, kartu su valdybos narių ir paskolų komiteto neteisėtais veiksmais, nulėmė nuostolių atsiradimą ieškovei. Teismas teisingai sprendė, kad rūpestingai ir atidžiai veikiančiam stebėtojų tarybos nariui, kurio viena iš pagrindinių funkcijų yra prižiūrėti kitų ieškovės organų veikimą, užtikrinti tinkamą ir įstatymų reikalavimus atitinkami ieškovės veiklos vykdymą, turėjo būti aišku, jog, pertvarkius paskolos sutartis ir Skolininkams negalint vykdyti prisiimtų prievolių, ieškovė neturės galimybių patenkinti savo reikalavimo ir patirs nuostolių. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendime buvo tinkamai įvertintas priežastinis ryšys tarp visų atsakovų neteisėtų veiksmų ir nuostolių atsiradimo, kuris nulemtas atsakovų nerūpestingo ir aplaidaus elgesio, pertvarkant Difera ir Good Factor paskolos sutartis.

72.11.                      Paskolų komitetas netinkamai įvertino rizikas, kylančias iš Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo, neįsitikino skolininkių prognozuojamų finansinių rodiklių realumu, taip pat, neatsižvelgė į skolininkių prievolių netinkamą vykdymą iki paskolos sutarčių pertvarkymo, o pertvarkant paskolos sutartis, neužtikrino tinkamo lėšų panaudojimo bei nesiėmė aktyvių veiksmų dėl turto, kuris turėjo būti įkeistas Unijai, įsigijimo ir perdavimo skolininkėms. Tokiu būdu, Unijos paskolų komitetas pažeidė Paskolų komiteto darbo reglamento 2.3 papunkčio, 4.1 papunkčio, Taisyklių IV skyriaus 2.2 papunkčio, 2.5 papunkčio, 3.1 papunkčio, Tvarkos 222 punkto nuostatas. Atitinkamai, paskolų komitetui pažeidus vidines Unijos tvarkas, laikoma, jog atsakovų – paskolų komiteto narių, balsavusių už Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymą, kaltė yra nustatyta.

72.12.                      Unijos valdyba, prieš priimdama sprendimą, turėjo savarankiškai įvertinti paskolų komiteto pateiktą medžiagą. Tačiau Unijos valdyba nepagrįstai pritarė skolininkių paskolų pertvarkymui ir prisiėmė akivaizdžiai neprotingą riziką, leisdama paramos lėšas naudoti tolimesniam projektų įgyvendinimui, o ne Unijos reikalavimų tenkinimui, taip pat, valdybos nariai neįvertino skolininkių prognozuojamų finansinių rodiklių realumo bei neatsižvelgė į skolininkių prievolių netinkamą vykdymą. Atsižvelgiant į nurodytą, laikoma, jog atsakovų – valdybos narių, kurie pritarė Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymui, kaltė yra nustatyta.

72.13.                      Stebėtojų taryba turėjo savarankiškai įvertinti skolininkių paskolos sutarčių pertvarkymo galimybes, rizikas, kylančias dėl paskolų pertvarkymo, skolininkių sąsajas su kitais asmenimis, kuriems Unija yra suteikusi paskolas, tačiau stebėtojų taryba netinkamai įvertino skolininkių pateiktus dokumentus ir pritarė Difera bei Good Factor paskolų pertvarkymui, tokiu būdu prisiimdama nepamatuotą riziką dėl Unijos reikalavimų neįvykdymo ir tokiu būdu pažeidė KUĮ 27 straipsnio 5 dalies, Tvarkos 222 punkto, Taisyklių 2.2 papunkčio, 2.5 papunkčio, 3.1 papunkčio nuostatas. Atitinkamai, stebėtojų tarybos nariams netinkamai vykdant savo pareigas, laikoma, jog atsakovų – stebėtojų tarybos narių, balsavusių už Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymą, kaltė yra nustatyta.

72.14.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovams, kaip atsakingų Unijos organų nariams, priėmus nepagrįstus ir pernelyg rizikingus sprendimus pritarti paskolų Difera ir Good Factor, kurių Unija susigrąžinti neteko galimybės, pertvarkymams, taip pat esant netinkamo paskolų administravimo požymiams, Unija patyrė žalos. Atsakovai apeliaciniuose skunduose nepagrįstai kvestionuoja Unijos patirtos žalos dydį, todėl jų argumentai atmestini.

72.15.                      Teismas įvertinęs paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių neteisėtus veiksmus bei kaltę, pagrįstai konstatavo objektyvųjį bendrininkavimą, t. y. nors žala atsirado paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėti veiksmai yra būtinojo žalos atsiradimo Unijai priežastis, todėl atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė ir iš jų žalos atlyginimas Unijai priteistinas solidariai.

72.16.                      Dalis atsakovų nepagrįstai nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga turėtų būti skaičiuojama nuo tada, kai apie ieškinyje nurodomus atitinkamus Unijos organų sprendimus / organų narių veiksmus sužinojo pati Unija ir (ar) atitinkamai kiti Unijos valdymo organai arba kada atitinkami Unijos organų nariai apskritai baigė savo kadencijas ir darbą Unijoje, nustojo būti organų nariais.

72.17.                      Ieškovės nemokumo administratorius apie atsiradusią žalą sužinojo tik gavęs 2019 m. lapkričio 18 d. ir 2019 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimus, su kuriais susipažinęs, ne tik sužinojo apie ieškovės patirtą žalą, susijusią su skolininkių paskolomis, bet ir kartu ieškovės administratoriui tapo žinomas patirtos žalos dydis kiekvienos paskolos atveju bei asmenys, atsakingi už šios žalos sukėlimą. Minėtos aplinkybės nemokumo administratoriui negalėjo būti žinomos iki 2019 m. lapkričio 18 d. ir 2019 m. lapkričio 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimų bylose dėl garantinės išmokos išmokėjimo Difera ir Good Factor paskolų atvejais priėmimo. Atitinkamai, ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos priteisimo ieškovė skaičiavo nuo 2019 m. lapkričio 18 d. skolininkės Diferos paskolos pertvarkymo atveju ir nuo 2019 m. lapkričio 20 d. skolininkės Good Factor paskolos pertvarkymo atveju.

72.18.                      Teismas pagrįstai vertino ir itin nežymiai praleistą ieškinio senaties terminą, turint omenyje neabejotinai didelę Unijos bankroto bylos ir viso proceso, atitinkamai ir nemokumo administratoriaus nagrinėtinų dokumentų, duomenų, atliktinų veiksmų Unijos, kaip buvusios finansų įstaigos, neabejotinai turėjusios itin didelį indėlininkų bei kreditorių apskritai skaičių, tuo pačiu ir vertintinų bankroto procese sandorių kiekį, apimtį, mastą, kuris savo ruožtu neleidžia teismui ginčo situaciją vertinti taip pat, kaip bet kurios kitos eilinės įmonės bankroto proceso situaciją.

72.19.                      Teismas teisingai įžvelgė, jog keliami su bankroto teisiniais santykiais, jau savaime turinčiais viešą interesą, susiję klausimai dėl bankrutuojančiai finansų įstaigai padarytos žalos atlyginimo. Byloje yra pareikštas Unijos turtinis reikalavimas, neatsiejamai susijęs su visu finansų įstaigos bankroto procesu, tuo tarpu bet kokie su juridinio asmens bankroto procesu susiję klausimai turi savyje viešą interesą, suponuojantį būtinumą užtikrinti tiek paties bankrutuojančio juridinio asmens, tiek jo kreditorių teises, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju kalbama apie finansų įstaigos, neabejotinai turinčios itin didelį kreditorių ir jų finansinių reikalavimų skaičių, bankroto procesą.

72.20.                      Teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti apie akivaizdų, nepateisinamą, neprotingą ir aplaidų tiek pačios Unijos, tiek jai iškėlus bankroto bylą – nemokumo administratoriaus elgesį bei neleistiną pasyvumą ginčo santykių ir viso bankroto proceso kontekste, kadangi iš bylos medžiagos akivaizdu, kad nemokumo administratorius, nustatęs žalos dėl nuostolingų Difera ir Good Factor paskolų padarymo faktą, aktyviai siekė ginti Unijos teises kitais civilinių teisių gynimo būdais bei išnaudoti kitas piniginių lėšų, kurios būtų nukreiptos į žalos kompensavimą, gavimo teisines priemones. Teismas išnagrinėjęs visas aplinkybes, padarė teisingą, sąžiningą ir pagrįstą išvadą, dėl ieškinio senaties termino taikymo ir termino atnaujinimo, kadangi ieškinio atmetimas dėl tik apie 2 mėnesius ieškovės, siekiančios apginti bankrutuojančios finansų įstaigos ir jos kreditorių interesus, praleisto senaties termino nagrinėjamos situacijos kontekste reikštų itin formalų ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą, neatitiktų teisingumo ir sąžiningumo principų bei viešo intereso, įžvelgtino Unijos bankroto procese, kurio rėmuose ir yra reiškiami turtiniai reikalavimai atsakovams.

73.       Atsiliepime į ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą ir kitų atsakovų apeliacinius skundus atsakovas V. D. prašo: ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą atmesti, o atsakovų apeliacinius skundus tenkinti. Nurodo šiuos atsikirtimus į apeliacinių skundų argumentus:

73.1.                      Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų toje dalyje, kiek jie susiję su ieškovės reikalavimu dėl palūkanų priteisimo iš atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. atmetimo. Taip pat ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dėl palūkanų priteisimo iš atsakovų L. L., D. A., I. A., V. D., L. V. ir Č. O. atmetimu. Atsakovo V. D. nuomone, jo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija pagrindžia, kad ieškovės reikalavimai dėl palūkanų priteisimo iš atsakovų apskritai turi būti atmesti visiškai.

73.2.                      Ieškovė apeliaciniu skundu nepagrįstai prašo priteisti atsakovei L. P. 1 699,06 Eur, atsakovei I. A. 5 599,51 Eur, atsakovui L. V. 5 599,51 Eur, atsakovui Č. O. 5 599,51 Eur, atsakovui K. V. 2 441,18 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsakovo V. D. nuomone, jo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija pagrindžia, kad atsakovams turėjo būti priteistos visos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

73.3.                      Ieškovė nepagrįstai prašo likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo V. D. vertinimu, ieškovės ieškinio reikalavimai apskritai turi būti atmesti. Šiuo atžvilgiu atsakovas V. D. savo argumentus, susijusius su ieškinio senaties termino eigos skaičiavimą reglamentuojančių teisės normų bei jos atnaujinimo instituto netinkamu aiškinimu bei taikymu, nepagrįstai konstatuotų valdymo organų bendrų neteisėtų veiksmų, sukėlusių Unijai priteistą žalą, už kuriuos kyla solidari atsakomybė, nepagrįstai konstatuotų valdybos neteisėtų veiksmų, neindividualizuotų civilinės atsakomybės sąlygų, skundžiamo sprendimo nenuoseklumo, prieštaringumo, jo motyvuojamosios dalies neatitikimo rezoliucinei ir t. t. yra pateikęs apeliaciniame skunde. Patenkinus atsakovo V. D. ir kitų atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytus reikalavimus, ieškovės apeliacinio skundo rezoliucinėje dalyje esantys reikalavimai negalėtų būti tenkinami, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

74.       Atsiliepime į apeliacinius skundus atsakovas D. A. prašo: atmesti LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą; priteisti iš LDB KU „Vilniaus kreditas“ D. A. naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į apeliacinių skundų argumentus:

74.1.                      Ieškovė nepagrįstai kritikuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kai iš priteistinos žalos dydžio buvo atimti paskolų gavėjų sumokėti pajai. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sprendžiant dėl deliktinės atsakomybės, nėra pagrįsta neįskaityti už pajų gautos sumos kaip kredito unijos gautos naudos, nes iš atsakovų sprendimų kilo ir nauda, ir žala kredito unijai. Kadangi nagrinėjamu atveju pajus yra ieškovės žinioje, jis laikytinas ieškovės nauda ir šia suma visiškai pagrįstai mažintinas priteistinos žalos dydis.

74.2.                      Nepagrįsti ieškovės teiginiai, kad teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti pelno palūkanas už laikotarpį iki bankroto bylų iškėlimo Difera ir Good Factor. Nagrinėjamu atveju ieškovė pelno palūkanų reikalavo kaip negautų pajamų. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Ieškovė negalėjo numatyti gauti palūkanas už ilgesnį nei numatyta kreditavimo sutartyse įvykdymo laikotarpį, iš anksto ir negalėjo pagrįstai tikėtis jų gauti esant normaliai veiklai ir tinkamam kreditavimo sutarčių vykdymui, dėl ko pelno palūkanos neatitinka negautoms pajamoms keliamų kriterijų. Be to, negautos palūkanos, kaip nuostoliai, yra per daug nutolusios nuo žalingų atsakovų veiksmų, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį, kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą. Taigi, kadangi pelno palūkanos neatitinka negautų pajamų kriterijų deliktinės atsakomybės aspektu, todėl jos pagrįstai nebuvo priteistos.

74.3.                      Nepagrįsti ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas, kadangi iš ieškovės priteisė atsakovų naudai bylinėjimosi išlaidų daugiau nei iš atsakovų ieškovei, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo ieškovės naudai priteisti jos visas patirtas išlaidas, o atsakovų išlaidas turėjo sumažinti 50 proc. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, teismas gali mažinti prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas ne bet kada, o įstatyme numatytais atvejais ir argumentuotai pagrįsdamas tokio mažinimo, nukrypimo nuo taisyklių būtinumą. Be to, šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Nagrinėjamu atveju neegzistavo ir nebuvo nustatytas joks atsakovų nesąžiningumas, netinkamas elgesys, kuris būtų galėjęs sudaryti pagrindą bylinėjimosi išlaidų mažinimui arba nukrypimui nuo įstatyme įtvirtintų taisyklių, todėl, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nenukrypo nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių bei nemažino atsakovų patirtų bylinėjimosi išlaidų.

75.       Atsiliepime į atsakovų V. D., L. V., K. V., Č. O., L. L., L. P., D. A. apeliacinius skundus atsakovė I. A. prašo: tenkinti atsakovų apeliacinius skundus ir panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ ieškinio reikalavimai tenkinti iš dalies ir sumažintos atsakovės I. A. patirtos bylinėjimosi išlaidos ir ieškinį atmesti bei priteisti visas pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ atsakovės I. A. naudai visas jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos atsikirtimus į apeliacinių skundų argumentus:

75.1.                      Detalūs nesutikimo su sprendimu argumentai, analogiški kitų atsakovų argumentams, arba papildantys kitų atsakovų argumentus, yra pateikti atsakovės I. A. pateiktame apeliaciniame skunde. Todėl atsižvelgiant į ekonomiškumo principo reikalavimus, siekdama neapkrauti bylos medžiagos dar vienu itin didelės apimties dokumentu, atsakovė pakartotinai plačiau nepasisako dėl kiekvieno iš atsakovų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų.

76.       Atsiliepime į ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą atsakovė I. A. prašo:

76.1.                      užtikrinant galimų atsakovų bylinėjimosi išlaidų padengimą įpareigojant ieškovę LDB KU „Vilniaus kreditas“ įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą ne mažesnį kaip 20 000 Eur dydžio užstatą atsakovų galimų patirti bylinėjimosi išlaidų atlyginimui;

76.2.                      skirti ieškovei LDB KU „Vilniaus kreditas“ 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant atsakovei I. A.;

76.3.                      atmesti ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą ir palikti galioti 2023 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinio reikalavimai atmesti;

76.4.                      priteisti iš ieškovės LDB KU „Vilniaus kreditas“ atsakovės I. A. naudai visas jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

77.       Nurodo šiuos atsikirtimus į skundo argumentus:

77.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino priteistinos žalos sumą skolininkų sumokėtų pajų sumomis. Visų pirma, ieškovės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie skolininkų ir Unijos tarpusavio teisinius santykius, sutartines ar įstatymines nuostatas, draudžiančias skolininkui įskaityti į turimą įsiskolinimą Unijai sumokėtą pajų ir Unijos teisę grąžinti pajinį įnašą tik po tam tikrų vidinių procedūrų, niekaip nėra susiję su ginčo teisiniais santykiais ir neturi jokios teisinės reikšmės, nes ginčo atveju teisiniai santykiai susiklostė tarp Unijos ir jos valdymo organų narių – atsakovų. Antra, jei nebūtų buvę neteisėtais pripažintų atsakovų veiksmų, Unija, tikėtina, būtų atgavusi suteiktos paskolos sumas, tačiau būtų praradusi įmoką už pajų, kurį būtų turėję teisę susigrąžinti tiek Difera, tiek Good Factor. Visgi, nagrinėjamoje byloje susiklostė aplinkybės, kai Difera ir Good Factor likviduoti dėl bankroto ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, iki pilno atsiskaitymo su ieškove pagal paskolų sutartis ir neteko teisės į sumokėto pajaus lėšų grąžinimą. Todėl, nesugrąžinus paskolos ir palūkanų, Unijos patirta žala (turtiniai praradimai) dėl suteiktų, bet negrąžintų paskolų kartu su palūkanomis turėtų būti sumažinama pajaus sumomis, nes pajai liko Unijos žinioje. Trečia, skolininkų Unijai sumokėtas pajus, priešingai nei teigia ieškovė, gali būti įskaitytas į Unijos patirtą žalą CK 6.249 straipsnio 6 dalies pagrindu.

77.2.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė palūkanų negautų pajamų forma. Visų pirma, ieškiniu ieškovė nereiškė reikalavimų ir neteisėtais nelaikė valdymo organų veiksmų, kuriais buvo išduotos paskolos. Neteisėtais veiksmais byloje buvo pripažinti tik atsakovės veiksmai pritariant paskolų pertvarkymui. Taigi pagal teisingo žalos atlyginimo principą, ieškovė byloje turėjo teisę tik į tokį žalos atlyginimą, kuris grąžintų ją į padėtį, kurioje ji būtų buvusi, jei nebūtų neteisėtų veiksmų, t. y. paskolų pertvarkymo. Tačiau tokie neteisėti veiksmai niekaip nėra susiję su kompensacinėmis palūkanomis, nes byloje nėra jokių aplinkybių, leidžiančių teigti, jog paskolų pertvarkymas lėmė paskolų nesavalaikį dengimą ir tokių palūkanų susidarymą. Antra, ieškovė kompensacines palūkanas įrodinėja paskolos sutarčių normomis, kuriomis susitarta dėl mokėjimo (pelno) palūkanų, o kompensacinių palūkanų sumą skaičiuoja naudodama paskolos sutarčių mokėjimo (pelno) palūkanų procentinę išraišką - 10 proc. Trečia, ieškovė kompensacines palūkanas prašo priteisti už laikotarpį nuo kredito grąžinimo termino pabaigos iki bankroto bylų skolininkams iškėlimo dienos. Tačiau tokia ieškovės pozicija prieštarauja kasacinio teismo praktikai, pagal kurią kreditoriaus teisė reikalauti tiek pelno, tiek kompensuojamųjų palūkanų sumokėjimo išlieka tol, kol išlieka jo teisė reikalauti prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymo natūra, t. y. iki tol, kol šalis sieja paskolos sutartiniai teisiniai santykiai. Taigi, ieškovė kompensacines palūkanas galėtų skaičiuoti tik iki paskolos sutarčių nutraukimo momento, t. y. įmonės Difera atžvilgiu iki 2014 m. spalio 21 d., Good Factor atveju – iki 2014 m. spalio 8 d. Ketvirta, ieškovė nepagrįstai savo nuostoliais, pasireiškusiais negautomis pajamomis palūkanų forma, laiko ir prarastą galimybę lėšas skolinti kitiems mokiems tretiesiems asmenims. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi, negautos pajamos – tai tokios pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų elgiamasi teisėtai. Patirti netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos) turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis, hipotetinėmis pajamomis. Priteistinomis negautomis pajamomis negali būti tokios pajamos, kurių gavimas būtų tik hipotetinis, grindžiamas prielaidomis net ir tuo atveju, jei atsakovas pareiškėjo atžvilgiu būtų elgęsis teisėtai, t. y. pagal atitinkamoje situacijoje privalomas taikyti teisės normas.

77.3.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proporciją. Atitinkamai ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies numatytą išimtį yra nepagrįsti. Atsakovai patyrė protingo dydžio bylinėjimosi išlaidas, kurios yra pagrįstos atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, trukmę ir apimtį, ir buvo būtinos, siekiant atsakovams apsiginti nuo ieškovės pareikšto, kaip teismas pripažino, didžiąja dalimi nepagrįsto ir nesąžiningo ieškinio. Priešingai nei atsakovai, ieškovė elgėsi nesąžiningai, reiškė nepasverto ir neprotingo dydžio ieškinį, siekdama pasipelnyti atsakovų sąskaita, skaičiuodama žalą aiškiai priešingai suformuotai kasacinio teismo praktikai, kuri, ieškovę atstovaujančiam teisininkui profesionalui, turėjo būti puikiai žinoma. Negana to, ieškovė tyčia su ieškiniu į bylą nepateikė visų skolininkų paskolų bylų ir tik atsakovams išreikalavus tokių dokumentų, juos pateikė itin chaotiškai, kas lėmė, jog atsakovai turėjo analizuoti itin didelius nesavalaikiai ir tyčia chaotiškai pateiktus dokumentų kiekius. Tokie ieškovės veiksmai sąlygojo itin didelius laiko kaštus, atsakovams siekiant apsiginti nuo pareikšto ieškinio. Be to, teismas nagrinėjamą bylą vertino kaip itin sudėtingą.

77.4.                      Ieškovė piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, ne tik teikia aiškiai nepagrįstus reikalavimus, tačiau ir siekia išvengti bylinėjimosi išlaidų atsakovams atlyginimo. Todėl ieškovei turi būti paskirta 5 000 Eur bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant atsakovei I. A..

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

Dėl apeliacinio proceso ribų

78.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

79.       Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinius skundus, remiasi jų teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdama jų ribų.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

80.       Atsakovė L. P. atsiliepime į LKB KU „Vilniaus kreditas“ apeliacinį skundą, be kita ko, išreiškė prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atsakovė L. P. nurodė, kad atsižvelgus į tai, kad nagrinėjama byla yra sudėtinga, yra pagrindas taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir pripažinti, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas: i) ieškinio suma itin didelė – pareikštas reikalavimas iš viso dėl 1 236 520,11 Eur žalos atlyginimo; ii) byloje sprendžiami itin sudėtingi teisės taikymo pobūdžio klausimai dėl valdybos narių, stebėtojų tarybos narių, paskolų komiteto narių civilinės atsakomybės materialinių teisinių santykių; iii) byloje sprendžiami itin sudėtingi fakto ir teisės klausimai, susiję su kredito unijų veiklos 2012–2013 m. teisiniu reglamentavimu; iv) LKB KU „Vilniaus kreditas“ galiojo gausybė vidinių dokumentų; v) visa byla yra itin didelės apimties.

81.       CPK 321 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

82.       Teismų praktikoje pažymima, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia tokios proceso formos būtinumo nustatymas; išimtinė (diskrecijos) teisė tokį būtinumą konstatuoti suteikta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-611/2022, 28 punktas).

83.       Plėtodamas CPK 322 straipsnyje įtvirtintos normos aiškinimą ir taikymą, kasacinis teismas išskyrė, kad nepriklausomai nuo to, jog CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suteikia teismui diskreciją spręsti dėl poreikio skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka, ši teisė ribojama – toks teismo sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-115/2013).

84.       Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė, o atsakovė L. P. nenurodė išimtinių aplinkybių (pavyzdžiui, kad būtina apklausti ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių jos apeliacinis skundas galėtų būti nagrinėjamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju bylos žodinis nagrinėjimas nėra būtinas, kadangi savo poziciją bylai reikšmingais klausimais šalys pakankamai išsamiai išdėstė procesiniuose dokumentuose, atsakovai buvo išklausyti teismo posėdžiuose pirmosios instancijos teisme. Taigi, nors atsakovė pagrįstai nurodė, kad byla sudėtinga tiek teisės taikymo, tiek faktinių aplinkybių tyrimo požiūriu, tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, todėl apeliantės prašymas netenkinamas.

Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo

85.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Unijos nemokumo administratoriui apie ginčo sprendimus ir veiksmus / neveikimą, iš kurių ieškovė nagrinėjamoje byloje ir kildina savo reikalavimą atsakovams dėl žalos atlyginimo bei kurie atitinkamai nemokumo administratoriaus galėjo būti vertinami, analizuojami bei nagrinėjami, tapo žinoma ne anksčiau nei 2018 m. sausio 22 d., tad nuo šios dienos galėtų būti laikoma prasidėjusia ieškinio senaties termino eiga. Vis dėlto, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai kad 2019 m. rugpjūčio 13 d. Unijos nemokumo administratorius pateikė atsakovams L. P., L. L., L. V., I. A. ir V. D., t. y. buvusiems paskolų komiteto bei valdybos nariams (pirmininkams) Pretenziją, kurioje prašė atlyginti žalą dėl neteisėto kreditavimo sutarčių ir paskolų išdavimo, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, netinkamai ir nekokybiškai įvertinus paskolų rizikas, be kita ko, ir žalą būtent dėl paskolų Difera ir Good Factor suteikimo ir piniginių lėšų pagal jas išmokėjimo, nusprendė, kad nemokumo administratorius vėliausiai apie Unijos teisių pažeidimą sužinojo ir turėjo sužinoti 2019 m. rugsėjo 14 d., kuomet buvę Unijos valdymo organų nariai per Pretenzijoje nustatytą 30 dienų terminą neatlygino Unijos patirtos žalos.

86.       Atsakovų V. D., K. V., D. A., I. A., L. P., Č. O. ir L. V. vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino eigos skaičiavimą reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos analogiškose bylose, todėl neteisingai nustatė ieškinio senaties pradžios momentą:

86.1.                      Atsakovas V. D. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė net kelis momentus, kuriuos laikė ieškinio senaties eigos pradžia, tai yra 2014 m. sausio 31 d., 2018 m. sausio 22 d. ir 2019 m. rugsėjo 14 d. Atsakovo V. D. nuomone, Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi ir 2018 m. sausio 22 d. dokumentų perdavimo aktu yra įrodyta, kad ieškovė vėliausiai apie padarytus pažeidimus galėjo ir turėjo sužinoti 2018 m. sausio 22 d.

86.2.                      Atsakovas K. V. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad Difera ir Good Factor paskolų bylos nemokumo administratoriui buvo perduotas 2018 m. sausio 22 d., todėl būtent nuo šios dienos skaičiuotinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pretenzija, o tiksliau joje nurodytas 30 dienų atsakymo terminas, negali būti ieškinio senaties skaičiavimo termino pradžia, nes apie žalą ieškovė žinojo dar prieš teikdama pretenziją.

86.3.                      Atsakovas D. A. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškinio senaties terminu, nes: i) 2019 m. rugpjūčio 13 d. pretenzijoje nustatytas 30 dienų terminas įvykdyti reikalavimą suėjo ne 2019 m. rugsėjo 14 d., o 2019 m. rugsėjo 12 d.; ii) 2019 m. rugpjūčio 13 d. pretenzija buvo atsakovui D. A. net nebuvo siųsta; iii) ieškovė atsakovo D. A. neteisėtus veiksmus iš esmės grindžia 2014 m. sausio 31 d. inspektavimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kurios turinys ieškovei buvo žinomas jau 2014 m. sausio 31 d., todėl apie tariamus neteisėtus atsakovo D. A. veiksmus ieškovė žinojo arba turėjo žinoti jau 2014 m. sausio 31 d.

86.4.                      Atsakovė I. A. nesutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytu ieškinio senaties pradžios terminu, nes: i) teismas jau buvo nustatęs ankstesnę ieškinio senaties pradžios datą ir ją apibrėžęs kaip 2018 m. sausio 22 d., kai Unijos dokumentai, įskaitant nagrinėjamai bylai aktualias paskolų bylas, buvo perduoti Unijos nemokumo administratoriui; ii) nepateikta jokių argumentų, kodėl paties teismo nustatyta ieškinio senaties termino pradžios data (2018 m. sausio 22 d.) netaikytina; iii) pagal ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktą, nemokumo administratorius turėjo patikrinti visus Unijos sudarytus sandorius per 6 mėnesius nuo dokumentų gavimo dienos bei pareikšti ieškinius teisme.

86.5.                      Atsakovė L. P. apeliaciniame skunde (patikslintame) nurodė, kad ieškinio, reiškiamo Unijos valdymo organų nariams bei dalyviams, senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti nemokumo administratorius, tai yra nuo 2018 m. sausio 22 d., kai jam buvo perduoti Unijos finansiniai dokumentai. Tuo tarpu atsakovė L. P. nebuvo nei valdymo organas, nei dalyvis, paskolų komiteto nare dirbo visuomeniniams pagrindais, todėl jai valdymo organo fiduciarinės pareigos negaliojo. Senaties terminas jai turėtų būti skaičiuojamas nuo paskolų komiteto 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, dėl kurio ieškovė kildina žalą, priėmimo.

86.6.                      Atsakovai Č. O. ir L. V. apeliaciniame skunde teigia, kad su Difera ir Good Factor susiję dokumentai Unijos nemokumo administratoriui buvo perduoti dar 2018 m. sausio 22 d., todėl ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas administratoriui susipažinti su jam perduotais dokumentais suėjo 2018 m. liepos 22 d., todėl ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina nuo 2018 m. sausio 22 d., vėliausiai nuo 2018 m. liepos 22 d., kai suėjo ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas.

87.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

88.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Ieškinio senatis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų civilinio teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024, 29 punktas).

89.       Esant pareikštam šalies prašymui taikyti ieškinio senatį, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar reiškiamiems reikalavimams taikoma ieškinio senatis (CK 1.134 straipsnis), o jeigu ji taikoma, nustatyti, kokios trukmės ieškinio senaties terminas taikytinas kiekvienam iš reiškiamų reikalavimų, kada prasidėjo jo eiga, ar ši nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti. Spręsti klausimus dėl ieškinio senaties termino trukmės ir eigos pradžios nustatymo, sustabdymo, pratęsimo, nutraukimo teisės normų taikymo teismas privalo ex officio (pagal pareigas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024, 30 punktas). Ieškinio senaties termino nustatymas yra teisinio materialiųjų ginčo santykių kvalifikavimo dalis, atsakovui pareiškus reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokie materialieji įstatymai reglamentuoja ginčo santykius, be kita ko, kuri materialioji įstatymo norma, nustatanti ieškinio senaties terminą, nagrinėjamam reikalavimui turi būti taikoma. Aplinkybė, kad ieškinio senatimi atsikertantis atsakovas nurodo neteisingą ieškinio senaties terminą ar jo iš viso nenurodo, bylą nagrinėjančio teismo nuo šios pareigos neatleidžia ir per se negali būti pagrindas tokį atsakovo reikalavimą atmesti. Tokiu atveju teismas turi taikyti tinkamą ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2015; 2023 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19-469/2023, 36 punktas).

90.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kadangi ieškinio senaties pabaiga reiškia teisės į pažeistos teisės gynimą pabaigą, kiekvienu atveju yra svarbu nustatyti, kada šis terminas prasideda. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-403/2022 34 punktas). Vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą ir savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis). Tačiau teismas negali apsiriboti vien tik ieškovo paaiškinimu ir tais atvejais, kai atsakovas ginasi ieškinio senaties terminu, o ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai ir jo nurodytas kokias nors aplinkybes reikia vertinti pagal kitų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis). Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, subjektyvusis sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-469/2023, 23 punktas).

91.       Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 straipsnio 1 dalis), tačiau atskirų rūšių reikalavimams tiek CK, tiek kiti įstatymai nustato sutrumpintus ieškinio senaties terminus.

92.       Ieškinį dėl likviduojamai dėl bankroto Unijai padarytos žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė nemokumo administratorius, vykdydamas įstatyme jam nustatytą pareigą ginti kreditorių ir bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, todėl vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2022 m. sausio 1 d.) nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

93.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra suformuluota nuostata, kad bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės. Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios įmonės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Bankrutuojančios įmonės administratorius sužino apie įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022, 42 punktas).

94.       Nagrinėjamoje byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5834-340/2017 LKB KU „Vilniaus kreditas“ iškelta bankroto byla. Minėta nutartimi, be kita ko, nustatytas 15 dienų terminas, skaičiuojamas nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, įmonės valdymo organams perduoti nemokumo administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus įmonės dokumentus. Nors ieškovės nemokumo administratoriui Unijos dokumentai turėjo būti perduoti iki 2018 m. sausio 3 d., tačiau 2018 m. sausio 22 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktu buvo perduoti Unijos finansiniai duomenys, tame tarpe ir su Difera bei Good Factos susiję dokumentai (Bylų (dokumentų) perdavimo akto 6.4 ir 6.5 papunkčiai; 9 t., b. l. 39).

95.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytą faktinę situaciją (žr. šios nutarties 94 punktą) ir nurodytą kasacinio teismo praktiką (žr. šios nutarties 93 punktą), viena vertus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Unijos nemokumo administratoriui apie ginčo sprendimus ir veiksmus (neveikimą), iš kurių ieškovė kildina reikalavimą dėl žalos atlyginimo, galėjo būti žinomi ne anksčiau nei 2018 m. sausio 22 d. Tokia išvada neprieštarauja ir Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutarčiai, priimtai civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023, kurioje taip pat pasisakyta dėl Unijos teisės reikšti ieškinį dėl žalos, susijusios su kitų skolininkų paskolomis, atlyginimo. Kita vertus, kasacinis teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018, 26 punktas; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-916/2020, 60 punktas; 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, 40 punktas). Taigi, nors formaliai ieškovės nemokumo administratoriui Unijos dokumentai buvo perduoti 2018 m. sausio 22 d., tačiau tai savaime nereiškia, kad dokumentų perdavimo dieną jam realiai tapo žinoma apie teisių pažeidimą, neįvertinus perduotų duomenų apimties ir kitų individualių reikšmingų aplinkybių. Priešingas aiškinimas, nagrinėjamo ginčo kontekste, lemtų mechanišką ieškinio senaties taikymą ir formalų teisingumo vykdymą. Konstitucinės justicijos bylose ne kartą akcentuota, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimai). 

96.       Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju nemokumo administratoriui 2018 m. sausio 22 d. perdavus Unijos dokumentus, teisėjų kolegijos vertinimu, jis objektyviai negalėjo žinoti apie Unijai kilusią žalą dėl jos buvusių valdymo organų ir dalyvių veiksmų, atlikus pirminių paskolos sutarčių, sudarytų su Difera ir Good Factor, pakeitimą dėl toliau nurodomų motyvų.  

97.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nemokumo administratoriui dokumentai, susiję su administruojamu subjektu, buvo perduoti 2018 m. sausio 22 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktu, iš kurio turinio matyti, kad nemokumo administratoriui iš viso buvo perduotos 368 Unijos bylos, tame tarpe ir dokumentai, susiję su Good Factor (3 segtuvai) bei dokumentai, susiję su Difera (2 segtuvai) (9 t., b. l. 39). Atkreiptinas dėmesys, kad vien Good Factor paskolos bylos apimtis siekia daugiau nei 2 000 lapų duomenų (4 t., b. l. 3–130; 5 t., b. l. 3–1268; 6 t., b. l. 3–1072), o Difera paskolos bylos apimtis – beveik 1 500 lapų (3 t., b. l. 58–1145; 4 t., b. l. 131–532). Nemokumo administratorius, 2019 m. rugpjūčio 13 d. daliai atsakovų (L. P., L. L., L. V., I. A. ir V. D.) pateikė Pretenziją dėl žalos, sukeltos išduodant paskolą įmonėms, įskaitant ir Difera ir Good Factor išduotomis paskolomis, iš kurios turinio matyti, kad nemokumo administratorius, vykdydamas ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas pareigas, išanalizavo Unijos finansinius duomenis, atliko teisinį patikrinimą ir nustatė neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei atsakingus asmenis. Šiuo atveju Pretenzija siųsta dėl 14 skirtingų įmonių, teigiant, kad: i) segmento kreditavimas bei rizikos valdymas nebuvo visiškai suderintas su saugia ir patikimo skolinimo veikla bei tinkamu paskolos administravimu; ii) Unijos valdymo organų nariai, svarstydami paskolų išdavimo klausimus nesurinko ir tinkamai neišanalizavo visos reikiamos teisės aktuose nustatytos informacijos apie paskolų gavėjus, jų veiklą (tiek suteikiant paskolą, tiek po to), nevertino verslo planų realumo ir kt. (1 t., b. l. 66–73). Taigi, nemokumo administratorius, teikdamas daliai atsakovų Pretenziją, 2019 m. rugpjūčio 13 d. žinojo apie pažeistas ieškovės teises, tame tarpe ir susijusias su neteisėtais atsakovų veiksmais, susijusiais su paskolų Difera ir Good Factor išdavimu, įskaitant ir vėliau padarytus pirminių paskolos sutarčių sąlygų pakeitimus, o būtent paskolų pertvarkymus.

98.       Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškinio senaties termino pradžios momentą, nusprendė, kad ieškinio senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2019 m. rugsėjo 14 d., t. y. praėjus 2019 m. rugpjūčio 13 d. Pretenzijoje nurodytam 30 dienų terminui, per kurį atsakovai turėjo sumokėti ieškovei žalą. Nors, teisėjų kolegijos vertinimu, Pretenzijoje nurodytas žalos sumokėjimo terminas negali lemti ieškinio senaties termino pradžios momento, nes įstatymo leidėjas ieškinio senaties termino pradžią sieja su sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie savo teisių pažeidimą momentu, o ne su tuo, ar atsakovai pripažino padarytą žalą, ar ne, tačiau šis netikslumas nekeičia bylos išnagrinėjimo procesinio rezultato, kadangi pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingai nurodė ieškinio senaties pradžios datą, tačiau iš esmės padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė pareiškė ieškinį praleidusi ieškinio senaties terminą. Konstatavus, kad ieškinio senaties termino pradžia yra 2019 m. rugpjūčio 13 d., darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas suėjo 2022 m. rugpjūčio 13 d. Ieškovė ieškinį pateikė 2022 m. lapkričio 17 d., todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą.

99.       Tai, kad daliai atsakovų 2019 m. rugpjūčio 13 d. Pretenzija nebuvo siųsta, nepaneigia ieškinio senaties termino pradžios momento, kadangi šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia siejama ne su atsakovų informavimu apie žalos atsiradimą, o su tuo, kada nemokumo administratorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie Unijos teisės pažeidimą.

100.       Nors dalis atsakovų (V. D., I. A., Č. O. bei L. V., L. P. ir kt.) teigia, kad nemokumo administratorius privalėjo patikrinti pateiktus Unijos dokumentus per 6 mėnesių terminą, šį terminą siejant su ieškinio senaties terminu, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju ĮBĮ nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto (vėlesnė straipsnio redakcija – ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas) nuostata nekeičia ieškinio senaties termino eigos, jos pradžios skaičiavimo taikylės. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Ieškinio senaties terminas išlieka priklausomas nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši atsiranda nuo tos dienos, kurią administratorius sužinojo apie įmonės sandorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022 42 punktas). Taigi, šis terminas nėra nei ieškinio senaties, nei naikinamasis terminas kreiptis į teismą ir jo praleidimas negali užkirsti kelio pareikšti ieškinį ar jį nagrinėti teisme, taip pat nėra pagrindas ieškinį atmesti. Todėl, priešingai nei teigiama atsakovų apeliaciniuose skunduose, nemokumo administratoriui įstatymo numatyta pareiga per 6 mėnesius patikrinti įmonės sandorius, neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškovės sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento.

101.       Nors tiek atsakovė L. P., tiek atsakovas D. A. nurodo, kad nebuvo nei Unijos valdymo organo nariai, nei vadovai, todėl, jų nuomone, nėra jokio pagrindo ieškinio senaties pradžios ir pabaigos momentus sieti su Pretenzijoje nustatytu reikalavimu atlyginti žalą, tačiau toks subjektyvus situacijos vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų, jog skirtumas tarp Unijos organų ir narių, nelemia kitokios ieškinio senaties nustatymo ir (ar) skaičiavimo tvarkos. 

102.       Be to, teisėjų kolegija nepagrįstais laiko atsakovės L. P. apeliacinio skundo argumentus, kad jos atžvilgiu ieškinio senatis turėjo būti skaičiuojama nuo Paskolų komiteto 2013 m. rugsėjo 25 d. sprendimo, dėl kurio ieškovė kildina žalą, priėmimo. Taip pat, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atsakovo D. A. apeliacinio skundo argumentus, kad jo atžvilgiu ieškinio senatis skaičiuotina nuo 2014 m. sausio 31 d. investavimo ataskaitos priėmimo datos, kurioje buvo vertinti atsakovo D. A. veiksmai, kaip neteisėti. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas pagal bankrutuojančios įmonės administratoriaus reikalavimus dėl žalos atlyginimo, todėl taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės, t. y., ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, aplinkybė, kad nemokumo administratorius, kaip bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios Unijos interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl įmonės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais įmonei padarytos žalos atlyginimo, sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti nemokumo administratorius.

103.       Nepagrįsti ir atsakovų V. D. bei I. A. apeliacinių skundų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatė net kelis ieškinio senaties pradžios momentus (2014 m. sausio 31 d., 2018 m. sausio 22 d. ir 2019 m. rugsėjo 14 d.), todėl nenustatęs konkrečios datos pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, negalėjo tinkamai paskaičiuoti, kada baigėsi ieškinio senaties terminas. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, teismas, vertino ieškinio senaties terminą, atsižvelgdamas tiek į nemokumo administratoriui perduotų dokumentų momentą, tiek į nemokumo administratoriaus daliai atsakovų pateiktos Pretenzijos momentą, tiek į kitas aplinkybes, nors ir pirmosios instancijos teismas netiksliai nustatė ieškinio senaties termino pradžios laiką (2019 m. rugsėjo 14 d.) (žr. šios nutarties 98 punktą), tačiau būtent juo rėmėsi, skaičiuodamas trijų metų ieškinio senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad teismas negalėjo tinkamai paskaičiuoti, kada baigėsi ieškinio senaties terminas.

104.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, tačiau šis netikslumas nelemia neteisingo rezultato, kadangi terminas vis tiek praleistas, o jo praleidimo priežastis teismas vertino ne formaliai, o individualiai, atsižvelgiant į byloje susiklosčiusių aplinkybių visumą, o tai, priešingai nei teigia apeliantai, atitinką formuojamą teismų praktiką.

Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo

105.       CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

106.       Aiškindamas šią nuostatą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas, savo iniciatyva) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010; 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-687/2017).

107.       Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-51-1075/2022).

108.       CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintas konkrečių aplinkybių sąrašas, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis ir, jas nustačius, leistų atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Tačiau praleisto termino priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijai yra formuojami teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-916/2020, 28 punktas). Be to, svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-687/2017, 56 punktas; 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, 38 punktas).

109.       Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, atnaujino jį, nes vertino, kad: i) ieškinio senaties terminas praleistas itin nežymiai; ii) byloje yra pareikštas bankrutavusios kredito unijos turtinis reikalavimas, neatsiejamai susijęs su visu šios finansų įstaigos bankroto procesu, tuo tarpu bet kokie su juridinio asmens bankroto procesu susiję klausimai turi savyje viešą interesą, suponuojantį būtinumą užtikrinti tiek paties bankrutuojančio juridinio asmens, tiek jo kreditorių teises, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju kalbama apie finansų įstaigos, neabejotinai turinčios itin didelį kreditorių ir jų finansinių reikalavimų skaičių, bankroto procesą; iii) nėra pagrindo spręsti apie akivaizdų, nepateisinamą, neprotingą ir aplaidų tiek pačios Unijos, tiek jai iškėlus bankroto bylą – nemokumo administratoriaus elgesį bei neleistiną pasyvumą ginčo santykių ir viso bankroto proceso kontekste.

110.       Atsakovai V. D., K. V., I. A., Č. O. ir L. V. ir L. P. apeliaciniuose skunduose teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ieškinio senaties termino atnaujinimo institutą:

110.1.                      Atsakovas V. D. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas atnaujino ieškinio senaties terminą, nesant svarbių priežasčių. Nežymus ieškinio senaties termino praleidimas nelaikytinas svarbia priežastimi termino praleidimui, todėl nesudaro pagrindo termino atnaujinti. Šiuo atveju egzistuoja nepateisinamas Unijos nemokumo administratoriaus pasyvumas. Be to, vien viešasis interesas nėra pats savaime pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes terminas buvo praleistas dėl nepateisinamo nemokumo administratoriaus aplaidumo ir neveikimo.

110.2.                      Atsakovas K. V. apeliaciniu skundu teigia, kad tokio pobūdžio bylose remtis viešuoju interesu siekiant atnaujinti praleistą senatį negalima. Be to, byloje egzistuoja nemokumo administratoriaus neleistinas pasyvumas.

110.3.                      Atsakovė I. A. apeliaciniame skunde nurodė, kad: i) nežymus senaties termino praleidimas nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties termino; ii) egzistuoja nepateisinamas nemokumo administratoriaus pasyvumas ginant Unijos interesus; iii) viešojo intereso gynimas nėra pakankamas pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ginčo atveju.

110.4.                      Atsakovai Č. O. ir L. V. apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, nes ieškovės nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo pripažinti svarbia priežastimi. Taip pat nėra jokio pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui ir dėl pirmosios instancijos teismo nurodomo viešojo intereso, nes nemokumo administratorius nėra viešąjį interesą turintis teisę ginti asmuo. Vien tai, jog bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, per se (savaime) nesudaro pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui, priešingu atveju, tai visiškai nekoreliuotų su ieškinio senaties instituto paskirtimi. Ieškovė įstatyme nustatytu terminu į teismą nesikreipė būtent dėl savo pačios pasirinkto elgesio, o ne dėl svarbių, nuo jos valios neva nepriklausančių priežasčių.

110.5.                      Atsakovės L. P. vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senatį, nesant tam svarbių priežasčių. Nei teisės aktai, nei teismų praktika nepripažįsta galimybės atnaujinti ieškinio senaties terminą vien tuo pagrindu, kad jis praleistas nežymiai, kadangi tokiu atveju netektų prasmės konkrečiai apibrėžtas terminas.

111.       Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.

112.       Visų pirma, nors nežymus ieškinio senaties termino praleidimas, kaip teisingai nurodė apeliantai, pats savaime nesukuria pagrindo šio termino atnaujinimui, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė vertintina kiekvienoje konkrečioje situacijoje individualiai, atsižvelgiant į tai, ar toks ieškinio senaties termino praleidimas atitinka individualius sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartus. Teisėjų kolegijos nuomone, tiek Unijos finansinių duomenų apimtis, tiek Unijos bankroto bylos apimtis, teiktų duomenų kiekis, inicijuotų civilinių bylų skaičius neleidžia 3 mėnesių terminą vertinti kaip neatitinkantį teisingumo ar protingumo kriterijų, ar pažeidžiančiu sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartus.

113.       Antra, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškinio senaties termino atnaujinimas šiuo atveju liečia ir viešąjį interesą.

114.       Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso. Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia padarinius erga omnes (dėl visų, visiems); įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinių padarinių ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Kadangi užbaigus bankroto bylą skolininkė yra paprastai likviduojama, bankroto bylos iškėlimas neišvengiamai daro įtaką visų įmonės kreditorių, taip pat visuomenės bei valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015). Viešojo intereso egzistavimas šios kategorijos bylose daro įtaką ir tiems teisminiams procesams, kuriuose bankroto administratorius veikia bankrutuojančios įmonės kreditorių interesais ginčydamas jos skolininko sudarytus sandorius, kuriais pažeidžiamos kreditorių teisės. Tokiu būdu gali būti sudarytos galimybės bent iš dalies atsiskaityti su bankrutavusios įmonės kreditoriais. Viešojo intereso požiūriu būtų nepateisinama, jei prioritetas būtų suteiktas tik teisinių santykių stabilumui, iš esmės ignoruojant didelės grupės kreditorių interesus gauti bent dalį jų reikalavimų patenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, 41 punktas).

115.       Šiuo atveju nors nemokumo administratorius nėra viešąjį interesą turintis teisę ginti asmuo, tačiau byloje keliamas bankrutavusios kredito unijos turtinis reikalavimas, kuris yra neatsiejamai susijęs su Unijos bankroto procesu, nes ginčo dėl žalos bankrutuojančiai Unijai atlyginimo išnagrinėjimas gali turėti poveikį bankrutuojančiam subjektui finansinių kreditorių reikalavimų tenkinimo prasme ir bankroto proceso tikslų pasiekimo aspektais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bankrutavusios kredito unijos turtinis reikalavimas, neatsiejamai susijęs su visu šios finansų įstaigos bankroto procesu, tuo tarpu bet kokie su juridinio asmens bankroto procesu susiję klausimai turi savyje viešą interesą, suponuojantį būtinumą užtikrinti tiek paties bankrutuojančio juridinio asmens, tiek jo kreditorių teises, juo labiau, kad nagrinėjamu atveju kalbama apie finansų įstaigos, neabejotinai turinčios itin didelį kreditorių ir jų finansinių reikalavimų skaičių, bankroto procesą.

116.       Trečia, nors apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, kad egzistuoja nepateisinamas nemokumo administratoriaus pasyvumas ginant Unijos interesus, tačiau su tokiais argumentais taip pat nėra pagrindo sutikti.

117.       Nors ĮBĮ normos įpareigoja nemokumo administratorių per 6 mėnesius patikrinti įmonės sandorius, tačiau tai, kad nemokumo administratorius per įstatyme nustatytą terminą nespėjo patikrinti Unijos dokumentų, nesuponuoja jo akivaizdų, nepateisinamą, neprotingą ar aplaidų elgesį. Nagrinėjama byla yra individuali, didelės apimties, susiklosčiusi situacija išskirtinė, be kita ko, nagrinėjami klausimai yra susiję ne su pagrindinėmis paskolos sutartimis, o su jų pakeitimais, kas reikalauja papildomo teisinio ir faktinio aplinkybių vertinimo (žr. šios nutarties 97 punktą). Be to, pirmiau šioje nutartyje buvo aptarta tai, kad ĮBĮ nustatytas reikalavimas nemokumo administratoriui per 6 mėnesius patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per paskutinius trejus metus (žr. šios nutarties 100 punktą). Nagrinėjamoje byloje Paskolų 1 ir 2 pertvarkymas įvyko (ieškovės organai pritarė) 2013 m. rugsėjo ir lapkričio mėn., t. y. prieš daugiau negu trejus metus iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo (2017 m. gruodžio 8 d.). Šios aplinkybės papildomai įrodo, kad nemokumo administratorius turėjo ne tik vertinti bendrovės sandorius, sudarytus per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo, tačiau jo tikrinimo laikotarpis apėmė kur kas ilgesnį laiko tarpą, kas reikalavo papildomų laiko sąnaudų.

118.       Be to, nors nemokumo administratorius praleido ieškinio senaties terminą 3 mėnesiais, tačiau nėra pagrindo tokių jo veiksmų vertinti kaip sąmoningo pasyvumo. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad apie atsiradusią žalą nemokumo administratorius sužinojo tik gavęs Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 (dėl garantinės išmokos išmokėjimo Difera paskolos atveju) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019 (dėl garantinės išmokos išmokėjimo Good Factor paskolos atveju), su kuriais susipažinęs ne tik sužinojo apie ieškovės patirtą žalą, susijusią su skolininkų paskolomis, bet ir kartu ieškovės administratoriui tapo žinomas patirtos žalos dydis kiekvienos paskolos atveju bei asmenys, atsakingi už šios žalos sukėlimą. Taigi, tokie nemokumo administratoriaus veiksmai, kai skaičiavo ieškinio senatį vadovaudamasis minėtais Lietuvos apeliacinio teismo sprendimais, vertintini kaip sąžiningu suklydimu, o ne sąmoningu pasyviu elgesiu.

119.       Byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5834-340/2017 iškėlus Unijai bankroto bylą ir paskyrus nemokumo administratoriumi G. V., šis viso proceso metu ėmėsi aktyvių veiksmų Unijos teisėms ginti. Vykdydamas nemokumo administratoriaus pareigas, administratorius patikrino tiek ieškovės sudarytos sandorius, tiek kitus dokumentus, kurie 2018 m. sausio 22 d. bylų (dokumentų) perdavimo aktu buvo perduoti. Visų ištirtų duomenų pagrindu nemokumo administratorius buvusiems ieškovės vadovams, pareiškė Pretenziją, tame tarpe ir dėl Difera bei Good Factor sudarytų sutarčių bei šių paskolų sutarčių pertvarkymo. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės argumentais, kad Pretenzija neįpareigoja nemokumo administratoriaus reikšti ieškinį teisme, taip pat sutinka, kad ir po Pretenzijos pateikimo nemokumo administratorius aktyviai gynė Unijos ir jos kreditorių interesus, inicijuodamas kitus teismo procesus bei rinkdamas papildomus duomenis apie Unijai sukeltą žalą – 2018 m. balandžio 16 d. ieškovė pareiškė ieškinį ŽŪPGF dėl garantinės išmokos sumokėjimo Difera paskolos atveju bei 2018 m. balandžio 16 d. pareiškė ieškinį ŽŪPGF dėl garantinės išmokos sumokėjimo Good Factor paskolos atveju. Taigi, nemokumo administratorius, nustatęs žalos dėl nuostolingų Difera ir Good factor paskolų pertvarkymų faktą, aktyviai siekė ginti Unijos teises kitais civilinių teisių gynimo būdais bei išnaudoti kitas piniginių lėšų, kurios būtų nukreiptos į žalos kompensavimą, gavimo teisines priemones, nėra pagrindo spręsti apie nemokumo administratoriaus nepateisinamą pasyvumą. Duomenų apie ieškovės ar jos nemokumo administratoriaus nesąžiningumą ginant pažeistas teises, nenustatyta.

120.       Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškinio senaties termino praleidimo trukmę (3 mėnesiai), ginčo pobūdį, faktinių aplinkybių apimtį bei nenustačiusi ieškovės akivaizdaus nerūpestingumo požymių, bei vadovaudamasi proporcingumo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis), daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, pagrįstai suteikė prioritetą pažeistų subjektinių teisių apsaugai.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su paskolos suteikimu Difera

121.       2011 m. gegužės 24 d. Difera ir NMA sudarė Paramos sutartį 1 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtrai) veiklos srities „ne žemės ūkio veikla“.

122.       2012 m. kovo 24 d. su pagal Projektą 1 įsigyjamos įrangos tiekėju UAB „Costum“ buvo sudaryta įrangos pirkimo–pardavimo sutartis.

123.       2012 m. liepos 23 d. tarp ieškovės, KU „Amber“ ir Difera buvo sudaryta sindikuota Paskolos sutartis 1, kuria Difera suteikta 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskola (300 000 Lt – KU „Amber“, 900 000 Lt – ieškovė), numatant, kad paskolos paskirtis – inovatyvios gamybos bazės kaimiškose vietovėse steigimas ir plėtra. Galutinis kredito grąžinimo terminas, numatytas Paskolos sutartyje 1 – 2013 m. liepos 10 d.

124.       2012 m. liepos 31 d. ir 2012 m. rugpjūčio 22 d. mokėjimais Unija išmokėjo paskolos sumą į Difera sąskaitą Unijoje.

125.       Iš Paskolos sutarties 1 kylančių prievolių užtikrinimui Difera įkeitė: i) lėšas, gautinas iš NMA pagal Pramos sutartį 1; žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį; įsipareigojo įkeisti įrangą, įsigytą paskolos lėšomis; ii) 2013 m. liepos 18 d. hipotekos lakštu ir 2013 m. rugsėjo 20 d. įkeitimo lakštu: įmonę Difera; įrengimą: drėgnomatį; įrangą, įsigytą Projekto 1 įgyvendinimui: dyzelinį krautuvą. Be to, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ŽŪPGF garantija ne mažiau kaip 70 proc. paskolos sumos.

126.       Pasikeitus aplinkybėms 2012 m. kovo 24 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įvykdyta, tačiau 2013 m. kovo 12 d. su UAB „Costum“ buvo sudaryta nauja įrangos pirkimo–pardavimo sutartis.

127.       2013 m. balandžio 26 d. Difera pateikė NMA mokėjimo prašymą, siekdama gauti 97 500,00 Lt (28 237,95 Eur) paramos išmoką.

128.       2013 m. birželio 6 d. Difera iš NMA gavo 70 525,00 Lt (20 425,45 Eur) dydžio pirmąją išmoką pagal Paramos sutartį 1.

129.       2013 m. birželio 11 d. Difera pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo nurodydama, kad UAB „Costum“ negalės laiku pagaminti ir pristatyti įrangos. Atitinkamai, Difera pagal sutarties su NMA sąlygas negalės kreiptis dėl pagal Paramos sutartį 1 mokėtinų lėšų, kurios tiesiogiai nukreipiamos skolai pagal Paskolos sutartį 1 grąžinti.

130.       2013 m. liepos 9 d. tarp ieškovės, KU „Amber“ ir Difera buvo pasirašytas Paskolos sutarties 1 pakeitimas, kuriuo paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2013 m. spalio 15 d., visą kredito dalį grąžinant ieškovei bei KU „Amber“ vienu metu, gavus paramos lėšas.

131.       2013 m. liepos 30 d. Difera pateikė NMA antrąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 1 151 425,00 Lt (333 475,73 Eur) paramos išmoką.

132.       2013 m. rugpjūčio 13 d. pagal Paramos sutartį 1 gautas pirmąsias Projekto 1 įgyvendinimo etapo lėšas – 70 500 Lt (20 418,21 Eur) Difera pervedė Paskolos sutarties 1 vykdymui.

133.       2013 m. rugsėjo 9 d. Difera pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos pertvarkymo, prašydama: i) atsisakyti dalies ieškovės naudai įkeistų lėšų pagal Paramos sutartį 1 su NMA; ii) leisti pagal Paramos sutartį 1 gaunamas antrąsias Projekto 1 etapo įgyvendinimo lėšas nukreipti Projekto 1 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), o ne paskolos dengimui; iii) likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per penkerius metus, paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. kovo 15 d.

134.       2013 m. rugsėjo 25 d. Unijos paskolų komitetas pritarė Paskolos sutarties 1 pertvarkymui, numatant, jog pagal Paramos sutartį 1 iš NMA gautinos antrojo etapo lėšos yra nukreipiamos visiškam atsiskaitymui su KU „Amber“, o likusios antrojo etapo lėšos gali būti naudojamos kaip apyvartinės skolininko lėšos. Kartu, pritarta paskolos pagal Paskolos sutartį 1 grąžinimo termino pratęsimui iki 2018 m. rugpjūčio 5 d., paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. balandžio 5 d. Paskolų komitete už nurodytą sprendimą balsavo paskolų komiteto pirmininkas L. L., ir komiteto nariai D. A. bei L. P..

135.       2013 m. rugsėjo 25 d. Unijos valdyba pritarė Difera Paskolos sutarties 1 pertvarkymui. Valdyboje už nurodytą sprendimą balsavo: valdybos pirmininkė ir administracijos vadovė I. K. ir valdybos narys V. D..

136.       2013 m. rugsėjo 26 d. Difera iš NMA gavo 1 151 425,00 Lt (333 475,73 Eur) dydžio antrąją išmoką pagal Paramos sutartį 1.

137.       2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų taryba pritarė Difera Paskolos sutarties 1 pertvarkymui. Stebėtojų taryboje už nurodytą sprendimą balsavo: stebėtojų tarybos pirmininkas L. V. bei stebėtojų tarybos nariai K. V. ir Č. O..

138.       2013 m. spalio 8 d. Unija ir Difera pasirašė Paskolos sutarties 1 pakeitimą.

139.       2013 m. gruodžio 16 d. Difera pateikė NMA trečiąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 49 042,00 Lt (14 203,54 Eur) paramos išmoką.

140.       2014 m. vasario 20 d. Difera iš NMA gavo 49 042,00 Lt (14 203,54 Eur) dydžio trečiąją išmoką pagal Paramos sutartį 1.

141.       2014 m. spalio 21 d. ieškovė nutraukė Paskolos sutartį 1 dėl netinkamo Difera įsipareigojimų vykdymo (įsipareigojimų nevykdymo).

142.       2015 m. vasario 12 d. NMA nutraukė Paramos sutartį 1 su Difera.

143.       Šiaulių apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-138-357/2017 Difera iškelta bankroto byla. 2015 m. gegužės 25 d. ieškovė pateikė 369 453,26 Eur dydžio finansinį reikalavimą Difera bankroto byloje, tačiau realizavus visą Difera priklausiusį turtą (įskaitant ir turtą, įkeistą ieškovei), Unijos reikalavimas nebuvo patenkintas, t. y. skola ieškovei buvo sumažinta iki 303 649,36 Eur. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-138-357/2017 Difera pripažinta bankrutavusia. Ieškovės finansinis reikalavimas Difera bankroto byloje nebuvo patenkintas.

144.       Unija pateikė ŽŪPGF prašymą dėl įsipareigojimų pagal garantiją įvykdymo, tačiau ŽŪPGF atsisakė išmokėti garantinę išmoką. Siekdama gauti garantinę įmoką, ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš ŽŪPGF priteisti 178 041,05 Eur garantinę išmoką, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 24 d. sprendimu atmetė Unijos ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą bei tenkino Unijos ieškinį iš dalies, priteisdamas Unijos naudai 10 628,87 Eur garantijos sumą.

145.       Byloje kilo ginčas dėl Unijai kilusios žalos, Difera negrąžinus suteiktos paskolos Unijai.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su paskolos suteikimu Good Factor

146.       2011 m. vasario 3 d. Good Factor ir NMA sudarė Paramos sutartį 2 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos priemones „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtrai) veiklos srities „ne žemės ūkio veikla“.

147.       2012 m. liepos 24 d. su pagal Projektą 2 įsigyjamos įrangos tiekėju OU „Online Pro“ buvo sudaryta įrangos pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią Good Factor susitarė pirkti kieto kuro pramoninį katilą, keturis komplektus medienos džiovyklų bei baldų ruošinių frezavimo, gręžimo, skobimo, šlifavimo ir kitokio apdirbimo stakles.

148.       2013 m. sausio 30 d. tarp ieškovės ir Good Factor buvo sudaryta Paskolos sutartis 2, kuria Good Factor suteikta 1 461 000 Lt (423 134,85 Eur) paskola, numatant, kad paskolos paskirtis – investicijų pagal projektą „Baldų ruošinių cecho įrengimas Obeliuose“ finansavimui. Galutinis kredito grąžinimo terminas numatytas Paskolos sutartyje 2 – 2014 m. sausio 30 d.

149.       Iš Paskolos sutarties 2 kylančių prievolių užtikrinimui Good Factor įkeitė: i) reikalavimo teises į lėšas, gautinas iš NMA pagal Paramos sutartį 2; lėšas, gautinas iš NMA pagal Paramos sutartį 2; nuomos teises, kylančias iš 2012 m. birželio 28 d. nuomos sutarties, sudarytos su M. Š. dėl 700 kv. m. negyvenamojųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini); lėšas (ne mažiau kaip 731 000 Lt (211 712,23 Eur)), esančias įrangos tiekėjo ar kredito unijos sąskaitoje, į kurią išmokamos paskolos lėšos; įsipareigojo įkeisti įrangą, įsigytą paskolos lėšomis; ii) įrangą, įsigytą Projekto 2 įgyvendinimui. Be to, paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ŽŪPGF garantija ne mažiau kaip 50 proc. paskolos sumos.

150.       Pagal Paskolos sutartį 2 ieškovė 2013 m. kovo 19 d. į Good Factor sąskaitą pervedė 423 134,85 Eur (1 461 000 Lt), iš kurių 211 422,61 Eur (730 000 Lt) tą pačią dieną buvo pervesta OU „Online Pro“.

151.       Pagal 2013 m. kovo 27 d. ir 2013 m. balandžio 25 d. sudarytus prekių perdavimo–priėmimo aktus tiekėjas OU „Online Pro“ perdavė Good Factor dalį įrangos.

152.       2013 m. gegužės 31 d. Good Factor pateikė NMA pirmąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 7 150 Lt (2 070,78 Eur) paramos išmoką.

153.       2013 m. liepos 23 d. Good Factor iš NMA gavo 7 150 Lt (2 070,78 Eur) dydžio pirmąją išmoką pagal Paramos sutartį 2.

154.       2013 m. liepos 31 d. Good Factor pateikė NMA antrąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 802 993 Lt (232 562,85 Eur) paramos išmoką.

155.       2013 m. spalio 17 d. Good Factor iš NMA gavo 802 993 Lt (232 562,85 Eur) dydžio antrąją išmoką pagal Paramos sutartį 2. Šios lėšos buvo pervestos į Good Factor sąskaitą Unijoje.

156.       2013 m. spalio 17 d. susitarimu dėl 2012 m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo susitarta, kad pirkėjos Good Factor 1 461 000 Lt mokėjimas paskirstomas taip: 1 235 375 Lt suma įskaitoma į jau pristatytos įrangos kainą, o 225 625 Lt suma įskaičiuojama avansu už CNC, penkių ašių staklių gamybą. Šiame susitarime šalys taip pat susitarė, kad Good Factor ne vėliau kaip per 5 darbo dienas po pranešimo iš tiekėjo OU „Online Pro“ gavimo apie įrangos pagaminimą sumoka 60 proc. įrangos kainos, t. y. 108 781,28 Eur (375 600 Lt).

157.       2013 m. spalio 30 d. Good Factor pateikė NMA trečiąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 802 993 Lt (232 562,85 Eur) paramos išmoką, tačiau NMA atsisakė išmokėti trečiąją išmoką.

158.       2013 m. spalio mėn. Good Factor pateikė Unijai prašymą dėl paskolos pertvarkymo, prašydama leisti dalį pagal Paramos sutartį 2 gaunamos paramos lėšų nukreipti Projekto 2 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), o ne atsiskaitymui su Unija bei prašydama likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per penkerius metus.

159.       2013 m. lapkričio 21 d. Unijos paskolų komitetas pritarė Paskolos sutarties 2 pertvarkymui, numatant, jog tik maža dalis (100 000 Lt iš numatytų 802 993 Lt) pagal Paramos sutartį 2 iš NMA gautinų antrojo etapo lėšų yra nukreipiamos atsiskaitymui su ieškove pagal Paskolos sutartį 2, o likusios antrojo etapo lėšos gali būti naudojamos kaip apyvartinės skolininko lėšos. Taip pat paskolų komitetas pritarė tam, jog dalis paskolos, ne mažesnė nei 563 628,00 Lt būtų grąžinta ieškovei ne vėliau kaip per 1 d. d. nuo ketvirtojo etapo paramos lėšų gavimo. Kartu, pritarta paskolos pagal Paskolos sutartį 2 grąžinimo termino pratęsimui iki 2018 m. lapkričio 5 d., paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. liepos 5 d. Paskolų komitete už nurodytą sprendimą balsavo: Unijos paskolų komiteto pirmininkas L. L. ir komiteto narys D. A..

160.       2013 m. lapkričio 21 d. Good Factor Paskolos sutarties 2 pertvarkymui pritarė tiek Unijos valdyba, tiek stebėtojų taryba. Valdyboje už nurodytą sprendimą balsavo: valdybos pirmininkė ir administracijos vadovė I. K. ir valdybos narys V. D.. Stebėtojų taryboje už nurodytą sprendimą balsavo: stebėtojų tarybos pirmininkas L. V. bei stebėtojų tarybos narys Č. O..

161.       2013 m. gruodžio 9 d. ieškovė 108 781,28 Eur (375 600 Lt) sumą už mokėtoją Good Factor pervedė tiekėjui OU „Online Pro“.

162.       2013 m. gruodžio 4 d. Unija ir Good Factor pasirašė Paskolos sutarties 2 pakeitimą.

163.       2013 m. gruodžio 30 d. Good Factor pateikė NMA ketvirtąjį mokėjimo prašymą, siekdama gauti 154 661 Lt (44 792,92 Eur) paramos išmoką.

164.       2014 m. liepos 1 d. Good Factor iš NMA gavo 77 330,50 Lt (22 396,46 Eur) dydžio išmoką pagal Paramos sutartį 2.

165.       2014 m. spalio 8 d. Unija nutraukė Paskolos sutartį 2 dėl netinkamo Good Factor įsipareigojimų vykdymo.

166.       2015 m. liepos 27 d. NMA priėmė sprendimą dėl Paramos sutarties 2 su Good Factor nutraukimo.

167.       Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-100-227/2017 Good Factor iškelta bankroto byla. 2015 m. spalio 19 d. ieškovė pateikė prašymą dėl 561 259,22 Eur dydžio finansinio reikalavimo Good Factor bankroto byloje patvirtinimo. Realizavus visą Good Factor priklausiusį turtą (įskaitant ir turtą, įkeistą ieškovei), Unijos reikalavimas nebuvo patenkintas, t. y. skola ieškovei buvo sumažinta iki 479 396,17 Eur iš kurių 364 688,46 Eur negrąžinto kredito suma, 26 649,03 Eur palūkanos, 88 058,68 Eur delspinigiai. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi Good Factor pripažinta bankrutavusia. Ieškovės finansinis reikalavimas Good Factor bankroto byloje nebuvo patenkintas.

168.       2017 m. rugpjūčio 25 d. Unija kreipėsi į ŽŪPGF dėl garantinės išmokos išmokėjimo, tačiau ŽŪPGF 2017 m. gruodžio 7 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė išmokėti garantinę išmoką. Unija kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti iš ŽŪPGF 182 344,23 Eur garantinę išmoką, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2018 m. spalio 25 d. sprendimu atmetė Unijos ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019, kuria paliko nepakeistą minėtą sprendimą dėl garantinės išmokos priteisimo.

169.       Byloje kilo ginčas dėl Unijai kilusios žalos, Good Factor negrąžinus suteiktos paskolos Unijai.

Dėl Unijos organų narių civilinės atsakomybės

170.       Nagrinėjamoje byloje Unija pareiškė ieškinį dėl patirtos žalos, dėl Unijos vadovų (Unijos valdybos narių, Unijos stebėtojų tarybos ir Unijos paskolų komiteto pirmininko) bei Unijos paskolų komiteto narių veiksmų: 1) tinkamai neprižiūrint Paskolos sutarties 1 sąlygų vykdymo bei priimant sprendimus, kuriais pakeisto Paskolos sutarties 1 sąlygos ir leista nukreipti Projekto 1 lėšas ne prievolių Unijai įvykdymui, o apyvartinėms lėšoms; 2) tinkamai neprižiūrint Paskolos sutarties 2 sąlygų vykdymo bei priimant sprendimus, kuriais pakeistos Paskolos sutarties 2 sąlygos ir leista nukreipti Projekto 2 paramos lėšas ne prievolių Unijai įvykdymui, o apyvartinėms lėšoms.

171.       Taigi, byloje keliamas klausimas dėl Unijos vadovų (Unijos valdybos narių, Unijos stebėtojų tarybos ir Unijos paskolų komiteto pirmininko) bei Unijos paskolų komiteto narių civilinės atsakomybės dėl: tinkamai neprižiūrėtų Paskolos sutarties 1 ir Paskolos sutarties 2 vykdymo sąlygų; priimtų sprendimų, kuriais buvo pakeistos Paskolos sutarties 1 ir Paskolos sutarties 2 sąlygos, leidžiant nukreipti projektų lėšas ne prievolių Unijai įvykdymui, o skolininkių apyvartinėms lėšoms.

172.       Kredito unijos organų sudarymo ir darbo tvarką, kompetenciją ir funkcijas, atsakomybę nustato Unijos įstatai, CK, KUĮ, taip pat FĮĮ ir Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymas (toliau – ir KBĮ), jeigu šis įstatymas nenustato ko kita (KUĮ 21 straipsnio 3 dalis).

173.       Pagal KUĮ 2 straipsnio 4 dalį ir FĮĮ 4 straipsnio 1 dalį kredito unija yra kredito įstaiga, taigi finansų įstaiga. FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą įsigyti kapitalo arba pinigų rinkos priemonių, skolinti, prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, privalo įsitikinti, kad: 1) įsigyjamas finansinis turtas, įkeičiamas arba kitas turtas, iš kurio ateityje gali būti tenkinamas finansų įstaigos reikalavimas, tikrai yra ir iš jo gali būti tenkinamas įgytas finansų įstaigos reikalavimas; 2) kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 3) klientas vykdė ir vykdo savo finansinius įsipareigojimus finansų įstaigoms.

174.       Kasacinis teismas, aiškindamas FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 2 punktą, akcentavo, jog šioje įstatymo nuostatoje yra įtvirtintas atsakingo skolinimo principas, kuris nurodo finansų įstaigai įsitikinti kliento finansiniu pajėgumu, taip užtikrinant geresnę jos pačios interesų apsaugą, kartu bendrą finansų sistemos stabilumą. Taigi finansų įstaiga, skolindama pinigus, privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdama kreditą, turi susipažinti su asmens, kuris pageidauja gauti kreditą, turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Šią pareigą finansų įstaiga turi atlikti sąžiningai, laikydamasi rūpestingo bankininko standartų. Todėl, jei finansų įstaiga skolina pinigus tinkamai nesusipažinusi su kliento padėtimi ir neįvertinusi jo mokumo arba, nors ir įvertinusi jo mokumą, bet nesitikėdama, kad paskola bus grąžinta, finansų įstaiga atlieka neteisėtus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).

175.       Kredito unija, kaip ir bet kuris juridinis asmuo, būdamas savarankiškas civilinės teisės subjektas, ūkinėje komercinėje veikloje dalyvauja veikdamas per savo organus, kurių kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai (CK 2.82 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.82 straipsnio 2 dalį kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą ir dalyvių susirinkimą, jeigu steigimo dokumentuose ir juridinių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nenurodyta kitokia organų struktūra

176.       Pagal KUĮ 21 straipsnio 1 dalies (akto redakcija, galiojusi paskolų sutarčių pertvarkymo metu: nuo 2013 m. liepos 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.) nuostatas, kredito unijoje turi būti šie organai: kredito unijos visuotinis narių susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba ir administracijos vadovas. Kredito unijos valdymo organai yra kredito unijos valdyba ir kredito unijos administracijos vadovas (KUĮ 21 straipsnio 2 dalis). Analogiškos nuostatos yra nurodytos ir Unijos įstatų 5.1–5.2 papunkčiuose.

177.       Pagal Unijos įstatų 5.4 papunktį, Unijos vadovai yra: stebėtojų tarybos nariai, valdybos nariai, administracijos vadovas, vidaus audito vadovas, paskolų komiteto pirmininkas, revizijos komisijos pirmininkas (revizorius).

178.       Atsakomybė kredito unijos vadovams už jų pareigų tinkamą nevykdymą pirmiausia grindžiama jų santykiu su kredito unija, kuri kyla iš pasitikėjimu tarp unijos ir jos vadovų pagrįstų pareigų. Tokios fiduciarinės pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje. Pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens valdymo organo narys (vadovas) privalo veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir būti lojalus, laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalys), savo turto nepainioti su juridinio asmens turtu, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 straipsnio 6 dalis), pranešti apie interesų konfliktą. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip.

179.       Atkreiptinas dėmesys, kad Unijos vadovų, tame tarpe stebėtojų tarybos narių, valdybos narių, paskolų komiteto pirmininko atsakomybė apibrėžta ir Unijos vidaus aktuose (Unijos įstatų 5.48, 5.78–5.79 papunkčiuose, Paskolų komiteto darbo reglamento 8.1 papunktyje; Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.1 papunktyje).

180.       Unijos paskolų komiteto nariai nėra kredito unijos valdymo organo nariai ir jiems atsakomybė nėra taikoma tuo pačiu pagrindu kaip ir kredito unijos vadovams. Tačiau paskolų komitetas yra privalomas kredito unijos organas (KUĮ 32 straipsnio 3 dalis), kurio narius iš kredito unijos narių renka visuotinis narių susirinkimas (KUĮ 33 straipsnio 1 dalis). Paskolų komiteto nariai kaip ir visi kiti kredito unijos nariai privalo narių teisėmis naudotis ir pareigas atlikti taip, kad kredito unija veiktų stabiliai ir patikimai (KUĮ 13 straipsnio 9 dalis), o už kredito unijai padarytą žalą atsako CK nustatyta tvarka (KUĮ 20 straipsnis). Unijos paskolų komiteto narių atsakomybė už nuostolius, padarytus Unijai dėl paskolų komiteto neteisėtų nutarimų apibrėžta Paskolų komiteto darbo reglamento 8.1 papunktyje.

181.       Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad nors kredito unijos paskolų suteikimo procese sprendimai dėl skolininko įvertinimo ir pritarimo suteikti paskolą yra priskirti kolegialaus kredito unijos organo – paskolų komiteto – kompetencijai, paskolų komitetas, kaip organas, neturi savarankiško teisinio subjektiškumo, todėl jis teisine prasme nėra ir negali būti civilinės atsakomybės dėl žalos, kildinamos iš sprendimo, priimto dėl vieno ar kito jos kompetencijai priskirto klausimo, subjektas. Tais atvejais, jeigu paskolų komiteto sprendimas nulėmė žalos kredito unijai atsiradimą, civilinės atsakomybės subjektai yra kredito unijos paskolų komiteto nariai. Paskolų komiteto nariai netinkami įvykdę savo pareigą ne tik kad elgiasi aplaidžiai, nerūpestingai ir neatidžiai, bet ir nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų, o tai sudaro neteisėtų veiksmų turinį (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020, 61, 62 punktai).

182.       Taigi, Unijos vadovams: stebėtojų tarybos nariams, valdybos nariams, administracijos vadovui, vidaus audito tarnybos vadovui, paskolų komiteto pirmininkui ir revizijos komiteto pirmininkui (revizoriui) civilinė atsakomybė kyla CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, kaip fiduciarines pareigas priimant žalingą (nenaudingą) sprendimą (nutarimą) pažeidusiems juridinio asmens valdymo organo nariams, o Unijos paskolų komiteto nariui civilinė atsakomybė kyla CK 6.246 straipsnio 1 dalies pagrindu.

183.       Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl konkrečių Unijos organų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y, ar Unijos valdyba, Unijos paskolų komitetas, Unijos stebėtojų taryba yra atsakingi (atliko neteisėtus veiksmus) už žalą, atsiradusią pertvarkant Difera ir Good Facor paskolas bei tinkamai neprižiūrint paskolų vykdymo.

184.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad tuo atveju, kai sprendžiamas skirtingų valdymo organų civilinės atsakomybės klausimas, tai, nustatinėjant civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, būtina atsižvelgti į kiekvieno valdymo organo įstatyme, kituose teisės aktuose ir bendrovės dokumentuose jam nustatytą kompetenciją, apibrėžiančią valdymo organo atsakomybės ribas už konkrečių veiksmų atlikimą. Pažymima, kad valdymo organų narių pareigos yra skirtingos: vienokios – vienasmenio valdymo organo, kitokios – kolegialaus valdymo organo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). Skirtingų valdymo organų narių atsakomybė už bendrovei padarytą žalą turi būti atribojama ir paskirstoma, atsižvelgiant į jų kompetencijos skirtumus bei vadovaujantis principu, kad kiekvieno valdymo organo (vienasmenio ar kolegialaus) pareigos yra savarankiškos ir vieno valdymo organo pareigų vykdymas neatleidžia kito valdymo organo nuo šio pareigų vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Kartu kasacinio teismo nurodoma, kad, nepriklausomai nuo to, kokios konkrečios funkcijos yra priskirtos, tiek vienasmenis, tiek kolegialus valdymo organai visą savo veiklos laikotarpį privalo atlikti fiduciarines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013).

185.       Taigi, sprendžiant, kokiam subjektui kyla atsakomybė dėl neteisėtų ir žalą sukėlusių veiksmų pertvarkant Difera ir Good Facor paskolas bei tinkamai neprižiūrint paskolų vykdymo kontrolės, turi būti nustatyta Unijos organų kompetencija ir funkcijos, susijusios su paskolų suteikimu / pertvarkymu.

Dėl Unijos valdybos (jos narių) funkcijų

186.       Valdyba – kolegialus kredito unijos valdymo organas, pagal pareigas sprendžiantis jo kompetencijai priskirtus klausimus, tarp jų – ir paskolų suteikimo klausimus (KUĮ 21 straipsnio 2 dalis, 28 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies 6 punktas). Kredito unijos valdybos narių kompetencijai priskirtinos ne tik specifinės pareigos, būdingos būtent tokio juridinio asmens kolegialaus valdymo organui ir jo nariams, bet ir bendrosios fiduciarinės pareigos, kurios būdingos visų juridinių asmenų valdymo organų nariams (CK 2.87 straipsnio 1–4 dalys).

187.       Kiekvienas kredito unijos valdybos narys privalo imtis visų galimų priemonių tam, kad valdyba spręstų jos kompetencijai priskirtus klausimus ir sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, taip pat vykdyti kitas įstatymų nustatytas pareigas (KUĮ 28 straipsnio 5 dalis; Unijos įstatų 5.48 papunktis).

188.       Unijos įstatų 5.45 papunktyje yra apibrėžtos Unijos valdybos funkcijos, tame tarpe (Unijos įstatų 5.45.6 papunktis) ir tai, kad Unijos valdyba priima sprendimus dėl disponavimo Unijos turtu ir ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorių suma neviršija 1/10 Unijos nuosavo kapitalo. Be atskiro visuotinio narių susirinkimo sprendimo valdyba gali priimti sprendimus dėl disponavimo Unijos turi bei ilgalaikio turto įsigijimo, ilgalaikių paskolų paėmimo ir suteikimo, laidavimo ar garantavimo už kitų asmenų prievoles, jei turto vertė ar sandorių suma viršija 1/10 Unijos nuosavo kapitalo, jeigu Unijos visuotinis narių susirinkimas 2/3 balsų dauguma priėmė sprendimą suteikti valdybai tokią teisę. Analogiška nuostata numatyta ir Unijos valdybos darbo reglamento 3.1.6 papunktyje.

189.       Valdybos nariai turi veikti sąžiningai, protingai ir rūpestingai, būti lojalūs unijai, imtis priemonių, kad priimami sprendimai atitiktų teisės aktų reikalavimus, kad jie būtų priimti turint ir išanalizavus visą reikiamą informaciją, susijusią su skolininko statusu, patikimumu, finansine būkle, paskolos grąžinimo šaltiniais, verslo plano realumu, įkaito pakankamumu ir pan., įvertinus galimą riziką, pasvėrus verslo sprendimo atsiperkamumą, siekiant, kad skolinimas būtų saugus ir patikimas, kad paskolą skolininkas būtų pajėgus grąžinti visų pirma iš savo pajamų, kad reikalavimas, esant poreikiui, būtų galimas patenkinti iš įkeičiamo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-916/2019, 47 punktas; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020, 52 punktas).

190.       Pagal Unijos valdybos darbo reglamento 4.1.4 papunktį, Unijos valdyba turi teisę užprotestuoti valdybos posėdyje priimtus nutarimus, jeigu jie priimti pažeidžiant Unijos įstatus ar Lietuvos Respublikos norminius aktus arba jeigu valdybos narys laiku negavo pranešimo apie valdybos posėdį ir dėl to negalėjo jame dalyvauti. Pagal Unijos valdybos darbo reglamento 4.2.4 papunktį, valdybos nariai įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti Unijai padarytą žalą.

Dėl Unijos paskolų komiteto (jo narių) funkcijų 

191.       Kaip jau buvo minėta šios nutarties 180 punkte, kredito unijos paskolų komitetas, kaip ir valdyba, yra privalomas kredito unijos organas, priimantis sprendimus dėl paskolų suteikimo. KUĮ 33 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolų komitetas nagrinėja kredito unijos narių prašymus dėl paskolų. Jis nustato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir teikia pasiūlymus dėl šių klausimų kredito unijos valdybai ar administracijos vadovui. Paskolų komitetas taip pat svarsto laiku negrąžinamas paskolas bei teikia pasiūlymus valdybai ir (ar) administracijos vadovui. Negalima sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei pagal kredito unijos nustatytas procedūras reikalingas paskolų komiteto sutikimas ir paskolos suteikimui nepritarė paskolų komitetas. Paskolų komiteto pirmininkas, kaip ir valdybos nariai, yra kredito unijos vadovas (KUĮ 30 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktai).

192.       Unijos Įstatų 5.67 papunktyje numatyta, kad paskolų komitetas nagrinėja Unijos narių prašymus dėl paskolų, numato paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas ir tvarką bei teikia pasiūlymus dėl šių klausimų unijos valdybai ar administracijos vadovui, taip pat svarsto laiku negrąžinamas paskolas bei teikia pasiūlymus valdybai ir (ar) administracijos vadovui. Negalima sudaryti paskolos sutarties su Unijos nariu, jei pagal įstatus ir unijos nustatytas procedūras reikalingas paskolų komiteto sutikimas ir paskolos suteikimui nepritarė paskolų komitetas.

193.       Paskolų komiteto darbo reglamento 1.1 papunktyje numatyta, kad tai yra organas, kuris nagrinėja su kreditavimo veikla susijusius klausimus, įvertina paskolų riziką, teikia pasiūlymus unijos stebėtojų tarybai, valdybai ir padaliniams dėl paskolų teikimo, administravimo, sandorių sąlygų, kreditavimo veiklos tobulinimo ir atlieka kitas funkcijas. Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1 papunktyje apibrėžtos paskolų komiteto funkcijos. Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.1 papunktis numato, kad paskolų komitetas svarsto klausimus dėl paskolų teikimo, pertvarkymo, nutraukimo, vertina unijos padalinių, darbuotojų pasiūlymus šiais klausimais, jų išvadas dėl kredito rizikos ir prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, teikia pasiūlymus unijos organams ir padaliniams dėl paskolų suteikimo, pertvarkymo, nutraukimo galimybių ir sąlygų, rizikos mažinimo priemonių. Trūkstant duomenų sprendimams pagrįsti, ar nustačius kitus trūkumus, paskolų komitetas reikalauja trūkumus pašalinti (Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.2 papunktis). Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.3 papunktis nustato, jog paskolų komitetas prižiūri paskolų administravimą. Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.9 papunktis numato, kad paskolų komitetas vykdo / kontroliuoja kitas su kredito rizikos valdymu susijusias funkcijas.

194.       Unijos paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklėse buvo numatyta, kad sprendimus suteikti paskolą priima kredito unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui (Taisyklių III dalies 1.2 papunktis). Taisyklių IV dalies 1.5 papunktyje numatyta, kad paskolų vadybininkas ar klientų aptarnavimo specialistas patikrina, ar skolininkas teisingai užpildė prašymą išduoti paskolą. Surinkus visus reikalingus dokumentus ir informaciją specialistas paskolos teikimo formą perduoda paskolų komitetui, kuris atlieka paskolos paraiškos nagrinėjimą (tikrina skolininko duomenis, tikrina, ar pateikti visi dokumentai, tikrina skolininko turtinę būklę, registrų duomenis, atlieka finansinį skolininko vertinimą) (Taisyklių IV dalies 2.1, 2.2 papunkčiai). Atlikus paskolos paraiškos nagrinėjimą paskolos komitetas gali siūlyti valdybai pritarti paskolos suteikimui; atidėti prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti komiteto nurodyti trūkumai ir (ar) pateikti reikalingi dokumentai; siūlyti valdybai nepritarti paskolos suteikimui (Taisyklių IV dalies 2.3 papunktis). Taisyklių IV dalies 2.5 papunktyje numatyta, kad sprendimus dėl verslo paskolų suteikimo gali priimti tik Unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, o teikiant verslo arba investicines paskolas, be 2.2 nurodytų procedūrų valdyba ir paskolų komitetas privalo: įvertinti verslo plano / investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes bei numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas / investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nepilnai; įvertinti ir nustatyti, kur bus tiksliai panaudojamos skolinamos lėšos; įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą ir kt. Sprendimas suteikti paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai (Taisyklių IV dalies 3.1 papunktis). Valdyba negali sudaryti paskolos sutarties su kredito unijos nariu, jei tam nepritaria paskolų komitetas, išskyrus įstatuose numatytus atvejus (Taisyklių IV dalies 3.2 papunktis). Valdyba, išanalizavusi paskolų komiteto pateiktą medžiagą, gali: patenkinti nario prašymą suteikti paskolą; prašymo suteikti paskolą netenkinti; atidėti prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti valdybos nurodyti trūkumai ir (ar) pateikti reikalingi dokumentai; teikti prašymą paskolų komitetui pakartotiniam svarstymui (Taisyklių IV dalies 3.4 papunktis). Paskolos pertvarkymo atveju skolininkas turi pateikti svarius argumentus. Paskolos vertinimas ir sprendimo priėmimas atliekamas kaip ir paskolos išdavimo metu (Taisyklių IV dalies 4.5 papunktis).

195.       Paskolų teikimo ir administravimo taisyklėse (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. gegužės 23 d.) nurodyta, kad sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, nutraukti paskolos sutartis, išieškoti skolas priima unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui (15 punktas). Dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo pakankamumo sprendžia unijos organai, priimantys sprendimą dėl paskolos (30 punktas). Klientas, norintis gauti paskolą, kreipiasi į unijos paskolų vadybininką. Paskolų vadybininkas aiškinasi kliento kreditavimo poreikius, supažindina klientą su kreditavimo galimybėmis, produktais ir sąlygomis (101 punktas). Surinkus visus reikalingus dokumentus ir informaciją, paskolų vadybininkas ir kredito analitikas (jam nesant – paskolų vadybininkas ar kitas unijos darbuotojas, atsakingas už kredito rizikos analizę) vykdo kliento kredito rizikos analizę, ruošia raštišką pristatymą ir sprendimo projektą, užtikrina išvadų dėl paskolos suteikimo tikslingumo ir sąlygų pagrindimą (108, 109 punktai). Paskolų komitetas, apsvarstęs prašymą, gali: pritarti skolos suteikimui ir siūlyti valdybai suteikti paskolą; atidėti paskolos svarstymą; nepritarti paskolos suteikimui (116 punktas). Paskolų komitetui pritartus paskolos suteikimui, paskolos projektas ir dokumentai perduodami svarstyti valdybai (122 punktas). Valdyba negali priimti sprendimo suteikti paskolą, jei tam nepritaria paskolų komitetas, išskyrus atskirus tvarkoje numatytus atvejus (123 punktas). Valdyba gali priimti šiuos sprendimus: suteikti paskolą; suteikti paskolą pritartus stebėtojų tarybai; nesuteikti paskolos; atidėti kreditavimo projekto nagrinėjimą; grąžinti prašymą dėl paskolos suteikimo paskolų komitetui pakartotiniam svarstymui (124 punktas).

196.       Unijos paskolų teikimo ir administravimo tvarkoje nurodyta, kad sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, nutraukti paskolos sutartis, išieškoti skolas priima unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, išskyrus Tvarkoje numatytus atvejus (15 punktas). Unijos valdyba turi teisę priimti sprendimus dėl reikšmingų paskolų tik esant paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos pritarimui, kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 tūkst. Lt (16 punktas). Dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo pakankamumo sprendžia unijos organai, priimantys sprendimą dėl paskolos (30 punktas). Klientas, norintis gauti paskolą, kreipiasi į unijos paskolų vadybininką. Paskolų vadybininkas aiškinasi kliento kreditavimo poreikius, supažindina klientą su kreditavimo galimybėmis, produktais ir sąlygomis (101 punktas). Surinkus visus reikalingus dokumentus ir informaciją, paskolų vadybininkas ir kredito analitikas (jam nesant – paskolų vadybininkas ar kitas unijos darbuotojas, atsakingas už kredito rizikos analizę) vykdo kliento kredito rizikos analizę, vadovaudamiesi Unijos klientų finansinės būklės vertinimo tvarka, ruošia raštišką pristatymą ir sprendimo projektą, užtikrina išvadų dėl paskolos suteikimo tikslingumo ir sąlygų pagrindimą (108 punktas). Paskolų komitetas, apsvarstęs prašymą, gali: pritarti paskolos suteikimui ir siūlyti valdybai suteikti paskolą; atidėti paskolos svarstymą; nepritarti paskolos suteikimui (116 punktas). Paskolų komitetui pritartus paskolos suteikimui, paskolos projektas ir dokumentai perduodami svarstyti valdybai (122 punktas). Valdyba negali priimti sprendimo suteikti paskolą, jei tam nepritaria paskolų komitetas, išskyrus atskirus tvarkoje numatytus atvejus (123 punktas). Valdyba gali priimti šiuos sprendimus: suteikti paskolą; suteikti paskolą pritartus stebėtojų tarybai; nesuteikti paskolos; atidėti kreditavimo projekto nagrinėjimą; grąžinti prašymą dėl paskolos suteikimo paskolų komitetui pakartotiniam svarstymui (124 punktas).

197.       Pagal Tvarkos 220 punktą, paskolos pertvarkymu laikomas bet koks paskolos ar jos užtikrinimo priemonių sutarties pakeitimas ar papildymas. Sprendimai dėl paskolų pertvarkymo priimami remiantis kliento prašymo, pateiktos informacijos, dokumentų, kredito rizikos ir užtikrinimo priemonių analizės išvadų pagrindu ta pačia tvarka, kaip ir suteikiant paskolą (222 punktas). Paskolos pertvarkymas, susijęs su mokėjimų pratęsimais ar kitomis nuolaidomis klientui, kurių įprastai Unija nesuteiktų, paprastai vykdomas dėl klientų finansinių sunkumų kaip kredito rizikos valdymo priemonė, nelikus galimybių užtikrinti savalaikį įsipareigojimų vykdymą nepertvarkius paskolos. Turi būti siekiama, kad kliento informacija apie jo finansinius sunkumus ir prašymai dėl paskolos pertvarkymo būti gauti iš anksto, iki terminų, o ne juos pradelsus. Nežiūrint to, kad paskolos pertvarkymas yra prioritetinė priemonė, prieš ją vykdant turi būti įvertintos ir kitos tolimesnės Unijos strategijos skolininko atžvilgiu alternatyvos, pasirenkant mažiausiai rizikingą (223 punktas). Priėmus sprendimą dėl paskolos pertvarkymo, sudaromi atitinkami susitarimai. Juos rengia Unijos teisininkas, vizuoja paskolų vadybininkas, pasirašo administracijos vadovas (224 punktas). Pasirašius susitarimus dėl paskolų pertvarkymo, jie administruojami ta pačia tvarka, kaip ir naujai suteiktos paskolos (226 punktas).

198.       Iš Tvarkos Priedo Nr. 1 „Paskolų tikslinio panaudojimo ir išankstinių suteikimo sąlygų įvykdymo kontrolės procedūra“ (toliau – ir Procedūra) 9 punkto matyti, kad paskolų panaudojimo pagal paskirtį kontrolės veiksmų nuolatinę kontrolę vykdo paskolų vadybininkai, o esant reikšmingoms mokėjimų sumoms ir kitais valdybos numatytais atvejais – administracijos vadovas ar paskolų komiteto pirmininkas

(9 t., b. l. 83–102).

199.       Pagal Unijos valdybos 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos Kredito rizikos valdymo politikos (toliau – ir Politika; 9 t., b. l. 76–82) 1 punktą, Politika reglamentuoja Unijos veiklą, susijusią su kredito rizikos valdymu Unijoje. Unija, valdydama kredito riziką, vadovaujasi šiais principais: i) Unija rizikos valdymą grindžia geriausia panašių institucijų kredito rizikos valdymo praktika, tai yra siekiama, kad reikšmingų rizikų valdymo lygis Unijoje būtų ne žemesnis nei kitų panašią rizikos struktūrą turinčių ir panašaus dydžio kredito unijų; šis principas įgyvendinamas griežtai laikantis Lietuvos banko nustatytų reikalavimų ir rekomendacijų (Politikos 9.1 papunktis); ii) jei situacija yra neaiški arba kyla abejonių dėl rizikos valdymo tinkamumo, Unija vadovaujasi atsargumo, konservatyvumo ir apdairumo principais (Politikos 9.2 papunktis); iii) paskolų portfelio dydžio, rinkos dalies siekimas neturi tapti svarbesniu už kitus Unijos tikslus teikiant paskolas; teikiant paskolas turi būti atsižvelgiama ir į pelną, ir į prisiimamą riziką; prieš suteikiant paskolą reikia įvertinti ne tik prisiimamą riziką ir laukiamą pelną, bet ir abu šiuos veiksnius kartus, t. y. pelno ir rizikos santykį (Politikos 9.3 papunktis). Unijos valdymo organai ir personalas vadovaujasi minėtais kredito rizikos valdymo principais priimdami sprendimus ir kasdienėje veikloje (Politikos 10 punktas). Kredito rizikos valdymą Unijoje vykdo darbuotojai, atsakingi už kreditavimą ir organai, priimantys sprendimus dėl paskolų. Jie atsakingi už tai, kad suteikiamos paskolos atitiktų Unijos, Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kad paskolų pelningumas atitiktų jų riziką, ir imasi priemonių, kad Unija išvengtų nepriimtinos rizikos, o prisiimama rizika būtų tinkamai suprasta, įvertinta, įkainota ir kontroliuojama. Unijos valdyba, atsižvelgdama į veikos plėtrą, nuolat prižiūri organizacinę struktūrą, siekdama optimizuoti funkcijų pasiskirstymą ir užtikrinti tinkamą kreditavimo proceso kontrolę ir valdymą (Politikos 12 punktas). Unijoje sprendimai dėl paskolų suteikimo, pertvarkymo, sutarčių nutraukimo nėra priimami vienasmeniškai, o apsvarstomi paskolų komitete ir valdyboje, išskyrus Unijos įstatuose numatytus atvejus (Politikos 21 punktas). Unija negali priimti sprendimo suteikti paskolą, jei tam nepritarė paskolų komitetas, išskyrus Unijos įstatuose numatytus atvejus, kai paskolų komiteto pritarimas nereikalingas (Politikos 22 punktas). Sprendimai yra raštiški ir priimami išsamios informacijos ir jos analizės, nei tinkamos dokumentacijos pagrindu. Atsakingi Unijos darbuotojai privalo savalaikiai gauti sprendimų pagrindimui reikalingą informaciją, atlikti reikalingus įvertinimus ir juos pateikti taip, kad sprendimus priimantys asmenys / organai galėtų tinkamai įvertinti kredito riziką prieš suteikiant paskolą ir visu paskolos galiojimo laikotarpiu. Paskolos neturi būti teikiamos, jei apie prisiimamą kredito riziką nepakanka informacijos (Politikos 23 punktas).

200.       Pagal Unijos Verslo klientų kredito rizikos vertinimo tvarkos, patvirtintos Unijos 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (9 t., b. l. 103–117) 3.1 papunktį, Unijos darbuotojai, vykdantys paskolų suteikimo procedūras, ir valdymo organų nariai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo, turi rūpintis skolinimo patikimumu, vykdyti atsakingą skolinimo praktiką. Sprendimai dėl skolinimo Unijoje turi būti priimami tik įvertinimus paskolos negrąžinimo riziką. Apie skolininką turi būti surinkta pakankamai informacijos, reikalingos tinkamam rizikos įvertinimui ir sprendimų dėl paskolos pagrindimui (3.2 papunktis). Jei kyla pagrįstų abejonių dėl skolininko patikimumo, paskola paprastai nesuteikiama, net jei pajėgumas grąžinti paskolą ir siūlomas užtikrinimas yra pakankami (3.6 papunktis). Valdyba ir paskolų komitetas nepriima sprendimo dėl paskolos suteikimo, jei skolininko būklė įvertinta kaip aukštesnės nei vidutinė rizikos arba bloga (t. y. 4 ar 5 rizikos grupės), išskyrus retus atvejus, kai paskolos grąžinimo šaltinis nepriklauso nuo skolininko būklės (3.7 papunktis). Tvarka turi vadovautis visi Unijos darbuotojai, vadovai, vykdantys verslo klientų kredito rizikos vertinimą ar kitaip dalyvaujantis kredito rizikos valdymo procese (5 punktas).

201.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasis nagrinėjamam klausimui taikytinu teisiniu reguliavimu, konstatuoja, kad paskolų komitetas yra Unijos organas, dalyvaujantis priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo, ir būtent jam tenka pirminė pareiga atlikti visapusišką skolininko įvertinimą. Nors galutinį sprendimą dėl paskolų suteikimo / pertvarkymo priima Unijos valdyba, tačiau paskolų komiteto teigiamas sprendimas dėl konkrečios paskolos suteikimo / pertvarkymo, yra būtinoji sąlyga paskolos sutarties sudarymui / pertvarkymui (pakeitimui). Paskolų komiteto nariai, savarankiškai įvertinę paskolos pertvarkymo paraiškos dokumentus, turi teisę Unijos valdybai siūlyti pritarti paskolos suteikimui (jos pertvarkymui), atidėti prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti trūkumai ar siūlyti nepritarti paskolos suteikimui (jos pertvarkymui). Unijos valdyba negali priimti sprendimo suteikti paskolą (pertvarkyti paskolą), jei tam nepritaria paskolų komitetas, išskyrus atskirus Tvarkoje numatytus atvejus. Taigi, paskolų komiteto narys turi pareigą visapusiškai įvertinti skolininko mokumą, pajamas turtą bei kitus galinčius nulemti paskolos grąžinimą veiksnius, tame tarpe verslo plano / investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes bei numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas / investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nepilnai; įvertinti ir nustatyti, kur bus tiksliai panaudojamos skolinamos lėšos; įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą ir kt. Be to, Unijos paskolų komitetas yra organas, kuris turi pareigą prižiūrėti paskolų administravimą.

Dėl stebėtojų tarybos (jos narių) funkcijų

211.                      Stebėtojų taryba yra kolegialus kredito unijos priežiūros organas. Stebėtojų tarybos veiklai vadovauja pirmininkas (KUĮ 26 straipsnio 1 dalis; akto redakcija, galiojusi nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.; Unijos įstatų 5.24 papunktis).

212.                      Stebėtojų taryba turi tokią kompetenciją, nurodytą KUĮ 27 straipsnio 1 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.):1) kontroliuoja, kaip paskolų komitetas, valdyba ir administracijos vadovas vykdo visuotinio narių susirinkimo nutarimus; 2) vertina kredito unijos, jos valdybos, paskolų komiteto, vidaus audito tarnybos veiklą, finansinių išteklių kaupimą ir naudojimą, darbo apmokėjimą, finansine būkle; 3) pateikia kredito unijos visuotiniam narių susirinkimui valdybos, paskolų komiteto, revizijos komisijos (revizoriaus), vidaus audito tarnybos ataskaitas su savo išvadomis ir pasiūlymais; 4) įspėja kredito unijos valdybą, paskolų komitetą ir administracijos vadovą, kad nedelsiant pašalintų veiklos kredito unijoje pažeidimus, arba praneša apie tai visuotiniam narių susirinkimui, taip pat gali siūlyti visuotiniam narių susirinkimui atšaukti valdybos ir paskolų komiteto narius, o valdybai – atšaukti administracijos vadovą, jeigu jie, stebėtojų tarybos įsitikinimu, pažeidė šį įstatymą, kitus teisės aktus, kredito unijos įstatus; 5) užtikrina, kad kredito unijoje būtų veiksminga vidaus kontrolės sistema; 6) periodiškai vertina kredito unijos vidaus audito tarnybos ataskaitas; 7) pateikia visuotiniam narių susirinkimui savo išvadas ir pasiūlymus dėl metinių finansinių ataskaitų rinkinio, pelno paskirstymo ir (ar) nuostolių atlyginimo tvarkos projektų bei valdybos parengtos kredito unijos veiklos ataskaitos, taip pat dėl vidaus audito tarnybos ir auditoriaus nustatytų pažeidimų bei kitų trūkumų; 8) nustato ir tvirtina skolinimo kredito unijos vadovams ir su kredito unijos vadovais artimaisiais ryšiais susijusiems asmenims sąlygas ir tvarką; 9) atstovauja kredito unijai teisme, kai nagrinėjami ginčai tarp kredito unijos ir valdybos, tarp kredito unijos narių ir valdybos, tarp kredito unijos ir administracijos vadovo; 10) siūlo valdybai ir administracijos vadovui atšaukti priimtus neteisėtus nutarimus; 11) vertina rizikų, atsirandančių teikiant finansines paslaugas, valdymą kredito unijoje; 12) gali perduoti jos kompetencijai priskirtus klausimus spręsti visuotiniam narių susirinkimui; 13) svarsto ar sprendžia kitus klausimus, kuriuos pagal šį ir kitus įstatymus ar kredito unijos įstatus turi svarstyti ar spręsti kredito unijos stebėtojų taryba. Tokios pačios Unijos stebėtojų tarybos funkcijos nustatytos ir Unijos įstatų 5.29.1–5.29.13 papunkčiuose.

213.                      Kiekvienas kredito unijos stebėtojų tarybos narys privalo imtis visų galimų priemonių, kad stebėtojų taryba spręstų jos kompetencijai priskirtus klausimus ir kad sprendimai atitiktų teisės aktų nustatytus reikalavimus, taip pat vykdyti kitų įstatymų nustatytas pareigas. Kredito unijos stebėtojų tarybos narys, nevykdantis ar netinkamai vykdantis šią pareigą ar kitas teisės aktuose nustatytas pareigas, atsako taip kaip valdymo organų nariai pagal įstatymus, kredito unijos įstatus, su kredito unija sudarytas sutartis (KUĮ 27 straipsnio 5 dalis; akto redakcija, galiojusi nuo 2011 m. gegužės 3 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d.). Tokia pati Unijos stebėtojų tarybos nario prievolė nustatyta ir Unijos įstatų 5.32 papunktyje.

214.                      Stebėtojų tarybos reikalavimu kredito unijos valdyba ir administracijos vadovas privalo pateikti stebėtojų tarybai dokumentus, susijusius su kredito unijos veikla, taip pat sudaryti sąlygas patikrinti kredito unijos veiklą (KUĮ 27 straipsnio 8 dalis). Stebėtojų tarybos darbo tvarką nustato jos priimtas stebėtojų tarybos darbo reglamentas (KUĮ 27 straipsnio 9 dalis, Unijos įstatų 5.33 punktas).

215.                      Pagal Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamentą, patvirtintą Unijos stebėtojų tarybos 2011 m. kovo 10 d. nutarimu Nr. 2, Unijos stebėtojų taryba vadovaujasi KUĮ, kitais Lietuvos Respublikos norminiais aktais, Unijos įstatais, visuotinio narių susirinkimo nutarimais ir Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamentu (Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamento 1.2 papunktis). Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamento 3.1 papunktyje nustatytos Unijos stebėtojų tarybos funkcijos. Stebėtojų taryba, atlikdama savo funkcijas, be kita ko, siūlo valdybai ir administracijos vadovui atšaukto priimtus neteisėtus nutarimus (3.1.7 papunktis), vertina rizikų, atsirandančių teikiant finansines paslaugas, valdymą Unijoje (3.1.8 papunktis), svarsto ar sprendžia kitus klausimus, kuriuos pagal KUĮ ir kitus įstatymus turi svarstyti ar spręsti Unijos stebėtojų taryba (3.1.10 papunktis). Stebėtojų tarybos nariai turi teisę užprotestuoti stebėtojų tarybos posėdyje priimtus nutarimus, jei jie priimti pažeidžiant unijos įstatus ar Lietuvos Respublikos norminius aktus ar jei stebėtojų tarybos narys laiku negavo pranešimo apie posėdį ir dėl to negalėjo jame dalyvauti; rašytinis protestas turi būti įteiktas ne vėliau kaip per 7 dienas po to, kai nutarimas buvo priimtas ar kai stebėtojų tarybos narys sužinojo ar turėjo sužinoti apie tokį nutarimą (4.1.3 papunktis).

216.                      Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos, patvirtintos Unijos valdybos 2013 m. gegužės 23 d. protokolu Nr. (duomenys neskelbtini), 15 punkte nurodyta, kad sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, nutraukti paskolos sutartis, išieškoti skolas priima Unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, išskyrus Tvarkoje nurodytus atvejus. Unijos valdyba turi teisę priimti sprendimus dėl reikšmingų paskolų tik esant Unijos paskolų komiteto ir Unijos stebėtojų tarybos pritarimui, kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 000 Lt (Tvarkos 16 punktas). Unijos valdyba, išanalizavusi Unijos paskolų komiteto siūlymą ir pateiktą informaciją bei dokumentus, priima sprendimą suteikti paskolą, Unijos stebėtojų tarybai pritarus (tais atvejais, kai šis pritarimas reikalingas pagal Tvarką) (Tvarkos 124.2 papunktis). Jei konsoliduoti įsipareigojimai viršija Tvarkoje nustatyta dydį, paskolos projektas, esant teigiamam valdybos sprendimui ir paskolų komiteto pritarimui, teikiamas svarstyti stebėtojų tarybai. Paskola gali būti suteikiama tik pritartus stebėtojų tarybai (Tvarkos 125 punktas). Sprendimai dėl paskolų pertvarkymo priimami remiantis kliento prašymo, pateiktos informacijos, dokumentų, kredito rizikos ir užtikrinimo priemonių analizės išvadų pagrindu ta pačia tvarka, kaip ir suteikiant paskolą (Tvarkos 222 punktas).

217.                      Kasacinėje jurisprudencijoje stebėtojų taryba priskiriama įmonės vadovų grupei, t. y. stebėtojų taryba taip pat yra įmonės valdymo organas, todėl jos nariams taip pat gali būti taikoma civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 23 d. Bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo apžvalgoje yra nurodęs, kad kitaip nei valdybos ar vienasmenio valdymo organo atveju, stebėtojų tarybos narių pareigos yra ne daryti verslo sprendimus, o prižiūrėti bendrovės veiklą teisėtumo ir veiklos racionalumo aspektu. ABĮ 32 straipsnyje nustatyta bendrovės stebėtojų tarybos kompetencija apima įvairias bendrovės veiklos priežiūros sritis, tokias kaip dalyvavimas kuriant įmonės veiklos strategijas, vertinant finansines ataskaitas, paskirstant pelną ir nuostolius, skiriant dividendus, kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad pagrindinė stebėtojų tarybos funkcija – kontroliuoti, prižiūrėti, analizuoti įmonės valdybos arba administracijos veiklą. Pavyzdžiui, kaip nurodoma NASDAQ OMX Vilnius listinguojamų bendrovių valdymo kodekso 2.2 punkte, kolegialus priežiūros organas yra atsakingas už efektyvią bendrovės valdymo organų veiklos priežiūrą.

218.                      Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiamas ir klausimas dėl Unijos stebėtojų tarybos atsakomybės ir analizuojamas ir šiai bylai aktualus teisinis reglamentavimas, pateiktus išaiškinus (žr. minėtos nutarties 156 punktą), kad:

218.1.                      Lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Unijos paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 16 punkto ir 125 punktus, matyti, kad paskola, kuri viršijo 500 000 Lt, be Unijos stebėtojų tarybos pritarimo apskritai negalėjo būti suteikta. Kitaip tariant, jei stebėtojų tarybos nariai <...> posėdžio metu būtų nepritarę paskolos sutarties <...> sąlygų keitimui, paskolos suma <...> nebūtų buvusi padidinta ir atitinkamai unijai nebūtų kilusi žala dėl ieškovės ginčijamų <...> paskolų komiteto ir valdybos sprendimų.

218.2.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, stebėtojų tarybos nariams gali kilti civilinė atsakomybė už netinkamą priežiūros funkcijų vykdymą. <...> atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, įvertinus tai, jog stebėtojų tarybos nariai dalyvavo paskolos padidinimo procese, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti dėl paskolų komiteto ir valdybos narių atsakomybės, byloje nedalyvaujant stebėtojų tarybos nariams <...>. Jiems esant proceso dalyviams turėtų būti vertinamos aplinkybės dėl stebėtojų tarybos vaidmens paskolų suteikimo procese, stebėtojų tarybos pritarimo padidinti paskolos sumą įtakos paskolų komiteto ir valdybos narių sprendimams ir žalos kilimui.

219.                      Taigi, nurodytas teisinis reglamentavimas ir teismų praktika leidžia daryti išvadą, kad nors KUĮ ir Unijos įstatų nuostatos tiesiogiai neįtvirtino Unijos stebėtojų tarybos pareigos dalyvauti išduodant reikšmingas paskolas (kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 000 Lt), tačiau Unijos stebėtojų taryba yra Unijos priežiūros organas, kurio funkcijos, be kita ko, apima ir Unijos paskolų komiteto, valdybos ir administracijos vadovo vykdomų visuotinių narių susirinkimų nutarimų kontrolę, veiksmingos vidaus kontrolės sistemos Unijoje užtikrinimą, Unijos valdybos ir paskolų komiteto veiklos vertinimą, rizikų, atsirandančių teikiant finansines paslaugas, valdymą Unijoje vertinimą, t. y. Unijos stebėtojų taryba, atlikdama Unijos priežiūros funkciją, prižiūri ir tai, ar Unijos valdybos priimami sprendimai dėl reikšmingų paskolų išdavimo (pertvarkymo) atitinka teisės aktus, Unijos įstatus, ar sprendimas yra racionalus, ar buvo pateikta ir įvertinta informacija, susijusi su kredito rizika ir užtikrinimo priemonėmis. Taigi, Unijos stebėtojų taryba dalyvauja reikšmingų paskolų, kurių suma viršija 500 000 Lt, suteikimo (išdavimo) / pertvarkymo procesuose, atitinkamai priima savarankiškus sprendimus su tokiomis paskolomis susijusiais klausimais, įskaitant ir dėl tokio pobūdžio paskolų (ne)suteikimo / (ne)pertvarkymo.

Dėl paskolos suteikimo / pertvarkymo procedūros

220.                      Pirmiau nurodyta Unijos valdybos, Unijos paskolų komiteto ir Unijos stebėtojų tarybos funkcijų visuma, leidžia spręsti apie Unijoje egzistavusią kelių pakopų reikšmingų paskolų (kai bendra paskolų suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 tūkst. Lt) suteikimo / pertvarkymo sistemą. Tai yra:

220.1.                      Pirma, paskolų vadybininkas ir kredito analitikas (jam nesant – paskolų vadybininkas ar kitas Unijos darbuotojas, atsakingas už kredito rizikos analizę) vykdo kliento kredito rizikos analizę, vadovaudamiesi Unijos Klientų finansinės būklės vertinimo tvarka, ruošia raštišką pristatymą ir sprendimo projektą, užtikrina išvadų dėl paskolos suteikimo tikslingumo ir sąlygų pagrindimą ir kt. (Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 108 punktas). Paskolų vadybininkas informaciją apie skolininką ir su užpildyta Unijos nustatyta paskolos teikimo forma perduoda paskolų komitetui, o Taisyklių III dalies 1.3–1.4 papunkčių atvejais – valdybai arba administracijos vadovui (Taisyklių IV dalies 1 punktas, 2.1 papunktis).

220.2.                      Antra, paskolų komitetas atlieka paskolos paraiškos nagrinėjimą ir teikia paskolos išmokėjimo ir grąžinimo sąlygas bei tvarką ir siūlo Unijos valdybai: patenkinti nario prašymą, atidėti prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti paskolų komiteto nurodyti trūkumai ir / ar pateikti reikalingi dokumentai; nepatenkinti nario prašymo (Taisyklių IV dalies 2.1–2.3 papunkčiai; Tvarkos 116 punktas). Šiuo atveju paskolų komiteto pirmininkas (jo nesant paskolų komiteto pirmininko įgaliotas asmuo) pateikia artimiausiam valdybos posėdžiui (ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo paraiškos gavimo dienos) paskolų komitete svarstytas narių paraiškas paskolai gauti, visą surinktą medžiagą ir paskolų komiteto susirinkimo protokolą.

220.3.                      Trečia, paskolų komitetui pritarus paskolos suteikimui, paskolos projektas ir dokumentai perduodami svarstyti artimiausiame Unijos valdybos posėdyje (Tvarkos 122 punktas). Šiuo atveju Unijos valdyba, atskirais atvejais administracijos vadovas, išanalizavusi paskolų komiteto pateiktą medžiagą, įvertina paskolos paraiškos dokumentus ir priima sprendimą: patenkinti nario prašymą, netenkinti nario prašymo, atidėti nario prašymo nagrinėjimą, kol bus pašalinti valdybos nurodyti trūkumai ir / ar patekti reikalingi dokumentai, pateikti medžiagą su raštiška išvada Unijos paskolų komitetui pakartotiniam svarstymui (Taisyklių III dalies 3.3–3.4 papunkčiai).

220.4.                      Ketvirta, jei konsoliduoti įsipareigojimai viršija Tvarkoje nustatytą dydį, paskolos projektas, esant teigiamam Unijos valdybos sprendimui ir Unijos paskolų komiteto pritarimui, teikiamas svarstyti Unijos stebėtojų tarybai (Tvarkos 125 punktas).

221.                      Taigi, sprendimas suteikti / pertvarkyti paskolą priimamas tik tada, kai kliento prašymas dėl paskolos suteikimo / pertvarkymo yra įvertinamas visų nurodytų Unijos darbuotojų. Šiuo atveju pakopų sistema reiškia, kad skirtinguose lygmenyse atitinkamas Unijos organas sprendžia pateikto prašymo suteikti / pertvarkyti paskolą pagrįstumą tik tada, kai prieš tai buvęs Unijos organas jį įvertina ir pateikia jam su savo išvada.

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų pertvarkant Difera ir Good Factor paskolas

222.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad Unijos paskolų komiteto nariais aktualiu laikotarpiu buvo: L. L. (laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d.), L. P. (laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 16 d. iki 2014 m. sausio 15 d.) ir D. A. (laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 13 d. iki 2014 m. birželio 20 d.). L. L. tuo pačiu buvo ir Unijos paskolų komiteto pirmininkas. Unijos valdybos nariais aktualiu laikotarpiu buvo: I. A. (laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 11 d.) ir V. D. (laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2016 m. balandžio 11 d.). I. A. tuo pačiu buvo ir Unijos valdybos pirmininkė, o laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 20 d. iki 2014 m. balandžio 11 d. – ir Unijos administracijos vadovė. Unijos stebėtojų tarybos nariais aktualiu laikotarpiu buvo: L. V. (laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. birželio 20 d.), K. V. (laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 20 d. iki 2014 m. sausio 15 d.) ir Č. O. (laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2016 m. balandžio 22 d.). L. V. tuo pačiu buvo ir Unijos stebėtojų tarybos pirmininkas.

223.                      Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje ištirtų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad Unijos organų – paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos – nariams svarstant ir priimant teigiamus sprendimus dėl Paskolos sutarties 1 su Difera pertvarkymo, kurių pagrindu 2013 m spalio 8 d. buvo sudarytas Unijos ir Difera sutarties pakeitimo susitarimas, taip pat svarstant ir priimant teigiamus sprendimus dėl Paskolos sutarties 2 su Good Factor pertvarkymo, kurių pagrindu 2013 m. gruodžio 4 d. buvo sudarytas Unijos ir Good Factor sutarties pakeitimo susitarimas, nebuvo veikiama taip, kaip reikalaujama iš šių organų pagal įstatymus ir vidinius Unijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Pirmosios instancijos teismo nuomone, Difera ir Good Factor prašymų dėl paskolų pertvarkymo pagrįstumas ir naujai pateiktuose verslo planuose pateiktos prognozės turėjo kompetentingų Unijos organų nariams sukelti pagrįstų abejonių, išreikšti susirūpinimą bei sąlygoti poreikį surinkti papildomą informaciją arba apskritai nepritarti skolininkių prašymams dėl sekančių aplinkybių:

223.1.                      dėl įmonių turėtų finansinių sunkumų iki tol vykdant sutartinius įsipareigojimus Unijai;

223.2.                      dėl ženkliai didesnių sumų / rodiklių nurodymo naujuose verslo planuose, jų niekaip nepagrindus;

223.3.                      dėl įmonių finansinės atskaitomybės dokumentų duomenų / rodiklių, kuriais tuo metu disponavo Unija;

223.4.                      dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių reikšmės pervertinimo;

223.5.                      dėl paskolų pertvarkymo klausimo formalios, skubios ir paviršutiniškos nagrinėjimo procedūros;

223.6.                      dėl bendrų tuo metu egzistavusių paskolų suteikimo Unijoje sistemingų trūkumų ir konkrečiai paskolų Difera bei Good Factor suteikimo trūkumų, konstatuotų finansų įstaigų priežiūrą atliekančio Lietuvos banko.

224.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į apeliantų apeliaciniuose skunduose pateiktų argumentų visumą, dėl kiekvienos iš nurodytų aplinkybių pasisako atskirai.

Dėl įmonių turėtų finansinių sunkumų iki tol vykdant sutartinius įsipareigojimus Unijai.

225.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Difera paskolos pertvarkymą, nurodė, kad nors 2013 m. rugsėjo 25 d. paskolų komiteto ir valdybos sprendimu pritarti Difera paskolos pertvarkymui priėmimo metu formaliai ir nebuvo Difera įsiskolinimo pagal Paskolos sutartį 1, tačiau vienokie ar kitokie įsiskolinimai ir netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktai iki tol pastoviai susidarydavo. Teismas sprendė, kad Unijos organų nariai, spręsdami dėl paskolos pertvarkymo galimumo ir sąlygų, turėjo atsižvelgti į tai, kad Difera pradelsdavo mokėti palūkanas, buvo raginama dengti įsiskolinimą, o net 22 155,50 Lt dydžio įsiskolinimas egzistavo Difera 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymo dėl paskolos pertvarkymo pateikimo metu ir buvo skolininkės padengtas vos prieš porą dienų iki Unijos organų sprendimų priėmimo, kas tikėtina buvo padaryta, siekiant teigiamo ir palankaus skolininkei jos prašymo išsprendimo. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti ir į pateikto Verslo plano įgyvendinimo realumą ir tai turėjo jiems sukeltų daugiau klausimų, abejonių, didesnio įsigilinimo į situaciją poreikį.

226.                      Be to, pirmosios instancijos teismas, vertindamas Good Factor paskolos pertvarkymą, nurodė, kad 2013 m. lapkričio 21 d. paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimų pritarti Good Factor paskolos pertvarkymui priėmimo metu egzistavo pakankamai didelis įmonės įsiskolinimas pagal Paskolos sutartį 2, įsiskolinimai ir netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktai iki tol pastoviai susidarydavo, įmonė pradelsdavo mokėti palūkanas ir delspinigius, ne kartą buvo raginama dengti įsiskolinimą. Teismas sprendė, kad Unijos organų nariai, spręsdami dėl paskolos pertvarkymo galimumo ir sąlygų, turėjo atsižvelgti į minėtas aplinkybes, taip pat į tai, kad įsiskolinimas po teigiamo skolininkei Unijos organų sprendimo dėl paskolos pertvarkymo buvo padengtas, tikėtina, siekiant įgyvendinti paskolos pertvarkymo sąlygas, tuo pačiu ir į skolininkės pateikto Verslo plano įgyvendinimo realumą ir tai turėjo jiems sukeltų daugiau klausimų, abejonių, didesnio įsigilinimo į situaciją poreikį.

227.                      Atsakovai I. A. (Unijos valdybos pirmininkė), V. D. (Unijos valdybos narys), D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nesutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniuose skunduose nurodo sekančius argumentus:

227.1.                      Apeliantės I. A. vertinimu skolininkių Difera ir Good Factor turėti sunkumai vykdant paskolos sutartis iki jų pertvarkymo buvo tinkamai įvertinti.

227.2.                      Apeliantas V. D. nurodė, kad nei lokaliniai Unijos teisės aktai, nei įstatyminis reguliavimas nenumatė, jog paskolos negali būti pertvarkytos, jeigu skolininkas buvo susidūręs su sunkumais vykdant įsipareigojimus pagal jau išduotą paskolą. Būtent paskolos pertvarkymas yra taikomas tada, kai skolininkai patiria finansinių sunkumų. Difera atveju, įmokų mokėjimas niekada iki sprendimo pertvarkyti paskolą nebuvo pradelstas ilgiau nei 30 dienų. Tai reiškia, kad per visą laikotarpį nuo paskolos sudarymo iki paskolos pertvarkymo Difera tenkino Tvarkos 118.2 p. reikalavimą, o nežymus mokėjimų pradelsimas pagal vidinius Unijos aktus nesudarė pagrindo atsisakyti pertvarkyti paskolą ir laikyti tokį skolininką rizikingu. Tuo tarpu Good Factor atveju, skolininkė per visą laikotarpį neturėjo ilgiau nei 60 dienų pradelstų mokėjimų.

227.3.                      Apeliantas D. A. ir L. L. prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iki paskolų pertvarkymo buvę mokėjimų, vykdant įsipareigojimus ieškovei, vėlavimai turėjo kelti ypatingą susirūpinimą, kelti daugiau klausimų, abejonių, reikalauti įsigilinimo į situaciją.

228.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. liepos 23 d. tarp ieškovės, KU „Amber“ ir Difera buvo sudaryta sindikuota Paskolos sutartis 1, kuria Difera suteikta 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskola (300 000 Lt – KU „Amber“, 900 000 Lt – ieškovė), numatant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas – 2013 m. liepos 10 d. Iš Paskolos sutarties 1 priedo Nr. 1 matyti, kad tiek ieškovės, tiek KU „Amber“ suteikta 1 200 000 Lt paskola turėjo būti grąžinama vienu mokėjimu 2013 m. liepos 10 d., tuo tarpu laikotarpiu nuo Paskolos sutarties 1 pasirašymo dienos (2012 m. liepos 23 d.) iki paskolos pagal Paskolos sutartį 1 grąžinimo termino dienos (2013 m. liepos 10 d.) turėjo būti mokomos palūkanos už naudojimąsi paskola. 2013 m. liepos 9 d. tarp ieškovės, KU „Amber“ ir Difera buvo pasirašytas Paskolos sutarties 1 priedas Nr. 5, kurio pagrindu buvo pratęstas paskolos grąžinimo terminas iki 2013 m. spalio 15 d. Paskolos sutarties 1 šalių susitarimu, Difera įsipareigojo visas gautas lėšas pagal sutartį su NMA nukreipti paskolos grąžinimui ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo šių lėšų gavimo, nepriklausomai nuo kitų paskolos grąžinimo terminų (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 3). 2013 m. rugsėjo 9 d. Difera pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos pertvarkymo, prašydama ją pertvarkyti sekančiai: i) atsisakyti dalies ieškovės naudai įkeistų lėšų pagal Paramos sutartį 1 su NMA; ii) leisti pagal Paramos sutartį 1 gaunamas II Projekto 1 etapo įgyvendinimo lėšas nukreipti Projekto 1 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), o ne paskolos dengimui; iii) likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per 5 m., paskolos grąžinimo pradžią atidedant iki 2014 m. kovo 15 d. (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 11). Unijos paskolų komitetui ir Unijos valdybai 2013 m. rugsėjo 25 d. pritartus, o Unijos stebėtojų tarybai 2013 m. rugsėjo 27 d. pritartus Paskolos sutarties 1 pertvarkymui, Unija ir Difera 2013 m. spalio 8 d. pasirašė Paskolos sutarties 1 pakeitimą, kuriuo, be kita ko, buvo leista Difera panaudoti Projekto 1 paramos lėšas ne visų įsipareigojimų Unijai įvykdymui, o Projekto 1 įgyvendinimui, t. y. apyvartinėms lėšoms (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedai Nr. 3, 12).

229.                      Nors sprendimų dėl Paskolos sutarties 1 pakeitimo (pertvarkymo) priėmimo metu (2013 m. rugsėjo 25 d. ir 2013 m. rugsėjo 27 d.) Difera neturėjo įsiskolinimo pagal Paskolos sutartį 1, tačiau byloje surinktų duomenų visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įsiskolinimai ir netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo faktai iki Paskolos sutarties 1 pertvarkymo pastoviai susidarydavo, įmonė pradelsdavo mokėti palūkanas, buvo raginama dengti įsiskolinimą. Tai, kad Difera laiku nemokėjo periodinių įmokų, numatytų Paskolos sutarties 1 įmokų tvarkaraštyje (grafike), jai buvo skaičiuojami delspinigiai, patvirtina: i) Unijos 2013 m. rugsėjo 10 d. priminimas apie įsipareigojimų nevykdymą, iš kurio turinio matyti, kad Difera praleistų mokėjimų suma, įskaitant palūkanas ir delspinigius, priminimo išsiuntimo dieną, tai yra dar Difera pateikto prašymo dėl paskolos pertvarkymo metu (2013 m. rugsėjo 9 d.) siekė 22 155,05 Lt (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 13); ii) Paskolos sutarties 1 sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad Difera palūkanas pagal Paskolos sutarties 1 įmokų grafiką mokėjo nereguliariai, dėl ko jai buvo skaičiuojami delspinigiai, o didžiąją įsiskolinimo dalį (6 178,71 Eur) Difera sumokėjo 2013 m. rugsėjo 23 d., tai yra prieš pat Unijos valdybos, paskolų komiteto susirinkimus, kuriuose buvo sprendžiamas Paskolos sutarties 1 pertvarkymo klausimas (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 53). Taigi, Difera turėjo finansinių sunkumų, todėl Unijos kompetentingi organų nariai, spręsdami dėl Paskolos sutarties 1 pertvarkymo galimumo ir sąlygų, privalėjo atsižvelgti ne tik į tai, kad sprendimų priėmimo metu Difera neturėjo įsiskolinimo pagal Paskolos sutartį 1, tačiau ir į bendrą Difera finansinę būklę.

230.                      Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Unijos Verslo klientų kredito rizikos vertinimo tvarką, Unijos darbuotojai, vykdantys paskolų suteikimo procedūras, ir valdymo organų nariai, priimantys sprendimus dėl paskolų suteikimo, turi rūpintis skolinimo patikimumu, vykdyti atsakingą skolinimo praktiką. Sprendimai dėl skolinimo Unijoje turi būti priimami tik įvertinus paskolos negrąžinimo riziką (Tvarkos 3.1 papunktis). Apie skolininką turi būti surinkta pakankamai informacijos, reikalingos tinkamam rizikos įvertinimui ir sprendimų dėl paskolos pagrindimui (Tvarkos 3.2 papunktis). Šia Tvarka turi vadovautis visi Unijos darbuotojai, vadovai. Vykdantys verslo klientų kredito rizikos vertinimą ar kitaip dalyvaujantis kredito rizikos valdymo procese (Tvarkos 5 punktas). Rizikos vertinimas vykdomas kiekvienam klientui, turinčiam kreditinių įsipareigojimų Unijoje, taip pat kiekvienam klientui, kuriam ketinama suteikti kreditinį įsipareigojimą (Tvarkos 9 punktas) (9 t., b. l. 103–117).

231.                      Iš byloje pateiktos Unijos atliktos Difera 2013 m. rugpjūčio 12 d. analizės matyti, kad 2013 m. liepos 1 d. Difera finansinių skolų padengimo koeficientas (DSCR) siekė (-)1, kas pagal minėtos Tvarkos 31.2 papunktį rodo, kad Difera pinigų srautai nepakankami finansinių įsipareigojimų dengimui. Be to, finansinių įsipareigojimų vykdymas buvo įvertintas 5 balais, kas pagal minėtos Tvarkos 12.3 papunktį reiškia, kad Difera priskiriama prie aukšto rizikingumo įmonių (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 41). Taigi, nors Difera buvo priskirta prie 3 paskolų rizikos grupės (bendras vertinamasis balas), tačiau konkrečios vertintos aplinkybės (pvz., finansinių įsipareigojimų įvykdymas) buvo vertinamos aukšto rizikingumo laipsniu.

232.                      Be to, bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. sausio 30 d. tarp ieškovės ir Good Factor buvo sudaryta Paskolos sutartis 2, kuria Good Factor suteikta 1 461 000 Lt (423 134,85 Eur) paskola, numatant, kad galutinis kredito grąžinimo terminas – 2014 m. sausio 30 d. (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 19). 2013 m. spalio mėnesį Good Factor pateikė Unijai prašymą dėl Paskolos sutarties 2 pertvarkymo, prašydama: leisti dalį pagal Paramos sutartį 2 gaunamos paramos lėšų nukreipti Projekto 2 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms), o ne atsiskaitymui su Unija; leisti likusią negrąžintą paskolos dalį grąžinti per penkerius metus (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 26). Unijos paskolų komitetui, valdybai ir stebėtojų tarybai 2013 m. lapkričio 21 d. pritarus Paskolos sutarties 2 pertvarkymui, Unija ir Good Factor 2013 m. gruodžio 4 d. pasirašė Paskolos sutarties 2 pakeitimą, kuriuo buvo leista panaudoti Projekto 2 paramos lėšas tik minimalia dalimi (100 000 Lt iš numatytų 802 993 Lt) įsipareigojimų Unijai įvykdymui, o visas likusias išmokėtas paramos lėšas buvo leista nukreipti Projekto 2 įgyvendinimui (apyvartinėms lėšoms) (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedai Nr. 27–30).

233.                      Tai, kad dar iki 2013 m. gruodžio 4 d. Paskolos sutarties 2 pakeitimo (pertvarkymo) Good Factor turėjo finansinių sunkumų, vėlavo vykdyti savo įsipareigojimus patvirtina: i) 2013 m. liepos 4 d. priminimas apie įsipareigojimų nevykdymą, iš kurio turinio matyti, kad Good Factor pradelstų įsipareigojimų suma, įskaitant palūkanas ir delspinigius yra 25 704,74 Lt; ii) 2013 m. rugpjūčio 6 d. raginimas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, iš kurio turinio matyti, kad Good Factor pradelstų mokėjimų suma, įskaitant palūkanas ir delspinigius, raginimo išsiuntimo dieną sudarė 39 683,69 Lt; iii) 2013 m. rugpjūčio 29 d. pakartotinis raginimas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, iš kurio turinio matyti, kad Good Factor pradelstų mokėjimų suma, įskaitant palūkanas ir delspinigius raginimo išsiuntimo dieną yra 41 382,24 Lt (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 31); iv) Unijos 2013 m. spalio 1 d. valdybos posėdžio protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad Good Factor, kad buvo sprendžiamas 15 000 Lt įmokos paskirstymo klausimas ir nustatyta, kad Good Factor įsiskolinimas siekia 69 811,55 Lt (7 722,69 Lt delspinigiai ir 62 088,86 Lt mokėtinos palūkanos) (9 t., b. l. 37–38); v) Paskolos sutarties 2 sąskaitos išrašas, iš kurio matyti, kad Good Factor palūkanas pagal Paskolos sutarties 2 įmokų grafiką mokėjo nereguliariai, dėl ko jai buvo skaičiuojami delspinigiai, o įsiskolinimą Unijai (14 709,95 Eur ir 3 150,83 Eur) Good Factor sumokėjo 2013 m. gruodžio 3 d., tai yra prieš pat Unijos valdybos, paskolų komiteto susirinkimus, kuriuose buvo sprendžiamas Paskolos sutarties 2 pertvarkymo klausimas (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 52).

234.                      Iš byloje pateiktos Unijos atliktos Good Factor 2013 m. rugpjūčio 20 d. analizės matyti, kad 2013 m. liepos 1 d. Good Factor finansinių skolų padengimo koeficientas (DSCR) siekė (-)0,2, kas pagal minėtos tvarkos 31.2 papunktį rodo, kad Good Factor pinigų srautai nepakankami finansinių įsipareigojimų dengimui. Be to, nors bendras finansinių rodiklių vertinimas buvo įvertintas 4 balais, tačiau finansinių įsipareigojimų vykdymas siekė 5 balus, kas pagal minėtos Tvarkos 12.3 papunktį reiškia, kad Good Facor priskiriama prie aukšto rizikingumo įmonių (6 t., b. l. 748–762). Taigi, nors Good Factor buvo priskirta prie 3 paskolų rizikos grupės (bendras vertinamasis balas), tačiau konkrečios vertintos aplinkybės (pvz., finansinių įsipareigojimų įvykdymas), analogiškai kaip ir Difera atveju, buvo vertinamos aukšto rizikingumo laipsniu.

235.                      Nustatytų įrodymų visuma suponuoja išvadą, kad nors pasirašant 2013 m. gruodžio 4 d. Paskolos sutarties 2 pakeitimą (pertvarkymą) Good Factor neturėjo įsiskolinimų Unijai pagal Paskolos sutartį 2, tačiau tiek 2013 m. lapkričio 21 d. Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimų priėmimo metu egzistavo pakankamai didelis Good Factor įsiskolinimas Unijai, taip pat viso Paskolos sutarties 2 vykdymo metu, Good Factor netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, įmonė pradelsdavo mokėti palūkanas, buvo ne kartą raginama dengti įsiskolinimus. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą spręsti, kad Unijos kompetentingi organų nariai, spręsdami dėl Paskolos sutarties 2 pertvarkymo galimumo ir sąlygų, privalėjo atsižvelgti į visas nurodytas aplinkybes.

236.                      Minėtos išvados nepaneigia ir Lietuvos banko atlikto Unijos tikslinio inspektavimo 2014 m. sausio 31 d. ataskaita, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad tikrinimo datai (tikrinimo pradžia: 2013 m. lapkričio 25 d., tikrinimo pabaiga: 2013 m. gruodžio 6 d.) Good Factor vėlavo mokėti mokesčius 93 d. (ir pradelsimas toliau augo). Unija pakankamai formaliai stebėjo atsiradusias kliento mokumo problemas – įmonei išsiųsta keletas raštų su raginimu padengti susidariusias skolas, tačiau iš esamos informacijos abejotina, kad buvo imtasi rimtesnių priemonių situacijai įvertinti ir valdyti.

237.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija leidžia spręsti, kad pertvarkant paskolų sutartis, skolininkių turėti sunkumai, vykdant paskolos sutartis iki jų pertvarkymo, nebuvo tinkamai įvertinti. Nors tiek Difera, tiek Good Factor paskolos buvo priskirtos 3 paskolų rizikos grupei, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, kad finansinių įsipareigojimų vykdymo buvo vertintas aukščiausiu rizikingumo laipsniu. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Unijos kompetentingi organų nariai turėjo atsižvelgti tiek į sistemingus skolininkių įsipareigojimų nevykdymus, tiek į tai, kad skolininkės dar net neturėjo dengti pačių paskolų ir mokėti mėnesines įmokas paskolai grąžinti, o turėjo tik mokėti palūkanas.

238.                      Nors apeliantas V. D. akcentuoja, kad paskolos pertvarkymas būtent ir reiškia rizikų dėl paskolos negrąžinimo mažinimą bei yra skirtas užtikrinti, jog pertvarkius paskolą skolininkui bus sudarytos galimybės grąžinti kreditą, tačiau tokie apelianto argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad dėl paskolos pertvarkymo sprendžiama kiekvienu atveju, kai skolininkas susiduria su sunkumais, nekreipiant dėmesio į pačios Unijos interesų apsaugą. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 174 punkte, atsakingo skolinimo principas reiškia, kad finansų įstaigai reikia įsitikinti skolininkės finansinių pajėgumu, ji turi elgtis privalo elgtis apdairiai, rūpestingai ir, prieš suteikdama kreditą (šiuo atveju – pertvarkydama paskolos sutartis), turi susipažinti skolininkės turtine padėtimi bei gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles ir grąžinti kreditą. Vien tai, kad skolininkių mokėjimai Unijai sprendimo priėmimo dieną nebuvo pradelsti daugiau nei 60 dienų (Tvarkos 118.2 papunktis) nereiškia, kad Unijos organai neturėjo vertinti ir kitų Tvarkos 118 punkte numatytų paskolos nesutiekimo sąlygų, be kita ko, ar Unijos kliento finansinė būklė nėra priskiriama blogesnei nei 3 rizikos grupei, arba jų patikimumas, reputacija ar tikslai kelia abejonių, nežiūrint priimtinos finansinės būklės, ar yra kitos žinomos aplinkybės, dėl kurių įsipareigojimų rizika gali reikšmingai padidėti sandorio laikotarpiu ir kt.

Dėl ženkliai didesnių sumų rodiklių nurodymo naujuose Verslo planuose, jų niekaip nepagrindus

239.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad pagal naujai pateiktus verslo planus, lyginant juos su pirminiais prieš Paskolos sutarties 1 ir Paskolos sutarties 2 sudarymą teiktais verslo planais, iš esmės visi pagrindiniai / baziniai rodikliai, tokie kaip prognozuojamos pardavimo pajamos, prognozuojamas veiklos rezultatas – grynasis pelnas buvo Difera ir Good Factor nurodyti kaip ženkliai didesni ir optimistiškesni, kai kurie jų padidėjo net 1,5–3 kartus, tačiau tokie rodikliai ir prognozės buvo grindžiami išimtinai tik pačių skolininkių Difera ir Good Factor subjektyviu nurodymu ir vertinimu, iš esmės nepateikiant jokių objektyvių duomenų, dokumentų, skaičiavimų ir įrodymų, kurie leistų įsitikinti nurodytų prognozių realumu, aukštu tikėtinumu ir pagrįstumu, kurie pagrįstų paskolos gavėjų deklaruojamas aplinkybes, skaičiavimus, veiklos rezultatus ir pan. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tokios naujai pateiktuose verslo planuose pateiktos prognozės, turėjo kompetentingų Unijos organų nariams sukelti pagrįstų abejonių, išreikšti susirūpinimą bei sąlygoti poreikį surinkti papildomą informaciją arba apskritai nepritarti skolininkių prašymams.

240.                      Apeliantai D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniu skundu ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nesutinka su pirmosios teismo išvada, kad paskolų komiteto nariai, vertindami Difera ir Good Factor verslo planus, matydami ženklius prognozuojamų veiklų rodiklių pokyčius į didesnę pusę, lyginant su pirminiais verslo planais, turėjo reikalauti objektyvių duomenų, dokumentų, skaičiavimų ir įrodymų, kurie leistų įsitikinti nurodytų prognozių realumu, aukštu tikėtinumu ir pagrįstumu, kurie pagrįstų Difera ir Good Factor deklaruojamas aplinkybes, skaičiavimus, veiklos rezultatus ir pan.

241.                      Apeliantai V. D. (Unijos valdybos narys) ir I. A. (Unijos valdybos pirmininkė) apeliaciniais skundais teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados apie naujų planų netinkamą vertinimą yra nepagrįstos, nes atliekant šių dokumentų vertinimą, nebuvo pažeisti Unijos lokaliniai teisės aktai, Unijoje reglamentuotos procedūros.

242.                      Iš nagrinėjamoje byloje pateikto Difera verslo plano, teikto kartu su prašymu Unijai dėl paskolos suteikimo, turinio matyti, kad Difera ketino įgyvendinti investicinį projektą, kurio tikslas – įkurti medžio anglies gamybos cechą kaimo vietovėje. Investicinio projekto įgyvendinimui buvo numatytos investicijos į medienos anglių technologinius įrengimus ir mechanizmus: 1 000 000 Lt paskolos lėšų ir 2 010 915,82 Lt nuosavų lėšų. Numatytas investavimo terminas: nuo 2012 m. liepos mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. Kaip matyti iš teiktų finansinių duomenų prognozių, prognozuojamos pardavimo pajamos iš medienos anglies gamybos 2013 m. turėjo siekti 1 403 341 Lt, 2014 m. – 2 405 727 Lt, 2015 m. – 2 405 727 Lt, 2016 m. – 2 405 727 Lt, 2017 m. – 2 405 727 Lt, prognozuojamas grynasis pelnas 2013 m. turėjo siekti 159 400 Lt, 2014 m. – 392 889 Lt, 2015 m. – 417 369 Lt, 2016 m. – 441 339 Lt, 2017 m. – 448 989 Lt (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 48). Tuo tarpu iš Difera verslo plano, teikto kartu su 2013 m. rugsėjo 9 d. prašymu dėl paskolos pertvarkymo matyti, kad skolintos lėšos (sindikuota paskola) projekte sudaro 1 200 000 Lt, o nuosavos lėšos – 1 016 735 Lt. Prognozuojamos pardavimo pajamos 2013 m. turėjo siekti 613 304 Lt, 2014 m. – 3 925 143 Lt, 2015 m. – 4 011 549 Lt, 2016 m. – 4 011 549 Lt., 2017 m. – 4 011 549 Lt, 2018 m. – 4 011 549 Lt, prognozuojamas grynasis pelnas 2013 m. turėjo siekti 37 682 Lt, 2014 m.– 698 538 Lt, 2015 m. – 735 451 Lt, 2016 m. – 743 318 Lt, 2017 m. – 751 301 Lt, 2018 m. – 805 010 Lt (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 11). Taigi, Difera, vykdydama pirminį verslo planą, neįgyvendino jo visa numatyta apimtimi – neinvestavo pirmajame verslo plane nurodytų 2 010 915,82 Lt nuosavų lėšų. Vietoj to, antrajame verslo plane nurodė, kad nuosavos lėšos investiciniame projekte sudaro kone dvigubai mažesnę, nei kad nurodyta pirminiame plane, dalį, tai yra 1 016 735 Lt. Be to, kaip matyti iš prognozuojamų finansinių duomenų apimčių, antrajame verslo plane yra pateikiamos ženkliai optimistiškesnės prognozės, tai yra tiek prognozuojamos pardavimo pajamos, tiek grynasis pelnas sudaro beveik dvigubai didesnes sumas, lyginant su pirminiu verslo planu.

243.                      Iš nagrinėjamoje byloje pateikto Good Factor verslo plano, teikto kartu su prašymui Unijai dėl paskolos suteikimo, turinio matyti, kad Good Factor ketino įgyvendinti investicinį projektą „Baldų ruošinių cecho įrengimas“. Paskaičiuota investicinio projekto vertė siekė 2 247 360 Lt. Numatyta, kad investicinis projektas bus finansuojamas iš 786 360 Lt nuosavų lėšų ir 1 461 000 Lt paskolos, kurios didžioji dalis (1 460 784 Lt) bus grąžinta gavus iš Europos Sąjungos paramą pagal su NMA sudarytą Paramos sutartį 2, likusi dalis – 216 Lt – iš nuosavų lėšų. Kaip matyti iš pateiktų finansinių duomenų prognozių, prognozuojamos pardavimo pajamos 2013 m. turėjo siekti 2 080 000 Lt, 2014 m. – 3 675 000 Lt, 2015 m. – 3 900 000 Lt, 2016 m. – 3 900 000 Lt, 2017 m. – 3 900 000 Lt, 2018 m. – 4 050 000 Lt, prognozuojamas grynasis pelnas 2013 m. 456 790 Lt, 2014 m. – 624 750 Lt, 2015 m. – 497 250 Lt, 2016 m. – 497 250 Lt, 2017 m. – 497 250 Lt, 2018 m. – 516 375 Lt (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 47). Tuo tarpu iš Good Factor verslo plano, teikto kartu su 2013 m. spalio 31 d. pateiktu prašymu dėl paskolos pertvarkymo, turinio matyti, kad investicinis projektas bus finansuojamas iš 785 000 Lt Good Factor nuosavų lėšų ir 1 461 000 Lt paskolos. Numatoma, kad paskola bus grąžinama iš NMA skirtos paramos. Verslo plane nurodyta, kad prognozuojamos pardavimo pajamos turėtų sudaryti 390 000 Lt per mėnesį, atitinkamai kas sudaro 4 680 000 Lt per metus, o prognozuojamas grynasis pelnas per mėnesį turėtų sudaryti 87 577 Lt, atitinkamai 1 050 924 Lt per metus (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 26; 6 t., b. l. 66–71). Taigi, Good Factor antrajame verslo plane pateikė finansinių duomenų (pardavimo pajamų, grynojo pelno) prognozes, kurios, lyginant su pirmuoju verslo planu, teiktu Good Factor kartu su prašymu Unijai dėl paskolos suteikimo, yra ženkliai didesnės.

244.                      Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuomone dėl Difera ir Good Factor verslo planų netinkamo vertinimo, juose nurodytų prognozių nerealumo. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra objektyvių duomenų, dokumentų, skaičiavimų ir įrodymų, kurie leistų įsitikinti nurodytų prognozių realumu, aukštu tikėtinumu ir pagrįstumu, kurie pagrįstų paskolos gavėjų deklaruojamas aplinkybes, skaičiavimus, veiklos rezultatus ir pan. Šiuo atveju Unijos organai, vykdydami atsakingą skolinimo (atitinkamai ir paskolos sutarčių pertvarkymo) praktiką, turėjo rūpintis paskolos sutarčių pertvarkymo sąlygų patikinimu, turėjo surinkti pakankamai informacijos, reikalingos įvertinti paskolos pertvarkymo riziką. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Unijos organai, siekdami įsitikinti verslo planuose, pateiktuose kartu su prašymais dėl paskolų sutarčių pertvarkymo, duomenų realumu, iš skolininkių reikalavo pateikti objektyvius duomenis, dokumentus ar skaičiavimus, pagrindžiančius verslo planuose nurodytus duomenis. Taigi, Unijos organai nesiėmė aktyvių veiksmų papildomai informacijai apie skolininkes surinkti, patikrinti nurodytos informacijos teisingumą, atlikti aktualios ir tikslios skolininkių finansinės padėties vertinimą.

245.                      Nepagrįsti atsakovų V. D., I. A. apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai, kad Unijos valdymo organai neprivalėjo atlikti papildomų vertinimų priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo. Vadovaujantis Unijos Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 222 punktu, Taisyklių IV skirsnio 4.5 papunkčiu, sprendimai dėl paskolų pertvarkymo priimami remiantis kliento prašymo, pateiktos informacijos, dokumentų, kredito rizikos ir užtikrinimo priemonių analizės išvadų pagrindu ta pačia tvarka kaip ir suteikiant paskolą. Taigi, Unijos valdymo organai, prieš priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo, privalėjo ne tik įvertinti skolininkių pateiktus prašymus ir verslo planus, bet ir vertinti papildomus duomenis, taip pat atlikti kredito rizikos ir užtikrinimo priemonių analizę.

246.                      Atkreiptinas dėmesys, kad pati Unija 2013 m. rugpjūčio 12 d. atlikusi Difera analizę (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 41) nurodė, kad projektas neatsiperka per paskolos laikotarpį, o bendras visų finansinių rodiklių vertinimas atitiko 4 balus, kas leidžia priskirti Difera prie aukštesnės nei vidutinės ir aukštos kredito rizikos klientų. Be to, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, jau vien tai, kad tiek Difera, tiek Good Factor iki paskolų sutarčių pertvarkymo net 8 kartus keitė / pratęsė galutinį viso projekto įgyvendinimo terminą, turėjo kelti Unijos organams abejonių dėl verslo planų realumo ir įmonių finansinių pajėgumų ir galimybių vykdyti įsipareigojimus Unijai pagal prašomas pertvarkyti sąlygas.

247.                      Nepagrįsti atsakovų D. A., V. D., I. A. argumentai, kad verslo planai negalėjo kelti abejonių ir dėl to, kad tiek projektai, tiek verslo planai buvo vertinami ne tik Unijos darbuotojų ir valdymo organų, tačiau ir NMA specialistų. Visų pirma, byloje nėra duomenų, kad NMA specialistai vertino verslo planus, kurie buvo pateikti kartu su prašymais pertvarkyti paskolų sutartis. Antra, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įvertinimu, kad vien tai, kad Difera ir Good Factor dar 2011 m. gegužės 24 d. ir atitinkamai 2011 m. vasario 3 d. su NMA buvo sudariusios paramos sutartis, savaime negali būti laikoma aplinkybe, atleidžiančia Unijos organus nuo pareigos savarankiškai įvertinti būtent Unijai, kaip finansų įstaigai, aktualius faktorius ir kriterijus priimant sprendimą dėl konkrečių paskolų išdavimo ir pertvarkymo, nes akivaizdu, kad aplinkybių, kriterijų, dokumentų, vertintinų suteikiant paramą iš ES struktūrinių fondų, bei aplinkybių, kriterijų ir dokumentų, vertintų suteikiant paskolą finansų įstaigoje, visuma nėra tapati ir identiška jau vien dėl skirtingos paramos ir paskolos sutarčių teisinės prigimties, tikslų ir pan. Taigi, nepaisant to, kad pirminiai skolininkių verslo planai buvo patikrinti joms teikiant NMA prašymus dėl paramos suteikimo, tačiau tai nereiškia, kad Unija, kaip finansų įstaiga, neturėjo tikrinti teikiamų verslo planų. Analogiškai vertinami ir atsakovų V. D., I. A. argumentai, kad skolininkių galimybes tinkamai ir laiku grąžinti pertvarkytus kreditus pagal turimą informaciją susiformavo ir nuo Unijos nepriklausantis bei individualų interesą turintis ŽŪPGF.

248.                      Nepagrįsti apelianto D. A. teiginiai, kad verslo planų analizės atlikimas buvo kredito analitiko, o jo nesant – paskolų vadybininko pareiga, todėl paskolų komiteto nariai visiškai pagrįstai laikė, kad atliekant kredito rizikos analizes buvo įvertinti Difera ir Good Factor verslo planai ir pakartotinai kvestionuoti juose pateiktų duomenų patikimumą, nesant dėl to jokių pastabų nei iš kredito analitiko, nei iš paskolų vadybininko, paskolų komiteto nariai pagrindo neturėjo. Šiuo atveju Unijos veiklą reglamentuojantys vidiniai dokumentai numatė kelių pakopų paskolos suteikimo / pertvarkymo procedūras, kuomet tiek paskolų komitetas, tiek valdyba, tiek stebėtojų taryba privalėjo savarankiškai įvertinti kitų organų ar / ir Unijos darbuotojų jiems pateiktą medžiagą, ją savarankiškai išanalizuoti bei dėl jos priimti savarankiškus sprendimus (žr. šios nutarties 220–221 papunkčius). Nors paskolų vadybininkai, paskolų administratoriai ir (ar) rizikos vertinimo specialistai dalyvavo prašymo suteikti / pertvarkyti paskolą nagrinėjimo, administravimo ir vertinimo procesuose, tačiau skirtingai nuo Unijos organų, savarankiškų sprendimų, susijusių su paskolos suteikimu ar pertvarkymu, nepriėmė. Taigi, apelianto D. A. argumentai, kad paskolų komiteto nariai neturėjo pakartotinai vertinti skolininkių pateiktų verslo planų atmestini kaip nepagrįsti.

249.                      Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad Difera ir Good Factor naujuose verslo planuose pateiktos prognozės Unijos organams turėjo kelti pagrįstų abejonių, tinkamai ir išsamiai argumentavo tokią išvadą, nurodė, kodėl tokie verslo planai turėjo kelti abejonių, todėl atsakovų V. D. ir I. A. apeliacinių skundų argumentai dėl netinkamo tokios teismo išvados argumentavimo atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl įmonių finansinės atskaitomybės dokumentų duomenų / rodiklių, kuriais tuo metu disponavo Unija

250.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime laikėsi pozicijos, kad Unijos valdymo organai netinkamai vertino turimus finansinės atskaitomybės dokumentus, nevertino finansinės atskaitomybės dokumentų prieš pertvarkant paskolas, dėl ko nesant duomenų apie realią skolininkų finansinę padėtį paskolų pertvarkymo metu (jiems esant blogiems), Unijos valdymo organams turėjo kilti abejonių dėl skolininkų mokumo.

251.                      Apeliantai V. D. (Unijos valdybos narys) ir I. A. (Unijos valdybos pirmininkė) savo apeliaciniuose skunduose nesutinka su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais. Apeliantų vertinimu, ginčo laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė pareigos rengti tarpinę finansinę atskaitomybę, o jeigu tokios ataskaitos buvo rengiamos, tai paprastai buvo daroma ne dažniau, nei kartą per ketvirtį. Be to, nei vienas lokalinis Unijos teisės aktas nenumatė, jog pertvarkant paskolą, būtina parengti ir pateikti tarpines finansines ataskaitas. Taigi, neegzistuojant tokiems dokumentams, Unijos valdymo organai tokių dokumentų nevertino ir negalėjo vertinti. Byloje esantys duomenys apie skolininkų finansinę būklę buvo realūs ir vertinti atsižvelgiant į skolininkų specifiką. Nei įstatyminis reguliavimas, nei Unijos lokaliniai teisės aktai nenumatė pareigos valdymo organų nariams rinkti kitą, Tvarkoje, Taisyklėse ar kituose Unijos aktuose neaptartą medžiagą ar duomenis, todėl jiems negali kilti atsakomybė už teismo neįvardintų, neaiškaus turinio, teisės aktuose nenumatytų pareigų nevykdymą.

252.                      Apeliantai D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniu skundu ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nesutinka su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais. Apeliantų vertinimu, kadangi skolininkų finansinės būklės vertinimas buvo kredito analitiko, o jo nesant – paskolų vadybininko funkcija, todėl tik šie asmenys ir galėjo nuspręsti, kokie dokumentai reikalingi kredito rizikos analizei atlikti. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai laikyti, kad kredito rizikos analizės nebuvo atliktos ar, kad paskolų komiteto posėdžio protokoluose fiksuotos žymos apie atliktus kredito rizikos vertinimus neatitinka tikrovės.

253.                      Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais apeliantų apeliacinių skundų argumentais.

254.                      Visų pirma, Unijos veiklą reglamentuojantys vidiniai dokumentai numatė, kad sprendimas suteikti / pertvarkyti paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai (Paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių IV skyriaus 3.1 papunktis). Antra, Unijos dokumentuose buvo nustatyta kelių pakopų itin didelių paskolų suteikimo / pertvarkymo sistema, įtraukiant į ją kuo daugiau subjektų, kaip tinkamiausio ir rūpestingiausio sprendimo priėmimo konkrečioje situacijoje priemonė (žr. šios nutarties 220–221 papunkčius). Kiekvienas iš minėtų subjektų, tai yra tiek paskolų komitetas, tiek valdyba, tiek stebėtojų taryba privalėjo savarankiškai įvertinti kitų organų ar (ir) Unijos darbuotojų jiems pateiktą medžiagą, ją savarankiškai išanalizuoti bei dėl jos priimti savarankiškus sprendimus, todėl apeliantų argumentai, kad valdymo organų nariams nekyla pareiga spręsti, kokie dokumentai reikalingi kredito rizikos analizei atlikti, nes pagal Unijos vidaus teisės aktus, t. y. paskolų vadybininko funkcija, atmestini kaip nepagrįsti.

255.                      Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023, pasisakydamas dėl paskolų komiteto ir valdybos narių veiksmų, šiems netinkamai atlikus įmonės finansinės būklės vertinimą, nurodė, kad „būnant atidiems ir rūpestingiems, paskolų komiteto ir valdybos nariams turėjo kilti abejonių dėl kitų <...> pateikiamų duomenų teisingumo, pateikiamų pelningumo prognozių, verslo plano realumo, tačiau paskolų komiteto ir valdybos nariai nesiėmė priemonių papildomai informacijai surinkti ir (ar) skolininkės nurodytos informacijos teisingumui patikrinti. Iš esmės pritartina ieškovės argumentams, kad prašant pertvarkyti paskolos sutartį unijai buvo pateikti tik skolininkės subjektyvūs, ekonominėmis prognozėmis nepagrįsti duomenys apie planuojamą <...> veiklos pelningumą“.

256.                      Iš 2013 m. lapkričio 21 d. Unijos paskolų komiteto, Unijos valdybos ir Unijos stebėtojų tarybos posėdžių protokolų matyti, kad sprendžiant Good Factor paskolos pertvarkymo klausimą buvo patikrintos Creditinfo ir PRDB duomenų bazės, taip pat buvo atliktas rizikos vertinimas.

257.                      Iš 2013 m. rugsėjo 25 d. Unijos paskolų komiteto, Unijos valdybos posėdžių protokolų ir 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdžio protokolo matyti, kad sprendžiant dėl Difera paskolos pertvarkymo buvo patikrintos Creditinfo ir PRDB (paskolų rizikos duomenų bazės) duomenų bazės, taip pat buvo atliktas rizikos vertinimas.

258.                      Taigi, byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Unijos organai elgėsi apdairiai, rūpestingai, prieš paskolos pertvarkymą susipažino su skolininkių buvusia realia turtine padėtimi ir gebėjimu įvykdyti sutartines prievoles. Pastebėtina tai, kad skolininkės, siekdamos pertvarkyti paskolas, prašė leisti nukreipti NMA gautinos paramos lėšas veiklai, o ne paskolų grąžinimui, kas reiškia, kad Unijos organai turėjo įvertinti aktualią / realią skolininkių finansinę padėtį ir jų gebėjimą įvykdyti įsipareigojimus Unijai. Vien Creditinfo ir PRDB duomenų bazių patikrinimas ar atliktas rizikos vertinas negalėjo Unijos paskolų komiteto, unijos valdybos ir stebėtojų tarybos nariams nekelti pagrįstų abejonių dėl skolininkių finansinės padėties.

Dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių reikšmės

259.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors Good Factor pateiktų prievolių užtikrinimo priemonių vertė buvo artima užtikrintos prievolės vertei, o Difera pateiktų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių vertė, kuri apie 1,4 karto viršijo pačios tuo metu buvusios užtikrintos prievolės vertę, galėtų atrodyti daugiau negu pakankamos, tačiau pačių paskolos sutarčių ir kredito įstaigų veikimo esmė yra būtent skolininko prievolės grąžinti jam suteiktą paskolą sulygta tvarka ir terminais tinkamo vykdymo siekimas, paskolos grąžinimas bei pelno palūkanų mokėjimas iš skolininko generuojamų pajamų (įvairių pirminių šaltinių), o ne iš skolininko pateiktų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių (antrinių – išvestinių šaltinių). Nagrinėjamos situacijos kontekste turėjo būti kompleksiškai įvertintos visos aplinkybės ir faktoriai, tai yra turėjo būti atsižvelgta į: i) aplinkybes dėl neatlikto įkeisto nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įvertinimo bei kitų pasitelktų užtikrinimo priemonių formalumo ir realaus neefektyvumo; ii) tai, kad net 43 proc. visų Difera prievolių užtikrinimo priemonių apdraudimo vertės ir net 57 proc. visų Good factor prievolių užtikrinimo priemonių vertės sudarė Garantijų fondo garantija, kuri Difera atveju buvo išmokėta tik labai nedidele apimtimi, o Good factor atveju – apskritai neišmokėta dėl tuo pat laikotarpiu lygiagrečiai vykdyto netinkamo paskolos administravimo.

260.                      Atsakovai V. D., I. A., D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniais skundais ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nesutiko su minėtais pirmosios instancijos teismo argumentais, susijusiais su paskolų įvykdymo užtikrinimu. Apeliantų argumentai iš esmės buvo grindžiami tuo, kad: i) teismo pozicija dėl paskolų įvykdymo užtikrinimo priemonių pakankamumo nėra aiški ir nuosekli; ii) teismas nepagrįstai teigia, kad pertvarkius paskolas, buvo pagerinta kredito gavėjų ir pabloginta Unijos padėtis; iii) byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad sprendimų pertvarkyti paskolas priėmimo metu nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių vertė buvo mažesnė ir neatitiko tikrovės.

261.                      Pagal Unijos įstatų 3.5 punktą, Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 27 punktą, Unija gali teikti paskolas tik jas užtikrinant bent viena CK numatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone: nekilnojamojo turto įkeitimu (hipoteka); kilnojamojo, finansinio turto, turtinių ir neturtinių teisių įkeitimu; laidavimu; garantija; netesybomis; kitomis Unijos valdybos ar Unijos paskolų komiteto nustatytomis priemonėmis, jei tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams.

262.                      Tvarkos 222 punktas numato, kad sprendimai dėl paskolų pertvarkymo priimami remiantis kliento prašymo, pateiktos informacijos, dokumentų, kredito rizikos ir užtikrinimo priemonių analizės išvadų pagrindu ta pačia tvarka, kaip ir suteikiant paskolą.

263.                      Paskolų teikimo ir administravimo taisyklėse (redakcija, įsigaliojusi 2013 m. gegužės 23 d.) nurodyta, kad sprendimus suteikti, pertvarkyti paskolas, nutraukti paskolos sutartis, išieškoti skolas priima unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui (15 punktas). Dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo pakankamumo sprendžia unijos organai, priimantys sprendimą dėl paskolos (30 punktas).

264.                      Pagal Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 30.3.1 papunktį, paskolos ir užtikrinimo priemonių vertės santykiui griežtesni nei įprastai reikalavimai, be kita ko, taikomi ir esant blogesnei nei 2 rizikos grupei ar kitais aukštesnės ar sunkiau prognozuojamos rizikos atvejais (pvz., paskolų gavėjams, kurių pajamos gali reikšmingai kisti: dividendų, pajų pajamos, nekilnojamojo turto pajamos, pajamos iš investicinės veiklos arba nekilnojamojo turto pardavimo pajamos ir pan.) arba dėl kurių pajamų tvarumo abejojama; kai paskolos ir paskolos gavėjo gaunamų pajamų valiuta skiriasi ir kt. Tvarkos 44 punktas nustato, kad įkeičiamas ir įkeistas turtas turi būti įvertintas pagal Unijos Paskolų užtikrinimo priemonių vertinimo tvarkos reikalavimus.

265.                      Paskolų užtikrinimo priemonių vertinimo 19 punktas nustato, kad unijai įkeičiamas, įkeistas, perimtas turtas, išskyrus atsargas ir kitą tvarkoje nurodytą turtą, turi būti įvertintas turto vertintojų. Turtas gali būti nevertinamas šioje tvarkoje nustatytais atvejais arba esant unijos valdybos ir paskolų komiteto sprendimui (20 punktas). Turto vertinimą vykdo nepriklausomi vertintojai, esantys Unijos valdybos patvirtintame rekomenduotinų nepriklausomų vertintojų sąraše, išimtinais atvejais – nepriklausomi vertintojai, kurie nėra įtraukti į šį sąrašą, jei tam konkrečiu atveju pritarė Unijos valdyba ir paskolų komitetas, unijos vidaus vertintojas (21 punktas). Užduotis dėl turto vertinimo teikia unijos paskolų vadybininkai bei darbuotojai, administruojantys paskolas, įkeitimą, unijos nuosavą ir perimtą turtą; jie yra atsakingi už savalaikį turto įvertinimo įvykdymą, atnaujinimą (22 punktas). Turtas turi būti įvertinamas: prieš priimant sprendimą dėl paskolos suteikimo; šioje tvarkoje nustatytu periodiškumu po paskolos suteikimo vykdomas pakartotinis turto vertinimas; iškilo būtinumas tai atlikti dėl kitų priežasčių ir t.t. (23 punktas). Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita ir kokybės kontrolės aktas, pateikiami prieš priimant sprendimą dėl paskolos suteikimo, turi būti sudaryta ne seniau kaip prieš 6 mėnesius, nebent Unijos valdyba ir paskolų komitetas nuspręs kitaip (36 punktas). Jei įkeičiamas nenaudotas ilgalaikis kilnojamasis turtas, kuris yra įsigyjamas tiesiogiai iš šio kilnojamojo turto gamintojo, oficialaus gamintojo atstovo ar iš įmonės, laimėjusios šio turto tiekimo konkursą, kurio rezultatus patvirtino trečioji šalis (pvz., ES paramos administratorius ir pan.), kilnojamojo turto vertinimas gali būti neatliekamas (38 punktas). Kilnojamojo, finansinio ir nematerialaus turto vertinimo ataskaita ir kokybės kontrolės aktas pateikiami prieš priimant sprendimą dėl paskolos suteikimo, turi būti sudaryta ne seniau kaip prieš 3 mėnesius, nebent Unijos valdyba ir paskolų komitetas nuspręs kitaip (41 punktas) Nematerialaus turto vertė paprastai prilyginama 0. Išimtinais atvejais gali būti priimamam tokio turto vertinimo ataskaita, jei ją atliko verslo vertintojo eksperto kvalifikaciją turintis vertintojas, turtas įkeičiamas ir perduodamas Unijai (47 punktas). Įkeičiamų lėšų vertė prilyginama jų faktinei sumai, jeigu lėšos yra įkeičiamos ir perduodamos Unijai. Jei lėšomis leidžiama disponuoti, jų vertė prilyginama 0 (49 punktas). Laidavimo ir garantijos vertė prilyginama mažesnei iš sumų: laidavimo / garantijos dokumente nurodytos laidavimo / garantijos sumos ir laidavimu užtikrintos prievolės likučio (50 punktas) (3 t., b. l. 30–37).

266.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad Difera paskolos atveju, skolininkės prievolių pagal Paskolos sutartį 1 įvykdymo užtikrinimui buvo taikomos šios įsipareigojimų užtikrinimo priemones: nekilnojamojo turto (7786/49713 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)) įkeitimas (hipoteka); lėšų, gautinų iš NMA pagal Paramos sutartį 1, įkeitimas; Paskolos sutartyje 1 nurodytos technikos įkeitimas; ŽŪPGF garantija (ne mažiau kaip 70 proc. paskolos sumos); finansinis užstatas – visų esamų ir būsimų lėšų skolininkės vardu atidarytoje sąskaitoje pas ieškovę įkeitimas.

267.                      Good factor paskolos sutarties atveju, skolininkės prievolių pagal Paskolos sutartį 2 įvykdymo užtikrinimui buvo taikomos šios įsipareigojimų užtikrinimo priemones: lėšų, gautinų iš NMA pagal Paramos sutartį 2, įkeitimas; ŽŪPGF garantija (ne mažiau kaip 50 proc. paskolos sumos); baldų gamybos technologinės įrangos, įsigytos įgyvendinant investicinį projektą įkeitimas; negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties teisių įkeitimas.

268.                      Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų apeliaciniuose skunduose išdėstyta nuomone, kad pirmosios instancijos teismo pozicija dėl paskolų vykdymo užtikrinimo pakankamumo nėra aiški ir nuosekli: teismas teigdamas, kad įsipareigojimų užtikrinimo priemonės tiek Difera, tiek Good Factor paskolų atvejais buvo tinkamos ir pakankamos, tuo pačiu metu teigia, kad pertvarkius paskolas buvo pagerinta kredito gavėjų ir pabloginta Unijos padėtis. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas atitinkamas išvadas dėl paskolų užtikrinimo priemonių padarė išsamiai ištyręs byloje esančių įrodymų visetą (tai yra ištyręs paskolų užtikrinimo priemones, taikytas tiek pirminių paskolų atveju, tiek paskolos pertvarkius). Vien tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl paskolų užtikrinimo priemonių vertinimo, nesuponuoja išvados, kad teismo pozicija dėl paskolų vykdymo užtikrinimo pakankamumo nėra aiški ir nuosekli.

269.                      Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pertvarkius Difera paskolą, Unijos padėtis buvo pabloginta, nes: i) paskolos grąžinimo Unijai terminas buvo pratęstas net 5 metams, tai yra iš 2013 m. spalio 15 d. į 2018 m. rugsėjo 5 d.; ii) paskolos grąžinimo pradžia numatyta tik 2014 m. balandžio 5 d.; iii) sumažinta taikyta palūkanų norma – nuo 20 proc. iki 10 proc.; iv) atsisakyta buvusio įsipareigojimo iš NMA gautas ir gautinas paramos lėšas nukreipti būtent prievolių pagal sutartį su Unija vykdymui ir paskolos grąžinimui, leidžiant tokias lėšas nukreipti Difera apyvartinėms lėšoms pagal naujai pateiktą Verslo planą. Taip pat ir Good Factor paskolos atveju. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pertvarkius Good Factor paskolą: i) paskolos grąžinimo Unijai terminas buvo pratęstas net 5 metams; ii) paskolos grąžinimo pradžia numatyta tik 2014 m. balandžio 5 d.; iii) atsisakyta buvusio įsipareigojimo iš NMA gautas ir gautinas paramos lėšas iš karto nukreipti būtent prievolių pagal sutartį su Unija vykdymui ir paskolos grąžinimui, leidžiant tokias lėšas nukreipti Good Factor apyvartinėms lėšoms pagal naujai pateiktą Verslo planą. Taigi, pertvarkius tiek Difera, tiek Good Factor paskolų sutartis, buvo ne tik prailginti paskolų grąžinimo terminai, bet ir atsisakyta realaus paskolų grąžinimo šaltinio (NMA paramos lėšų), nors pagal Paskolos sutartį 1 (Difera atveju) NMA paramos lėšos turėjo dengti didelę dalį paskolos sumos, o pagal Paskolos sutartį 2 (Good Factor atveju) NMA paramos lėšos turėjo dengti visą paskolos sumą.

270.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad viena pagrindinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių buvo ŽŪPGF suteikta garantija, kuria Difera atveju, buvo užtikrintas ne didesnės nei 70 proc. paskolos sumos grąžinimas, Good Factor atveju – ne didesnės nei 50 proc. paskolos sumos grąžinimas. Nors atsakovė I. A. teigia, kad garantinės išmokos buvo negautos ne dėl jos kaltės, tačiau tai nėra pagrindas netaikyti atsakovei atsakomybės, kadangi jos veiksmuose yra objektyvus bendrininkavimas.

271.                      Nors apeliantai akcentuoja, kad tiek po Difera Paskolos sutarties 1 pertvarkymo, tiek po Good Factor Paskolos sutarties 2 pertvarkymo, paskolų įvykdymo užtikrinimo priemonių vertė viršijo užtikrinamos prievolės dydį, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad užtikrinimo priemonių vertė buvo didesnė nei prievolės dydis, negali lemti vertinimo, kad paskolos grąžinimas bus tinkamai užtikrintas. Kaip teisingai pabrėžė pirmosios instancijos teismas, vertinant prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pakankamumą, reikia kompleksiškai, neformaliai ir visapusiškai vertinti prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones ir jų realų efektyvumą.

272.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendimas pertvarkyti paskolą turėjo būti priimtas visapusiškai įvertinus, be kita ko, ir kredito gavėjo galimybes grąžinti paskolą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės skirtos tik kraštutiniams „nesėkmės“ atvejams – kai skolininkas gera valia nevykdo ar netinkamai vykdo prievolę. Atsakovų tikėjimasis paskolų grąžinimo vien iš pasitelktų užtikrinimo priemonių, t. y. iš antrinių – išvestinių, ultima ratio paskolos grąžinimo šaltinių, tuo pačiu neįsitikinant skolininko nurodytų duomenų dėl tinkamo būsimo pačių paskolos sutarčių vykdymo teisingumu, negali būti vertinamas kaip tinkama taktika, atsakingo skolinimo principo įgyvendinimas. Šiuo atveju Unijos organai, tame tarpe ir apeliantai, privalėjo įsitikinti skolininkių pajėgumu ir realiomis galimybės įgyvendinti verslo planus ir grąžinti paskolas, turėjo tinkamai įvertinti su paskolos grąžinimu susijusias rizikas, o ne tikėtis paskolų grąžinimo vien iš skolininkių pasiūlytų užtikrinimo priemonių. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, apeliantų argumentus dėl prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių pakankamumo, atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl paskolų pertvarkymo klausimo formalios, skubios ir paviršutiniškos nagrinėjimo procedūros

273.                      Pirmosios instancijos teismas vertino, kad faktinių aplinkybių visuma kelia abejonių dėl objektyvaus Unijos organų narių gebėjimo visapusiškai ir išsamiai susipažinti su jiems pateiktu svarstyti klausimu ir visa susijusia medžiaga, ją įvertinti, išanalizuoti bei suformuoti savo nuomonę, tačiau, priešingai, rodo, tikėtina, formalų, skubotą, paviršutinišką klausimų sprendimo procedūrą.

274.                      Atsakovas D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniu skundu ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nesutinka su minėta pirmosios instancijos teismo išvada. Apeliantų nuomone, tai, kad paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimai buvo priimti tą pačią dieną ar 2 dienų skirtumu, savaime nereiškia, jog vyko formali, skubota, paviršutiniška klausimų sprendimo procedūra, kas galėtų būti laikoma pažeidimu.

275.                      Teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su apeliantų teiginiais, kad nė vienas Unijos vidaus teisės aktas nenumato, koks laiko tarpas turi skirti Unijos paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos sprendimus. Kita vertus, sprendimas suteikti / pertvarkyti paskolą priimamas tada, kai skirtinguose lygmenyse atitinkamas Unijos organas visapusiškai įvertina skolininko mokumą, pajamos, turtą bei kitus galinčius nulemti paskolos grąžinimą veiksnius (Taisyklių III dalies 3.1 papunktis; Tvarkos 222 punktas) ir tik tada, kai prieš tai buvęs Unijos organas jį įvertina ir pateikia jam su savo išvadą.

276.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 9 d. Difera pateikė ieškovei prašymą dėl paskolos pertvarkymo. 2013 m. rugsėjo 25 d. Unijos paskolų komitetas pritarė Paskolos sutarties 1. 2013 m. rugsėjo 25 d. Unijos valdyba pritarė Difera Paskolos sutarties 1 pertvarkymui. Valdyboje už nurodytą sprendimą balsavo: valdybos pirmininkė ir administracijos vadovė I. K. ir valdybos narys V. D.. 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų taryba pritarė Difera Paskolos sutarties 1 pertvarkymui (žr. šios nutarties 133–135, 137 punktus).

277.                      Taip pat bylos duomenis nustatyta, kad 2013 m. spalio 21 d. Good Factor pateikė Unijai prašymą dėl paskolos pertvarkymo. 2013 m. lapkričio 21 d. Unijos paskolų komitetas pritarė Paskolos sutarties 2 pertvarkymui. 2013 m. lapkričio 21 d. Good Factor Paskolos sutarties 2 pertvarkymui pritarė tiek Unijos valdyba, tiek stebėtojų taryba (žr. šios nutarties 158–160 punktus).

278.                      Taigi, nagrinėjamu atveju Good Factor paskolos pertvarkymo atveju, visų trijų Unijos organų – paskolos komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos – sprendimai pritarti paskolos pertvarkymui buvo priimti tą pačią dieną – 2013 m. lapkričio 21 d.; Difera paskolos pertvarkymo atveju, paskolų komiteto ir valdybos sprendimai pritarti paskolos pertvarkymui buvo priimti tą pačią dieną – 2013 m. rugsėjo 25 d., o stebėtojų tarybos sprendimas – vos po dviejų dienų – 2013 m. rugsėjo 27 d.

279.                      Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išreikštomis abejonėmis dėl objektyvaus Unijos organų narių gebėjimo visapusiškai ir išsamiai susipažinti su jiems pateiktu svarstyti klausimu ir visa susijusia medžiaga, ją įvertinti, išanalizuoti ir suformuoti savo nuomonę. Juolab kad kiekvienas Unijos organas sprendimą dėl pateikto prašymo pertvarkyti paskolą galėjo priimti tik tada, kai prieš tai buvęs Unijos organas jį įvertino ir pateikė jam savo išvadą (susirinkimo protokolą). Tuo tarpu vien rėmimasis paskolų vadybininko išvadomis ir siūlymais, neanalizuojant ir nevertinant realios situacijos, neatitinka ne tik Unijos vidinių teisės aktų, numatančių kiekvieno Unijos organo savarankišką vertinimą ir analizę, bet ir Atsakingojo skolinimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos banko, kuriose be kita ko, reikalavo, kad kredito įstaigos, prieš priimdamos sprendimą suteikti kreditą, visokeriopai įvertina kredito gavėjo gebėjimą grąžinti kreditą ir sumokėti visas su juo susijusias įmokas (žr. minėtų nuostatų 7.1 papunktį). 

Dėl bendrų tuo metu egzistavusių paskolų suteikimo Unijoje sistemingų trūkumų ir konkrečiai paskolų Difera bei Good factor suteikimo trūkumų, konstatuotų finansų įstaigų priežiūrą atliekančio Lietuvos banko

280.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Lietuvos banko tikslinio inspektavimo, vykusio laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., ataskaitoje konstatuotus tiek bendrus Unijos esminius paskolų suteikimo vertinimo proceso trūkumus, tiek konkrečius trūkumus, susijusius su Difera bei Good Factor paskolomis, nusprendė, kad minėtoje ataskaitoje pateiktos išvados yra itin aktualios nagrinėjamos bylos atveju ir papildomai patvirtina Unijos organų narių aplaidų, neatidų ir itin formalų savo pareigų vykdymą / nevykdymą.

281.                      Apeliantai D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniu skundu ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo apeliaciniame skunde nurodė, kad minėtoje Lietuvos banko ataskaitoje nėra nė vienos pastabos, pateiktos Unijos paskolų komiteto atžvilgiu. Ataskaitoje nurodyti kredito rizikos vertinimo, skolininkų įsipareigojimų kontrolės, administravimo ir kiti trūkumai, vadovaujantis Unijoje galiojusiais teisės aktais, nepatenka į paskolų komiteto kompetencijos ribas. Byloje nėra nė vieno įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti, jog paskolų komitetui priimant sprendimus dėl paskolų pertvarkymo turėjo būti aišku, kad paskolos nebus sugrąžintos.

282.                      Apeliantė I. A. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Lietuvos banko ataskaitą vertino kaip dokumentą, kuriame jau konstatuoti neteisėti veiksmai ir suteikė ataskaitai privalomo neteisėtus veiksmus konstatuojančio dokumento teisinę galią. Apeliantės vertinimu, teismo pozicija dėl inspektavimo ataskaitos, kaip didesnę įrodomąją galią turinčio dokumento, yra dviprasmiška ir nenuosekli. Nors konstatuodamas neva atliktus neteisėtus veiksmus teismas laikėsi pozicijos, kad šis dokumentas yra didesnę įrodomąją galią turintis įrodymas, tačiau analogiškų išvadų dėl šio įrodymo galios atsakovų argumentų kontekste nedaro.

283.                      Apeliantė L. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad besąlygiškai remtis Lietuvos banko tikslinio inspektavimo ataskaita negalima, nes joje išdėstoma kritika juridiniam asmeniui – Unijai, minimos tvarkos, lokaliniai aktai, tai yra pateikiama kritika vidinei sąrangai, procesams, lokaliniams aktams ir procedūroms, tačiau neanalizuojama individuali konkrečių asmenų atsakomybė.

284.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį ir Lietuvos banko ataskaitą, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Unijos organų narių neteisėtų veiksmų, pagrįstai rėmėsi Lietuvos banko pateikta inspektavimo ataskaita kaip rašytiniu įrodymu, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Unijos organų narių neteisėtų veiksmų, nors ir atsižvelgė į Lietuvos banko pateiktą inspektavimo ataskaitą, tačiau savo išvadą dėl neteisėtų Unijos organų veiksmų grindė byloje esančių įrodymų visuma.

285.                      Nors kaip pagrįstai nurodo apeliantai, Lietuvos banko atliktoje tikslinio inspektavimo ataskaitoje nėra individualizuojami kiekvieno Unijos organo nario veiksmai, tačiau tikslinio inspektavimo metu nustatyti bendri Unijos organų paskolų suteikimo vertinimo proceso veiksmai leidžia teismui įvertinti aplinkybes, susijusias su Unijoje atliekamu rizikos vertinimu prieš suteikiant paskolas bei Unijoje vykdoma paskolų administravimo praktika. O tai, įvertinus kitas pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su konkrečiais kiekvieno Unijos organo (Unijos paskolų komiteto, Unijos valdybos ir Unijos stebėtojų tarybos) veiksmais, sudarė pagrindą spręsti apie neteisėtus Unijos organų veiksmus. Be to, kaip jau buvo minėta, paskolų suteikimas / pertvarkymas vyko pakopų sistemos principu ir galutinis sprendimo dėl paskolos suteikimo / pertvarkymo rezultatas priklausė iš esmės nuo visų Unijos organų sprendimų. Taigi, nors Lietuvos banko atliktoje tikslinio inspektavimo ataskaitoje nebuvo konkrečiai nurodyti kiekvieno Unijos organo neteisėti veiksmai, tačiau Lietuvos banko nustatytų aplinkybių visuma sudarė pagrindą spręsti dėl neteisėtų Unijos organų priimtų sprendimų suteikiant paskolas.

Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų administruojant Difera ir Good factor paskolas

286.                      Pirmosios instancijos teismas konstatavo neteisėtus Unijos paskolų komiteto veiksmus netinkamai administruojant Difera ir Good Factor paskolas.

287.                      Apeliantai D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniu skundu ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nurodo, kad nei Ataskaitoje, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. ir 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimuose nėra argumentų, kurie kaip nors būtų susiję su paskolų komiteto narių veiksmais ar neveikimu. Priešingai, yra konstatuota, jog pati Unija netinkamai kontroliavo paskolų panaudojimą. Paskolų komiteto nariai jokios paskolų panaudojimo pagal paskirtį patikros neturėjo atlikti, taip pat paskolų komiteto nariai neturėjo kontroliuoti paskolų administravimą ir jos kontrolę atliekančių asmenų. Kaip minėta, paskolų administravimo priežiūra iš esmės reiškė tik atitinkamų veiksmų atlikimą po to, kai būdavo gaunama informacija iš paskolų vadybininkų apie netinkamai vykdomus įsipareigojimus, todėl paskolų administravimo priežiūra nėra ir negali būti prilyginama nei paskolų administravimui, nei paskolų administravimo kontrolei.

288.                      Teisėjų kolegija nesutinka su minėtais apeliantų argumentais. Visų pirma, Unijos paskolų komiteto Reglamento 1.1 papunktyje numatyta, kad tai organas, kuris nagrinėja su kreditavimo veikla susijusius klausimus, įvertina paskolų riziką, teikia pasiūlymus unijos stebėtojų tarybai, valdybai ir padaliniams dėl paskolų teikimo, administravimo, sandorių sąlygų, kreditavimo veiklos tobulinimo ir atlieka kitas funkcijas. Paskolų komiteto darbo reglamento 4.1 papunktyje apibrėžtos paskolų komiteto funkcijos, be kita ko, ir paskolų komiteto pareiga prižiūrėti paskolų administravimą (Reglamento 4.1.3 papunktis). Taigi, Unijos vidaus teisės aktai numatė Unijos paskolų komiteto funkciją prižiūrėti, kaip yra vykdomas paskolų administravimas. Antra, tai, kad Unijos paskolų komitetui atitenka atsakomybė už netinkamą suteiktų paskolų administravimą, konstatavo ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Unijos paskolų komitetui, kaip paskolų administravimo priežiūros organui, kyla atsakomybė už netinkamą jiems priklausančios funkcijos prižiūrėti paskolų administravimą vykdymą ar šios funkcijos nevykdymą, t. y. už nevykdomą ar netinkamai vykdomą paskolų administravimo priežiūrą.

289.                      Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. ir 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimuose nėra argumentų, kurie kaip nors būtų susiję su paskolų komiteto narių veiksmais ar neveikimu. Priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent minėtuose įsiteisėjusiuose Lietuvos apeliacinio teismo procesiniuose sprendimuose buvo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl Unijos nevykdytos / netinkamai vykdytos paskolos sutarčių su Difera ir Good Factor vykdymo priežiūros, atitinkamai netinkamai vykdyto paskolų administravimo, kiek tai susiję su paskolos lėšų panaudojimu atsiskaitymui su dar nepagamintos, nepristatytos, neperduotos skolininkėms ir neįkeistos Unijai įrangos tiekėjais/pardavėjais. Taigi, minėtuose procesiniuose dokumentuose konstatuotos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados dėl netinkamos paskolų administravimo priežiūros suponuoja išvadą vertinti Unijos paskolų komiteto veiksmus neteisėtus.

290.                      Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ir sprendė dėl neteisėtų Unijos paskolų komiteto narių L. L., L. P. ir D. A. veiksmų šiems netinkamai prižiūrint Difera ir Good Factor paskolų administravimą. Apeliaciniuose skunduose nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje.

Dėl Unijos paskolų komiteto (jo narių) kitų argumentų

291.                      Apeliantai L. P. (Unijos paskolų komiteto narė), D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniuose skunduose, o L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo, kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas, susijusias su paskolų komiteto narių neteisėtais veiksmais:

291.1.                      Apeliantė L. P. teigia, kad priimant skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad L. P. priimtu sprendimu pertvarkyti Difera paskolą buvo padaryta žala, kad L. P. pažeidė pareigą administruoti suteiktą paskolą Difera. Nors teismas rėmėsi Lietuvos banko 2014 m. sausio 31 d. tikslinio inspektavimo ataskaita, tačiau joje nėra analizuojama ar už nurodomus veiksmus / neveikimą gali būti atsakingas konkretus asmuo ar koks kitas asmuo. Teismas turėjo individualizuoti civilinę atsakomybę, tai yra konstatuoti, kad žala kilo būtent dėl konkretaus atsakovo veiksmų ar neveikimo.

291.2.                      Apeliantas D. A. apeliaciniame skunde (atitinkamai ir L. L. prisidėjime prie apeliacinio skundo) teigia, kad

pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad D. A., kaip paskolų komiteto narys, netinkamai, atsainiai, aplaidžiai ir nerūpestingai įvertino abiejų įmonių finansinę padėtį bei būklę, patikimumą, jų pateiktus verslo planus, paskolos grąžinimo šaltinius ir kitus reikšmingus faktorius, nepagrįstai paskolų komiteto nariams perkėlė paskolų vadybininkui ir kredito analitikui taikomas pareigas. Paskolų komiteto nariams nekeliama pareiga tikrinti, ar paskolų vadybininkas ir kredito analitikas tinkamai atliko savo funkcijas. Paskolų komitetą pasiekia jau išanalizuota ir paskolų vadybininko bei kredito analitiko įvertinta medžiaga, todėl nesant neigiamų išvadų ir siūlymų priimti neigiamą sprendimą, paskolų komitetas neturi pagrindo abejoti pateiktų dokumentų ir informacijos patikimumu. Paskolų komiteto nariai neturėjo jokios pareigos rinkti kokius nors dokumentus.

292.                      Teisėjų kolegijos vertinimu nors apeliantai (Unijos paskolų komiteto pirmininkas ir jo nariai) bando paneigti Unijos paskolų komiteto narių pareigas ir perkelti atsakomybę paskolų vadybininkams, tačiau tai prieštarauja KUĮ ir Unijos vidiniam teisiniam reguliavimui.

293.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, o šalys to ir neginčijo, kad tiek Paskolos sutartis 1, tiek Paskolos sutartis 2 buvo skirtos investicinių projektų finansavimui, o pagrindinės suteiktų paskolų dalys turėjo būti grąžintos Unijai, skolininkėms gavus paramos lėšas iš NMA. Vadovaujantis Taisyklių IV skyriaus 2.5 papunkčiu, sprendimus dėl verslo paskolų suteikimo gali priimti tik Unijos valdyba, esant paskolų komiteto pritarimui, o teikiant verslo arba investicines paskolas, be 2.2. nurodytų procedūrų valdyba ir paskolų komitetas privalo: įvertinti verslo plano / investicinio projekto ekonominį pagrįstumą ir jo įgyvendinimo galimybes bei numatyti galimus paskolos grąžinimo būdus, jei verslo planas / investicinis projektas būtų neįgyvendintas arba įgyvendintas nepilnai; įvertinti ir nustatyti, kur bus tiksliai panaudojamos skolinamos lėšos; įvertinti paskolos grąžinimo šaltinių pagrįstumą ir kt. Taigi, kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinius skundus nurodė ieškovė, Unijos paskolų komitetas turėjo itin atidžiai įvertinti skolininkių pateiktus prašymus dėl paskolų pertvarkymo bei keičiant pagrindinį šaltinį, iš kurio bus tenkinami Unijos reikalavimai (iš gautinų paramos lėšų į planuojamas gauti pajamas), turėjo būti skiriamas itin didelis dėmesys skolininkių teikiamoms pajamų prognozėms.

294.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad sprendimą dėl nuostolingų paskolų Difera ir Good Factor pertvarkymo priėmė Unijos valdyba, turėdama Unijos paskolų komiteto sutikimą. Nors tiek Difera, tiek Good Factor vykdė investicinius projektus ir prašė pertvarkyti paskolas taip, jog įsipareigojimai Unijai būtų vykdomi iš investicinės veiklos, kuri pertvarkymo metu dar net nebuvo pradėjusi generuoti pajamų, tačiau nei vienas iš Unijos paskolų komiteto narių, teikdami Unijos valdybai sutikimą dėl paskolų pertvarkymo, neišreiškė susirūpinimo ar abejonių dėl nurodytų aplinkybių, taip pat nekėlė klausimo dėl skolininkių finansinio pajėgumo grąžinti paskolas, neprašė atnaujinti duomenis apie paskolų grąžinimo užtikrinimo priemonių vertę, taip pat neprotestavo paskolų komiteto sprendimo, priešingai – vienbalsiai pritarė nuostolingos paskolos pertvarkymui, dėl ko Unija neteko galimybės susigrąžinti suteiktos paskolos. Taigi, Unijos paskolų komitetas netinkamai vykdė suteiktos paskolos administravimo priežiūrą. Nurodytų veiksmų visuma leidžia teismui konstatuoti netinkamą Unijos paskolų komiteto narių įstatyme nustatytų pareigų vykdymą (KUĮ 13 straipsnio 9 dalis, CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

295.                      Atsižvelgiant į tai, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Unijos paskolų komitetui priimant atitinkamus sprendimus dėl skolininkių Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo, paskolų komiteto pirmininkui, kuris priskirtinas prie Unijos valdybos valdymo organų, atsakomybė už Unijai padarytą žalą kildinama pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, o dėl buvusių Unijos paskolų komiteto narių, kurie nepriskirtini prie Unijos valdymo organų – atsakomybė už galimai priimtais sprendimais Unijai padarytą žalą kyla bendraisiais civilinės atsakomybės pagrindais pagal CK 6.245 straipsnio 4 dalį, 6.246 straipsnį, 6.263 straipsnį.

296.                      Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad Unijos paskolų komiteto nariams neturėtų būti taikoma atsakomybė už konkrečių paskolų sutarčių tinkamo įgyvendinimo nekontroliavimą, kadangi, kaip pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, jų veiksmai buvo vertinami ir atmesti įsiteisėjusiais Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais anksčiau išnagrinėtose bylose:

296.1.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019, kuriuo buvo iš dalies patenkintas Unijos ieškinys ŽŪPGF dėl garantinės išmokos priteisimo pagal Difera išduotą garantiją, konstatuota, jog: Unija turėjo pareigą kontroliuoti, kaip skolininkė Difera vykdo atsiskaitymus už įrangą, kuri iš dalies finansuojama Unijos paskolintomis lėšomis; Unija nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad reikalavo, jog Difera pateiktų prekių priėmimo–perdavimo aktus, prekės eksploatacijos priėmimo–perdavimo aktą (sprendimo 42 punktas), o pateikti įrodymai nepatvirtina pakankamos paskolos sutarties vykdymo priežiūros (sprendimo 43 punktas); pati Unija neprieštaravo, kad dalis Difera gautinos paramos lėšų būtų nukreipta ne kreditui dengti, o likusiai įrangai įsigyti, nors minėtų mokėjimų atlikimo metu ta įrangos dalis skolininkei nebuvo perduota ir prekės eksploatacijos priėmimo – perdavimo aktas nebuvo pasirašytas (sprendimo 43 punktas); iš pateikto verslo apžiūros akto matyti, kad Unijos atstovai nustatė, kad trūksta dalies įrangos, šiuos trūkumus planuojama panaikinti iki 2014 m. rugsėjo 30 d., tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad Unija, kaip Difera kreditorė, suėjus minėtam terminui ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama, kad skolininkei būtų perduota likusi įranga arba sugrąžinta tiekėjai sumokėta pinigų suma už šią įrangą (sprendimo 45 punktas).

296.2.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019, kuria buvo atmestas Unijos ieškinys ŽŪPGF dėl garantinės išmokos priteisimo pagal Good Factor išduotą garantiją, bei konstatuota, jog: Unija ir Good factor susitarė dėl sąlyginio maksimaliojo baldų ruošinių frezavimo, gręžimo, skobimo, šlifavimo ir kitokio apdirbimo staklių, įkeitimo, tačiau šios staklės nebuvo pristatytos ir perduotos skolininkei Good Factor, todėl akivaizdu, kad jos liko neįkeistos Unijai, nors taip ir buvo numatyta Paskolos sutartyje 2 (nutarties 22 punktas); nors neturėdama duomenų apie CNC 5 ašių apdirbimo staklių pagaminimą ir paruošimą pristatyti skolininkei, Unija, turėdama pareigą rūpestingai administruoti Paskolos sutartį 2, atidžiai sekti kredito būklę, elgėsi neatsakingai bei rizikingai, nesiėmė jokių priemonių, kad įsitikintų, jog CNC 5 ašių apdirbimo staklės iš tiesų yra pagamintos ir bus pristatytos skolininkei, o vėliau ir įkeistos Unijai, tokiu būdu nesilaikė ir garantijos sąlygų, todėl ŽŪPGF turėjo pagrįstą teisę atsisakyti vykdyti susitarimą dėl garantijų (nutarties 23 punktas).

297.                      Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad minėtuose įsiteisėjusiuose procesiniuose sprendimuose teismų nustatytos aplinkybės ir padarytos išvados dėl Unijos nevykdytos / netinkamai vykdytos paskolos sutarčių su Difera ir Good Factor vykdymo priežiūros, atitinkamai netinkamai vykdyto paskolų administravimo, kiek tai susiję su paskolos lėšų panaudojimu atsiskaitymui su dar nepagamintos, nepristatytos, neperduotos skolininkėms ir neįkeistos Unijai įrangos tiekėjais/pardavėjais, negali būti ginčijamos, kvestionuojamos ar kitaip vertinamos šiuo metu nagrinėjamoje civilinėje byloje.

298.                      Kaip jau buvo minėta, Unijos paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.9 papunktyje yra numatyta Unijos paskolų komiteto funkcija vykdyti / kontroliuoti kitas su kredito rizikos valdymu susijusias funkcijas. Paskolų teikimo ir administravimo tvarkos 8 ir 9 punktuose numatyta, kad paskolos panaudojimo pagal paskirtį kontrolės veiksmus atlieka Unijos darbuotojai, vykdantys paskolų administravimo funkcijas <...>; šių veiksmų nuolatinę kontrolę vykdo paskolų vadybininkai, esant reikšmingoms mokėjimų sumoms ir kitais valdybos numatytais atvejais – administracijos vadovas ar Paskolų komiteto pirmininkas. Kadangi minėtais Lietuvos apeliacinio teismo procesiniais sprendimais (žr. šios nutarties 296 punktą) buvo konstatuoti faktai ir aplinkybės, susijusios su netinkamu paskolų, suteiktų Difera ir Good Factor, kontroliavimu, todėl šiuo atveju yra pagrindas vertinti buvusių Unijos paskolų komiteto neteisėtus veiksmus jiems netinkamai kontroliuojant paskolų panaudojimą.

299.                      Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kad paskolų komitetą pasiekia jau išanalizuota ir paskolų vadybininko bei kredito analitiko įvertinta medžiaga, todėl nesant neigiamų išvadų ir siūlymų priimti neigiamą sprendimą, paskolų komitetas neturi pagrindo abejoti pateiktų dokumentų ir informacijos patikimumu. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023 vertindamas Unijos paskolų komiteto civilinės atsakomybės klausimą, nurodė, kad nors, paskolų vadybininkai ir (ar) rizikos vertinimo specialistai dalyvavo prašymo suteikti paskolą vertinimo procese, tačiau, skirtingai nuo unijos valdybos ir paskolų komiteto, savarankiškų sprendimų, susijusių su paskolos suteikimu, nepriėmė. Pažymėtina, kad paskolų vadybininko ar kito darbuotojo atliktas paskolos gavėjo bendrosios ir finansinės būklės įvertinimas nėra pagrindas skirti paskolą prašytojui. Remiantis Unijos paskolų suteikimo ir administravimo tvarka, paskolos vadybininko ar kito darbuotojo atliktas pirminis paskolos prašytojo bendros ir finansinės būklės bei paskolos rizikos įvertinimas yra perduodamas svarstyti paskolų komitetui ir tik pastarajam priėmus teigiamą išvadą dėl paskolos suteikimo, galutinį sprendimą dėl paskolos suteikimo priima valdyba. Pažymėtina, kad unijos paskolų komiteto darbo reglamento 4.1.1–4.1.3 punktuose įtvirtinta paskolų komiteto narių pareiga ne tik atlikti savarankišką dokumentų, kurie pateikiami svarstant klausimą dėl paskolos išdavimo, paskolų vadybininko ir kredito analitiko pateiktų išvadų arba siūlymų pagrįstumo vertinimą, bet ir vykdyti paskolų administravimo priežiūrą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023, 141 punktas). Taigi, nepaisant to, kad paskolų vadybininkas ir kredito analitikas įvertino turimą medžiagą, tačiau paskolų komiteto nariai turi atlikti ne tik savarankišką dokumentų, kurie pateikiami svarstant klausimą dėl paskolos išdavimo, paskolų vadybininko ir kredito analitiko pateiktų išvadų arba siūlymų pagrįstumo vertinimą, bet ir vykdyti paskolų administravimo priežiūrą.

300.                      Pažymėtina, kad tai, jog Unijos vykdytas paskolų rizikos vertinimas bei administravimo praktika turi trūkumų yra nurodyta ir Lietuvos banko 2014 m. sausio 31 d. inspektavimo, vykusio laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 25 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., ataskaitoje, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad:

300.1.                      Tikrinamuoju laikotarpiu kredito unijai vis labiau besiorientuojant į projektus, finansuojamus ESSFP lėšomis (paskolų grąžinimas reikšmingai siejamas su gautinomis paramos lėšų išmokomis), šio segmento kreditavimas bei rizikos valdymas nebuvo visiškai suderintas su saugia ir patikima skolinimo veikla (paskolos, tarp jų ir didelės, suteiktos naujai įsteigtoms ir (ar) veiklos nevykdžiusioms, menkai kapitalizuotoms ir finansiškai silpnų akcininkų valdomoms bendrovėms, o rizikos valdymas buvo pakankamai formalus, akcentuojant mažą NMA projektų finansavimo riziką. Nepakankamai įvertintos skolininkų finansinės galimybės vykdyti projektus, užsitęsęs atskirų projektų įgyvendinimas, turėjo neigiamos įtakos probleminių paskolų mastui portfelyje.

300.2.                      Inspektavimo metu nustatyta, kad įvairių aplinkybių visuma, t. y. Unijos atsainus požiūris į narystės kriterijų vykdymą, Unijos darbuotojų, priimančių sprendimus dėl paskolų suteikimo, dalyvavimas kredituojamų bendrovių vykdyme bei kitokie tarpusavio finansiniai ryšiai, paviršutiniškas tokių bendrovių ar jų verslo planų vertinimas ir paskolos lėšų panaudojimo kontrolė, įsipareigojimų Unijai nevykdymo toleravimas ir pan., suteikia pagrindo manyti, kad šios įmonės yra susijusios su pačios Unijos vadovais ar darbuotojais. Tokia praktika parodo Unijos valdymo spragas ir sudaro prielaidas neskaidriai veiklai. Dėl šių priežasčių yra padidėjusi rizika, jog NMA išmokos bus sumažintos ar visai neatliktos, dėl to skolininkų galimybės grąžinti paskolas taptų sunkiai įgyvendinamos.

300.3.                      Unijos vykdytas atskirų skolininkų rizikos vertinimas prieš suteikiant paskolas bei paskolų administravimo praktika turi rimtų trūkumų – skiriamas nepakankamas dėmesys skolininkų būklės ir lėšų poreikio vertinimui, skolininkų veiklos ir tarpusavio sąsajų analizei, paskolų panaudojimo kontrolei ir įmonių veiklos rizikos stebėjimui. Unija nesurenka ir neanalizuoja visos reikiamos informacijos apie paskolos gavėjus, jų veiklą (tiek prieš suteikiant paskolas, tiek po to), iš esmės nevertina pateiktų verslo planų realumo, prielaidų teisingumo ir pagrįstumo, neatlieka jų vykdymo kontrolės, todėl nekokybiškai atlieka rizikos vertinimą.

300.4.                      Svarstant paskolų išdavimo klausimus, paskolų pristatymai yra pakankamai formalūs, juose labai siaurai išdėstoma kliento vykdoma veikla, kreditavimo poreikis (pertvarkymo atveju – jį lėmusios priežastys), dažniausiai neatsispindi projekto vertinimas, kiti faktoriai, lemiantys paskolų riziką.

300.5.                      Unijos vykdyto paskolų administravimo bei vertinimo procesai taip pat turi rimtų trūkumų – atskirais atvejais projektų eigos ir vykdymo perspektyvų klausimai yra nepakankamai išsamūs, juose neaptariami esminiai investicinių projektų eigos ir vykdymo perspektyvų klausimai, apžiūrose nedalyvauja projektus įgyvendinančių įmonių atstovai. Tiek paskolų suteikimo metu, tiek vėliau jas administruojant, Unija nesurenka pakankamai informacijos apie įmonių veiklą ir pagrindinius verslo partnerius, santykius su kitais asmenimis ir kt.

300.6.                      Unijos vertinimu, šių skolininkių finansinė būklė atitinka 3 rizikos kategoriją, tačiau atsižvelgiant į pertvarkymo faktus <...> Difera paskolos priskirtos IV rizikos grupei.

301.                      Taigi, Lietuvos banko inspektavimo ataskaitoje pateiktų išvadų visuma patvirtina anksčiau teismo konstatuotus faktus dėl Unijos paskolų komiteto neteisėtų veiksmų, kai šie nerūpestingai, neatidžiai atliko savo pareigas, nesurinkdami pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima tinkamai įvertinti galimą riziką.

Dėl stebėtojų tarybos (jos narių) kitų argumentų

302.                      Atsakovas K. V. (Unijos stebėtojų tarybos narys) apeliaciniame skunde teigia, kad: i) K. V. Unijos stebėtojų tarybos nario pareigose buvo laikinai ir iš esmės formaliai, kol bus surastas kitas Unijos stebėtojų tarybos narys; ii) K. V. 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas klausimas dėl Difera paskolos pertvarkymo, nedalyvavo, jam jokie Difera paskolos dokumentai nebuvo pristatyti ir jis jų neanalizavo, pertvarkymo klausimo nesprendė, protokolo nepasirašė; iii) CK, KUĮ, Unijos įstatuose, Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamente, t. y. teisės aktuose, kurie yra privalomi stebėtojų tarybos nariui nebuvo nurodyta stebėtojų tarybos nario pareiga analizuoti skolininko verslo planus, finansinės atskaitomybės dokumentus, prievolių užtikrinimo priemones ir pan.; iv) stebėtojų taryba paskolų neteikia, nepertvarko ir neadministruoja, Paskolų teikimo ir administravimo tvarkoje niekur nėra įtvirtinta, jog ji aktuali / taikytina Unijos stebėtojų tarybos nariams; Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamento 1.2 papunktyje išvardinti teisės aktai, kurių privalo laikyti stebėtojų tarybos nariai, tarp kurių Paskolų teikimo ir administravimo tvarka nenurodyta.

303.                      Atsakovai Č. O. (Unijos stebėtojų tarybos narys) ir L. V. (Unijos stebėtojų tarybos pirmininkas) apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės pareikštą ieškinį tenkino atsakovų Č. O. ir L. V. atžvilgiu, nes ieškovė neįrodė šių Unijos stebėtojų tarybos narių neteisėtų veiksmų. Be to, pirmosios instancijos teismas net nesprendė dėl atsakovų Č. O. bei L. V. atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo Unijos stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 papunkčio pagrindu. Unijos stebėtojų tarybos nariai Č. O. ir L. V. tinkamai vykdė jiems tiek KUĮ, tiek Unijos veiklą reglamentavusiuose vidiniuose dokumentuose numatytas pareigas, veikė atidžiai ir rūpestingai Unijos interesais, todėl nėra jokio pagrindo šių asmenų neteisėtų veiksmų konstatavimui, be kita ko, spręsti apie fiduciarinių pareigų nevykdymą. Č. O. ir L. V. atidžiai ir išsamiai vertino jiems kitų Unijos organų – paskolų komiteto ir valdybos, taip pat Unijos paskolų vadybininkų pateiktą su Difera ir Good Factor paskolomis susijusią medžiagą, kuria jos vertinimo (analizavimo) metu nebuvo jokio pagrindo abejoti ir / ar spręsti, kad apie prisiimamą kredito riziką nepakanka informacijos.

304.                      Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad ieškovė neįrodė Unijos stebėtojų tarybos narių neteisėtų veiksmų. Aukščiau nurodytas teisinis reglamentavimas (žr. šios nutarties 211–219 punktus) patvirtina, kad Unijos stebėtojų taryba kartu su Unijos valdymo organais dalyvauja ir yra atsakinga už priimamus sprendimus suteikiant ar pertvarkant reikšmingas paskolas, kurių suma vienam skolininkui ir su juo susijusiems asmenims viršija 500 000 Lt. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, tiek paskolų komitetas, tiek valdyba, tiek ir stebėtojų taryba privalėjo asmeniškai įvertinti kitų organų ar / ir Unijos darbuotojų jiems pateiktą medžiagą, ją savarankiškai išanalizuoti bei dėl jos priimti savarankiškus sprendimus, kas tuo pačiu reiškia – prisiimti ir savarankišką atsakomybę už tokių sprendimų priėmimą (žr. skundžiamo sprendimo 78 punktą). Pagal Unijos paskolų teikimo, grąžinimo ir administravimo taisyklių IV skyriaus 3.1 papunktį, sprendimas suteikti paskolą priimamas tada, kai visapusiškai įvertinamas skolininko mokumas, pajamos, turtas bei kiti galintys nulemti paskolos grąžinimą veiksniai. Paskolos pertvarkymo atveju skolininkas turi pateikti svarius argumentus. Paskolos vertinimas ir sprendimo priėmimas atliekamas kaip ir paskolos išdavimo metu (Taisyklių IV skyriaus 4.5 papunktis). Kaip minėta, pagal Tvarkos 222 punktą, sprendimai dėl paskolų pertvarkymo priimami remianti kliento prašymo, pateiktos informacijos, dokumentų, kredito rizikos ir užtikrinimo priemonės analizės išvadų pagrindu ta pačia tvarka, kaip ir suteikiant paskolą. Taigi, Unijos stebėtojų tarybos nariai, spręsdami dėl reikšmingos paskolos pertvarkymo turėjo įvertinti ne tik, ar toks paskolų pertvarkymas atitinka įstatymų ir Unijos vidaus teisės aktų reikalavimus, bet ir, ar skolininkių pateikti duomenys (veiklos prognozės) yra pakankami ir realūs, neviršija kredito suteikimo rizikos, o nustatę, kad skolininkai nepateikė pakankamai duomenų, reikalingų sprendimui dėl paskolos pertvarkymo priimti, privalėjo priimti neigiamą sprendimą dėl skolininkių paskolų pertvarkymo.

305.                      Atmestini kaip nepagrįsti apeliantų Č. O. ir L. V. apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad net ir tuo atveju, jei atsakovų Č. O. ir L. V. atžvilgiu apeliacinės instancijos teismas spręstų, jog yra taikytina civilinė atsakomybė, neabejotinai turi būti taikoma Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 papunkčio nuostata, nes priimant ginčijamus sprendimus Unijos stebėtojų taryba tinkamai vykdė jai Unijos dokumentuose numatytas funkcijas bei jai pateikta informacija tuo metu nebuvo jokio pagrindo abejoti ir / ar ją vertinti kaip neteisingą. Viena vertus, Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 papunktis numato, jog stebėtojų tarybos narys gali būti atleidžiamas nuo nuostolių atlyginimo, kuriuos jis padarė atlikdamas savo pareigas, jeigu jis rėmėsi Unijos dokumentais ir kita informacija, kuria nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydamas normalios komercinės rizikos laipsnio. Kita vertus, byloje nustatytų įrodymų visuma patvirtina, kad Unijos stebėtojų tarybos nariai, priimdami atitinkamus rizikingus sprendimus dėl paskolų pertvarkymo, tinkamai neįverto tokiems sprendimams priimti reikšmingų faktorių ir aplinkybių, ir dėl tokių jų veiksmų atsirado neigiamos pasekmės Unijai. Taigi, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad Unijos stebėtojų tarybai gali būti taikoma Stebėtojų tarybos darbo reglamento 7.4 nuostata, atleidžianti juos nuo nuostolių atlyginimo.

306.                      Tai, kad Unijoje vykdoma kreditavimo politika nebuvo tinkama, patvirtina ir 2014 m. sausio 31 d. Lietuvos banko atliktas Unijos tikslinimas inspektavimas, kurio metu buvo konstatuoti pažeidimai, įskaitant ir tai, kad Difera ir Good Factor rizikos vertinimas suteikiant paskolas turėjo rimtų trūkumų. Lietuvos bankas nurodė, kad Unija skyrė nepakankamai dėmesio skolininkų būklės ir lėšų poreikių vertinimui, veiklos analizei, paskolų panaudojimo kontrolei ir kt. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Unijos stebėtojų tarybos nariai pažeidė savo fiduciarines pareigas, visiškai neatsižvelgė į Unijos interesus. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo Unijos stebėtojų tarybos narių neteisėtus veiksmus.

307.                      Atmestini kaip nepagrįsti apelianto K. V. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad jis nėra tinkamas atsakovas byloje, kad jis 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdyje nedalyvavo, nesprendė klausimo dėl Difera paskolos pertvarkymo, o parašas, esantis protokole suklastotas.

308.                      Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad K. V. kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą, prašydamas: pripažinti Unijos 2013 m. gegužės 23 d. valdybos sprendimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintos paskolų reikimo ir administravimo tvarkos 16 punktą, 124.2 papunktį, 125 punktą ir 222 punktą negaliojančius; pripažinti Unijos 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio protokolą negaliojančiu. K. V. ieškinyje dėstomi argumentai, be kita ko, apėmė ir nagrinėjamoje byloje jo nurodytus argumentus. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5418-920/2023 K. V. ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2024 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-249-936/2024 paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

309.                      Antra, nors K. V. apeliaciniame skunde teigia, kad jokiuose Unijos stebėtojų tarybos posėdžiuose nedalyvavo, jokia informacija jam nebuvo teikiama, jokių pareigų savo kadencijos laikotarpiu neatliko, tačiau tokie jo argumentai yra paneigti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-249-936/2024, kurioje nustatyta, kad ieškovas, būdamas Unijos stebėtojų tarybos nariu, ne vieną kartą (2013 m. birželio 20 d., 2013 m. liepos 16 d., 2013 m. rugpjūčio 12 d., 2013 m. rugsėjo 16 d.) dalyvavo Unijos stebėtojų tarybos posėdžiuose ir sprendė paskolų išdavimo klausimus bei pasirašė protokolus. Nors byloje yra pateikti duomenys, kad K. V. 2013 m. liepos 16 d. galimai buvo išvykęs ir pasirašyti negalėjo, tačiau tokios aplinkybės nepaneigia minėtų aplinkybių, kad atsakovas dalyvavo kituose Unijos stebėtojų tarybos posėdžiuose ir sprendė su paskolų išdavimu susijusius klausimus.

310.                      Trečia, nors apeliantas K. V. teigia, kad Unijos paskolų teikimo ir administravimo tvarka nebuvo supažindintas, tačiau tokius jo argumentus paneigia minėtoje Vilniaus apygardos teismo 2024 m. vasario 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-249-936/2024 konstatuotos aplinkybės, kad K. V. yra advokatas ir neabejotina turėjo būti susipažinęs tiek su įstatymo, tiek su Unijos įstatų nuostatomis laikotarpiu, kai buvo Unijos stebėtojų tarybos narys. K. V., būdamas Unijos stebėtojų tarybos nariu, ne vieną kartą sprendė paskolų išdavimo klausimus, tačiau klausimų dėl stebėtojų tarybos kompetencijos spręsti tokius klausimus nekėlė, nors turėjo pareigą imtis priemonių, kad stebėtojų taryba spręstų tik jos kompetencijai priskirtus klausimus (KUĮ 27 straipsnio 5 dalis). Taigi, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apeliantas, būdamas advokatas, tuo laikotarpiu, kai kolegialiai priiminėjo sprendimus dėl paskolų išdavimo, pertvarkymo, neabejotinai suvokė ir (ar) turėjo suvokti dėl stebėtojų tarybos narių funkcijų priskyrimo, esant poreikiui galėjo aiškintis, kokiu teisiniu pagrindu priima tokius sprendimus, tačiau to nedarė, Tvarkos nekvestionavo, nors faktiškai priimant sprendimus šia Tvarka ir vadovavosi, dėl to turėjo žinoti apie priimtą Tvarką (žr. minėtos nutarties 54 punktą).

311.                      Ketvirta, iš Unijos stebėtojų tarybos posėdžio 2013 m. rugsėjo 27 d. protokolo matyti, kad jame 2013 m. rugsėjo 27 d. stebėtojų tarybos posėdžio metu, kai buvo sprendžiamas Difera paskolos pertvarkymo klausimas, dalyvavo L. V. (stebėtojų tarybos pirmininkas) ir stebėtojų tarybos nariai: K. V., Č. O.. Visi šie trys asmenys balsavo „už“ ir pasirašė. Pažymėtina, kad byloje pateiktas liudytojo S. Ž. 2023 m. birželio 22 d. apklausos protokolas (9 t., b. l. 46–48) ir 2023 m. kovo 1 d. paaiškinimas (7 t., b. l. 68), taip pat 2023 m. birželio 1 d. ir 2023 m. birželio 21 d. L. V. atsakymai, pateikti Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (9 t., b. l. 49–51; 52–53) nepatvirtina apelianto K. V. nurodytų aplinkybių, kad būtent 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdyje jis nedalyvavo. Vien L. V. teiginiai apie egzistavusią praktiką, kai po posėdžio paėmęs visus dokumentus veždavo Unijos stebėtojų tarybos nariams pasirašyti dokumentų, nepatvirtina, kad K. V. negalėjo susipažinti su paskolos dokumentais, ar, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdyje K. V. nedalyvavo, o ir tokie veiksmai neatleidžia stebėtojų tarybos nario nuo pareigos tinkamai vykdyti prisiimtas pareigas. Kitų duomenų, kurie galėtų paneigti nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė.

312.                      Penkta, nors K. V. teigia, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. protokole yra ne jo parašas, tačiau apeliantas nepateikė patikimų duomenų, kurių pagrindų būtų paneigtas jo parašo autentiškumas. Atsakovo K. V. pateiktoje rašysenos eksperto A. B. konsultacinėje išvadoje nurodyta, kad įvertinus parašų bendrųjų ir specialiųjų požymių sutapimus ir skirtumas, nustatyta, kad nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai arba neigiamai išvadai, ar 2013 m. rugsėjo 27 d. Unijos stebėtojų tarybos posėdžio protokolo paskutiniajame lape pasirašė K. V. (7 t., b. l. 63–67). Be to, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2023 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriuo atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, konstatuodamas, kad nėra jokių duomenų, leidžiančių teigti, kad 2013 m. rugsėjo 27 d. protokolas bei K. V. parašas buvo suklastoti (7 t., b. l. 69–75).

313.                      Šešta, nors atsakovas K. V. teigia, kad jokio paskolos pertvarkymo klausimo ir su tuo susijusių duomenų neanalizavo ir dėl jų nesprendė, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad K. V. teiginiai dėl jo nedalyvavimo ar pasyvaus dalyvavimo stebėtojų tarybos posėdžiuose, taip pat jo tinkamo neinformavimo apie posėdžius, Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5418-920/2023, kuris yra įsiteisėjęs, buvo nepripažinti pagrįstais, įvertinus K. V. vykdomą profesinę teisininko (advokato) veiklą. Teismas pažymėjo, kad pagal Unijos stebėtojų tarybos reglamento 4.2.1 papunktį, K. V. privalėjo dalyvauti stebėtojų tarybos posėdžiuose, o pagal 4.1.2 papunktį jis turėjo teisę tikrinti visus unijos dokumentus ir gauti bet kokią informaciją apie unijos veiklą. Kas reiškia, kad būdamas profesionalus teisininkas, K. V. turėjo pakankamą galimybę suprasti, jog privalo dalyvauti stebėtojų tarybos posėdžiuose bei turi teisę tikrinti visus unijos dokumentus ir gauti bet kokią informaciją apie unijos veiklą (žr. sprendimo 39 punktą).

314.                      Taigi, atsakovo K. V. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra nepagrįsti ir neįrodyti, todėl nepaneigia pirmosios instancijos teismo vertinimo, kad K. V. pozicija yra deklaratyvi ir gynybinė.

Dėl paskolų vadybininkų ir kitų Unijos darbuotojų

315.                      Atsakovas V. D. nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nors Unijos darbuotojai, t. y. vadybininkai, paskolų administratoriai ir/ar rizikos specialistai iš tikrųjų dalyvavo kliento prašymo suteikti paskolą / pertvarkyti paskolą nagrinėjimo, administravimo ir vertinimo procese, tačiau jokių savarankiškų sprendimų, susijusių su paskolų pertvarkymu šie asmenys neatliko ir neturėjo teisės atlikti. Atsakovo nuomone, žalą Unijai sukėlė sprendimai pertvarkyti paskolas ne kaip dokumentai, kuriuose tik įformintas tekstas, o kaip procesas, kurio rezultate ir buvo surašytas pats dokumentas – sprendimas. Nuo darbuotojų darbinių pareigų tinkamo vykdymo priklauso, kokie dokumentai Unijos valdymo organams bus pateikti svarstymui ir sprendimų priėmimui. Taigi Unijos darbuotojų darbinių pareigų vykdymas yra tiesiogiai susijęs su sprendimu pertvarkyti paskolą, jo turiniu.

316.                      Atsakovė I. A. teigia, kad Unijos darbuotojų neteisėti veiksmai prisidėjo prie Unijai kilusios žalos ir yra su ja susiję priežastiniu ryšiu, nors darbuotojai patys ir nepriėmė sprendimų pertvarkyti Paskolas, o tik pateikė dokumentus, sudarančius pagrindą sprendimams priimti. Vien kitas atsakomybės teisinis pagrindas darbuotojų atsakomybės nešalina ir neperkelia jos valdymo organų nariams, tačiau teismas to nevertino ir šioje dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą

317.                      Atsakovas D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) nurodė, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, kaip paskolų komiteto narys, iš esmės turėjo dar kartą atlikti tą patį darbą, kurio atlikimas buvo paskolų vadybininko ir kredito analitiko pareiga. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovas savarankiškos analizės neatlikinėjo. Ir nors nei paskolų vadybininkai, nei kredito analitikas neturėjo kompetencijos priimti savarankiškus sprendimus, susijusius su paskolų suteikimu ir pertvarkymu, o atsakomybė jiems gali būti taikoma tik remiantis darbo teisės normomis, tačiau tai savaime nereiškia, kad paskolų komiteto nariai turėjo pareigą atlikti paskolų vadybininko ir kredito analitiko funkcijas ar jas dubliuoti. 

318.                      Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su minėtais apeliantų argumentais. Minėta, tiek Unijos paskolų komitetas, tiek Unijos valdyba, tiek Unijos stebėtojų taryba privalėjo savarankiškai įvertinti kitų organų ar / ir Unijos darbuotojų jiems pateiktą medžiagą, ją savarankiškai išanalizuoti bei dėl jos priimti savarankiškus sprendimus. 

319.                      Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kad Unijos darbuotojai – paskolų vadybininkai, paskolų administratoriai ir (ar) rizikos vertinimo specialistai iš tikrųjų dalyvavo kliento prašymo suteikti / pertvarkyti paskolą nagrinėjimo, administravimo ir vertinimo procesuose. Vis dėlto, minėtų Unijos darbuotojų atliktas klientų prašymų dėl paskolos suteikimo / pertvarkymo (bendros ir finansinės būklės vertinimas, rizikos ir kt.) vertinimas yra perduodamas svarstyti Unijos paskolų komitetui ir tik pastarajam pritarus bei Unijos stebėtojų tarybai sutikus, galutinę sprendimą dėl paskolos suteikimo / pertvarkymo priima Unijos valdyba. Taigi, skirtingai nei Unijos valdyba, Unijos paskolų komitetas ar Unijos stebėtojų taryba, negalėjo priimti savarankiškų sprendimų, susijusių su paskolų suteikimu / pertvarkymu, nes paskolos suteikimas / pertvarkymas priklausė tik nuo galutinio Unijos valdybos sprendimo. Be to, kaip pagrįstai pastebėjo ieškovė, toks elgesys – kuomet aklai pasitikima žemesnės grandies priimtais sprendimais, neatliekant realaus pateiktos informacijos ir dokumentų vertinimo – atitinka didelio neatsargumo kaltės formą, sudarančią pagrindą taikyti civilinę atsakomybę. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo spręsti, kad Unijos darbuotojai (paskolų vadybininkas, paskolų administratorius ir kt.) gali būti atsakingi už Unijai atsiradusią žalą dėl nuostolingo Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo.

320.                      Atkreiptinas dėmesys, kad tokios pozicijos dėl Unijos vadybininkų ir kitų Unijos darbuotojų laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. kovo 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-110-933/2023.

Dėl solidarios atsakomybės

321.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos narių neteisėtus veiksmus, esant preziumuojamai kaltei, konstatavo objektyvųjį bendrininkavimą, t. y., nors žala atsirado paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos nariams veikiant atskirai, tačiau teismas nusprendė, kad kiekvieno jų neteisėti veiksmai yra būtinoji žalos atsiradimo Unijai priežastis, todėl atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė ir iš jų žalos atlyginimas Unijai priteistinas solidariai.

322.                      Atsakovai, nesutikdami su minėta teismo išvada teigia, kad jiems nepagrįstai buvo taikyta solidarioji atsakomybė bei nebuvo individualizuotos kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos:

322.1.                      Atsakovas V. D. (Unijos valdybos narys) apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Unijos valdybos civilinę atsakomybę siejo ir su kitais valdymo organų atliktais veiksmais. Skundžiamame sprendime buvo išskirtos dvi grupės neteisėtų veiksmų (neteisėtas ir aplaidus sprendimas pertvarkyti paskolas; netinkamai atliktas paskolų administravimas), iš kurių už vienoje grupėje atliktus neteisėtus veiksmus atsako valdyba, stebėtojų taryba ir paskolų komitetas, o už kitus – tik paskolų komitetas. Tačiau tiek pasisakant dėl atlygintinos žalos dydžio, tiek sprendimo rezoliucinėje dalyje visa žala, padaryta visais konstatuotais neteisėtais veiksmais, yra priteista solidariai iš visų Unijos organų. Toks sprendimas yra nepagrįstas, neteisėtas, o valdybai nepagrįstai buvo perkelta atsakomybė už kito kolegialaus organo neteisėtais veiksmais galimai padarytą žalą. Unijos paskolų komiteto, o ne valdybos, atsakomybė už paskolos tinkamo administravimo nevykdymą jau yra konstatuota sprendime, todėl atsakovo vertinimu, jam ėjus tik valdybos nario pareigas negali kilti atsakomybė už šį neteisėtą veiksmą.

322.2.                      Atsakovės I. A. (Unijos valdybos narė) vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakomybę už paskolų komiteto neteisėtus veiksmus perkėlė kitiems Unijos valdymo organams. Ginčo atveju valdyba neturėjo jokių pareigų, nevykdė jokių funkcijų, nepriminėjo jokių sprendimų paskolos administravimo procese, neturėjo jokių imperatyvių ar fiduciarinių pareigų vykdyti paskolos administravimą, todėl jokių lojalumo pareigų pažeisti objektyviai negalėjo.

322.3.                      Atsakovas D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) nurodė, kad spręsdamas dėl solidarios atsakomybės taikymo, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą įvertinti, jog ieškovė šioje civilinėje byloje savo žalą kildino iš skirtingų procedūrų: paskolų išdavimo, paskolų pertvarkymo ir paskolų administravimo. Kadangi atsakovas, kaip paskolų komiteto narys, priėmė sprendimus pertvarkyti paskolas, todėl jei ir galėtų jam būti taikoma kokia nors atsakomybė, tai tik už paskolų pertvarkymo procese netinkamai įgyvendintas pareigas, bet ne paskolų administravimo procese neįgyvendintas pareigas, kas nepateko į jo kompetencijos ribas.

322.4.                      Atsakovas K. V. (Unijos stebėtojų tarybos narys) apeliaciniame skunde nurodė, kad solidarioji atsakomybė teismo nustatyta visiškai nepagrįstai ir neteisėtai. Pagrindas taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju būtų nustačius, kad visa žala atsirado dėl visų atsakovų neteisėtų veiksmų. Ieškovė žalą kildino iš skirtingų procedūrų: paskolų išdavimo, paskolų pertvarkymo ir paskolų administravimo. Kadangi atsakovas K. V. išduodant Difera paskolą iš viso nedalyvavo, paskolų neadministravo, todėl ieškovės žala susidarė ne tik dėl atsakovų pritarimo Difera paskolos pertvarkymui, o ir dėl kitų veiksmų, todėl solidarioji atsakomybė negalėjo būti taikyta.

323.                      Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Nors pagal bendrą taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet civilinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu.

324.                      Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 24 punktas; 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-687/2019, 61 punktas).

325.                      Solidarioji prievolė pagal atsiradimo pagrindą gali būti mišrioji. Vienam bendraskoliui ji gali atsirasti pagal sutartį, kitam – pagal įstatymą, tačiau visais atvejais teismas, spręsdamas dėl skolininkų atsakomybės, turi nustatyti kiekvieno skolininko civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, spręsti dėl atsakomybės ribų bei vertinti solidariosios civilinės atsakomybės pagrindą. Jeigu taikoma solidarioji atsakomybė, tai teismai turi argumentuoti, kodėl taikoma ji ir netaikoma dalinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).

326.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl kredito unijos vadovų (valdybos narių ir paskolų komiteto pirmininko) ir paskolų komiteto narių civilinės atsakomybės, yra nurodęs, kad žala atsirado dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių sąveikos, t. y. valdybos ir paskolų komiteto nariams veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėtiems veiksmams esant būtinąja žalos unijai atsiradimo priežastimi (objektyvusis bendrininkavimas), atsakovams – kredito unijos vadovams (valdybos nariams ir paskolų komiteto pirmininkei) bei paskolų komiteto nariams taikytina solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-611/2020, 64 punktas). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl kredito unijos valdybos narių prievolės atlyginti unijai žalą yra nurodęs, kad neteisėti valdymo organų narių veiksmai buvo neteisėto paskolos išdavimo priežastis, neįmanoma išskirti, kad atsakovių ir trečiojo asmens (gavusio paskolą) veiksmai būtų lėmę tik dalies žalos atsiradimą. Dėlto teisėjų kolegija nusprendė, kad šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti Kredito unijos valdybos narių prievolės atlyginti unijai žalą ir paskolą gavusio trečiojo asmens prievolės solidarumą. Nenustačius šių asmenų prievolės solidarumo, būtų sudarytos sąlygos ieškovei neteisėtai suteiktos paskolos sumos reikalauti du kartus – atskirai iš trečiojo asmens ir šios bylos atsakovių – valdybos narių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-695/2020, 59 punktas).

327.                      Byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad būtent dėl visų atsakovų (Unijos valdybos narių, stebėtojų tarybos narių ir paskolų komiteto narių) veiksmų buvo pertvarkytos ginčo paskolos sutartys. Atsakovai žalą padarė bendrais veiksmais ir tie veiksmai buvo ne atsitiktiniai, o būtini žalai atsirasti. Kaip jau buvo minėta, vidiniuose Unijos dokumentuose buvo nustatyta kelių pakopų itin didelių paskolų suteikimo / pertvarkymo sistema, todėl tiek valdybos, tiek paskolų komiteto, tiek stebėtojų tarybos sprendimas buvo būtina sąlyga suteikti (ir pertvarkyti) paskolą.  Nors tiek Unijos valdybos nariai (V. D., I. A.), tiek Unijos stebėtojų tarybos narys (K. V.) teigia, kad taikyti solidariąją civilinę atsakomybę nagrinėjamu atveju būtų galima tik nustačius, kad visa žala atsirado dėl visų atsakovų neteisėtų veiksmų (paskolų pertvarkymo ir paskolų administravimo), tačiau šiuo atveju neįmanoma išskirti, kad atsakovų veiksmai būtų lėmę tik dalies žalos atsiradimą. Nagrinėjamu atveju žala (visa apimtimi) atsirado dėl kelių atskirų, tačiau viena nuo kitos priklausomų priežasčių sąveikos, t. y. dėl paskolų komiteto neteisėtų veiksmų administruojant Difera ir Good factor paskolas bei dėl atsakovų (valdybos, paskolų komiteto ir stebėtojų tarybos narių) priimtų sprendimų pertvarkyti paskolas, šiems tinkamai neįvertinus abejonių keliančius faktus (susijusius su skolininkių finansine būkle, pajėgumu grąžinti paskolas pagal pertvarkomas sąlygas, verslo planuose deklaruojamus duomenis ir kt.) bei veikiant atskirai, tačiau kiekvieno jų neteisėtiems veiksmams esant būtinąja žalos Unijai atsiradimo priežastimi (objektyvusis bendrininkavimas). Kadangi visus minėtus Unijos organus sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, todėl nagrinėjamos bylos kontekste visi atsakovai turi atsakyti solidariai. Šiuo atveju kiekvienas iš pažeidėjų prisidėjo prie žalos atsiradimo iš esmės, nes be jų žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo žalos nedalomumą bei atsakovų veiksmų bendrumą objektyviąja prasme, atitinkamai pagrįstai sprendė, kad atsakovai solidariai atsako už Unijai padarytą žalą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnis). Objektyvių duomenų, kurie paneigtų teismo išvadas, atsakovai nepateikė.

328.                      Pažymėtina ir tai, kad kiekvieno Unijos organo veiklą reglamentavę vidiniai aktai įtvirtino solidarią Unijos organų atsakomybę už bendrai priimtus sprendimus (Unijos valdybos darbo reglamento 7.1 papunktis; Unijos paskolų komiteto darbo reglamento 8 punktas; Unijos įstatų 5.78–5.79 papunkčiai).

Dėl neindividualizuotų civilinės atsakomybės sąlygų

329.                      Atsakovai V. D., I. A. ir L. P. apeliaciniuose skunduose kėlė klausimą dėl neindividualizuotų civilinės atsakomybės sąlygų:

329.1.                      Atsakovo V. D. vertinimu, nors valdybos nariai, pagal pareigas įgyvendindami valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, veikia kolegialiai, tačiau valdybos narių veiksmų veikiant valdybos vardu bendrumas nereiškia, kad visų narių civilinė atsakomybė dėl žalos, kildinamos iš sprendimo (nutarimo), priimto dėl vieno ar kito valdybos kompetencijai priskirto klausimo, visais atvejais yra bendra, t. y. kad visi nariai pagal pareigas automatiškai atsako už tokią žalą.

329.2.                      Atsakovė I. A. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas sprendime neindividualizavo ne tik jos neteisėtų veiksmų, bet ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. nenustatė ir nepasisakė dėl jos kaltės formos, žalos, priežastiniu ryšiu susijusios su būtent jos individualiais neteisėtais veiksmais. Visiškai priešingai, sprendime detaliai pasisakyta dėl visų organų bendrų neteisėtų veiksmų, o žala priteista solidariai net neatsižvelgiant į tai, kad vieną iš dviejų neteisėtų veiksmų atliko tik vienas valdymo organas, o ne bendrai visi.

329.3.                      Atsakovė L. P. apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas savo ruožtu privalo individualizuoti civilinę atsakomybę ir civilinę atsakomybę taikyti asmeniui ir tai gali daryti tik tada, kai konstatuojama, kad žala kilo būtent iš konkretaus atsakovo veiksmų ar neveikimo.

330.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad kredito unijos valdybos nariai, pagal pareigas įgyvendindami valdybos kompetencijai priskirtas funkcijas, veikia kolegialiai, kita vertus, valdybos narių veiksmų veikiant valdybos vardu bendrumas nereiškia, kad visų narių civilinė atsakomybė dėl žalos, kildinamos iš sprendimo (nutarimo), priimto dėl vieno ar kito valdybos kompetencijai priskirto klausimo, išimtinai visais atvejais yra bendra, t. y. kad visi nariai pagal pareigas automatiškai atsako už tokią žalą. Pažymėtina, kad valdybos nario statuso turėjimas, t. y. buvimas valdybos nariu, ir dalyvavimas priimant valdybos kompetencijai priskirtą sprendimą (nutarimą) savaime nesudaro pagrindo valdybos nario civilinei atsakomybei dėl žalos, kildinamos iš sprendimo (nutarimo), priimto dėl vieno ar kito valdybos kompetencijai priskirto klausimo, atsirasti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvieno kredito unijos valdybos nario, kaip ir bet kurio kito civilinių teisinių santykių subjekto, civilinė atsakomybė turi būti individualizuota, t. y. turi būti nustatyti kiekvieno valdybos nario konkretūs neteisėti veiksmai priimant žalos atsiradimo pagrindu nurodomą valdybos sprendimą (nutarimą), priežastinis ryšys tarp valdybos nario neteisėtų aktyvių ir (ar) pasyvių veiksmų priimant sprendimą (nutarimą) ir žalos, kildinamos iš tokio sprendimo (nutarimo), bei likusios civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-397-684/2019, 32 punktas).

331.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad sprendžiant tiek dėl Difera, tiek dėl Good Factor paskolų pertvarkymo Unijos paskolų komiteto nariai: D. A. ir L. P. bei komiteto pirmininkas L. L., Unijos valdybos narys V. D. bei valdybos pirmininkė I. K., Unijos stebėtojų tarybos pirmininkas L. V. bei stebėtojų tarybos nariai K. V., Č. O. asmeniškai kiekvienas pasirašė ir balsavo „už“ priimamus sprendimus.

332.                      Taigi, kiekvienas Unijos paskolų komiteto, Unijos valdybos, Unijos stebėtojų tarybos narys balsavo „už“ ir priėmė sprendimus asmeniškai. Nors apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizavo kiekvieno iš minėtų subjektų neteisėtų veiksmų, tačiau kiekvienas iš minėtų subjektų balsuodamas ir pasisakydamas „už“ paskolų pertvarkymą asmeniškai prisiėmė atsakomybė už priimamų sprendimų teisingumą.

333.                      Unijos vidaus teisės normomis yra įtvirtina Unijos valdybos, stebėtojų tarybos, paskolų komiteto atsakomybė už neteisėtai priimtus sprendimus. Kiekvienas iš kvestionuojamų subjektų, dalyvaudamas Unijos veikloje, buvo susipažinęs su savo atsakomybėmis, priimant sprendimus ir vykdant savo veiklą. Todėl vien tai, kad visi Unijos organai priėmė vienodus sprendimus dėl Difera ir Good Factor paskolų pertvarkymo negali reikšti, kad pirmosios instancijos teismas neindividualizavo jų neteisėtų veiksmų. Paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino visų Unijos organų veiksmų atliekant tiek paskolų pertvarkymo, tiek paskolų administravimo procesus. Todėl vien tai, kad apeliantai turi kitokią subjektyvią nuomonę nelemia išvados, kad teismas neindividualizavo kiekvieno iš Unijos organo subjekto veiksmų.

Dėl priežastinio ryšio, kaltės ir žalos

334.                      Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nesant bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

335.                      CK 6.247 straipsnyje, reglamentuojančiame civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio –sampratą, nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

336.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su (ne)veikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2013). Priežastinis ryšys yra teisiškai reikšminga sąsaja tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Sąsajumas turi pasireikšti tuo, kad konkrečiu atveju galima daryti pagrįstą išvadą, jog iš neteisėtų veiksmų atsirado žala, kaip tų veiksmų padarinys. Taigi būtinos priežastinio ryšio savybės yra kryptis – nuo priežasties padarinio link ir laikas – priežastis turi būti ankstesnė už padarinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-695/2020, 52 punktas).

337.                      Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Unijos paskolų komitetas, valdyba ir stebėtojų taryba skolininkių Difera ir Good Factor pateiktus bei pačios turėtus duomenis ir dokumentus vertino aplaidžiai, sprendimus pritarti paskolų pertvarkymui priėmė formaliai, paviršutiniškai, skubotai, nė vienas iš paskolų komiteto, valdybos, stebėtojų tarybos narių neišreiškė susirūpinimo dėl akivaizdžių abejonių keliančių faktų (susijusių su skolininkų finansine būkle, pajėgumu grąžinti paskolas pagal pertvarkomas sąlygas ir verslo planuose deklaruojamus duomenis ir t. t.), neužprotestavo kitų organų sprendimų, priešingai, visų organų nariai vienbalsiai pritarė nuostolingiems paskolų pertvarkymams. Visuma šių aplinkybių patvirtina, kad atsakovai savo netinkamu jiems pavestų funkcijų vykdymu pažeidė įtvirtintą atsakingo skolinimo principą, formaliai vertino pateiktus dokumentus, neveikė sąžiningai ir protingai, nebuvo rūpestingi, kad apsaugotų unijos interesus, tinkamai neįsitikino skolininkių finansinių pajėgumu, gebėjimu įvykdyti prievoles ir grąžinti kreditą, taigi, pažeidė pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai ir dėl to nepagrįstai priėmė sprendimus pertvarkyti Difera ir Good Factor paskolas. Be to, Unijos paskolų komitetas netinkamai administravo ir kontroliavo Difera ir Good Factor paskolas.

338.                      Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakingų Unijos organų nariams, priėmus nepagrįstus ir pernelyg rizikingus sprendimus pritarti paskolų Difera ir Good factor, kurių Unija susigrąžinti neteko galimybės, pertvarkymams, taip pat esant netinkamo paskolų administravimo požymiams, Unija patyrė žalos ir taip pasireiškė paskolų komiteto, valdybos ir stebėtojų tarybos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).

Dėl Unijos patirtos žalos dydžio

339.                      Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).

340.                      CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad visiško žalos atlyginimo principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2013; 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017, 52 punktas; 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, 52 punktas).

341.                      Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais. Netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), sutartinės atsakomybės taikymo viena priemonių, atlyginami tik atsižvelgiant į tai, ar iš tikrųjų jie realiai padaryti. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015, 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, 53 punktas).

342.                      Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl neteisėtais veiksmais išduotos paskolos sumos kvalifikavimo kaip žalos, jeigu įmonės darbuotojų neteisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu paskolos išdavimu trečiajam asmeniui. Tokiu atveju įmonės suteikta paskolos suma, vertinant darbuotojų neteisėtus veiksmus ir atsakomybę už juos, teisiškai kvalifikuojama kaip darbuotojų neteisėtais veiksmais – neteisėtu paskolos išdavimu – padaryta įmonei žala. Jos dydis gali sutapti su išduota paskolos suma, bet galutinai nustatoma pagal tai, ar nėra visiškai ar iš dalies grąžinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-695/2020, 31 punktas).

343.                      Nagrinėjamoje byloje Unija kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jos naudai: i) solidariai iš atsakovų I. A., V. D., L. V., K. V., Č. O., L. L., L. P., D. A. 495 447,45 Eur žalos, sukeltos pertvarkant Difera Paskolos sutartį 1, atlyginimą; ii) solidariai iš atsakovų I. A., V. D., L. V., Č. O., L. L., D. A. 741 072,66 Eur žalos, sukeltos pertvarkant Good Factor Paskolos sutartį 2, atlyginimą.

344.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sumas, kurias Unija gavo nukreipusi išieškojimą į pagal Paskolos sutartį 1 taikytas užtikrinimo priemones bei pajų, nusprendė priteisti solidariai iš Unijos paskolų komiteto, Unijos valdybos ir Unijos stebėtojų tarybos narių – atsakovų L. L., L. P., D. A., I. A., V. D., L. V., K. V. ir Č. O. – 168 405,35 Eur (246 201,99 Eur prievolės dydis iki paskolos pertvarkymo – 3 816,84 Eur suma, kurią skolininkė pati sumokėjo – 19 850 Eur suma, gauta realizavus įkeistą turtą – 10 628,87 Eur Garantijų fondo išmoka – 43 500,93 Eur pajus = 168 405,35 Eur) sumą.

345.                      Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sumas, kurias Unija gavo nukreipus išieškojimą į pagal Paskolos sutartį 2 taikytas užtikrinimo priemones bei pajų, nusprendė priteisti solidariai iš Unijos paskolų komiteto, Unijos valdybos ir Unijos stebėtojų tarybos narių – atsakovų L. L., D. A., I. A., V. D., L. V. ir Č. O. – 70 320,88 Eur (254 959,31 Eur realiai galėjusių būti gautų paramos lėšų suma – 52 086,08 Eur suma, kurią skolininkė pati sumokėjo – 81 834,09 Eur suma, gauta realizavus įkeistą turtą – 50 718,26 Eur pajus = 70 320,88 Eur) sumą.

346.                      Tiek ieškovė, tiek atsakovai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu žalos dydžiu, savo apeliaciniuose skunduose išdėstė šiuos motyvus:

346.1.                      Apeliaciniu skundu Unija nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu žalos dydžiu. Unijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš prašomo priteisti žalos dydžio atėmė paskolos gavėjų sumokėtus pajus, taip pat teismas nepagrįstai nepriteisė Unijos naudai palūkanas už laikotarpį iki bankroto bylų iškėlimo skolininkėms.

346.2.                      Apeliaciniame skunde atsakovas K. V. teigia, kad Difera turtinė prievolė ginčijamo sandorio (pertvarkymo) metu teismo buvo apskaičiuota klaidingai. Pirma, nėra aišku, kokiu pagrindu prie 900 000 Lt paskolos ir pirminių palūkanų teismas pridėjo 24 250 Lt palūkanas. Antra, teismas į Unijos iki Paskolos sutarties 1 pertvarkymo iš Difera gautos sumos (157 719,31 Lt) apimtį neįtraukė Difera sumokėtos 1 375,90 Lt delspinigių sumos. Trečia, teismas sprendime apskaičiuojant žalos dydį neįtraukė ir po Paskolos sutarties 1 pertvarkymo Difera Unijai sumokėtų delspinigių, iš viso 15 228,56 Lt.

346.3.                      Apeliantai D. A. (Unijos paskolų komiteto narys) apeliaciniu skundu ir L. L. (Unijos paskolų komiteto pirmininkas) prisidėjimu prie D. A. apeliacinio skundo nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktais skaičiavimais, į kuriuos neįtrauktos Difera ir Good Factor sumokėtos delspinigių bei kitų mokesčių sumos, kadangi šios gautos sumos yra ieškovės nauda ir jos, vertinant padarytos žalos dydį, turėjo būti įskaičiuotos į žalos sumą.

346.4.                      Atsakovė L. P. nesutiko su pirmosios instancijos teismo priteistu žalos dydžiu, savo argumentus iš esmės grindė neteisėtų veiksmų nebuvimu. Atsakovės nuomone, ieškovė neįrodė atsakovės L. P. kaltės, todėl teismo skaičiuotas 168 405,35 Eur žalos dydis turėtų būti mažinamas 694 210,11 Eur suma, kas reiškia, kad patirtos žalos nėra. Tai yra, priteistas žalos dydis mažintinas: i) 167 412,18 Eur suma, kuri gauta iš Unijos pareikšto 178 041,05 Eur reikalavimo ŽŪPGF dėl garantinės išmokos priteisimo atėmus Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 priteistą 10 628,87 Eur garantinį išmoką; ii) 307 800 Eur suma, kuri gauta iš 308 000 Eur Segmentuotos medžio anglies gamybos linijos rinkos vertės, nustatytos UAB „Verslavita“ atlikto vertinimo metu atėmus 200 Eur sumą, už kurią buvo parduota minėta įranga; iii) 340 718,014 Lt (321 700 Lt + 19 018,04 Lt) suma arba 98 678,77 Eur suma, kuri susidarė, kai Defira vadovas atliko neteisėtus veiksmus, be Unijos suteikimo atlikdamas užskaitas ir pasirašydamas užskaitymų aktus su UAB „Costum“; iv) 120 319,16 Eur (415 438 Lt) NMA finansuojamų lėšų suma, kurios gavimas niekaip nepriklausė nuo atsakovės L. P..

346.5.                      Atsakovė I. A. nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalą: i) nevertino, kad dalis žalos kilo dėl pačios ieškovės ir jos atstovų, kurie nebuvo atsakovais, neteisėtų veiksmų, kuriais nebuvo pasinaudota ŽŪPGF garantijomis. Šiuo atveju iš valdymo organams priteistinos žalos sumos teismas turėjo atimti ne priteistą garantijos sumą, o galėtą gauti garantijos sumą abiejų paskolų atveju; ii) išskyrė dvi grupes neteisėtų veiksmų, kuriais bendrai ieškovei buvo sukelta žala – vienoje grupėje nurodyti neteisėti veiksmai buvo atlikti tik paskolų komiteto, o kitoje – bendrai paskolų komiteto, stebėtojų tarybos ir valdybos. Kadangi I. A. nėra paskolų komiteto narė, todėl jai su kitais valdymo organų nariais atsakomybė gali kilti ne daugiau kaip ½ dalyje žalos; iii) neįvertino iš NMA gautų sumų Good Factor paskolos pertvarkymo atveju, tai yra neįvertino, kad iš 254 959,31 Eur paramos lėšų 203 600,84 Eur leista panaudoti apyvartinėms lėšoms, o 28 962,00 Eur buvo nukreipta paskolos dengimui; iv) neįvertino iš NMA gautų sumų Difera paskolos pertvarkymo atveju, tai yra neįvertino, kad 14 203,54 Eur suma turėjo būti nukreipta paskolos dengimui iš NMA lėšų.

347.                      Visų pirma, vertinant ieškovės argumentus dėl skolininkių sumokėtų pajų nepagrįsto įskaitymo į priteistinos žalos sumą, atkreiptinas dėmesys į CK 6.249 straipsnio 6 dalies normą, kurioje teigiama, kad kai dėl to paties veiksmo atsirado ir žala ir nauda nukentėjusiam asmeniui, tai gauta nauda nepažeidžiant protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijų gali būti įskaitoma į nuostolius.

348.                      Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pajaus funkcijos, galimybė juo disponuoti ir jo vertės kintamumas yra reikšmingos aplinkybės vertinant, ar atsakovai atliko neteisėtus veiksmus – ar aplinkybė, kad sprendimo dėl paskolos sutarties sudarymo metu pajus dengė numatomus skolininko įsipareigojimus, vertintina kaip pateisinanti atsakovų aplaidumą tiriant paskolos gavėjo galimybes grąžinti paskolą. Vertinant žalos dydį, pajaus teisinė prigimtis nereikšminga, nes vertinami ne sutartiniai įsipareigojimai, o atsakovų padarytos žalos dydis, todėl svarbi tik aplinkybė, ar už pajų gauti pinigai liko ieškovei. Sprendžiant dėl atsakovų deliktinės atsakomybės, nėra pagrįsta neįskaityti už pajų gautos sumos kaip ieškovės gautos naudos, nes iš atsakovų sprendimų kilo ir nauda, ir žala ieškovei. Taisyklė, kad nauda įskaitoma į žalos dydį tik delikto atveju, yra vienas iš sutartinės ir deliktinės atsakomybės reglamentavimo skirtumų regioniniuose teisės derinimo dokumentuose. Europos deliktų teisės principų (PETL) 10:103 straipsnis nurodo, kad, nustatant atlygintinų nuostolių dydį, nauda, kurią nukentėjęs asmuo gavo dėl žalą sukėlusio įvykio, turi būti įskaityta, nebent tai negali būti suderinama su naudos tikslu. Taigi, aptariamas straipsnis nustato, kad nuostolių dydis gali būti mažinamas, įskaitant į nuostolių dydį dėl neteisėtų veiksmų gautą naudą (lot. compensatio lucri cum damno) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, 61–62 punktai).

349.                      KUĮ 47 straipsnio 3 dalyje nustatytas apribojimas teisės kredito unijos nariui disponuoti pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis tol, kol bus grąžinta skolinama suma su palūkanomis, susieja kredito unijos nario galimybę disponuoti turimu unijos pajumi su jo gauta paskola iš kredito unijos, kurios nariu jis yra.

350.                      Byloje esantys sąskaitų išrašai patvirtina, kad pagal Difera Paskolos sutartį 1 iš viso buvo įmokėtas 43 500,93 Eur (150 200 Lt) pajus (8 t., b. l. 65), pagal Good Factor Paskolos sutartį 2 iš viso buvo įmokėtas 50 718,26 Eur (175 320 Lt) pajus (8 t., b. l. 71). Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad Difera ir Good Factor įsigijo pajų, turėdamos tikslą gauti paskolas, kas tuo pačiu reiškia, jog nauda ir žala ieškovei kilo iš to paties veiksmo CK 6.249 straipsnio 6 dalies prasme.

351.                      Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir nurodytą kasacinio teismo praktiką, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.249 straipsnio 6 dalies nuostatas ir įskaičiavo Unijos gautą pajų į žalos dydį. Ieškovė apeliaciniame skunde nepateikė pagrįstų argumentų, kurių pagrindu teisėjų kolegija galėtų pirmosios instancijos teismo išvadas dėl pajų įskaitymo į priteistinos žalos dydį atmesti.

352.                      Antra, pagal kasacinio teismo praktiką, tarp žalą padariusio asmens veiksmų ir žalos turi būti nustatytas teisinis priežastinis ryšys, kurio nustatymas susideda iš dviejų stadijų – pirma nustatomas faktinis priežastinis ryšys, t. y. aplinkybė, kad be atsakovo veiksmo žala nebūtų atsiradusi, antrojoje stadijoje nustatoma, ar faktinė žala nėra pernelyg nutolusi nuo atsakovo veiksmų. Ši aplinkybė nustatoma įvertinus, ar žalos padarymo metu atsakovas galėjo ir turėjo numatyti tokios žalos atsiradimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2015; kt.).

353.                      Nors ieškovė prašydama priteisti žalą, be kita ko, į žalos apimtį įtraukė ir pelno palūkanas, tai yra palūkanas, kurias ieškovė skaičiavo nuo prievolės mokėti kreditą pradelsimo iki skolininkių bankroto bylų iškėlimo, tačiau kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, prašomos priteisti palūkanos už laikotarpį iki bankroto bylų skolininkėms iškėlimo neatitinka negautų pajamų kriterijų deliktinės atsakomybės aspektu ir negali būti priteisiamos.

354.                      Trečia, nepagrįsti apelianto K. V. argumentai, kad nėra aišku, kokiu pagrindu teismas prie 900 000 Lt paskolos ir pirminių palūkanų pridėjo 24 500 Lt palūkanas, todėl Difera turtinė prievolė turėtų būti mažintina 24 250 Lt (7 023,29 Eur) dydžiu.

355.                      Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. liepos 23 d. tarp ieškovės, KU „Amber“ ir Difera buvo sudaryta sindikuota Paskolos sutartis 1, kuria Difera suteikta 1 200 000 Lt (347 544,02 Eur) paskola (300 000 Lt – KU „Amber“, 900 000 Lt – ieškovė), numatant, kad paskolos grąžinimo terminas – 2013 m. liepos 10 d. (3 t., b. l. 107–123). Iš Paskolos sutarties 1 mokėjimo grafiko matyti, kad Difera Unijai iki 2013 m. liepos 10 d. turėjo grąžinti: 900 000 Lt paskolos sumą bei 83 555,56 Lt palūkanas (3 t., b. l. 124). 2013 m. liepos 9 d. tarp ieškovės, KU „Amber“ ir Difera buvo pasirašytas Paskolos sutarties 1 pakeitimas, kuriuo Paskolos sutarties 1 šalys papildomai susitarė: i) pratęsti paskolos grąžinimo terminą iki 2013 m. spalio 15 d.; ii) nuo 2013 m. liepos 19 d. taikyti padidintas palūkanas už naudojimąsi paskola (20 proc.) ir kt. (3 t., b. l. 126–127). Iš Paskolos sutarties 1 mokėjimo grafiko matyti, kad Difera Unijai iki 2013 m. spalio 15 d. įsipareigojo sumokėti papildomai 24 250 Lt palūkanas pagal Paskolos sutartį 1 (3 t., b. l. 129). Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, iki Paskolos sutarties 1 pertvarkymo (2013 m. spalio 8 d.) Difera turėjo sumokėti Unijai pagal Paskolos sutartį 1 900 000 Lt paskolos sumą ir 107 805,56 Lt (83 555,56 Eur + 24 250 Eur) palūkanas. Atsižvelgiant į tai, apelianto K. V. argumentai, kad 24 250 Lt suma turėtų būti mažinama Difera prievolė atmestini kaip nepagrįsti.

356.                      Ketvirta, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų K. V., D. A. ir L. L. teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai į Unijos iki Paskolos sutarties 1 pertvarkymo iš Difera gautą 157 719,31 Eur sumą neįtraukė 2023 m. rugsėjo 23 d. Difera sumokėtų 1 375,90 Eur delspinigių. Taip pat teisėjų kolegija nesutinka su apelianto K. V. teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apskaičiuojant priteistinos žalos dydį neįtraukė ir po Paskolos sutarties 1 pertvarkymo Difera Unijai sumokėtus delspinigius, tai yra 2013 m. spalio 9 d. sumokėtos 6 603 Lt delspinigių sumos ir 2014 m. sausio 24 d. sumokėtos 8 625,56 Lt delspinigių sumos.

357.                      CK 6.71 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Atkreiptinas dėmesys, kas kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad: netesybos neatitinka negautų pajamų kriterijų deliktinės atsakomybės aspektu, nes ieškovė negalėjo numatyti gauti netesybas iš anksto ir negalėjo pagrįstai tikėtis jų gauti esant normaliai ieškovės veiklai, todėl negalėjo teigti, kad šių pajamų negauta tik dėl atsakovų veiksmų. Be to, netesybos, kaip sutartiniai nuostoliai, yra per daug nutolusios nuo žalingų atsakovų veiksmų, todėl teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, kaip būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos nėra pagrindo konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, 56 punktas).

358.                      Taigi, sutartyje nustatyti delspinigiai yra iš anksto šalių susitarimu nustatyta sankcija už netinkamą sutartimi prisiimtų prievolių vykdymą, jie nepatenka į negautų pajamų kategoriją deliktinėje atsakomybėje, nes neteisėtų veiksmų atlikimo metu šių pajamų gavimas nebuvo tikėtinas, taip pat nėra teisinio priežastinio ryšio tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir netesybų. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai Unijos iki Paskolos sutarties 1 pertvarkymo ir po Paskolos sutarties 1 pertvarkymo iš Difera gautas sumas neįtraukė Difera sumokėtų delspinigių už netinkamą Paskolos sutarties 1 vykdymą.

359.                      Penkta, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės L. P. apeliaciniame skunde išdėstyta nuomone, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl žalos dydžio, turėjo atimti skirtumą tarp UAB „Verslavita“ atlikto vertinimo metu nustatytos segmentuotos medžio anglies gamybos linijos rinkos vertės (308 000 Eur) ir 200 Eur sumos, kuri buvo gauta pardavus minėtą įrangą kaip metalo laužą (307 800 Eur), nes apeliantė negali būti atsakinga už netinkamą įrangos eksploatavimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovų veikimas / neveikimas iš esmės nesiejamas su vėliau gautų sumų apimtimi, tačiau, vis dėl to, atsakovams, nepriklausomai nuo vėlesnio užtikrinimo priemonių realizavimo sėkmės / neefektyvumo, kyla pareiga kompensuoti tą žalą, kuri nebūtų buvusi patirta, jeigu nebūtų priimti nuostolingi sprendimai dėl paskolų pertvarkymo (negrąžinta paskolos dalis ir nesumokėtos palūkanos).

360.                      Šešta, teisėjų kolegija nesutinka tiek su atsakovės L. P., tiek su atsakovės I. A. apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais, kad iš žalos dydžio turėjo būti atimta galėta gauti garantijos suma abiejų paskolų atveju. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 buvo nustatyta, kad Unija netinkamai prižiūrėjo Paskolos sutarties 1 vykdymą, nes leido Difera UAB „Costum“ sumokėti visą Įrangos pirkimo–pardavimo sutarties kainą, t. y. 3 210 914,08 Lt (929 945 Eur), nors Difera nebuvo perduota dalis įrangos, kurios vertė 230 160,26 Eur. Kadangi Unija netinkamai prižiūrėjo ir kontroliavo Paskolos sutarties 1 vykdymą, leido Difera atlikti mokėjimus už kredituojamą įrangą nepateikus priėmimo–perdavimo aktų, Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad būtent Unijai tenka 230 160,26 Eur dalies kredito negrąžinimo rizika, už kurią ŽŪPGF pagal Garantijos sąlygas neatsako. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-524-330/2019 konstatuota, kad 2013 m. gruodžio 9 d. atlikdama 108 781,28 Eur (375 600 Lt) sumos sumokėjimą tiekėjai OU „Online Pro“, nors neturėdama duomenų apie CNC 5 ašių apdirbimo staklių pagaminimą ir paruošimą pristatyti Good Factor, Unija, turėdama pareigą rūpestingai administruoti Paskolos sutartį 2, atidžiai sekti kredito būklę, elgėsi neatsakingai bei rizikingai. Kadangi mokėjimai UAB „Costum“ pagal 2013 m. kovo 12 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį (4 t., b. l. 484–499) ir OU „Online Pro“ pagal 2012 m. liepos 24 d. Įrangos pirkimo–pardavimo sutartį (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 45) buvo atlikti ginčo laikotarpiu, nėra pagrindo sutikti su apeliančių argumentais, kad žalos dydis turi būti mažinamas galėtų gauti garantinių išmokų dydžiu. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės L. P. argumentas, kad ji negali būti atsakinga už tai, kad Difera vadovas atliko neteisėtus veiksmus ir be Unijos suteikimo atliko užskaitas ir pasirašė užskaitymų aktus su UAB „Costum“. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-535-407/2019 konstatuota, kad būtent Unija turėjo kontroliuoti ir prižiūrėti Paskolos sutarties 1 vykdymą, todėl turi prisiimti riziką, atsiradusią dėl netinkamos Paskolos sutarties 1 priežiūros.

361.                      Septinta, nors apeliantė I. A. teigia, kad I. A. nėra paskolų komiteto narė, todėl jai su kitais valdymo organų nariais atsakomybė gali kilti ne daugiau kaip ½ dalyje žalos, tačiau kaip jau buvo konstatuota šios nutarties 327 punkte, nagrinėjamu atveju visus Unijos organus sieja bendri veiksmai pasekmių atžvilgiu, todėl nagrinėjamos bylos kontekste visi atsakovai turi atsakyti solidariai. Taigi, minėti atsakovės I. A. argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

362.                      Aštunta, nepagrįsti apeliantės I. A. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalą dėl Good Factor paskolos pertvarkymo, neįvertino iš NMA gautų sumų, kurios buvo panaudotos paskolos dengimui. Kaip pagrįstai nurodė apeliantė, Unijos organų sprendimais dalis kredito sumos, ne mažesnė kaip 100 000 Lt suma, turėjo būti grąžinta ne vėliau kaip per vieną darbo dieną nuo II etapo paramos lėšų gavimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad Good Factor 2023 m. spalio 17 d. iš NMA gavo 802 993 Lt (232 562,85 Eur) dydžio antrąją išmoką (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 51), kurios dalis (100 000 Lt) 2013 m. gruodžio 3 d. pavedimu buvo pervesta Unijai kaip paskolos grąžinimas (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 45, 52). Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas šią sumą įvertino kaip sumą, kuri buvo sumokėta Unijai jau po paskolos pertvarkymo, tačiau ši suma buvo įtraukta į skolininkės sumokėtų lėšų sumą (52 086,08 Eur), kuri buvo minusuota iš realiai galėjusių būti gautų paramos lėšų sumos. Atsižvelgiant į tai, apeliantės I. A. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino iš NMA gautų sumų, atmestini kaip nepagrįsti.

363.                      Devinta, nepagrįsti ir apeliantės I. A. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas žalą dėl Difera paskolos pertvarkymo, neįvertino iš NMA gautų sumų, kurias pagal pertvarkytą paskolą buvo nukreipta panaudoti paskolos dengimui. Kaip pagrįstai nurodė apeliantė, Unijos organų sprendimais buvo, be kita ko, nuspręsta, kad: i) dalis paskolos sumos, ne mažesnė kaip 233 978 Lt suma, turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo II etapo paramos lėšų gavimo. Šios grąžintinos lėšos nukreipiamos tik KU „Amber“ paskolos dalies dengimui; ii) dalis paskolos sumos, ne mažesnė kaip 415 438 Lt suma, turi būti grąžinta ne vėliau kaip per 1 darbo dieną nuo III etapo paramos lėšų gavimo. Šios lėšos turi būti nukreipiamos Unijos paskolos dengimui. Bylos duomenimis nustatyta, kad trečiuoju etapu 2014 m. vasario 20 d. NMA išmokėjo Difera 49 042,00 Lt (14 203,54 Eur) paramos sumą (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 51), tačiau iš byloje pateiktų sąskaitų išrašų matyti, kad 14 203,54 Eur suma Unijai pervesta nebuvo (1 t., b. l. 1; CBP-1439, priedas Nr. 53; 4 t., b. l. 484–514). Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, po Difera paskolos pertvarkymo, Difera Unijai sumokėjo 13 178,80 Lt (3 816,84 Eur) sumą, kuri buvo minusuota iš priteistino žalos dydžio. Atsižvelgiant į tai, apeliantės I. A. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Difera iš NMA gautų sumų, atmestini kaip nepagrįsti. 

364.                      Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantės L. P. apeliacinio skundo argumentais, kad apskaičiuodamas žalą, pirmosios instancijos teismas turėjo ją mažinti 120 319,16 Eur (415  438 Lt) NMA finansuojamų lėšų suma, kurios gavimas niekaip nepriklausė nuo atsakovės L. P.. Viena vertus, sutiktina su atsakovės L. P. nuomone, kad NMA finansuojamų lėšų sumos gavimas nepriklausė nuo jos. Kita vertus, pertvarkant Difera paskolą, Unija atsisakė, jog prievolės pagal Paskolos sutartį 1 būtų įvykdytos iš NMA paramos lėšų ir pakeitė paskolos grąžinimo šaltinį, numatant, kad paskola bus grąžinama iš Difera, kuri vykdė nuostolingą veiklą, pajamų. Taigi, Unijos organai, pertvarkydami paskolą, prisiėmė riziką ir jiems kyla pareiga kompensuoti tą žalą, kuri nebūtų buvusi patirta, jeigu nebūtų priimti nuostolingi sprendimai dėl paskolų pertvarkymo.

365.                      Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai apskaičiavo priteistinos žalos dydį, apeliantų nurodyti argumentais nesudaro pagrindo aptariamą situaciją vertinti kitaip, nei ją įvertino pirmosios instancijos teismas, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl apeliantų argumentų, susijusių su įrodinėjimu

366.                      Ieškovė turėjo įrodyti atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, o atsakovai, gindamiesi nuo pareikštų reikalavimų, turėjo paneigti kaltės prezumpciją.

367.                      Nors apeliantė I. A. teigia, kad būtent Unijos žinioje yra visa ginčijamame teismo sprendime minima dokumentacija, kurios neva atsakovai nepateikė teismui, kaip patvirtinantys realų skolininkų finansinės padėties tinkamą vertinimą, tačiau byloje nenustatyta objektyvių duomenų, kad Unija tokius duomenis turi, ar apskritai tokie dokumentai egzistavo. Tai yra ieškovė į bylą pateikė Difera ir Good Factor paskolų bylas, tačiau nėra duomenų, kad buvo pateikti nepilni duomenys. Vien tai, kad, atsakovės vertinimu, paskolų bylos yra netvarkingos, kad paskolų bylose esantys dokumentai kartojasi, jie nėra sudėti chronologine tvarka, kad paskolų bylos savo struktūra ženkliai skiriasi nuo kitose tarp šalių vykstančiose civilinėse bylose ieškovės pateiktų kitų skolininkų bylų ir kt., nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovė pateikė atrinktus duomenis iš Difera ir Good Factor paskolų bylų.

368.                      Nepagrįsti apeliantės I. A. apeliacinio skundo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju teismas privalėjo taikyti contra spoliatorem taisyklę ieškovei, nes ši tyčia neteikė jai nenaudingų įrodymų į bylą ir turėdama juos savo žinioje galimai slėpė, tai yra ieškovė tik atsakovams paprašius, į bylą pateikė paskolos bylas ir tai – abejotinos sudėties ir turinio didelį dokumentų kiekį, kuris neatitiko Tvarkoje aprašytos sudėties ir struktūros įprastų paskolos bylų, buvusių Unijoje.

369.                      Pagal contra spoliatorem prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinus ar atsisakius pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų pasitvirtinęs. Nurodytai prezumpcijai taikyti reikšminga nustatyti ne tik bylos šalies atsisakymą pateikti reikšmingus įrodymus, tačiau ir tokio atsisakymo priežastis ir jas lemiančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-1075/2020). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad contra spoliatorem prezumpcija taikytina tada, kai nustatyta, jog dokumentus atsisakoma pateikti sąmoningai, o ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo subjekto, galinčio (turinčio) juos pateikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-85-1120/2023).

370.                      Nagrinėjamu atveju byloje nesant objektyvių įrodymų, kad ieškovės pateikti duomenys nėra išsamūs, kad sąmoningai pateikti ne visi turimi duomenys, nėra pagrindo taikyti ieškovei contra spoliatorem prezumpciją. Vien tai, kad kartu su ieškiniu ieškovė nepateikė Difera ir Good Factor paskolų bylų, o pateikė tik konkrečius duomenimis iš minėtų bylų, nesuponuoja išvados apie ieškovės sąmoningą siekį teismui neteikti duomenų.

371.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į skundžiamo sprendimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų bei tinkamai taikė įrodinėjimo standartą, įrodinėjimo naštą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK nuostatas ir atitinkamai padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovai, siekdami išvengti civilinės atsakomybės, turėjo paneigti savo kaltės prezumpciją. Vien tai, kad apeliantė turi kitokią subjektyvią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo šių argumentų pagrindu priimtą sprendimą panaikinti ar pakeisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

372.                      Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs, kad ieškovė pareiškė ieškinį dėl 1 236 520,11 Eur žalos atlyginimo, taip pat įvertinęs tai, kad buvo priteista 238 726,23 Eur žalos atlyginimo, nustatė, kad buvo patenkinta 19,3 proc., o atmesta 80,7 proc. ieškinio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, priteisė ieškovei ir atsakovams jų bylinėjimosi išlaidas, proporcingai patenkintų / atmestų reikalavimų santykiui.

373.                      Tiek Unija, tiek atsakovė I. A. apeliaciniuose skunduose pateikė argumentus, kuriais nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis bylinėjimosi išlaidomis:

373.1.                      Unijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą ir be pagrindo netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties, kuomet leidžiama nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo bendrųjų taisyklių. Nors pagrindinis reikalavimas buvo patenkintas, tačiau netaikius CPK 93 straipsnio 4 dalyje numatytos išimties, susidarė situacija, kuomet iš ieškovės atsakovų naudai buvo priteista 30 678,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, o ieškovei iš atsakovų tik 2 774,83 Eur. Taigi susidarė situacija, kuri nesuderinama su pagrindiniais civilinio proceso principais, tai yra teisingumo ir teisingo žalos atlyginimo principais.

373.2.                      Atsakovė I. A. nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad jos patirtos bylinėjimosi išlaidos turėjo būti mažintinos, nes viršija maksimalius rekomenduojamus civilinėse bylose atlyginimo už teisinę pagalbą dydžius. Nagrinėta civilinė byla buvo vertinama kaip itin sudėtinga, todėl egzistuojant išimtinėms aplinkybėms, buvo pagrindas priteisti visas apeliantės I. A. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

374.                      Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarka yra reglamentuota CPK 93 straipsnyje. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

375.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad pasirinkti, kokio dydžio reikalavimą pareikšti ir keliems solidariesiems atsakovams, yra ieškovo teisė. Ieškovas taip pat prisiima riziką, kad tuo atveju, jeigu neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo arba bus pripažinta pagrįsta ir įrodyta tik nedidelė reikalavimo dalis, jam teks atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą taisyklę, t. y. proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-1120/2024, 37 punktas).

376.                      Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

377.                      Lietuvos Aukščiausiais Teismas, pasisakydamas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo, yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, kad konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 65 punktas; 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-80-378/2024, 65 punktas).

378.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei remdamasi aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia Unija, neturėjo teisinio pagrindo, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymo klausimą, vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalimi.

379.                      Visų pirma, įvertintina tai, kad ieškovė pareiškė turtinį solidarųjį reikalavimą dėl žalos atlyginimo aštuoniems atsakovams. Nors nagrinėjamoje byloje buvo konstatuoti atsakovų neteisėti veiksmai, tačiau buvo patenkinta tik nedidelė ieškovės turtinio reikalavimo dalis – 19,3 proc. (atmesta 80,7 proc.). Kadangi didelės reikalavimo dalies pagrįstumo ieškovė neįrodė, todėl, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų proporcijas, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju ieškovė, reikšdama ieškinį aštuoniems atsakovams, prisiėmė riziką, kad jeigu ji neįrodys savo reikalavimo pagrįstumo, prievolė atlyginti bylinėjimosi išlaidas bus didesnė, nei reiškiant reikalavimą vienam atsakovui.

380.                      Antra, byloje nebuvo nustatytas nesąžiningas šalių (atsakovų) procesinis elgesys, kuris sudarytų pagrindą nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, reikštų nesąžiningą bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymą. Taigi, pirmosios instancijos teismui priteisus ieškovei iš atsakovų 2 774,83 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o atsakovėms iš ieškovės – 30 678,51 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo.

381.                      Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tarp šalių paskirstydamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tinkamai taikė ir aiškino CPK 93 straipsnį, teisingai nustatė ieškovės patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporciją ir ja vadovaudamasis tinkamai – ieškovei proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

382.                      Vertinant atsakovės I. A. argumentus, kad nagrinėjamu atveju egzistavo išimtinės aplinkybės nemažinti jos patirtų bylinėjimosi išlaidų iki maksimalaus rekomenduojamo atlyginimo už teisinę pagalbą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

383.                      Remiantis Rekomendacijų 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes.

384.                      Nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 50 punktas).

385.                      Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, tačiau šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas, kad viršytų Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas). Be to, ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-443-969/2017).

386.                      Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į formuojamą teismų praktiką, įvertinusi bylos apimtį, sudėtingumą tiek teisės taikymo, tiek faktinių aplinkybių vertinimo požiūriu, taip pat atsakovės I. A. atstovų teiktų teisinių paslaugų pastovumą, apimtį (atstovavo tik vieną atsakovę), vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, konstatuoja, kad nors nagrinėjama byla yra sudėtinga, didelės apimties, atsakovės I. A. atstovai parengė išsamius procesinius dokumentus, tačiau šios aplinkybės sudaro pagrindą priteisti maksimalų rekomenduojamą bylinėjimosi išlaidų dydį, o ne aptariamą situaciją vertinti kaip išimtinę CPK 98 straipsnio 2 dalies prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nusprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad susiklostė išimtinė situacija, leidžianti ieškovei atlyginti bylinėjimosi išlaidas, viršijančias pagal Rekomendacijas apskaičiuotus maksimalius atlygintinus išlaidų už atitinkamo procesinio dokumento parengimą ar procesinį veiksmą dydžius.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

387.                      Tiek atsakovė L. P., tiek atsakovė I. A. pareiškė prašymus skirti ieškovei 5 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Atsakovių argumentai iš esmės grindžiami tuo, kad ieškovė pareiškė aiškiai nepagrįstą ieškinį, reikalaudama priteisti iš atsakovų itin dideles pinigų sumas, ieškinio aiškų nepagrįstumą konstatavo teismas, priimdamas sprendimą, kuriuo 80,7 proc. visų ieškiniu reikštų reikalavimų buvo atmestas.

388.                      Sprendžiant klausimą dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016). Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-292-684/2021 34 punktas). Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013; 2017 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-695/2017; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-469/2021).

389.                      Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė, teikdama ieškinį, pasielgė akivaizdžiai nesąžiningai, teisminį procesą naudojo ne pagal paskirtį ar veikė prieš greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Priešingai, byloje nustatyta, kad ieškovė pagrįstai pareiškė ieškinį dėl žalos atlyginimo, tačiau išskyrė aplinkybių, susijusių su žalos dydžio nustatymu, vertinimas, kuris savaime nereiškia ieškovės akivaizdaus nesąžiningumo CPK 95 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, nenustačius aplinkybių, kurios teiktų pakankamą pagrindą ieškovės procesinės elgesį kvalifikuoti kaip sąmoningą piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, nėra pagrindo taikyti ieškovei piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmes, reglamentuojamas CPK 95 straipsnio 2 dalyje.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

390.                      Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs ieškinį, iš esmės teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, kuriose reglamentuotos juridinio asmens organų narių fiduciarinės pareigos bendrovei ir civilinės atsakomybės sąlygos, vadovavosi aktualia teismų praktika. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti arba keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

391.                      Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta, dėl kitų skundų argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022 29 punktas).

392.                      Tiek ieškovė, tiek atsakovai K. V., L. P., I. A., Č. O. ir L. V. pateikė teismui prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad šalių apeliacinius skundus atmetus, kiekvienai iš jų lieka apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-351-1120/2022; 2023 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-37-330/2023; 2023 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-92-302/2023; 2024 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-113-567/2024). Kadangi nagrinėjamoje byloje tiek ieškovės, tiek atsakovų apeliaciniai skundai atmetami, bylinėjimosi išlaidos tarp priešingą suinteresuotumą turinčių proceso dalyvių nėra paskirstomos.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

 

nutaria:

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

Teisėjai                                                  Jadvyga Mardosevič

 

 

                                                  Žilvinas Terebeiza

 

 

                                                  Tomas Venckus