Administracinė byla Nr. eI-914-331/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04962-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovėms Generalinei prokuratūrai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas K. V. su skundu kreipėsi į teismą, prašo panaikinti Generalinės prokuratūros 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. 17.2-17236 ,,Dėl pareiginės algos dalies grąžinimo“ ir solidariai iš atsakovių priteisti neišmokėtą prokuroro darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d.

Paaiškino, kad yra Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroras ir jam dirbant prokuratūroje jo darbo užmokestis, t. y. pareiginės algos koeficientas buvo mažinamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, todėl, pareiškėjo nuomone, jam turėtų būti išmokėta dėl neteisėto mažinimo susidariusi nepriemoka.

Atsakovė Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti. Paaiškino, kad apskaičiuodama ir mokėdama prokurorams darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, todėl, vadovaudamasi Konstitucinio teismo jurisprudencija, teigia, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymų dėl sumažintos darbo užmokesčio dalies grąžinimo. Taip pat pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį prašo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad Generalinės prokuratūros biudžeto lėšose nėra numatyta papildomų asignavimų, todėl teismui nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą, prašo mokėjimus išdėstyti proporcingomis dalimis, priteistą sumą išmokant per vienerius metus.

S k u n d a s  a t m e t a m a s.

Byloje ginčas kilo dėl prokuroro darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė jam dirbant Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroru. Ginčo dėl faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo tarnybiniais santykiais, nėra.

Prokurorų tarnybos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kurio 49 straipsnyje nurodyta, kad prokurorų darbo užmokestį nustato Darbo apmokėjimo įstatymas. Darbo apmokėjimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamą pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Prokurorų pareiginės algos koeficientai yra nustatyti Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio III skirsnyje. Nuo 2009 m. gegužės 1 d. prokurorams šie koeficientai buvo sumažinti. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. pareiginės algos koeficientai prokurorams buvo sumažinti antrą kartą. 2009 m. liepos 17 d. Darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numatė, kad III skirsnyje pakeisti pareiginės algos koeficientai galioja iki 2010 m. gruodžio 31 d. Šis terminas vėliau kelis kartus buvo pratęstas. Taigi dėl minėto pasikeitusio teisinio reglamentavimo pareiškėjas gaudavo mažesnį darbo užmokestį nei iki tol.

Generalinė prokuratūra pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką prašo taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka susidarė nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. gegužės 3 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. spalio 11 d. Todėl pareiškėjas skundą pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą reikalavimui, kildinamam nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo mėn. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje atmetamas.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 str. kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 str. 2 p. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, A602-669/2016, kuriose LVAT nurodė, kad „patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu“. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas. Atitinkamai, panaikinti ginčijamą sprendimą taip pat nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais., 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjo K. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                                         Henrikas Sadauskas