Administracinė byla Nr. eA-3682-556/2021
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00001-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2; 16.6
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. K., V. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Statybų pliusas“ (Z. L., N. B. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K., V. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Statybų pliusas“ (Z. L., N. B. teisių perėmėjos) skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai Z. L., J. K., N. B. ir V. K. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2020 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. A256-1233/20(2.14.2.12E-ŽEM) (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų žemės naudojimo būdą; žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), daliai, patenkančiai į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų žemės naudojimo būdą, o daliai patenkančiai į infrastruktūros teritorijų funkcinę zoną – nustatyti susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijų žemės naudojimo būdą; žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), daliai, patenkančiai į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų žemės naudojimo būdą, o daliai, patenkančiai į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną – nustatyti bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijų žemės naudojimo būdą.
2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartimi dėl reikalavimų, susijusių su žemės sklypu, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai Z. L. ir N. B. pakeisti jų teisių perėmėjais – J. K. ir V. K.; dėl reikalavimų, susijusių su žemės sklypais, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjai Z. L., N. B., J. K. ir V. K. pakeisti jų teisių perėmėju – uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) “Statybų pliusas”.
3. Pareiškėjai skunde nurodė:
3.1. Atsakovas, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-726-1047/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje eA-1432-492/2020, iš naujo išnagrinėjo pareiškėjų prašymus žemės sklypams, kurių kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai), nustatyti žemės naudojimo būdus ir vėl šio prašymo netenkino.
3.2. Rašte vėl nurodoma, kad žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), patenka į dvi funkcines zonas, o vienoje iš jų (infrastruktūros teritorijų funkcinėje zonoje sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atveju bei intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinėje zonoje sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), atveju) daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos naudojimo būdas apskritai yra negalimas. Visiškai nėra atsižvelgta į pareiškėjų 2019 m. kovo 22 d. patikslintus prašymus ir nenurodoma, kodėl nesiremiama minėtais prašymais. Rašte dėstomi tie patys teiginiai, kad Žemės sklypuose pareiškėjų prašomas nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos naudojimo būdas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinius neskatinamas. Tačiau pareiškėjai ir neprašo, kad jų pasirinktą žemės naudojimo būdą atsakovas skatintų (t. y. stimuliuotų) – svarbu tai, ar toks būdas pagal teisės aktus nėra draudžiamas.
3.3. Pareiškėjai siekia, jog atsakovas nustatytų žemės naudojimo būdą ne detaliuoju planu, o būtent pagal Bendrąjį planą Administracijos direktoriaus sprendimu. Atsižvelgiant į tai, visiškai nereikšmingais pareiškėjai laiko teiginius apie tai, kokie yra detaliojo plano uždaviniai, taip pat apie tai, kad Savivaldybės iniciatyva bus rengiamas dviejų kvartalų, kuriuose yra nagrinėjami žemės sklypai, detalusis planas, ir kad apie detaliojo plano rengimo eigą atsakovas informuos papildomai. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad atsakovas neįvardija, kokiu teisės aktu vadovaudamasis nusprendė Žemės sklypams naudojimo būdą nustatyti detaliuoju planu, bet ne Administracijos direktoriaus sprendimu.
3.4. Raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, todėl turi būti panaikintas. Atsakovas tik formaliai atsirašinėja, nenurodydamas aiškių ir konkrečių motyvų, kodėl pareiškėjų prašymas yra netenkinamas. Rašte pateikiamos abstrakčios frazės „aplinkos atnaujinimo principai“, tačiau nekonkretizuojamas jų turinys.
3.5. Į Žemės sklypus buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra ir tie sklypai yra susiję su nacionalizuotos nuosavybės grąžinimu, todėl su šiais Žemės sklypais susiję klausimai turi būti sprendžiami itin jautriai ir supratingai. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.39 straipsnio 1 dalies nuostata, teigdami, kad minėtuose straipsniuose detalizuoti principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.
3.6. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalimi, savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms; savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi ir visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti. Šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad detalusis planas nėra parengtas. Bendrajame plane nustatytose funkcinėse zonose, į kurias patenka minėti Žemės sklypai, pareiškėjų 2019 m. kovo 22 d. prašymuose pageidaujami žemės naudojimo būdai yra galimi.
4. Atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Administracijos direktorius atsiliepime su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsiliepime atsakovai paaiškino:
4.1. Pareiškėjai ignoruoja minėtus Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus. Raštas yra tik tarpinis dokumentas, kuriuo nėra priimtas galutinis sprendimas dėl pareiškėjų prašymo. Raštu pareiškėjų prašymai nebuvo atmesti, nes jame aiškiai nurodoma, kad sprendimas dėl Žemės sklypų naudojimo būdų nustatymo bus priimtas rengiant detalųjį planą. Apie tai pareiškėjai ir buvo informuoti. Priešingai nei pareiškėjai skunde teigia, 2019 m. kovo 22 d. prašyme jie nebuvo pripažinę, kad daliai žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ir daliai žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), negali būti nustatomas pareiškėjų pageidaujamas naudojimo būdas, todėl atsakovas pagrįstai Rašte aptarė ir paaiškino, kad minėtų sklypų dalis patenka į infrastruktūros teritorijų funkcinę zoną, o kita sklypo dalis patenka į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną. Atsakovo teigimu, jis tinkamai vykdė teismų išaiškinimus.
4.2. Dėl pareiškėjų argumentų, kad jų prašymams nebuvo nustatyti trūkumai, pažymėjo, kad atsakovas Raštu apskirtai nesprendė, ar šiuo metu pareiškėjų prašymai tenkinami, nes pareiškėjams tik buvo paaiškinta, kad pirmiausia detaliuoju planu bus išnagrinėta galimybė Žemės sklypams ar jų dalims nustatyti daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių naudojimo būdą. Tik tuomet toliau ir galutinai bus sprendžiamas pareiškėjų prašymų tenkinimo klausimas ir tik tuomet, jeigu iškils toks poreikis atsižvelgiant į teritorijos detaliojo plano sprendinius, pareiškėjams bus pasiūlyta patikslinti savo prašymus ir tik tuo atveju, jeigu toks poreikis tuo metu egzistuos. Priešingai nei nurodo pareiškėjai, atsakovas elgėsi nebiurokratiškai ir per 14 d. nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties pareiškėjams pateikė išaiškinimus, kokiu būdu bus sprendžiami jų prašymai. Dėl pareiškėjų argumentų, kad jų prašomas nustatyti teritorijos naudojimo būdas pagal Bendrojo plano sprendinius yra neskatinamas, nurodė, kad toks išaiškinimas Rašte pateiktas pagrįstai, atsižvelgiant į teismų pateiktus išaiškinimus. Bendrasis planas yra norminis administracinis aktas ir atsakovas privalo juo vadovautis.
4.3. Nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad jie siekė, jog atsakovas nustatytų žemės naudojimo būdą ne detaliuoju planu, o pagal Bendrąjį planą Administracijos direktoriaus sprendimu. Pateiktuose pareiškėjų prašymuose tokio prašymo nėra. Pareiškėjai atsakovo prašė „organizuoti žemės sklypo naudojimo būdo pakeitimą“; „šiuo atveju žemės naudojimo būdas nustatytinas remiantis galiojančiu Vilniaus miesto Bendruoju planu“; „skubiai nustatyti tokius žemės naudojimo būdus“. Atsakovai pažymėjo, kad ne pačiu detaliuoju planu bus atsakyta į pareiškėjų prašymus, detaliuoju planu, kaip tai išsamiai paaiškinta ir Rašte, bus nustatyti sprendiniai dėl kvartalo revitalizacijos, pastatų modernizavimo ir aplinkos atnaujinimo principų, lokalių kvartalo želdynų, automobilių stovėjimo vietų išdėstymo, sklypų ribų ir statybos reglamentų. Šiuo detaliuoju planu bus išnagrinėta galimybė ginčo žemės sklypams ar jų dalims nustatyti pareiškėjų pageidaujamą daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių naudojimo būdą. Taigi, rengiamu detaliuoju planu, bus išnagrinėta tik galimybė nustatyti pareiškėjų pageidaujamą būdą, tačiau pats galutinis sprendimas dėl pareiškėjų prašymų bus priimtas būtent tada, kai ta galimybė bus išnagrinėta. Ginčijamame Rašte, priešingai nei bando pateikti pareiškėjai, nėra nurodoma, kad dėl pareiškėjų prašymų nebus priimtas Administracijos direktoriaus sprendimas.
5. Pareiškėjų atstovas teismo posėdyje papildomai akcentavo, kad jie nuo 2017 m. prašo nustatyti Žemės sklypams naudojimo būdą, vadovaujantis Bendruoju planu, tačiau iki šiol atsakovas atsisako tai padaryti. Jokių kliūčių tenkinti pareiškėjų prašymų nėra. Tai pirminė procedūra, kurios metu nustatomas žemės sklypo naudojimo būdas, kuris neprieštarauja Bendrajam planui. Tik vėliau, jei bus nuspręsta vykdyti statybas, bus prašoma išduoti statybą leidžiantį dokumentą, kuris turės atitikti visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Tai nėra tarpinis dokumentas, nes Rašte atsakovas nurodė, kad „išnagrinėjo pareiškėjų prašymus“. Raštas – galutinis sprendimas, kuriuo pareiškėjų prašymai nebuvo patenkinti. Pareiškėjai neprašo atsakovo rengti detaliojo plano, pareiškėjai prašo priimti Administracijos direktoriaus sprendimą dėl jų prašymų ir pakeisti Žemės sklypų naudojimo būdą. Žemės įstatymas nustato du galimus būdus – detaliuoju planu išspręsti tokius prašymus bei Administracijos direktoriui priimant sprendimą dėl prašymų. Pareiškėjai prašo to, kas nustatyta Bendrajame plane, tačiau jie nesikreipė ir neprašė rengti detaliojo plano. Detalųjį planą savivaldybė rengia jau nuo 2017 m., tačiau jo nėra. Kitiems sklypams atsakovas jokių detaliųjų planų nerengia, o prašymus išsprendžia, priimdamas Administracijos direktoriaus sprendimą. Pareiškėjai nenori laukti 10 metų. Atsakovas turėtų pasielgti taip kaip pasielgė Gelvonų g., spręsdamas analogišką prašymą ir nieko nereikia papildomai vertinti.
6. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pabrėžė, kad pareiškėjų prašymai nėra išnagrinėti, o priimtas Raštas yra tarpinis dokumentas, kuriuo pareiškėjai buvo informuoti, kad, įvertinus teismų sprendimus ginčo klausimu, atsakovas turi įvertinti juose nurodytus aspektus, rengti detalųjį planą ir tuomet dėl pareiškėjų prašymo priimti sprendimą. Teismas sprendime nurodė „iš naujo nagrinėti pareiškėjų prašymą“. Atsakovas turi vykdyti teismų sprendimus ir tik juose įvertinus nurodytus aspektus, o tai padaryti galima tik priėmus detalų planą, priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjų prašymo. Tai, kad bus rengiamas detalus planas, nereiškia, kad dėl pareiškėjų prašymo nebus priimamas Administracijos direktoriaus sprendimas. Tik kuomet bus įvertintos aplinkybės, nurodytos teismų sprendimuose, bus priimtas detalusis planas ir išspręstas pareiškėjų prašymas.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.
8. Teismas nustatė, kad:
8.1. Pareiškėjai Administracijos direktoriui 2017 m. liepos 11 d. pateikė 2017 m. liepos 10 d. prašymus pakeisti Žemės sklypų naudojimo būdą ir nustatyti, kad žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos. Administracija, išnagrinėjusi pareiškėjų prašymus, 2018 m. rugpjūčio 24 d. priėmė sprendimą Nr. A256-843/18(2.14.2.12-MP8), kuriuo pareiškėjų prašymo netenkino.
8.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-726-1047/2019 pareiškėjų skundą tenkino iš dalies; panaikino Vilniaus savivaldybės administracijos 2018 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą Nr. A256-843/18(2.14.2.12-MP8), įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo nagrinėti pareiškėjų 2017 m. liepos 10 d. prašymus Savivaldybės administracijos direktoriui dėl Žemės sklypų naudojimo būdo pakeitimo, kitą skundo dalį atmetė. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2020 m. lapkričio 11 d. priėmus nutartį administracinėje byloje eA-1432-492/2020, kuria minėtas teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.
8.3. Pareiškėjai 2019 m. kovo 22 d. pateikė atsakovui prašymą (pareiškėjai jį įvardija kaip pirminio prašymo patikslinimą), kuriame, atsižvelgdami į užsitęsusią žemės naudojimo būdo nustatymo procedūrą bei į teismo išaiškinimus, prašė dalyje, kuri patenka į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, nustatyti „daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų: žemės naudojimo būdą; dalyje kuri, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teigimu (tą ji turi pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis), patenka į infrastruktūros teritorijų funkcinę zoną, nustatyti „susiekimo ir inžinierinių tinklų koridorių teritorijų“ žemės naudojimo būdą.
8.4. Atsakovas, vykdydamas minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, Raštu pareiškėjus informavo, kad, atsižvelgus į pateiktus teismų išaiškinimus, atsakovo iniciatyva, bus rengiamas dviejų kvartalų, kuriuose yra Žemės sklypai, detalusis planas, kurio tikslas – kvartalo revitalizacija, pastatų modernizavimo ir aplinkos atnaujinimo principų nustatymas, lokalių kvartalo želdynų, automobilių stovėjimo vietų išdėstymas, sklypų ribų ir statybos reglamentų nustatymas. Nurodė, kad šiuo detaliuoju planu taip pat bus išnagrinėta galimybė Žemės sklypams ar jų dalims nustatyti daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių naudojimo būdą. Informavo, kad apie detaliojo plano rengimo eigą pareiškėjai bus informuoti papildomai.
9. Teismas aptarė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 24 straipsnio 1, 2 dalių, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalies nuostatas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 11 d. sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas. Teismas pažymėjo, kad pacituoti teismų sprendimai leidžia prieiti prie išvados, kad atsakovas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra būtina rengti detalųjį planą.
10. Pareiškėjų argumentus, kad jie niekada neprašė atsakovo rengti detaliojo plano, teismas laikė teisiškai nereikšmingais. Pirma, pareiškėjai į atsakovą kreipėsi su prašymais Žemės sklypams nustatyti naudojimo būdą, tačiau nedetalizavo, kad prašo priimti tik Vilniaus miesto administracijos direktoriaus sprendimą. Antra, atsakovas neneigia, kad, įvykdžius teismų išaiškinimus ir priėmus detalųjį planą, pareiškėjų prašymams išspręsti bus priimtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimas ir tai nurodoma Rašte (Detaliuoju planu bus išnagrinėta galimybė ginčo žemės sklypams ar jų dalims nustatyti pareiškėjų pageidaujamą Žemės sklypų naudojimo būdą). Trečia, Vilniaus apygardos administracinis teismas įpareigojo atsakovą nagrinėti pareiškėjų pateiktą prašymą, todėl pareiškėjų argumentas, kad jie neprašė rengti detalaus plano, nepaneigia atsakovo pareigos išsamiai ir detaliai įvertinti pateiktus išaiškinimus ir jų tinkamam įgyvendinimui nuspręsti savo iniciatyva rengti detalųjį planą. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, jog nėra kito būdo kaip tik rengti detalųjį planą. Tik rengiant detalųjį planą gali būti įvertinti aspektai, nurodyti teismų sprendimuose. Šių atsakovo atstovo išdėstytų argumentų pareiškėjai nepaneigė.
11. Pareiškėjų atstovo teiginį, kad nieko vertinti nereikia, tiesiog reikia priimti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui sprendimą kaip ir Gelvonų g. situacijoje, teismas vertino kritiškai, pažymėdamas, kad kitos pareiškėjų teiktos pavyzdinės situacijos vertinimas buvo išanalizuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje, kurioje konstatuota, kad „faktai, kad kitiems žemės sklypams, kurie kaip ir pareiškėjams priklausantys, patenka į tą pačią intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, bei rajonus, kuriems taikomi tie patys reglamentai, atsakovo sprendimais buvo nustatytas vienoks ar kitoks naudojimo būdas, yra nepakankami individualizuoti situacijas ir vertinti jas kaip vienodas su pareiškėjų situacija bei spręsti, kad pareiškėjams buvo nepagrįstai taikomi kitokie reikalavimai. Dėl šios priežasties pareiškėjų teikiami nauji įrodymai prie bylos nėra pridedami, jie neturi teisinės reikšmės“.
12. Pasisakydamas dėl pareiškėjų argumentų, kad jie nenori laukti, kol bus priimtas detalusis planas, teismas pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo nuostatos suteikia teisę ir galimybes asmenims dalyvauti teritorijų planavimo dokumentų rengime (Teritorijų planavimo įstatymo 6 str.). Nagrinėjamu atveju atsakovo iniciatyva bus rengiamas detalusis planas, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai negalės gauti informacijos apie detalaus plano rengimo eigą (tai atsakovas nurodo ir Rašte) bei kelti klausimus dėl detalaus plano rengimo trukmės.
13. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad atsakovas skundžiamu Raštu pagrįstai pareiškėjus informavo apie jų pateiktų prašymų nagrinėjimo numatomą procedūrą, t. y. ne atmetė pareiškėjų prašymus, o nurodė, kad sprendimas dėl Žemės sklypų naudojimo būdų nustatymo bus priimtas rengiant detalųjį planą. Teismo vertinimu, atsakovo Rašte yra nurodytos faktinės aplinkybės, teismų sprendimų aspektai bei pateiktas situacijos teisinis vertinimas, todėl nėra jokio pagrindo Raštą naikinti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimai įpareigoti atlikti veiksmus galėtų būti sprendžiami tik tuomet, jei atsakovas būtų išnagrinėjęs pareiškėjų prašymus dėl Žemės sklypams naudojimo būdų nustatymo ir jų netenkinęs. Tačiau nagrinėjamu atveju Raštu toks prašymas nebuvo išnagrinėtas ir dėl pareiškėjų prašymų nėra priimtas galutinis sprendimas, todėl ir šis pareiškėjų reikalavimas negali būti tenkinamas.
III.
14. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. A256-1233/20(2.14.2.12E-ŽEM); įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių: 1) žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų žemės naudojimo būdą; 2) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) daliai, patenkančiai į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų žemės naudojimo būdą, o daliai patenkančiai į infrastruktūros teritorijų funkcinę zoną - nustatyti susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijų žemės naudojimo būdą; 3) žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) daliai, patenkančiai į intensyvaus užstatymo gyvenamųjų teritorijų funkcinę zoną, nustatyti daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijų žemės naudojimo būdą, o daliai, patenkančiai į intensyviam naudojimui įrengiamų želdynų funkcinę zoną – nustatyti bendro naudojimo (miestų, miestelių ir kaimų ar savivaldybių bendro naudojimo) teritorijų žemės naudojimo būdą. Pareiškėjai prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme.
15. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
15.1. Ginčijamame Rašte atsakovai aiškiai nurodė, kad išnagrinėjo pareiškėjų prašymus, iš šio rašto turinio yra akivaizdu, kad sprendimas dėl pareiškėjų prašymų yra galutinis. Todėl pareiškėjai nesutinka su atsakovų atsiliepimo argumentu, kad Raštas yra tik tarpinis dokumentas. Pirmosios instancijos visiškai nepagrįstai pasirėmė tokiais atsakovų argumentais. Pareiškėjai pažymi, kad jų prašomi nustatyti žemės naudojimo būdai neprieštarauja Bendrajam planui. Nesant detaliojo plano, pareiškėjai turi teisę, kad jų prašomi žemės naudojimo būdai būtų nustatyti Administracijos direktoriaus sprendimu pagal Bendrąjį planą. Rengti atsakovo ir pirmosios instancijos teismo akcentuotą detalųjį planą pareiškėjai neprašė. Nei Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje nėra nurodyta, jog nagrinėjamu atveju yra būtinas detaliojo plano parengimas (kaip teigia pirmosios instancijos teismas). Priešingai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (28 punkte) išaiškinta, kad atsakovai turi vadovautis jau priimtu norminiu teisės aktu (Bendruoju planu) ir “nurodyti objektyvius Bendruoju planu pagrįstus kriterijus ir argumentus”, o ne parengti detalųjį planą.
15.2. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas turėjo būti (ir buvo) įvykdytas per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 99 straipsnio 2 dalyje nustatytus terminus. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kad vykdant įsiteisėjusį Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, rengtinas detalusis planas (kurio rengimas gali užtrukti nors ir 10 metų), yra nesuderinamas su konkrečiais ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje nustatytais teismo sprendimo įvykdymo terminais (šiuo atveju – per penkiolika kalendorinių dienų) bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.
15.3. Teismas skundžiamame sprendime rėmėsi atsakovo atsiliepime į skundą pateiktais argumentais, tačiau nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų, nurodytų 2021 m. gegužės 28 d. rašytiniuose paaiškinimuose, nemotyvavo savo išvadų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad kilus ginčui dėl ankstesnio (2018 m. rugpjūčio 24 d.) sprendimo, kuriuo pareiškėjų prašymai buvo netenkinti, tuomet pats atsakovas neneigė, kad pareiškėjai siekia žemės naudojimo būdų nustatymo būtent Administracijos direktoriaus sprendimu. Pavyzdžiui, pareiškėjų 2017 m. liepos 10 d. prašymai buvo adresuoti būtent Administracijos direktoriui, prašant nustatyti atitinkamus žemės naudojimo būdus. Tuomet administracinėje byloje Nr. eI-726-1047/2019 pateiktame atsiliepime atsakovas akcentavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073 „Dėl pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo nustatymo ir keitimo tvarkos bei sąlygų aprašo (toliau – ir Aprašas) 10 punktą, pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimu pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą; kad vadovaujantis Aprašo 12 punktu, gavus iniciatoriaus prašymą nustatyti žemės sklypo naudojimo būdą (būdus), galėjo būti priimti tik du sprendimai – nustatyti naudojimo būdą arba motyvuotas sprendimas netenkinti prašymo nustatyti naudojimo būdą; kad tuo atveju priimtas sprendimas netenkinti pareiškėjų prašymo nustatyti žemės naudojimo būdus, ir kad tokį pagal Žemės įstatymo 24 straipsnio 2 dalį ir Aprašo 10 punktą įprastai Administracijos direktoriui priskirtą sprendimą tuo atveju pagrįstai priėmė Administracijos direktoriaus pavaduotoja D. N.. Atsakovas pareiškėjų neprašė patikslinti prašymus, todėl akivaizdu, kad jam buvo aišku, jog pareiškėjai prašo nustatyti žemės naudojimo būdus Administracijos direktoriaus sprendimu.
15.4. Teismas pripažino, kad atsakovas detalųjį planą nusprendė rengti savo iniciatyva, o ne todėl, kad pareiškėjai to būtų prašę. Ginčijamu sprendimu atsakovas nesutiko nustatyti žemės naudojimo būdus pagal Bendrąjį planą Administracijos direktoriaus sprendimu ir nurodė tokio sprendimo priežastis (“nustatant būdą Administracijos direktoriaus sprendimu, nebūtų išspręstas klausimas dėl kvartalo revitalizacijos, aplinkos atnaujinimo principų ir pan. ir tai neatitiktų Bendrojo plano nuostatų”), kurių teisėtumą ir pagrįstumą pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti bei priimti sprendimą dėl ginčo esmės (o ne teigti, kad ginčijamas sprendimas, kuriuo nesutinkama nustatyti žemės naudojimo būdus pagal Bendrąjį planą Administracijos direktoriaus sprendimu, yra “negalutinis”). Teismo argumentas (esą kito būdo, atsižvelgiant į pateiktus teismų išaiškinimus, kaip tik rengti detalųjį planą, nėra) faktiškai paneigia teisės akte įtvirtintą žemės naudojimo būdo nustatymą pagal Bendrąjį planą Administracijos direktoriaus sprendimu, ir daro šią svarbią visų asmenų interesų apsaugos garantiją (nesant detaliojo plano, tiesiogiai pasiremti Bendruoju planu) niekine. Ginčijamame Rašte nebuvo nurodyta, kad dar bus nagrinėjami pareiškėjų prašymai nustatyti žemės naudojimo būdus Administracijos direktoriaus sprendimu pagal Bendrąjį planą, priešingai – buvo nurodytos priežastys, kodėl nesutinkama juos nustatyti Administracijos direktoriaus sprendimu.
16. Atsakovai atsiliepime su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai palaiko argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuoja:
16.1. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog ginčijamo Rašto įžangoje vartojama frazė „iš naujo išnagrinėjome“, nekeičia viso ginčijamo Rašto turinio vertinimo. Pareiškėjai iš konteksto paima vieną Rašte pavartotą frazę, tačiau ignoruoja visą Rašto turinį, iš kurio aiškiai matyti, kad galutinis sprendimas dėl pareiškėjų prašymų nebuvo priimtas (tai buvo aišku ir pirmosios instancijos teismui). Šiuo atveju būtina vadovautis loginiu bei sisteminiu Rašto aiškinimu ir šį dokumentą vertinti pagal jo visą turinį, o ne atskirą, iš konteksto paimtą frazę. Juo labiau Rašte labai aiškiai nurodoma, kad būtent ateityje „ <...> bus išnagrinėta galimybė žemės sklypams ar jų dalims nustatyti daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių naudojimo būdą“. Tai, kad Administracija iniciavo detaliųjų planų rengimą, savaime nereiškia, kad pareiškėjų prašymai nustatyti žemės naudojimo būdus pagal Bendrąjį planą buvo ar bus atmesti. Kaip nurodoma Rašte, sprendimas dėl žemės sklypų naudojimo būdų nustatymo bus priimtas „rengiant detalųjį planą“, bet tai nereiškia, kad sprendimas bus priimtas ne pagal Bendrąjį planą. Šiuo atveju pareiškėjai pateikia neteisingą Rašto interpretaciją.
16.2. Pareiškėjų pozicija, jog Administracija jų prašymus turėjo galutinai išnagrinėti per 15 kalendorinių dienų, kadangi ABTĮ 99 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas per penkiolika kalendorinių dienų, yra nepagrįsta. Pirmiausia, teismas įpareigojo ne išnagrinėti pareiškėjų prašymą, o jį nagrinėti iš naujo. ABTĮ 99 straipsnio 2 dalies nuostata yra skirta ne nustatyti, per kokį terminą turi būti įvykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, bet ši nuostata skirta sureguliuoti, kada pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl vykdomojo rašto išdavimo.
16.3. Pareiškėjai apeliaciniame skunde akcentuoja, kad jie neprašė rengti detaliojo plano, neva Administracijos direktorius ir be detaliojo plano galėjo tenkinti pareiškėjų prašymus nustatyti jų prašomus žemės naudojimo būdus pagal Bendrąjį planą. Tačiau atsakovai pažymi, kad pareiškėjai tokiais teisme pareikštais reikalavimais ir teiginiais iš esmės siekia išvengti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties įvykdymo, kurie pareiškėjams yra privalomi. Tai, kad reikia įvertinti „tos teritorijos, kur yra ginčo sklypai, kompleksinį aplinkos, užstatymo ir infrastruktūros atnaujinimą ir modernizavimą, sąsajumą su teritorijos revitalizacija (atgaivinimu), atsižvelgta į pastatų modernizavimo, aplinkos atnaujinimo principus, lokalių kvartalo želdynų sistemą, automobilių stovėjimo vietų išdėstymo principus ir kt.“ yra įsiteisėjusiame teismo sprendime padarytos išvados ir nustatytos pareigos Administracijai, kurias Administracija privalo vykdyti ir Raštu būtent apie tokį teismų sprendimų vykdymą pareiškėjus informavo. Pareiškėjų pozicija, kad Administracija galėjo ar turėjo tiesiog tenkinti jų prašymus, yra visiškai nesuprantama ir neatitinkanti aiškių teismo sprendimuose padarytų išaiškinimų.
16.4. Tiek Rašte, tiek šios administracinės bylos nagrinėjimo metu jau buvo išsamiai paaiškinta, kodėl nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai ir nustatyti įpareigojimai Administracijai yra įgyvendinami būtent rengiant detalųjį planą. Be to, patys pareiškėjai nepateikė jokių alternatyvių pasiūlymų, kaip Administracija būtų galėjusi kitaip, nei rengiant detalųjį planą, įgyvendinti teismų sprendimus. Atsakovai nurodo, kad detalusis planas ginčo teritorijai yra rengiamas todėl, kad teismų sprendimuose buvo pateikti atitinkami išaiškinimai dėl būtinybės priimant sprendimą dėl pareiškėjų prašymų atsižvelgti į kompleksinį aplinkos, užstatymo ir infrastruktūros atnaujinimą ir modernizavimą, sąsajumą su teritorijos revitalizacija (atgaivinimu), atsižvelgti į pastatų modernizavimo, aplinkos atnaujinimo principus, lokalių kvartalo želdynų sistemą, automobilių stovėjimo vietų išdėstymo principus, turi būti atsakoma ir į klausimą, kokie reikalavimai taikomi tokioje teritorijoje naujai statybai, turi būti nurodyti konkretūs kriterijais, kodėl tokios rūšies statyba (daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių statyba) neskatintina, kokie kiti konkretūs teritorijos naudojimo prioritetai, atitinkantys Bendrojo plano sprendinius pageidautini žemės sklypuos ir t. t. Priešingai nei akcentuoja pareiškėjai, Administracija nėra atsisakiusi nustatyti žemės naudojimo būdus pagal Bendrąjį planą Administracijos direktoriaus sprendimu – šį klausimą Administracija siekia spręsti įgyvendindama teismų procesiniuose sprendimuose pateiktus išaiškinimus.
16.5. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Atsakovai pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjai neteigia, kad pirmosios instancijos teismas būtų neatsakęs į kokius nors jų argumentus ar iškeltus klausimus – jie nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir tik deklaratyviai teigia, kad vien tai, jog teismo pozicija iš dalies sutapo su Administracijos pozicija byloje, lemia tokio sprendimo neteisėtumą ar pripažinimą nemotyvuotu. Atsakovų manymu, teismo sprendimas yra motyvuotas, teismas teisingai ir teisėtai pareiškėjų reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.
18. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo klausimas pakartotinai nagrinėtinas Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, todėl, priimant baigiamąjį teisės aktą, būtina paisyti nuostatų, kurios buvo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartyje (toliau – ir Nutartis).
19. Iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina <...>. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016).
20. Nutarties 25 punkte buvo pažymėta, kad žemės naudojimo paskirties ir būdo keitimo teisinis reglamentavimas pasižymi imperatyvu, todėl negali būti taikomas kitaip, negu betarpiškai įtvirtinta teisės aktuose – šiai pozicijai visiškai pritaria ir bylą tikrinanti ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija.
21. Žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo teisinis reglamentavimas aptartas Nutarties 23 punkte, 26 punkte, kurio turi paisyti viešojo administravimo sistemos subjektai (taip pat ir savivaldybės administracijos direktorius), spręsdami prašymus dėl žemės naudojimo paskirties ir (ar) būdo keitimo pagal žemės savininkų prašymus.
22. Rašte minėtų nuostatų nesilaikyta. Atsakovas nurodo, kad dėl pateiktų prašymų „<...> nuspręsta sprendimą dėl žemės sklypų (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) naudojimo būdų nustatymo priimti rengiant detalųjį planą. Būtent detaliojo planavimo uždaviniai yra detalizuoti savivaldybės lygmens bendrajame plane nustatytus teritorijų naudojimo privalomuosius reikalavimus <...>“. Tokio pobūdžio atsakovo valinė išraiška akivaizdžiai prasilenkia su teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Žemės įstatymo 24 straipsnyje, ir negali likti galioti. Priešingu atveju pareiškėjų prašymo nagrinėjimas būtų neapibrėžtas laike ir neatitiktų Lietuvos Respublikoje Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto imperatyvo – valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (Konstitucijos 5 str. 3 d.).
23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu atveju turi būti konkretus sprendimas, kurio priėmimo teisė ir pareiga priklauso savivaldybės administracijos direktoriui. Akivaizdu, turint omenyje Nutarties 25 ir 26 punktų nuostatas, kad pareiškėjų (apeliantų) reikalavimas (žr. šios nutarties 1 p.) visiškai negali būti patenkintas, tačiau yra tenkintas ta apimtimi, kiek numatyta Žemės įstatyme, t. y. savivaldybės administracijos direktorius, laikantis teisinio reguliavimo, panaikinus Rašto galiojimą, yra įpareigojamas ginčo sklypams nustatyti žemės naudojimo būdus arba aiškiai bei motyvuotai, laikantis Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, tai paneigti. Esama situacija, kai prašymas iš esmės nėra sprendžiamas ir neaišku, kada bus sprendžiamas, teisiškai netoleruotina. Be kita ko, siekiant, kad įpareigojamo sprendimo priėmimas neužsitęstų ar nebūtų vilkinamas, savivaldybės administracijos direktorius įpareigojamas tai atlikti iki 2021 m. gruodžio 20 d.
24. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka nepateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Byloje yra pateikti tik įrodymai, patvirtinantys, jog pareiškėjai yra sumokėję 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjams palankų sprendimą, jiems atlygintinos šios išlaidos, patirtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjų J. K., V. K. ir uždarosios akcinės bendrovės „Statybų pliusas“ (Z. L., N. B. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2020 m. gruodžio 2 d. raštą Nr. A256-1233/20(2.14.2.12E-ŽEM).
Įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypui, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyti žemės naudojimo būdus arba priimti priešingą motyvuotą sprendimą iki 2021 m. gruodžio 20 d.
Priteisti pareiškėjams J. K., V. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Statybų pliusas“ (Z. L., N. B. teisių perėmėjai) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 33,75 (trisdešimt tris eurus ir septyniasdešimt penkis centus) euro sumokėtą žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Veslava Ruskan
Arūnas Sutkevičius