Civilinė byla Nr. e2S-2159-601/2025

Teisminio proceso Nr. 2-37-3-00928-2025-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.3.2.6.1; 3.3.2.5; 3.3.2.7

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 11 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Evaldas Burzdikas, veikdamas Panevėžio apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dosas“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-10627-649/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dosas“ ieškinį atsakovei R. B. individualiai įmonei dėl skolos, palūkanų, metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dosas“ 2025 m. liepos 4 d. kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės R. B. individualios įmonės ieškovės naudai 6 655,00 Eur skolą, 2 662,00 Eur palūkanas, 10,65 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Šie reikalavimai grindžiami tuo, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2017–2022 m. egzistavo verslo santykiai, tačiau atsakovė neapmokėjo dviejų PVM sąskaitų-faktūrų: 2017 m. gegužės 12 d. Nr. DS030/2017 (1 815,00 Eur) ir 2019 m. kovo 15 d. Nr. DS015/2019 (4 840,00 Eur). Ieškovė laikė, kad skola pasibaigė įskaitymu, bet teismas ankstesnėje civilinėje byloje (Nr. e2-30-620/2024) pripažino tokį įskaitymą neteisėtu, todėl skola liko galioti. Kadangi šių sąskaitų klausimas minėtoje byloje nebuvo nagrinėtas, ieškovė reiškia ieškinį dėl jų apmokėjimo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Panevėžio apylinkės teismas skundžiama 2025 m. liepos 10 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį.

4.       Teismas laikė, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y., kad ieškovės ir atsakovės ginčas dėl 6 665,00 Eur skolos pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai ir 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai yra išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. e2-30-620/2024 priimant 2024 m. kovo 25 d. sprendimą. Anot teismo, ieškovė ginčą civilinėje byloje Nr. e2-30-620/2024, tame tarpe ir dėl skolos pagal minėtas sąskaitas, pralaimėjo, todėl ankstesnio įsiteisėjusio sprendimo revizavimas nebegalimas.

5.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė iš esmės analogišku ieškiniu 2025 m., balandžio 23 d. jau buvo kreipusis į Panevėžio apylinkės teismą (civilinė byla Nr. e2-6672-649/2025) dėl 6 875,81 Eur skolos, 2 750,32 Eur palūkanų, 10,65 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės. Pagrindinės skolos suma buvo nurodyta identiška skolai, kuri buvo išnagrinėta Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-30-620/2024. Ginčas dėl 6 875,81 Eur skolos civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025 buvo pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai, 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai ir 2020 m. rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitos faktūros Nr. DS045/2020 likutį. Teismas ieškovės ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi atsisakė priimti tuo pagrindu, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Kauno apygardos teismas 2025 m. birželio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1519-896/2025 Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. balandžio 28 d. nutartį paliko nepakeistą nurodydamas, kad ginčas dėl 6 875,81 Eur skolos, t. y. skolos ir pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai bei 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai, yra išspręstas Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. kovo 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-30-620/2024 ir jo revizavimas negalimas.

6.       Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė į teismą kreipėsi truputį sumažinusi reikalavimą lyginant su ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025 – prašo priteisti iš atsakovės 6 655,00 Eur skolą pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai bei 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai. Lyginant su anksčiau pateiktu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025, nebeprašoma priteisti skolos likučio pagal 2020 m. rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS045/2020 (skirtumas tarp šio ieškinio ir atsisakyto priimti ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025 yra 220,81 Eur). Ir, nors ne vien ginčo sumos vienodumas ar skirtumas apsprendžia ieškinio tapatumą, teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė skolą vėl pakartotinai bando prisiteisti iš atsakovės pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai bei pagal 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai, t. y. pagal tas pačias sąskaitas, pagal kurias ieškinys jau buvo atsisakytas priimti civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7.       Atskiruoju skundu ieškovė (apeliantė) UAB „Dosas“ prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė jau yra pralaimėjusi ginčą dėl tų pačių sąskaitų-faktūrų. Teismas klaidingai nurodė, jog civilinėje byloje Nr. e2-30-620/2024 buvo nagrinėtas ginčas dėl 2017 m. gegužės 12 d. sąskaitos Nr. DS030/2017 (1 815 Eur) ir 2019 m. kovo 15 d. sąskaitos DS015/2019 (4 840 Eur). Iš tikrųjų ieškovė šioje byloje reikalavimų pagal šias sąskaitas nereiškė, jų teismui neteikė ir jos nebuvo tirtos ar nagrinėtos. Todėl teismo išvada, kad ginčas jau išspręstas ir sprendimo revizavimas nebegalimas, yra faktiškai ir teisiškai klaidinga;

7.2.       Pirmosios instancijos teismas neteisėtai prilygino įskaitymo klausimo nagrinėjimą ieškinio nagrinėjimui. Civilinėje byloje Nr. e2-30-620/2024 ieškovė nesiekė priteisti skolos pagal minėtas 2017 m. ir 2019 m. sąskaitas, o šios buvo paminėtos tik kaip įskaitymo dalis prie atsakovės priešieškinio nagrinėjimo. Teismas tą įskaitymą pripažino neteisėtu dėl formos nesilaikymo, tačiau tai nereiškia, kad ginčas dėl pačios skolos buvo išnagrinėtas iš esmės. Priešingai, toks sprendimas patvirtina, kad prievolė pagal šias sąskaitas tebėra galiojanti, todėl ieškovė turi teisę pareikšti reikalavimą dėl jos priteisimo naujoje byloje;

7.3.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir atsisakė priimti ieškinį. Teismas be pagrindo nusprendė, kad yra tapatūs ginčo objektas ir pagrindas tarp šios bylos ir civilinės bylos Nr. e2-30-620/2024. Nors šalių sudėtis sutampa, ieškinio pagrindas ir dalykas skiriasi – ankstesnėje byloje ieškinys buvo grindžiamas kitomis PVM sąskaitomis faktūromis (Nr. DS045/2020, Nr. DS074/2020, Nr. DS085/2020 bei Nr. DS025/2020), o šioje byloje reikalavimas pareikštas dėl 2017 m. gegužės 12 d. sąskaitos Nr. DS030/2017 ir 2019 m. kovo 15 d. sąskaitos Nr. DS015/2019. Todėl nėra visų CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytų sąlygų atsisakyti priimti ieškinį;

7.4.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo ieškovės teisę į teisminę gynybą. Atsisakydamas priimti ieškinį, teismas pažeidė konstitucinį teisės į teisingą bylos nagrinėjimą principą. Ieškovei nebuvo suteikta galimybė apginti savo pažeistą teisę dėl prievolės, kuri ankstesnėje byloje nebuvo nagrinėta ir dėl kurios teismas nesprendė iš esmės.

8.       Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė R. B. individuali įmonė prašo pirmosios instancijos teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

8.1.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės ieškinį pagal PVM sąskaitas faktūras Nr. DS030/2017, Nr. DS015/2019 ir sąskaitos Nr. DS045/2020 likutį, remdamasis įsiteisėjusiu 2024 m. kovo 25 d. sprendimu. Teismas jau buvo nagrinėjęs ieškovės reikalavimus atsakovei ir jos savininkui pagal kitas PVM sąskaitas faktūras – 2021 m. birželio 18 d. Nr. DSO025/2020 (8 470 Eur), 2020 m. lapkričio 12 d. Nr. DSO085/2020 (2 056,75 Eur), 2020 m. spalio 29 d. Nr. DSO074/2020 (3 388 Eur) ir 2020 m. rugpjūčio 18 d. Nr. DSO045/2020 (3 302,25 Eur), iš viso 17 217 Eur sumai. Teismas 2021 m. birželio 18 d. sąskaitą Nr. DSO025/2020 pripažino fiktyvia, todėl ieškinio dalį šios sumos atžvilgiu atmetė, o likusiai daliai ieškinį patenkino – priteisė 8 747 Eur skolos;

8.2.       Ieškovės teiginiai, kad teismas turėtų priimti naują ieškinį ir dėl sąskaitos Nr. DS045/2020 likučio, yra nepagrįsti, nes ši sąskaita jau buvo pateikta ir įvertinta civilinėje byloje, kurioje 2024 m. kovo 25 d. buvo priimtas sprendimas. Toje byloje, nagrinėjant atsakovės priešieškinį dėl 6 875,81 Eur skolos priteisimo, ieškovė tvirtino, kad ši suma padengta įskaitymu pagal sąskaitas Nr. DS030/2017, Nr. DS015/2019 ir Nr. DS045/2020, tačiau įskaitymą teismas pripažino neteisėtu. Ieškovė, turėdama galimybę, nepateikė papildomų įrodymų ir nedidino ieškinio reikalavimų, nors teismas suteikė tam galimybę;

8.3.       Atsakovė apie sąskaitas Nr. DS030/2017 ir Nr. DS015/2019 sužinojo tik gavusi ieškovės atskirąjį skundą 2025 m. gegužės 5 d., todėl jai šių dokumentų turinys nėra žinomas – šių sąskaitų atsakovė niekada negavo. Atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. birželio 18 d. Nr. DSO025/2020 buvo pripažinta fiktyvia, neatmestina, jog ir kitos ieškovės minimos sąskaitos gali būti panašaus pobūdžio;

8.4.       Civilinė byla Nr. e2-30-620/2024 buvo nagrinėjama ilgą laiką, todėl ieškovė turėjo pakankamai laiko ir galimybių pateikti visus įrodymus, tačiau to nepadarė. Tai buvo jos teisė, bet ne pareiga, tačiau negalima vėliau teigti, kad teismas nepagrįstai nepriima naujo ieškinio, kai ankstesnis ginčas faktiškai jau išspręstas. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį ieškovė turėjo teisę iki bylos nagrinėjimo paskyrimo pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, bet to nepadarė;

8.5.       Be to, analogišką ieškinį ieškovė jau buvo pateikusi 2025 m. gegužės 5 d. ir teismas jo nepriėmė. Apeliacinės instancijos teismas 2025 m. birželio 6 d. nutartyje taip pat pripažino, kad ieškovė siekia ne naujo reikalavimo pareiškimo, o faktiškai revizuoti įsiteisėjusį 2024 m. kovo 25 d. sprendimą. Todėl toks ieškovės procesinis elgesys laikytinas piktnaudžiavimu ir jai turėtų būti taikoma CPK 95 straipsnyje numatyta bauda už piktnaudžiavimą procesu.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarčių negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas taip pat nėra. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

10.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio pagrindą ir dalyką, atsisakė jį priimti, nurodydamas, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, t. y., kad ieškovės ir atsakovės ginčas dėl 6 665,00 Eur skolos pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai ir 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai yra išnagrinėtas civilinėje byloje Nr. e2-30-620/2024 priimant 2024 m. kovo 25 d. sprendimą. Apeliantė teigia, kad nors šalių sudėtis sutampa, ieškinio pagrindas ir dalykas skiriasi – ankstesnėje byloje ieškinys buvo grindžiamas kitomis PVM sąskaitomis faktūromis (Nr. DS045/2020, Nr. DS074/2020, Nr. DS085/2020 bei Nr. DS025/2020), o šioje byloje reikalavimas pareikštas dėl 2017 m. gegužės 12 d. sąskaitos Nr. DS030/2017 ir 2019 m. kovo 15 d. sąskaitos Nr. DS015/2019. Ankstesnėje byloje šios sąskaitos buvo tik paminėtos kaip įskaitymo dalis prie atsakovės priešieškinio nagrinėjimo, tačiau, teismui įskaitymą pripažinus neteisėtu dėl formos nesilaikymo, prievolė pagal šias sąskaitas liko galiojanti ieškovė turi teisę pareikšti reikalavimą dėl jos priteisimo naujoje byloje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.

11.       Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje garantuojamos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, yra būtina laikytis nurodytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007). Tuo atveju, jei asmuo nesilaiko įstatymuose nustatytų kreipimosi į teismą reikalavimų, jo galimai pažeistos teisės negali būti veiksmingai apgintos.

12.       Viena iš sąlygų, kada procesas negali vykti – kai asmuo kreipiasi į teismą, prieš tai jau realizavęs teisę į teisminę gynybą. Jeigu ieškovas jau buvo pareiškęs ieškinį ir jį teismas išsprendė, ieškovas praranda teisę kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu pakartotinai. Teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti taikos sutartį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Jeigu ši aplinkybė paaiškėja po civilinės bylos iškėlimo, teismas bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 3 punktas).

13.       Nagrinėjamu atveju iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Panevėžio apylinkės teismas 2025 m. balandžio 28 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „Dosas“ ieškinį atsakovei R. B. individualiai įmonei dėl 6 875,81 Eur skolos, 2 750,32 Eur palūkanų, 10,65 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ieškinys minėtoje byloje buvo grindžiamas 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DS030/2017 1 815 Eur sumai ir 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaita faktūra Nr. DS015/2019 4 840 Eur sumai bei sąskaitos Nr. DS045/2020 likučiu. Ši nutartis įsiteisėjo 2025 m. birželio 6 d.

14.       Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ieškovė į teismą kreipėsi truputį sumažinusi reikalavimą lyginant su ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025 – prašo priteisti iš atsakovės 6 655,00 Eur skolą pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai bei 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai. Lyginant su anksčiau pateiktu ieškiniu civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025, nebeprašoma priteisti skolos likučio pagal 2020 m. rugpjūčio 18 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS045/2020 (skirtumas tarp šio ieškinio ir atsisakyto priimti ieškinio civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025 yra 220,81 Eur). Ir, nors ne vien ginčo sumos vienodumas ar skirtumas apsprendžia ieškinio tapatumą, teismas pagrįstai laikė, kad šiuo atveju ieškovė skolą vėl pakartotinai bando prisiteisti iš atsakovės pagal 2017 m. gegužės 12 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS030/2017 1 815,00 Eur sumai bei pagal 2019 m. kovo 15 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DS015/2019 4 840,00 Eur sumai, t. y. pagal tas pačias sąskaitas, pagal kurias ieškinys jau buvo atsisakytas priimti civilinėje byloje Nr. e2-6672-649/2025. 

15.       Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad faktas, jog šįkart ieškinio suma kiek sumažinta ar dalis sąskaitų nebeįtrauktos, nepaneigia aplinkybės, kad esminis ginčo dalykas ir pagrindas išlieka tie patys – tai reikalavimas priteisti tą pačią skolą, kylančią iš tų pačių PVM sąskaitų faktūrų. Tokie formalaus pobūdžio ieškinio pakeitimai negali būti laikomi nauju ar savarankišku reikalavimu, todėl teismas pagrįstai konstatavo ieškinio tapatumą.

16.       Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Toks teisinis reguliavimas užtikrina teisinio apibrėžtumo ir procesinio ekonomiškumo principus, kurie reikalauja, kad visi tarpusavyje susiję reikalavimai būtų pareiškiami ir sprendžiami vienoje byloje, o ne dalimis, atskirai ginčijant kiekvieną sąskaitą faktūrą ar prievolę nauju ieškiniu. Tokiu būdu apeliantės siekis inicijuoti naują procesą dėl kiekvienos PVM sąskaitos faktūros atskirai vertintinas kaip prieštaraujantis proceso koncentruotumo principui ir sąžiningo naudojimosi procesinėmis teisėmis taisyklėms. Tokia praktika sukeltų bylinėjimosi vilkinimą, teismų darbo dubliavimą ir piktnaudžiavimo teise kreiptis į teismą požymius. Akcentuotina, kad res judicata principas taikomas ne tik identiškiems reikalavimams pagal formalius požymius, bet ir tais atvejais, kai ginčo esmė bei teisiniai santykiai išlieka tie patys. Ieškovas negali apeiti įsiteisėjusio sprendimo galios keisdamas tik ieškinio sumą ar formuluotę – tokie veiksmai laikytini bandymu pakartotinai ginti tas pačias teises, kurios jau buvo galutinai įvertintos teismo.

17.       Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį. Apeliantės nurodyti argumentai nepaneigia įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės galios ir nesudaro pagrindo taikyti išimtis iš res judicata principo.

18.       Esant tokioms aplinkybėms, pripažįstama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Atskirajame skunde nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu,

n u t a r i a :

palikti nepakeistą Panevėžio apylinkės teismo 2025 m. liepos 10 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas                                                Evaldas Burzdikas