Civilinė byla Nr. 2-1318-230/2015

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01112-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 44.2.4.1.; 44.2.2.; 44.2.3.; 44.2.4; 126.8.; 116.1.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 29 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėja Nijolia Indreikienė,  

sekretoriaujant Jolantai Banevičiūtei,

dalyvaujant ieškovui D. R.,

atsakovės UAB „Bankrotų administravimo grupė“ atstovui ir trečiajam asmeniui A. G.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Bankrotų administravimo grupė“, trečiajam asmeniui A. G. dėl žalos atlyginimo.

Teisėja, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

Ieškovas D. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovės UAB „Bankrotų administravimo grupė“ 179 797 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovas nurodo, jog 2007 m. vasario 26 d. AB Parex Bankas (šiuo metu – Citadele bankas) ir D. R. IĮ sudarė Kreditavimo sutartį, kuria bankas įsipareigojo suteikti 1 158 000 Lt dydžio kreditą. Sutarties įvykdymas buvo užtikrintas hipoteka – skolininkui priklausančiu nekilnojamuoju turtu: žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir nebaigtu statyti pastatu – gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini). 2008 m. kovo 20 d. D. R. IĮ buvo pertvarkyta į UAB „Darom LT“ ir 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu direktoriumi paskirtas D. R.. Pagal 2010 m. liepos 31 d. Kreditų portfelio perleidimo sutartį AB Parex bankas savo reikalavimo teises, kylančias iš minėtos Kreditavimo sutarties, perleido Latvijos bankui AS Parex bankas, kuris nuo 2012 m. gegužės 10 d. pakeitė pavadinimą į AS „Reverta“. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi iškėlė UAB „Darom LT“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi buvo paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“, o A. G. buvo įgaliotas ją atstovauti. Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi patvirtino UAB „Darom LT“ kreditorių sąrašą, kuriame buvo du kreditoriai: AS „Reverta“, turinti reikalavimo teisę į 894 932,78 Lt skolą, bei antstolis R. V., turintis reikalavimo teisę į 2 481,56 Lt skolą. 2010 m. balandžio 2 d. UAB „Darom LT“ sudarė paskolos sutartį su ieškovu, kuria ieškovas įsipareigojo suteikti įmonei 179 797 Lt dydžio paskolą, o UAB „Darom LT“ įsipareigojo grąžinti paskolą su dešimties procentų metinėmis palūkanomis. Paskolos suteikimo faktą patvirtina minėta šalių sudaryta rašytinė paskolos sutartis bei UAB „Darom LT“ banko sąskaitos išrašas, kuris įrodo, kad D. R. reguliariai pervesdavo pinigines lėšas į įmonės sąskaitą, suteikdamas paskolą dalimis. Be to, 2012 m. UAB „Darom LT“ finansinės veiklos ataskaitoje ieškovas, kaip ir AS „Reverta“, buvo nurodomas kaip įmonės kreditorius, turintis reikalavimo teisę į įmonės įsiskolinimą. Tačiau atsakovė į nurodytas aplinkybes neatsižvelgė ir piktybiškai vengė įtraukti ieškovą į kreditorių sąrašą. Tokiu būdu ieškovas prarado reikalavimo teisę į įmonės skolą ir patyrė 179 797 Lt dydžio nuostolius. Ieškovas ne kartą bandė susisiekti su bankroto administratoriumi tiek telefonu, tiek paštu dėl jo įtraukimo į kreditorių sąrašą, tačiau negavo jokio bankroto administratoriaus motyvuoto atsakymo ir nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą. Nurodo, kad ieškovas tam, kad suteiktų paskolą UAB „Darom LT“, paėmė paskolą iš trečiojo asmens, kuris jam šiuo metu yra pareiškęs ieškinį ginčo teisenos tvarka. Dėl neteisėtų bankroto administratoriaus veiksmų ieškovas negali įgyvendinti savo teisės į UAB „Darom LT“ skolą ir atitinkamai neturi galimybės įvykdyti prievolės paskolą suteikusiam asmeniui. Šiuo atveju neteisėti atsakovės veiksmai pasireiškė neveikimu, konkrečiai tuo, kad nors ji ir žinojo arba turėjo žinoti, kad ieškovas yra bankrutavusios įmonės kreditorius ir turi reikalavimo teisę į įmonės skolą, tačiau vis tiek neįtraukė jo į kreditorių sąrašą, nors privalėjo tai padaryti, tai yra neįvykdė savo pareigos. Atsakovė turėjo visą dokumentaciją, susijusią su įmonės veikla, įskaitant ir finansinę dokumentaciją, ji žinojo ir turėjo žinoti, kad ieškovas turi reikalavimo teisę, tačiau ignoravo šią aplinkybę. Be to, į raginimus įtraukti ieškovą į kreditorių sąrašą atsakovė nereagavo. Žala šiuo atveju pasireiškė tuo, kad ieškovas dėl neteisėtų atsakovės veiksmų prarado galimybę atgauti jam teisėtai priklausančias pinigines lėšas, kurias jis pagrįstai tikėjosi atgauti, kad galėtų panaudoti jas savo prievolės trečiajam asmeniui įvykdymui. Tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, kadangi būtent dėl to, kad atsakovė neįtraukė ieškovo į kreditorių sąrašą, pastarasis prarado galimybę atgauti jam teisėtai priklausančias pinigines lėšas ir negali atsiskaityti su kreditoriumi.

Atsakovė UAB „Bankrotų administravimo grupė“ atsiliepimu į ieškovo ieškinį prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo, jog trečiasis asmuo, vykdydamas teismo įpareigojimus atsakovės internetinėje svetainėje www.bagrupe.lt paskelbė, kad kreditoriniai reikalavimai UAB „Darom LT“ bankroto byloje gali būti pareiškiami iki 2013-06-28, adresu (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš atsakovės turimo 2013-06-25 prašymo Kauno apygardos teismui dėl UAB „Darom LT“ kreditorinių reikalavimų sąrašo tvirtinimo, iki šios datos buvo pareikšti du kreditoriniai reikalavimai – 2013-06-07 AS „Reverta“ pareiškė kreditorinį reikalavimą 894 932,78 Lt sumai, o 2013-06-13 antstolis R. V. pareiškė kreditorinį reikalavimą 2 481,56 Lt sumai. Trečiasis asmuo, susipažinęs su šių kreditorių finansiniais reikalavimais ir išanalizavęs juos pagrindžiančius dokumentus, kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl jų patvirtinimo. Ieškovui, kaip ir minėtiems dviems kreditoriams, buvo sudarytos vienodos galimybės sužinoti šią informaciją. Juolab ieškovui, kaip buvusiam įmonės vadovui, kyla didesnė atidumo ir rūpestingumo pareiga domėtis bankroto proceso eiga ir sąžiningai bei apdairiai įgyvendinti įstatymų nuostatas bei teismų įpareigojimus. Ieškovas nustatytu laikotarpiu atsakovei nepateikė kreditorinio reikalavimo su jį pagrindžiančiais dokumentais, savarankiškai nesikreipė į teismą, kaip tai numato ĮBĮ, neskundė bankroto administratoriaus veiksmų ar neveikimo. Atsakovei yra nesuprantama ieškovo pozicija, kad bankroto administratorius privalo pats ieškoti galimų įmonės kreditorių, prašyti jų pateikti dokumentus, pagrindžiančius jų kreditorinius reikalavimus. Pažymi, kad iškėlus bankroto bylą ieškovas atsakovei neperdavė jokių įmonės dokumentų, tarp jų ir pateikiamų kartu su šiuo ieškiniu, todėl apie jokias sutartis, sudarytas tarp ieškovo ir bendrovės, ji neturėjo objektyvių galimybių žinoti ir patikrinti jų teisėtumo. Ieškovas savo kreditorinį reikalavimą ieškinyje grindžia 2010-04-02 tarp jo ir UAB „Darom LT“ sudaryta paskolos sutartimi. Paskolos sutarties įvykdymą jis grindžia prie ieškinio pridėtais UAB „Darom LT“ banko sąskaitos išrašais, tačiau šis išrašas yra 2007-03-01–2010-03-13 laikotarpio, t. y. iki minėto sandorio sudarymo. Šiame išraše nėra duomenų, kad minėto dydžio paskola būtų suteikta iki sutarties sudarymo. Tai reiškia, kad ieškovas nėra pateikęs jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ši paskolos sutartis buvo realiai įvykdyta, t. y. kad ieškovas būtų sumokėjęs 179 797 Lt dydžio sumą UAB „Darom LT“. Vien tik rašytinės paskolos sutarties sudarymas nereiškia, kad paskolos sutartis yra įvykdyta, esminę reikšmę turi paskolos sutartimi sulygto objekto perdavimas kitai sutarties šaliai. Ieškovas savo kreditorinį reikalavimą taip pat grindžia 2013-04-04 sutrumpintu aiškinamuoju 2012 m. finansinių ataskaitų raštu, kuriame nurodyti įmonės įsipareigojimai, tarp jų ir ieškovui, kaip įmonės akcininkui – 243 016,47 Lt sumai, tačiau vien tokio dokumento egzistavimas nesuponuoja neginčijamos ieškovo teisės į šią sumą. Būtent ieškovas, pateikdamas prašymą atsakovei dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, turėjo pateikti dokumentus, pagrindžiančius šią sumą, tačiau šios pareigos neįgyvendino. Be to, ieškovas prie ieškinio neprideda jokių įrodymų, kurie patvirtintų kreipimosi į bankroto administratorių dėl kreditorinio reikalavimo UAB „Darom LT“ bankroto byloje patvirtinimo fakto, todėl tai patvirtina, kad ieškovas nesilaikė įstatymų nuostatų bei teismo įpareigojimų, o šiuo ieškiniu nepagrįstai reikalauja žalos atlyginimo. Todėl atsakovės veiksmuose nebuvo jokių neteisėtų veiksmų ar neveikimo, įgyvendindama teismo nurodymus ji vykdė visas bankroto procedūras, vadovaudamasi LR ĮBĮ nuostatomis, o neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų, civilinės atsakomybės institutas negali būti taikomas. Be to, net ir ieškovui tinkamai pateikus reikalavimą akivaizdu, kad jo reikalavimas priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos nebūtų patenkintas net iš dalies. Visos gautos pardavus varžytynėse UAB „Darom LT“ turtą lėšos buvo panaudotos pirmos eilės kreditoriui  –  AS „Reverta“, todėl ieškovo reikalavimo patenkinimui nebebūtų likę lėšų.

Trečiasis asmuo A. G. atsiliepimu į ieškovo ieškinį prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodo, jog būdamas atsakovės įgaliotu asmeniu, vykdžiusiu bankroto procedūras, susijusias su BUAB „Darom LT“, palaiko atsakovės poziciją, išdėstytą atsiliepime į ieškovo ieškinį.

Ieškovas D. R. prašo ieškinį patenkinti, paaiškino, kad ir žodžiu, ir raštu kreipėsi į administratorių dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą, prašyme iškelti bankroto bylą taip pat buvo nurodęs kreditorius, tame tarpe ir save. Mano, kad visa reikalavimo suma galėjo būti patenkinta, tačiau buvo netinkamai vykdytos varžytynės. Kadangi dokumentų perdavimo metu ieškovas buvo išvykęs, dalį dokumentų atsakovei perdavė jo motina, taip pat ir paskolos sutartį. Apie būtinybę pareikšti reikalavimą jam buvo pasakyta dar prieš jam išvykstant į Norvegiją. Bandė rašyti prašymą, bet nesuspėjo, bandė skųsti sprendimą dėl įmonės pabaigos, bet nepavyko.

Atsakovės atstovas ir trečiasis asmuo A. G. prašo ieškinį atmesti. Paaiškino, kad iškėlus bankroto bylą dokumentai nebuvo perduoti, kadangi ieškovas tuo metu buvo užsienyje. Iš buhalterinių dokumentų nebuvo įmanoma nustatyti kreditorius, o reikalavimus pareiškė tik du kreditoriai. Ieškovui buvo paaiškinta, kad turi būti pateikti duomenis pagrindžiantys įrodymai, be to, ieškovas buvo informuojamas apie bankroto eigą, taip pat apie varžytines. Jei ieškovas ir būtų buvęs įtrauktas į kreditorių sąrašą, jis būtų trečios eilės kreditoriumi, o visas turtas buvo įkeistas bankui, kurio reikalavimas, pardavus turtą, taip pat pilna apimtimi nebuvo patenkintas. Be to, paskolos sutartis vertintina kritiškai, kadangi mokėjimai atlikti dar iki sutarties sudarymo. Ieškovas taip pat galėjo ginčyti varžytines, skųsti sprendimą dėl įmonės pabaigos, bet neskundė.

Ieškinys atmestinas. Nustatyta, kad Kauno apygardos tesimo 2013 m. gegužės 8 d. nutartimi UAB „Darom LT“ buvo iškelta bankroto bylą, administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“ (b. l. 46–48, 124–126). Įgaliojimas atstovauti administratorių buvo išduotas trečiajam asmeniui A. G. (b. l. 49). UAB „Darom LT“ vienintelio akcininko D. R. 2008 m. balandžio 21 d. sprendimu direktoriumi buvo paskirtas ieškovas D. R. (b. l. 29), kuris 2013-04-09 ieškinio pareiškimu kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Darom Lt“ (bankroto bylos Nr. B2-730-221/2013 b. l. 4–7). Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių sąrašas ir patvirtintas hipoteka užtikrintas kreditorės AS Reverta reikalavimas 894 932, 78 Lt sumai ir trečios eilės kreditoriaus antstolio R. V. reikalavimas 2 481,56 Lt sumai (bankroto bylos b. l. 123). Kauno apygardos tesimo 2013 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi UAB „Darom LT“ buvo pripažinta bankrutavusia ir šia nutartimi patvirtinti tų pačių kreditorių (AS Reverta ir antstolio R. V.) reikalavimai (bankroto bylos b. l. 152, civ. bylos b. l. 130). Pardavus įkeistą turtą ir iš dalies patenkinus kreditorės AS Reverta reikalavimą, Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartimi buvo patvirtintas patikslintas kreditorės AS Reverta reikalavimas 592 162,78 Lt sumai (bankroto bylos b. l. 164, civ. bylos b. l. 131). Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimu UAB „Darom LT“ buvo pripažinta pabaigusia veiklą, šią bendrovę likvidavus dėl bankroto (bankroto bylos b. l. 173–174 civ. bylos b. l. 121–122), nutartis įsiteisėjusi. Priimant teismo sprendimą administratoriaus pateiktas likvidacinis balansas ir paaiškinamasis raštas prie jo (bankroto bylos b. l. 167–170) patvirtina, kad buvo tik iš dalies patenkintas hipotekos kreditoriaus finansinis reikalavimas ir padengtos administravimo išlaidos, nepatenkintų reikalavimų suma liko 594 644,34 Lt. VĮ Registrų cento Kauno filialo pažyma patvirtina, kad UAB „Darom LT“ yra išregistruota bankrutavus (b. l. 123).

           Ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės – UAB „Darom LT“ administratorės žalą, jam atsiradusią neįtraukus ieškovo į kreditorių sąrašą ir nepatvirtinus jo reikalavimo. Ieškovas teigia, kad jis 2010-04-02 suteikė 179 797 Lt dydžio paskolą UAB „Darom LT“ ir šiai aplinkybei patvirtinti pateikė sutarties nuorašą (b. l. 51) ir sąskaitos duomenis nuo 2007-03-31 iki 2010-03-13, jo nuomone, patvirtinančius paskolos suteikimo faktą (b. l. 52–101). Grįsdamas ieškinį ieškovas nurodo, kad administratorius nevykdė įstatyme numatytų pareigų ir nesilaikė jam nustatytų veiklos principų, dėl ko ieškovas buvo neįtrauktas į kreditorių sąrašą ir jam buvo padaryta žala, kadangi jis prarado galimybę atgauti savo lėšas. Tokiu būdu reiškiamas reikalavimas dėl administratoriaus padarytos žalos.    

             LR Įmonių bankroto įstatymo redakcijos, galiojusios bankroto bylos nagrinėjimo metu,  (toliau ĮBĮ) 11 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka administratorius privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo ir (ar) jo padėjėjo (padėjėjų) pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką bankroto administratoriui civilinė atsakomybė yra taikoma CK pagrindu, o ĮBĮ taikomas konkrečioms bankroto administratoriaus pareigoms išsiaiškinti ir pagrįsti bei jo veiksmų teisėtumui įvertinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Slovis“, bylos Nr. 3K-3-447/2011). Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymuose ar sutartyse nurodytas išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl bankroto administratoriaus atsakomybės, bankroto administratorius turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šilterma“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-486/2010; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Pakrijas“ v. UAB „Bankroto administravimo paslaugos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-508/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Slovis“, bylos Nr. 3K-3-447/2011). Bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (nuostolių) privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Teismui nustačius bankroto administratoriaus neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, t. y. įrodyti, kad nėra kaltės dėl atsiradusios žalos, turi bankroto administratorius (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis).

             Taigi pirmiausia turi būti įrodyti administratoriaus neteisėti veiksmai. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta neteisėtų veiksmų sąvoka – tai įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas) arba veiksmų atlikimas, kuriuos atlikti draudžia įstatymai ar sutartis (neteisėtas veikimas), arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinėje teisėje neteisėtais veiksmais pripažįstami ne tik veiksmai (neveikimas), prieštaraujantys įstatymams, kitiems teisės aktams ar sutarčiai, bet ir pažeidžiantys bendrojo pobūdžio pareigą elgtis taip, kad nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ar teisėti interesai. Sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus veiksmų teisėtumo (neteisėtumo), turi būti taikomos ne tik ĮBĮ normos, reglamentuojančios bankroto administratoriaus veiklą pareigas ir kompetenciją, bet ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta neteisėtų veiksmų sąvoka. Todėl nagrinėjamu atveju, vertinant administratoriaus veiksmus, būtina remtis ĮBĮ nuostatomis, taip pat būtina nustatyti, ar administratorius veikė sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūra būtų maksimaliai naudinga kreditoriams ir bankrutuojančiai įmonei.

           ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte numatyta, kad priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. To paties straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Apibrėžiant administratoriaus pareigas, susijusias su kreditorių reikalavimų pareiškimu, ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkte numatyta, kad administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme, o šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje numatytais atvejais – arbitraže ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus. ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisme iškėlus bankroto bylą, kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus ir kartu pateikti juos pagrindžiančius dokumentus, taip pat nurodyti, kaip įmonė yra užtikrinusi šių reikalavimų įvykdymą. Nurodytų teisės normų analizė rodo, kad būtent patys kreditoriai turi imtis įstatyme numatytų priemonių tam, kad būtų realizuota jų teisė pareikšti kreditorinius reikalavimus bankrutuojančiai įmonei. Kadangi nutartimi iškelti bankroto bylą teismas administratoriui buvo pavedęs atlikti kitus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 3 punkte nurodytus veiksmus, tame tarpe raštu pranešti apie iškeltą bankroto bylą ir kreditoriams, todėl administratoriaus veiksmai ginčo atveju vertinti šios teismo pavestos pareigos vykdymo aspektu. Pripažintina, kad ieškovas, veikdamas kaip UAB „Darom LT“ direktorius ir vienintelis akcininkas, paduodamas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (bankroto bylos b. l. 4–7), save buvo nurodęs kaip kreditorių, tačiau prie pareiškimo pateikdamas kitų kreditorių reikalavimus pagrindžiančius dokumentus, nurodytos paskolos sutarties ar kitą jo reikalavimą pagrindžiančio dokumento nebuvo pridėjęs, be to, pareiškime buvo nurodyta ir visai kita reikalavimo suma (243 016,47 Lt). Iš bankroto byloje esančio lydraščio (bankroto bylos b. l. 101) matyti, kad D. R. (šios bylos ieškovui) buvo išsiųsta nutarties iškelti bankroto bylą kopija, kurioje labai aiškiai nurodytas terminas kreditoriniams reikalavimams pareikšti. Tai reiškia, kad ieškovui buvo žinoma, iki kada turėjo būti pareikštas jo kreditorinis reikalavimas. Pats ieškovas neneigia, kad jam buvo žinoma apie būtinybę pareikšti reikalavimą ir kad jis tai bandė daryti, bet nesuspėjo. Ieškovas neneigia, kad jam buvo žinoma ir apie turto varžytines bei priimtą sprendimą dėl bendrovės pripažinimo pabaigusia veiklą, kas taip pat patvirtina, kad ieškovas žinojo ir turėjo galimybę tinkamai realizuoti savo teisę pareikšti reikalavimą, tačiau pats dėl savo neveikimo ar netinkamo veikimo to nerealizavo. Pagal įstatymą nėra numatyta administratoriaus pareiga, nesant kreditoriaus valios ir jam nepateikus duomenų, pagrindžiančių reikalavimą, šį asmenį įtraukti į kreditorių sąrašą. Įrodymų, kad ieškovas būtų pateikęs jo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus administratoriui byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis), o administratorius tai neigia. Administratoriaus teikta ataskaita pirmajam kreditorių susirinkimui patvirtina, kad administratoriui nebuvo perduoti bankroto procedūrai reikšmingi buhalterinės apskaitos dokumentai, o paskutinis viešai pateiktas buvo tik 2008 m. balansas (b. l. 127–129). Esant tokioms aplinkybėms negalima spręsti, kad administratorius nevykdė savo pareigos padėti ieškovui realizuoti savo teisę tinkamai pareikšti reikalavimą. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad pats ieškovas buvo bankrutavusios UAB „Darom LT“ vienintelis akcininkas ir direktorius, todėl pats privalėjo aktyviai dalyvauti bankroto procedūros vykdyme ir todėl turėjo realias galimybes viską išsiaiškinti ir tinkamai pareikšti savo reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, be to, neneigia, kad turėjo informaciją apie bankroto eigą ir būtinybę pareikšti reikalavimą.  

           Dėl nurodytų aplinkybių spręstina, jog byloje nenustatyta, kad atsakovė, veikdama, kaip UAB „Darom LT“ administratorė, būtų padariusi kokius nors neteisėtus veiksmus ar veikusi nepakankamai rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai, dėl kurių ieškovui būtų atsiradusi žala. Net ir nustačius administratoriaus neteisėtus veiksmus, nebūtų ir kitų dviejų civilinės atsakomybės sąlygų, o būtent byloje nėra įrodyta atsiradusi žala ir tuo pačiu nenustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir administratoriaus neteisėtų veiksmų. Ieškovas teigia, kad žala jam atsirado dėl prarastos galimybės atgauti jam priklausančias UAB „Darom LT“ paskolintas lėšas. Tačiau ieškovui laiku ir nustatyta tvarka pareiškus paskolos sutartimi grindžiamą reikalavimą, jis, remiantis ĮBĮ 35 straipsnio nuostatomis, būtų tik trečiosios eilės kreditoriumi. Kadangi bankroto byloje buvo patvirtintas hipoteka užtikrintas kreditorės AS Reverta reikalavimas, todėl iš įkeisto turto pirmiausia turėjo būti tenkinamas jos reikalavimas, nes ĮBĮ 34 straipsnyje numatyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju pardavus įkeistą turtą hipoteka užtikrintas reikalavimas buvo patenkintas tik iš dalies, o kito turto bendrovė neturėjo, todėl ieškovas būtų neįgijęs galimybės net iš dalies patenkinti savo reikalavimą. Todėl neįrodytas ir atsiradusios žalos padarymo faktas ir dėl šios priežasties taip pat nėra nurodyto priežastinio ryšio. Atsižvelgiant į tai, ieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

        Teisėja, vadovaudamasis CPK 268, 270 straipsniais, 

n u s p r e n d ž i a :

              Ieškinį atmesti.

           Priteisti iš ieškovo D. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 6,80 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu.

             Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.             

Teisėja                                                                                                              Nijolia Indreikienė