Pirmosios instancijos teismo teisėjas                                         Civilinė byla Nr. 2A-295-198/2016

Arvydas Jasonas                                                  Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04907-2015-1

                                                                        Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2.4.1.;  

(S)

             2.5.10.2.4.2.; 3.2.6.1.                                         

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Birutės Jonaitienės,

kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos ir Nijolės Danguolės Smetonienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6050-837/2015 pagal ieškovo A. V. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, LR Generalinės prokuratūros, LR Teisingumo ministerijos ir

n u s t a t ė:

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 23 400 svarų sterlingų bei 2 331,96 EUR turtinę ir 20 000 EUR neturtinę žalą dėl jo baudžiamojo persekiojimo. Nurodė, kad buvo įtariamas ir kaltinamas seksualiniu prievartavimu, dėl kurio buvo išteisintas. Proceso metu buvo suimtas, jam buvo taikoma kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, jis ilgą laiką buvo nežinioje dėl savo likimo. Tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tiek prokurorai, tiek teismai neatliko savo pareigų tinkamai, kadangi be nukentėjusiojo parodymų, kuriais negalėjo būti remiamasi, nebuvo jokių kitų jo kaltės įrodymų ir tai nustačius ikiteisminis tyrimas turėjo būti nedelsiant nutrauktas.

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad skiriant ieškovui laikiną sulaikymą ir  kardomąją priemonę - suėmimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teismas konstatavo, kad procesinių prievartos priemonių taikymas ieškovo atžvilgiu nebuvo nepagrįstai ir neteisėtai ilgas, nebuvo pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Nesant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo (teisėjo) ikiteisminio tyrimo metu neteisėtų veiksmų, teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti 23 400 svarų sterlingų negautų pajamų, kurias patyrė neturėdamas galimybės dirbti pagal sudarytą sutartį su J. K. registruota įmone DV B. L.. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad realiai ketino vykti dirbti į J. K., taip pat byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų prašęs leidimo išvykti BPK 136 str. 1 d. nustatyta tvarka. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti 2331,96 EUR turtinę žalą, kurią sudaro 2027,34 EUR teisinių paslaugų apmokėjimas ir 304,62 EUR kuro išlaidų, nurodydamas, kad BPK 105 straipsnyje 6 dalyje įtvirtinta nuostata galioja tik privataus kaltinimo bylose, BPK nenumato, kad nuteistajam, išteisintajam ar asmeniui, dėl kurio baudžiamoji byla nutraukta, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti valstybinio kaltinimo tvarka nagrinėtose bylose galėtų būti priteisiamos iš nukentėjusiojo. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas 304,62 Eur kuro išlaidas patyrė 2015-03-20, kasos pajamų orderiu įnešdamas  pinigus į labdaros ir paramos fondo „Biblijos studijos“, kurio kreditine kortele atsiskaitydavo už degalus, kasą (b.l. 79), t.y. praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po baudžiamosios bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka. Teismas nenustatęs ikiteisminio tyrimo, prokuratūros ar teismo pareigūnų neteisėtų veiksmų, konstatavo kad neatsiranda valstybės atsakomybė dėl žalos ieškovui - valstybei neatsiranda pareiga atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą. Esant tokioms aplinkybėms, teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais konstatavo, kad ieškovo A. V. ieškinio reikalavimai negali būti pripažinti pagrįstais ir tenkinti iš valstybės pritiesiant jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliaciniu skundu ieškovas A. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliantas nurodė, kad teismas netenkino jo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, dėl šio prašymo nepriėmė rašytinės nutarties. Žodine nutartimi teismas paaiškino, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs vienodą CK 6.272 str. 1 d. aiškinimo ir taikymo praktiką, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teisminę teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, nesprendžia dėl įstatymų atitikimo Konstitucijai – tai yra Konstitucinio Teismo kompetencija. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad baudžiamasis procesas jo atžvilgiu buvo teisėtas, nes skundžiamame sprendime atsakovo veiksmų teisėtumas konstatuotas tik formaliai, nesiaiškinant konkrečių neteisėtumą pagrindžiančių aplinkybių, kurias apeliantas išdėstė ieškinyje ir teismo posėdžio metu. Apeliantas nurodo, kad Šiaulių apygardos prokuratūra kaltinamąjį aktą surašė ir baudžiamąją bylą teismui perdavė nesurinkęs pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tai patvirtina neprofesionalų, paviršutinišką teisėsaugos institucijų darbą, kas rodo apelianto atžvilgiu vykdyto baudžiamojo proceso neteisėtumą. Apelianto nuomone, prokurorė ir tyrėjas bylą vilkino. Apeliantas nurodo, kad Ekspertų išvados buvo gautos 2013 m. gegužės 22 d., o kaltinamasis aktas surašytas 2013 m. liepos 31 d. Ikiteisminis tyrimas buvo paskubomis pabaigtas tik kaip apelianto skundų Generalinei prokuratūrai rezultatas. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jo išteisinimas BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu reiškia išteisinimą nereabilituojančiu pagrindu, kadangi baudžiamojo proceso kodeksas neskirsto išteisinamųjų nuosprendžių į „pirmarūšius“ ir „antrarūšius“, t.y. priimtus reabilituojančiais /nereabilituojančiais pagrindais. Abiem išteisinamojo nuosprendžio atvejais kaltinamasis pripažįstamas nekaltu. Apeliantas nurodo, jog teismui nebuvo pagrindo reikalauti dar kokių nors papildomų  įrodymų, kad jis tikrai ketino vykti dirbti į J. K.. Darbą nurodytoje įmonėje apeliantas turėjo pradėti dirbti 2013 m. sausio 15 d., o sulaikytas buvo 2015 m. sausio 10 d. Apeliantas nurodo, kad prašymas išvykti į dirbti į J. K. būtų buvęs aiškiai neadekvatus konkrečioms proceso aplinkybėms, nes jis kaip asmuo, įstatymo nustatyta tvarka įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, objektyviai negalėjo turėti pagrindo tikėtis, kad prokuroras ar teismas jį išleis vienerių metų laikotarpiui vykti dirbti į užsienio šalį. Teismo išvada, kad baudžiamojo proceso kodeksas nenumato advokato darbo apmokėjimo išlaidų atlyginimo, nesuderinama su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama vienoda teisės aiškinimo ir taikymo praktika. Apeliantas nurodo, kad kelionių išlaidas patyrė realiai ir teisinės reikšmės negali turėti aplinkybė ar šias išlaidas patyrė asmeniškai mokėdamas už kurą kiekvienos kelionės metu, ar atlygindamas šias išlaidas fondui, kuris jo interesais šia išlaidas jau buvo padaręs anksčiau. Panaudojęs fondo lėšas kelionėms į ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą ir teismo posėdžius, šias lėšas apeliantas grąžino fondui tik kai atsirado tokia galimybė.  

Atsiliepime į apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Generalinės prokuratūros atstovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad suėmimo faktas savaime nesuteikia ieškovui teisės reikalauti žalos atlyginimo, o išteisinamasis nuosprendis nepreziumuoja atlikto ikiteisminio tyrimo neteisėtumo. Atlikto ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų kaltinamojo akto surašymui ir baudžiamosios bylos perdavimui į teismą. Apelianto analizuojami baudžiamosios bylos įrodymai, kurie apelianto teigimu nepagrindžia jo kaltės, įvertinti priimant būtent išteisinamąjį nuosprendį BPK 303 str. 5 d. 2 p. pagrindu. Tačiau nuosprendyje nėra konstatuotas ikiteisminio tyrimo subjektų atliktų veiksmų procesinių veiksmų ar vykusio baudžiamojo proceso neteisėtumas. Pažymi, kad Generalinėje prokuratūroje nagrinėjant A. V. 2013-06-26 skundą dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir 2013-07-05 jo papildymą, buvo tikrinama baudžiamoji byla, todėl procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Byloje nenustatyta pagrindų pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo atliktus veiksmus civilinės atsakomybės taikymo prasme neteisėtais, todėl reikalavimas atlyginti neturtinę žalą ir turtinę žalą, atmestas pagrįstai.

Atsiliepime į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad kardomoji priemonė – suėmimas buvo skirtas pažeidžiant BPK 119 ir 122 str. nuostatas. Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados dėl kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo teisėtumo. Apelianto deklaratyvūs argumentai, kurie parodo jo supratimą apie žalos atlyginimą jį išteisinus, nėra ir negali būti pagrindas valstybei atlyginti žalą.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasis CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškovo ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde išdėstyti ieškovo teiginiai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas,  sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja, pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2013-01-11 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi A. V. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas penkiolikai parų (b.l. 7). 2013-01-23 suėmimas buvo pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. 2013-01-28 Šiaulių apygardos teismo nutartimi, A. V. skundas dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013-01-11 nutarties buvo atmestas (b.b. 1 T, b.l. 164-166). Šiaulių apylinkės teismas 2014-06-27 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-121-898/2014 ieškovą išteisino, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą, numatytą LR BK 150 str. 1 d. (b.l. 9-15). Šiaulių apygardos teismas, peržiūrėjęs bylą apeliacine tvarka, 2014-11-11 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-864-116/2014 atmetė nukentėjusiojo skundą (b.l. 16-20).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo  argumentus, jog nepagrįstai atmestas apelianto prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Konstitucinį Teismą. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Lietuvos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime pabrėžė, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismui pagrįstai nekilo  abejonių dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Dėl aukščiau nurodytų motyvų bei atsižvelgdama į tai, kad klausimo, kreiptis į Konstitucinį Teismą ar nesikreipti sprendimas yra diskrecinė bylą nagrinėjančio teismo teisė, o ne pareiga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismo atsisakymas kreiptis į Konstitucinį Teismą neturi įtakos teisingam šios bylos išnagrinėjimui. Todėl nebuvo ir nėra pagrindo tenkinti aptariamą ieškovo prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu buvo neteisėtas, o skundžiamame sprendime atsakovo veiksmų teisėtumas konstatuotas tik formaliai. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. Š. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Nordic investicija“ v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. B. v. Lietuvos valstybė, bylos 3K-3-2/2012). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovai atliko neteisėtus veiksmus jo atžvilgiu.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, nustatė, kad ikiteisminis tyrimas A. V. atžvilgiu  buvo pradėtas esant BPK 166 str. nustatytiems pagrindams. Laikinojo sulaikymo paskyrimo tvarka bei  trukmė, numatyti BPK 119 str., 122 str., 140 str., nebuvo pažeista. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad laikinai sulaikant ir skiriant suėmimą, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, įrodymai netiriami, pradėjus baudžiamąjį persekiojimą nėra ir negali būti žinomas bylos galutinis rezultatas, o atsižvelgiama į tikėtinumą, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, trukdys procesui, darė išvadą, kad ieškovo A. V. atžvilgiu atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai įstatymo nuostatoms neprieštaravo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad skiriant ieškovui laikiną sulaikymą ir  kardomąją priemonę - suėmimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas įstatymo reikalavimų nepažeidė, o ikiteisminio tyrimo eiga patvirtina, kad minėtu laikotarpiu buvo atliekamas intensyvus tyrimas ir 2013-01-23 nutarimu A. V. suėmimas pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Ieškovas buvo paleistas iš areštinės, todėl konstatuoti, jog tyrimo metu buvo padaryti baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija sutinka su šia teismo išvada ir pažymi, kad nėra  pagrindo remiantis vien tik ieškovo subjektyviais teiginiais konstatuoti, kad atsakovai ikiteisminio tyrimo metu atliko kokius nors neteisėtus veiksmus apskritai (CPK 12, 178, 185 str.). Pažymėtina, kad skiriant kardomąsias priemones ar kitas procesines prievartos priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, šios priemonės taikomos pagal jų taikymo metu turimus duomenis. Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, darytina išvada, kad  suėmimas penkiolikai parų buvo skirtas esant jo skyrimo sąlygoms ir pagrindams – siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir įtariamojo dalyvavimą procese. Kardomosios priemonės – suėmimo penkiolikai parų teisėtumas buvo tikrinamas aukštesnės instancijos teismo ir Šiaulių apygardos teismo 2013-01-28 nutartimi nekonstatuotas jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų veiksmų neteisėtumas. Be to, 2013-01-23 suėmimas buvo pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, visų baudžiamosios bylos faktinių duomenų visuma sudarė pakankamą pagrindą pareikšti įtarimus ieškovui dėl nusikalstamos veikos, numatytos BPK 150 straipsnio 1 dalyje, įvykdymo ir skirti ieškovui kardomąją priemonę – suėmimą, kaltinamojo akto surašymui ir baudžiamosios bylos perdavimui į teismą. Tai, kad ieškovas buvo išteisintas, neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą, numatytą LR BK 150 str. 1 d., nėra pagrindas pripažinti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, jog net ir išteisinamojo nuosprendžio reabilituojančiais pagrindais priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007;2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 ir kt.).

              Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovo  argumentus dėl ikiteisminio tyrimo trukmės, jos vilkinimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis baudžiamosios bylos duomenimis, pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo terminas nebuvo pernelyg ilgas. Ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo intensyvus, per visą tyrimo laikotarpį buvo atlikta pakankamai procesinių veiksmų, tuo užtikrinant ieškovo A. V. teisę baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką. 2013-07-31 buvo surašytas kaltinamasis aktas, 2013-08-01 baudžiamoji byla buvo išsiųsta į teismą (b.b. 2 T, b.l. 1, 3). Konstatavęs, kad procesinių prievartos priemonių taikymas ieškovo atžvilgiu nebuvo nepagrįstai ir neteisėtai ilgas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad nebuvo pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Pažymėtina, kad Generalinėje prokuratūroje nagrinėjant A. V. 2013-06-26 skundą dėl ikiteisminio tyrimo teisėtumo ir 2013-07-05 jo papildymą, buvo tikrinama baudžiamoji byla, todėl procesiniai veiksmai nebuvo atliekami. Tačiau atmetus A. V. skundą ir 2013-07-17 sugrąžinus ikiteisminio tyrimo medžiagą, 2013-07-30 nutarimu atmetus 2013-07-29 gautą A. V. prašymą, 2013-07-31 surašytas kaltinamasis aktas ir baudžiamoji byla perduota teismui. ( baudžiamoji byla 1 t, 196-197, b.l. 2 t. 1, 3-7, 9-10 b.l.). 

              Konstatavus, jog apeliantas neįrodė vienos iš būtinų deliktinei atsakomybei atsirasti sąlygos – neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmų baudžiamojoje byloje, vien jau dėl to nėra pagrindo pripažinti ieškovo reikalavimo dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo pagrįstu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas papildomai vertino ir ieškovo pateiktus konkrečius patirtą turtinę žalą patvirtinančius įrodymus neturi jokios teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Baudžiamojo proceso išlaidas ir jų atlyginimą reglamentuoja BPK VIII skyrius. BPK 103 straipsnyje pateiktas atlygintinų proceso išlaidų sąrašas: liudytojams, nukentėjusiesiems, ekspertams, specialistams ir vertėjams išmokami pinigai, skirti jų kelionės į iškvietimo vietą ir gyvenimo joje išlaidoms atlyginti; liudytojams ir nukentėjusiesiems išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų atitraukimą nuo įprastinio darbo; ekspertams, specialistams, vertėjams išmokami pinigai, skirti atlyginti už jų darbą, išskyrus tuos atvejus, kai jie šias pareigas atlieka kaip tarnybinę užduotį; daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal BPK 103 straipsnio 6 punktą proceso išlaidas gali sudaryti ir kitos išlaidos, kurias ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, teisėjas ar teismas pripažįsta proceso išlaidomis. BPK 104–106 straipsniai reglamentuoja proceso išlaidų atlyginimo sąlygas ir tvarką. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje, priimant išteisinamąjį nuosprendį, nebuvo išspręstas išteisintojo turėtų išlaidų pripažinimo proceso išlaidomis ir jų atlyginimo klausimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. R. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-7-375/2011). Taigi civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo šios išlaidos gali būti priteisiamos tiek, kiek yra susijusios su atitinkamais atsakovo neteisėtais veiksmais ir dėl to gali būti pripažintos žala. Teisėjų kolegija pažymi, kad gali būti atlyginama ir teisėtais veiksmais padaryta žala, tačiau ji turi būti atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.246 straipsnio 3 dalis). Tačiau įstatymai nenustato žalos, padarytos teisėtais ikiteisminių tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmais, atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų (neveikimo) baudžiamajame procese neteisėtumas nebuvo konstatuotas, todėl ir nebuvo pagrindo ieškovo patirtas išlaidas baudžiamajame procese pripažinti turtine žala.

Nesant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo (teisėjo) ikiteisminio tyrimo metu neteisėtų veiksmų, pagrįstai atmestas ir ieškovo reikalavimas priteisti 23 400 svarų sterlingų negautų pajamų, kurias patyrė neturėdamas galimybės dirbti pagal sudarytą sutartį su J. K. registruota įmone DV B. L. (b.l. 21-43). Pirmosios instancijos teismas papildomai nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad realiai ketino vykti dirbti į J. K.. 2013-01-11 Šiaulių apylinkės teismo nutartimi A. V. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas penkiolikai parų (b.l. 7), o 2013-01-23 suėmimas buvo pakeistas į rašytinį pasižadėjimą neišvykti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad rašytinis pasižadėjimas neišvykti nėra absoliutus draudimas neišvykti, nes LR BPK 136 str. 1 d. numato galimybę įtariamajam teisę pasišalinti iš savo gyvenamosios ar laikino buvimo vietos su prokuroro ar teismo leidimu. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų prašęs tokio leidimo. Pažymėtina, kad šis ieškovo reikalavimas atmestas  nesant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teismo (teisėjo) ikiteisminio tyrimo metu neteisėtų veiksmų.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų ieškovo  argumentų,  nes jie teisiškai nereikšmingi ir neturintys įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:

                      Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                     Eigirdas Činka                                                   

                                                           Birutė Jonaitienė

                                                                                  Nijolė Danguolė Smetonienė