Pranešėjas Kęstutis Dargužis                                           Baudžiamosios byla Nr. 1A-13-245/2017

Teisėja Lina Lesinskienė                                             Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00310-2010-2

                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                      2.4.7; 2.4.9.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 22 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko,

sekretoriaujant Dianai Vorvul, Mariui Žukauskui, Viktorijai Akelienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskienei-Ridikei,

nuteistiesiems R. Š., jo gynėjui advokatui Valdui Falkauskui, nuteistųjų L. Š., L. Š. gynėjoms advokatėms Neringai Grubliauskienei, Vitalijai Smolenskienei,

nukentėjusiesiems K. Š., G. T., R. L., A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. gynėjo advokato Valdo Falkausko, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės Neringos Grubliauskienės, nuteistosios L. Š. gynėjos advokatės Vitalijos Smolenskienės, nukentėjusiojo R. L., nukentėjusiojo K. Š. bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Svidinskaitės-Ridikės apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (4 veikos), 182 straipsnio 2 dalį (28 veikos), 300 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį (2 veikos) ir nuteistas:

• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 eurų ir 66 000 JAV dolerių) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 300 straipsnio 1 dalį – 50 parų areštu,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (22 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2007-10-23 paskolos sutarties suklastojimo ir panaudojimo) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (100 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 300 straipsnio 3 dalį (dėl 2007-11-12 paskolos sutarties suklastojimo ir panaudojimo) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. L. didelės vertės turto (472 668 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl L. D. didelės vertės turto (160 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl E. R. didelės vertės turto (50 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl N. S. didelės vertės turto (100 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. U. didelės vertės turto (15 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl J. Š. didelės vertės didelės vertės turto (10 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (30 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl G. T. didelės vertės turto (16 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. U. didelės vertės turto (17 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl R. J. turto (2 100 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. J. didelės vertės turto (10 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (50 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (53 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (80 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. J. didelės vertės turto (11 350 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. P. didelės vertės turto (42 900 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (50 000 eurų pagal 2009-12-03 paskolos sutartį) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (40 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. L. didelės vertės turto (272 600 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. J. turto (7 500 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu,
• pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl T. Š. turto (7000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl V. K. didelės vertės turto (59 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. B. didelės vertės turto (30 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. B. didelės vertės turto (78 121 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl K. Š. didelės vertės turto (35 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,
• pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. J. turto (3 700 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (50 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;

L. Š. pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį ir nuteista:

• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 eurų ir 66 000 JAV dolerių) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,
• pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl A. J. turto (3700 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu;

L. Š. pripažinta kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir nuteista:

• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl R. L. didelės vertės turto (472 668 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,
• pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. R. S. didelės vertės turto (50 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu) – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, 65 straipsniu, R. Š. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Remiantis BK 75 straipsniu, jam paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant R. Š. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 65 straipsniu, L. Š. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Remiantis BK 75 straipsniu, jai paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant L. Š. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, L. Š. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams. Remiantis BK 75 straipsniu, jai paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant L. Š. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Tuo pačiu nuosprendžiu R. Š. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (penkios veikos), kadangi neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamas veikas (dėl 2009-11-30 K. Š. turto (5000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (2000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl 2010-04-06 K. Š. turto (5000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (20 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu), taip pat nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (dėl R. J. turto (8000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu).

Tuo pačiu nuosprendžiu L. Š. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dvi veikos) ir 182 straipsnio 1 dalį (aštuonios veikos), kadangi neįrodyta, jog ji padarė nusikalstamas veikas (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (2000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (7930 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (8150 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (2300 litų/2010 m. liepos mėn.) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (2300 litų/2010 m. rugpjūčio mėn.) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (2300 litų/2010 m. rugsėjo mėn.) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (2300 litų/2010 m. spalio mėn.) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (2300 litų/2010 m. lapkričio mėn.) užvaldymo sukčiavimo būdu).

Tuo pačiu nuosprendžiu L. Š. išteisinta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (trys veikos) ir 182 straipsnio 1 dalį (viena veika), kadangi neįrodyta, jog ji padarė nusikalstamas veikas (dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl A. G. didelės vertės turto (15 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl A. J. didelės vertės turto (11 350 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, dėl K. Š. turto (20 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu).

Nukentėjusiųjų A. K., R. L., V. K., K. Š., R. J., L. D., R. B. ir A. R. S. civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies, atitinkamai jiems iš R. Š. priteisiant 70 435,82 eurus (solidariai su L. Š.), 15 419,36 eurų, 5 134,38 eurus, 1 744,09 eurus, 12 100 eurų, 115 506,25 eurus, 84 214,55 eurų, 41 620,13 eurų (solidariai su L. Š.) turtinės žalos atlyginimo. Nukentėjusiojo K. Š. ieškinys dalyje dėl 25 780,12 eurų atmestas, nukentėjusiojo R. J. ieškinys dalyse dėl 2 316,96 eurų paliktas nenagrinėtu.

Nukentėjusiojo J. Š. civilinis ieškinys tenkintas visiškai, jam iš R. Š. priteisiant 10 000 eurų.

Civilinės ieškovės R. U. civilinis ieškinys dalyje dėl 15 000 eurų ir 17 000 eurų – atmestas, dalyje dėl 30 000 JAV dolerių – paliktas nenagrinėtu.

Nukentėjusiųjų E. R., R. P., T. Š., A. J., A. G., G. T., N. S. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų Kolegija

n u s t a t ė :

1. R. Š. nuteistas už tai, kad jis:
1. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su žmona L. Š., kaip bendravykdytojas, turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. K. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo gyvenamojo namo (adresu (duomenys neskelbtini)) remontui reikalingi pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų grąžinti, laikotarpiu nuo 2003-05-12 iki 2003-05-13, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, savo (duomenys neskelbtini), pasirašęs 2003-05-12 A. K. parengtas dvi sutartis, o L. Š. pasirašius vieną sutartį (dėl 10 000 eurų), iš A. K. gavo 10 000 eurų (34 500 Lt) ir 66000 USD (254100 Lt), tačiau gautų pinigų A. K. negrąžino, taip apgaule savo ir L. Š. naudai įgijo svetimą, A. K. priklausantį didelės vertės turtą – 288 600 Lt (83 584,34 eurų).
2. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad šeimos verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo 2005 metų, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku iki 2007-01-26 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. Š. per kelis kartus gavo 260 000 Lt, tęsdami nusikalstamą veiką L. Š. ir L. Š. įtikinus nukentėjusįjį, kad skola tikrai bus grąžinta ir pasiūlius K. Š. įforminti susidariusią skolą rašytine tvarka, tokiu būdu įgaudami dar didesnį nukentėjusiojo pasitikėjimą, 2007-01-26 pasirašęs paskolos sutartį Nr. 07/01-01, tęsdamas nusikalstamą veiką, nuvykęs į tyrimo metu nenustatytą vietą ir imituodamas žmonos L. Š. ir dukters L. Š. parašus, pasirašė minėto dokumento blanko apačioje, patvirtindamas, kad žmonai L. Š. ir dukrai L. Š. yra žinomos 2007-01-26 paskolos sutarties Nr.07/01-01 sąlygos, kurios 3 punkte įrašyta, kad „jei dėl bet kokių priežasčių R. Š. negalėtų pats sugrąžinti gautos paskolos, šį jo įsipareigojimą perima jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai“, ir šį suklastotą dokumentą 2007-01-27 pateikdamas K. Š. tyčia jį suklaidino, gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo, L. Š. ir L. Š. naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 260 000 Lt (75 301,20 eurų).
3. turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad šeimos verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, 2007-10-23 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. Š. gavo 22 000 eurų (75 961,60 Lt), tai patvirtino pasirašęs 2007-10-23 paskolos sutartį Nr. 07/10-01, kurią gavęs iš K. Š., nuvyko į tyrimo metu nenustatytą vietą ir sutarties blanko apačioje, imituodamas žmonos L. Š. ir dukters L. Š. parašus, pasirašė jų vardu, tuo patvirtindamas, kad žmonai L. Š. ir dukrai L. Š. yra žinomos 2007-10-23 paskolos sutarties Nr. 07/10-01 sąlygos, kurios 3 punkte įrašyta, kad „jei dėl bet kokių priežasčių R. Š. negalėtų pats sugrąžinti gautos paskolos, šį jo įsipareigojimą perima jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai“, šią suklastotą sutartį 2007-10-24 (duomenys neskelbtini), pateikė K. Š., kaip tikrą, ir taip tyčia suklaidino K. Š., tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 22 000 eurų.
4. turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad šeimos verslui reikalingi pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2007-11-12 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. Š. gavo 100 000 Lt, tai patvirtino pasirašęs 2007-11-12 paskolos sutartį Nr. 07/11-01, kurią gavęs iš K. Š., nuvyko į tyrimo metu nenustatytą vietą ir sutarties blanko apačioje, imituodamas žmonos L. Š. ir dukters L. Š. parašus, pasirašė jų vardu, tuo patvirtindamas, kad žmonai L. Š. ir dukrai L. Š. yra žinomos 2007-11-12 paskolos sutarties Nr. 07/11-01 sąlygos, kurios 3 punkte įrašyta, kad „jei dėl bet kokių priežasčių R. Š. negalėtų pats sugrąžinti gautos paskolos, šį jo įsipareigojimą perima jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai“, šią suklastotą sutartį 2007-11-13 (duomenys neskelbtini), pateikė K. Š., kaip tikrą, ir taip tyčia suklaidino K. Š., tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 Lt (28 962 eurų).
5. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su dukra L. Š., kaip bendravykdytojas, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą,  piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. L. pasitikėjimu, kartu su L. Š. nurodydami, kad šeimos verslui plėtoti būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2008-02-20, (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš R. L. L. Š. per kelis kartus gavus 472 668 Lt ir tai patvirtinus pasirašant 2008-02-20 paskolos sutartyje, tačiau gautų pinigų R. L. negrąžino, taip apgaule savo ir L. Š. naudai įgijo svetimą, R. L. priklausantį didelės vertės turtą – 472 668 Lt (136 894,11 eurų).
6. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo L. D. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui bei žemės, ant kurios pastatyti L. Š. įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pastatai, įsigijimui yra būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti minėtiems tikslams ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo 2008 metų pradžios iki 2008-04-30, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietoje, bei (duomenys neskelbtini), iš L. D. per kelis kartus gavo 160 000 eurų (544 000 Lt), ir tai patvirtino 2009-04-30 (duomenys neskelbtini), surašęs 2009-04-30 paprastąjį vekselį, tačiau gautų pinigų L. D. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, L. D. priklausantį didelės vertės turtą –160 000 eurų.
7. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo E. R. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2008 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu, iš E. R. gavo 50 000 eurų (172 640 Lt), ir tai patvirtino 2010-01-18 (duomenys neskelbtini), pasirašęs 2010-01-18 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, tačiau gautų pinigų E. R. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, E. R. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 eurų.
8. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo N. S. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009-03-12 adresu (duomenys neskelbtini), pasirašęs 2009-03-12 paprastąjį vekselį, iš N. S. gavo 100 000 Lt, tačiau gautų pinigų N. S. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, N. S. priklausantį didelės vertės turtą – 100 000 Lt (28 962 eurų).
9. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. U. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo šeimos verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009-03-27 A. J. U. namuose (duomenys neskelbtini), surašęs 2009-03-27 skolos raštelį, iš A. J. U. gavo 15 000 eurų (51 000 Lt), tačiau gautų pinigų A. J. U. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. U. priklausantį didelės vertės turtą – 15 000 eurų.
10. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo J. Š. pasitikėjimu, įgytu per jų bendrą pažįstamą V. K., nurodydamas, kad jo automobilių verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti minėtam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. gegužės mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, R. Š. darbovietės aikštelėje, (duomenys neskelbtini), žodiniu susitarimu iš J. Š. gavo 10 000 eurų, tačiau gautų pinigų J. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, J. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 10 000 eurų.
11. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. R. S. pasitikėjimu, siūlydamas vykdyti bendrą verslą ir žadėdamas, kad vėliau už sutartą kainą L. Š. priklausančią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ perleis jam, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009-06-01, Kaune, tyrimo metu tiksliau nenustatytoje vietoje, pasirašęs 2009-06-01 neprotestuotiną paprastąjį vekselį, iš A. R. S. gavo 30 000 eurų (103 584 Lt), tačiau gautų pinigų A. R. S. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. R. S. priklausantį didelės vertės turtą – 30 000 eurų.
12. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo G. T. pasitikėjimu, melagingai nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009-08-01, (duomenys neskelbtini) automobilių turguje, esančiame (duomenys neskelbtini), pasirašęs 2009-08-01 paskolos sutartį, iš G. T. gavo 16 000 eurų (55 244,80 Lt), tačiau gautų pinigų G. T. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, G. T. priklausantį didelės vertės turtą – 16 000 eurų.
13. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. U. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo šeimos verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009-08-06 A. J. U. namuose (duomenys neskelbtini), surašęs 2009-08-06 skolos raštelį, iš A. J. U. gavo 17 000 eurų (57 800 Lt), tačiau gautų pinigų A. J. U. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. U. priklausantį didelės vertės turtą – 17 000 eurų.
14. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. J. pasitikėjimu, pažadėdamas parduoti R. J. tėvui nuosavybės teise priklausantį automobilį, iš tikro neketindamas pinigų už parduotą automobilį grąžinti, 2009 m., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš R. J. gavęs ,,Audi A6“ markės automobilį, kurio VIN kodas (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą A. J. vardu, jį 2009-08-21 pardavė už 2100 eurų (7140 Lt), tačiau gautų pinigų R. J. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. J. priklausantį turtą – 2100 eurų.
15. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jam skubiai reikalingi pinigai, iš tikro neketindamas jų grąžinti, 2009 m. rugsėjo mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu iš R. J. gavo 10 000 eurų (34 000 Lt), tačiau gautų pinigų R. J. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. J. priklausantį didelės vertės turtą – 10 000 eurų.
16. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, 2009-09-18 (duomenys neskelbtini) iš K. Š. gavo 50 000 Lt, ir tai patvirtino pasirašydamas 2009-09-18 paskolos sutartį Nr. 2009/09-01, tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 Lt (14 481 eurų).
17. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo 2009-09-24 iki 2009-09-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), bei (duomenys neskelbtini), iš K. Š. per du kartus gavo 53 000 Lt, ir tai patvirtino pasirašydamas 2009-12-03 paskolos sutartį, tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 53 000 Lt (15 349,86 eurų).
18. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. R. S. pasitikėjimu, siūlydamas vykdyti bendrą verslą ir žadėdamas, kad vėliau už sutartą kainą L. Š. priklausančią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ perleis jam, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytos datos iki 2009-11-27, (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietoje, iš A. R. S. per kelis kartus gavo 80 000 eurų (276 224 Lt), ir tai patvirtino pasirašęs 2009-11-27 neprotestuotiną paprastąjį vekselį, tačiau gautų pinigų A. R. S. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. R. S. priklausantį didelės vertės turtą – 80 000 eurų.
19. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jam skubiai reikalingi pinigai, iš tikro neketindamas jų grąžinti, 2009-11-29 A. J. namuose (duomenys neskelbtini), surašęs 2009-11-29 skolos raštelį, iš A. J. gavo 11 350 eurų (38 590 Lt), tačiau gautų pinigų A. J. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. priklausantį didelės vertės turtą – 11 350 eurų.
20. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. P. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo šeimos verslui plėtoti būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti nurodytam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos iki 2009 m. lapkričio mėn., (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietose, iš R. P. per kelis kartus gavo 42 900 eurų (148434 Lt) ir tai patvirtino pasirašęs 2009 m. lapkričio paprastąjį vekselį, tačiau R. P. pareikalavus grąžinti visą pinigų sumą, jis kaip skolos grąžinimo garantą pasiūlė įkeisti jo dukrai L. Š. priklausantį turtą, tęsiant nusikalstamą veiką 2009-12-03 dukros L. Š. vardu buvo pasirašyta paskolos sutartis su R. P. įkeičiant pastarajam labai žemos rinkos vertės 0,3700 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)., tačiau gautų pinigų R. P. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. P. priklausantį didelės vertės turtą – 42 900 eurų.
21. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo 2009-12-03 iki 2009-12-07 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. Š. per tris kartus gavo 172 640 Lt, (50 000 eurų) ir tai patvirtino pasirašydamas 2009-12-03 paskolos sutartį Nr. 2009/12-01, tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 172 640 Lt (50 000 eurų).
22. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. R. S. pasitikėjimu, siūlydamas vykdyti bendrą verslą ir žadėdamas, kad vėliau už sutartą kainą L. Š. priklausančią UAB „(duomenys neskelbtini)“ perleis jam, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2009-12-10, (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietose, iš A. R. S. per kelis kartus gavo 40 000 eurų (138 112 Lt), ir tai patvirtino pasirašęs 2009-12-10 neprotestuotiną paprastąjį vekselį, tačiau gautų pinigų A. R. S. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. R. S. priklausantį didelės vertės turtą – 40 000 eurų.
23. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. G. pasitikėjimu, 2009-12-16 prekybos centre „Maxima“, esančiame (duomenys neskelbtini), kavinėje, melagingai nurodydamas, kad jo automobilių verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti minėtam tikslui ir jų grąžinti, tęsdamas nusikalstamą veiką 2009-12-16 A. G. namuose (duomenys neskelbtini), surašęs 2009-12-16 paskolos sutartį, iš A. G. gavo 15 000 eurų (51 900 Lt), tačiau gautų pinigų A. G. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. G. priklausantį didelės vertės turtą – 15 000 eurų.
24. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. L. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo šeimos verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, (duomenys neskelbtini), 2009-12-24 surašius neprotestuotiną paprastąjį vekselį iš R. L. gavo 25 000 Lt; 2009-12-25 surašius neprotestuotiną paprastąjį vekselį iš R. L. gavo 150 000 Lt; 2009-12-28 surašius neprotestuotiną paprastąjį vekselį iš R. L. gavo 70 000 Lt; 2009-12-30 surašius neprotestuotiną paprastąjį vekselį iš R. L. gavo 27 600 Lt, tačiau gautų pinigų R, L. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. L. priklausantį didelės vertės turtą – 272 600 Lt (78 950,42 eurų).
25. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2009 m. gruodžio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu iš A. J. gavo 7 500 Lt, tačiau gautų pinigų A. J. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, A. J. priklausantį turtą – 7500 Lt (2172 eurų).
26. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo T. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad turi didelių nemalonumų ir todėl jam būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų grąžinti, 2009 m. gruodžio mėn., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini)mieste, kavinėje „(duomenys neskelbtini)“, žodiniu susitarimu, iš T. Š. gavo 10 000 eurų (34 000 Lt), iš kurių grąžino 3000 eurų, o dėl likusios skolos – 7000 eurų (23 800 Lt), 2009 m. vasarą, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), pasirašė 2010-01-05 neprotestuotiną paprastąjį vekselį ir, paėmęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje pats oficialiai nedirbo, tačiau kurios akcininke buvo jo žmona L. Š., o direktore – dukra L. Š., dvi 700 Lt vertės automobilio sėdynes, jas atidavė T. Š. kaip dalies skolos grąžinimą, tačiau likusios skolos T. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, T. Š. priklausantį turtą – 23 479 Lt (6 799,99 eurų).
27. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo V. K. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo 2009 m. tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku iki 2010-01-01, (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietoje, iš V. K. gavo 50 000 Lt, ir tai patvirtino pasirašęs paskolos sutartį, tęsdamas nusikalstamą veiką laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-04-08, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, sumokėjęs dalį sutartų palūkanų, ir tuo įgijęs dar didesnį pasitikėjimą, 2010-04-08, (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu iš V. K. gavo dar 9000 Lt, tačiau gautų pinigų negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, V. K. priklausantį didelės vertės turtą – 59 000 Lt (17 087,58 eurų).
28. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. B. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas jų naudoti nurodytam tikslui ir gautų pinigų grąžinti, 2010-01-05 R. B. namuose, (duomenys neskelbtini), surašęs 2010-01-05 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, iš R. B. gavo 30 000 eurų (103 584 Lt), tačiau gautų pinigų R. B. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. B. priklausantį didelės vertės turtą – 30 000 eurų.
29. turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. B. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jo verslui reikalingi pinigai, iš tikro neketindamas jų naudoti nurodytam tikslui ir pinigų grąžinti, 2010-01-13 R. B. namuose (duomenys neskelbtini), surašęs 2010-01-13 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, iš R. B. gavo 269 736 Lt (78 121 eurų) įvairia valiuta, tačiau gautų pinigų R. B. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. B. priklausantį didelės vertės turtą – 269 736 Lt (78 121 eurų).
30. turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad jam skubiai reikalingi pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų grąžinti, 2010-02-08 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), iš K. Š. gavo 35 000 eurų (120 848 Lt) ir tai patvirtino pasirašydamas 2010-02-08 paskolos sutartį Nr. 2010/02-01, tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 35 000 eurų.
31. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su žmona L. Š., kaip bendravykdytojas, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad automobilio pirkimui Vokietijoje jam būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti minėtam tikslui ir jų grąžinti, 2010 m. vasario mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu, žmonai L. Š. iš A. J. gavus 3 700 eurų (12 800 Lt), gautų pinigų A. J. negrąžino, taip apgaule savo ir L. Š. naudai įgijo svetimą, A. J. priklausantį turtą – 3 700 eurų.
32. veikdamas bendrininkų grupėje kartu su dukra L. Š., kaip bendravykdytojas, turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. R. S. pasitikėjimu, siūlydamas vykdyti bendrą verslą ir žadėdamas, kad vėliau už sutartą kainą L. Š. priklausančią įmonę „(duomenys neskelbtini)“ perleis jam, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, iki 2010-04-12 tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietose, iš A. R. S. per kelis kartus gavo 50 000 eurų (172 640 Lt) ir apie šios sumos gavimą L. Š. patvirtino pasirašydama 2010-04-12 neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo iš A. R. S. gautus pinigus grąžinti jo sūnui M. S., tačiau gautų pinigų negrąžino, taip apgaule savo ir L. Š. naudai įgijo svetimą, A. R. S. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 eurų.
2. L. Š. nuteista už tai, kad ji:
1. veikdama bendrininkų grupėje kartu su vyru R. Š., turėdama išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudama nukentėjusiojo A. K. pasitikėjimu, nurodydama, kad jos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), remontui reikalingi pinigai, iš tikro neketindama gautų pinigų grąžinti, laikotarpiu nuo 2003-05-12 iki 2003-05-13, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, savo namuose, (duomenys neskelbtini), pasirašiusi 2003-05-12 A. K. parengtą sutartį dėl 10 000 eurų paskolos, o R. Š. pasirašius dvi A. K. parengtas sutartis, gavo 10 000 eurų (34 500 Lt) ir 66000 USD (254100 Lt), tačiau gautų pinigų A. K. negrąžino, taip apgaule savo ir R. Š. naudai įgijo svetimą, A. K. priklausantį didelės vertės turtą – 288 600 Lt (83 584,34 eurų).
2. veikdama bendrininkų grupėje kartu su vyru R. Š., kaip bendravykdytoja, turėdama išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama nukentėjusiojo A. J. pasitikėjimu, R. Š. nurodant, kad automobilio pirkimui Vokietijoje būtini pinigai, iš tikro neketindami gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2010 m. vasario mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu, iš A. J. gavo 3 700 eurų (12 800 Lt), tačiau gautų pinigų A. J. negrąžino, taip apgaule savo ir R. Š. naudai įgijo svetimą, A. J. priklausantį turtą – 3 700 eurų.
3. L. Š. nuteista už tai, kad ji:
1. veikdama bendrininkų grupėje kartu su tėvu R. Š., kaip bendravykdytoja, turėdama išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama nukentėjusiojo R. L. pasitikėjimu, nurodydami, kad šeimos verslui plėtoti būtini pinigai, iš tikro neketindami gautų pinigų naudoti minėtam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2008-02-20 (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, iš R. L. per kelis kartus gavo 472 668 Lt, ir tai patvirtino pasirašydama 2008-02-20 paskolos sutartį, tačiau gautų pinigų R. L. negrąžino, taip apgaule savo ir R. Š. naudai įgijo svetimą, R. L. priklausantį didelės vertės turtą – 472 668 Lt (136 894,11 eurų).
2. veikdama bendrininkų grupėje kartu su tėvu R. Š., kaip bendravykdytoja, turėdama išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo A. R. S. pasitikėjimu, siūlydami vykdyti bendrą verslą ir žadėdami, kad vėliau už sutartą kainą jos vadovaujamą įmonę „(duomenys neskelbtini)“ perleis jam, iš tikro neketindami gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti iki 2010-04-12 tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietose, iš A. R. S. per kelis kartus gavo 50 000 eurų (172 640 Lt) ir tai patvirtino pasirašydama 2010-04-12 neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo gautus pinigus grąžinti jo sūnui M. S., tačiau gautų pinigų A. R. S. negrąžino, taip apgaule savo ir R. Š. naudai įgijo svetimą, A. R. S. priklausantį didelės vertės turtą – 50 000 eurų.
4. Be to, L. Š. ir L. Š. buvo kaltinamos tuo, kad veikdamos kartu su R. Š., turėdami išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaujant nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, R. Š. nurodant, kad šeimos verslui plėtoti būtini pinigai, iš tikro neketindami minėtų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, laikotarpiu nuo 2005 metų, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku iki 2007-01-26 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), R. Š. iš K. Š. per kelis kartus gavo 260 000 Lt, tęsdami nusikalstamą veiką, L. Š. su L. Š. nukentėjusįjį K. Š. įtikino, kad skola tikrai bus grąžinta, tuo tikslu pasiūlė K. Š. įforminti susidariusią skolą rašytine tvarka, tokiu būdu įgaudami dar didesnį nukentėjusiojo pasitikėjimą, 2007-01-26 R. Š. pasirašius paskolos sutartį Nr.07/01-01, tęsiant nusikalstamą veiką, R. Š. nuvykus į tyrimo metu nenustatytą vietą ir imituojant žmonos L. Š. ir dukters L. Š. parašus, tokiu būdu pasirašius minėto dokumento blanko apačioje, patvirtinus, kad žmonai L. Š. ir dukrai L. Š. yra žinomos 2007-01-26 paskolos sutarties Nr.07/01-01 sąlygos, kurios 3 punkte įrašyta, kad „jei dėl bet kokių priežasčių R. Š. negalėtų pats sugrąžinti gautos paskolos, šį jo įsipareigojimą perima jo šeimos nariai ir teisėti turto paveldėtojai“, ir šį suklastotą dokumentą 2007-01-27 pateikus K. Š. tyčia jį suklaidino, gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip bendrininkaujant apgaule savo ir R. Š. naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį didelės vertės turtą – 260 000 Lt (75 301,20 eurų ).
5. Be to, R. Š. buvo kaltinamas pagal tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad automobilio techninio paso išpirkimui būtini pinigai, iš tikro neketindamas jų naudoti tam tikslui ir jų grąžinti, 2009-11-30 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žodiniu susitarimu, iš K. Š. gavo 5000 eurų (17 264 Lt), tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį turtą – 5000 eurų.
6. Be to, R. Š. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydamas, kad grąžinti paimtą paskolą būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų grąžinti, 2010-04-06 UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žodiniu susitarimu, iš K. Š. gavo 5000 eurų (17 264 Lt), tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį turtą – 5000 eurų.
7. Be to, R. Š. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su žmona L. Š., kaip bendravykdytojas, turėdamas išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodant, kad jų šeimos verslui būtini pinigai, iš tikro neketindamas gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2010-02-25, (duomenys neskelbtini) m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu, žmonai L. Š. iš K. Š. gavus 2 000 eurų (6 905,60 Lt), gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo ir L. Š. naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį turtą – 2000 eurų.
8. Be to, L. Š. buvo kaltinama tuo, kad veikdama bendrininkų grupėje kartu su vyru R. Š., kaip bendravykdytoja, turėdama išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudama nukentėjusiojo K. Š. pasitikėjimu, nurodydama, kad jų šeimos verslui būtini pinigai, iš tikro neketindama gautų pinigų naudoti šiam tikslui ir jų grąžinti, 2010-02-25 (duomenys neskelbtini)m., tiksliau tyrimo metu nenustatytoje vietoje, žodiniu susitarimu, iš K. Š. gavo 2 000 eurų (6 905,60 Lt), tačiau gautų pinigų K. Š. negrąžino, taip apgaule savo ir R. Š. naudai įgijo svetimą, K. Š. priklausantį turtą – 2000 eurų.
9. Be to, R. Š. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas išankstinį tikslą savo naudai apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, piktnaudžiaudamas nukentėjusiojo R. J. pasitikėjimu, nurodydamas, kad ketina parduoti jam nuosavybės teise priklausantį CITROEN XSARA PICASSO markės automobilį, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris iš tikro buvo registruotas ir priklausė R. L., R. J. suradus pirkėją – D. S., R. Š. 2009 m. spalio mėnesį, tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas (duomenys neskelbtini)esančiame prekybos centre (duomenys neskelbtini), už 8 000 Lt pardavė D. S. jam nepriklausantį CITROEN XSARA PICASSO markės automobilį, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), registruotą R. L. vardu, tačiau R. L. gautų pinigų neperdavė, o R. J. sumokėjus R. L. 8 000 Lt už R. Š., o vėliau pareikalavus iš R. Š. grąžinti R. L. sumokėtus 8 000 Lt, R. Š. gautų pinigų R. J. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą, R. J. turtą – 8 000 Lt (23 16,96 eurų).
10. Apeliaciniame skunde nuteistojo R. Š. gynėjas advokatas Valdas Falkauskas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-05-05 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį R. Š. atžvilgiu dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
1. Apelianto teigimu, apylinkės teismo nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas dėl netinkamo materialinės teisės taikymo ir aiškinimo. Pirmos instancijos teismui nepavyko pilnai ir visapusiškai išnagrinėti visų bylos aplinkybių, atskleisti R. Š. ir kiekvieno iš vadinamųjų kreditorių tikrųjų santykių esmės, išanalizuoti rašytinių įrodymų tikrumo ir patikimumo, tinkamai įvertinti jų atitikimą kreditorių parodymams, tinkamai įvertinti ieškovų, kurių turtinės pretenzijos yra patenkintos įsiteisėjusiais teismų sprendimais, parodymų santykio su tuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei priimti nuoseklų, logišką ir adekvačiai argumentuotą teismo nuosprendį. Anot skundo autoriaus teismas neanalizavo kaltinamųjų ir gynybos pateiktų dokumentų, jų reikšmės bylos dalyvių tikrųjų santykių atskleidimui, taip pat aplinkybių, kurios sąlygojo vienokių ar kitokių dokumentų atsiradimą. Selektyvinis faktų atrinkimas, dirbtinis jų sisteminimas sąlygojo klaidingas išvadas ir netinkamą inkriminuojamų veikų ir teisinių santykių vertinimą (kvalifikaciją).
2. Nesutinkant su apylinkės teismo vertinimu dėl subjektyviosios pusės egzistavimo, skunde vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos išaiškinimu, nurodoma, kad svarbu nustatyti ne tik apgaulės faktą, bet ir apgaulės subjektyvųjį suvokimą bei neteisėto turto įgijimo ir turtinės žalos padarymą nukentėjusiajam suvokimą. Anot skundo autoriaus, tai reiškia, kad prokuroro pareiga, perduodant bylą teismui, buvo pateikti pakankamai įrodymų, jog kiekvienos inkriminuojamos veikos atveju R. Š. tyčia pasisavinti svetimus pinigus susiformavo iki pinigų perdavimo momento. Tvirtinama, kad nukentėjusiųjų parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, nėra jokių duomenų, jog R. Š. suvokė apgaudinėjantis pinigų savininkus ir to siekė. Taip pat nei vienas iš nukentėjusiųjų teisminio nagrinėjimo metu nepareiškė, kad dar iki pinigų perdavimo momento  nujautė, jog pinigus praras. Skundžiamame nuosprendyje nėra nei vieno įrodymo, iš kurio būtų galima neginčijamai spręsti, kad kiekvienos inkriminuotos veikos atveju R. Š. turėjo išankstinę tyčią pasisavinti svetimus pinigus. Nuosprendžio motyvuojamoji dalis, apelianto teigimu, rodo, kad teismas išvadą apie subjektyviosios pusės (tiesioginės tyčios) egzistavimą padarė, remdamasis neįvardintais šaltiniais, kas pažeidžia R. Š. teisę į gynybą. Pažymima, kad tokiu atveju turėjo būti taikytas nekaltumo prezumpcijos principas, kaip jis nurodomas LAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Akcentuojama, kad teismas peržengė kaltinimo ribas ir išvadą apie subjektyviosios pusės egzistavimą padarė remdamasis ne pateiktais įrodymais, tačiau savo prielaidomis ir išvedžiojimais. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, ignoravo proceso rungtyniškumo principą, nes pats savo iniciatyva „suformavo“ ir išdėstė inkriminuotų veikų subjektyviosios pusės požymius. Taip pat pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, aptardamas subjektyviosios pusės požymius, neatsižvelgė į suvokimą jog atliekamais veiksmais yra pasisavinamas svetimas turtas ir tokių pasekmių (turtinės žalos) siekimą. Šiuo aspektu skunde atkreipiamas dėmesys į prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme. Nesutinkant su šio pakeisto kaltinimo teiginiais, kad R. Š. visais atvejais turėjo išankstinį tikslą savo naudai įgyti svetimą turtą, pabrėžiama, kad įrodymų apie tokį išankstinį tikslą prokurorė nenurodė, o apylinkės teismas nevertino prokurorės prielaidų kilmės, patikimumo ar pakankamumo. Akcentuojama ir tai, kad prašyme dėl kaltinimo pakeitimo prokurorė, aprašė ne R. Š. tyčios požymius, tačiau inkriminuojamos veikos objektyviosios pusės požymius. Teismas negalėjo nematyti, kad tokiu būdu kaltinamiesiems yra užkertamas kelias gintis, nes jie nežino nuo ko gintis, kas neatitinka EŽTT formuojamos praktikos. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadų apie inkriminuotų veikų subjektyviąją pusę argumentais, apeliantas taip pat pažymi, kad teismas apie R. Š. tyčią sprendė ne tirdamas jo valios išraišką ar duomenis, rodančius valios išraišką iki pinigų gavimo momento, tačiau panaudodamas aliuziją į eilę neįvardijamų veiksmų ar įvykių, kurie galimai nepriklausė nuo jo valios. Pabrėžiama, kad išvada apie subjektyviąją pusę padaryta surikiavus visas paskolos sutartis ir vekselius nuosekliai pagal jų sudarymo (arba įrašytas) datas ir darant prielaidą, kad visi paskolos santykiai buvo realūs. Toks subjektyviosios pusės nustatymo metodas, skundo autoriaus vertinimu, yra ydingas, jis nerodo įrodymų viseto kiekvieno atskiro epizodo atveju, nes visi konkretūs asmeniniai santykiai suniveliuojami į vieną lygį ir neatsižvelgiama į konkrečius kiekvienos sutarties šalių veiksmus ir ketinimus. Anot apelianto, priešingai nei mano teismas, tikroji šalių valia ir tarp jų susiklostę santykiai atsiskleidžia vertinant ar vadinamosios paskolos turi privalomąjį realinį pobūdį, t. y. ar konkretaus „sandorio“ šalys tikrai siekė sukurti paskolos teisinius santykius, ar kiekvieno „sandorio“ metu tikrai buvo perduotas sutarties dalykas (pinigai) ir ar buvo paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus. Teigiama, kad byloje paaiškėjo, jog eilėje atvejų pinigai sutarčių ir vekselių pasirašymo metu nebuvo perduoti, kitais atvejais šalių parodymai yra prieštaringi, nes vieni teigia perdavę, o R. Š. neigia gavimą. Nesant objektyvių duomenų apie pinigų perdavimą turėjo būti taikomas in dubio pro reo principas, tačiau teismas to nedarė. Vadovaujantis LAT išaiškinimu, akcentuojama, kad jei nėra paskolos santykių, teismas neturi pagrindo manyti, kad paskolų sutartys yra realios, negali statyti jų į eilę, pliusuoti tariamų paskolų sumų ir teigti, kad visą tai rodo tyčią pasisavinti svetimą turtą. Aplinkybė, kad paskolos sandorio sudarymo metu nebuvo perduotas paskolos dalykas, paneigia tyčią klaidinti, nes joks turtas nebuvo perdavinėjimas ar įgytas. Pabrėžiama ir tai, kad vadovaujantis LAT išaiškinimais apie ketinimų, sudarant sandorius, nustatymo reikalingumą, kvalifikuojant santykius kaip civilinius arba baudžiamuosius, būtina analizuoti kiekvieną R. Š. inkriminuotą epizodą atskirai, išskyrus atvejus, kai analizuotini ilgalaikiai šalių santykiai, kaip R. Š. ir K. Š., R. Š. ir R. L., R. Š. ir R. B., ir pan. Anot apelianto, R. Š. ketinimai atsiskleidžia iš jo parodymų visumos apie naudotų automobilių verslą – grynieji pinigai buvo reikalingi apyvartai, nukentėjusieji savo ketinimus taip pat atskleidė, pripažindami, kad iš investuotų pinigų gavo pastovias pajamas. Be to, skundo autoriaus teigimu, svarbu ir tai, kas buvo tikrasis teisinių santykių iniciatorius – paskolos davėjas ar paskolos gavėjas, kadangi iniciatoriumi buvus „paskolos“ davėjui, nėra pagrindo kalbėti apie R. Š. tiesioginę tyčią. Pabrėžiama, kad nagrinėjamu atveju tiek K. Š., tiek R. L., tiek R. B. ir kiti asmenys patys rodė iniciatyvą formalizuoti santykius su R. Š.. Be to, dauguma jų pareiškė, kad sutarčių pasirašymo metu jokie pinigai nebuvo perduoti. Atsižvelgiant į tai, akcentuojama, kad R. Š. nei vienu atveju neturėjo išankstinės tyčios pasisavinti svetimus pinigus, nes tarp jo ir daugumos „nukentėjusiųjų“ susiklostė ne paskolos teisiniai santykiai, o kitokios prigimties santykiai. Teigiama, kad į pastarųjų esmę teismas nesigilino, nors jų egzistavimui pagrįsti buvo pateikta visa eilė nenuginčytų įrodymų. Atsisakydamas analizuoti R. Š. santykius su kiekvienu iš nukentėjusiųjų, teismas neturėjo jokių galimybių ištirti galimą kaltės turinį sudarant atitinkamus atskirus sandorius.
3. Nesutinkant su objektyviosios pusės vertinimu skundžiamame nuosprendyje, skunde taip pat vadovaujamasi LAT praktika ir teigiama, kad prokurorės pakeistame kaltinime  nėra atskleisti inkriminuotų veikų sukčiavimo mechanizmai, taip pat nesuprantama įvykdyto klaidinimo forma – aktyvi ar pasyvi. Nors prokurorė R. Š. inkriminavo piktnaudžiavimą pasitikėjimu, kas reiškia, kad R. Š. aktyvių klaidinimo veiksmų neatliko, tačiau šį piktnaudžiavimą pasitikėjimu pagrindžiančias aplinkybes (nurodymą, kad šeimos verslui yra reikalingi pinigai, paskolos sutarties ar vekselio pasirašymą, neketinimą grąžinti pinigų ir jų negrąžinimą) nurodė aktyvius veiksmus. Tuo tarpu apylinkės teismas padarė išvadą, kad klaidinimas buvo atliktas pasyviąja apgaule. Be to, remdamasis LAT praktika apie aktyviąją ir pasyviąją apgaulę sukčiavimo bylose, apeliantas pažymi, kad analizuojant R. Š. pateiktus kaltinimus darytina išvada, kad visuose epizoduose jam yra inkriminuojama aktyvioji apgaulė, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis panaudojo tiek aktyviąja tiek pasyviąja apgaule. Pabrėžiama, kad skundžiamame nuosprendyje aktyviosios apgaulės požymiu laikoma tai, kad R. Š. ir jo bendrininkai pateikė prašymą paskolinti pinigų ir įsipareigojo juos grąžinti, neketinant vykdyti susitarimo, o pasyviosios apgaulės – esminės informacijos apie dideles skolas ir nemokumą nuslėpimas. Atsižvelgiant į nurodytas teismo išvadas, skundo autorius kelia abejones dėl to, kokia apgaulės forma buvo grindžiamas kaltinimas ir už kokią apgaulę yra nuteistas R. Š., taip pat, kuri teismo išvada, susijusi su apgaulės forma, laikytina pagrindine. Atitinkamai tvirtinama, kad šiuo aspektu taip pat pažeista teisė į gynybą. Akcentuojama ir tai, kad nors apylinkės teismas visus R. Š. inkriminuotus veiksmus vadina skolinimusi, tačiau tokiai išvadai padaryti, apelianto manymu, buvo būtina išanalizuoti kiekvieną epizodą atskirai ir nustatyti ar tikrai šalys išreiškė savo tikrąją valią – sukurti paskolos teisinius santykius. Teigiama, kad bylos medžiaga rodo, kad visus nukentėjusiuosius ir R. Š. siejo ne paskolos, tačiau verslo santykiai, kurių esmės ir pobūdžio netyrė nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei teismas. Kita šiurkšti teisminė klaida, anot apelianto, susijusi su nerealizuota pareiga įvertinti ar apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą. Pažymima, kad toks vertinimas taip pat turėjo būti atliktas analizuojant kiekvieną konkretų epizodą, o ne apibendrinant juos pagal seką, nes tik tokiu būdu galima nustatyti, koks klaidinimo mechanizmas, ar klaidinimas atliktas iki pinigų perdavimo momento, ar klaidinimo pobūdis buvo esminis turto savininko apsisprendimui. Atkreipiamas dėmesys, kad iš prokurorės prašymo pakeisti kaltinimą neaišku, kurie veiksmai rodo sukčiavimo mechanizmą, nes veiksmažodžio forma nurodyta tik nedidelė dalis veiksmų, tuo tarpu aplinkybės, įvardintos pusdalyvio forma, yra tokios, kurios kyla iš to paties veikėjo kito veiksmo ir vykstančios tuo pat metu, t. y. šie pusdalyviai nėra klaidinimo veiksmai ir nerodo klaidinimo mechanizmo. Tuo tarpu, nuosprendyje faktinių ir teisinių argumentų, kurie pagrįstų išvadą apie esminį klaidinimą nėra. Atsižvelgiant į tai, tvirtinama, kad teismas nuteisė R. Š. ne už veiksmus, kurie buvo jam inkriminuoti, o už veiksmus, apie kurių galimą egzistavimą išvadą padarė pats. Kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. Š., sudarydamas kiekvieną naują sandorį, nutylėjo apie savo ketinimus, turimas skolas ir nemokumą ir tokiu būdu jo klaidinimo mechanizmas pasireiškė pasyviąja apgaule, skundo autorius pažymi, jog toks klaidinimo būdas nebuvo inkriminuotas, taip pat šis klaidinimo būdas ir jį pagrindžiantys įrodymai nebuvo nagrinėjami teisme. Todėl skunde teigiama, kad teismas savo iniciatyva išėjo iš kaltinimo ribų ir pripažino R. Š. kaltu dėl nusikalstamų veiksmų, kurių atlikimu jis nebuvo kaltinamas, kas savo ruožtu yra akivaizdus BPK 301 straipsnio 1 dalies, pažeidimas, taip pat prieštarauja LAT praktikai. Be to, skunde nurodoma, kad Kauno apylinkės teismas, padaręs išvadą, jog tarp šalių yra susiklostę paskolos civiliniai teisiniai santykiai, ir, kad jų atsiradimą sąlygojo R. Š. nutylėjimas apie kitas skolas ir nemokumą, privalėjo išanalizuoti ir įvertinti visų nukentėjusiųjų elgesį formalizuojant jų ir R. Š. tarpusavio santykius. Apelianto teigimu, K. Š., žinodamas apie R. Š. verslą, savo investicijas į jį, būdamas apdairus ir rūpestingas, ir matydamas, kad jam negrąžinta 260 000 litų suma, nebūtų daugiau skolinęs R. Š., tačiau K. Š. veiksmai liudija, kad jam visiškai nerūpėjo galės ar negalės R. Š. jam grąžinti pinigus, nes šimtatūkstantines sumas jis skolino kas kelios dienos arba pamėnesiui. Tvirtina, kad akivaizdu, jog jis R. Š. pinigų neskolino, nes sukūrė tariamo įsiskolinimo schemą, kai kurias sumas investavo į naudotų automobilių verslą ir, pateikdamas pasirašyti dėl akių sudarytas sutartis, formalizavo savo ir R. Š. santykius. Tas pats pasakytina ir apie R. L., kuris esą pinigus skolina net švęsdamas šv. Kalėdas arba iškart po Naujųjų Metų nakties. R. S. įdarbino savo sūnų M. S. UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad šis įgautų patirties automobilių ir jų dalių prekybos versle, iš jo žinojo verslo esmę ir apimtį, žinojo, kad R. Š. nėra šios bendrovės savininkas ar darbuotojas, tačiau kas mėnesį skolino milžiniškas sumas. Be to, jo sūnus M. S., tėvui žinant apie negrąžintus pinigus, po kelių mėnesių dar skolino L. Š. 50 000 eurų. Pabrėžiama, kad apylinkės teismas privalėjo nagrinėti rūpestingumo ir apdairumo aspektą kiekvieno nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau to nebuvo padaryta.
4. Kritikuojant pirmosios instancijos teismo civilinių ieškinių tenkinimą ir apskaičiavimą, skunde nurodoma, kad teismas nesiaiškino ir nepateikė motyvų dėl momento nuo kada asmuo laikomas bankrutavusiu Didžiojoje Britanijoje, netyrė, ar cituojamoje Didžiosios Britanijos teismo nutartyje nurodytas baigtinis R. Š. kreditorių sąrašas ir ar finansinių reikalavimų dydžiai yra galutiniai, taip pat neanalizavo, ar pripažinus asmenį bankrutavusiu yra nurašomos tik tokio asmens pareiškime, o vėliau ir nutartyje nurodyti skolų dydžiai, ar, visgi, šie dydžiai vėliau kreditoriams teikiant finansinius reikalavimus yra tikslinami. Anot apelianto, įvertinus nagrinėjamos bylos faktinę ir teisinę bazę, nors 2011-02-16 Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo priimta nutartis Nr. 669 dėl bankroto paskelbimo skolininko R. Š. prašymu Lietuvoje pripažįstama nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje, be to, R. Š. bankrutavus Didžiojoje Britanijoje, automatiškai jis yra laikomas bankrutavusiu ir Lietuvoje, tačiau minėta Didžiosios Britanijos teismo nutartis, kuria Kauno apylinkės teismas rėmėsi apskaičiuodamas ir priteisdamas iš R. Š. turtinės žalos dydžius, pagal Didžiosios Britanijos 1986 m. Bankroto akto 278 straipsnį yra laikoma tik pradine nutartimi, kuria yra iškeliama fiziniam asmeniui bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, nurodoma, jog Kauno apylinkės teismas, apskaičiuodamas turtinės žalos dydį, rėmėsi teismo nutartimi, kurioje atsispindi tik bankroto bylos pradžioje nustatyti kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai. Pažymima, kad R. Š. bankroto bylą nagrinėjančiam teismui atskleidė visą jo turimą informaciją, tačiau dėl objektyvių priežasčių negalėjo nurodyti konkrečių įsiskolinimo sumų. Pabrėžiama ir tai, kad nukentėjusieji nesilaikė nustatyto reglamentavimo bankroto bylose. Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jie nurodė, kad gavo iš R. Š. paskirto bankroto administratoriaus pranešimus apie tai, kad jam iškelta bankroto byla ir jie turi teisę pateikti savo kreditorinius reikalavimus, tačiau jie priėmė sprendimą nedalyvauti bankroto procedūroje ir kreditorinių reikalavimų nekelti, nors pareiga pateikti finansinius reikalavimus ir jų konkrečius finansinių reikalavimų dydžius bankroto byloje atsirado būtent kreditoriams. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad kartu su bankroto administratoriaus pranešimais jiems buvo pateiktas ir R. Š. kreditorių sąrašas su konkrečiais įsiskolinimo dydžiais, su jais kreditoriai buvo susipažinę, tačiau nei vienas jų nepareiškė jokių prieštaravimų dėl šių sumų ar jų dydžio. Skundo autoriaus vertinimu, kreditoriai privalėjo veikti aktyviai ir pateikti savo finansinius reikalavimus ir (ar) nesutikimus su R. Š. atliktais paskaičiavimais, tačiau to tikslingai nepadarė. Jeigu jie būtų sąžiningai ir aktyviai naudojęsi savo teisėmis ir iš jų išplaukiančiomis pareigomis, pateikę pagrįstus finansinius reikalavimus, jų pagrįstumą būtų patikrinęs bankroto bylą nagrinėjęs teismas bei būtų patvirtinęs galutinį kreditorinių finansinių reikalavimų sąrašą, tuomet šioje baudžiamojoje byloje greičiausiai kreditoriai net nebūtų turėję galimybės pateikti savo civilinius ieškinius, nes šis klausimas jau būtų išspręstas Didžiosios Britanijos teismo. Anot apelianto, svarbu ir tai, kad pagal Didžiosios Britanijos 1986 m. Bankroto akto 281 straipsnį asmuo pripažįstamas bankrutavusiu ir nusirašo bet kokias skolas, kurios nebuvo grąžintos per bankroto bylos nagrinėjimo laikotarpį, nepriklausomai nuo to, ar kreditorius pareiškė ar nepareiškė kreditorinio reikalavimo, o nagrinėjamu atveju visi įsiskolinimai nepriklausomai nuo jų dydžio buvo nurašyti po 6 mėnesių nuo aukščiau nurodytos Didžiosios Britanijos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skunde tvirtinama, kad išskirtinai dėl pačių civilinių ieškovų tinkamo neveikimo ir jų teisių tinkamo neįgyvendinimo (kreditorinio reikalavimo nepateikimo) galimai civiliniams ieškovams ir galėjo atsirasti žala, o tarp žalos atsiradimo ir R. Š. neteisėtų veiksmų nėra priežastinio ryšio, todėl pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės aktus ir priėmė nepagrįstą nuosprendį. Akcentuojama, kad Didžiosios Britanijos teismui iškėlus bankroto bylą R. Š. ir jai pasibaigus, R. Š. nepriklausomai nuo kitų aplinkybių yra laikomas bankrutavusiu. Nuo to momento yra laikoma, kad visi nepatenkinti įsiskolinimai atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo dienos (2012-02-16) yra nurašomi tuo tarpu BPK 112 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas draudimas antrą kartą kreiptis į teismą su tuo pačiu ieškiniu. Taigi, šiuo konkrečiu atveju ieškiniai turėjo būti nepriimti, o juos priėmus, jie turėjo būti atmesti.
5. Taip pat skunde kritikuojamas atliktas įrodymų vertinimas. Pažymima, kad prieštaraujant BPK 301 straipsnio 2 dalies nuostatoms, nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų parodymais. Šiems parodymams skirtas išskirtinis dėmesys – jie aprašyti trečdalyje viso nuosprendžio teksto, kitiems įrodymams skirtas tik puslapis, tarp kurių dominuoja bankų dokumentai apie kreditus ir VĮ „Regitra“ duomenys apie įgytus ir parduotus automobilius. Nuosprendžio skirsnyje „Kiti bylos duomenys“ nėra išvardijami jokie R. Š. inkriminuotų veikų objektyviosios ar subjektyviosios pusės įrodymai, kas, apelianto vertinimu, liudija, kad nesurinkta ir nenagrinėta jokių duomenų apie inkriminuotų nusikaltimų sudėties elementus, išskyrus nukentėjusiųjų parodymus ir prokurorės ar teismo prielaidas. Nors didesnė dalis nukentėjusiųjų, savo pretenzijas grindė rašytiniais dokumentais, tačiau kiekvienas iš šių dokumentų turėjo būti vertinamas atskirai ir analizuojamas tiek formos, tiek turinio atžvilgiu. Pabrėžiama, kad paskolos sutarčių ar vekselių originalai nebuvo apžiūrėti. R. Š. pareiškimas, kad D. epizode vekselio gavėjas yra kitas asmuo, o ne D., netirtas ir nevertintas. Anot apelianto, vertinant kiekvieną dokumentą faktinių aplinkybių ir sukeliamų pasekmių prasme, buvo privalu atsižvelgti ir sandorio šalių paaiškinimus, nes tik iš jų gali matytis kiekvienos šalies atlikti veiksmai (taikytinas in dubio pro reo principas). Teigiama, kad praktiškai visi nukentėjusieji yra suinteresuoti demonstruoti paskolos civilinius teisinius santykius, tuo tarpu, R. Š. patvirtina tik kai kuriuos paskolų teisinius santykius. Išvados, kad R. Š. negrąžindamas paskolų skolinosi iš kitų asmenų, skundo autoriaus tvirtinimu, nepatvirtina faktinės aplinkybės, paties R. Š. parodymai, kad jis iš nukentėjusiųjų gavo kai kurias pinigų sumas, tačiau daliai asmenų pinigai buvo grąžinti automobiliais, daliai buvo mokamas atlyginimas (procentai) už naudojimąsi jų lėšomis, daliai asmenų pinigai buvo grąžinti. Tokių veiksmų teisinis vertinimas neatitinka paskolos teisinių santykių esmės ir rodo, kad prieštaravimai dėl susiklosčiusių teisinių santykių vertinimo yra nepašalinti. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad apylinkės teismas, vertindamas R. Š. veiksmus, ignoravo gynybos pateiktus įrodymus apie R. Š. ir K. Š. santykius: K. Š. ranka vestą „juodąją buhalteriją“, iš kurios aiškiai matyti kaip pastarasis „kreditorius“ iki 2005 m. formavo tariamą R. Š. įsiskolinimą; garso įrašą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pardavinėjimą A. R. S.; UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį su L. M. ir pastarosios veiksmus tapus šių akcijų savininke ir t. t. Iš „juodosios buhalterijos“ aiškiai matyti, kad K. Š. savinosi pinigus, kurie tariamai ėjo K. Š. valdomai UAB „(duomenys neskelbtini)“ už įvairias paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“, garso įrašas rodo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas pardavinėja K. Š., kuris jau yra šios bendrovės akcijų savininkas ir diktuoja derybų eigą, akcijų pardavimo sutartis su L. M. rodo, kad šis sandoris yra fiktyvus, nes naujoji savininkė ne tik neįregistruoja savo teisių, tačiau net neperima bendrovės valdymo. Taip pat, nuosprendyje, vertinant R. Š. ir E. P. santykius, ignoruojama Kauno apygardos teismo 2010-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2098-510/2010, iš kurios matyti, kad nukentėjusysis E. P. ir R. Š. savo santykius įvertina kaip civilinius teisinius santykius, ir teismas, tvirtindamas jų taikos sutartį, nemato pagrindo vertinti paskolos sutarties kaip apsimestinio ar dėl apgaulės sudaryto teisinio sandorio. Minėta apygardos teismo nutartis, anot skundo autoriaus, buvo revizuota, o E. P. įgijo galimybę gauti antrą kartą turtinę satisfakciją iš tų pačių šalių veiksmų ir dokumentų, kas prieštarauja LAT praktikai. Analogišku būdu buvo revizuoti ir kiti įsiteisėję teismo sprendimai, kuriais buvo aiškiai pasisakyta, kad R. Š., ar tariamai su juo kartu veikusią L. Š., su R. L. sieja paskolos teisiniai santykiai (Kauno apygardos teismo 2010-10-22 galutinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-2300-343/2010). Nukentėjusiojo G. T. atžvilgiu taip pat revizuotas įsiteisėjęs teismo sprendimas, kur pats civilinis ieškovas teismą įtikinėjo, kad tarp sandorio šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad neįvertinti ir vykdomieji įrašai, atlikti pagal kai kuriuos vekselius. Pabrėžiama, kad vekselių institutas yra civilinių teisinių santykių dalis ir šių santykių šalys, besilaikydamos šio instituto nuostatų, savo veiksmais patvirtina savo santykių prigimtį, kas reiškia, kad asmenys, gavę vykdomuosius įrašus pagal vekselius, nebeturi pagrindo įrodinėti nei paskolos teisinių santykių, nei apgaulės juose, nes savo veiksmais patvirtino, kad pinigus gauna be jokio teisinio pagrindo. Be to, spręsdamas ieškinių patenkinimo klausimą teismas privalėjo atsižvelgti ir į Lietuvos Apeliacinio teismo 2012-05-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-29/2012, kurioje teismas pripažino Didžiosios Britanijos teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011-02-16 nutartį dėl R. Š. bankroto paskelbimo ir pareiškė, kad ji pripažįstama visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai įsiteisėja Didžiojoje Britanijoje. Pabrėžiama ir tai, kad nuo to, kaip įvertinami R. Š. ir K. Š. teisiniai santykiai, t. y., ar sutartys laikomos realiomis, ar sudarytomis tik dėl akių, priklauso ir R. Š. veiksmų kvalifikacija pagal BK 300 straipsnį. Apelianto nuomone, jei 2007-01-26 ir 2007-10-23 paskolos sutartys yra fiktyvios, t. y. sudarytos tik dėl akių ir neketinant sukurti teisinių pasekmių, tai L. Š. ir L. Š. parašų suklastojimas jose negali būti kvalifikuojamas kaip oficialaus dokumento suklastojimas. Šiuo aspektu akcentuojama, kad byloje nenuginčytas R. Š. paaiškinimas, jog šias sutartis ir visas jų sąlygas paruošė pats K. Š., kad pastarasis buvo jų pasirašymo iniciatorius, kad buvo paruošta tik po vieną sutarties egzempliorių, kuris liko pas K. Š.. Šios aplinkybės, skundo autoriaus teigimu, liudija, kad šiuose epizoduose K. Š. nebuvo klaidinamas. Sutarčių tekstai patvirtina, kad paskolos dalykas sutarčių pasirašymo metu nebuvo perduotas R. Š.. Be to, sutarties turinys rodo, kad K. Š. suteikia R. Š. teisę grąžinti paskolos dalyką jam (R. Š.) priimtinu laikotarpiu. Todėl, tai ne paskolos sutartis, o tik bandymas formaliu dokumentu įgauti tam tikrą poveikio priemonę R. Š., tačiau teismas šių sutarčių esmės ir turinio nevertino ir padarė klaidą, pripažindamas jų klastojimą. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nurodoma, kad R. Š. atžvilgiu buvo organizuotas ir realizuotas nesąžiningas baudžiamasis procesas, kuris prieštarauja tiek teisės aktams, tiek teismų praktikai. Atkreipiamas dėmesys, kad valstybės kaltintojos pateiktas prašymas pakeisti kaltinimą nepasižymėjo išsamumu, tuo tarpu apylinkės teismas R. Š. kaltu pripažino ne dėl jam inkriminuotų veiksmų, tačiau dėl tokių, kurie teismo posėdyje nebuvo inkriminuoti ir ištirti. Toks nuosprendis negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl naikintinas. Kaip anksčiau nurodyta skunde, sukčiavimo mechanizmo neatskleidimas šioje byloje laikytinas netinkamu nusikalstamos veikos aprašymu, o išvados, kad R. Š. visus nusikaltimus, dėl kurių jis pripažintas kaltu, atliko nepateikęs nukentėjusiesiems informacijos apie turimas dideles skolas ir taip nuslėpęs savo nemokumą yra prielaidos, padarytos ne iš baudžiamosios bylos duomenų viseto, tačiau netinkamai atskleidus bylos esmę, neištyrus tariamų nukentėjusiųjų parodymų patikimumo, remiantis kredito įstaigų duomenimis apie tikras paskolas ir nepagrįstai pastarąsias siejant su sandoriais, kurie turi CK tariamųjų sandorių (CK 1.86 straipsnis) požymius.
11. Apeliaciniame skunde nuteistosios L. Š. gynėja advokatė Neringa Grubliauskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-05-05 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį L. Š. atžvilgiu dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų.
1. Apeliantės manymu, teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaringais įrodymais, netinkamai vertino įrodymus, byloje esančių abejonių netraktavo išimtinai kaltinamojo naudai, kaip to reikalauja nekaltumo prezumpcija, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Teigiama, kad iš skundžiamo nuosprendžio motyvų akivaizdu, jog teismas neatskleidė bylos esmės, pripažinęs kaltinamuosius veiksmus atliktus vieninga tyčia bendrininkų grupėje ir būnant iš anksto susitarus, kiekvieno bendrininko veiksmų nekonkretizavo, nenurodė kaip pasireiškė jų vieninga tyčia ir kokia buvo susitarimo veikti nusikalstamai apimtis. Nors formaliai teismas BK 182 straipsnio sudėtį išnagrinėjo, tačiau kokie konkretūs L. Š. veiksmai sudarė šio nusikaltimo sudėtį nenurodė, taip netinkamai taikydamas baudžiamąjį įstatymą. Pažymima, kad BK 182 straipsnio objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Be to, esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Anot skundo autorės, nagrinėjamos bylos kontekste, kaltininko apgaulė galėjo pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą, t. y. tuo, kad kaltininkas, ketindamas negrąžinti paskolos, jau sudarant paskolos sutartį visai neketino vykdyti įsipareigojimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėjo priešingai ir darė veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą ar kitus panašaus pobūdžio veiksmus. Kita vertus, atkreipiamas dėmesys į Konstitucijoje bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją, teismų praktikos pavyzdžius, aiškinant šią prezumpciją. Atsižvelgiant į tai, nesutinkama su apylinkės teismo išvada pripažinti L. Š. kalta dėl dviejų jai inkriminuotu epizodų, teismui vertinant, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Tokia teismo išvada, apeliantės teigimu, neatitinka faktinių bylos duomenų, kuriuos teismas vertino netinkamai. Dėl to buvo netinkamai pritaikytos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatos, kas reiškia, kad toks nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu. Pabrėžiama, kad L. Š. kaltės nepripažino, todėl teismas privalėjo paneigti kaltinamosios nurodytas aplinkybes ir jos kaltę įrodyti byloje surinktais įrodymais. Tuo tarpu, teismas neanalizavo kaltinamųjų veiksmų kiekvienu konkrečiu atveju, taip pat neanalizavo kiekvieno kaltinamojo elgesio, pasisakydamas dėl jų veiksmų bendrai, tačiau pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo, pagrinde nurodė apie R. Š. ir pripažino, kad faktiškai visais atvejais pinigų paskolinti prašė jis, būtent jis nutylėjo realias galimybes grąžinti skolą, ir visiškai neužsiminė kuo pasireiškė L. Š. nusikalstami veiksmai. Atsižvelgiant į tai, kritikuojama teismo  išvada, kad kaltinamieji R. Š., L. Š., L. Š. svetimą turtą užvaldė veikdami tiesiogine tyčia.
2. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nepagrįstą išvadą dėl L. Š. kaltės, netinkamo įrodymų vertinimo, prieštaravimo savo paties teiginiams, įrodo atskirų epizodų, pagal kuriuos nuteista L. Š., analizė. Dėl epizodo dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 eurų ir 66 000 JAV dolerių) užvaldymo sukčiavimo būdu pabrėžiama, kad bylos nagrinėjimo metu buvo keltas klausimas dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimams, kadangi nuo aptakių ir neapibrėžtų kaltinimų buvo apsunkinta R. Š. ir kitų kaltinamųjų teisė į gynybą, ir nors kaltinimas buvo pakeistas, tačiau minėti BPK reikalavimų pažeidimai nebuvo pašalinti. Atkreipiamas dėmesys, kad L. Š. nuteista dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo padaryta nuo 2015-05-12 iki 2015-05-13, padarymo, nors A. K. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenurodė aplinkybių, kad sandoris būtų įvykęs per kelias dienas. Priešingai, jis teigė, kad paskolos sutartys abiejų Š. buvo pasirašytos vienu metu ir iš karto sumokėti pinigai. Be to, nors L. Š. nuteista už tai, kad veikė bendrininkų grupėje, kartu su vyru, vieninga tyčia, piktnaudžiaudama A. K. pasitikėjimu, tačiau, skundo autorės manymu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik objektyviųjų bendrininkavimo požymių analize, nenurodydamas ir neįvertindamas subjektyviųjų bendrininkavimo požymių, tai yra kada ir kaip pasireiškė nuteistųjų – R. Š. ir L. Š. susitarimas padaryti nusikaltimą, kuo pasireiškė vieninga tyčia, ir kokiu būdu buvo piktnaudžiaujama A. K. pasitikėjimu. Skunde cituojami A. K., R. Š. ir L. Š. parodymai apie sandorių dėl 10 000 eurų ir 66 000 JAV dolerių sudarymo aplinkybes, tačiau pažymima, kad teismas L. Š. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, didesnę įrodomąją reikšmę suteikė A. K. parodymams, nors pasisakydamas dėl 66 000 JAV paskolos sutarties pagrįstumo, pasakė, kad A. K. nurodytomis aplinkybėmis nepasitiki. Tvirtinama, kad tiek vienu, tiek kitu atveju, jokie kiti įrodymai A. K. nurodytų aplinkybių nepagrindžia, abi A. K. nurodytas aplinkybes paneigė L. Š. ir R. Š., todėl nesuprantama, kokiu pagrindu teismas vienu atveju taikė nekaltumo prezumpcijos principą, o kitu ne. Atkreipiamas dėmesys, kad šiuo atveju teismas jokių motyvų nenurodė. Akcentuojama, jog byloje esantys duomenys įrodo, kad A. K. nurodytos aplinkybės neteisingos. Tai, kad L. Š. nedalyvavo tariantis dėl paskolų patvirtina ir paskolų raštelių turinys: A. K. R. Š. vardą, pavardę ir asmens kodą įrašė kompiuteriu, tuo tarpu L. Š. asmens kodas įrašytas A. K. ranka, be to, jos vardas sutartyse yra neteisingas, nors jai dalyvaujant, ji būtų pasakiusi savo asmens kodą ir teisingą vardą. Apeliantė pažymi ir tai, kad teismas nenurodė kuo šiame epizode pasireiškė piktnaudžiavimas A. K. pasitikėjimu, o L. Š. kaltę įrodinėjo pasiremdamas paskolų chronologine tvarka. Kaip matyti iš teismo motyvų, abi minėtos paskolos sutartys su A. K. sudarytos 2003-05-12, o kita paskolos sutartis su K. Š. yra 2007-01-26, taigi, 2003-05-12 dienai nei vienas iš nuteistųjų jokių kitų kreditorių neturėjo. Anot apeliantės tai reiškia, kad tai dienai nebuvo jokių duomenų, kad R. Š., kuris skolinosi, neketintų grąžinti paskolos ir tą ketinimą turėtų jau skolindamasis pinigus. Atkreipiamas dėmesys, kad teismas ignoravo A. K. nurodytą aplinkybę, jog po to dar ne kartą R. Š. skolino įvairias pinigų sumas, tačiau jis šias paskolas grąžino. Vertinant šią aplinkybę teigiama, kad sunku suvokti kreditoriaus logiką, jog jis neatgavęs paskolos vėl skolintų, o atgavęs lėšas jas užskaitytų ne ankstesnės, o vėlesnės paskolos dengimui, tačiau toks A. K. elgesys, anot gynėjos, yra logiškas ir suprantamas, kai kalbama apie jo investavimą į R. Š. verslą, gaunant iš to procentus. Tai patvirtina ir paties A. K. tvirtinimas, kad jis apgautu pasijuto kai gavo R. Š., L. Š. bankroto dokumentus iš Londono, t. y. po 2011-02-16. Nesutinkant su L. Š. nuteisimu už tai, jog ji savo ir bendrininko R. Š. naudai apgaule įgijo A. K. didelės vertės turtą – pinigines lėšas, pažymima, kad R. Š. ir R. Š. patvirtino, jog L. Š. apie šias paskolintas lėšas nieko nežinojo ir pagal šias sutartis pinigų negavo, tuo tarpu, nors A. K. teigė, kad pinigus padavė abiem, L. Š. skaičiavo dolerius, o R. Š. eurus, tačiau šios aplinkybės nepagrįstos ir paneigtos byloje esančiai duomenimis. Tvirtinama, kad L. Š. atsisakius pasirašyti sutartį dėl 66 000 JAV dolerių paskolos (jos parašai abiejose sutartyse skiriasi), A. K. pagal šią paskolos sutartį pinigų L. Š. perduoti negalėjo. Analizuojant abi 2003-05-12 paskolos sutartis, taip pat remiantis R. Š., A. K. parodymais, skundo autorės teigimu, darytina išvada, kad skolinantis šiuos pinigus iš A. K. nebuvo panaudota apgaulė, o A. K. apgautu pasijuto tik po 2011-02-16, t. y. beveik po 8 metų. Be to, skirtingai nei nurodo teismas, aptardamas kitus epizodus, šių paskolų pasirašymo dieną nei R. Š., nei L. Š. neturėjo jokių kitų paskolų, kas leistų teigti, kad jie skolindamiesi neturėjo galimybės grąžinti paskolos ar jos neketintų grąžinti. Kitas svarbus aspektas, anot apeliantės, tai, kad teismas neanalizavo abiejų sutarčių turinio, nesigilino į juose nurodytus skirtumus ir neatitikimus faktinėms aplinkybėms. Remiamasi LAT praktika civilinėse bylose ir pabrėžiama, kad sutartyje naudojama formuluotė “skolinamės“ nepatvirtina pinigų perdavimo fakto, todėl šiuo atveju turėjo būti įrodytas pinigų perdavimo faktas. Tuo tarpu, tai, kad nukentėjusysis teigia, jog jis buvo apgautas ir civilinį ieškinį reiškia baudžiamojo proceso tvarka, neatleidžia jo nuo pareigos įrodyti pinigų perdavimo momento. To neįrodžius, negali būti kalbos nei apie baudžiamąją, nei apie civilinę atsakomybę. Gynėjos tvirtinimu, nelogiškos ar prieštaringos yra ir kitos A. K. nurodytos aplinkybės, kurių teismas neturėjo ignoruoti: ikiteisminio tyrimo metu ir apklausiamas teisme A. K. nurodė skirtingą Š. pinigų skolinosi tikslą; teismo posėdžio metu nukentėjusysis prieštaringai nurodė kas būtent iš Š. skolinosi; A. K. teisme nurodytas paskolos grąžinimo terminas skiriasi nuo numatyto abiejose sutartyse. Be to, apeliantės vertinimu, nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės apie R. Š. ir L. Š. pažadus grąžinti skolą, termino pratęsimą paneigia nukentėjusiojo tvirtinimus dėl apgaulės buvimo ir jo klaidinimo. Skundo autorės vertinimu, kadangi sutartyje A. K. nenurodė, jog sutarties sąlygų pakeitimas turi būti raštiškas, tai žodinis sutarties pakeitimas buvo galimas, todėl sutarus dėl jos pratęsimo ir A. K. nenurodžius iki kada ji buvo pratęsta, skolininkui pareiga vykdyti prievolę atsirastų nuo kreditoriaus pareikalavimo ir toks pareikalavimas pagal LAT praktiką, turėtų būti raštiškas. Tuo tarpu L. Š. nurodė, kad A. K. jos niekada neprašė grąžinti paskolos, tokias pačias aplinkybes nurodė ir R. Š.. Tai, kad skolos nereikalavo grąžinti patvirtina anksčiau minėti A. K. veiksmai, taip pat tai, jog gavęs pranešimą apie bankroto bylos iškėlimą, jis nereiškė kreditorinio reikalavimo bankroto byloje, be to, nei 2003 m., nei 2004 m., pasibaigus skolos grąžinimo terminui, nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. Skirtingai nei nurodo A. K., atgauti skolą tuo metu jis turėjo visas galimybes. Atsižvelgiant į tai, akcentuojama, kad asmens, kuris savo pažeistos teisės savalaikiai negynė įstatymų nustatyta tvarka, pažeista teisė, vien todėl, kad jis skolos nebegali atgauti dėl asmens nemokumo, negali būti ginama baudžiamojo proceso tvarka, ką patvirtina ir LAT praktika. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas konstatavo, jog L. Š. kaltė dėl 66 000 JAV dolerių paskolos neįrodyta ir nusprendė šią aplinkybę iš kaltinimo pašalinti, tačiau rezoliucinėje dalyje ją pripažino kalta pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. didelės vertės turto (10.000 eurų ir 66 000 JAV dolerių) užvaldymo sukčiavimo būdu) ir paskyrė bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams. Atitinkamai spręsdamas civilinius ieškinius, teismas A. K. civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir solidariai iš R. Š. ir L. Š. priteisė 70 435,82 eurus turtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į tai tvirtinama, kad nuosprendis, kurio aprašomoji ir rezoliucinės dalys iš esmės skiriasi, negali būti nei pagrįstas, nei teisėtas. Tačiau, nepaisant to, nesutinkama su A. K. priteistu civiliniu ieškiniu. Nurodo, kad nors teismas iš dalies patenkino A. K. civilinį ieškinį, nepriteisdamas tik tos ieškinio sumos, kuri buvo įtraukta į bankroto bylą, tačiau, apeliantės nuomone, ir dėl likusios A. K. nurodytos civilinio ieškinio dalies teismas nagrinėjo atmestinai, nesiaiškinęs, kas sudaro A. K. nurodytą 288.600 Lt sumą. Atkreipiamas dėmesys, kad nors A. K., atsakydamas į gynėjos klausimą, nurodė, jog žalos sumą paskaičiavo pagal tos dienos kursą, tačiau teigė, kad jis JAV dolerių kurso nežinojo, jį nustatė tyrimo metu pareigūnai. Nors nėra ginčijamas konvertavimas iš eurų į litus, tačiau atsižvelgiant į kintantį JAV ir lito kursą, skunde keliamos abejonės dėl 66 000 JAV dolerių, pakeistų į litus, pagrįstumo. Pažymima, kad remiantis Lietuvos banko duomenų bazės duomenimis, apskaičiuojamos skirtingos konvertavimo sumos 2003-05-12 (paskolos sutarties sudarymo dienai) – 173 250,00 Lt, 2003-05-12 (paskolos grąžinimo termino dienai) – 187.354,20 Lt, 2011-01-16 (civilinio ieškinio pareiškimo dienai) 177.203,40 Lt. Tuo tarpu, A. K. negalint paaiškinti kaip ir kokiu būdu jis apskaičiavo padarytą žalą, teismas, pasinaudojęs viešai prieinamais aukščiau nurodytais duomenimis, privalėjo pateikto ieškinio pagrįstumą patikrinti arba palikti ieškinį nenagrinėtu. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, netgi paėmus didžiausią aukščiau nurodyta sumą – 187 354,20 Lt, yra akivaizdu, kad A. K. pareiškė 66 717,80 Lt didesnį ieškinį nei jo realiai suteikta paskola. Pabrėžiama ir tai, kad paskola buvo suteikta beprocentinė, todėl skaičiuoti palūkanų A. K. neturėjo pagrindo, be to, palūkanų priteisimui taikytinas 5 metų sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, tvirtinama, kad teismas ne tik privalėjo aiškintis skolos susidarymo pagrįstumą, bet ir nepagrįsto civilinio ieškinio ar jo nepagrįstos dalies nepriteisti. Tokiu būdu, jeigu šiame epizode būtų paliktas apkaltinamasis nuosprendis, A. K. civilinis ieškinys turi būti sumažintas iki 176 483,00 Lt/51 113,01 eurų (221 882,20 Lt-45 399,20 Lt = 176 483,00 Lt: 3,4528 eurų = 51.113,01 Eur).
3. Taip pat skunde kritikuojamas epizodas dėl A. J. turto (3700 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu. Pažymima, kad L. Š. ir R. Š. nurodė, jog 3700 eurų buvo papildomai duoti automobilio FORD GALAXY nupirkimui ir tas automobilis buvo nupirktas. Tai, kad automobilis buvo nupirktas patvirtino ir nukentėjusysis A. J., tačiau jis nurodė, kad neva automobiliui pinigus buvo padavęs R. Š., o 3700 eurų buvo papildomi pinigai, kurie nebuvo grąžinti. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad paskolos raštelių nei dėl R. Š. perduotų pinigų automobilio pirkimui, nei dėl 3700 eurų A. J. neturėjo, o R. Š. ir L. Š. žinojo, kad paskolos raštelių dėl šių pinigų sumų nėra, ir jie lengvai išvengtų šių prievolių, tačiau jie šio fakto neneigė, kas rodo jų sąžiningumą. Akcentuojama ir tai, kad nors A. J. iš vienos pusės, o R. Š. ir L. Š. iš kitos pusės, nurodo skirtingas versijas dėl 3700 eurų perdavimo, kitų įrodymų, patvirtinančių tiek pinigų perdavimo faktą, tiek šių pinigų paskirtį nėra. Kaip matyti, aplinkybes, susijusias su automobilio A. J. pirkimu, R. Š., L. Š. ir L. Š. nurodė vienodai, jas dalyje dėl automobilio pirkimo pripažino ir A. J., jokių kitų įrodymų kurie pagrįstų A. J. nurodytas aplinkybes dėl minėtos sumos nėra, todėl teismas šiuo atveju privalėjo vadovautis nekaltumo prezumpcija ir L. Š. šiame epizode išteisinti, kadangi nusikalstama veika A. J. atžvilgiu nebuvo padaryta.
4. Galiausiai skunde teigiama, kad atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, apylinkės teismas netinkamai vertino įrodymus, nesiekė pašalinti esamų prieštaravimų arba to padaryti nepavykus, jų netraktavo kaltinamojo naudai, to pasekoje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, kas turėjo esminės reikšmės priimto nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui, todėl apkaltinamasis nuosprendis turi būti panaikintas, L. Š. išteisinant jai nepadarius nusikalstamų veikų.
12. Apeliaciniame skunde nuteistosios L. Š. gynėja advokatė Vitalija Smolenskienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-05-05 nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį L. Š. atžvilgiu dėl visų jai inkriminuotų nusikalstamų veikų.
1. Apeliantė mano, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas, nepagrįstas ir naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal netinkamą BPK 219 straipsnio 3 punkto požiūriu kaltinamąjį aktą, nuo kurio gintis nebuvo įmanoma, be to, dėl nurodyti BPK reikalavimų pažeidimai turi reikšmės apeliacijos pagrindams. Teigia, kad paskirta bausmė pagrįsta tokiais motyvais ir argumentais, kurie negali sudaryti teisiškai reikšmingo pagrindo skirti jokią bausmę, tuo labiau tokią griežtą bausmę. L. Š. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis, anot apeliantės, neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir nėra paremtas visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų byloje esančių įrodymų ištyrimu bei įvertinimu. Skundo autorės manymu, pirmosios instancijos teismas,  netinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus, iš esmės pažeidė Baudžiamojo proceso normas, be to nukrypo nuo LAT praktikos šios kategorijos bylose, kas, savo ruožtu, sukliudė pirmosios instancijos teismui priimti teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Pasisakydama dėl netinkamo kaltinamojo akto surašymo, gynėja tvirtina, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nenustatyta objektyvių, neginčytinų duomenų apie tai, kad L. Š. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, o būtent: nesant jokių duomenų apie bendrininkų grupės sudarymą, jos, kaip bendravykdytojos veiksmus, kuriais buvo siekiama nusikalstamo tikslo, apie tai, kad L. Š. turėjo išankstinį tikslą savo naudai įgyti didelės vertės turtą, kad jie veikė vieninga tyčia, kad L. Š. piktnaudžiavo nukentėjusiųjų R. L. ir A. R. S. pasitikėjimu ir kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu tai pasireiškė, apie tai, ar tikrai L. Š. iš R. L. laikotarpiu nuo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytos datos iki 2008-02-20 (duomenys neskelbtini) m., tiksliai tyrimo metu nenustatytoje vietoje per kelis kartus gavo 472 668 Lt, ir tai patvirtino pasirašydama 2008-02-20 paskolos sutartį, o iš A. R. S. tiksliau tyrimo metu nenustatytose vietose, per kelis kartus gavo 50 000 eurų ir tai patvirtino pasirašydama 2010-04-12 neprotestuotiną paprastąjį vekselį, kuriuo įsipareigojo gautus pinigus grąžinti jo sūnui M. S.. Tvirtina, kad kaltinamajame akte ir nuosprendyje nurodytas abstraktus ir lakoniškas L. Š., veikusios bendrininkų grupėje su tėvu R. Š., kaip bendravykdytojos, veikos apibūdinimas, pažeidžia ne tik BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, bet ir BK 24 straipsnio nuostatas, kas prieštarauja LAT praktikai. Akcentuojama, kad ignoruojant LAT išaiškinimus, apylinkės teismas neanalizavo, kuo pasireiškė L. Š. susitarimas su R. Š., taip pat kokiu būdu toks susitarimas buvo realizuotas. Nuosprendyje teigiama, kad L. Š. ir R. Š. buvo bendravykdytojai, kas reiškia, kad abu atliko įstatymo draudžiamus veiksmus, t. y. piktnaudžiavimą nukentėjusiųjų pasitikėjimu, pinigų panaudojimo tikslo nurodymą, siekį negrąžinti pinigų, paskolos rašto R. L. ir neprotestuotino paprastojo vekselio pasirašymą M. S. ir pinigų negrąžinimą. Skundo autorės vertinimu, neaišku, kuris bendravykdytojų naudojo apgaulę ir kuo ji pasireiškė, nuosprendyje nenurodytos aplinkybės, apibūdinančios konkrečius L. Š. padarytos nusikalstamos veikos sudėties požymius bei kiti veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingi faktai. Todėl, nesant byloje duomenų apie nusikaltimo sudėties atskirus elementus, pirmosios instancijos teismas negalėjo patikrinti jų patikimumo. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantė mano, kad kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje nėra atskleistas L. Š. tyčios, kaip subjektyviosios nusikaltimo sudėties pusės, pagrindimas. Taip pat neaišku, kuo pasireiškė L. Š. apgaulė, jos suvokimas, nukentėjusiųjų R. L. ir A. R. S. esmingas suklaidinimas, kaip objektyviosios nusikaltimo sudėties pusės požymis. Tvirtinama, kad teismo motyvai dėl suvokimo apie veiksmų neteisėtumą netinkami ir negali sudaryti nusikaltimų, už kuriuos L. Š. pripažinta kalta ir nuteista, sudėties.
2. Apeliantė taip pat nurodo, kad nuosprendyje minimos sąvokos „piktnaudžiavimas pasitikėjimu“ samprata, pagal LAT, yra tuomet, kai kaltininkas, siekdamas išvengti atsiskaitymų ar kitų mokėjimų, piktam panaudoja pasitikėjimu pagrįstus santykius, susiklosčiusius tarp jo ir nukentėjusiojo. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju nei pasirašant paskolos sutartį su R. L., nei paprastąjį neprotestuotiną vekselį M. S., tarp L. Š. ir minėtų asmenų nebuvo susiklostę atsiskaitymų ar kitokių mokėjimo pagrindai, nes jie atsiranda tik sudarant teisėtą sandorį, o L. Š. iš nukentėjusiųjų jokių pinigų negavo, jos pasirašyti dokumentai vertintini tik kaip formalus ankstesnių jos tėvo paskolų patvirtinimas. Pažymi, kad formalus sutarties ir vekselio pasirašymas negali būti vertinamas, kaip klaidinimas. Juo labiau, kad iš nuosprendžio teiginių matyti, jog nei R. L., nei A. R. S. paskolinti pinigų L. Š. neprašė ir jų negavo nei per vieną, nei per kelis kartus, todėl negalėjo turėti išankstinio tikslo savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą apgaule, neturėjo jokios galimybės piktnaudžiauti nukentėjusiųjų pasitikėjimu ir juos klaidinti, taip pat grąžinti tai, ko realiai negavo. Jos pasirašyti paskolos dokumentai vertintini tik kaip tariami sandoriai, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Be to, atkreipiamas dėmesys į LAT išaiškinimus dėl apgaulės esmingumo kvalifikuojant veiksmus kaip sukčiavimą.

12.3. Nesutinkant su aprašomojoje nuosprendžio dalies motyvais dėl sukčiavimo požymių egzistavimo, pažymima ir tai, kad baudžiamasis įstatymas nenumato kolektyvinės kaltės ar kolektyvinės atsakomybės, BK numato tik bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, formas bei bendrininkų atsakomybę. Baudžiamojo proceso įstatymas imperatyviai nurodo, jog kiekvienu atveju teismai privalo objektyviai analizuoti ir vertinti svarbias kiekvieno baudžiamojon atsakomybėn patraukto asmens veikos faktines aplinkybes, turinčias atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Atsižvelgiant į tai, gynėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, bendrai įvertinęs visų kaltinamųjų veiką, kaip turinčią aiškius nusikalstamos veikos požymius, nevertindamas įrodymų pagal atskiras nusikalstamas veikas, o jų visumą, pažeisdamas BPK 315 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimus, nenurodė motyvų, kuriais remiantis atmetė svarbias faktines aplinkybes: neatsiejo nuteistojo R. Š. turėto automobilių pirkimo Vakarų Eruropoje ir pardavimo Lietuvoje, verslo nuo UAB  „(duomenys neskelbtini)“ akcininkės L. Š. verslo, kur direktore buvo L. Š.; nevertino, kad R. Š. versle faktiškai dalyvavo ir nukentėjusieji, investuodami į jo verslą turimas pinigines lėšas ir už tai iš R. Š. gaudavę pelno dalį; nevertino, kad toks „bendradarbiavimas“ truko dešimtmečiais, kad pinigų gavimo faktą paskolos sutartimis, paskolos rašteliais ar vekseliais įforminę nukentėjusieji tik fiksuodavo investuotų į šį verslą lėšų likutį; neatsižvelgė, kad beveik visais atvejais paskolos sutartys būdavo pasirašomos vėliau, kad dokumentų pasirašymo dieną pinigai R. Š. nebuvo perduodami. Skunde apeliantė pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme L. Š. nuosekliai nurodė jai žinomas aplinkybes, duomenų, paneigiančių jos parodymus apie paskolos dokumentų pasirašymo aplinkybes, nėra, neskaitant prieštaringų nukentėjusiųjų paaiškinimų. Todėl darytina išvada, kad nėra jokių objektyvių, neginčytinų duomenų apie tai, kad L. Š. tarėsi ir veikė bendrininkų grupėje kartu su tėvu R. Š., turėdama išankstinį tikslą savo naudai apgaule įsigyti svetimą turtą, kad piktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu, apgaule savo ir tėvo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą. Taip pat analizuojant R. L. parodymus, skunde atkreipiamas dėmesys, kad jo paaiškinimai nurodyti nuosprendyje skiriasi nuo užfiksuotų teismo posėdžio protokole. Akcentuojama, kad R. L. parodymų prieštaravimų teismas neanalizavo, nors akivaizdu, kad jei pinigus paskolinti R. L. būtų prašyta UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklai, paskolos sutartis būtų buvusi pasirašyta su L. Š., kaip bendrovės direktore, o ne kaip su fiziniu asmeniu. Pirmosios instancijos teismas kritiškai nevertino ir A. R. S. parodymų apie L. Š. pasirašytą 50 000 eurų paprastąjį neprotestuotiną vekselį M. S.. Anot apeliantės abejonių kelia tai, kodėl, ketinant pirkti UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. perkant verslą, „(duomenys neskelbtini)“ akcijas, su vienintele akcininke L. Š. nebuvo pasirašyta preliminari akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, numatanti atsiskaitymo būdus ir terminus, o pinigai per kelis kartus buvo mokami R. Š., kuris jų gavimą patvirtino 2009-06-01 pasirašydamas vekselį 30 000 eurų sumai, be to, kodėl vėliau, per kelis kartus būtent R. Š., pagal jo pasirašytą vekselį vėl davė 80 000 eurų, dar vėliau tokiu pat būdu sumokėjo 40 000 eurų, galop 50 000 eurų vekselį pasirašė L. Š., jog ji skolinga sūnui M. S.. Tačiau į šiuos klausimus atsakyta nebuvo. Be to, skundo autorės vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad R. L. ir A. R. S. yra didelę gyvenimišką patirtį sukaupę, patyrę vadovai, verslininkai, kelia abejonių ir tai, kodėl jie skolino, ar davė verslo pirkimui tokias įspūdingas pinigų sumas fiziniams asmenims, o ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, taip pat, kodėl bendrovė nebuvo įtraukta į paskolos sutartį, kaip garantas, kodėl A. R. S. už perkamą verslą pinigus avansu davė su perkamos bendrovės akcijomis nesusijusiam R. Š., o jų davimą fiksavo vekseliais. Aptartos aplinkybės, gynėjos manymu, suponuoja vienintelę išvadą, kad tokiam nukentėjusiųjų nerūpestingumui yra vienintelis paaiškinamas, jog visais atvejais paskoliniai santykiai sieja juos su R. Š., bet ne su L. Š.. Tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 301 straipsnio reikalavimus, vertindamas įrodymus, L. Š. kaltę grindė prieštaringais, nenuosekliais ir nepatikimais minėtų nukentėjusiųjų bei liudytojo M. S. parodymais. Be to, skundo autorė mano, kad esant minėtiems prieštaravimams ir abejonėms, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo nekaltumo prezumpcijos principu, jog bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), išnaudojus visas galimybes abejonėms ir prieštaravimams pašalinti ir nepavykus to padaryti, nevertino jų kaltinamosios L. Š. naudai.

13. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis R. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-05-05 nuosprendį dalyje dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. taikytų BK 75 straipsnio nuostatų, taip pat dėl apelianto civilio ieškinio dalies dėl 692 084 Lt (200 430,96 eurų) netenkinimo ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį dėl visų kaltinamiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, bausmes jiems skirti netaikant BK 75 straipsnio nuostatų ir visiškai patenkinti skundo autoriaus civilinį ieškinį. Teismui nusprendus taikyti BK 75 straipsnį, prašo nuteistiesiems paskirti BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti juos per jiems paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti jam visą nuteistųjų padarytą turtinę žalą, įskaitant ir sumą, patvirtintą Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011-02-16 nutartimi.
1. Apelianto teigimu, apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. taikytų BK 75 straipsnio nuostatų, taip pat dėl skundo autoriaus civilio ieškinio dalies dėl 692 084 Lt (200 430,96 eurų) netenkinimo, yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Tvirtinama, kad teismo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas nuteistųjų atžvilgiu nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi neatitinka LAT praktikos. Teismas, apelianto nuomone, pagrįstai konstatavo, kad jokių nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių šioje byloje nenustatyta, o nustatytos tik jų atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamų veikų darymas bendrininkų grupėje, taip pat nurodė kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau nuteistieji ne tik neigia bet kokią savo kaltę, ne tik neatsiprašė nukentėjusiųjų ir  nesistengė bent iš dalies atlyginti jiems žalą, bet ir viso proceso pirmosios instancijos teisme metu, padedami savo gynėjų, tiesiog tyčiojosi iš nukentėjusiųjų. Įvardintos aplinkybės, anot skundo autoriaus, leidžia daryti išvadą, kad R. Š., L. Š. ir L. Š. nesuprato jų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo, nukentėjusiesiems sukeltų padarinių sunkumo, kritiškai vertina ne savo nusikalstamą elgesį, o nukentėjusiųjų siekius pasiekti nors kažkokią jų patirtų žalų kompensaciją, aktyviai veikė siekdami išvengti prievolių įvykdymo ir atsakomybės, o savo elgesiu po nusikalstamų veikų padarymo ir tiriant jų nusikalstamas veikas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme akivaizdžiai parodė, kad jiems paskirtų bausmių vykdymo atidėjimas neatitinka teisingumo siekio ir nepadeda pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtintų kitų bausmės tikslų. Todėl laikytina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog bausmės tikslai nuteistiesiems gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, yra nepagrįsta.
2. Skunde nesutinkama ir su nuosprendžio išvada tenkinti apelianto civilinį ieškinį tik iš dalies. Nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog jis vadovaujasi ne konkrečiais teisės aktais, o principu, kad nei vienas teisės aktas nenumato dvigubo žalos priteisimo, tačiau, atvirkščiai, nėra nei vieno teisės akto, kurio pagrindu vien tik faktinė aplinkybė, jog visą eilę nusikalstamų veikų Lietuvoje padaręs asmuo, išvykęs į užsienio valstybę vien tam, kad toje užsienio valstybėje savo paties iniciatyva įgytų bankrutavusio asmens statusą, įgalina tokį asmenį išvengti prievolės Lietuvoje atlyginti žalą nukentėjusiems nuo jo nusikalstamų veikų asmenims. Tokia praktika, anot skundo autoriaus, yra ydinga, nes sudaro galimybes savo padėtimi akivaizdžiai piktnaudžiaujantiems nuteistiesiems, kaip šiuo atveju, net pritaikius BK 75 straipsnį, išvengti BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos baudžiamojo poveikio priemonės – nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo (pilna apimtimi) – taikymo. Tokiu būdu iš esmės yra suvaržomos nukentėjusiųjų teisės į jiems nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą. Teigiama, kad šiuo konkrečiu atveju netaikytinas principas non bis in idem (draudžiama bausti asmenį antrą kartą), įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kadangi šio principo taikymo sritis apribota tik baudžiamojo pobūdžio teisės pažeidimais, ką patvirtina Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Atkreipiamas dėmesys, kad patenkinus apelianto ieškinį šioje byloje nei R. Š., nei L. Š., nei L. Š. dviguba atsakomybė nebūtų taikoma, o nukentėjusysis nepagrįstai nepraturtėtų, nes byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji  būtų bent pradėję kompensuoti skundo autoriui padarytą žalą, o iš jų pasisakymų teisme akivaizdu, kad jie to nesiruošia daryti ir ateityje. Pažymima, kad analogiškos pozicijos laikėsi ir aukštesnės instancijos – Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 15 d. nuosprendyje. Be to, teismas neturi ir jokių duomenų, kad apeliantas reikalautų iš R. Š., L. Š. ir L. Š. kitokių prievolių vykdymo, išskyrus šių asmenų nusikalstamais veiksmais jam padarytos žalos kompensavimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, pripažinęs R. Š., L. Š. ir L. Š. veikas nusikalstamomis, o skundo autorių nukentėjusiuoju, neturėjo pagrindo 692 048,00 Lt (200 430,96 eurų) suma sumažinti nukentėjusiojo patirtos ir teismo pripažintos žalos dydžio, nes pagal LAT suformuotą praktiką, kai teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, tai yra nukentėjusiajam padaryta žala, kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, priimamas sprendimas patenkinti civilinį ieškinį. Be to, kadangi pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokiu konkrečiai teisės aktu jis vadovavosi, nuspręsdamas netenkinti minėtos civilinio ieškinio dalies, laikytina kad nuosprendis šioje dalyje taip pat nepagrįstas ir naikintinas.
14. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis K. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-05-05 nuosprendį dalyse dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. išteisinimo epizoduose dėl apelianto turto užvaldymo sukčiavimo būdu, taip pat  nuteistiesiems taikytų BK 75 straipsnio nuostatų, bei dėl skundo autoriaus civilio ieškinių dalių dėl 856 397 Lt (207 500 svarų sterlingų) ir dėl 25 780,12 eurų (89 013,60 Lt) netenkinimo ir priimti naują, apkaltinamąjį, nuosprendį dėl visų kaltinamiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, bausmes jiems skirti netaikant BK 75 straipsnio nuostatų ir visiškai patenkinti skundo autoriaus civilinį ieškinį. Teismui nusprendus taikyti BK 75 straipsnį, prašo nuteistiesiems paskirti BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigoti juos per jiems paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti jam visą nuteistųjų padarytą turtinę žalą, įskaitant ir sumą, patvirtintą Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011-02-16 nutartimi.
1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. išteisinimo epizoduose dėl skundo autoriaus turto užvaldymo sukčiavimo būdu, taip pat nuteistiesiems taikytų BK 75 straipsnio nuostatų, bei dėl skundo autoriaus civilio ieškinių dalių dėl 856 397 Lt (207 500 svarų sterlingų) ir dėl 25 780,12 eurų (89 013,60 Lt) netenkinimo yra neteisėtas ir nepagristas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo bei esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė pirmosios instancijos teismui nešališkai ir išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pažymima, kad byloje yra ne vienas nukentėjusiųjų prašymas dėl konkrečių procesinių veiksmų atlikimo, tame tarpe dėl L. Š., L. Š. ir R. Š. rašysenos ekspertizės paskyrimo, kad būtų galima nustatyti visų jų, parašų tikrumą su kreditoriumi K. Š. pasirašytose 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje Nr.07/01-01, 2007 m. spalio 23 d. paskolos sutartyje Nr.07/10-01 ir 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartyje Nr.07/11-01. Tuo tarpu, iš 2012 m. lapkričio 27 d. užduoties atlikti rašysenos tyrimą, matyti, kad nurodyta užduotis atlikti rašysenos tyrimą šioje byloje buvo paskirta tikslu nustatyti ne R. Š., o L. Š. ir L. Š. parašų autentiškumą nurodytose paskolos sutartyse, o iš 2012 m. gruodžio 13 d. specialisto išvados akivaizdu, jog realiai specialistas tyrė tik R. Š. parašus, savavališkai ir selektyviai „eliminuodamas“ iš jam paskirtos užduoties klausimus, neparankius buvusiam to paties Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnui R. Š., tokiu būdu išvengdamas išvados pateikimo pagal klausimus, kurių pagrindu R. Š. galėjo būti inkriminuotas nusikalstamas veikimas grupėje iš anksto susitarusių asmenų su jo šeimos nariais. Pabrėžiama, kad dėl tokių veiksmų šioje byloje nebuvo tirta, ar minėtose paskolos sutartyse, virš teksto „sutartį perskaičiau“ pasirašė L. Š. ar L. Š.. Akcentuojama, kad iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas nusprendė išteisinti L. Š. ir L. Š. dalyje dėl K. Š. didelės vertės turto užvaldymo sukčiavimo būdu tik dėl to, kad laikė, jog aukščiau įvardintoje specialisto išvadoje nėra išvados apie tai, jog paminėtose paskolos sutartyse pasirašė L. Š. ir L. Š., o R. Š. prisipažino suklastojęs jų parašus. Apelianto manymu, tai kaltinamųjų gynybinė taktika, ką iliustruoja skundžiamame nuosprendyje ne kartą paminėta aplinkybė, jog Didžiosios Britanijos teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartimi buvo paskelbtas R. Š., L. Š. ir L. Š. bankrotas skolininko prašymu, ypatingą dėmesį atkreipiant į tai, kad ne tik R. Š., bet ir L. Š. bei L. Š. patys savarankiškai, niekieno neverčiami įvardino skundo autorių kaip visų jų (o ne vien tik R. Š.) kreditorių, o paminėtas teismas, patvirtinęs L. Š. ir L. Š. kreditorių sąrašus, bei įtraukęs į šiuos sąrašus apeliantą kaip kreditorių, vienareikšmiai konstatavo faktinę aplinkybę, jog pagal 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutartį Nr.07/01-01, 2007 m. spalio 23 d. paskolos sutartį Nr.07/10-01 ir 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartį Nr.07/11-01 prievolė gražinti K. Š. pasiskolintus pinigus tenka ne tik R. Š., bet ir L. Š. ir L. Š.. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nuspręsdamas kitaip, skundo autoriaus tvirtinimu, kvestionavo minėtos Didžiosios Britanijos teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartimi nustatytas ir visų Š. jų pačių inicijuoto bankroto proceso metu pripažintas faktines aplinkybes. Skunde nurodoma ir tai, kad apylinkės teismas, neatsižvelgdamas į LAT praktiką dėl aktyvaus teismo modelio įgyvendinimo, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutartyje Nr.07/01-01, 2007 m. spalio 23 d. paskolos sutartyje Nr.07/10-01 ir 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartyje Nr.07/11-01, virš teksto „sutartį perskaičiau“ pasirašė L. Š. ar L. Š., neįvykdė pareigos nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, nuo kurių priklauso tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas ir teisingos bausmės paskyrimas. Todėl, apelianto vertinimu, apylinkės teismo nuosprendis dalyje dėl L. Š. ir L. Š. išteisinimo dėl K. Š. turto užvaldymo sukčiavimo būdu, nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, priimtas nesant motyvuotų išvadų dėl reikšmingų bylos duomenų vertinimo, bei neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimų, todėl turi būti panaikintas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad LAT formuoja nuoseklią teisės taikymo praktiką, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Kadangi šioje byloje pirmosios instancijos teismas neišnaudojo galimybių pašalinti abejones dėl, to ar minėtose paskolos sutartyse, virš teksto „sutartį perskaičiau“ pasirašė L. Š. ar L. Š., taip pat kadangi  šiuo metu dar yra objektyvios galimybės šias abejones pašalinti ir surinkti apkaltinamajam nuosprendžiui būtinų neginčijamų įrodymų, priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje dalyje vadovavosi principu in dubio pro reo, ir neteisėtai išteisino L. Š. ir L. Š..
2. Taip pat apeliantas nesutinka su apylinkės teismo bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymu ir papildydamas nukentėjusiojo R. L. skundo motyvus, pažymi, kad teismas buvo informuotas, jog po Š. šioje byloje inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo,  L. Š. grasino jam ir jo šeimai, liepė prisiminti, kad jis turi dar jauną (16 metų) dukrą, taip pat jis iš Š. šeimos gavo elektroninį laišką, kas patvirtina, kad jie nukentėjusiųjų atžvilgiu elgėsi arogantiškai, neetiškai.
3. Kritikuodamas pirmosios instancijos išvadą dėl kaltinamųjų išteisinimo dėl K. Š. turto užvaldymo sukčiavimo būdu, vadovaujantis vien tik BPK 301 straipsnio 2 dalimi, skundo autorius taip pat nurodo, kad nuosprendyje yra įvardinta, jog šiuo konkrečiu atveju R. Š., L. Š. ir L. Š. kaltė yra įrodinėjama ne vien tik nukentėjusiojo K. Š., bet ir liudytojos V. S. parodymais, K. Š. banko sąskaitų išrašais už laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2010-12-31, K. Š. 2006 - 2010 metų pajamų deklaracijomis, tai yra įrodymais, patvirtinančiais skundo autoriaus teisme duotus parodymus. Atsižvelgiant į tai pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo šiuos įrodymus ir jais nesivadovavo, todėl nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 3 dalies 1 ir 3 punktų reikalavimų ir turi būti panaikintas.
4. Taip pat, remiantis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis dėl nepagrįsto kaltinamųjų išteisinimo, skunde tvirtinama, kad nuosprendis dalyje dėl apelianto civilinio ieškinio dalies (dėl 25 780,12 eurų (89 013, 60 litų)) atmetimo yra nepagrįstas, neteisėtas ir atitinkamai naikintinas. Nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas tik deklaratyviai nurodė, jog jis vadovaujasi ne konkrečiais teisės aktais, o principu, kad nei vienas teisės aktas nenumato dvigubo žalos priteisimo, tačiau, atvirkščiai, nėra nei vieno teisės akto, kurio pagrindu vien tik faktinė aplinkybė, jog visą eilę nusikalstamų veikų Lietuvoje padaręs asmuo, išvykęs į užsienio valstybę vien tam, kad toje užsienio valstybėje savo paties iniciatyva įgytų bankrutavusio asmens statusą, įgalina tokį asmenį išvengti prievolės Lietuvoje atlyginti žalą nukentėjusiems nuo jo nusikalstamų veikų asmenims. Be to, nagrinėjamu atveju aktuali ir Kauno apygardos teismo praktika. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenurodė kokiu konkrečiai teisės aktu jis vadovavosi, nuspręsdamas netenkinti K. Š. civilinio ieškinio dalyje dėl 856 394 litų (207 500,00 svarų sterlingų), nors ir pripažindamas, kad šios lėšos yra užvaldytos nusikalstamu būdu, šioje dalyje nuosprendis taip pat naikintinas.
15. Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Lina Svidinskaitė-Ridikė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016-05-05 nuosprendį – panaikinti R. Š. atžvilgiu BK 75 straipsnio taikymą, visiškai tenkinti nukentėjusiųjų A. K., R. L., E. R., T. Š., R. B., A. R. S., A. J., A. G., G. T., N. S. civilinius ieškinius, iš dalies tenkinti nukentėjusiųjų V. K.,  K. Š., L. D., R. P. civilinius ieškinius, taip pat iš dalies tenkinti R. U. civilinį ieškinį.
1. Apeliantė manymu, nuosprendis dalyje dėl R. Š. atžvilgiu taikytų BK 75 straipsnio nuostatų keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Kauno apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas byloje nustatytas aplinkybes, pagrindė apkaltinamąjį nuosprendį teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, kurie atitinka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, tačiau taikydamas BK 75 straipsnio 1 dalį ir atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pabrėžiama, kad priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, numatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo turi vertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padarytomis veikomis, ir su nuteistojo asmenybe: įvertinti nusikalstamų veikų skaičių, pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Skundo autorės nuomone, šiuo atveju teismas, taikydamas R. Š. bausmės vykdymo atidėjimą, paviršutiniškai įvertino aukščiau nurodytas aplinkybes. Pastebėtina, kad R. Š. yra pripažintas kaltu dėl 28 sunkių, 2 apysunkių ir 5 nesunkių nusikaltimų įvykdymo, kas rodo, kad toks pastarojo elgesys buvo didelio mąsto sisteminga veikla, kuri neturi nieko bendro su atsitiktiniu nusikalstamu elgesiu. Be to, R. Š. neprisipažino dėl nei vieno jam inkriminuoto nusikaltimo įvykdymo, per ilgą laiką trukusius procesus neatlygino nei vienam iš nukentėjusiųjų net mažos dalies nusikaltimais padarytos žalos, kas rodo, kad jis savo elgesiui yra visiškai nekritiškas ir nesiruošia šalinti iš jo nusikalstamų veikų išplaukusių padarinių. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad R. Š., būdamas darbingo amžiaus, eilę metų niekur nedirba, kas neabejotinai rodo, kad nuteistasis neketino ir ateityje neketina imtis darbinės veiklos, kas leistų nukentėjusiesiems tikėtis bent dalinio žalos atlyginimo ateityje. Prokurorė mano, kad prieš taikant BK 75 straipsnį, turėjo būti atkreiptas dėmesys į visa tai, kas išdėstyta, o būtent, kad R. Š. vykdomi nusikaltimai truko ilgą laiką, jų pasėkoje yra padaryta itin didelė turtinė žala, taip pat į R. Š. asmenybę. Apeliantės teigimu, nuteistajam R. Š. atidėjus bausmės vykdymą ir paskyrus vienintelį įpareigojimą neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms, negali būti pasiekti bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, skiriamos asmeniui, įvykdžiusiam net 28 sunkius nusikaltimus, tikslai, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.
2. Taip pat skunde nesutinkama su teismo vertinimu dėl nukentėjusiųjų civilinių ieškinių. Teigiama, kad teismas, spręsdamas nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimą, visais atvejais laikėsi principo, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, negali būti patenkintas toje apimtyje, kurioje ginčai yra išnagrinėti civilinio proceso kodekso numatyta tvarka, bei priimti teismo sprendimai Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat negali būti tenkinami ir toje dalyje, dėl kurios yra įsiteisėjęs Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011-02-16 sprendimas ir paskelbtas R. Š., L. Š. ir L. Š. bankrotas skolininko prašymu. Atkreipiamas dėmesys, kad analizuojant teisės aktuose, reglamentuojančiuose bankroto procedūras, numatytos jo taikymo sąlygas bei nagrinėjamą situaciją, akivaizdu, jog nuteistieji savo fizinio asmens bankroto procedūras Didžiojoje Britanijoje pradėjo iškart, kuomet nutrūko jų sistemingi nusikalstami veiksmai Lietuvos Respublikoje (paskutinis nusikalstamos veikos epizodas, dėl kurio R. Š. yra pripažintas kaltu yra įvykdytas 2010-04-12, tuo tarpu 2011-02-16 jau priimtas minėtas Didžiosios Britanijos teismo sprendimas Š. bankroto byloje). Mano, kad fizinio asmens bankrotas Didžiojoje Britanijoje buvo iš anksto planuotas ir apgalvotas elementas analizuojamoje sukčiavimo schemoje. Šiuo metu susiklostė situacija, kad 2011-02-16 užsienio valstybėje (sprendimas pripažintas Lietuvoje) bankrutavusi Š. šeima, 2016-05-04 Lietuvoje yra pripažįstama kaip veikusi nusikalstamai ir turtinę žalą sukėlusi ne esant civiliniams teisiniams santykiams, tačiau ilgą laiką vykdytų ir gerai apgalvotų nusikaltimų pasekoje. Teismas, konstatuodamas, kad nukentėjusieji pareiškė dvigubą reikalavimą baudžiamojoje byloje, kadangi kaltinamieji Š. yra bankrutavę fiziniai asmenys ir jų finansinis reikalavimas yra įtrauktas į kreditorių sąrašą, ir tuo pagrindu tokius reikalavimus atmetęs kaip de jure jau išnagrinėtus civilio proceso tvarka, iš esmės apribojo nukentėjusiųjų teisę į žalos atlyginimą dėl įvykdytų nusikaltimų, ir tokiu būdu atėmė bet kokią, net teorinę galimybę į teisę, kad būtų atkurta iki prieš nusikaltimų įvykdymą buvusi padėtis, bei priešingai, nuteistuosius Š. pastatė į pavydėtiną padėtį, t. y. pripažinus, kad kelis milijonus siekiančios sumos yra užvaldytos sukčiavimo būdu, tačiau jų grąžinti nukentėjusiesiems jie neturi teisinės pareigos, kadangi dar 2011 m. nesibaigus baudžiamiesiems procesams Lietuvoje, sugebėjo bankrutuoti užsienio valstybėje. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Atkreipiamas dėmesys, kad Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011-02-16 sprendimu kaltinamųjų bankrotas buvo paskelbtas dar tuo metu, kai nebuvo nustatyti ir teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu neginčijamai konstatuoti jų nusikalstami veiksmai. Minėtu procesiniu sprendimu buvo eliminuotos visos kaltinamųjų turėtos skolos, tačiau po pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo yra akivaizdu, kad tokios skolos atsirado ne iš laisva valia susiformavusių civilinių teisinių santykių, o kilo įvykdžius eilę nusikalstamų veikų. T. K. apylinkės teismui 2016 m. gegužės 5 d. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir jame aiškiai nurodžius kokios konkrečios sumos ir iš kurio konkretaus nukentėjusiojo kaltinamųjų buvo užvaldytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo –  būdu, būtent nuo to momento (t. y. nuo 2016 m. gegužės 5 d.) sukūrė visiškai naują – žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais, – atlyginimo prievolę. Klaidinga laikytina pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje padaryta išvada, kad dalies kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimo klausimas jau tariamai buvo išnagrinėtas civilinio proceso tvarka, tuo tarpu nei vienas teisės aktas nenumato dvigubo žalos priteisimo. Atkreipiamas dėmesys, kad Kauno apylinkės teismui priėmus apkaltinamąjį nuosprendį R. Š., L. Š. ir L. Š. atžvilgiu, tapo visiškai akivaizdu, kad jokie realūs, laisva valia sukurti civiliniai teisiniai santykiai tarp kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų niekada neegzistavo. Šiuo metu priimtu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra visiškai įrodyta, kad bankroto proceso metu eliminuoti nukentėjusiųjų reikalavimai buvo ne civilinio, o nusikalstamo pobūdžio. Nuo 2016 m. gegužės 5 d. atsiradus visiškai naujai – žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais, – atlyginimo prievolei, į atlygintinos žalos dydį negali būti įskaitomos absoliučiai jokios sumos, o visos neteisėtais veiksmais kaltinamųjų įgytos sumos turi būti visiškai grąžintos (priteistos) nukentėjusiems asmenims, kurie yra pareiškę civilinius ieškinius (išskyrus tuos atvejus, kai kaltinimai nepasitvirtino ir teisiamieji buvo išteisinti). Tik pilna apimtimi tenkinus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius bus apgintos jų pažeistos teisės, nes civilinėmis teisinėmis priemonėmis nukentėjusiųjų pažeistos teisės nei galėjo būti apgintos anksčiau, nei galės būti apgintos ateityje. Priešingas faktinės situacijos aiškinimas aiškiai pažeistų anksčiau nurodytą visiško nuostolių (žalos) atlyginimo principą, ir sudarytų sąlygas kaltinamiesiems nekliudomai pasilikti savo žinioje iš esmės didžiąją dalį iš nukentėjusiųjų tyčiniais nusikalstamais veiksmais gautų piniginių lėšų. Iš teismo nuosprendžio argumentų, galima daryti išvadą, kad teismas mano, kad žalos atlyginimo priteisdamas iš nuteistųjų, sudarytų sąlygas dvigubam žalos atlyginimui. Pažymima, kad patenkinus nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, nesusiklostys situacija, kad žalos atlyginimas iš nuteistųjų bus išieškomas du kartus, priešingai, Š. šeimos bankroto pagrindu, nei vienas iš nukentėjusiųjų neturi jokių galimybių išsireikalauti iš Š. šeimos jiems teisėtai priklausančių pinginių lėšų. Mano, kad teismas spręsdamas turtinės žalos atlyginimo klausimus iš esmės netinkamai įvertino situaciją, nesivadovavo bendraisiais protingumo ir sąžiningumo teisės principais ir dėl to priėmė neteisėtą sprendimą dėl dalies civilinių ieškinių. Nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, priteisiant nukentėjusiesiems tas pinigų sumas, dėl kurių yra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis. Likusią nuosprendžio dalį, liečiančią civilinių ieškinių klausimą, o būtent, ieškinių atmetimą/palikimą nenagrinėtu tais atvejais, kai kaltinamieji buvo išteisinti, bei tais atvejais, kai nebuvo pareikštas toks kaltinimas ir byla dėl to nebuvo nagrinėta, bei tais atvejais, kai civiliniai ieškiniai tenkinti pilna apimtimi, kadangi nukentėjusysis nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą bankroto byloje, paliktina nepakeista.
16. Nukentėjusiojo A. J. atsiliepime į apeliacinius skundus prašoma tenkinti nukentėjusiųjų ir prokurorės apeliacinius skundus, o nuteistųjų gynėjų skundus atmesti.
17. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. Š. ir nuteistųjų gynėjai pritarė jų apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiųjų R. L., K. Š. ir prokurorės skundus atmesti. Nukentėjusieji K. Š. ir A. K. pritarė K. Š. apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė pritarė jos apeliaciniame skunde pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, taip pat tenkinti nukentėjusiųjų R. L. ir K. Š. skundus dalyse dėl bausmės vykdymo atidėjimo R. Š. ir dalies civilinių ieškinių netenkinimo, R. L. skundą dalyje dėl bausmės vykdymo atidėjimo L. Š. ir L. Š. tenkinti iš dalies, pritariant, jog nuteistosioms atidedant bausmės vykdymą, skirtinas įpareigojimas dirbti ir atlyginti padarytą turtinę žalą, o nuteistųjų gynėjų apeliacinius skundus prašė atmesti.
18. Nuteistųjų R. Š. ir L. Š. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami. Nuteistosios L. Š. gynėjos, nukentėjusiųjų ir prokurorės apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
19. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
20. Dėl kaltinamojo akto ir teisės į gynybą pažeidimo.
21. Nuteistųjų R. Š. L. Š. ir L. Š. gynėjai apeliaciniuose skunduose kelia klausimą dėl kaltinamojo akto ir pakeisto kaltinimo atitikimo įstatymo reikalavimams. Nurodo, kad kaltinamasis aktas ir pakeistas kaltinimas surašyti netinkamai, aptakiai ir neišsamiai, todėl nebuvo galimybės gintis nuo pareikštų kaltinimų. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliantų teiginiais nesutinka.
22. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir BPK 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Tačiau vadovaujantis minėtais BPK straipsniais byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti baudžiamąją bylą. Kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimai); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-480/2012). Svarbu pažymėti, kad ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.
23. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė esminių BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų pažeidimų. Kaltinamajame akte ir pakeistame kaltinime yra aiškiai nurodytos veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai, nukentėjusieji, dėl kokių veikų padarymo yra kaltinamas asmuo, inkriminuojamos veikos detaliai aprašytos, veikos kvalifikuotos tiksliai nurodant atitinkamą BK normą. Priešingai nei nurodo R. Š. gynėjas tyčia, sukčiavimo mechanizmai, klaidinimo forma yra atskleistos. Vien tai, kad aplinkybė apie R. Š. nutylėtas aplinkybes dėl turimų įsiskolinimų, galimybės grąžinti suteiktas paskolas, konkrečiuose kaltinimuose nebuvo išskirta, nesuponuoja, kad kaltinimas neaiškus. Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvieno kaltinimo atveju buvo inkriminuota apgaulė, kuri yra sukčiavimo kvalifikuojantis požymis, o aplinkybės apie nutylėjimą yra tik šį požymį nustatančios aplinkybės. Be to, iš kaltinamojo akto matyti, kad kaltinimai buvo grindžiami duomenimis apie nuteistųjų finansines galimybes atsiskaityti su nukentėjusiais. L. Š. gynėjos teiginiai, kad kaltinime dėl A. K. epizodo inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo laikas neatitinka A. K. nurodytų aplinkybių, taip pat deklaratyvūs. Iš nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog jis nurodė, kad sutartis dėl skolos pasirašė 2003 m. gegužės 12 d., tačiau galėjo būti ir 13 d. O kaltinimas surašytas remiantis būtent šiais parodymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio teisinio pagrindo tvirtinti, kad kaltinamasis aktas ir pakeistas kaltinimas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, atmetami kaip nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad buvo organizuotas ir realizuotas nesąžiningas baudžiamasis procesas, kadangi nuteistiesiems buvo užkirstas kelias gintis, tuo pažeidžiant nuteistųjų teisę į gynybą. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme, apklausiant nukentėjusiuosius bei tiriant su kaltinamuoju aktu pateiktus įrodymus, tiek nuteistieji, tiek jų gynėjai dalyvavo ir galėjo teikti įrodymus, jog neprašė iš nukentėjusiųjų pinigų ar prašė paskolinti ir ketino vykdyti sandorius, taip pat galėjo įrodyti, jog nenuslėpė aplinkybių apie įsiskolinimus, galimybę atsiskaityti. Taigi, nuteistųjų teisės nebuvo apribotos.
24. Dėl nuteistojo R. Š. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalis ir įrodymų vertinimo.
25. Nuteistojo R. Š. gynėjas skunde nurodo, kad nuteistojo kaltė dėl BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų nusikaltimų neįrodyta, kadangi R. Š. dalyje jam inkriminuotų veikų atvejų nesiskolino pinigų iš nukentėjusiųjų, o tais atvejais, kai skolinosi, nesiekė negrąžinti gautų pinigų, nepiktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu, apgaulės nenaudojo, o jei apgaulė buvo, ji nebuvo esminė, be to, patys nukentėjusieji buvo itin nerūpestingi. Tačiau šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytu faktinių aplinkybių įvertinimu bei padarytomis išvadomis.
26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnio dispoziciją objektyvieji sukčiavimo požymiai yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimas gali pasireikšti įvairiais veiksmais, tačiau visais atvejais yra susijęs su apgaulės panaudojimu. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko asmenybės, turtinės padėties, turimos tariamos teisės į turtą, taip pat dėl teisės disponuoti turtu ar jo ketinimų, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę. Apgaulė gali būti lydima suklastotų dokumentų pateikimu turto savininkui. Taip pat apgaulė gali pasireikšti ir nukentėjusiojo suklaidinimu dėl kaltininko ketinimų vykdyti susitarimą. Turto savininko suklaidinamo dėl kaltininko ketinimų esmė – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišku pažeistos teisės atkūrimą. Apgaulės suklaidinant dėl kaltininko ketinimų vienas iš būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas veikas, numatytas BK 182 straipsnyje, padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą. Tokiu būdu piktnaudžiavimas pasitikėjimu pasireiškia tuo, kad asmuo, įgijęs kito asmens pasitikėjimą, įtikina jį suteikti atlygintiną materialinę pagalbą, tačiau nesiruošia grąžinti analogišką materialinį atlygį, o turtą perdavęs ir jo neatgavęs asmuo patiria žalą, kurios atlyginimas civilinėje teisėje numatytomis priemonėmis yra apsunkintas. Paskolinių teisinių santykių atveju apgaulė yra tada, kai kaltininkas, jau prašydamas paskolinti pinigų ir įsipareigodamas juos grąžinti, visai neketina vykdyti susitarimo, nors kitą sutarties šalį įtikinėja priešingai ir daro veiksmus, imituojančius sutarties sąlygų vykdymą. Tokiu būdu kitos sutarties šalies apgaulė yra paskolą imančio asmens tikrų ketinimų nutylėjimas ir kitai šaliai neteisingų duomenų apie turtinę padėtį pateikimas, nesant realios galimybės gražinti skolą. Be to, sukčiavimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkui suvokiant, kad jis apgaudinėja turto savininką pranešdamas neteisingus duomenis, meluodamas, nutylėdamas ar iškraipydamas esmines aplinkybes, faktus ir pan., numatant, kad taip veikiant asmuo bus suklaidintas, ir norint tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę.
27. Šioje byloje nustatyta, kad R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., skolinosi pinigus iš nukentėjusiųjų A. K., K. Š., R. L., G. T., R. P., A. G., V. K. pagal 2003 m. gegužės 12 d., 2007 m. sausio 26 d., 2007 m. spalio 23 d., 2007 m. lapkričio 12 d., 2008 m. vasario 20 d., 2009 m. rugpjūčio 1 d., 2009 m. rugsėjo 18 d., 2009 m. gruodžio 3 d., 2009 m. gruodžio 16 d., 2010 m. sausio 1 d., 2010 m. vasario 8 d. paskolos sutartis apgaulės aplinkybėmis. R. Š. įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą juo kaip senu pažįstamu, patikimu verslininku bei pareigūnu ir įsipareigodamas grąžinti perduotas lėšas, įtikino juos perduoti jam pinigų sumas. R. Š. pinigų poreikį motyvavo noru investuoti į šeimos verslą, asmeninių reikmių įgyvendinimą. Įtikinėdamas nukentėjusiuosius jam paskolinti lėšas R. Š. kaip garantą, kad pinigai bus grąžinti, sudarė rašytines paskolų sutartis. O nukentėjusiajam K. Š. teigė, kad 2007 m. sausio 26 d., 2007 m. spalio 23 d., 2007 m. lapkričio 12 d. sutartys patvirtintos ir L. Š. bei L. Š. parašais, tačiau iš paties nuteistojo parodymų, rašysenos specialisto išvados Nr. 20-4-IS1-1736 bei specialisto D. A. S. parodymų matyti, kad šiose sutartyse vietoj L. Š. bei L. Š. pasirašė R. Š.. Taip pat nuteistasis, įtikinėdamas suteikti jam paskolas, nukentėjusiajam R. L. tvirtino, kad verslas gerai sekasi, kiti nukentėjusieji taip pat susidarė įspūdį, kad R. Š. patikimas verslininkas, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad nuteistasis neturės galimybės atsiskaityti. Tačiau UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)nustatyta, kad, bendrovės, veikla nebuvo tiek pelninga, o ir kitos nuteistojo gaunamos pajamos nebuvo pakankamos, kad R. Š. galėtų padengti įsiskolinimus nukentėjusiesiems. Šios aplinkybės, taip pat nuteistojo turimi kiti įsiskolinimai, nukentėjusiesiems skolinant pinigus, nebuvo atskleistos. Tai rodo, jog  R. Š. neketino atsiskaityti su nukentėjusiais.
28. Taip pat byloje nustatyta, kad R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., skolinosi pinigus iš nukentėjusiųjų L. D., N. S., A. R. S. E. R., R. P., R. L., T. Š., R. B. pagal 2009 m. balandžio 30 d., 2009 m. kovo 12 d., 2009 m. birželio 1 d., 2010 m. sausio 18 d., 2009 m. lapkričio, 2009 m. lapkričio 27 d., 2009 m. gruodžio 10 d., 2009 m. gruodžio 24 d., 2009 m. gruodžio 25 d., 2009 m. gruodžio 28 d., 2009 m. gruodžio 30 d., 2010 m. sausio 4 d., 2010 m. sausio 5 d., 2010 m. sausio 13 d. 2010 m. balandžio 12 d. neprotestuotinus paprastuosius vekselius apgaulės aplinkybėmis. R. Š. įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą juo kaip senu pažįstamu, patikimu verslininku bei pareigūnu ir įsipareigodamas atsiskaityti, įtikino juos perduoti jam pinigų sumas. R. Š. pinigų poreikį motyvavo noru investuoti į šeimos verslą. Įtikinėdamas nukentėjusiuosius jam paskolinti lėšas R. Š. kaip garantą, kad pinigai bus grąžinti, pasirašė vekselius. Taip pat nuteistasis, įtikinėdamas suteikti jam paskolas, E. R. žadėjo grąžinti pinigus su procentais, N. S. kurį laiką mokėjo palūkanas, A. R. S. tvirtino, jog jam perleis verslą,  R. L. įrodinėjo, kad vykdo projektą, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ aikštelė yra jo nuosavybė, tvirtino, kad ketina plėsti verslą, kiti nukentėjusieji taip pat susidarė įspūdį, kad R. Š. patikimas verslininkas, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad nuteistasis neturės galimybės atsiskaityti. Tačiau UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. AU12-283 nustatyta, kad, bendrovės, veikla nebuvo tiek pelninga, o ir kitos nuteistojo gaunamos pajamos nebuvo pakankamos, kad R. Š. galėtų padengti įsiskolinimus nukentėjusiesiems. Šios aplinkybės, taip pat tai, kad nuteistasis turi kitų įsiskolinimų, nukentėjusiesiems skolinant pinigus, nebuvo atskleistos. Tai rodo, jog  R. Š. neketino atsiskaityti su nukentėjusiais.
29. Taip pat byloje nustatyta, kad R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., skolinosi pinigus iš nukentėjusiųjų A. J. U., A. J. pagal 2009 m. kovo 27 d., 2009 m. rugpjūčio 6 d., 2009 m. lapkričio 29 d. skolos raštelius apgaulės aplinkybėmis. R. Š. įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą juo kaip senu pažįstamu, patikimu verslininku bei pareigūnu ir įsipareigodamas grąžinti perduotas lėšas, įtikino juos perduoti jam pinigų sumas. R. Š. pinigų poreikį motyvavo noru investuoti į šeimos verslą, asmeninių reikmių įgyvendinimą. Įtikinėdamas nukentėjusiuosius jam paskolinti lėšas R. Š. kaip garantą, kad pinigai bus grąžinti, parašė skolos raštelius. Taip pat nuteistasis, įtikinėdamas suteikti jam paskolas, nukentėjusiajam A. J. U. žadėjo, kad jei jam kas nors atsitiks, pinigus grąžins L. Š. bei L. Š., o iš nukentėjusiojo A. J. paėmė pinigus L. Š. akivaizdoje. Nukentėjusieji taip pat susidarė įspūdį, kad R. Š. patikimas verslininkas, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad nuteistasis neturės galimybės atsiskaityti. Tačiau UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. AU12-283 nustatyta, kad, bendrovės, veikla nebuvo tiek pelninga, o ir kitos nuteistojo gaunamos pajamos nebuvo pakankamos, kad R. Š. galėtų padengti įsiskolinimus nukentėjusiesiems. Šios aplinkybės, taip pat tai, kad nuteistasis turi kitų įsiskolinimų, nukentėjusiesiems skolinant pinigus, nebuvo atskleistos. Tai rodo, jog  R. Š. neketino atsiskaityti su nukentėjusiais.
30. Taip pat byloje nustatyta, kad R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., gavo pinigus iš nukentėjusiųjų J. Š., R. J., A. J. pagal 2009 m. gegužės, 2009 m. rugpjūčio, 2009 m. rugsėjo, 2009 m. gruodžio, 2010 m. vasario žodines sutartis apgaulės aplinkybėmis. R. Š. įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą juo kaip senu pažįstamu, patikimu verslininku bei pareigūnu ir įsipareigodamas atsiskaityti, įtikino juos perduoti jam pinigų sumas. R. Š. pinigų poreikį motyvavo noru investuoti į šeimos verslą, asmeninių reikmių įgyvendinimą. Įtikinėdamas nukentėjusiuosius jam perduoti lėšas R. Š. kaip garantą, kad bus atsiskaityta, nukentėjusiajam R. J. nurodė, jog pinigai bus grąžinti greitai, nukentėjusiajam J. Š. kurį laiką mokėjo palūkanas, A. J. žadėjo perleisti automobilį. Taip pat nukentėjusieji neturėjo pagrindo manyti, kad nuteistasis neturės galimybės atsiskaityti. Tačiau UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. AU12-283 nustatyta, kad, bendrovės, veikla nebuvo tiek pelninga, o ir kitos nuteistojo gaunamos pajamos nebuvo pakankamos, kad R. Š. galėtų padengti įsiskolinimus nukentėjusiesiems. Šios aplinkybės, taip pat tai, kad nuteistasis turi kitų įsiskolinimų, nukentėjusiesiems skolinant pinigus, nebuvo atskleistos. Tai rodo, jog  R. Š. neketino atsiskaityti su nukentėjusiais.
31. Be to, aptartos faktinės aplinkybės patvirtina, kad R. Š., per laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 12 d. iki 2010 m. balandžio 12 d. bendrai iš nukentėjusiųjų pasiskolino 4 564 242,80 litų (1 321 896,08 eurų). O nuteistojo veiksmai – negrąžinęs skolos pirmajam paskolos davėjui, skolinosi iš antro, vėliau dar iš 15 asmenų – pagrindžia anksčiau padarytas išvadas, kad jis neketino vykdyti susitarimų, nors nukentėjusiuosius įtikinėjo priešingai. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad R. Š., gavęs pinigus iš paskesnio paskolos davėjo, ankstesniam paskolos davėjui skolos negrąžino ir nesistengė grąžinti. Taigi, tai taip pat rodo, jog nuteistasis neketino grąžinti skolų nukentėjusiesiems.
32. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, pagrįstai padarė išvadą, kad aptartose R. Š. veikose nustatyti sukčiavimo sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, ir pakankamai motyvavo savo sprendimą. Priešingai nei nurodoma gynėjo apeliaciniame skunde skundžiamame nuosprendyje aptartas kiekvienas nuteistojo nusikaltimas, vadovautasi aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika sukčiavimo bylose ir teisingai konstatuota, jog būtent veikų masiškumas, skolų dydžiai, intensyvumas, realus finansinis pajėgumas grąžinti paskolintas lėšas, esminės informacijos nuslėpimas nuo nukentėjusiųjų apie faktines skolas, fizinio asmens bankrotą bei nemokumą, nuteistojo veiksmus leidžia vertintini ne kaip kilusius iš civilinio delikto, o turinčius aiškius nusikaltimo sudėties požymius.
33. Nors apeliantas teigia, kad R. Š. skolindamasis nesiekė negrąžinti gautų pinigų, nepiktnaudžiavo nukentėjusiųjų pasitikėjimu, apgaulės nenaudojo, tačiau jo veiksmai renkant pinigus ir vėliau juos gavus iš nukentėjusiųjų rodo visai ką kitą. R. Š., žadėdamas grąžinti kaip paskolas, rinko iš nuteistųjų lėšas per trumpą laikotarpį didelėmis sumomis, paskolas įformindamas rašytinėmis sutartimis, paskolos rašteliais, vekseliais, taip pat sudarydamas žodines sutartis. Nuteistasis, žinodamas, kad eilei nukentėjusiųjų negrąžino žadėtų pasiskolintų pinigų, ir toliau įrodinėdamas nukentėjusiesiems, kad gautas lėšas grąžins, garantuodamas, jog turi galimybę atsiskaityti, įtikino nukentėjusiuosius perduoti jam naujas pinigų sumas. R. Š. žinojo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinę-finansinę padėtį, kad grąžinti tokį kiekį lėšų negalės, tačiau priešingai elgdamasis, nukentėjusiesiems teigdamas, kad pinigus grąžins, ir nutylėdamas faktą, kad jis neturi galimybės grąžinti pasiskolintų lėšų taip pat ir dėl susiklosčiusios situacijos, prasidėjus ekonominei krizei Lietuvoje 2008 m., naudojo apgaulę. Apgaulę atskleidžia ir tai, kad vėliau nuteistasis vengė nukentėjusiųjų, neatsiliepė į jų skambučius, o 2010 m. išvyko į Didžiąją Britaniją, kur bankrutavo. Taip R. Š. elgėsi sąmoningai tyčia, pinigus surinko neketindamas jų grąžinti, veikdamas tiesiogine tyčia. Tai buvo jo sukčiavimo mechanizmas, kurį teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Todėl skundo argumentai, kad skundžiamame nuosprendyje sukčiavimo mechanizmas neatskleistas, neaiški įvykdytų klaidinimų forma – aktyvi ar pasyvi, paneigti šiuo teismo procesinio dokumento turiniu. Pažymėtina, kad nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais nereiškia, kad jis nepagrįstas.
34. Šiame kontekste atmestinas ir skundo teiginys, kad apylinkės teismas, spręsdamas, jog „R. Š. sudarydamas kiekvieną naują sandorį, nutylėjo apie savo ketinimus, turimas skolas ir nemokumą ir tokiu būdu jo klaidinimo mechanizmas pasireiškė pasyviąja apgaule“ išėjo iš kaltinimo ribų. Pažymėtina, kad padarytos išvados, susijusios su aplinkybių apie nutylėjimą nustatymu, nėra BPK 256 straipsnio pažeidimas, kadangi nutylėjimas nėra savarankiškas sukčiavimą kvalifikuojantis požymis, o tai yra šios nusikalstamos veikos kvalifikuojantį požymį – apgaulę, nusakanti aplinkybė. O apgaulė buvo inkriminuota kiekvienos veikos atveju.
35. Gynėjas skunde taip pat nurodo, kad dalis paskolos santykių nebuvo realūs, kadangi eilėje atvejų sutarčių ir vekselių pasirašymo metu pinigai nebuvo perduoti, tačiau rašytinių dokumentų sudarymas kaip tik parodo pinigų surinkimo realumą, t. y., kad pradžioje nukentėjusieji patikėjo R. Š. ir perdavė jam pinigus be sutarčių, vekselių, skolos raštelių pasirašymo, tačiau vėliau mažėjant pasitikėjimui nuteistuoju, lėšas skolino rašytinių dokumentų pagrindu. Būtent nukentėjusiojo K. Š. pinigų perdavimo nuteistajam aplinkybės patvirtina, kad iš pradžių lėšos skolintos pasitikint R. Š., be jokių paskolos dokumentų, pinigų davimo faktą įforminant tik 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutartimi, o vėliau – 2007 m. spalio 23 d., 2007 m. lapkričio 12 d., 2009 m. rugsėjo 18 d., 2009 m. gruodžio 3 d., 2010 m. vasario 8 d. – lėšos visais atvejais buvo skolinamos dokumentų pasirašymo dieną. Teiginiai, kad skundžiamame nuosprendyje R. Š. ir K. Š. santykiai neteisingai įvertinti, kadangi nukentėjusysis formavo iki 2005 m. tariamą R. Š. įsiskolinimą, vedė „juodąją buhalteriją“, savinosi pinigus, pervestus už paslaugas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, diktavo šios bendrovės akcijų pardavimo eigą, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini. Tvirtinimas, kad fiktyvių paskolos sutarčių pagrindu negali būti padarytas sukčiavimas taip pat nepagrįstas, kadangi byloje nustatyta, kad R. Š. 2007 m. sausio 26 d., 2007 m. spalio 23 d., 2007 m. lapkričio 12 d.  paskolos sutartis pasirašė ne tik už save, bet ir už L. Š. bei L. Š., t. y., šias sutartis suklastojo. O dokumentų klastojimas kaip tik yra vienas iš būdų, naudojant apgaulę, gauti pinigus. Kiti skundo argumentai apie dalies pinigų grąžinimą asmenims, taip pat dalies skolų padengimą automobiliais, nėra pagrįsti objektyviais duomenimis ir yra paneigti pirmosios instancijos teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra R. Š. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Nuteistojo kaltės nešalina ir kurį laiką mokėtos palūkanos, „sėkmės“ mokestis nukentėjusiesiems A. J. U., N. S., J. Š., V. K., K. Š., kadangi tokiu R. Š. elgesiu buvo tik siekiama tam tikrą laiką įtikinti nukentėjusiuosius, jog jų paskolinti pinigai tikrai bus grąžinti, nors, kaip minėta, bylos duomenimis nustatyta, jog nuteistasis pagal turimus kitus įsiskolinimus, UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ ūkinę-finansinę padėtį įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų neturėjo galimybės.
36. Be to, priešingai nei nurodoma skunde, nėra pagrindo tvirtinti, kad nuteistąjį su nukentėjusiais siejo ne paskoliniai, o verslo santykiai. Byloje nustatyta, kad R. Š. užsiiminėjo automobilių pirkimu ir gabenimu į Lietuvą. Nukentėjusieji su šia veikla tiesiogiai nebuvo susiję. Kad nukentėjusiojo A. R. S. sūnus M. S. dirbo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, neturi esminės reikšmės vertinant nuteistųjų nusikalstamus veiksmus, kadangi pinigai buvo perduodami asmeniškai R. Š., L. Š., L. Š. dėl nustatomojoje dalyje išvardintų nusikaltimų, o ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Paskolų sutartys, skolos rašteliai, vekseliai patvirtina, kad įsipareigojimai buvo asmeniniai, t. y., nepriklausė bendrovės, kurios turtas atskiras nuo Š., atsakomybei. O skundo autorius, kritikuodamas apylinkės teismo nuosprendžio motyvus šiuo klausimu, savo teiginiais neatskleidė verslo santykių esmės, jų subjektų, t. y., kam buvo duodami pinigai – nuteistiesiems ar kitiems ūkiniams subjektams.
37. Kita vertus gynėjas skunde neigia R. Š. kaltę, padarius BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus nusikaltimus, teigdamas, kad nuteistojo ir nukentėjusiųjų E. P., R. L., G. T. santykiai jau įvertinti kaip civiliniai įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais. Tačiau nurodytais atvejais nukentėjusieji kreipėsi į teismus, kad jiems būtų atlyginta padaryta žala, civilinio proceso tvarka ir būtent šia tvarka buvo išspręsti ginčai, o nusikaltimų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymiai, faktinės aplinkybės nebuvo nagrinėjamos. Todėl nukentėjusiųjų E. P., R. L., G. T. veiksmai, kuriais jie sprendė žalos atlyginimo klausimą civilinio proceso tvarka, nerodo išvardintų nusikaltimų esmės ir tai nepaneigia vertinimo, kad šios veikos yra nusikaltimai.   
38. Taip pat apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje nevertintas pačių nukentėjusiųjų rūpestingumas ir apdairumas. Tačiau perkelti kaltę nukentėjusiesiems, kad jie buvo patiklūs, nepakankamai įžvalgūs, dėl nusikalstamų veikų ir kilusių pasekmių, negalima, kadangi nusikaltimų objektyviosios pusės veiksmus atliko nuteistieji, o ne nukentėjusieji.
39. Atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ištyrė ir įvertino visus byloje esančius duomenis ir vertindamas įrodymus, nepadarė baudžiamojo proceso pažeidimų. Pritartina nuosprendžio motyvams dėl R. Š. kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyse, todėl šioje dalyje keisti ar naikinti nuosprendį nėra jokio teisinio pagrindo.
40. Dėl nuteistojo R. Š. nuteisimo pagal BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis ir įrodymų vertinimo.
41. Nuteistojo R. Š. gynėjas skunde nurodo, kad taip pat neįrodyta nuteistojo kaltė dėl BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytų nusikaltimų, kadangi R. Š. nors pasirašė 2007 m. sausio 26 d., 2007 m. spalio 23 d., 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartyse vietoj L. Š. ir L. Š., tačiau nurodytos sutartys buvo sudarytos tik dėl akių, nebuvo realios. Tačiau su šiais teiginiais aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka.
42. Apygardos teismas jau anksčiau konstatavo, kad bylos duomenimis – nukentėjusiojo K. Š. parodymais, rašysenos specialisto išvada Nr. 20-4-IS1-1736, specialisto D. A. S. parodymais – nustatyta, kad R. Š. skolinosi iš K. Š. pinigus pagal 2007 m. sausio 26 d., 2007 m. spalio 23 d., 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartis ir jose pasirašė ne tik už save, bet ir už L. Š. ir L. Š.. Pats nuteistasis, nors nurodė, kad negavo iš nukentėjusiojo pinigų nurodytų sutarčių pasirašymo metu, tačiau patvirtino, jog pasirašė paskolos sutartyse dėl ankstesnių įsiskolinimų, o K. Š. reikalaujant, jog jose būtų ir L. Š. bei L. Š. parašai, šioms nežinant R. Š. pasirašė vietoje jų. Tokios aplinkybės paneigia, kad 2007 m. sausio 26 d., 2007 m. spalio 23 d., 2007 m. lapkričio 12 d. paskolos sutartys buvo fiktyvios, sudarytos tik dėl akių. Juo labiau, jog K. Š. nebūtų buvę reikalo reikalauti minėtas paskolos sutartis patvirtinti L. Š. ir L. Š., jei, kaip nurodo gynėjas, sutartys nebūtų realios. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, kad R. Š. kaltė dėl pareikšto kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 ir 3 dalis yra įrodyta. Taigi, šioje dalyje skundžiamo nuosprendžio taip pat nėra pagrindo keisti ar naikinti.
43. Dėl nuteistosios L. Š. nuteisimo pagal 182 straipsnio 1 ir 2 dalis ir įrodymų vertinimo.
44. Nuteistosios L. Š. gynėja skunde nesutinka su L. Š. pripažinimu kalta dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 eurų ir 66 000 JAV dolerių) užvaldymo sukčiavimo būdu ir dėl A. J. turto (3700 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, teigdama, kad nurodytais atvejais L. Š. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalies požymių.
45. Apygardos teismas jau anksčiau konstatavo, kad byloje nustatyta, jog R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., skolinosi pinigus iš nukentėjusiojo A. K. pagal 2003 m. gegužės 12 d. sutartį dėl 66 000 JAV dolerių ir pagal 2003 m. gegužės 12 d. sutartį dėl 10 000 eurų apgaulės aplinkybėmis. A. K. nurodė, kad abiem atvejais jam skolinant pinigus dalyvavo L. Š., kuri kaip ir R. Š. pasirašė abi 2003 m. gegužės 12 d. sutartis. Pats nuteistasis R. Š. pripažino, kad iš A. K. gavo pinigus, tačiau tiek jis, tiek L. Š. teigė, kad pastaroji nedalyvavo skolinant lėšas. Anot L. Š., ji tik pasirašė sutartį dėl 10 000 eurų, o parašas ant sutarties dėl 66 000 JAV dolerių nėra jos. Nors 2003 m. gegužės 12 d. sutarčių turinys atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad nukentėjusysis, R. Š. prašant, paskolino aptartas pinigų sumas ir patvirtina, kad šios lėšos nuteistajam buvo perduotos, ką, kaip minėta, patvirtino ir pats R. Š., tačiau objektyvių duomenų, kurie įrodytų, jog L. Š. parašas ant sutarties dėl 66 000 JAV dolerių yra tikras, byloje nėra. Ši abejonė nei ikiteisminio, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pašalinta. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, jog įgyjant iš A. K. 10 000 eurų, R. Š. veikė bendrai su L. Š., tačiau analogiškos išvados dėl 66 000 JAV dolerių skolinimo daryti neleidžia. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje padarytoms išvadoms, kad kaltinime L. Š. inkriminuota veika dėl A. K. 66 000 JAV dolerių neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Kita vertus, iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, jog apylinkės teismas padarė priešingą nurodytiems motyvams sprendimą, t. y., L. Š. pripažino kalta ir dėl A. K. turto – 66 000 JAV dolerių užvaldymo sukčiavimo būdu. Atsižvelgiant į tai, kad pastarasis sprendimas suformuluotas priešingai nei nurodyta motyvuose,  o iš bylos duomenų darytina išvada, kad L. Š. inkriminuota nusikalstama veika dėl 66 000 JAV dolerių užvaldymo sukčiavimo būdu, byloje esant nesant pakankamų įrodymų, jog ji veikė kartu su R. Š., jam skolinantis nurodytą pinigų sumą, negali būti kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, Kauno apylinkės teismo nutarimas teismo nuosprendis šioje dalyje naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo L. Š. pagal 182 straipsnio 2 dalį (dėl A. K. turto – 66 000 JAV dolerių, užvaldymo sukčiavimo būdu) išteisinama (BPK 328 str. 3 p.).
46. Taip pat kolegija anksčiau konstatavo, jog R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., be kitų skolinimosi atvejų, iš nukentėjusiojo A. J. gavo 3700 eurų pagal 2010 m. vasario žodinę sutartį apgaulės aplinkybėmis. Bylos duomenys – nukentėjusiojo A. J. parodymai, liudytojos A. J. parodymai, taip pat pačių R. Š. ir L. Š. parodymai – patvirtina, jog nurodytą pinigų sumą nukentėjusysis perdavė L. Š., kuri po to šias lėšas išsiuntė R. Š.. Taigi, įrodyta, kad įgyjant iš A. J. 3700 eurų, R. Š. veikė bendrai su L. Š..
47. Gynėja teigia, kad nepaisant to, jog L. Š. pasirašė 2003 m. gegužės 12 d. sutartį dėl 10 000 eurų, taip pat paėmė iš A. J. 3700 eurų, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimo institutą, nes nedetalizavo, kuo pasireiškė L. Š. ir R. Š. bendrininkavimas sukčiaujant prieš A. K. ir A. J., kokią dalį sukčiavimo realizavo L. Š. ir kuo pasireiškė bendra nuteistųjų tyčia sukčiauti.
48. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Sprendžiant dėl bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinio ir susitarimo ribų, negalima apsiriboti vien tik jų subjektyviais teiginiais apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Apie tyčios turinį bendrininkaujant sprendžiama įvertinus objektyvių bylos aplinkybių visumą. Taigi bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą: susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu ir bendrą vieningą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu, kuris irgi suvokia atliekamus nusikalstamus veiksmus (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-41-511/2017).
49. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuteistųjų L. Š. ir R. Š. bendrininkavimas analizuojamais atvejais pasireiškė tuo, kad R. Š., įgijęs nukentėjusiųjų A. K. ir A. J. pasitikėjimą juo ir jo šeima, prašė nukentėjusiųjų perduoti jam pinigų sumas, A. K. įtikino perduoti jam 10 000 eurų, A. J. – perduoti 3700 eurų L. Š., įsipareigodamas už šias lėšas atsiskaityti, suvokdamas, kad tokie įsipareigojimai nebus įvykdyti, o L. Š., suprasdama tokius R. Š. ketinimus, įtikinėjant nukentėjusiuosius paskolinti lėšas, kaip garantą, kad A. K. pinigai bus grąžinti, kartu su R. Š. pasirašė 2003 m. gegužės 12 d. sutartį dėl 10 000 eurų, taip pat iš A. J. paėmė 3700 eurų. Taigi, pagal apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, abu nuteistieji sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę įgyvendino naudodami apgaulę ir dėl to užvaldė svetimą turtą būdami šio nusikaltimo vykdytojais. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad R. Š. kartu su L. Š., apgaule esmingai suklaidindami nukentėjusiuosius, suvokė, jog neatlygintinai savo naudai įgyja svetimą turtą, numatė, kad dėl jų veiksmų nukentėjusieji patirs turtinę žalą, ir to siekė. Būtent nuteistųjų veiksmai – R. Š., negrąžinęs skolos A. K., skolinosi iš antro, vėliau dar iš 15 asmenų, tačiau gavęs pinigus iš paskesnio paskolos davėjo, ankstesniam paskolos davėjui skolos negrąžino ir nesistengė grąžinti, o vėliau tiek nuteistasis, tiek L. Š. vengė nukentėjusiųjų ir išvyko į Didžiąją Britaniją, kur bankrutavo – pagrindžia padarytas išvadas, kad nuteistieji neketino vykdyti susitarimų, nors nukentėjusiuosius įtikinėjo priešingai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su padarytomis išvadomis, jos atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl konstatuoja, kad teismas, pripažindamas nuteistųjų L. Š. ir R. Š. bendrininkavimą sukčiaujant A. K. ir A. J. atžvilgiu, BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė tinkamai.
50. Nors gynėja nurodo, kad apylinkės teismo išvados dėl apgaulės ir ketinimo negrąžinti A. K. jo paskolintus pinigus neatitinka bylos duomenų, jog paskolos sutarčių pasirašymo momentu nei vienas iš nuteistųjų neturėjo jokių kitų įsiskolinimų, tačiau vien tai, kad 2013 m. gegužės 12 d. L. Š. ir R. Š. dar neturėjo kitų kreditorių, nepaneigia, jog sudarant sandorį su A. K., jie neketino vykdyti įsipareigojimo. Jau anksčiau konstatuota, jog nuteistųjų veiksmai, per trumpą laiką skolinantis lėšas iš kitų asmenų didelėmis sumomis, negrąžinant skolos ar jos dalies nei A. K., nei kitiems kreditoriams, ir vėliau vengiant nukentėjusiųjų bei bankrutuojant Didžiojoje Britanijoje, kaip tik patvirtina, kad jau sudarant aptariamą paskolos sutartį su A. K., nebuvo ketinimo grąžinti lėšas. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad A. K. po 2013 m. gegužės 12 d. sutarties dar kartą skolino pinigus R. Š., kuris šias lėšas grąžino, kadangi paminėti nuteistojo veiksmai rodo, jog tokiu būdu jis siekė įgyti nukentėjusiojo pasitikėjimą ir sudaryti įspūdį dėl didesnės sumos, gautos iš pastarojo, grąžinimo. O, kaip minėta, tai yra vienas iš apgaulės būdų. Taip pat nepagrįsti skundo teiginiai, kad nukentėjusiojo parodymai apie 2013 m. gegužės 12 d. skolos grąžinimo termino pratęsimą, patvirtina, jog L. Š. ir R. Š. veiksmuose nebuvo apgaulės ir klaidinimo, kadangi nurodyti A. K. veiksmai rodo, jog jis bandė iš nuteistųjų atgauti perduotus pinigus. Antra vertus, gynėja skunde kelia A. K. parodymų patikimumo klausimą, tvirtinant, kad nukentėjusiojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme buvo prieštaringi, nenuoseklūs. Tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su nurodytais A. K. parodymais, esminių prieštaravimų juose nenustatė. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme A. K. parodė analogiškas aplinkybes, kad Š. skolino jų asmeninėms reikmėms; skolino, pasitikėdamas jais kaip senais pažįstamais, patikimais verslininkais, R. Š. dirbant policijos pareigūnu; prašė Š. grąžinti jam skolas, tačiau jie vis išsisukinėjo, kaip draugams buvo pratęstas grąžinimo terminas; apie tai, jog Š. skolingi kitiems asmenims sužinojo tik, kai gavo dokumentus iš Didžiosios Britanijos, kad jie skolingi dar 40 žmonių. Kad A. K., nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nurodė, jog skolos grąžinimo terminas buvo 1 metai, kuris neatitinka sutartyje dėl 10 000 eurų numatyto 1-6 mėnesių termino, nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais, kadangi teisme nurodytas terminas atitinka sutarties dėl 66 000 JAV dolerių turinį. Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, paties nukentėjusiojo veiksmai – pasibaigus skolos grąžinimo terminui, nesikreipė į teismą, o žodžiu pratęsus skolos grąžinimo terminą, vėliau nepateikė nukentėjusiesiems raštiško pareikalavimo grąžinti lėšas, taip pat gavęs pranešimą apie bankroto bylos iškėlimą, šioje byloje nepareiškė kreditorinio reikalavimo – nepaneigia baudžiamojo persekiojimo vykdymo L. Š. ir R. Š. atžvilgiu teisėtumo. Pastebėtina, kad teisėjų kolegija jau pasisakė, jog perkelti kaltę nukentėjusiesiems, kad jie buvo patiklūs, nepakankamai įžvalgūs dėl nusikalstamų veikų ir kilusių pasekmių, negalima, todėl plačiau nepasisakoma. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog anksčiau nustatyta, kad bylos duomenys – nukentėjusiojo A. J. parodymai, liudytojos A. J. parodymai, taip pat pačių R. Š. ir L. Š. parodymai – patvirtina, jog nurodytą pinigų sumą nukentėjusysis perdavė L. Š., kuri po to šias lėšas išsiuntė R. Š., atmetami kaip nepagrįsti skundo teiginiai, kad A. J. nurodytų aplinkybių dėl 3700 eurų perdavimo nepagrindžia jokie įrodymai.
51. Taigi, įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl L. Š. pripažinimo kalta dėl A. K. didelės vertės turto (10 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu ir dėl A. J. turto (3700 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu keisti ar naikinti nėra pagrindo.
52. Dėl nuteistosios L. Š. nuteisimo pagal 182 straipsnio 2 dalį ir įrodymų vertinimo.
53. Nuteistosios L. Š. gynėja skunde nesutinka su L. Š. pripažinimu kalta dėl R. L. didelės vertės turto (472 668 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu ir dėl A. R. S. didelės vertės turto (50 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu, teigdama, kad nurodytais atvejais L. Š. veiksmuose nėra BK 182 straipsnio 2 dalies požymių.
54. Apygardos teismas jau anksčiau konstatavo, kad byloje nustatyta, jog R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., be kitų skolinimosi atvejų, iš nukentėjusiojo R. L. skolinosi 472 668 litus pagal 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartį apgaulės aplinkybėmis. R. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad jam skolinant minėtą sumą pinigų dalyvavo L. Š., kuriai jis perdavė 472 668 litus ir kuri kaip garantą, kad skola bus grąžinta, pasirašė 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartį. Patys nuteistieji nors parodė, kad nurodyti pinigai buvo perduoti anksčiau ir ne L. Š., o R. Š., tačiau patvirtino, jog šias lėšas iš R. L. gavo ir tai užfiksavo 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartyje, kurią pasirašė L. Š.. Be to, nurodytos sutarties turinys atitinka nukentėjusiojo parodymus, kad pinigai buvo perduoti paskolos dokumento pasirašymo metu. Taigi, įrodyta, kad skolinantis iš R. L. 472 668 litų, R. Š. veikė bendrai su L. Š..
55. Taip pat kolegija anksčiau konstatavo, jog R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., be kitų skolinimosi atvejų, iš nukentėjusiojo A. R. S. skolinosi 50 000 eurų pagal 2010 m. balandžio 12 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį apgaulės aplinkybėmis. Bylos duomenys – nukentėjusiojo A. R. S. parodymai, liudytojo M. S. parodymai – patvirtina, jog nurodytą pinigų sumą nukentėjusysis per sūnų M. S. perdavė L. Š., kuri kaip garantą, kad skola bus grąžinta, pasirašė 2010 m. balandžio 12 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Nors pati L. Š. neigė, kad jai buvo perduota 50 000 eurų suma, tačiau pripažino, jog pasirašė minėtą vekselį, žinojo, kad R. Š. ir A. R. S. turi paskolų. Pats R. Š. taip pat patvirtino, kad nukentėjusiajam buvo skolingas 50 000 eurų, jis buvo informuotas apie L. Š. ir M. S. vekselio pasirašymą minėtai sumai. Be to, nurodyto vekselio turinys atitinka nukentėjusiojo ir liudytojo M. S. parodymus, kad pinigai buvo perduoti paskolos dokumento pasirašymo metu. Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, jog įgyjant iš A. R. S. 50 000 eurų, R. Š. veikė bendrai su L. Š..
56. Gynėja teigia, kad nepaisant to, jog L. Š. pasirašė 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartį ir 2010 m. balandžio 12 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimo institutą, nes nedetalizavo, kuo pasireiškė L. Š. ir R. Š. bendrininkavimas sukčiaujant prieš R. L. ir A. R. S., kokią dalį sukčiavimo realizavo L. Š. ir kuo pasireiškė bendra nuteistųjų tyčia sukčiauti.
57. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nuteistųjų L. Š. ir R. Š. bendrininkavimas analizuojamais atvejais pasireiškė tuo, kad R. Š., įgijęs nukentėjusiųjų R. L. ir A. R. S. pasitikėjimą juo ir jo šeima, prašė nukentėjusiųjų perduoti jam pinigų sumas, R. L. įtikino perduoti 472 668 litų, A. R. S. – perduoti 50 000 eurų, įsipareigodamas už šias lėšas atsiskaityti, suvokdamas, kad tokie įsipareigojimai nebus įvykdyti, o L. Š., suprasdama tokius R. Š. ketinimus, įtikinėjant nukentėjusiuosius, kad jiems pinigai bus grąžinti, kaip garantą pasirašė 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartį bei 2010 m. balandžio 12 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį ir paėmė nukentėjusiųjų perduotas pinigų sumas. Taigi, pagal apylinkės teismo nustatytas aplinkybes, abu nuteistieji sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę įgyvendino naudodami apgaulę ir dėl to užvaldė svetimą turtą būdami šio nusikaltimo vykdytojais. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad R. Š. kartu su L. Š., apgaule esmingai suklaidindami nukentėjusiuosius, suvokė, jog neatlygintinai savo naudai įgyja svetimą turtą, numatė, kad dėl jų veiksmų nukentėjusieji patirs turtinę žalą, ir to siekė. Būtent nuteistųjų veiksmai – R. Š., negrąžinęs skolos vienam paskolos davėjui, skolinosi iš antro, vėliau dar iš 15 asmenų, tačiau gavęs pinigus iš paskesnio paskolos davėjo, ankstesniam paskolos davėjui skolos negrąžino ir nesistengė grąžinti, o vėliau tiek nuteistasis, tiek L. Š. vengė nukentėjusiųjų ir išvyko į Didžiąją Britaniją, kur bankrutavo – pagrindžia padarytas išvadas, kad nuteistieji neketino vykdyti susitarimų, nors nukentėjusiuosius įtikinėjo priešingai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su padarytomis išvadomis, jos atitinka byloje nustatytas aplinkybes, todėl konstatuoja, kad teismas, pripažindamas nuteistųjų L. Š. ir R. Š. bendrininkavimą sukčiaujant R. L. ir A. R. S. atžvilgiu, BK 24 straipsnio 1 dalies nuostatas taikė tinkamai.
58. Gynėja nurodo, kad apylinkės teismo išvados dėl L. Š. bendrininkavimo neatitinka bylos duomenų, jog pati nuteistoji neprašė nukentėjusiųjų paskolinti pinigų, iš jų lėšų negavo, o nukentėjusiuosius paskoliniai santykiai siejo tik su R. Š., be to, L. Š. pasirašant paskolos dokumentus su R. L. ir M. S., tarp nuteistosios ir minėtų asmenų nebuvo susiklostę atsiskaitymų ar kitokių mokėjimo pagrindai, kadangi jos pasirašyti dokumentai buvo tik formalus ankstesnių jos tėvo paskolų patvirtinimas. Tačiau pripažįstant, jog asmuo padarė nusikalstamą veiką bendrininkaudamas su kitu asmeniu, nebūtina, kad kiekvienas iš bendrininkų tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, t. y., nereikalaujama, jog kiekvienas bendrininkas atliktų visus grupės veiksmus. Todėl grupėje veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais. Jau anksčiau nustatyta, kad analizuojamais atvejais perduoti pinigus R. L. ir A. R. S. įkalbėjo R. Š., kuris be L. Š. įsipareigojimų nebūtų įtikinęs nukentėjusiuosius tai padaryti, taip pat sudaryti įspūdį, jog pinigai bus grąžinti. O tai reiškia, kad abu nuteistieji gavo lėšas bendrai. Be to, L. Š., paimdama nukentėjusiųjų perduotus pinigus ir žinodama paskolų dydį, neatsisakė šias skolas patvirtinti paskolų dokumentais ir pati juos pasirašė. Vėliau tiek R. Š., tiek L. Š. vengė nukentėjusiųjų, išvyko į Didžiąją Britaniją, kur bankrutavo. Aptartas nuteistųjų elgesys patvirtina, kad jų veiksmai buvo suderinti, jie veikė vieningai ir kryptingai, todėl suprato kiekvienas kito bendrininko veiksmus, jiems pritarė, siekė bendro tikslo. Todėl L. Š. yra atsakinga už paskolų dokumentų turinį ir privalo bendrai su R. Š. atsakyti.
59. Skundo teiginiai, kad 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartis bei 2010 m. balandžio 12 d. vekselis buvo tariami sandoriai, todėl šių dokumentų pasirašymas negali būti vertinamas kaip klaidinimas, nepagrįsti. Kaip minėta anksčiau, tiek nukentėjusiųjų, tiek pačių nuteistųjų parodymai patvirtina, kad pinigai buvo perduodami bendrininkų grupei realiomis sutartimis. Iš šių parodymų nustatyta, jog minėti paskolų dokumentai buvo žodine sutartimi suderintų paskolų suteikimo vėlesnis įtvirtinimas, t. y., faktinės sutarties ir kilusių pasekmių užfiksavimas. Tai buvo ankstesnių žodinių sutarčių tąsa. Nuteistieji žadėjo grąžinti skolas, todėl pasirašė 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartį bei 2010 m. balandžio 12 d. vekselį. O, tai, kad paskolos dokumentai buvo pasirašomi vėliau nei buvo perduoti pinigai, paneigia anksčiau aptarti nukentėjusiųjų parodymai, kuriuos patvirtina 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutarties bei 2010 m. balandžio 12 d. vekselio turinys. Šiame kontekste atmestini ir gynėjos teiginiai, kad nukentėjusiuosius ir nuteistuosius siejo verslo santykiai, todėl jie įforminę pinigų gavimo faktą paskolų dokumentais tik fiksuodavo investuotų į R. Š. verslą lėšų likutį, kadangi paminėtų paskolų dokumentų turinys kaip tik patvirtina, kad įsipareigojimai buvo asmeniniai, t. y., pinigai buvo skolinami nuteistiesiems, o ne UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, garantuojama grąžinti skolas ne bendrovės, o nuteistųjų turtu. Šios išvados nepaneigia ir tai, kad patys nukentėjusieji nurodė, jog pinigus perdavė UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklai. Iš R. L. parodymų matyti, kad jis paskolino lėšas R. Š., įkalbėjus, jog pinigai reikalingi jo verslui, laikinai trūkstant lėšų veiklos vykdymui. O A. R. S. parodė, kad R. Š. perdavė pinigus pagal susitarimą su nuteistuoju, jog šis jam parduos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“. Taigi, iš aptartų aplinkybių matyti, kad nukentėjusieji tiesiogiai nedalyvavo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veikloje, nebuvo Š. verslo partneriai. Antra vertus, gynėja kelia nukentėjusiųjų parodymų patikimumo klausimą, tvirtindama, jog jei, kaip nurodė R. L. ir A. R. S., pinigai R. Š. buvo perduoti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ veiklai, paskolos dokumentai būtų pasirašyti su L. Š., kaip bendrovės direktore. Tačiau paminėti nukentėjusiųjų parodymai kaip tik rodo, jog lėšos buvo duodamos asmeniškai nuteistiesiems, kas, kaip minėta, atitinka ir 2008 m. vasario 20 d. paskolos sutartį bei 2010 m. balandžio 12 d. vekselį, todėl abejoti R. L. ir A. R. S. parodymais nėra pagrindo. Nors skunde taip pat nurodoma, kad R. L. parodymai skundžiamame nuosprendyje skiriasi nuo užfiksuotų teismo posėdyje, tačiau tokie teiginiai deklaratyvūs. Susipažinus su paminėtais parodymais matyti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti R. L. parodymai atitinka jo nurodytas aplinkybes 2014 m. kovo 17 d. teisiamojo posėdžio metu. O tai, kad apylinkės teismas nurodė tik esminius R. L. parodymus, kurie atitinka nukentėjusiojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, turinį, neleidžia teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįsta. Jau anksčiau konstatuota, kad tiek R. L., tiek A. R. S. parodymai buvo nuoseklūs, atitinka kitus byloje esančius objektyvius įrodymus, todėl taip pat nėra pagrindo tvirtinti, jog pirmosios instancijos teismas L. Š. kaltę grindė prieštaringais, nenuosekliais, nepatikimais nukentėjusiųjų ir liudytojo M. S. parodymais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija laiko, kad įrodymų, pagrindžiančių R. Š. ir L. Š. kaltę, kurie aprašyti skundžiamame nuosprendyje, pakanka, todėl nagrinėjamais atvejais nuteistųjų atžvilgiu taikyti nekaltumo prezumpciją, kaip to prašo gynėja, taip pat nėra pagrindo.
60. Taigi, įvertinus aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl L. Š. pripažinimo kalta dėl R. L. didelės vertės turto (472 668 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu ir dėl A. R. S. didelės vertės turto (50 000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu keisti ar naikinti nėra pagrindo.
61. Dėl nuteistųjų R. Š., L. Š. ir L. Š. išteisinimo ir įrodymų vertinimo.
62. Nukentėjusieji R. L. ir K. Š. skunduose taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, tačiau ginčija nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų išteisinimo, teigdami, kad R. Š., L. Š. ir L. Š. padarė visas jiems kaltinamajame akte inkriminuotas nusikalstamas veikas.
63. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziu­muo­ja­ma, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Teismų prak­ti­koje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prie­lai­domis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą vei­ką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Iš nekaltumo pre­zumpci­jos, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Res­pu­bli­kos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje, kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti aiš­kinamos kal­tinamojo naudai (in dubio pro reo). Lietuvos Aukš­čiau­sio­jo Teismo praktikoje taip pat pažy­mima, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų by­lai aplinkybių drau­džia­ma pri­imti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (LAT nutartys Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012).
64. Nagrinėjamu atveju L. Š. ir L. Š. pagal pareikštą kaltinimą buvo kaltinamos dėl K. Š. didelės vertės turto (260 000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu. Apygardos teismas jau anksčiau konstatavo, kad byloje nustatyta, jog R. Š., būdamas policijos pareigūnu ir vykdydamas veiklą, susijusią su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, kurios direktorė buvo L. Š., o akcininkė L. Š., be kitų skolinimosi atvejų, iš nukentėjusiojo K. Š. skolinosi 260 000 litų pagal 2007 m. sausio 26 d. paskolos sutartį apgaulės aplinkybėmis. K. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme nurodė, kad aptariant sutarties dėl minėtos sumos paskolos sąlygas dalyvavo L. Š. ir L. Š., tačiau jos nežinojo skolintos sumos dydžio. Pats nuteistasis R. Š. pripažino, kad iš K. Š. gavo nurodytus pinigus, tačiau tiek jis, tiek L. Š., tiek L. Š. teigė, kad pastarosios nedalyvavo skolinant lėšas. Anot L. Š. ir L. Š., jos iš nukentėjusiojo pinigų niekada nesiskolino ir jų negavo, o parašai ant 2007 m. sausio 26 d. sutarties nėra jų. R. Š. parodė, kad 2007 m. sausio 26 d. sutartį pasirašė ne tik už save, bet ir, K. Š. reikalaujant, jog būtų ir L. Š. bei L. Š. parašai, šioms nežinant vietoje jų. Šie parodymai atitinka paties K. Š. paaiškinimus, jog jis nematė kaip L. Š. ir L. Š. pasirašė aptariamą sutartį, ją iš R. Š. gavo jau su parašais, taip pat Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių tyrimų valdybos rašysenos specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kad tikėtina, jog skiltyje ,,skolininkas“ pasirašytus parašus pasirašė R. Š.. K. Š. skunde teigia, kad nurodytoje išvadoje specialistas tyrė tik R. Š. parašus, o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, ar tikrai paminėtoje sutartyje ir kitose tirti pateiktose sutartyse (2007 m. spalio 23 d. ir 2007 m. lapkričio 27 d.) virš teksto „sutartį perskaičiau“ nepasirašė L. Š. ir L. Š.. Pažymėtina, kad, siekiant pašalinti šias abejones, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas specialistas D. A. S., kuris, aiškindamas aptariamą specialisto išvadą, parodė, jog buvo atliktas visų trijų kaltinamųjų parašų palyginamasis tyrimas ir nustatyti sutapimai su R. Š. rašysenos ir parašų pavyzdžiais, todėl buvo konstatuota, kad tikėtina, jog tirti pateiktose sutartyse, tarp kurių buvo ir 2007 m. sausio 26 d. sutartis, yra R. Š. parašai, o L. Š. ir L. Š. negalėjo pasirašyti. Taigi, aptarti specialisto parodymai ir išvada, taip pat iš dalies paties nukentėjusiojo parodymai, neįrodo L. Š. ir L. Š. sutarties dėl 260 000 litų pasirašymo fakto ir neleidžia daryti neginčytinos išvados, kad jos dalyvavo K. Š. skolinant pinigus R. Š.. O vien nukentėjusiojo parodymų, kad L. Š. ir L. Š. dalyvavo aptariant 2007 m. sausio 26 d. sutarties sąlygas, nepakanka pripažinti jas kaltomis sukčiavimo būdu užvaldant nukentėjusiojo turtą – 260 000 litų. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas, vertindamas tokius nukentėjusiojo teiginius, turėjo atsižvelgti į liudytojos V. S. parodymus, R. Š. banko sąskaitų išrašus bei pajamų deklaracijas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytos liudytojos parodymai, jog pervedė 187 000 litus nukentėjusiajam, kuriuos jis vėliau paskolino Š., yra išvestiniai iš R. Š. parodymų, nes V. S. pati betarpiškai pinigų perdavimo Š. fakto nematė, apie tai žino tik iš nukentėjusiojo pasakojimų. O paminėti rašytiniai duomenys tik pagrindžia R. Š. finansinę galimybę suteikti nurodyto dydžio paskolą, tačiau aplinkybės, kad skolinant 260 000 litų R. Š., dalyvavo ir L. Š. bei L. Š., nei paneigia, nei patvirtina. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-24/2014, Nr. 2K-455/2014). Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai padarė išvadą, kad nesurinkta pakankamai įrodymų, jog L. Š. ir L. Š. veikė kaip bendrininkės su R. Š. apgaulės būdu užvaldant didelės vertės (260 000 litų) K. Š. turtą.
65. Taip pat R. Š. pagal pareikštą kaltinimą buvo kaltinamas dėl K. Š. turto užvaldymo 2009 m. lapkričio 30 d. (5000 eurų) ir 2010 m. balandžio 6 d. (5000 eurų)  sukčiavimo būdu. Nors nukentėjusysis K. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad pagal 2009 m. lapkričio 30 d. ir 2010 m. balandžio 6 d. žodines sutartis R. Š. du kartus skolino po 5000 eurų, kurių jis negrąžino, tačiau šių jo teiginių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, R. Š. nuosekliai neigė nurodytais atvejais skolinęsis pinigus, o objektyvių įrodymų, galinčių paneigti ar patvirtinti šiuos jo parodymus, taip pat K. Š. parodymus, byloje nėra. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas, vertindamas minėtus nukentėjusiojo teiginius, turėjo atsižvelgti į liudytojos V. S. parodymus, R. Š. banko sąskaitų išrašus bei pajamų deklaracijas, tačiau teisėjų kolegija jau anksčiau pasisakė, kad nurodytos liudytojos parodymai, jog pervedė 187 000 litus nukentėjusiajam, kuriuos jis vėliau paskolino Š., yra išvestiniai iš R. Š. parodymų. Be to, iš V. S. parodymų matyti, kad jos nukentėjusiajam padaryto pinigų, kuriuos, jo teigimu, jis paskolino Š., pervedimo laikas, neatitinka kaltinime nurodytų aptariamų veikų padarymo laiko, t. y., 5000 eurų perduoti 2009 m. lapkričio 30 d. ir 2010 m. balandžio 6 d. O paminėti rašytiniai duomenys tik pagrindžia R. Š. finansinę galimybę suteikti nurodyto dydžio paskolas, tačiau aplinkybės, kad aptariamais atvejais buvo paskolinti pinigai R. Š., nei paneigia, nei patvirtina. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija taip pat pritaria apylinkės teismo išvadai, kad neįrodyta, jog R. Š. užvaldė K. Š. turtą 2009 m. lapkričio 30 d. (5000 eurų) ir 2010 m. balandžio 6 d. (5000 eurų) sukčiavimo būdu.
66. Taip pat R. Š. ir L. Š. pagal pareikštą kaltinimą buvo kaltinami dėl K. Š. turto (2000 eurų) užvaldymo sukčiavimo būdu. Nors nukentėjusysis K. Š. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tvirtino, kad pagal 2010 m. vasario 25 d. žodinę sutartį, L. Š. prašant, skolino 2000 eurų, kurių nei ji, nei  R. Š. negrąžino, tačiau šių jo teiginių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, R. Š. teigė, nieko nežinantis apie, tai, kad L. Š. būtų ėmusi iš nukentėjusiojo minėtą pinigų sumą, o pati L. Š. neigė nurodytu atveju skolinusis pinigus, o objektyvių įrodymų, galinčių paneigti ar patvirtinti šiuos jų parodymus, taip pat K. Š. parodymus, byloje nėra. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad apylinkės teismas, vertindamas minėtus nukentėjusiojo teiginius, turėjo atsižvelgti į liudytojos V. S. parodymus, R. Š. banko sąskaitų išrašus bei pajamų deklaracijas, tačiau teisėjų kolegija jau anksčiau pasisakė, kad nurodytos liudytojos parodymai, jog pervedė 187 000 litus nukentėjusiajam, kuriuos jis vėliau paskolino Š., yra išvestiniai iš R. Š. parodymų. Be to, iš V. S. parodymų matyti, kad jos nukentėjusiajam padaryto pinigų, kuriuos, jo teigimu, jis paskolino Š., pervedimo laikas, neatitinka kaltinime nurodytų aptariamos veikos padarymo laiko, t. y., 2000 eurų perduoti 2010 m. vasario 25 d. O paminėti rašytiniai duomenys tik pagrindžia R. Š. finansinę galimybę suteikti nurodyto dydžio paskolas, tačiau aplinkybės, kad aptariamu atveju buvo paskolinti pinigai L. Š. ar R. Š., nei paneigia, nei patvirtina. Taigi, teisėjų kolegija ir šiuo atveju pritaria apylinkės teismo išvadai, kad neįrodyta, jog R. Š. ir L. Š. užvaldė K. Š. turtą (2000 eurų) sukčiavimo būdu.
67. Taip pat R. Š. pagal pareikštą kaltinimą buvo kaltinamas dėl R. J. turto (8000 litų) užvaldymo sukčiavimo būdu. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis R. J. tvirtino, kad pažįstamai D. S. norint įsigyti automobilį, su R. Š. sutarė, jog šis parduos ,,Citroen Xsara Picasso“, D. S. už šią transporto priemonę perdavė R. Š. 8000 litų, tačiau vėliau paaiškėjo, jog automobilis priklauso ne pastarajam, o R. L., kuriai nukentėjusysis sumokėjo 8000 litų, kad automobilis būtų perrašytas D. S., o R. Š. nurodytų pinigų nukentėjusiajam negrąžino. Pats R. Š. nurodė, kad R. L. nesutinkant perrašyti aptariamo automobilio, nukentėjusysis pats jai sumokėjo 8000 litų. Nors liudytoja D. S. patvirtino, kad R. J. aptariamo automobilio savininkams sumokėjo 8000 litų po to, kai ji už šios transporto priemonės įsigijimą tokią pačią sumą pinigų sumokėjo R. Š., o liudytoja R. L. – kad už automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“ iš D. S. gavo 8000 litų po to, kai paskambino R. Š. bendradarbis (R. J.) ir pasakė, kad reikia šią transporto priemonę perrašyti, tačiau šios aplinkybės neįrodo, kad tarp R. Š. ir R. J. buvo susitarimas, jog pastarasis sumokės 8000 litų R. L. už parduodamą automobilį ,,Citroen Xsara Picasso“, o R. Š. minėtą pinigų sumą grąžins nukentėjusiajam. Be to, kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, pats R. J. paaiškino, kad jam buvo nepatogu prieš D. S., kuriai rekomendavo įsigyti minėtą automobilį, todėl ir sumokėjo pinigus automobilio savininkei R. L.. Taigi, aptartos aplinkybės įrodo, kad susitarimo tarp R. Š. ir nukentėjusiojo dėl 8000 litų sumokėjimo R. L. nebuvo, o R. Š., paimdamas 8000 litų iš D. S., nukentėjusiojo turto nepasisavino. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog R. Š. apgavo R. J. ir užvaldė jo 8000 litų. Išvadai, kad R. Š. aptariamu atveju padarė nusikalstamos veikos, turinčios BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymius, taip pat nėra pagrindo.
68. Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija spren­džia, kad apylinkės teismas aptartais atvejais tinkamai rėmėsi byloje esančiais įrody­mais ir rašytine bylos me­džiaga, pakankamai ir objektyviai juos išanalizavo bei įvertino, padarė ištir­tus įro­dy­mus ati­tin­kančias išvadas. Kadangi išnaudojus visas galimybes pašalinti prieš­ta­ra­vi­mus ir abejo­nes, bei nesurinkus objektyvių duomenų, leidžiančių neginčijamai teigti, jog nurodytais atvejais R. Š., L. Š. ir L. Š. pa­darė nusikalstamas veikas, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad ap­kal­ti­namasis nuos­prendis negali būti grin­džiamas prielaidomis ir visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kaip to rei­ka­lauja in dubio pro reo principas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. išteisinimo pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti taip pat nėra pagrindo.
69. Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.
70. Kaip minėta, nuteistoji L. Š. išteisintina dėl A. K. turto – 66 000 JAV dolerių, užvaldymo sukčiavimo būdu, todėl peržiūrėtina jai pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė. Be to, nuteistosios L. Š. gynėjos apeliaciniame skunde keliamas L. Š. bausmės švelninimo klausimas, o nukentėjusiųjų R. L. bei K. Š. ir prokurorės skunduose, nurodoma, kad visiems trims nuteistiesiems paskirtos bausmės per švelnios. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę.
71. BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų.
72. BK 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama laisvės atėmimu iki 8 metų.
73. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 3 metų.
74. BK 300 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatyta, kad už šią nusikalstamą veiką gali būti baudžiama laisvės atėmimu iki 6 metų.
75. Skundžiamu nuosprendžiu Kauno apylinkės teismas R. Š. už kiekvieno nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė 1 metų laisvės apribojimo bausmes, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; už kiekvieno nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, – 2 metų laisvės atėmimo bausmes; už nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, – 50 parų arešto bausmę; o už kiekvieno nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 3 dalyje, – 1 metų laisvės atėmimo bausmes. Apylinkės teismas L. Š. už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė 10 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu; už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apylinkės teismas L. Š. už kiekvieno nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrė 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 ir 2 punktais, 6 dalimi, 65 straipsniu, R. Š. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, 65 straipsniu, L. Š. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, L. Š. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams.
76. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. Š. bausmę už visas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į sunkinančią aplinkybę, kad jis dalį nusikalstamų veikų padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat teismas vertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padaryti 28 sunkūs, 2 apysunkiai ir 5 nesunkūs nusikaltimai; kaltės formą ir rūšį – nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia; į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų (siekiant neteisėtai praturtėti); į nusikalstamų veikų stadiją – nusikaltimai baigti; į kaltininko kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį – dalį nusikaltimų padarė, veikdamas bendrininkų grupe su L. Š. ir L. Š. ir jis buvo aktyviausias bendravykdytojas; į kaltinamojo asmenybę – R. Š. teisiamas pirmą kartą, duomenų apie naujai padarytas nusikalstamas veikas nėra, nedirba, teismo pripažintas bankrutavusiu. Teismas įvertino ir tai, jog nuteistajam konstatuotas psichikos sutrikimas, tačiau pagal 2012 m. rugsėjo 18-21 d. Teismo psichiatrijos aktą, jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę ir išvardintas aplinkybes, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmes, artimas BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytam laisvės apribojimo bausmės vidurkiui, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, – laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei šių straipsnių sankcijose nustatytas vidurkis, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, – arešto bausmę, artimą BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytam arešto bausmės vidurkiui. Taip pat teismas BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, 5 dalies 1 ir 2 punktų, 6 dalies, 65 straipsnio pagrindu pagrįstai šias bausmes subendrino apėmimo bei dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę 4 metų laisvės atėmimo bausmę. Todėl bausmės (BK 41 straipsnio 2 dalis) paskirčiai įgyvendinti, bausmės šiuo atveju griežtinti ar švelninti nereikia.
77. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. Š. bausmę už visas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į sunkinančią aplinkybę, kad ji nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat teismas vertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padaryti 1 sunkus ir 1 nesunkus nusikaltimai; kaltės formą ir rūšį – nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia; į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų (siekiant neteisėtai praturtėti); į nusikalstamų veikų stadiją – nusikaltimai baigti; į kaltininko kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį –nusikaltimus padarė, veikdama bendrininkų grupe su R. Š. ir jos vaidmuo nebuvo pirmaeilis; į kaltinamosios asmenybę – L. Š. teisiama pirmą kartą, duomenų apie naujai padarytas nusikalstamas veikas nėra, dirba pagal verslo liudijimą, teismo pripažinta bankrutavusia. Nors anksčiau konstatuota, kad skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas nepagrįstai L. Š. pripažino kalta dėl didelės vertės A. K. turto – 66 000 JAV dolerių, užvaldymo sukčiavimo būdu, todėl šioje dalyje ji išteisintina, tačiau veika dėl A. K. turto – 10 000 eurų, užvaldymo sukčiavimo būdu, yra įrodyta. O atsižvelgiant į neteisėtai pasisavinto turto dydį, kvalifikacija pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nagrinėjamu atveju nesikeičia. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistosios asmenybę ir išvardintas aplinkybes, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei šio straipsnio sankcijoje nustatytas vidurkis, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, – laisvės apribojimo bausmę, artimą BK 48 straipsnio 2 dalyje numatytam laisvės apribojimo bausmės vidurkiui. Taip pat teismas BK 63 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 5 dalies 2 punkto, 65 straipsnio pagrindu pagrįstai šias bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė galutinę 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Todėl bausmės (BK 41 straipsnio 2 dalis) paskirčiai įgyvendinti, bausmės šiuo atveju švelninti nereikia.
78. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. Š. bausmę už visas nusikalstamas veikas, atsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į sunkinančią aplinkybę, kad ji nusikalstamas veikas padarė veikdama bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat teismas vertino padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį – padaryti 2 sunkūs nusikaltimai; kaltės formą ir rūšį – nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia; į nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus – nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų (siekiant neteisėtai praturtėti); į nusikalstamų veikų stadiją – nusikaltimai baigti; į kaltininko kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį –nusikaltimus padarė, veikdama bendrininkų grupe su R. Š. ir jos vaidmuo nebuvo pirmaeilis; į kaltinamosios asmenybę – L. Š. teisiama pirmą kartą, duomenų apie naujai padarytas nusikalstamas veikas nėra, dirba, teismo pripažinta bankrutavusia. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nuteistosios asmenybę ir išvardintas aplinkybes, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei šio straipsnio sankcijoje nustatytas vidurkis. Taip pat teismas BK 63 straipsnio 1 dalies, 4 dalies, pagrindu pagrįstai šias bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu ir paskyrė galutinę 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Todėl bausmės (BK 41 straipsnio 2 dalis) paskirčiai įgyvendinti, bausmės šiuo atveju švelninti, kaip to prašo nuteistosios gynėja, nereikia.
79. Kita vertus, nukentėjusieji ir prokurorė apeliaciniuose skunduose kelia nuteistiesiems taikyto BK 75 straipsnio pagrįstumo klausimą.
80. BK 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota, teismas, priimdamas sprendimą dėl BK 75 straipsnio taikymo, turi vadovautis BK 41 ir 54 straipsnių nuostatomis, įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su kaltininko asmenybe. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą būtina vertinti: nusikalstamų veikų kiekį, pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus jos atlikimo, turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybes įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam būdingos antivisuomeninės nuostatos, yra polinkių daryti nusikalstamas veikas (LAT nutartys Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-362/2012). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino tai, kad R. Š. pripažintas kaltu dėl 28 sunkių, 2 apysunkių ir 5 nesunkių nusikaltimų padarymo, nusikalstamas veikas darė sistemingai, nusikalstamų veikų pobūdis yra tyčinis, savanaudiškas, dėl jų mąsto padaryta itin didelė turtinė žala. Be to, nuteistasis nepripažino savo kaltės dėl nurodytų nusikaltimų, nukentėjusiesiems neatlygino žalos ir nesistengė atlyginti bent jos dalį. Tokios aplinkybės nesudaro pagrindo manyti, jog šiuo atveju bausmės tikslai R. Š. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl nėra įstatyminio pagrindo jam taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatęs nuteistajam R. Š. bausmių rūšis ir parinkęs jų dydį, o taip pat subendrinęs paskirtąsias bausmes tarpusavyje, nepagrįstai taikė BK 75 straipsnį ir paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės.
81. Antra vertus, teisėjų kolegija sprendžia, kad L. Š. ir L. Š. asmenybes teigiamai charakterizuojančių duomenų visuma (jos anksčiau nėra teistos, dirba, nors padarė po dvi nusikalstamas veikas bendrininkų grupėje, tačiau jų vaidmuo nebuvo pirmaeilis, o nuo paskutinių nusikaltimų įvykdymo naujų nusikalstamų veikų nepadarė) sudaro pagrindą taikyti joms BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą atidėti. Tačiau apygardos teismas, įvertinęs tai, kad nuteistosios dėl nusikalstamų veikų savo kaltės nepripažino, nukentėjusiesiems neatlygino žalos ar bent jos dalį, sutinka su nukentėjusiųjų skundų argumentais, kad L. Š. tik BK 75 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto įpareigojimo – be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, paskyrimas nagrinėjamais atvejais nėra pakankamas bausmės tikslams pasiekti. Nuteistoji L. Š. skundžiamo nuosprendžio duomenimis gyvena Jungtinėje Karalystėje, todėl pastarajai skirtas įpareigojimas yra praradęs reikšmę ir jis pakeistinas. Atsižvelgiant į tai, Kauno apylinkės teismo nuosprendis keičiamas ir BK 75 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu nuteistosioms skiriamas įpareigojimas tęsti darbą bei skiriama BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turtinės žalos padarytos nukentėjusiesiems atlyginimas (BPK 328 str. 1, 2 p).
82. Dėl civilinių ieškinių.
83. Apeliaciniuose skunduose taip pat keliamas netinkamo civilinių ieškinių išsprendimo klausimas.
84. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam civilinį ieškinį.
85. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas: 1) atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką; 2) palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
86. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas civilinių ieškinių pagrįstumo klausimą, sumažino nukentėjusiojo K. Š. 951 429,60 litų (275 553,05 eurų) civilinį ieškinį ta dalimi, kurioje R. Š., L. Š. ir L. Š. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu; be to, sumažino nukentėjusiojo R. J. 49 788 litų (14 419,60 eurų) civilinį ieškinį ta dalimi, kurioje R. Š. atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu; be to, sumažino nukentėjusiojo L. D. 552 000 litų (159 870,20 eurų) civilinį ieškinį, atsižvelgęs į nukentėjusiojo paaiškinimus, kad nurodytas žalos dydis mažintinas 50 000 litų; be to, sumažino nukentėjusiojo R. P. 148 434 litų (42 989,45 eurų) civilinį ieškinį, atsižvelgęs į nukentėjusiojo paaiškinimus, kad nurodytas žalos dydis mažintinas 3150 eurų; be to, nukentėjusiojo A. J. U. 230 400 litų (66 728,45 eurų) civilinį ieškinį dalyje dėl 30 000 JAV dolerių paliko nenagrinėtu, įvertinęs tai, kad nebuvo pareikštas kaltinamas dėl A. J. U. 30 000 JAV dolerių užvaldymo sukčiavimo būdu; sumažino nukentėjusiojo V. K. 60 000 litų (17 377,20 eurų) civilinį ieškinį, atsižvelgęs į nukentėjusiojo paaiškinimus, kad R. Š. buvo perduota 59 000 litų. Nurodytos civilinių ieškinių mažinimo aplinkybės atitinka bylos medžiagą ir nepažeidžia aptartų BPK nuostatų, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atitinkamomis dalimis sumažino K. Š., R. J., L. D., R. P., A. J. U. ir V. K. civilinius ieškinius.
87. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nusikalstamomis veikomis padarytos turtinės žalos atlyginimo klausimą, visais atvejais laikėsi principo, kad reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti patenkintas toje apimtyje, kurioje ginčai yra išnagrinėti civilinio proceso tvarka bei priimti sprendimai Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat toje dalyje, dėl kurios yra priimtos Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartys dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. bankroto. Tačiau apygardos teismas ne su visais minėtais teismo vertinimai sutinka. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog civilinio proceso tvarka priimti teismų sprendimai, kuriais išspręstas  klausimas dėl finansinių reikalavimų, šių reikalavimu apimtimi neturi įtakos žalos dydžiui baudžiamojoje byloje, jei nėra duomenų, kad minėti reikalavimai įvykdyti taikos sutartimi (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-41-511/2017, Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-42-290/2016). Šiuo atveju apylinkės teismas civilinių ieškinių mažinimą (A. K., R. L., V. K., K. Š., L. D., R. B., A. R. S. atveju) arba atmetimą visa apimtimi (E. R., R. P. A. J. U. T. Š., A. J., A. G., N. S. atveju) grindė Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartimis dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. bankroto, nors šių nutarčių laikyti galutiniais procesiniais sprendimais dėl bankroto paskelbimo negalima. Iš Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutarčių, kuriose nagrinėti R. Š., L. Š. ir L. Š. prašymai leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Didžiosios Britanijos Aukščiausiojo Teisingumo teismo Bankroto bylų teismo 2011 m. vasario 16 d. nutartis, matyti, kad aptariamos nutartys pripažįstamos tik sprendimais dėl bankroto bylos iškėlimo, dėl kurių speciali pripažinimo kitoje valstybėje narėje procedūra neatliekama, todėl bylos pagal šiuos nuteistųjų prašymus nutrauktos. Be to, minėtose 2011 m. vasario 16 d. nutartyse dėl R. Š., L. Š. ir L. Š. bankroto nėra nurodyti kreditoriai ir kreditoriniai reikalavimai. Duomenys apie nuteistųjų atžvilgiu iškeltose bankroto bylose esančius skolininkus ir jų reikalavimus pateikti tik vėlesniuose pranešimuose apie bankroto procedūrą. Įsiteisėjusių procesinių sprendimų, kuriuose būtų patvirtinti galutiniai kreditoriai ir jų reikalavimai, byloje nėra. Taip pat nėra duomenų, kad kokie nors kreditoriniai reikalavimai būtų įvykdyti. Taigi, pirmosios instancijos teismo motyvas, kad jokiais teisės aktais negali būti priteisiama žala du kartus, nepagrįstas. Šiame kontekste atmestinas ir R. Š. gynėjo teiginys, kad nėra priežastinio ryšio tarp nukentėjusiesiems atsiradusios žalos ir R. Š. neteisėtų veiksmų, kadangi nukentėjusieji tinkamai nepasinaudojo savo teisėmis R. Š. atžvilgiu iškeltoje bankroto byloje ir nepatikslino savo finansinių reikalavimų arba iš viso jų nereiškė. Teisėjų kolegija pažymi, kad priešingai nei nurodo apeliantas, nukentėjusiųjų veiksmai – gavus pranešimus apie nuteistiesiems iškeltas bankroto bylas su kreditorių sąrašu ir konkrečiais įsiskolinimo dydžiais, nereiškė prieštaravimų dėl šių sumų dydžių, taip pat nepateikė savarankiškų kreditorinių reikalavimų – R. Š. atžvilgiu iškeltoje bankroto byloje, neturi esminės reikšmės, vertinant civilinių ieškinių pagrįstumą nagrinėjamoje byloje, kadangi šiuo atveju vertinami R. Š. veiksmų teisėtumas/neteisėtumas baudžiamosios teisės prasme, o ne nukentėjusiųjų. Perkelti kaltę nukentėjusiesiems, kurie nusikalstamų veiksmų neatliko, negalima. Taip pat nukentėjusiųjų teises civiliniame procese negalima sieti su nuteistojo padarytomis nusikalstamomis veikomis. Todėl apygardos teismas konstatuoja, kad nusikalstamais veiksmais nukentėjusiesiems padaryta materialinė žala turi būti atlyginta, o nukentėjusiųjų civilinių ieškinių mažinti ar juos atmesti visa apimtimi, remiantis kitų teismų priimtais procesiniais sprendimais, nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keičiamas. Kadangi ankstesnėje nuosprendžio dalyje konstatuota, kad L. Š. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis dėl A. K. turto – 66 000 JAV dolerių užvaldymo sukčiavimo būdu, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, nukentėjusiojo civilinis ieškinys jos atžvilgiu dalyje dėl 66 000 JAV dolerių atmetamas. Kadangi nukentėjusiųjų civiliniai ieškiniai įrodyti, ieškininiuose pareiškimuose ieškovai žalą prašė priteisti litais, o litai kaip mokėjimo ir atsiskaitymo priemonė nebegalioja nuo 2015 m. sausio 16 d., todėl priteistinos sumos eurais, o žala padaryta nusikalstamais veiksmais užvaldant užsienio valiutą-JAV doleriais, nustatoma pagal užsienio valiutų kursą, buvusį turto užvaldymo metu.
88. Taigi, įvertinus visas anksčiau nuosprendyje aptartas aplinkybes, teisėju kolegija konstatuoja, jog nustatyta, kad R. Š. ir L. Š. bendromis nusikalstamomis veikomis – sukčiavimais (BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalys), dėl kurių jie pripažinti kaltais, nukentėjusiajam A. K. padaryta 10 000 eurų turtinė žala, nukentėjusiajam A. J. – 3700 eurų turtinė žala; be to, R. Š. ir L. Š. bendromis nusikalstamomis veikomis nukentėjusiajam R. L. padaryta 136 894 eurų (472 668 litų) turtinė žala priteista civilinio proceso tvarka, o nukentėjusiajam A. R. S. – 50 000 eurų turtinė žala.
89. Taip pat, nuteistojo R. Š. nusikalstamomis veikomis padaryta turtinė žala: nukentėjusiajam A. K. 56896 eurų (66 000 JAV dolerių), nukentėjusiajam K. Š. – 249 772,93 eurų, nukentėjusiajam L. D. – 145 389,20 eurų (padarytos žalos 159 870,20 eurų dydis sumažintas nukentėjusiojo teigimu, kad dalis-50000 litų atlyginta), nukentėjusiajam E. R. – 50 000 eurų, nukentėjusiajam N. S. – 28 962 eurų (100 000 litų), nukentėjusiojo A. J. U. teises perėmusiai R. U. – 32 000 eurų (bendra suma pagal atskiras veikas dėl 15 000 eurų ir 17 000 eurų), nukentėjusiajam J. Š. – 10 000 eurų turtinė žala priteista, nukentėjusiajam A. R. S. – 150 000 eurų (bendra suma pagal atskiras veikas dėl 30 000 eurų, 80 000 eurų, 40 000 eurų), nukentėjusiajam G. T. – 16 000 eurų yra priteista civilinio proceso tvarka, nukentėjusiajam R. J. – 12 100 eurų (bendra suma pagal atskiras veikas dėl 2100 eurų ir 10 000 eurų) priteista, nukentėjusiajam A. J. – 13 522 eurų (bendra suma pagal atskiras veikas dėl 11 350 eurų ir 2 172 eurų (7500 litų)), nukentėjusiajam R. P. – 39 839,45 eurų (suma atsižvelgiant į nukentėjusiojo paaiškinimus, kad padarytos 42 989,45 eurų žalos dalį – 3150 eurų atlygino nuteistasis R. Š.), nukentėjusiajam A. G. – 15 031 eurų, nukentėjusiajam R. L. – 78 950 eurų (272 600 litų), nukentėjusiajam T. Š. – 6799,98 eurų, nukentėjusiajam V. K. – 17087,58 eurų (59 000 litų), nukentėjusiajam R. B. – 108 120,94 eurų (bendra suma pagal atskiras veikas dėl 30 000 eurų ir 78 120,94 eurų).