Administracinė byla Nr. eA-1061-789/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04603-2024-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Dainiaus Raižio, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
1. Pareiškėjas O. K. (O. K.; toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 24S182421 (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas skunde nurodė šias faktines aplinkybes ir argumentus:
2.1. Skundžiamu Sprendimu panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojęs iki 2026 m. kovo 27 d. (toliau – ir Leidimas), nes kita Šengeno erdvės valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. įtraukė perspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1860 dėl Šengeno informacinės sistemos naudojimo neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimui (toliau – ir Reglamentas 2018/1860) nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, neatsižvelgė į Reglamento 2018/1860 nuostatas dėl aplinkybių, kurios vertinamos priimant nurodyto pobūdžio sprendimus.
2.2. Vokietijos Bylefeldo miesto meras 2024 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu (toliau – ir Įsakymas), vadovaudamasis Vokietijos Gyventosios vietos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nusprendė pareiškėjo atvykimą į Vokietijos Federaciją apriboti 3 metams. Pareiškėjas Vokietijos Federacijoje yra pateikęs skundą dėl šio įsakymo. Pareiškėjas išvyko iš Vokietijos per Įsakyme nustatytą terminą. Įsakyme nurodyta, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Vokietijos Federaciją (ne į Šengeno erdvę) 3 metus, todėl draudimas atvykti į šalį galioja tik Vokietijos teritorijoje. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nenustatė ir nevertino šios aplinkybės, nenustatė, dėl kokių priežasčių perspėjimas įvestas į SIS. Sprendime nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų kreipęsis į Vokietijos Federacijos kompetentingas institucijas ar būtų gavęs atsakymą dėl informacijos pateikimo, priimant Sprendimą, formaliai vadovautasi tik informacija, nurodyta SIS.
2.3. Priimdamas Sprendimą atsakovas nevertino, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų. Sprendime formaliai nurodyta, kad nėra pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, tačiau nepateikta jokia informacija, kuo remiantis padaryta tokia išvada, koks vertinimas buvo atliktas šiuo aspektu, todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų.
2.4. Nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai nustato Departamentui pareigą, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe (nagrinėjamu atveju – Vokietijos Federacija), kuri yra įtraukusi perspėjimą į SIS dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Atsakovas nevertino 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 2018/1861), 29 straipsnio d punkto sąlygų, nustatančių, kad išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje. Atsakovas visiškai nevertino, dėl kokių priežasčių Vokietijos Federacija priėmė sprendimą dėl draudimo atvykti, taip pat nevertino, ar pareiškėjas pasinaudojo savo teise į apeliaciją. Kadangi Įsakymas buvo apskųstas, atsakovas sukūrė situaciją, kai neįsiteisėjusiam sprendimui suteikiama galia.
3. Atsakovas Departamentas pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą ir nurodė tokius argumentus:
3.1. Pareiškėjas 2024 m. kovo 13 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad ketina dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Solutionua“ (toliau – ir Bendrovė) pagal darbo sutartį plytų mūrininku, taigi Leidimas jam buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų.
3.2. Atsakovas, nustatęs, kad kita Šengeno valstybė 2024 m. rugpjūčio 1 d. į SIS įtraukė perspėjimą dėl asmens grąžinimo (išsiuntimo) pagal 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d., įvertinęs visus duomenis, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą.
3.3. Migracijos departamentas vykdė konsultacijas su Vokietijos Federacijos Respublika, įvertino 2024 m. rugpjūčio 5 d. gautą SIRENE Vokietijos nacionalinio skyriaus N formą, kurioje pranešama, kad 2024 m, rugpjūčio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus, kuris gali būti sutrumpintas iki 2 metų, jei asmuo laiku savanoriškai išvyks iki 2024 m. rugpjūčio 8 d.
3.4. Pareiškėjas, gavęs Leidimą, visą jo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kuriomis remiantis jam buvo išduotas leidimas gyventi. Remiantis kitos Šengeno valstybės pateikta informacija, nustatyta, jog pareiškėjas, gavęs Leidimą darbo Lietuvos įmonėje pagrindu, išvyko į kitą Šengeno valstybę, kurioje dirbo neteisėtai, dėl to buvo priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Vokietijos Federacijos, uždraudžiant jam atvykti 3 metus. Šioje byloje nėra sprendžiamas Vokietijos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
3.5. Departamentas neturėjo diskrecijos teisės nepriimti ginčijamo Sprendimo. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Departamento disponuojama informacija ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, jame nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Ginčijamas Sprendimas atitinka VAĮ ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.
II.
4. Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2024 m. spalio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
5. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:
5.1. UAB „Solutionua“ pateikė Departamentui tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20240220-038461, kuriame nurodyta numatoma pareiškėjo įdarbinimo data – 2024 m. balandžio 1 d. Departamentas 2024 m. kovo 27 d. išdavė pareiškėjui Leidimą.
5.2. Vokietijoje 2024 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus dėl nelegalaus darbo Vokietijoje, kuris gali būti sutrumpintas iki 2 metų, jei asmuo laiku savanoriškai išvyks iš Vokietijos iki 2024 m. rugpjūčio 8 d. Vokietijos Federacinė Respublika paskelbė perspėjimą SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi.
5.3. Skundžiamu Sprendimu Departamentas panaikino Leidimą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į tai, jog kita Šengeno valstybė (Vokietijos Federacija) į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.
6. Pirmosios instancijos teismas aptarė Reglamento 2018/1861 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas perspėjimų dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo sąlygas ir 2 dalyje nurodytas situacijas, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, taip pat šio straipsnio 4 dalies nuostatas. Pažymėjo, kad nors pareiškėjas pateikė teismui 2024 m. rugpjūčio 15 d. ieškinį prieš Bylefeldo miestą (bylos kodas: 150.32DMSHaft), kuriuo prašoma panaikinti Įsakymą, administracinės bylos nagrinėjimo metu teismui nepateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, jog Vokietijos Federacijos kompetentinga institucija 2024 m. rugpjūčio 1 d. priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą dėl pareiškėjo deportavimo. UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos yra imperatyvios, jos nenustato Departamentui pareigos kreiptis į užsieniečius dėl papildomų paaiškinimų gavimo ar į užsienio valstybių institucijas, įvedusias perspėjimą į SIS, kai nustatomos UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės, o Reglamentas 2018/1861 nustato, jog į SIS įtrauktą perspėjimą gali keisti, taisyti ar ištrinti tik perspėjimą pateikusi valstybė narė.
7. Dėl Departamento pareigos vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe (nagrinėjamu atveju Vokietijos Federacine Respublika), kuri į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas vykdė konsultacijas su Vokietijos Federacine Respublika, t. y. įvertino 2024 m. rugpjūčio 5 d. gautą SIRENE Vokietijos nacionalinio skyriaus N formą. Pateiktoje N formos nurodytas žinutės (pranešimo) laikas (2024 m. rugpjūčio 2 d.), konsultavimo priežastis (leidimą suteikusios valstybės narės informavimas apie perspėjimo priežastį), už konsultavimąsi atsakinga institucija ir sprendimą priėmusi institucija (užsieniečių institucija „STV Bielefeld“), sprendimo priėmimo priežastis (nelegalus darbas), sprendimo priėmimo data (2024 m. rugpjūčio 1 d.), taip pat Vokietijos SIRENE parengtoje N formoje nurodyta papildoma informacija (aplinkybės, susijusios su priimtu sprendimu). Todėl pirmosiosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad Departamentas pažeidė Reglamento 2018/1861 29 straipsnį ir nevykdė pareigos vykdyti konsultacijas su Vokietijos Federacine Respublika.
8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad atsakovas nevertino UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygų išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovas įvertino tai, kad Leidimas pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, o dėl darbo Lietuvos Respublikoje. Todėl iš atsakovo Sprendimo yra aišku, kokiu pagrindu buvo padaryta išvada. Atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktą informaciją, kad jis yra pateikęs prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvoje laikinosios apsaugos pagrindu išdavimo, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad būtent Departamentui priimant sprendimą dėl pareiškėjo prašymo pagrįstumo bus vertinami pagrindai, susiję su laikinosios apsaugos suteikimu / humanitarinėmis priežastimis.
9. UTPĮ 50 straipsnyje yra nustatyti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, ir atsakovas, nustatęs bent vieną iš šių pagrindų, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Todėl Departamentas pagrįstai vadovavosi aktualia SIS informacija, pagal kurią draudžiama pareiškėjui atvykti į Šengeno erdvę ar joje apsigyventi iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. pagal Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingų institucijų įvestą perspėjimą, turėjo pareigą taikyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus pareiškėjui, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas pagal jo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais Departamento tuo metu turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, atitiko VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus, nebuvo pagrindo jį naikinti.
III.
10. Pareiškėjas O. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 21 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą – panaikinti Departamento Sprendimą bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
11. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
11.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovo teismui pateikta N forma patvirtina, kad atsakovas konsultavosi su Vokietijos kompetentinga institucija. Reglamentas 2018/1861 įpareigoja išduodančiąją valstybę narę, prieš priimant savo sprendimą, atsižvelgti į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir atsižvelgti į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenes saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje. Šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs teisės normas ar keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, be to, pačiame Sprendime nebuvo nurodyta, kad, priimant Sprendimą, buvo konsultuojamasi ir jokie motyvai nebuvo atskleisti. Pirmosios instancijos teismas nevertino šių aplinkybių ir nepasisakė dėl jų. Atsakovas taip pat nevertino aplinkybės, kad Įsakymu pareiškėjui uždrausta atvykti tik į Vokietijos teritoriją, taip pat nevertino, dėl kokių priežasčių perspėjimas įvestas į SIS, taigi formoje N nurodyta informacija nesudarė pagrindo atsakovui priimti skundžiamą Sprendimą.
11.3. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, nevertino, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių arba tarptautinių įsipareigojimų.
11.4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog dirbs UAB „Solutionua“, padarė savarankišką išvadą, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Atsakovas Sprendime formaliai nurodė, kad nėra pagrindo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, Sprendime nepateikta jokia informacija, kuo remiantis padaryta tokia išvada, Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų.
11.5. Ginčijamame Sprendime nėra duomenų, kad atsakovas kreipėsi į Vokietijos Federacijos kompetentingą instituciją ar svarstė daryti tai, todėl galima aiški išvada, kad buvo padarytas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Reglamento 2018/1861 29 straipsnio pažeidimas. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas nevertino, dėl kokių priežasčių Vokietijos Federacija priėmė sprendimą dėl draudimo atvykti, taip pat nevertino, ar pareiškėjas pasinaudojo savo teise į apeliaciją.
11.6. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovas atliko išsamų individualų aplinkybių vertinimą, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, uždraudimo atvykti. Ginčijamame Sprendime nebuvo pateikti pareiškėjo asmens duomenys, nebuvo tinkamai įvertinta duomenų visuma, nebuvo vertinama, ar egzistuoja pagrindai išduoti leidimus gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, taip pat nesikonsultuota su Vokietijos Federacija.
12. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
13. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde vadovaujasi neaktualia teismų praktika, priimta bylose, kurių faktinės aplinkybės neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2319-662/2023, kurioje buvo nagrinėjama analogiška situacija, konstatuota, kad Departamentas nepažeidė VAĮ ir Departamento sprendimas nepanaikintas. Atsakovas akcentuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog Leidimas pareiškėjui buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, bei į tai, kad ginčijamu Sprendimu nėra spręstina dėl pareiškėjo išsiuntimo ar grąžinimo, nebuvo pagrindo vertinti pareiškėjo situaciją geopolitines padėties požiūriu.
Išplėstinė teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
14. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. 24S182421, kuriuo panaikintas pareiškėjui O. K. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustačius, kad kita Šengeno valstybė (Vokietijos Federacija) yra įvedusi į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, pagrįstumo ir teisėtumo.
15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Departamento turėtais duomenimis ir teisės aktų normomis, atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose nurodytus reikalavimus.
16. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, grindžia apeliacinį skundą iš esmės argumentais, kad nagrinėjamu atveju buvo netinkamai vykdoma Reglamente 2018/1861 nustatyta konsultavimosi procedūra, Departamentas, prieš priimdamas sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, privalėjo įvertinti ir atsižvelgti į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, o šiuo atveju nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų pažeidęs teisės normas ar keltų grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui.
17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos byloje pateikto apeliacinio skundo ribos, taip pat sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Bylos faktinės aplinkybės, su jomis susijęs teisinis reguliavimas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija
18. Byloje nustatyta, kad:
18.1. Departamentas 2024 m. kovo 27 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal UAB „Solutionua“ tarpininkavimo raštą (numatyta pareiškėjo įdarbinimo data – 2024 m. balandžio 1 d.). Pareiškėjas pradėjo dirbti šioje bendrovėje 2024 m. balandžio 15 d., nuo 2024 m. gegužės 9 d. deklaravo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
18.2. Vokietijos Federacijos Užsieniečių reikalų tarnyba „STV Bielefeld“ 2024 m. rugpjūčio 1 d. priėmė sprendimą dėl pareiškėjo grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus dėl nelegalaus darbo Vokietijos Federacijoje, įvedė perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d.
18.3. Departamente 2024 m. rugpjūčio 5 d. gauta SIRENE Vokietijos nacionalinio skyriaus 2024 m. rugpjūčio 2 d. N forma, kurioje pranešama, kad dėl pareiškėjo priimtas sprendimas dėl grąžinimo su draudimu atvykti 3 metus.
18.4. Departamentas 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsižvelgęs į tai, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei tai, kad kita Šengeno valstybė yra įtraukusi į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi.
19. Siekiant įvertinti byloje skundžiamo Departamento Sprendimo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstumą ir teisėtumą, aktualus teisinis reguliavimas, įtvirtintas Konvencijoje dėl Šengeno susitarimo, 1985 m. birželio 14 d. sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (toliau – ir KŠSĮ), Reglamente 2018/1861 bei UTPĮ.
19.1. KŠSĮ II antraštinės dalies „Kontrolės panaikinimas prie vidaus sienų ir asmenų judėjimas“ 5 skyriuje „Leidimai gyventi ir perspėjimai neįsileisti“ nustatyta, kad tais atvejais, kai užsieniečiui, kuris pagal duotą perspėjimą yra neįsileistinas, Susitariančioji Šalis ketina išduoti leidimą gyventi, ji pirmiausia konsultuojasi su perspėjimą davusia Susitariančiąja Šalimi ir atsižvelgia į jos interesus; leidimas gyventi išduodamas tik dėl svarbių priežasčių, paprastai dėl humaniškų paskatų arba tarptautinių įsipareigojimų. Jei leidimas gyventi išduodamas, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tą perspėjimą atšaukia, bet tą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą (25 str. 1 d.). Tais atvejais, kai paaiškėja, kad užsienietis, kuris pagal duotą perspėjimą yra neįsileistinas, turi vienos iš Susitariančiųjų Šalių išduotą galiojantį leidimą gyventi, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis konsultuojasi su leidimą gyventi išdavusia Susitariančiąja Šalimi, kad nustatytų, ar yra pakankamai priežasčių minėtą leidimą panaikinti. Jei leidimas gyventi nepanaikinamas, perspėjimą davusi Susitariančioji Šalis tą perspėjimą atšaukia, bet tą užsienietį gali įtraukti į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą (25 str. 2 d.).
19.2. Perspėjimų dėl trečiųjų šalių piliečių įvedimo į SIS ir tvarkymo joje bei keitimosi papildoma informacija ir papildomais duomenimis draudimo atvykti į valstybių narių teritoriją ir būti joje tikslais sąlygos bei tvarka nustatyta Reglamente 2018/1861.
19.2.1. Šio reglamento konstatuojamojoje dalyje pabrėžiama, kad juo turėtų būti nustatytos privalomos konsultacijų ir nacionalinių institucijų informavimo taisyklės, kai trečiosios šalies pilietis turi vienoje valstybėje narėje išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą arba gali juos toje valstybėje narėje gauti, o kita valstybė narė dėl to trečiosios šalies piliečio ketina įvesti ar jau įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi šalyje. Tokie atvejai sukelia didelius neaiškumus sienos apsaugos pareigūnams, policijai ir imigracijos institucijoms. Todėl tikslinga nustatyti privalomą skubių konsultacijų, kurios duotų konkretų rezultatą, terminą, siekiant užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiai, turintys teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, galėtų atvykti į tą teritoriją be sunkumų, o trečiųjų šalių piliečiai, kurie neturi teisės atvykti, to padaryti negalėtų (28 p.). Šiame reglamente gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažintų, visų pirma, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija). Visų pirma, šiuo reglamentu visapusiškai gerbiama teisė į asmens duomenų apsaugą, kaip numatyta Chartijos 8 straipsnyje, kartu siekiant užtikrinti saugią aplinką visiems Sąjungos teritorijoje gyvenantiems asmenims ir neteisėtų migrantų apsaugą nuo išnaudojimo ir prekybos žmonėmis. Su vaikais susijusiais atvejais, visų pirma, reikėtų atsižvelgti į vaiko interesus (56 p.).
19.2.2. Reglamente 2018/1861 nustatyta, kad papildoma informacija – informacija, kuri nėra SIS saugomų perspėjimų duomenų dalis, tačiau yra susieta su perspėjimais SIS, ir kuria turi būti keičiamasi per SIRENE biurus, be kita ko, siekiant sudaryti sąlygas valstybėms narėms konsultuotis ar informuoti viena kitą įvedant perspėjimą (3 str. 2 d. a p.). Papildomi duomenys – SIS saugomi ir su perspėjimais SIS susieti duomenys, kurie turi būti tuojau pat prieinami kompetentingoms institucijoms, kai, atlikus paiešką SIS, nustatoma asmens, kurio atžvilgiu duomenys buvo įvesti į SIS, buvimo vieta (3 str. 3 d.). Minimalus duomenų rinkinys, būtinas įvesti perspėjimą į SIS, apima duomenis, nurodytus 20 straipsnio 2 dalies a, g, k, m, n ir q punktuose, t. y. pavardės; gimimo data; perspėjimo priežastis; nuoroda į sprendimą, kurio pagrindu pateiktas perspėjimas; veiksmas, kurio turi būti imtasi sutapimo atveju; tai, ar sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi grindžiamas ankstesniu teistumu, didele grėsme saugumui, Sąjungos arba nacionalinės teisės dėl atvykimo ir apsigyvenimo šalyje apėjimu, draudimu atvykti, ribojamąja priemone. Kiti toje dalyje nurodyti duomenys, jei jų turima, taip pat įvedami į SIS (20 str. 2 d. a, g, k, m, n ir q p., 22 str. 1 d.).
19.2.3. Reglamente 2018/1861 atskirai sureguliuoti išankstinių konsultacijų prieš išduodant leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsiant to leidimo ar vizos galiojimą, taip pat išankstinių konsultacijų prieš įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi bei a posteriori konsultacijų, įvedus perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi atvejai (šio reglamento 27–29 str.). Valstybių narių tarpusavio konsultacijų, vykdomų po to, kai perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi jau yra įvestas į SIS, vykdymo tvarka ir sąlygos įtvirtintos Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje. Jame nustatyta, jog kai paaiškėja, kad valstybė narė įvedė perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi dėl trečiosios šalies piliečio, turinčio kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi ar galiojančią ilgalaikę vizą, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių: a) perspėjimą pateikusi valstybė narė apie perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi informuoja išduodančiąją valstybę narę; b) informacija, kuria pasikeista pagal a punktą, turi apimti pakankamą informaciją apie perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastis; c) išduodančioji valstybė narė, remdamasi perspėjimą pateikusios valstybės narės pateikta informacija, apsvarsto, ar yra priežasčių panaikinti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą; d) išduodančioji valstybė narė, priimdama savo sprendimą, atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikydamasi nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje; e) per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo dėl konsultacijos gavimo išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei apie savo sprendimą arba, jei per tą laikotarpį išduodančiai valstybei narei sprendimo priimti neįmanoma, pateikia pagrįstą prašymą išimtiniu atveju pratęsti atsakymo pateikimo laikotarpį ne daugiau kaip dar 12 kalendorinių dienų; f) jei išduodančioji valstybė narė praneša perspėjimą pateikusiai valstybei narei, kad ji palieka galioti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą, perspėjimą pateikusi valstybė narė tuojau pat ištrina perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
19.3. UTPĮ (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Atitinkamai UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (originali 2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX-2206 redakcija) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.
19.4. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje aptariamu aspektu pažymima, jog:
19.4.1. Situacijoje, kai valstybės narės išduotą leidimą gyventi šalyje turintis trečiosios šalies pilietis neteisėtai gyvena kitos valstybės narės teritorijoje, pirma jam turi būti suteikta galimybė išvykti į valstybę narę, kuri jam išdavė leidimą gyventi šalyje, užuot iš karto įpareigojus jį grįžti į savo kilmės šalį, nebent, be kita ko, tai būtina viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais. Pasibaigus pagrįstam terminui nuo konsultavimosi procedūros pradžios ir negavus susitariančiosios valstybės, su kuria buvo konsultuojamasi, atsakymo, perspėjimą davusi susitariančioji valstybė privalo atšaukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir, jei reikia, įtraukti šį trečiosios šalies pilietį į savo nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. KŠSĮ 25 straipsnio 2 dalyje aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai numatyta konsultavimosi procedūra, kurią būtinai turi pradėti susitariančioji valstybė, ketinanti uždrausti atvykti į Šengeno erdvę trečiosios šalies piliečiui, turinčiam kitoje susitariančiojoje valstybėje išduotą galiojantį leidimą gyventi šalyje. Be to, kai leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė mano, kad jį reikia palikti galioti, kitai valstybei kyla taip pat aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir, jei reikia, pakeisti jį įtraukimu į nacionalinį neįleidžiamų asmenų sąrašą. Todėl trečiosios šalies pilietis, turintis vienos susitariančiosios valstybės išduotą galiojantį leidimą gyventi šalyje, dėl kurio kitoje susitariančiojoje valstybėje buvo priimtas sprendimas grąžinti ir nustatytas draudimas atvykti, nacionaliniame teisme gali remtis teisinėmis pasekmėmis, kurių kyla dėl perspėjimą duodančios susitariančiosios valstybės pareigos pradėti konsultavimosi procedūrą, ir iš to kylančiais reikalavimais (žr., pvz., ESTT 2018 m. sausio 16 d. sprendimo E, C-240/17, EU:C:2018:8, 46, 55, 58 ir 60 p.).
19.4.2. KŠSĮ 25 straipsnio 1 dalyje numatytas išankstinio konsultavimosi mechanizmas nelemia sistemingo trečiosios šalies piliečio, dėl kurio į SIS įtrauktas perspėjimas neleisti atvykti į Šengeno erdvę, pateikto prašymo išduoti leidimą gyventi šalyje atmetimo. Iš tiesų valstybė narė, kurioje šis trečiosios šalies pilietis pateikė tokį prašymą, išsaugo teisę, šiam piliečiui išduoti šį leidimą gyventi šalyje tik dėl „labai svarbių priežasčių“, atsižvelgusi į perspėjimą davusios valstybės narės interesus. Nors iš pačios šios nuostatos formuluotės matyti, kad ja siekiama tik dėl „labai svarbių priežasčių“ leisti valstybei narei išduoti leidimą gyventi šalyje trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio į SIS įtrauktas perspėjimas neleisti atvykti į Šengeno erdvę, ir kad tarp tokių priežasčių aiškiai nurodytos humanitarinės priežastys ar tarptautiniai įsipareigojimai, vis dėlto tai nereiškia, kad šios dvi priežastys yra vienintelės, baigtinės. Priežastys, susijusios su atitinkamo trečiosios šalies piliečio pagrindinių teisių, visų pirma teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir vaiko teisių apsaugą, įtvirtintų Chartijos 7 ir 24 straipsniuose, kurių valstybės narės privalo laikytis, kai įgyvendina KŠSĮ, kuri yra neatskiriama Sąjungos teisės dalis, paisymu, gali patekti į „labai svarbių priežasčių“ sąvoką, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Prieš pratęsdama arba atnaujindama leidimą gyventi šalyje kompetentinga nacionalinė institucija turi patikrinti SIS, ir kai dėl prašytojo joje yra perspėjimas neleisti atvykti į Šengeno erdvę, ši institucija turi konsultuotis su perspėjimą davusia valstybe nare ir atsižvelgti į jos interesus, nes toks leidimas gyventi šalyje gali būti pratęstas ar atnaujintas tik dėl „labai svarbių priežasčių“, kaip jos suprantamos pagal KŠSĮ 25 straipsnio 1 dalį. Savo ruožtu perspėjimą davusios valstybės narės kompetentinga institucija pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą lojalaus bendradarbiavimo principą privalo pareikšti poziciją dėl leidimo gyventi šalyje atitinkamam trečiosios šalies piliečiui išdavimo, pratęsimo arba atnaujinimo, ir tai ji turi padaryti per pagrįstą laikotarpį, kuris turi atitikti konkretų atvejį, suteikiant šiai institucijai laiko reikšmingai informacijai surinkti (žr., pvz., ESTT 2021 m. kovo 4 d. sprendimo Migrationsverket, C-193/19, EU:C:2021:168, 33–35, 38–39 p.).
20. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą bei ESTT jurisprudenciją byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pažymėtina, kad leidimą gyventi išduodanti valstybė narė išsaugo teisę išduoti trečiosios šalies piliečiui leidimą gyventi šalyje ar nepanaikinti jau išduoto leidimo, tokiais atvejais yra nustatyta privaloma valstybių narių konsultavimosi procedūra dėl perspėjimo į SIS įvedimo / atšaukimo. Perspėjimą į SIS įvedančios ir leidimą laikinai gyventi išduodančios valstybių narių teisių ir pareigų apimtis skiriasi priklausomai nuo to, koks klausimas konkrečiu atveju yra sprendžiamas – leidimo laikinai gyventi išdavimas asmeniui, dėl kurio yra įvestas perspėjimas į SIS, ar asmeniui anksčiau išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas. Šios situacijos yra aiškiai atribotos, atskirai apibrėžiant ne tik aplinkybes, kurias valstybė narė privalo įvertinti, išduodama ar naikindama leidimą laikinai gyventi, bet ir konsultavimosi procedūros seką bei atitinkamas valstybių narių pareigas šioje procedūroje.
21. Kaip matyti, sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo asmeniui, dėl kurio į SIS yra įvestas perspėjimas (KŠSĮ 25 str. 1 d., Reglamento 2018/1861 27 str.), vertinama, ar yra svarbių priežasčių išduoti leidimą. Sąvoka „svarbios priežastys“ nėra apibrėžta, tačiau yra pateiktas nebaigtinis tokių priežasčių pavyzdžių sąrašas, pažymint, kad svarbios priežastys, visų pirma, apima humanitarines priežastis arba tarptautinius įsipareigojimus. Atitinkamai, sprendžiant dėl asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, kai yra svarstoma dėl perspėjimo į SIS įvedimo arba kai toks perspėjimas yra įvedamas (KŠSĮ 25 str. 2 d., Reglamento 2018/1861 28 ir 29 str.), vertinama, ar egzistuoja priežastys, sudarančios pagrindą panaikinti minėtą leidimą, bei tai, ar šios priežastys yra pakankamos. Kitaip tariant, vertinama, ar leidimo laikinai gyventi panaikinimas atitinka konkretų atvejį, be kita ko, atsižvelgiant į Chartijos nuostatas, ir yra proporcinga priemonė trečiosios šalies piliečio padarytam pažeidimui, dėl kurio įvedamas perspėjimas į SIS, bei tokio perspėjimo įvedimu siekiamam tikslui (pažymėtina, jog KŠSĮ versijos lietuvių kalba 25 straipsnio 1 ir 2 dalies vertimas šiuo aspektu nėra tikslus (palyginimui žr. KŠSĮ versijų prancūzų ir anglų kalbomis 25 straipsnio 1 ir 2 dalis). Be to, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmeniui jau išduoto leidimo gyventi panaikinimo, vertinimas „ar egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti leidimą“ savo apimtimi ir esme yra platesnio pobūdžio ir apima tiek tokio leidimo išdavimo konkrečiam asmeniui pagrindų (inter alia (be kita ko) nurodytų KŠSĮ 25 str. 1 d.), tiek aplinkybių, susiklosčiusių po leidimo laikinai gyventi išdavimo (inter alia visų grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje) vertinimą. Nors pareiga Reglamente 2018/1861 nustatyta tvarka ir terminais inicijuoti konsultavimosi procedūrą pasikeičiant papildoma informacija tokiu atveju kyla perspėjimą į SIS įvedančiai valstybei, galutinį sprendimą dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo, įvertinusi su individualiu atveju susijusią reikšmingą informaciją, priima būtent leidimą išduodanti valstybė narė. Atitinkamai, jei leidimą gyventi šalyje išdavusi valstybė narė mano, kad leidimą reikia palikti galioti, perspėjimą į SIS įvedusiai valstybei narei kyla aiški, tiksli ir besąlygiška pareiga atšaukti tokį perspėjimą. Pažymėtina, jog tokia pareiga perspėjimą į SIS įvedusiai valstybei narei kyla net ir tuo atveju, kai leidimą išduodanti valstybė narė tinkamai nevykdo konsultavimosi procedūros ir joje nustatyta tvarka bei terminais nepriima sprendimo dėl išduoto leidimo gyventi (ne)naikinimo (šiuo aspektu žr., pvz., minėtą ESTT sprendimą E, C-240/17).
22. Nurodytos aplinkybės (privaloma konsultavimosi procedūra, pasikeitimas papildoma informacija, priežasčių panaikinti leidimą gyventi pakankamumo (proporcingumo) vertinimas, leidimą gyventi išduodančios valstybės narės sprendimo privalomumas) leidžia daryti išvadą, kad trečiosios šalies piliečiui išduotas ir po konsultavimosi procedūros nepanaikintas leidimas laikinai gyventi yra pagrindas atšaukti į SIS įvestą perspėjimą, o ne atvirkščiai. Vadinasi, perspėjimo į SIS įvedimas ne tik savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, bet tuo pačiu reiškia, jog sprendimas dėl leidimo gyventi panaikinimo tokiu atveju negali būti priimtas automatiškai, jis turi būti individualizuotas. Sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija turi surinkti ir patikrinti šiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją – su perspėjimu SIS susietą papildomą informaciją, kuria keičiamasi per SIRENE biurus, atsižvelgti į perspėjimą davusios valstybės narės interesus, taip pat konkretaus leidimo gyventi išdavimo pagrindus, grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje, kitą reikšmingą informaciją bei įvertinti, ar ši informacija yra pagrindas spręsti, jog egzistuoja pakankamos priežastys panaikinti tokiam asmeniui išduotą leidimą gyventi.
23. Pažymėtina, jog Reglamentas 2018/1861 yra tiesiogiai jo reguliuojamiems teisiniams santykiams taikomas teisės aktas. Asmenys, kuriems kyla pasekmės dėl perspėjimo į SIS įvedimo pagal KŠSĮ 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, jomis taip pat gali tiesiogiai remtis nacionaliniuose teismuose (šiuo aspektu žr., pvz., minėtą ESTT sprendimą E, C-240/17).
24. Taigi Departamentas, priimdamas sprendimus dėl trečiosios šalies piliečiui išduoto leidimo panaikinimo pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, privalo laikytis aptartų įpareigojimų (žr. šio Sprendimo 21–22 p.).
Dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo
25. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad kita Šengeno valstybė (Vokietijos Federacija) įvedė perspėjimą į SIS po to, kai Lietuvos Respublika jau buvo išdavusi pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Taigi nagrinėjamu atveju taikytinos KŠSĮ 25 straipsnio 2 dalies bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnio nuostatos, pagal kurias privalomą konsultavimosi procedūrą turėjo inicijuoti Vokietijos Federacija. Bylos medžiaga patvirtina, kad konsultavimosi procedūra buvo inicijuota, iš Vokietijos Federacijos konsultacijos N formos matyti, kad joje pateikta SIS perspėjime pateiktus duomenis pagrindžianti papildoma informacija, atitinkanti Reglamento 2018/1861 22 straipsnio 1 dalyje ir 29 straipsnyje jai nustatytus kriterijus – N formoje detalizuotos perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pateikimo priežastys, šio perspėjimo įvedimo aplinkybės (jų chronologija) ir pagrindai. Gavusi šią informaciją, Lietuvos Respublika priėmė Sprendimą, laikydamasi Reglamento 2018/1861 29 straipsnio e punkte nustatytų terminų. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad valstybių narių konsultavimosi procedūra buvo vykdoma netinkamai, nesilaikant teisės aktų nustatytos tvarkos.
26. Kita vertus, privalomos konsultavimosi procedūros tikslas – keistis su kita Šengeno valstybe su trečiosios šalies piliečiu, turinčiu teisę teisėtai gyventi valstybių narių teritorijoje, susijusia informacija, o ne tokiam asmeniui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas. Kaip minėta, teisė apsispręsti dėl leidimo gyventi (ne)naikinimo paliekama leidimą išduodančiai valstybei narei (jos kompetentingai institucijai), kuri privalo priimti tokį sprendimą, laikydamasi KŠSĮ 25 straipsnio 2 dalyje bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnyje nustatytų sąlygų (žr. šio Sprendimo 21–22 p.).
27. Įvertinus nagrinėjamoje byloje ginčijamo Sprendimo turinį, matyti, kad Departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nustatęs, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ne dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, bei atsižvelgęs į faktą, kad Vokietijos Federacija 2024 m. rugpjūčio 1 d. įvedė dėl pareiškėjo perspėjimą į SIS, galiojantį iki 2027 m. rugpjūčio 1 d. Taigi Departamentas, spręsdamas dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo, vertino konsultavimosi procedūros metu gautus duomenis, taip pat leidimo išdavimo pagrindus. Tačiau Departamentas, kaip galutinį sprendimą dėl pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimanti kompetentinga nacionalinė institucija, skundžiamame Sprendime neatliko grėsmių viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti pareiškėjo buvimas valstybių narių teritorijoje, kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, taip pat nepasisakė dėl nustatytų priežasčių, sudarančių pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą gyventi, pakankamumo (proporcingumo), be kita ko, jų derėjimo su Chartijoje įtvirtintomis teisėmis, nors tai daryti Departamentą įpareigoja KŠSĮ 25 straipsnio 2 dalies bei Reglamento 2018/1861 29 straipsnio d punkto nuostatos. Kaip minėta, svarstydamas, ar yra pakankamai priežasčių panaikinti leidimą gyventi, Departamentas turi surinkti ir įvertinti visą tokiam sprendimui priimti reikšmingą informaciją, kuri, atsižvelgiant į kiekvieną individualią situaciją, nebūtinai apsiriboja vien tik valstybių narių konsultavimosi procedūros metu gautais duomenimis. Esant poreikiui, Departamentas turėtų kreiptis į kitas institucijas ar asmenis, įskaitant asmenį, kuriam išduotas leidimas gyventi, dėl informacijos, reikalingos priimti sprendimą, pateikimo (be kita ko, siekiant įvertinti asmens keliamą grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, taip pat leidimo gyventi panaikinimo įtaką Chartijoje įtvirtintoms atskiroms asmens teisėms).
28. Šioje byloje nustačius, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neatliko išsamaus ir individualizuoto pareiškėjo situacijos vertinimo, taip pat konstatavus, kad perspėjimo į SIS įvedimas savaime nėra laikomas pagrindu panaikinti trečiosios šalies piliečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, darytina išvada, kad ginčijamas Departamento Sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl turi būti panaikintas.
29. Apibendrindama aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino taikytiną teisę, reguliuojančią ginčo teisinius santykius. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir ginčijamas Departamento Sprendimas panaikinamas.
30. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad šiame baigiamajame teismo akte pateiktos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, atitinkančios ESTT jurisprudencijoje dėl perspėjimo įvedimo į SIS, privalomos valstybių narių konsultavimosi procedūros ir su tuo susijusio leidimų laikinai gyventi panaikinimo teisinių santykių reguliavimo pateiktus išaiškinimus, plėtojimas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
31. Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Patirtoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė advokato išrašytą 2024 m. spalio 24 d. sąskaitą faktūrą Nr. A24-045 už apeliacinio skundo parengimą bei šioje sąskaitoje nurodytą sumą (350 Eur) atitinkančio mokėjimo pavedimo kopiją. Byloje taip pat pateikti įrodymai apie pareiškėjo sumokėtą 23 Eur žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui bei 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą.
32. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
33. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – ir Rekomendacijos).
34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, suma (350 Eur) neviršija Rekomendacijų 7 ir 8.10 punktuose nustatyto maksimalaus galimo priteisti užmokesčio už apeliacinio skundo (1,7 × 2 196,4 Eur) parengimą dydžio, todėl yra priteistina. Pareiškėjui taip pat priteistina už skundą pirmosios instancijos teismui bei už apeliacinį skundą sumokėta žyminio mokesčio suma (34,25 Eur).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo O. K. (O. K.) apeliacinį skundą tenkinti.
Panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2024 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo O. K. (O. K.) skundą tenkinti ir panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. 24S182421.
Priteisti pareiškėjui O. K. (O. K.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 384,25 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir 25 centus) pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Iveta Pelienė
Dainius Raižys
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis
Skirgailė Žalimienė