Administracinė byla Nr. I-2071-764/2016
Proceso Nr. 3-61-3-07630-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5, 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. gegužės 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui F. V., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų K. L., F. V., N. K., R. B. ir A. D. skundą atsakovėms Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo
nustatė:
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1–3, 29–31, 55–58, 86–89, 115–118), prašydami: 1) priteisti pareiškėjai K. L. iš atsakovių darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias Valstybės tarnybos įstatymo ir jį keitusių įstatymų nuostatas; 2) priteisti pareiškėjui F. V. iš atsakovių darbo užmokesčio dalį, susidariusią taikant Konstitucijai prieštaravusias Valstybės tarnybos įstatymo ir jį keitusių įstatymų nuostatas; 3) priteisti pareiškėjai N. K. iš atsakovių laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; 4) priteisti pareiškėjai R. B. iš atsakovių laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; 4) priteisti pareiškėjai A. D. iš atsakovių laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
Pagrįsdami savo reikalavimus pareiškėjai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jiems mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Kreipdamiesi į teismą pareiškėjai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu ir nurodė, kad pagal Konstituciją savo pažeistas teise turi teisę ginti teismine tvarka.
Teismo posėdyje pareiškėjas Fortūnas Vilniškis palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti.
Atsakovė ir Lietuvos valstybės atstovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (b. l. 6–8, 34–36, 62–64, 93–95, 122–124) prašė spręsti teismo nuožiūra.
Atsiliepimuose pažymėjo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu apskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjams sumažintą darbo užmokestį, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija vadovavosi galiojančiomis Valstybės tarnybos įstatymo bei jo priedėlio nuostatomis. Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas tik 2013-07-01, o oficialiai paskelbtas 2013-10-01. Vadinasi, iki tol atsakovė neturėjo teisinio pagrindo nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, jos veiksmai buvo teisėti, todėl pareiškėjams neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.
Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjai siekia apginti savo pažeistas teises ir prašo teismą jiems priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų taikymo.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime inter alia pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos), Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 ir 2012-12-20 redakcijos) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Po pareiškėjų kreipimosi į teismą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Taigi, teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šis reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjos K. L., F. V., N. K., R. B. ir A. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Egidija Puzinskaitė