Civilinė byla Nr. 2S-552-345/2011

Procesinio sprendimo kategorijos:

122.3.; 122.4.; 122.5.

 (S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

 

2011 m. balandžio 5 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Tatjanos Žukauskienės,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratoriaus A. P. ir suinteresuoto asmens V. R. atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratoriaus A. P. prašymą dėl bylos atnaujinimo pagal UAB „Vadybos apskaita“ prašymą baigti hipoteką (žurnalo eilės Nr. M-2124) ir 2010-09-13 gautus papildomus dokumentus (žurnalo eilės Nr. M-2490).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,  

 

n u s t a t ė :

 

            R. M. užtikrindamas iki 2027-07-31 suteikto kredito grąžinimą pagal 2002-08-02 būsto pirkimo kreditavimo sutartį Nr. 2050218010266-07 hipotekos lakštu Nr. 01120020008376, 2002-08-08 įregistruotu Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyriuje, įkeitė AB Vilniaus bankui (pavadinimas pakeistas į AB SEB bankas) skolininkui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį daiktą – 91,18 kv.m. ploto trijų kambarių butą su rūsiu, unikalus Nr. 1096-0010-4010:0024, esantį (duomenys neskelbtini).

            Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2005-05-14 nutartimi R. M. prekybos namams „Tuktukas“ iškėlė bankroto bylą, administratoriumi paskyrė UAB „Vadybos apskaita“. Kauno apygardos teismas 2008-05-28 nutartimi iš minėtos bankrutavusios bendrovės administratoriaus pareigų atstatydino UAB „Vadybos apskaita“ ir administratoriumi paskyrė A. P..

            2005-09-20 bankrutavusios R. M. prekybos namų „Tuktukas“ kreditorių susirinkime kreditoriaus AB Turto bankas siūlymu buvo nuspręsta minėtą įkeistą butą parduoti varžytinėse. Skolininkas R. M. ir jo sutuoktinė D. M. nesutikdami su pardavimo kaina ir su tuo, kad R. M. savo turtu turi atsakyti už jo vardu įregistruotos minėtos bankrutavusios įmonės prievoles, kadangi hipotekos kreditorius nėra išreiškęs aiškaus sutikimo išieškoti iš hipoteka įkeisto turto, kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl įkeisto buto, unikalus Nr. 1096-0010-4010:0024, pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, buto 2006-01-27 varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Kauno apygardos teismas 2007-02-27 sprendimu ieškovų ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas 2010-07-26 nutartimi sprendimą paliko nepakeistą.

            2006-01-17 hipotekos skyriuje gavus kreditoriaus AB SEB banko prašymą neišregistruoti hipotekos minėtam butui, taip pat 2006-01-30 gavus suinteresuoto asmens (naujo buto savininko) V. R. ir 2006-02-02 gavus UAB „Vadybos apskaita“ prašymus baigti hipoteką, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2006-02-03 nutartimi Nr. 2-149/2006 R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – uždrausta Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui keisti įrašus R. M. nuosavybės teises į įkeistą butą, unikalus Nr. 1096-0010-4010:0024, iki bus išspręstas klausimas dėl 2005-09-20 kreditorių nutarimo, Vilniaus miesto pirmo apylinkės hipotekos skyriaus 2006-02-06 nutartimi Nr. K-61-51-57-K-119BN/2006 minėtų prašymų nagrinėjimas buvo sustabdytas.

            Ginčas dėl 2005-09-20 kreditorių nutarimo užbaigtas 2006-12-20 Kauno apygardos teismo nutartimi atmetus pareiškėjų R. M. ir AB SEB banko skundus dėl šio nutarimo pripažinimo negaliojančiu. Be to, Kauno apygardos teismas 2007-02-27 sprendimu panaikino laikinąsias apsaugos priemones įkeistam butui, unikalus Nr. 1096-0010-4010:0024, taikytas 2006-06-20 Kauno apygardos nutartimi Nr. 2-880-527/2006. Sprendimas įsiteisėjo 2010-07-26 (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2A-10/2010).

            2006-02-02 UAB „Vadybos apskaita“, bankroto administratorius A. P., 2006-01-30 suinteresuotas asmuo V. R. prašė išregistruoti hipoteką R. M. nuosavybės teise priklausiusiam butui su rūsiu, unikalus Nr. 1096-0010-4010:0024, esančiam  (duomenys neskelbtini), kadangi šis butas parduotas iš varžytinių.

            Hipotekos kreditorius AB SEB bankas nesutiko, kad būtų baigta hipoteka įkeistam turtui. 2006-01-17 prašyme nenuimti įkeitimo kreditorius nurodė, kad parduodant iš varžytinių įkeistą turtą nėra gautas šio kreditoriaus sutikimas kaip reikalauja 2001-07-03 Vyriausybės nutarimu Nr. 831 patvirtintos „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos“ 9.5 p., todėl kreditorius apskundė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui varžytynes. Be to, hipotekos kreditorius nebuvo įtrauktas į bankrutavusios R. M. prekybos namų „Tuktukas“ kreditorių sąrašą. R. M. tiksline paskolos sutartimi būstui įsigyti prisiimtus įsipareigojimus AB SEB bankui vykdo laiku, todėl bankas neturi pagrindo reikšti finansines pretenzijas R. M. ar R. M. įmonei „Tuktukas“ ir yra suinteresuotas už paskolą gauti palūkanas. Neatsižvelgiant į tai, įmonės bankroto administratorius 2006 m. įvykusiose varžytinėse pardavė įkeistą turtą.

            Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyrius 2010-09-15 nutartimi nutarė atnaujinti 2006-01-17 hipotekos skyriuje gauto kreditoriaus AB SEB Vilniaus banko prašymo Nr. 01.10.02-183 neišregistruoti hipotekos (žurnalo eilės Nr. K-61), taip pat 2006-01-30 gauto suinteresuoto asmens V. R. prašymo išregistruoti hipoteką (žurnalo eilės Nr. 51) ir 2006-02-02 gauto UAB „Vadybos apskaita” prašymo baigti hipoteką (žurnalo eilės Nr. 57) nagrinėjimą; atmetė suinteresuotų asmenų V. R., UAB „Vadybos apskaita“ bei iš šios bendrovės perėmusio R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto administratoriaus pareigas A. P. prašymus baigti hipoteką įkeistam butui, unikalus Nr. 1096-0010-4010:0024; tenkino hipotekos kreditoriaus AB SEB Vilniaus banko prašymą Nr. 01.10.02-183 neišregistruoti hipotekos įkeistam butui, unikalus Nr. 1096-0010-4010:0024.

            Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad išnykus aplinkybėms, dėl kurių prašymų neišregistruoti hipotekos butui ir prašymų baigti hipoteką nagrinėjimas buvo sustabdytas, šių prašymų nagrinėjimas atnaujintinas. Nurodė, kad priverstinis įkeisto turto realizavimas nesuteikia pagrindo baigti hipoteką ar įkeitimą, kadangi priverstinis įkeisto daikto realizavimas tik hipotekos kreditoriaus prašymu išlaisvina jį nuo visų hipotekų. Pardavus varžytinėse įkeistą turtą, už jį gauta 410 000 Lt. Nenustatė, kad hipotekos kreditoriui, pardavus įkeistą turtą, būtų buvusi perduota bent dalis lėšų, gautų už parduotą turtą. Be to, kad hipotekos kreditorius nebuvo įtrauktas į bankrutavusios R. M. prekybos namų „Tuktukas“ kreditorių sąrašą, sutinkamai su Įmonių bankroto įst. 34 str. nuostata, hipoteka užtikrinti reikalavimai turėjo būti patenkinti pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Hipotekos skyrius neturi žinių, kaip galutinai buvo išspręstas AB SEB banko skundas dėl varžytynių, tačiau kadangi kreditorius nesutiko, kad būtų išieškoma iš hipoteka įkeisto turto, iš šio turto negalėjo būti išieškoma. Nenustatyta nei vieno įstatymuose numatyto hipotekos pasibaigimo pagrindo.

            Bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratorius A. P. pateikė atskirąjį skundą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Įmonių bankroto įst. 1 str., 33 str. Nuostatas. Teismas turėjo priimti nutartį prašymo nagrinėjimą vėl sustabdyti, kadangi R. M. apskundė Lietuvos apeliacinio teismo nutartį Nr. 2A-10/2010 kasaciniam teismui, o šis priėmė nutartį sustabdyti žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų vykdymą. Teismas neteisingai taikė Įmonių bankroto įst. 34 str., kadangi hipotekos kreditoriui AB SEB bankui atsisakius pareikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, jis liko nepatvirtintas, todėl administratorius neturi teisės tenkinti šio kreditoriaus reikalavimo, o lėšas, gautas už įkeistą turtą, atskaitęs bankroto administravimui reikalingą sumą, privalo padalinti visiems kitiems kreditoriams.

            Suinteresuotas asmuo V. R. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipoteko skyriaus 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: suinteresuotų asmenų V. R., UAB „Vadybos apskaita“ bei iš šios bendrovės perėmusio R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto administratoriaus pareigas A. P. prašymus baigti hipoteką įkeistam butui patenkinti; hipotekos kreditoriaus AB SEB Vilniaus bankas prašymą Nr. 01.10.02-183 neišregistruoti hipotekos įkeistam butui atmesti; priteisti iš AB SEB bankas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal Įmonių bankroto įst. 33 str. 1 d. 2 p. nepriklausomai nuo to, ar hipotekos kreditorius pateikė bankroto byloje kreditorinį reikalavimą, hipoteka įkeistas turtas turi būti parduodamas. Nepagrįsti nutarties argumentai, jog kreditoriui nesutikus, kad būtų išieškoma iš hipoteka įkeisto turto, iš šio turto negalėjo būti išieškoma. Teismas nepagrįstai taiko CPK 746 str. 3 d., nes turtas buvo parduodamas bankroto procedūroje, kur visų pirma taikomas įmonių bankroto įstatymas, o paskui CPK nuostatos. Šie argumentai prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (2007-11-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-508/2007, 2009-06-29 nutartis c.b. Nr. 3K-7-259/2009). Pagal Įmonių bankroto įst. 33 str. sutikimo hipotekos kreditoriaus, parduodant turtą iš varžytinių, nereikia. Pagal Įmonių bankroto įst. 21 str. asmuo, turintis kreditorinį reikalavimą, automatiškai bankroto byloje kreditoriumi netampa, nes pats kreditorius turi išreikšti savo valią aktyviais veiksmai, t.y. perduoti reikalavimus ir juos pagrindžiančius dokumentus. AB SEB bankas žinodamas apie bankroto bylą ir nepareikšdamas kreditorinio reikalavimo bei žinodamas, kad tokie reikalavimai turi būti pareikšti, atsisakė savo reikalavimo ir jo patenkinimo iš hipoteka įkeisto turto. AB SEB bankas savo veikloje užsiiman būtent paskolomis ir įkeitimais, hipoteka, todėl privalėjo žinoti, kad turi savo reikalavimus pareikšti Įmonių bankroto įst. nustatyta tvarka. AB SEB bankas piktnaudžiauja savo teisėmis ir elgiasi nesąžiningai.

            Hipotekos kreditorius AB SEB bankas atsiliepimu į bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratorius A. P. atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, jog skolininkas savo prievoles bankui vykdė, o prievolių įvykdymo terminas nebuvo pasibaigęs, bankas nesutiko prisijungti prie kitų kreditorių inicijuoto skolų išieškojimo iš bankui įkeisto turto vertės. Bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratorius banko, kaip hipotekos kreditoriaus, nesutikimo neginčijo įstatymų nustatyta tvarka, bankui įkeistą turtą pardavė iš varžytinių. Bankas nėra įmonės „Tuktukas“ kreditorius. Laiko, kad įkeisto turto pardavimas nesant hipotekos kreditoriaus sutikimo pažeidžia CPK 746 str. 3 d. Buvo pažeistas Įmonių bankroto įst. 34 str.

            Hipotekos kreditorius AB SEB bankas atsiliepimu į suinteresuoto asmens V. R. atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti tuo pačiu pagrindu kaip ir bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratorius A. P. atskirąjį skundą.

            Suinteresuotas asmuo R. M. atsiliepimu į atskiruosius skundus prašo skundus atmesti. Nurodo, kad šioje byloje Įmonių bankroto įstatymo normos nėra taikytinos, nes jos nereglamentuoja hipotekos pasibaigimo pagrindų. V. R. atskirajame skunde pateikta Įmonių bankroto įst. 33 str. interpretacija neatitinka įstatymų leidėjo nustatyto reguliavimo. Varžytinių metu galiojusi Įmonių bankroto įstatymo 33 str. redakcija nenumatė, kad Vyriausybės nustatyta tvarka gali būti parduodamas individualios įmonės savininko turtas (buvo daroma nuoroda tik į pačios įmonės turtą). Nesant jokių Įmonių bankroto įstatymo normų dėl bankrutuojančios ar bankrutavusios neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko turto pardavimo, teismas teisingai taikė CPK ir CK normas.  A. P., parduodamas R. M. ir D. M. gynamąjį būstą iš varžytinių bei reikalaudamas išregistruoti hipoteką sutuoktinių turtui, veikė taip, kaip įstatymas nenumato ir viršijo savo įgaliojimus.  V. R. minima kasacinio teismo praktika šioje byloje reikšmės neturi, nes atskirajame skunde minimos teismo nutartys priimtos bylose, kurių faktinės aplinkybės skiriasi. Nepagrįsta ir prieštaringa V. R. pozicija, kad teismas turi užtikrinti tik dalinį Įmonių bankroto įstattymo 35 str. normos laikymąsi, ignoruojant administratoriaus pareigą atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi. Ginčas vyksta ne dėl turto pardavimo iš varžytinių, o dėl hipotekos išregistravimo. Iki 2008-07-01 Įmonių bankroto įst. 33 str. 5 d. visiškai nebuvo užsimenama apie bankrutuojančios įmonės savininko turto pardavimą. Administratoriaus pareiga atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi kyla ne iš Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 5 d., o iš 34 str. CPK 746 str. 3 d. įtvirtinta imperatyvi norma, kuri prioritetine tvarka gina hipotekos kreditoriaus interesus. AB SEB bankas neturi ekonominio intereso nutraukti paskolos santykius su R. M.. Joks įstatymas neįpareigoja banką prieš savo valią nutraukti sutarties pagrindu atsiradusius teisinius santykius, tuo labiau jie negali pasibaigti asmenų, kurie nėra sandorių šalimis, reikalavimu. V. R. atstovė bei A. P. elgiasi nesąžiningai. V. R. atstovė sąmoningai klaidina teismą teigdama, kad Kauno apygardos teismo 2006-12-20 nutartimi galutinai buvo išspręstas klausimas dėl R. M. ir D. M. gyvenamojo būsto varžytinių, o A. P. nepateikė Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 5 d. numatyto dokumento – kreditorių susirinkimo patvirtintų administravimo išlaidų sąmatos. A. P. neperėmė kreditoriui AB SEB bankas įkeisto turto ir jo neadministravo, todėl administratorius iš negalėjo atlikti veiksmų, susijusių su šio turto teisinio režimo pakeitimu. Šioje situacijoje taikytinas CK 4.197 str.

Suinteresuotas asmuo R. M. pateikė prašymą, kuriuo prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, kad būtų išaiškinta, ar 2001-07-03 Vyriausybės nutarimu Nr. 831 patvirtintos „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašas“ 3 p. neprieštarauja LR Konstitucijai, CPK ir CK normoms, ar Įmonių bankroto įst. 33 str. 1 ir 3 d. neprieštarauja Konstitucijai, jeigu apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, kad parduodant pareiškėjo turtą turėjo būti taikomas aprašas ir hipoteka turi būti išregistruota.

        Atskirieji skundai atmestini.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojmo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str.). Šios daiktinės teisės būdingi bruožai yra jos absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą, kol ji baigiama įstatymų numatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad hipotekos institutą sudarančios materialiosios teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį prieš kitus kreditorius siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, o tokią specifinę šio kreditoriaus padėtį užtikrina ir hipotekos instituto esmę įtvirtina specialiosios proceso teisės – CPK XXXVI skyriaus – normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Hansabankas“ v. Z. B., bylos Nr. 3K-3-12/2005; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010; kt.). Hipotekos pabaigos pagrindai yra numatyti CK 4.197 str. Šio straipsnio 2 d. 1 p. numatyta, kad įkeisto daikto savininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Pagal CPK 565 str. 1 d. skolininkas gali raštu reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra CK 4.197 str. nurodyti hipotekos pabaigos pagrindai. Remiantis CPK 562 str. juridinis pagrindas hipotekos teisėjui priimti nutartį baigti hipoteką yra turto pardavimo akto arba administratoriaus veiklos ataskaitos, patvirtinančios, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimai patenkinti iš įkeisto turto gautų pajamų. Minėtos teisės aktų nuostatos suponuoja išvadą, jog pagrindas baigti hipoteką atsiranda tik tuo atveju, jeigu su hipotekos kreditoriumi yra atsiskaitoma būtent iš įkeisto turto gautų pajamų.

Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2005-05-14 nutartimi R. M. prekybos namams „Tuktukas“ iškėlė bankroto bylą. 2005-09-20 bankrutavusios R. M. prekybos namų „Tuktukas“ kreditorių susirinkime kreditoriaus AB Turto bankas siūlymu buvo nuspręsta hipotekos lakštu Nr. 01120020008376 AB Vilniaus bankas (pavadinimas pakeistas į AB SEB bankas) įkeistą R. M. priklausantį butą parduoti varžytinėse. 2006-01-27 varžytinėse minėtas įkeistas butas buvo parduotas V. R.. UAB „Vadybos apskaita“, bankroto administratorius A. P., suinteresuotas asmuo V. R. prašė išregistruoti hipoteką R. M. nuosavybės teise priklausiusiam butui, kadangi šis butas parduotas iš varžytinių. Hipotekos kreditorius AB SEB bankas nesutiko, kad būtų baigta hipoteka įkeistam turtui.

Apeliantas bankrutavusios įmonės R. M. prekybos namai „Tuktukas“ bankroto administratorius A. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė Įmonių bankroto įst. 34 str., kadangi hipotekos kreditorius AB SEB bankas atsisakė pareikšti kreditorinį reikalavimą bankroto byloje. Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 (Valstybės žinios, 2001-07-07, Nr. 58-2090) patvirtintame Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo 25 p. buvo numatyta, kad hipotekos teisėjas, gavęs varžytynių aktą, per 3 darbo dienas nuo šio akto gavimo priima nutartį baigti hipoteką. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad šios nuostatos aiškintinos sistemiškai su Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 7 p., 33 str. 3 d. bei 34 str., CK 1.3 str. 2 d., 4.197 str., CPK 562 ir 565 str. nuostatomis. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad šių normų analizė leidžia daryti išvadą, jog hipotekos teisėjas priima nutartį baigti hipoteką gavęs varžytynių aktą ir įsitikinęs, kad per varžytynes gautos lėšos už parduotą turtą yra perduotos hipoteka užtikrintiems kreditoriaus reikalavimams padengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutavusi UAB „Strauja“ v. UAB „Valeksa“, bylos Nr. 3K-3-223/2006). Byloje nustatyta, kad per 2006-01-27 įvykusias varžytines gautos lėšos už parduotą butą nebuvo perduotos hipotekos kreditoriaus AB SEB bankas reikalavimams patenkinti. Būtent lėšų už parduotą įkeistą turtą nepervedimas hipotekos kreditoriui sudaro prielaidas teigti, jog įstatymuose numatyti hipotekos pabaigos pagrindai neatsirado, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog priverstinis įkeisto turto realizavimas nesuteikia pagrindo baigti hipoteką.

Apeliantai A. P. ir V. R. mano, jog AB SEB bankas nepareikšdamas kreditorinio reikalavimo bei žinodamas, kad tokie reikalavimai turi būti pareikšti, atsisakė savo reikalavimo ir jo patenkinimo iš hipoteka įkeisto turto. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai bankroto byla iškeliama individualiai (personalinei) įmonei, kuri yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tai visi kreditoriai savo finansinius reikalavimus turi pareikšti Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka nepriklausomai nuo to, su kuo – įmone ar jos savininku (savininkais), kaip privačiu fiziniu asmeniu (privačiais fiziniais asmenimis) – buvo sudarytas sandoris, iš kurio kyla kreditoriaus reikalavimas. Šią išvadą, be kita ko, lemia individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „NORD/LB Lietuva“ v. R. K., bylos Nr. 3K-3-428/2006). Kasacinis teismas taip pat savo teisminėje praktikoje yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai kreditoriai, kurių reikalavimai yra kilę iš sandorių, sudarytų ne su individualia įmone, o su jos savininku, kaip privačiu fiziniu asmeniu, nepareiškia finansinių reikalavimų bankroto byloje, nereiškia, kad jų reikalavimo teisės skolininkui pasibaigia. Teisės aktuose nenustatyta, kad individualios įmonės dalyvių (savininkų), kaip fizinių asmenų kreditoriai, nepareiškę finansinių reikalavimų bankroto byloje, netenka reikalavimo teisės ir hipoteka jiems garantuojamos apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal bankrutavusios A. K. įmonės administratoriaus V. P. prašymą, bylos Nr. 3K-3-372/2009). Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, sprendžia, kad nenustačius CK 4.197 str. įtvirtintų hipotekos pabaigos pagrindų, Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyrius pagrįstai atsisakė tenkinti prašymus dėl hipotekos pabaigos nustatymo.

Apeliantas A. P. atskirajame skunde papildomai nurodo, jog teismas turėjo priimti nutartį prašymo nagrinėjimą sustabdyti, kadangi R. M. apskundė Lietuvos apeliacinio teismo nutartį Nr. 2A-10/2010 kasaciniam teismui, o šis priėmė nutartį sustabdyti žemesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų vykdymą. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad apelianto nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2010, buvo palikta nepakeista. CPK 328 str. įtvirtinta, jog iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinami vien formaliais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas turėjo svarstyti prašymus atidėti nagrinėjimą iki bus baigtas Lietuvos apeliacinio teismo nutarties Nr. 2A-10/2010 nagrinėjimas kasacinės instancijos teisme, tačiau minėtų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog šis procesinių teisės normų pažeidimas neįtakoja skundžiamos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-560/2008; kt.). Šios bylos faktinė situacija skiriasi nuo bylų, kuriose buvo priimtos apelianto V. R. minimos kasacinio teismo nutartys (2007-11-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-508/2007, 2009-06-29 nutartis c.b. Nr. 3K-7-259/2009, todėl šioje byloje remtis minėtose nutartyse pateiktais teisės išaiškinimais nėra pagrindo.

CPK 3 str. 3 d. numato teismo teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą, iškeliant teisės akto konstitucingumo problemą. Išaiškintina, kad teismas kreipiasi į Konstitucinį teismą, kai jam taikant atitinkamas teisės normas kyla pagrįsta abejonė dėl jų konstitucingumo. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėjantis bylą, savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šalys pateikė atitinkamus argumentus, ar ne. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog suinteresuoto asmens R. M. prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą minimas Įmonių bankroto įstatymas bei 2001-07-03 Vyriausybės nutarimu Nr. 831 patvirtintas „Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašas“ bylose dėl hipotekos teisinių santykių nėra taikomi, nemato pagrindo tenkinti R. M. prašymo bei kreiptis į Konstitucinį teismą dėl minėtų teisės aktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas faktines bylos aplinkybes, teisingai jas įvertino, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos tokios kategorijos bylose, tinkamai taikė bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimą nustatančias procesines teisės normas. Atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti skundžiamą teismo nutartį (CPK 337 str. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu,

 

nutarė:

 

Vilniaus miesto pirmo apylinkės teismo hipotekos skyriaus 2010 m. rugsėjo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

 

Kolegijos pirmininkas                                                                            Henrichas Jaglinskis

           

Kolegijos teisėjos                                                                                 Rasa Gudžiūnienė

 

Tatjana Žukauskienė