Civilinė byla Nr. 3K-3-107/2009

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija: 42.8;

                                                                                                45.1; 45.6; 45.12 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. kovo 17 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Egidijaus Laužiko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Via Unica“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Via Unica“ ieškinį atsakovui UAB „Interselas“, tretieji asmenys UAB „Hansa lizingas“, Panevėžio miesto 6-ojo notarų biuro notarė N. K., dėl be teisinio pagrindo įgyto turto vertės priteisimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas teismo prašė priteisti iš atsakovo 106 006,27 Lt be teisinio pagrindo įgyto turto vertės. Ieškovas nurodė, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. su atsakovu ir trečiuoju asmeniu UAB „Hansa lizingas“ sudarė nebaigtos rekonstruoti parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – Sutartis). Šalys susitarė, kad, suderinus kainą, atsakovas galės įsigyti pastate esantį inventorių bei įrenginius. Pasirašius pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovas atsisakė derėtis dėl kilnojamojo turto įsigijimo sąlygų, neteisėtai užvaldė pastate buvusią įrangą, inventorių ir juo naudojasi. Ieškovo teigimu, Sutartimi atsakovui buvo perleisti tik nekilnojamasis turtas ir daiktai, kurie pagal savo prigimtį yra nekilnojamojo turto dalis, t. y. pastatas – nebaigta rekonstruoti parduotuvė, leistinoji naudoti 400 kw galia pagal 2005 m. rugsėjo 28 d. elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį bei eskalatorius ,,Chindler 9300-1B-EN-35-60-K-R“, stiklinės pertvaros, gesintuvai, priešgaisrinės žarnos. Atskiro kilnojamojo turto priedo, kaip tai nustatyta Sutarties 2.2 punkte, šalys nesudarė ir nepasirašė. Ieškovo teigimu, jeigu jis būtų pardavęs ne tik pastatą, bet ir veikiantį viešbutį, kavinę ir konditerijos parduotuvę bei juose esančius kilnojamuosius daiktus, sutarties kaina būtų buvusi didesnė ir toks susitarimas, konkretizuojant sutarties objektą, būtų įtvirtintas sutartyje.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Panevėžio apygardos teismas 2008 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 4 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2008 m. gegužės 26 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismai nustatė, kad UAB „Kelio restoranai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – ieškovas UAB „Via Unica“), trečiasis asmuo UAB „Hansa lizingas“ ir atsakovas UAB „Interselas“ 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį (T. 1, b. l. 15-19). Sutarties 2.1 punkte nustatyta, kad ieškovas pardavė, o UAB „Hansa lizingas“ nupirko pastatą – nebaigtą rekonstruoti parduotuvę, esančią (duomenys neskelbtini); kad kartu su pastatu pirkėjui perleidžiama leistinoji naudoti 400 kw galia bei visas pastate esantis inventorius ir įrenginiai pagal atskirai pridedamą priedą. Sutarties 2.2 punkte pažymėta, kad turtas perkamas turint tikslą jį 2006 m. rugsėjo 5 d. lizingo sutarties pagrindu valdyti ir naudotis lizingo gavėjui – atsakovui, kuris naudosis turtu ir jį valdys lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis. Sutarties 7.1 punkte nustatyta, kad turtas yra perduotas pirkėjui prieš pasirašant šią sutartį, kuri taip pat yra laikoma ir turto perdavimo-priėmimo aktu; šalims pasirašius šią sutartį ir patvirtinus notarui, nuosavybės teisė į turtą pereina pirkėjui; taip pat šia sutartimi pirkėjas perduoda, o lizingo gavėjas priima valdyti ir naudotis turtu lizingo sutartyje nustatytomis sąlygomis. 2006 m. rugsėjo 5 d. lizingo sutartimi UAB „Hansa lizingas“ įsipareigojo atsakovo interesais įsigyti iš UAB „Kelio restoranai“ pastatą – nebaigtą rekonstruoti parduotuvę esančią (duomenys neskelbtini) (T. 2, b. l. 103-114). Lizingo sutarties sąlygų 3.2 punkte nustatyta, kad vykdant pirkimo-pardavimo sutartį atsakovas atlieka visas pirkėjo funkcijas, išskyrus apmokėjimą ir pirkimo-pardavimo sąlygų keitimą bei sutarties nutraukimą, kurį atlieka pats pirkėjas – Lizingo bendrovė. Lizingo sutarties 3.3 ir 3.5 punktuose nurodyta, kad turtą iš pardavėjo priima klientas, surašant turto priėmimo-perdavimo aktą, tačiau šis turtas gali būti perduotas ir iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir tokiu atveju atskiras turto perdavimo-priėmimo aktas nesurašomas, pirkimo-pardavimo sutartis laikoma turto perdavimo priėmimo aktu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Kelio restoranai“ ir atsakovas pasirašė preliminariąją sutartį dėl nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo, kuria atsakovas įsipareigojo pirkti patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 109-110). Preliminariosios sutarties 1.5 punkte nustatyta, kad ieškovas patvirtino, jog ketinama sudaryti sutartis apima ne tik turtą, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teise ieškovui priklausančias pagrindines pastato konstrukcijas, bendrojo naudojimo mechaninę, elektros, sanitarinę-techninę ir kitokią įrangą, o 1.7 punktu šalys susitarė, kad ieškovas atsakovui palieka visus nuo patalpų neatskiriamus sukomplektuotus daiktus ir įrangą: duris, langus, šildymo, ventiliacijos, santechnikos įrenginius ir t. t. Atsakovas nurodė, kad preliminariosios sutarties pagrindu ieškovas perdavė atsakovui viso pastato ir jame esančių patalpų, kuriose buvo kilnojamieji daiktai, raktus. Teismai sprendė, kad aplinkybę, jog ieškovas iki 2006 m. rugsėjo 5 d. buvo perdavęs turtą atsakovui, patvirtina ir šalių sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties 7.1-7.3 punktai, taip pat ieškovo ir UAB „Nemvera“ 2006 m. balandžio 27 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis (T. 1, b. l. 25-33). Iš šios sutarties matyti, kad UAB „Kelio restoranai“ išnuomojo UAB „Nemvera“ penkerių metų laikotarpiui pastate, esančiame (duomenys neskelbtini), 2 aukšto patalpas („Kavinė“) ir suteikė teisę naudotis kavinės įranga, kurią pagal sąrašą perėmė UAB ,,Nemvera“ (Sutarties 1.4 punktas). Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad sudarius preliminariąją sutartį su atsakovu jis įspėjo UAB „Nemvera“, o 2006 m. rugsėjo 5 d. sudarius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį iš nuomininko būtų pareikalavęs grąžinti ieškovui priklausančius kilnojamuosius daiktus. Spręsta, kad remiantis nurodytomis aplinkybės galima daryti išvadą, jog parduotame pastate esantį visą inventorių ir įrenginius ieškovas iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo perdavė atsakovui.

Taip pat nustatyta, kad ieškovas buvo parengęs 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties priedą „Viešbučio (duomenys neskelbtini) inventorius ir įrengimai 2006 m. rugpjūčio 30 d.“, kuriame nurodė viešbučiui priklausantį inventorių (T. 1, b. l. 111-130). Byloje esančiame trečiojo asmens notarės N. K. atsiliepime pažymėta, jog, prieš tvirtinant sutartį, pardavėjas (UAB „Kelio restoranai“) pateikė pirkėjui kartu su pastatu perleidžiamo inventoriaus ir įrangos priedą, kuriame buvo išvardytas įvairių neįkainotų daiktų sąrašas. Notarė nurodė, jog pardavėjas paaiškino, kad pastate esanti įranga ir inventorius neįvertinti, nes jų kaina įeina į parduodamo pastato kainą, tai šalys patvirtino sutarties 3.1 punktu nurodydami, jog parduodamo turto kaina yra 5 900 000 Lt, todėl priedas nebuvo prisiūtas prie sutarties, o sutartyje nenurodyta, jog priedas yra neatskiriama sutarties dalis (T. 2, b. l. 64-65). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas A. G., atstovavęs UAB „Hansa lizingas“ sandorio sudarymo metu, teismui patvirtino, kad ieškovas kartu su pastatu pardavė ir įrenginius bei inventorių, nes į šalių sutartą kainą buvo įskaičiuotas ne tik pastatas, bet ir visas jame esantis turtas, tačiau kilnojamojo turto priedas prie sutarties nebuvo pridėtas, nes šis turtas atskirai nebuvo įvertintas (T. 2, b. l. 94-95).

Spręsta, kad yra pagrindas išvadai, jog 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo pirkimo-pardavimo sutartimi šalys susitarė, jog atsakovas pirks ne tik pastatą, bet ir visą kilnojamąjį turtą, esantį pastate, už bendrą 5 900 000 Lt kainą, ir tuo tikslu ieškovas parengė kilnojamojo turto aprašą, kurio dalis (televizorius „Philips“, kavos aparatas, dulkių siurblys) pirkimo-pardavimo dieną abipusiu šalių sutarimu buvo grąžinta ieškovui (T. 2, b. l. 95-96). Tai, kad pastatas bei jame buvęs inventorius ir įranga perėjo pirkėjo (UAB ,,Hansa lizingas“) nuosavybėn, o po to lizingo gavėjui atsakovui, įrodo ir tas faktas, jog ieškovas dėl kartu su pastatu parduoto inventoriaus ir įrangos beveik metus laiko, t. y. iki 2007 m. birželio 13 d. (T. 1, b. l. 23), nereiškė jokių pretenzijų. Teismai pažymėjo, kad nors pirkimo-pardavimo sutartyje teigiama, jog parduodamas visas pastate esantis inventorius ir įrenginiai pagal atskirai pridedamą priedą, tačiau sutartyje nenurodoma, jog šis priedas yra neatskiriama sutarties dalis, todėl šio nebuvimas nelaikytinas sutarties pakeitimu (CK 6.192 straipsnio 4 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Nurodomi šie argumentai:

            Teismai, aiškindami sutarties sąlygą – perleidžiamas visas pastate esantis inventorius ir įrengimai pagal atskirai pridedamą priedą, netinkamai taikė sutarties laisvės principą. Pagal CK 6.198 straipsnio nuostatą teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl Sutarties 2.1 punkto sąlyga dėl atskirai pridedamo priedo šalims yra privaloma. Atsakovas nė viename savo procesiniame dokumente nenurodė ir teismo posėdžių metu nepaaiškino, kodėl Sutarties 2.1 punkto sąlygos nelaiko turinčios šalims įstatymo galią ir kodėl mano galintis nesilaikyti dvišalio susitarimo, o teismai toleravo Sutarties 2.1 sąlygos nesilaikymą ir taip netinkamai aiškino ir taikė CK 6.156 straipsnio 4 dalį, 6.198 straipsnį.

            Sutarties 2.1 punkto sąlygą lėmė ne tik šalių susitarimas, bet ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimai. Inventorius ir įranga pagal savo teisinę prigimtį yra laikomi kilnojamuoju turtu. Daiktų, kuriuos pardavėjas privalo perduoti pirkėjui, kiekis nustatomas pirkimo-pardavimo sutartyje svorio, kiekio, tūrio ar kitais matais arba pinigais (CK 6.329 straipsnis). Šios daiktų pirkimo-pardavimo sąlygas reglamentuojančios normos įpareigoja šalis aptarti daiktų kiekį ir kitus jų matus, kad būtų aiškus šalių susitarimas dėl sutarties objekto.

            Pastate esantis inventorius ir įranga galėjo būti perleista atsakovui ar trečiojo asmens UAB „Hansa lizingas“ nuosavybėn tik 2006 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkto pagrindu – esant atskiram sutarties priedui (CK 1.136 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu sutarties priedas tampa sudedamąja sutarties dalimi. Teismų padaryta išvada sutarties priedą vertinti atskirai nuo sutarties ir nelaikyti sudedamąja sutarties dalimi, prieštarauja CK 6.156 straipsnio 4 daliai, 6.192 straipsnio 4 daliai ir sutarties 2.1 bei 9.3 punktams bei sandorio formos reikalavimams. 2006 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi šalys pasirinko notarinę sandorio formą (CK 1.75, 1.77 straipsniai). Vadovaujantis CK 6.192 straipsnio 4 dalimi, sutarties priedas šiuo atveju taip pat turėtų būti abiejų šalių pasirašytas ir patvirtintas notariškai.

            Aiškindami ginčo sutarties objektą, teismai nevertino šalių elgesio 2006 m. rugsėjo 5 d. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Neįvertinta teisiškai reikšminga aplinkybė – kodėl sutarties šalys nepasirašė sutarties priedo, nors dėl jo susitarė sutarties 2.1 punkte, ir, kaip nurodyta teismų procesiniuose sprendimuose, remiantis trečiojo asmens notarės N. K. atsiliepime į ieškinį esančiais teiginiais, turėjo šį priedą sutarties tvirtinimo pas notarą metu, rodė jį notarei, notarė pati į sutartį įrašė 2.1 punktą, tačiau nepasirašė ir jo nepatvirtino notarine forma. Toks šalių elgesys patvirtina, kad šalys nesutarė dėl kilnojamojo turto (įrangos ir inventoriaus) perleidimo sąlygų, atidėdamos įrangos ir inventoriaus pardavimo klausimą vėlesniam laikui, t. y. pasiekus bendrą susitarimą, įformintą atskiru sutarties priedu. Teismas, aiškindamas sutarties objektą, nepagrįstai laikė, kad atsakovas siekė įsigyti turtą (pastatą ir jame esantį inventorių bei įrangą) ir vykdyti jame verslą, nuomoti pastate esančias patalpas. Byloje nėra įrodymų, kurie leistų teismui pagrįstai manyti, jog atsakovas informavo ieškovą apie savo ketinimą tęsti ieškovo vykdytą veiklą ir toks informavimas nulėmė sutarties objektą – pastato ir jame esančios įrangos bei inventoriaus pardavimą. CK 6.333 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas pranešė pardavėjui apie konkretų tikslą, kuriam jis perka daiktus, tai pardavėjas privalo perduoti pirkėjui tokios kokybės daiktus, kad jie tiktų tam konkrečiam tikslui. Nei preliminariojoje sutartyje, nei 2006 m. rugsėjo 5 d. sutartyje atsakovas nenurodė, kuriam tikslui ketina įsigyti parduodamą nekilnojamąjį turtą. Be to, parduodamas nekilnojamasis turtas buvo nebaigtas rekonstruoti (baigtumas – 98 proc.). Teismų išvados, kad atsakovas teisėtai valdė pastate esančią įrangą ir inventorių dar iki 2006 m. rugsėjo 5 d. sutarties sudarymo, prieštarauja CK 4.23 straipsnio 2 daliai, nes teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Pats atsakovas laiko, kad įrangą ir inventorių įgijo ir kartu teisėtai pradėjo valdyti 2006 m. rugsėjo 5 d. sutarties 2.1 punkto pagrindu, o ne iki 2006 m. rugsėjo 5 d. sutarties sudarymo. Tačiau nesant įgyvendintos sutarties 2.1 punkto sąlygos, atsakovas laikomas neteisėtai valdantis įrangą ir inventorių. Šalys dėl bet kokių priežasčių 2006 m. rugsėjo 5 d. sutarties galėjo ir nesudaryti, todėl atsakovas neturėjo jokio pagrindo manyti, kad jis, nepasirašius 2006 m. rugsėjo 5 d. sutarties, yra teisėtas įrangos ir inventoriaus valdytojas.

            Neteisingai nustatę sutarties objektą, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai įvertino, kad už šalių sutartą kainą – 5 900 000 Lt (su PVM) šalys susitarė pirkti-parduoti ne tik nekilnojamąjį turtą, bet ir jame esančią įrangą bei inventorių. Preliminariosios sutarties kaina 5 900 000 (su PVM) buvo sutarta už preliminariosios sutarties 1.1 punkte nurodytą turtą – patalpas. Šalys derybų metu ir preliminariojoje sutartyje visiškai neaptarė pastate esančios įrangos ir inventoriaus pardavimo, todėl turto kaina siejama tik su nekilnojamuoju turtu, t. y. patalpomis.

            Teismai, vienareikšmiškai pripažindami, kad būtent ieškovas buvo parengęs 2006 m. rugsėjo 5 d. sutarties priedą, netinkamai vertino įrodymus, nes savo išvadą pagrindė tik notarės N. K. atsiliepime į ieškinį esančiais teiginiais, neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių.

            Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB ,,Interselas“ prašo pirmosios instancijos ir apeliacinio teismų sprendimus palikti galioti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

            Skundžiamų teismų sprendimų išvados padarytos visapusiškai įvertinus šalių pateiktus argumentus, liudytojų parodymus ir kitus įrodymus pagal įrodymų vertinimui taikomus tikrumo, sąsajumo, leistinumo, pakankamumo, tarpusavio ryšio reikalavimus. Kasaciniame skunde keliami klausimai yra ne teisės, o fakto. 2006 m. rugsėjo 5 d. sudaryta ir notariškai patvirtinta pastato pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas pastate esantis inventorius ir įrengimai, kurių sąrašą parengė pats kasatorius. Daiktai nebuvo atskirai įvertinti, jų kaina buvo įtraukta į bendrą sutarties kainą, todėl priedas nebuvo patvirtintas kaip sutarties dalis. Tokį turto perleidimo būdą ir formą lėmė sandorio kaina, perleidžiamo pastato veiklos paskirtis ir tęstinumas, pastato įgijimas be inventoriaus ir įrangos atsakovui būtų neturėjęs prasmės. Sutartyje nenurodyta, kad priedas yra neatskiriama sutarties dalis, todėl jo nebuvimas nelaikytinas sutarties pakeitimu. Šalių susitarimu faktiškai pastatą ir kilnojamąjį turtą atsakovas pradėjo, o kasatorius nustojo valdyti iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Dėl pastato perleidimo kartu su jame esančiu inventoriumi ir įrenginiais šalys susitarė ir preliminariąja sutartimi.

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

            Kasacinio skundo argumentai susiję su sutarties laisvės principo taikymu, sutarčių aiškinimu bei pirkimo-pardavimo sutarties bendrosiomis nuostatomis. Nagrinėjamo byloje ginčo esmė – ar 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui buvo perleistas patalpose buvęs kilnojamasis turtas (inventorius ir įrengimai), taip pat – ar atsakovas įgijo nuosavybės teisę į ginčo kilnojamąjį turtą pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu, ar laikytinas gavusiu šį turtą be pagrindo. Bylą nagrinėję teismai vienodai sprendė, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui buvo parduotas ir ginčo kilnojamasis turtas. Atsižvelgiant į kasacinio skundo turinį bylą nagrinėjusių teismų sprendimų teisėtumas tikrintinas dviem esminiais aspektais: pirma, ar teismai teisingai sprendė dėl sutarties turinio, antra, ar padarytos išvados neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, reglamentuojančioms pirkimo pardavimo sutartinius santykius.

 

 

Dėl sutarties laisvės principo ir sutarties aiškinimo

 

Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnis), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Sutarties laisvės ribos yra imperatyviosios teisės normos, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti ar panaikinti (CK 6.157 straipsnis). Tuo atveju, kai iš sutartinių santykių kyla ginčas, visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. išaiškinti, kokias dalyvių tarpusavio teises ir pareigas sutartis sukūrė. Sutarties laisvės principo ribos yra ir sutarties aiškinimo ribos ta prasme, kad sutarties aiškinimo rezultatas negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms.

Sutarties turinys – fakto klausimas, todėl bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl tikrojo sutarties turinio kasacine tvarka gali būti peržiūrėtos tik sutarčių aiškinimo taisyklių tinkamo aiškinimo ir taikymo aspektu. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193-6.195 straipsniuose, jų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“ Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“ Nr. 3K-3-231/2008 ir kt.).

Įvertinusi skundžiamus teismų sprendimus teisėjų kolegija vertina, kad nėra pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėję teismai, išaiškindami, kad 2006 m. rugsėjo 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovui buvo perleistas patalpose buvęs ginčo kilnojamasis turtas (inventorius ir įrengimai), pažeidė įstatyme ir teismų praktikoje suformuotas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismai, aiškindami sutartį, vadovavosi CK normomis ir aktualia teismų praktika, vertino reikšmingų aplinkybių visumą: sutarties sąlygų pažodinę reikšmę ir jų tarpusavio kontekstą; sutarties šalių poreikius ir interesus, kurių patenkinimo jos siekė sutarties sudarymu (tai, kad atsakovas patalpas pirko ketindamas jose tęsti kasatoriaus plėtotą verslą, kuriam buvo reikalingas patalpose buvęs kilnojamasis turtas, esantis šio ginčo objektu); ikisutartinius santykius (preliminariosios sutarties nuostatas); sutarties sudarymo aplinkybes (tai, kad atsakovui iki sutarties sudarymo buvo perduotos patalpos su jose esančiu ginčo kilnojamuoju turtu; tai, kad šalys susitarė, jog kasatoriaus darbuotojai toliau dirbs pas atsakovą; tai, kad sutartimi perleidžiami kilnojamieji daiktai buvo surašyti kasatoriaus parengtame sąraše; liudytojų parodymus, kad šalys atsisakė sutarties priedo, nes kilnojamųjų daiktų kainą įtraukė į bendrą sutarties kainą), šalių elgesį po sutarties sudarymo (tai, kad atskiru susitarimu kasatoriui buvo grąžinti kai kurie parduotose patalpose buvę apyvokos daiktai, maistas, gėrimai, tara; tai, kad kasatorius beveik metus laiko po sutarties sudarymo nereiškė pretenzijų dėl ginčo kilnojamojo turto) ir kt.

Kasatoriaus argumentai, kad teismai pažeidė sutarties laisvės principą atmestini kaip nepagrįsti. Bylą nagrinėję teismai nesprendė dėl sutarties laisvės ribų ir nekvestionavo šalių teisės susitarti, kad parduodamose patalpose esantis kilnojamasis turtas būtų perleistas pagal nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutarties dalimi esantį priedą ir už atskirą kainą. Išaiškinę sutartį teismai padarė išvadą, kad šalių tikroji valia ir ketinimai buvo kitokie, negu teigia kasatorius – ginčo turtas buvo parduotas pagrindine sutartimi, šalių susitarimu atskiro priedo atsisakius.

 

 

Dėl bendrųjų pirkimo-pardavimo sutarties nuostatų

 

Ginčo objektu esančių kilnojamųjų daiktų pardavimui taikytinos bendrosios pirkimo-pardavimo sutarčių normos (CK 6.305-6.349 straipsniai). Pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė, t. y. ji laikoma sudaryta šalims tinkamai susitarus dėl daikto perdavimo iš vienos šalies (pardavėjo) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pirkimo-pardavimo sutarties sąlyga dėl sutarties dalyko (perleidžiamų daiktų) yra esminė sutarties sąlyga, ji laikoma suderinta, jeigu sutarties turinys leidžia nustatyti daikto pavadinimą ir kiekį (CK 6.306 straipsnio 3 dalis), šalims nesusitarus dėl šios sąlygos pirkimo-pardavimo sutartis laikoma nesudaryta, tokia sutarties spraga negali būti užpildyta teismo (CK 6.195 straipsnis). Ši teisės norma aiškintina kartu su CK 6.329 straipsnyje nustatytomis daiktų kiekiui taikytinomis taisyklėmis: daiktų, kuriuos pardavėjas privalo perduoti pirkėjui, kiekis nustatomas pirkimo-pardavimo sutartyje svorio, kiekio, tūrio ar kitais matais arba pinigais; jeigu sutartis pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų pirkėjas faktiškai priėmė; jeigu iš pirkimo-pardavimo sutarties turinio ir ją aiškinant neįmanoma nustatyti perduotinų daiktų kiekio, laikoma, kad sutartis nesudaryta. Iš aptartų teisės normų išplaukia išvada, kad ta aplinkybė, jog pirkimo-pardavimo sutarties dalyku esantys daiktai nėra pažodžiui įvardyti sutarties tekste, savaime nereiškia, kad sutartis dėl tų daiktų nesudaryta; sutarties dalykas gali būti nustatytas sutartį aiškinant. Bylą nagrinėję teismai, aiškindami ginčo sutartį, nustatė, kad sutarties sudarymo momentu sutarties šalims buvo aišku, kokie kilnojamieji daiktai yra parduodami: pirkimo-pardavimo sutarties dalykas buvo parduodamose patalpose esantis inventorius ir įrengimai, nurodyti rengiant sutartį kasatoriaus sudarytame parduodamų daiktų sąraše ir faktiškai perduoti atsakovui kartu su patalpomis.

CK 6.313 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji pirkimo-pardavimo sutarties kainos nustatymo taisyklė – parduodamo daikto kaina nustatoma pinigais šalių susitarimu. Bylą nagrinėję teismai išaiškinę sutartį nustatė, kad ginčo sutartyje kilnojamųjų daiktų kaina buvo nustatyta šalių susitarimu įtraukiant ją į bendrą sutarties kainą. Tokio susitarimo dėl kainos imperatyviosios įstatymo normos nedraudžia.

            Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, atsisakė priedo dėl perleidžiamo kilnojamojo turto sąrašo. Kadangi šalims susitarus sutartis buvo sudaryta be priedo, jo nebuvimas nelaikytinas sutarties pakeitimu, todėl kasatoriaus nurodytos CK 6.159 straipsnio 4 dalies ir 6.192 straipsnio 4 dalies normos dėl reikalavimų susitarimams dėl sutarties pakeitimo ar papildymo netaikytinos.

            Kasacinio skundo argumentuose dėl netinkamo įrodymų vertinimo nėra suformuluota teisės klausimų, todėl teisėjų kolegija dėl šios kasacinio skundo dalies nepasisako.

 

      Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta CPK 346 straipsnyje išvardytų skundžiamų teismų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo pagrindų.

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu

 

n u t a r i a :

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

           

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Zigmas Levickis

 

 

                                                                                                Sigita Rudėnaitė

 

 

                                                                                                                        Egidijus Laužikas