Civilinė byla Nr. e3K-3-215-421/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01939-2014-4 

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.1; 2.6.10.5.2.1; 3.2.4.8.2; 3.3.1.20.2

 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Agromena lt“ (buvusiai uždarajai akcinei bendrovei „R. A.“) ir biudžetinei įstaigai Kultūros infrastruktūros centrui (buvusiai valstybės įmonei „Lietuvos paminklai“) dėl žalos atlyginimo subrogacijos tvarka, tretieji asmenys: viešoji įstaiga Tytuvėnų piligrimų centras, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapija, „AAS BTA Baltic Insurance Company“, Lietuvoje veiklą vykdanti per filialą Lietuvoje, „ERGO Insurance SE“, Lietuvoje veiklą vykdanti per Lietuvos filialą, uždaroji akcinė bendrovė „Eltko“ (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Eltalis ir Ko“), uždaroji akcinė bendrovė „Gamaka“, S. K., P. J., R. T., V. L., bei pagal ieškovės biudžetinės įstaigos Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos ieškinį atsakovams P. J., V. L. ir R. T. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys: draudimo bendrovė „Ergo Insurance SE“, Lietuvoje veiklą vykdanti per Lietuvos filialą, viešoji įstaiga Tytuvėnų piligrimų centras, Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rangovo ir techninio prižiūrėtojo prievolės atlyginti dėl gaisro kilusią žalą rūšį pagal deliktinės ir sutarčių teisės normas, baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su trečiųjų asmenų (ne)tinkamu pareigų vykdymu ir dėl to atsiradusių padarinių, pripažinimo prejudicinėmis, taip pat dėl teisės normų, reglamentuojančių priežastinį ryšį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė ADB „Gjensidige“, perėmusi ir ieškovės UAB DK „PZU Lietuva“ reikalavimo teises, prašė priteisti: 

2.1.                      solidariai iš atsakovų Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, UAB „Agromena lt“ ir BĮ Kultūros infrastruktūros centro išmokėtą 655 699,72 Eur draudimo išmoką, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 

2.2.                      solidariai iš visų atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtą 216 230,31 Eur draudimo išmoką, 5 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 

2.3.                      solidariai iš atsakovų UAB „Agromena lt“ ir BĮ Kultūros infrastruktūros centro papildomai priteisti 1 proc. procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

3.       Ieškovė ADB „Gjensidige“ nurodė, kad, sumokėjusi draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, subrogacijos tvarka įgijo teisę reikalauti išmokėtų sumų grąžinimo iš atsakingų už padarytą žalą asmenų dėl Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblyje ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčioje kilusio gaisro. Kadangi gaisras kilo dėl netinkamai įrengto dūmtraukio, atsakingais už žalos atsiradimą laikytini asmenys, privalėję užtikrinti dūmtraukio statybą nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų.

4.       Ieškovė BĮ Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašė priteisti valstybei solidariai iš atsakovų P. J., V. L. ir R. T. 2 782 030,69 Eur valstybei padarytiems nuostoliams atlyginti ir 6 (šešių) procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5.       Ieškovė nurodė, kad atsakovai, būdami valstybės tarnautojams prilyginti asmenys, tinkamai neatliko jiems pavestų pareigų, todėl kilus gaisrui buvo sugadintas Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės bažnyčios ir Bernardinų vienuolyno ansamblio vienuolyno namas ir bažnyčia, sunaikintos kilnojamosios vertybės.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 9 d. sprendimu BĮ Kultūros paveldo departamento ieškinį atmetė; ieškovės ADB „Gjensidige“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovių BĮ Kultūros infrastruktūros centro ir UAB „Agromena lt“ 327 849,86 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. rugsėjo 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, lygiomis dalimis 6595,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitą ieškinio dalį atmetė.

7.       Spręsdamas dėl baudžiamųjų bylų prejudicinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, teismas pažymėjo, kad tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamuosiuose procesuose įrodinėjimo dalykas apėmė gaisro kilimo priežasčių nustatymą, todėl prejudiciniais faktais šioje byloje laikytinos teismų baudžiamajame procese nustatytos aplinkybės, kiek jos yra susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir kilusiomis pasekmėmis.

8.       Teismas nustatė, kad P. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 188 straipsnio 2 dalį (turto sunaikinimas ar sugadinimas dėl neatsargumo) ir 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas), nes jis, suveikus priešgaisrinei signalizacijai Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno pastate, nepatikrino priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties ir išjungė priešgaisrinę signalizaciją suveikimo zonoje, dėl to vienuolyno pastato palėpėje kilęs gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito, sugadindamas vienuolyną ir bažnyčią, priklausančius Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapijai (toliau – ir Parapija), ir sunaikindamas bei sugadindamas Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ekspozicijos patalpoje buvusius 60 eksponatų; iš viso gaisro metu padaryta didelė – ne mažiau kaip 1 862 296 Eur – žala Lietuvos valstybei ir Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapijai bei sunaikintos ir sugadintos didelės kultūrinės reikšmės turinčios vertybės. Teismas akcentavo, kad Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-316/2017 nustatyta, jog gaisras kilo ne dėl P. J. veiksmų, tačiau jo veiksmai lėmė tai, jog kilęs gaisras nebuvo pastebėtas, išplito ir dėl to buvo padaryta didelė žala.

9.       Teismas iš teismų sprendimų nustatė, kad vienuolyno kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukis buvo įrengtas ne pagal projektą (panaudojant metalines alkūnes) ir nesilaikant priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o duomenys apie faktinį įrengimą jokiuose dokumentuose neužfiksuoti. Be to, dūmtraukiai nebuvo valomi, dėl to iki 2012 m. sausio 25 d. nenustatytu laiku kilusių suodžių gaisrų dūmtraukyje metu buvo pažeistos izoliacinės medžiagos savybės, todėl, dūmtraukyje kilus suodžių gaisrui, paveiktos aukštos temperatūros šalia esančios stogo medinės konstrukcijos pradėjo degti (smilkti) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 7.2 punktas).

10.       Pasisakydamas dėl R. T., V. L. ir V. M. atžvilgiu vykusių baudžiamųjų procesų, teismas nustatė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžiu R. T., V. M. ir V. L. buvo nuteisti pagal BK 188 straipsnio 2 dalį bei 229 straipsnį ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutartimi šis nuosprendis paliktas nepakeistas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 minėti teismų procesiniai sprendimai dėl V. M. ir V. L. nuteisimo buvo panaikinti ir byla jiems nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalis dėl R. T. perduota nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka ir Šiaulių apygardos teismo 2022 m. sausio 6 d. nuosprendžiu buvo panaikinta Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalis dėl R. T. nuteisimo pagal BK 188 straipsnio 2 dalį ir 229 straipsnį, baudžiamoji byla jai nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

11.       Baudžiamajame procese nustatyta, kad gaisras vienuolyno palėpėje kilo dėl degių medžiagų (pastato medinės palėpės ir stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl palėpėje įrengto eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio poveikio. Vienuolyno kietojo kuro šildymo katilų dūmtraukis ir kaminas buvo faktiškai įrengti nesilaikant rekonstravimo projekto dalyje „Šildymas-vėdinimas“ nustatytų bei privalomų gaisrinės saugos reikalavimų: dūmtraukis įrengtas panaudojant metalines neapšiltintas alkūnes, palėpės patalpoje dūmtraukyje įrengtos neapšiltintos pravalos durelės, per arti degios medinės stogo konstrukcijos, kurios nepadengtos antipirenine medžiaga, viena tokia konstrukcija – sija – išvesta per kamino vidinę ertmę, o duomenys apie faktinį įrengimą jokiuose statybos dokumentuose ir projektinėje dokumentacijoje neužfiksuoti. Už šių reikalavimų neįvykdymą yra atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas. Byloje nustatyta, kad objekto „Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymas turizmo reikmėms“ projekto vadove ir projekto vykdymo priežiūros vadove buvo R. T., statinio statybos vadovu – V. M., o statinio statybos techniniu prižiūrėtoju – V. L.. Pastarasis, sužinojęs, jog statinio (dūmtraukio) projekto sprendiniai dėl atitinkamų priežasčių negali būti įgyvendinami, teisės aktų nustatyta tvarka nesikreipė dėl sprendinių koregavimo, neužtikrino, kad statyba būtų vykdoma pagal projektą, R. T. neužtikrino ir nekontroliavo, kad dūmtraukis būtų įrengiamas pagal projektą, V. M. privalėjo nuolat kontroliuoti, kad dūmtraukio įrengimo darbai vyktų pagal projektą, o pastebėjęs, kad dėl atitinkamų priežasčių nėra galimybės statyti pagal projektą, nereikalavo, kad projektas būtų pataisytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 13 punktas).

12.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija neturėjo pagrindo abejoti teismų išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. T., V. M. ir V. L. netinkamo pareigų atlikimo, t. y. dūmtraukio įrengimo nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir kilusių padarinių – gaisro kilimo ir dėl to padarytos didelės turtinės žalos. Priežastinio ryšio buvimą patvirtina ir ekspertizės akte Nr. 65-3 (EA) nurodytos išvados bei jas davusio eksperto A. R. (A. R.) paaiškinimai; kitos nuteistųjų iškeltos galimos gaisro kilimo priežastys teismų buvo patikrintos ir motyvuotai atmestos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 14 punktas).

13.       Apibendrindamas baudžiamuosiuose procesuose nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad yra nustatyti prejudicinę reikšmę turintys faktai: 1) gaisro kilimo priežastis buvo dūmtraukio įrengimas nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, už ką buvo atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas; 2) P. J. veiksmai išjungiant signalizaciją lėmė tai, kad gaisras nebuvo laiku pastebėtas, todėl išplito, ir tai neabejotinai prisidėjo prie gaisro padarinių.

14.       Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras (užsakovė) 2009 m. balandžio 28 d. su jungtinės veiklos pagrindu veikiančiomis atsakovėmis (rangovėmis) BUAB „Restauracija“ (pašalinta iš bylos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. liepos 13 d. nutartimi), BUAB Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutu (pašalinta iš bylos Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 21 d. nutartimi) ir UAB „Agromena lt“ 2009 m. balandžio 28 d. pasirašė Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms techninio projekto parengimo paslaugų, tvarkomųjų statybos darbų atlikimo bei projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo sutartį. Pagal sutarties 1.1 punktą, rangovai įsipareigojo parengti kultūros paveldo objekto techninį projektą, atlikti paveldosaugos tvarkomuosius darbus, tvarkomuosius statybos darbus ir vykdyti projekto priežiūrą. Sutarties 1.2 punkte nustatyta, kad statybos techninę priežiūrą vykdo užsakovo paskirtas techninis prižiūrėtojas. Statybos techninė prižiūra buvo pavesta BĮ Kultūros infrastruktūros centrui. 

15.       Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys grindžiamas aplinkybe, jog statybos darbus ir techninę priežiūrą sutarčių pagrindu vykdę asmenys nukrypo nuo projekto, pažeisdami statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, teismas padarė išvadą, jog buvo pažeista bendroji rūpestingumo pareiga, ji pažeista vykdant statybos rangos ir statybos techninės priežiūros sutartis, todėl konstatavo, kad žala kyla iš neteisėtų veiksmų vykdant sutartį, t. y. nesilaikant bendrosios rūpestingumo pareigos ir taip padarant užsakovei žalos. Atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai PAGD, taikytinas deliktinę atsakomybę reguliuojantis teisinis reglamentavimas.

16.       Vadovaudamasis CK 6.264 straipsnio 1 dalimi ir baudžiamuosiuose procesuose nustatytais prejudicinę reikšmę turinčiais faktais, t. y.: 1) VšĮ Tytuvėnų piligrimų centro vadovo P. J. neteisėti veiksmai atjungiant signalizaciją lėmė tai, kad gaisras nebuvo laiku pastebėtas ir išplito; 2) R. T. (dirbdama UAB Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos instituto projektų vadove ir paskirta objekto projekto vadove bei projekto vykdymo priežiūros vadove), V. M. (dirbdamas UAB „Gamaka“ (subrangovė) ir V. L. (BĮ Kultūros infrastruktūros centro darbuotojas, paskirtas projekto statinio statybos techniniu prižiūrėtoju) netinkamai atliko savo pareigas, t. y. įrengiant dūmtraukį nesilaikė pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir tai lėmė kilusius padarinius – gaisro kilimą ir dėl to padarytą didelę turtinę žalą, teismas padarė išvadą, kad UAB „Agromena lt“ yra atsakinga už subrangovės (UAB „Gamaka“) darbuotojo (V. M.) atliktus neteisėtus veiksmus, o BĮ Kultūros infrastuktūros centras yra atsakinga už savo darbuotojo (V. L.) neteisėtus veiksmus.

17.       Teismas nesutiko su trečiojo asmens UAB „Gamaka“ pozicija, kad aplinkybė, jog, pašalinus gaisro padarinius, dūmtraukis įrengtas taip pat su „alkūne“ tik apmūrijant, lemia išvadą, jog statybos darbai laikytini atliktais tinkamai. Teismas pažymėjo, kad būtent projekto nesilaikymas, nepaisant to, kad dūmtraukio įrengimas su „alkūne“ atitiko gamintojo instrukcijas, nesiimant priemonių rizikos veiksniams pašalinti, buvo esminė gaisro kilimo priežastis. Teismas nusprendė, kad nors dūmtraukio įrengimas be „alkūnės“ nėra galimas dėl statiniui keliamų architektūrinių reikalavimų, tačiau tokiu atveju turėjo būti sprendžiamas projekto pakeitimo klausimas, atitinkamai priimant papildomus sprendinius, susijusius su eksploatavimo saugumu.

18.       Pasisakydamas dėl argumentų, jog P. J. neužtikrino, kad būtų kūrenama ne drėgnesnėmis nei 20 proc. drėgnumo malkomis ir kad dūmtraukis nuo suodžių būtų valomas pagal nustatytus reikalavimus, teismas pažymėjo, jog baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismo buvo konstatuota, kad P. J. nėra atsakingas už gaisro kilimą dėl pažeidimų, susijusių su netinkamu šildymo įrenginių įrengimu, ir dėl periodinio dūmtraukių nevalymo, tačiau atsakingas už tai, kad neužtikrino katilų kūrenimo tinkamu kuru (sausomis malkomis), kad nepatikrino suveikusios priešgaisrinės signalizacijos suveikimo priežasties ir šią signalizaciją atjungė (Šiaulių apygardos teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-94-316/2017 10.9.1 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad negalima laikyti neginčijamai įrodytu fakto, jog P. J. neužtikrino, kad kietojo kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis, todėl šią aplinkybę iš kaltinimo pašalino.

19.       Teismas nevertino ir plačiau nepasisakė dėl šalių argumentų, susijusių su netinkamo kuro naudojimu ir (ar) dūmtraukio nuo suodžių nevalymu, nurodydamas, kad gaisro kilimo priežastys ir dėl to atsakingų asmenų veiksmų neteisėtumas yra nustatyti baudžiamajame procese ir nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti kitokių išvadų.

20.       Spręsdamas dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos PAGD, veiksmų neteisėtumo, teismas pažymėjo, kad nors ieškovė remiasi aplinkybe, jog S. K. tinkamai vizualiai neapžiūrėjo statinio, tačiau įrodymų, kurie konkrečiai liudytų, kad pastarasis, atlikdamas vizualinę apžiūrą, negalėjo nepastebėti nukrypimo nuo projekto, nepateikė. Teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovės Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, todėl padarė išvadą, kad civilinė atsakomybė Lietuvos valstybei negali būti taikoma.

21.       Teismas nusprendė, kad atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ Kultūros infrastruktūros centras neteisėti veiksmai įrengiant dūmtraukį ir atliekant techninę priežiūrą tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis, t. y. gaisru. Taip pat nusprendė, kad tiesioginis priežastinis ryšys su kilusia žala yra ir tarp nukentėjusiosios (jos vadovo P. J.) veiksmų, nes signalizacijos išjungimas lėmė gaisro išplitimą, be kita ko, ir į kitą statinį.

22.       Teismas sutiko su trečiojo asmens UAB „Gamaka“ argumentais, kad bažnyčia ir vienuolynas nuosavybės teise priklausė Tytuvėnų Švč. M. Marijos Angelų Karalienės parapijai, o jį panaudos teise valdė VŠĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“. Pagal UAB DK „PZU Lietuva“ polisą, bažnyčios pastatą apdraudė Parapija, todėl pretenzijas dėl gaisro metu bažnyčiai padarytos žalos UAB DK „PZU Lietuva“ teisių perėmėja turėtų reikšti vienuolyno pastatą panaudos teise valdžiusiai VŠĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“ ir (ar) jo vadovui P. J. pagal CK 6.266 ir 6.264 straipsnius.  

23.       Teismas nustatė, kad draudikė UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu ir draudėjai – trečiajam asmeniui Parapijai išmokėjo 216 230,31 Eur draudimo išmoką, kompensuojančią gaisro metu bažnyčiai padarytus nuostolius. Taigi nukentėjęs asmuo yra pastatų savininkė (draudėja), kuriai ir buvo išmokėta draudimo išmoka. VšĮ „Tytuvėnų piligrimų centras“ Parapijai priklausančius pastatus naudojo panaudos teise. Teismas sutiko su trečiojo asmens pozicija, kad draudimo bendrovė, įstojusi į teisinį santykį vietoje panaudos davėjo, reikalavimą dėl panaudos gavėjo darbuotojo ir panaudos gavėjo pasitelktų statybos dalyvių padarytos žalos panaudos teise naudojamam turtui turi reikšti būtent panaudos gavėjui.

24.       Įvertinęs tai, kad gaisro kilimo priežastis buvo vienuolyno pastate, kad gaisras kilo dėl to, jog buvo nesilaikoma reikalavimų vykdant statybos rangos darbus, panaudos gavėjo pavedimu, kad P. J. veiksmai, išjungiant priešgaisrinę signalizaciją, tiesiogiai lėmė gaisro išplitimą ir į bažnyčios pastatą, teismas padarė išvadą, kad priežastinis ryšys tarp statybos proceso dalyvių netinkamo pareigų vykdymo ir gaisro išplitimo į gretimą bažnyčios pastatą yra pernelyg nutolęs, nes gaisro išplitimą lėmė būtent P. J. veiksmai. Dėl šių priežasčių teismas atmetė ieškinio dalį, kuria prašoma solidariai iš visų atsakovių priteisti UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtą 216 230,31 Eur draudimo išmoką.

25.       Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad statybos rangos proceso dalyvių atsakomybė turėtų būti solidari, nurodė, kad statybos proceso dalyvių atsakomybės dėl kilusios žalos nėra galimybės individualizuoti, todėl nusprendė, kad ieškovė pagrįstai reiškia solidarų reikalavimą. Teismas konstatavo, kad pats nukentėjęs asmuo prisidėjo prie gaisro išplitimo, todėl nutarė, kad įgyvendinant žalos atlyginimo prievolę statybos dalyvių ir nukentėjusiojo asmens atsakomybė dėl kilusios žalos gali būti individualizuota, ją paskirstant taip: rangovui ir techniniam prižiūrėtojui – solidariai 50 proc. ir nukentėjusiam asmeniui – 50 proc., nes būtent nukentėjusio asmens vadovo signalizacijos išjungimas lėmė gaisro išplitimą ir žalos mastą.

26.       Teismas atmetė Kultūros paveldo departamento ieškinį kaip pareikštą netinkamiems atsakovams.

27.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ADB „Gjensidige“, atsakovo ir trečiojo asmens V. L., atsakovės BĮ Kultūros infrastruktūros centro, trečiojo asmens UAB „Eltko“ ir trečiojo asmens P. R. apeliacinius skundus bei atsakovo ir trečiojo asmens V. L. prisidėjimą prie atsakovės BĮ Kultūros infrastruktūros centro apeliacinio skundo, 2024 m. vasario 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė: trečiojo asmens P. R. 2023 m. birželio 8 d. prašymą dėl jo pašalinimo iš civilinės bylos tenkino ir pašalino jį iš trečiųjų asmenų; padidino ieškovei ADB „Gjensidige“ iš atsakovių solidariai priteistą draudimo išmoką (žalos atlyginimą) iki 610 351,02 Eur; priteisė 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (610 351,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė. Atitinkamai tarp šalių paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

28.       Kolegija, pasisakydama dėl būtinumo nustatyti, ar draudikas pagrįstai pripažino įvykį draudžiamuoju, nurodė, kad ieškovės ieškinys, pareikštas subrogacijos tvarka, grindžiamas tiek deliktinės civilinės atsakomybės taikymu (Lietuvos valstybei, atstovaujamai Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento (toliau – ir PAGD)), tiek sutartinės civilinės atsakomybės taikymu (kitoms atsakovėms). Tačiau bendra yra tai, kad draudikė, išmokėjusi draudimo išmoką, perėmė  draudėjų (naudos gavėjų) – VšĮ Tytuvėnų piligrimų centro ir Parapijos – reikalavimo teises. Skolininkas gintis gali tik tais būdais (atsikirtimais), kurie buvo galimi skolininkui ginantis prieš pradinį kreditorių (t. y. žalą patyrusį asmenį). Vadinasi, šios bylos atsakovai negali remtis savo įrodinėjama aplinkybe, kad ginčo gaisras galimai buvo nedraudžiamasis įvykis, kadangi tokios aplinkybės nustatymas, nagrinėjant žalą padariusių asmenų civilinės atsakomybės klausimą, jeigu dėl žalos atlyginimo nukentėjęs asmuo būtų kreipęsis tiesiogiai į žalą padariusį asmenį, teisiškai apskritai nebūtų reikšmingas.

29.       Pasisakydama dėl susijusių baudžiamųjų procesų prejudicinės reikšmės, kolegija nurodė, kad tiek šioje civilinėje byloje, tiek baudžiamuosiuose procesuose įrodinėjimo dalykas apėmė gaisro kilimo priežasčių nustatymą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką baudžiamosiose bylose, pagrįstai prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje laikė teismų baudžiamajame procese (P. J., V. M., V. L. ir R. T.) nustatytas aplinkybes, kiek jos susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir atsiradusiomis pasekmėmis.

30.       Kolegija nurodė, kad kitokio vertinimo nesuponuoja ir trečiojo asmens V. L. argumentai, kad tiek jo, tiek V. M. bei R. T. atžvilgiu baudžiamieji procesai buvo nutraukti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad jeigu nagrinėjant bylą teisme paaiškėja, jog suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, baudžiamoji byla nutraukiama tik tuo atveju, kai yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, jog kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas, BK 95 straipsnis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 22 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-169-976/2022 27 punktas). Šiuo atveju dėl V. M., V. L. ir R. T. baudžiamasis procesas buvo nutrauktas ne priėmus išteisinamąjį nuosprendį, o baudžiamąjį procesą nutraukus ir apkaltinamąjį Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendį panaikinus vien tuo pagrindu, kad jo priėmimo metu buvo suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas. Kitaip tariant, nutraukiant baudžiamąjį procesą dėl minėtų asmenų, nebuvo nustatyta, kad šie asmenys buvo nepagrįstai kaltinami BK 188 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje įvardytų veikų padarymu, priešingu atveju būtų buvęs priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris išteisintajam taip pat neužtikrina absoliučios garantijos, kad jo civilinės atsakomybės taikymo galimybė bus pašalinta.

31.       Kolegija pažymėjo, kad nors baudžiamasis procesas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 V. M. ir V. L. buvo nutrauktas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties (o R. T. bylos dalis dėl suėjusios apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties perduota nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šis bylą taip pat nutraukė tuo pačiu pagrindu), tačiau jame nustatytas veikų kvalifikavimas, įrodymų tyrimas ir vertinimas nebuvo įvertinti kaip netinkami.

32.       Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ Kultūros infrastruktūros centro neteisėti veiksmai įrengiant dūmtraukį ir atliekant techninę priežiūrą yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis, t. y. gaisru. Taip pat kad tiesioginis priežastinis ryšys su kilusia žala yra ir tarp nukentėjusiosios (jos vadovo P. J.) veiksmų, nes signalizacijos išjungimas lėmė gaisro išplitimą, be kita ko, ir į kitą statinį.

33.       Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovės BĮ Kultūros infrastruktūros centro apeliacinio skundo argumentus, kad 2011 m. lapkričio 28 d. statybos užbaigimo akte konstatuota, jog visi techniniame projekte nurodyti statybos darbai atlikti ir atitinka visus normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, aktas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka. Kolegija nurodė, kad aplinkybė, jog statybos užbaigimo aktas nėra nuginčytas, nepaneigia fakto, kad dūmtraukis, su kurio netinkamu įrengimu siejama viena iš pagrindinių gaisro kilimo priežasčių, neatitiko priešgaisrinės saugos reikalavimų.

34.       Kolegija nesutiko su atsakovės vertinimu, kad, remiantis baudžiamuosiuose procesuose priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 19 d. ir 2021 m. sausio 14 d. nutartimis, už žalos atsiradimą yra atsakingas P. J., nes teismai konstatavo, kad jo veiksmai lėmė, jog gaisras nebuvo pastebėtas laiku ir išplito, ir šie veiksmai prisidėjo prie gaisro padarinių – didelės turtinės žalos. Kolegija akcentavo, kad tiek baudžiamasis procesas dėl P. J., tiek baudžiamasis procesas dėl V. M., V. L. ir R. T. bei juose nustatytos faktinės aplinkybės turi būti vertinami kartu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. gruodžio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-976/2017 nustatė, kad gaisras kilo ne dėl P. J. veiksmų, tačiau jo veiksmai lėmė tai, kad kilęs gaisras nebuvo pastebėtas, išplito ir dėl to išplitusio gaisro metu buvo padaryta teismų sprendimuose detalizuota didelė žala. Kolegija akcentavo, kad teismų padaryta išvada, jog P. J. netinkamai atliko savo pareigas, dėl ko Lietuvos valstybė ir Parapija patyrė didelę žalą, nereiškia, kad ši žala kilo išimtinai dėl jo nusikalstamos veikos.

35.       Kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartyje pateiktu vertinimu, kad R. T., V. M. ir V. L. teisės aktais apibrėžtų savo pareigų nevykdymas, nulėmęs dūmtraukio įrengimą nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo ne tik būtinoji gaisro kilimo sąlyga, bet ir esminė bei veikianti kilusių pavojingų padarinių priežastis. Taigi padaryta didelė turtinė žala Lietuvos valstybei ir Parapijai pripažintina dėsningu nuteistųjų veikos rezultatu. Tai, kad dėl P. J. veiksmų gaisras laiku nebuvo pastebėtas ir išplito, neabejotinai reikšmingai prisidėjo prie pavojingų padarinių kilimo. Tačiau šiuo atveju P. J. veiksmai nelaikytini nutraukusiais priežastinį ryšį tarp nuteistųjų netinkamo tarnybos pareigų atlikimo ir gaisro kilimo bei didelės žalos atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 13–15 punktai).

36.       Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pripažino atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ Kultūros infrastruktūros centro neteisėtus veiksmus įrengiant dūmtraukį ir atliekant techninę priežiūrą tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusiais su kilusiomis pasekmėmis, t. y. gaisru (atitinkamai ir jo padariniais), tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad šis priežastinis ryšys egzistuoja tik dėl gaisro vienuolyno pastate, o dėl bažnyčios pastate kilusio gaisro šį priežastinį ryšį teismas nepagrįstai pripažino pernelyg nutolusiu ir atitinkamai ieškinio dalį dėl už bažnyčios pastate kilusį gaisrą išmokėtos draudimo išmokos priteisimo solidariai iš statybos proceso dalyvių atmetė.

37.       Kolegija nurodė, kad priežastinis ryšys tarp statybos proceso dalyvių netinkamo pareigų vykdymo ir gaisro išplitimo iš vienuolyno į bažnyčios pastatą nebuvo nutrauktas, todėl draudikė, išmokėjusi minėtą draudimo išmoką, tapo santykio „parapija (kreditorė) –> parapija (skolininkė) ir statybos proceso dalyviai (skolininkai)“ dalyvė, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti atitinkamą už bažnyčią išmokėtos draudimo išmokos dalį iš statybos procese dalyvavusių asmenų, ją atitinkamai sumažindamas dėl P. J. veiksmų (signalizacijos išjungimo).

38.       Kolegija nesutiko su atsakovės argumentais dėl nepagrįsto solidariosios atsakovių atsakomybės taikymo. Kolegija nurodė, kad atsakoves, dalyvavusias statybos procese, sieja bendri veiksmai ir kiekviena iš jų žinojo apie tuos veiksmus, tačiau nė viena nesiėmė priemonių, jog dūmtraukis būtų įrengtas pagal teisės aktų reikalavimus, laikantis projektinės dokumentacijos, todėl solidarioji atsakomybė taikoma pagal bendrąsias CK 6.6 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių normas.

39.       Kolegija padarė išvadą, kad kaip atsakovai dalyvavę statybos proceso dalyviai turi pareigą solidariai atlyginti žalos, kilusios dėl gaisro, dalį tiek už vienuolyne kilusio gaisro padarinius, tiek už į bažnyčios pastatą išplitusio gaisro padarinius, kadangi pradinė ir būtinoji gaisro kilimo sąlyga buvo netinkamas dūmtraukio įrengimas.

40.       Kolegija įvertino tai, kad P. J. veiksmai (suveikusios signalizacijos atjungimas) nesukėlė paties gaisro, tačiau nulėmė jo išplitimą tiek vienuolyno pastate, tiek gaisro išplitimą į bažnyčios pastatą, todėl nusprendė, kad P. J. veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su vienuolyno palėpėje kilusio gaisro išplitimu ir padarytos žalos dydžiu.

41.       Kolegija pabrėžė, kad baudžiamojoje byloje aplinkybė, jog P. J. neužtikrino, kad kietojo kuro katilai būtų kūrenami ne daugiau kaip 20 proc. drėgnumo malkomis, iš kaltinimo buvo pašalinta dėl žymiai griežtesnių įrodinėjimo baudžiamajame procese standartų, nei taikomi civiliniame procese – nebuvo nustatytas tikslus malkų drėgnumo procentas specialiu medienos drėgnumo matavimo prietaisu. Įvertinusi baudžiamosiose bylose nustatytas aplinkybes, kolegija padarė išvadą, kad šioje byloje nustatyta aplinkybė, jog dūmtraukyje jo eksploatavimo metu yra vykę suodžių gaisrų, kurie kyla dėl netinkamo eksploatavimo (kūrenimo netinkamu kuru, dūmtraukių nevalymo ar nepakankamai dažno valymo). Nors ekspertizės išvadoje nurodoma, kad, netinkamai eksploatuojant dūmtraukį, jame susikaupusių suodžių gaisrų kilimo tikimybė vis tiek būtų išlikusi, net jeigu pats dūmtraukis būtų buvęs įrengtas tinkamai, tačiau, kolegijos vertinimu, ypač svarbu tai, jog iš esmės visas ekspertų išvadas sieja bendra išvada, jog aptariamas gaisras kilo savaime užsiliepsnojus degioms medžiagoms (pastato medinei palėpei ir stogo konstrukcijoms) dėl palėpėje įrengto eksploatuojamo kietojo kuro katilų dūmtraukio poveikio. Jeigu dūmtraukis būtų buvęs įrengtas tiesus, tinkamai izoliuotas, o atstumai iki degių medžiagų būtų buvę išlaikyti, suodžių gaisras, labiau tikėtina, ir būtų likęs suodžių gaisru. Tačiau šiuo atveju daugybė pažeidimų, padarytų statybos proceso metu, lėmė tai, kad gaisras vis dėlto kilo (iš ekspertų pasisakymų baudžiamuosiuose procesuose).

42.       Kolegija, atsižvelgdama į gaisro kilimo vienuolyno pastate ir jo išplitimo jame bei tolesnio plitimo į kitą pastatą (bažnyčią) priežastis, tarp kurių yra ir nukentėjusios VšĮ Tytuvėnų piligrimų centro veiksmai (jau suveikusios priešgaisrinės signalizacijos išjungimas suveikimo zonoje, galbūt netinkamo kuro naudojimas ir netinkama kamino priežiūra), taip pat į tai, kad ieškovė 2017 m. birželio 30 d. atsiėmė ieškinį buvusiam VšĮ Tytuvėnų piligrimų centro vadovui P. J. dėl žalos atlyginimo, taip pat į tai, kad priežastinis ryšys tarp neteisėtų statybos proceso dalyvių veiksmų (neveikimo) ir gaisro kilimo yra tiek dėl vienuolyno pastato, tiek dėl bažnyčios pastato, nusprendė, jog įgyvendinant žalos atlyginimo prievolę statybos dalyvių ir nukentėjusiojo asmens atsakomybė dėl kilusios žalos paskirstytina taip: rangovei UAB „Agromena lt“ ir statybos techninei prižiūrėtojai BĮ Kultūros infrastruktūros centrui – solidariai 70 proc., nukentėjusiam asmeniui VšĮ Tytuvėnų piligrimų centrui – 30 proc. nuo visos draudikių išmokėtos sumos. Tokiu būdu kolegija iš dalies patenkino ieškovės apeliacinį skundą, padidindama ieškovei iš atsakovių solidariai priteistą žalos atlyginimą nuo 327 849,86 Eur iki 610 351,02 Eur.

43.       Pasisakydama dėl procesinių palūkanų priteisimo, kolegija pritarė atsakovės BĮ Kultūros infrastruktūros centro argumentams dėl procesinių palūkanų procentinio dydžio ir atsakovės, kaip juridinio asmens, statuso (rūšies) – atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, todėl jai taikytinas ne šešių, o penkių procentų palūkanų dydis. Kolegija nurodė, kad prievolė, už kurią priteistos procesinės palūkanos, yra solidari su atsakove UAB „Agromena lt“, kuriai, kaip privačiam juridiniam asmeniui, taikytinas 6 proc. palūkanų dydis. Kolegija nusprendė, kad solidariosios prievolės atveju procesinių palūkanų dydis turi būti vienodas abiem atsakovėms, todėl pakeitė skundžiamo teismo sprendimo dalį dėl solidariai priteistinų procesinių palūkanų dydžio, priteisdama 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

44.       Kolegija nenustatė pagrindo dar labiau sumažinti iš atsakovės priteistinų procesinių palūkanų dydį vien dėl užsitęsusio bylos nagrinėjimo. Kolegija įvertino tai, kad atsakovė palaikė prašymus civilinę bylą stabdyti, kol bus išnagrinėtos baudžiamosios bylos, taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovės prašymas priteisti šias palūkanas buvo suformuluotas ne pradiniame 2014 m. rugsėjo 12 d. ieškinyje, kuris priimtas 2014 m. rugsėjo 18 d. rezoliucija, tačiau 2015 m. kovo 1 d. pateiktame patikslintame ieškinyje (bendrame su UAB DK „PZU Lietuva“), kuris priimtas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi, todėl 5 proc. procesines palūkanas priteisė nuo 2015 m. kovo 5 d.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

45.       Kasaciniu skundu BĮ Kultūros infrastruktūros centras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria solidariai iš atsakovių BĮ Kultūros infrastruktūros centro ir UAB „Agromena lt“ priteista ieškovei ADB „Gjensidige“ 610 351,02 Eur išmokėta draudimo išmoka, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalį, kuria priteista solidariai iš atsakovių BĮ Kultūros infrastruktūros centro ir UAB „Agromena lt“ ieškovei ADB „Gjensidige“ 327 849,86 Eur išmokėta draudimo išmoka, 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

45.1.                      Teismai nepagrįstai atsakovėms – rangovei ir statybos techninei prižiūrėtojai – taikė solidariąją atsakomybę. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos sąlygos taikyti CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją, o solidariosios atsakomybės nenustato jokie kiti pagrindai. Pagal CK 6.5 straipsnį, jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Taigi, pagal bendrąją civilinės atsakomybės taisyklę, skolininkų daugeto atveju jų prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas pagrįstas principu, kad kiekvienas asmuo privalo atlyginti tik tą žalą, kurią sukėlė savo veiksmais. Atsakovė atliko statybos techninio prižiūrėtojo funkcijas ir daugiau jokia kita apimtimi neprisidėjo prie atsiradusios žalos. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo vienodai ar netgi kartu vertinti rangovės ir statybos techninės prižiūrėtojos veiksmų ar neveikimo, nes jų funkcijos, reikšmė ir atsakomybės apimtis skiriasi. Abstraktus teismo vertinimas nulėmė, kad liko neįvertintos aplinkybės, susijusios su konkrečiam statybos proceso dalyviui tenkančia atsakomybės dalimi pagal jo sudarytą sutartį, todėl buvo klaidingai taikyta solidarioji civilinė atsakomybė, nesant jos taikymo sąlygų.

45.2.                      Nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatytas deliktinės atsakomybės sąlygų egzistavimas. Tarp šalių, t. y. užsakovės, rangovės ir statybos techninės prižiūrėtojos, susiklostė statybos rangos ir techninės priežiūros teikimo sutartiniai teisiniai santykiai, jų pagrindu rangovė įsipareigojo atlikti statybos darbus, o techninė prižiūrėtoja įsipareigojo atlikti statybos techninę priežiūrą. Rangovės ir techninės prižiūrėtojos prievolei atlyginti užsakovės dėl darbų trūkumų atsiradusią žalą taikytinos ne deliktinės, bet sutartinės atsakomybės taisyklės. Dėl to nagrinėjamoje byloje CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija negalėjo būti taikoma. Be to, atsakovės veikė atskirai, pagal skirtingas sutartis, jų tarpusavyje nesiejo tokie sutartiniai santykiai, iš kurių būtų galima kildinti jų veiksmų bendrumą, todėl ir pagrindo taikyti solidariąją atsakomybę nėra.

45.3.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti defektų atsiradimo priežastis ir sieti jas su atsakingų už defektus asmenų neatliktais ar netinkamai atliktais veiksmais. Lemiama reikšmė sprendžiant, kas yra atsakingas už nekokybiškai atliktus darbus, suteikta tų darbų defektų susidarymo ir statybos rangos teisinių santykių dalyvių (užsakovo, rangovo, techninio prižiūrėtojo) veiksmų priežastinio ryšio nustatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015). Už statinio trūkumus ir dėl jų kilusią žalą atsakingi visi statybos proceso dalyviai: užsakovė – VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras (P. J.), rangovė – UAB „Agromena lt“ (V. M.), statinio projektuotoja – UAB Kauno paminklų restauravimo ir statybos institutas (R. T.) ir statinio statybos techninė prižiūrėtoja – BĮ Kultūros infrastruktūros centras (V. L.). Siekiant išnagrinėti bylą teisingai, nepakanka vien nustatyti statybos proceso dalyvių veiksmų neteisėtumą, kadangi turi būti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su konkrečiam statybos proceso dalyviui tenkančia atsakomybės dalimi pagal jo sudarytą sutartį. Taip pat turi būti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su statybos darbų trūkumų atsiradimo priežastimis, ir nustatomas priežastinis ryšys tarp trūkumų atsiradimo ir atsakingų už juos asmenų veiksmų. Tik ištyrus ir įvertinus tokias faktines aplinkybes, galėtų būti teisingai identifikuotos kiekvienos atsakovės civilinės atsakomybės ribos, o to nepadarymas sukelia riziką, kad asmenys, menkai prisidėję prie žalos atsiradimo, yra sutapatinami su tais asmenimis, kurių prisidėjimas prie žalos atsiradimo buvo esminis.

45.4.                      Teismai peržengė teismų praktikoje formuojamas techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės ribas. Rangovės civilinė atsakomybė buvo iš esmės visiškai perkelta techninei prižiūrėtojai, nors už netinkamą techninės priežiūros atlikimą teismų praktikoje civilinė atsakomybė yra arba apskritai netaikoma, arba neviršija 15 procentų, pavyzdžiui: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2016 atsakomybė buvo netaikoma, nes neatlikta techninė priežiūra buvo išvestinė defektų priežastis; 2015 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015 techninės prižiūrėtojos atsakomybė buvo 10 procentų. Toks vertinimas yra grindžiamas tuo, kad statybos procese dalyvaujantys asmenys turi skirtingas funkcijas, jų apimtį ir atsakomybę. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad statybos techninis prižiūrėtojas statybos rangos darbų trūkumų savarankiškai nenulemia, jokių statybos rangos darbų neatlieka, nedaro jokio poveikio profesionalaus rangovo priimamiems sprendiniams, bet tik tikrina statybos rangos darbų atitiktį projektui bei teisės aktų reikalavimams. Pastaruosius turi atitikti rangovas, nepriklausomai nuo statybos techninio prižiūrėtojo paskyrimo ar nepaskyrimo. Būtent rangovas savarankiškai privalo užtikrinti atitiktį projektui bei teisės aktų reikalavimams ir būtent jo neteisėti veiksmai nulemia statybos rangos trūkumų atsiradimą.

45.5.                      Teismas peržengė techninio prižiūrėtojo atsakomybės ribas, pripažindamas jį atsakingu už žalą, su kuria jo veiksmų nesieja priežastinis ryšys. Atsakovė bažnyčios pastate techninės priežiūros nevykdė. Gaisras į bažnyčios pastatą išplito ne dėl katilų dūmtraukio ir kamino trūkumų, o dėl netinkamo reagavimo į gaisrą, todėl nėra priežastinio ryšio tarp bažnyčios pastatui padarytos žalos ir atsakovių vienuolyno pastate atliktų statybos darbų. Ieškovė ADB „Gjensidige“ buvo apdraudusi tik vienuolyno pastatą, o UAB DK „PZU Lietuva“ polisu buvo apdraustas bažnyčios pastatas ir kiti statiniai, todėl ieškovės reikalavimai, kuriuos ji kildina iš UAB DK „PZU Lietuva“ išmokėtų sumų, priežastinio ryšio prasme yra nepagrįsti. 

45.6.                      Teismai pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 3 punkto nuostatas, netinkamai taikydami ir aiškindami ribotos prejudicijos galios principo taikymą civilinėje byloje, nes dėl trečiųjų asmenų nėra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, todėl R. T., V. M. ir V. L. negali būti tiesiogiai taikomi tokie patys nusikalstamų veikų padariniai, kurie atsiranda priėmus P. J. apkaltinamąjį nuosprendį. Teismai klaidingai konstatavo, jog tiek civilinėje byloje, tiek baudžiamosiose bylose įrodinėjimo dalykas apėmė gaisro kilimo priežasčių nustatymą, todėl, atsižvelgdami į įrodinėjimo dalyką baudžiamosiose bylose, prejudiciniais faktais civilinėje byloje laikė teismų baudžiamuosiuose procesuose nustatytas aplinkybes, kiek jos yra susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir atsiradusiomis pasekmėmis, tačiau nevertino to, jog kaltinamiesiems asmenims baudžiamosiose bylose buvo priimti skirtingi baigiamieji aktai, vienu atveju – apkaltinamasis nuosprendis, o kitais atvejais baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Baudžiamojoje byloje esanti ekspertinių tyrimų medžiaga, ekspertų paaiškinimai, apžiūros protokolai bei kiti rašytiniai įrodymai, siekiant nustatyti atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas, turėjo būti tiriami ir vertinami pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai). Tačiau teismai nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, iš esmės tik besąlygiškai priėmė ir suteikė prioritetą baudžiamųjų bylų baigiamuosiuose aktuose padarytoms išvadoms ir jų citavimui procesiniuose sprendimuose. Tai lėmė atitinkamas neigiamas procesines pasekmes – gaisro priežasčių tyrimas apsiribojo fragmentiškais baudžiamųjų bylų duomenimis bei paaiškinimais, neatliekant jokio savarankiško tyrimo ir tuo labiau šių duomenų pagrindu atleidžiant ieškovę nuo jai tenkančios įrodinėjimo naštos. Teismai neatskleidė bylos esmės ir priėmė nepagrįstus sprendimus.

45.7.                      Teismai nepagrįstai į bylą bendraatsakove arba trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, neįtraukė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, kaip institucijos, įgyvendinančios atsakovės savininko teises ir pareigas. Atsakovė nėra privatus juridinis asmuo. Remiantis Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir BĮĮ) 2 straipsnio 1 dalimi, biudžetinė įstaiga – ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų, taip pat iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis. Jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės. Teismui patenkinus ieškovės ieškinį, iš valstybės biudžeto lėšų turės būti skiriami asignavimai atlyginti priteistus 929 447,29 Eur ir tai laikytina absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. 

45.8.                      Teismo procesinis sprendimas dėl priteistos procesinių palūkanų sumos prieštarauja teisingumo ir protingumo principams. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sumažinti priteistinų procesinių palūkanų nėra pagrindo, nes atsakovė palaikė prašymus civilinę bylą stabdyti, kol bus išnagrinėtos baudžiamosios bylos. Civilinė byla buvo stabdoma esant privalomam civilinės bylos sustabdymo pagrindui ir tai nepriklausė nei nuo atsakovės valios, nei nuo jos procesinių veiksmų palaikant prašymus, todėl palūkanų skaičiavimas už laikotarpį, kai nuo 2016 m. iki 2021 m. buvo nagrinėjamos P. J., R. T., V. M. ir V. L. baudžiamosios bylos, yra neproporcingas ir neteisingas.

46.       Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutartį, o atsakovės BĮ Kultūros infrastruktūros centro kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

46.1.                      Atsakovė, teigdama, kad teismas nepagrįstai atsakovėms taikė deliktinę civilinę atsakomybę, neatkreipė dėmesio, jog ieškovė reiškia atsakovėms subrogacinį reikalavimą. Tai reiškia, kad, esant subrogaciniam reikalavimui, yra taikoma tik deliktinė civilinė atsakomybė, nes reikalavimas yra teikiamas už žalą atsakingam asmeniui, o ne kaip sutarties šaliai. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp pastarojo ir reikalavimą jam pareiškusio draudiko susiklosto deliktiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja bendrosios deliktinės atsakomybės normos. Tai reiškia, kad, draudikui perėmus draudėjo teises ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, taikomas iš delikto teisės kilusiems reikalavimams taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2013). Teismai pagrįstai atsakovėms taikė solidariąją atsakomybę, nes jos savo veiksmais padarė žalos ieškovės draudėjui ir jų atsakomybė pasireiškė ne pažeidus sutartį (ne sutartinė atsakomybė), o padarius deliktą (netinkamai atliko savo pareigas ir nesilaikė teisės aktų reikalavimų).

46.2.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, jog statinio techninio prižiūrėtojo atsakomybės riba negali viršyti 15 procentų ir negali būti solidarioji rangovo ir techninio prižiūrėtojo atsakomybė. Pagrindinė žalos atsiradimo sąlyga yra atsakovių neteisėti veiksmai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 konstatavo, jog už šių reikalavimų neįvykdymą yra atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas. Išplėstinė teisėjų kolegija neabejojo teismų išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. T., V. M. ir V. L. netinkamo pareigų atlikimo, t. y. dūmtraukio įrengimo nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, ir kilusių padarinių – gaisro kilimo ir dėl to padarytos didelės turtinės žalos. Atsakovė nepagrįstai teigia, jog techninio prižiūrėtojo atsakomybės ribos negali viršyti 15 proc. Atsakovių veiksmai yra būtinoji gaisro kilimo sąlyga, todėl teismai pagrįstai nustatė, jog jų atsakomybė yra solidarioji ir gali viršyti 15 proc. ribą.

46.3.                      Nepagrįsti atsakovės argumentai dėl priežastinio ryšio nebuvimo tarp atsakovių veiksmų ir bažnyčios pastato užsidegimo. Gaisras bažnyčioje yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su atsakovių netinkamu pareigų vykdymu įrengiant dūmtraukį vienuolyne – nebūtų įvykęs gaisras dėl netinkamai įrengto dūmtraukio vienuolyne, nebūtų kilę problemų dėl signalizacijos išjungimo. Gaisras įvyko vienuolyne, o bažnyčia yra greta vienuolyno, todėl akivaizdu, jog gaisras vienuolyne priežastiniu ryšiu yra susijęs su greta esančiu bažnyčios užsidegimu.

46.4.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009). Taigi, asmenų solidarumas pasireiškia ir bendrumu padarytos žalos atžvilgiu, o šis bendrumas gali pasireikšti ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais.

46.5.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismai nevertino visų gaisro kilimo priežasčių. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įvertino visas gaisro kilimo priežastis. Ieškovė plačiau nepasisako dėl kiekvienos gaisro kilimo priežasties, kadangi pritaria apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvams.

46.6.                      Teismai neperžengė teismų praktikoje formuojamos techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės ribų, kadangi įvertino šio subjekto neteisėtus veiksmus šios bylos kontekste. Teismai konstatavo, kad atsakovių veiksmai yra būtinoji gaisro kilimo sąlyga. Tokie techninio prižiūrėtojo veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su atsiradusia žala, todėl nėra pagrindo mažinti techninio prižiūrėtojo civilinės atsakomybės dydžio (procento), kadangi šio subjekto veiksmai yra būtinoji gaisro kilimo sąlyga.

46.7.                      Teismas pagrįstai šioje byloje rėmėsi prejudicija kitose bylose (baudžiamojoje byloje) dėl to paties gaisro. Ieškovė plačiau nepasisako dėl prejudicijos taikymo šioje byloje, kadangi pritaria apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvams, t. y. jog pagrįstai buvo vadovaujamasi prejudicija iš baudžiamųjų bylų, kuriose buvo nagrinėjamos aplinkybės dėl gaisro kilimo priežasties ir už šį gaisrą atsakingų subjektų atsakomybės.

46.8.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, jog į bylą turėjo būti įtraukta Kultūros ministerija. Kultūros ministerija yra tik atsakovės steigėja ir nesusijusi su kilusiu ginču. Pinigų suma yra priteista ne iš Lietuvos valstybės ar Kultūros ministerijos, o būtent iš BĮ Kultūros infrastruktūros centro. Atsakovė veikia kaip atskiras subjektas, kuris gauna finansavimą iš valstybės biudžeto.

46.9.                      Atsakovė nenurodė pagrįstų argumentų, kodėl kompensuojamosios palūkanos turėtų būti mažinamos. Apeliacinės instancijos teismas sumažino priteistinų kompensuojamųjų palūkanų dydį, priteisdamas 5 proc. dydžio procesines palūkanas, ir konstatavo, kad ieškovei priklauso kompensuojamosios palūkanos.

47.       Atsakovė BUAB „Agromena lt“ atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą prašo jį atmesti, kiek tai susiję su solidariosios atsakomybės atsakovėms netaikymu, ir dėl šios dalies palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimą nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nesutiktina su atsakovės argumentais, jog nepagrįstai buvo taikyta solidarioji atsakovių atsakomybė, ir visiškai pritartina teismų procesinių sprendimų argumentams. Vykdant statybos darbus tiek rangovai, tiek statybos techninis prižiūrėtojas yra siejami ne tik sutarčių nuostatų, bet ir imperatyvių statybos procesą reglamentuojančių teisės normų, kurių laikymasis visiems dalyviams yra privalomas. Nagrinėjamu atveju nėra galimybės individualizuoti statybos proceso dalyvių atsakomybės dėl kilusios žalos, todėl taikytina solidarioji atsakomybė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

48.       Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą, kiek tai susiję su Lietuvos Respublika, atmesti, taip pat atmesti prašymą perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

48.1.                      Atsakovė ginčija kai kuriuos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, susijusius su Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento veiksmais, tačiau jų neskundė apeliacine tvarka. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai ir kuri nebuvo peržiūrėta apeliacine tvarka, kasacija yra negalima.

48.2.                      Atsakovė ne tik negalėjo teikti kasacinio skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys atsakovei Lietuvos Respublikai, tačiau nenurodo ir teisinių argumentų, kurie patvirtintų, kad buvo padarytas materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, susijęs su valstybei pareikšto ieškinio atmetimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų.

48.3.                      Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismų procesiniai sprendimai turėtų būti panaikinti ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2–3 dalyse. Nėra pagrindo teigti, kad šioje byloje nebuvo atskleista bylos esmė. Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad į bylą trečiuoju asmeniu turėjo būti įtraukta Kultūros ministerija. Atsakovė įgyvendina savo teises teisme, nes būtent jai priklauso civilinis procesinis veiksnumas. Tai, kad atsakovė įgyja civilines teises ir pareigas per savo organus, šie organai, įskaitant atsakovės savininko teises ir pareigas įgyvendinančią Kultūros ministeriją, dėl to neįgyja savarankiško civilinio procesinio veiksnumo. Šioje byloje nėra sprendžiami jokie klausimai, susiję su atsakovės organų teisėmis ir pareigomis. Atsakovės atstovas turi galimybę reikšti poziciją visais klausimais, susijusiais su atsakove, kaip biudžetine įstaiga. Tai, kad Kultūros ministerija rūpinsis, kaip sumokėti priteistą sumą, nereiškia, kad ji turi savarankišką teisinį interesą ir poreikį jį ginti. Atsakovė pagal savo prievoles atsako tik savo lėšomis (BĮĮ 2 straipsnio 2 dalis).

49.       Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl rangovo ir techninio prižiūrėtojo prievolės atlyginti dėl gaisro kilusią žalą rūšies

50.       Byloje kilo ginčas dėl rangovės ir techninės prižiūrėtojos prievolės rūšies atlyginti žalą dėl vienuolyne ir bažnyčioje kilusio gaisro. Teismai, nustatę, kad gaisras kilo dėl rangovės ir techninės prižiūrėtojos vienuolyne netinkamai atliktų darbų (vykdytų pareigų), vadovaudamiesi CK 6.6 straipsnio 3 dalimi, konstatavo solidariąją atsakovių prievolę atlyginti žalą, argumentuodami tuo, kad kilusi žala buvo susijusi su abiejų atsakovių veiksmais.

51.       Atsakovė kasaciniu skundu šią teismo išvadą kvestionuoja, įrodinėdama, jog teismai netinkamai taikė CK 6.6 straipsnio 3 dalį ir nepagrįstai nusprendė, kad atsakovių prievolė atlyginti žalą yra solidarioji, taikė atsakovėms deliktinę atsakomybę, nors nukentėjusį asmenį ir atsakoves siejo sutartiniai teisiniai santykiai, nesant įstatyme nustatytų pagrindų, suvienodino statybos proceso dalyvių atsakomybę, taip nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta iš dalies teisiškai pagrįstais.

52.       Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė reiškia, kad galioja priešinga prezumpcija – jog prievolė yra dalinė, jeigu neįrodyta priešingai. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti atvejai, kai solidarioji skolininkų pareiga preziumuojama – jeigu prievolė susijusi su paslaugų teikimu, jungtine veikla arba kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. CK 6.6 straipsnio 3 dalyje reglamentuoti solidariosios prievolės prezumpcijos atvejai atkartojami CK 6.717 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje atsakomybę už netinkamą paslaugų sutarties vykdymą, kai paslaugas teikia keli asmenys; CK 6.975 straipsnio 2–3 dalyse, reglamentuojančiose jungtinės veiklos sutarties partnerių atsakomybę pagal bendras prievoles; CK 6.279 straipsnyje, reglamentuojančiame kelių asmenų bendrai padarytą žalą deliktinės atsakomybės atveju.

53.       Nagrinėjamu atveju teismai taikė CK 6.6 straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, kiek tai susiję su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Sisteminis CK 6.6 straipsnio 3 dalies ir 6.279 straipsnio aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad solidarioji skolininkų pareiga atlyginti jų veiksmais padarytą žalą preziumuojama tik deliktinės civilinės atsakomybės atveju.

54.       Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką, kurioje nurodoma, kad deliktinės atsakomybės atveju CK 6.6 straipsnio 3 dalyje ir 6.279 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta solidariosios skolininkų pareigos prezumpcija, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-1075/2018, 31 punktas).

55.       Atsižvelgiant į pateiktus išaiškinimus, siekiant atsakyti į klausimą, ar teismai pagrįstai žalos atlyginimą priteisė solidariai iš atsakovių, būtina nustatyti teisinių santykių, iš kurių kyla žalos atlyginimo prievolė, pobūdį ir atsakovėms taikytiną civilinės atsakomybės rūšį.

56.       Pagal CK 6.245 straipsnio 1 dalį, civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

57.       Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė, esant ginčams, susijusiems su sutartiniais santykiais, taikytina, kai žala atsiranda dėl neteisėtų veiksmų ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose, kai derybos dėl tam tikros sutarties sudarymo nepasibaigia sutarties pasirašymu; dėl to, kad sandoris laikomas niekiniu; dėl neteisėtų sutarties šalies veiksmų, nukreiptų prieš trečiuosius asmenis; dėl neteisėtų veiksmų pasibaigus sutartiniams santykiams; ir tik įstatymo nustatytais atvejais deliktinė atsakomybė gali atsirasti, esant sutartiniams santykiams, pavyzdžiui, kai kyla gamintojo ir paslaugų teikėjo civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produktų ar paslaugų (CK 6.292 straipsnis).

58.       Kasacinis teismas 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015 išaiškino, kad CK 6.245 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu non cumul principu draudžiama šalių sutartiniams santykiams taikyti deliktinę atsakomybę, tačiau įtvirtinama galimybė įstatymu nustatyti šios taisyklės išimtis. Plėtodamas šią taisyklę ir pabrėždamas jos svarbą, kasacinis teismas pažymėjo, kad Lietuvos teisėje laikomasi vadinamojo non cumul principo – asmuo neturi pasirinkimo teisės, kokį ieškinį reikšti. Pavyzdžiui, jeigu šalis sieja sutartiniai santykiai, pažeistas teises reikia ginti remiantis sutarčių teisės normomis; jeigu yra deliktas, turi būti reiškiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, bet ne dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-151-313/2019, 39 punktas). Taigi kasacinio teismo praktikoje vienareikšmiškai įtvirtinta prancūziškosios tradicijos taisyklė non-cumul des responsabilités contractuelle et délictuelle (sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų sutapties draudimo), kuri suteikia prioritetą sutartinės atsakomybės taikymui. Dėl to, byloje sprendžiant sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo klausimą, visų pirma svarstytina, ar yra pagrindas taikyti sutartinę atsakomybę, ir tik konstatavus, kad žala nesusijusi su sutartiniais santykiais, gali būti taikoma deliktinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-126-1075/2022 28 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

59.       Nagrinėjamoje byloje reikalavimą atsakovėms dėl padarytos žalos atlyginimo reiškia draudimo bendrovė, kuri, išmokėjusi draudėjui draudimo išmoką, perėmė reikalavimo teises iš nukentėjusio asmens (draudėjo). Tokiu atveju taikytiną atsakomybės rūšį nulemia pradinis nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens teisinis santykis, nes draudikas, išmokėjęs draudimo išmoką, įstoja į ankstesnį teisinį santykį. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Pagal šio straipsnio 2 dalį, reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

60.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad subrogacijos esmė – deliktinės arba sutartinės prievolės asmenų pasikeitimas, t. y. kai esant žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolei nukentėjusio asmens (kreditoriaus) vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-611/2020, 35 punktas). Draudikas, subrogacijos būdu įgijęs reikalavimo teisę, yra saistomas tų teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų, kurios būtų taikomos draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Taigi, į prievolę įstojus draudikui, nesikeičia nei prievolės pobūdis, nei taikytina jai teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-1075/2023, 31 punktas).

61.       Siekiant nustatyti pradinį nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens teisinį santykį, svarbu įvertinti bylos aplinkybę, kad ieškovės ADB „Gjensidige“ reikalavimas atlyginti 655 699,72 Eur ir 216 230,31 Eur žalą kilęs iš skirtingų draudimo sutarčių. Prievolė atlyginti 655 699,72 Eur žalą kyla iš ieškovės ir VšĮ Tytuvėnų piligrimų centro sudarytos vienuolyno pastato draudimo sutarties, tuo tarpu reikalavimas atlyginti 216 230,31 Eur dydžio žalą kildinamas iš UAB DK „PZU Lietuva“ su Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapija sudarytos turto draudimo sutarties, kuria buvo apdrausta Tytuvėnų bažnyčia. Ieškovė ADB „Gjensidige“ pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį yra perėmusi reikalavimo teises iš UAB DK „PZU Lietuva“ dėl 216 230,31 Eur žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija pasisakys dėl pradinių nukentėjusių asmenų ir žalą padariusių asmenų teisinių santykių, į kuriuos įstojo draudimo išmokas išmokėję draudikai.

62.       Minėta, kad ieškovė ADB „Gjensidige“ ir VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras buvo sudarę turto draudimo sutartį, kuria buvo apdraustas rekonstruotas vienuolynas. Ieškovė ADB „Gjensidige“ pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu ir nukentėjusiam asmeniui VšĮ Tytuvėnų piligrimų centrui bei UAB korporacijai „Matininkai“ (už gaisro metu padarytos žalos apskaičiavimą) iš viso sumokėjo 655 699,72 Eur. Nukentėjęs asmuo VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras, vienuolyną valdęs panaudos sutarties pagrindu, ir jungtinės veiklos pagrindu veikiančios BUAB „Restauracija“, BUAB Kauno projektavimo, restauravimo ir statybos institutas (pašalintos iš bylos dėl bankroto) bei BUAB „Agrotech lt“ 2009 m. balandžio 28 d. pasirašė Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms techninio projekto (tvarkybos darbų projektas kaip sudėtinė techninio projekto dalis) parengimo paslaugų, tvarkomųjų statybos darbų atlikimo bei projekto vykdymo priežiūros paslaugų pirkimo sutartį (toliau – statybos rangos sutartis). Pagal sutarties 1.1 punktą rangovai įsipareigojo parengti kultūros paveldo objekto, techninį projektą, atlikti paveldosaugos tvarkomuosius darbus, tvarkomuosius statybos darbus bei vykdyti projekto priežiūrą. Sutarties 1.2 punkte buvo įtvirtinta, kad statybos techninę priežiūrą vykdo užsakovo paskirtas techninis prižiūrėtojas. VšĮ Tytuvėnų piligrimų centras 2009 m. rugpjūčio 11 d. su atsakove BĮ Kultūros infrastruktūros centru pasirašė Tytuvėnų Bernardinų vienuolyno ansamblio pritaikymo turizmo reikmėms tvarkomųjų paveldosaugos ir tvarkomųjų statybos darbų techninės priežiūros paslaugų sutartį.

63.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad statybos darbus ir techninę priežiūrą sutarčių pagrindu vykdę asmenys nukrypo nuo projekto, pažeisdami statybos procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, vykdydami statybos rangos ir statybos techninės priežiūros sutartis pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, todėl konstatavo, kad žala kyla iš neteisėtų veiksmų vykdant sutartį, t. y. nesilaikant bendrosios rūpestingumo pareigos ir taip padarant užsakovei žalos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ieškovės ieškinys, pareikštas atsakovėms, susijęs su sutartinės civilinės atsakomybės taikymu.

64.       Taigi, teismai nustatė, kad ieškovės ADB „Gjensidige“ reikalavimas atsakovėms dėl 655 699,72 Eur žalos atlyginimo, kurį ji subrogacijos būdu perėmė iš nukentėjusios VšĮ Tytuvėnų piligrimų centro, kilo iš sutartinių teisinių santykių, t. y. iš skirtingų statybos rangos ir techninės priežiūros sutarčių. Atsižvelgiant į pirmiau aptartas CK 6.6 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygas, darytina išvada, kad teismai, nustatę, jog ieškovės 655 699,72 Eur reikalavimo dalis atsakovėms kyla iš sutartinių teisinių santykių, nepagrįstai konstatavo šalių solidariąją prievolę atlyginti žalą, vadovaudamiesi CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija.

65.       Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad prievolė atlyginti žalą rangovei ir techninei prižiūrėtojai kyla iš skirtingų su užsakove sudarytų sutarčių, skolininkų daugeto taisyklė, įtvirtinta CK 6.5 straipsnyje, nėra taikytina. Nagrinėjamu atveju svarbu įvertinti statybos proceso dalyvių – užsakovo, rangovo ir techninio prižiūrėtojo – tarpusavio teisinių santykių ypatumus, jų teises, pareigas ir atsakomybę.

66.       Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalį, statybos rangos sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas įsipareigoja sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Taigi, rangovas, pagal statybos rangos sutartį, yra šalis, prisiėmusi pareigą per sutartyje nustatytą terminą pastatyti pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus.

67.       Su rangovo pareiga atlikti statybos darbus neatsiejamai susijusi ir rangovo pareiga atlikti darbus tinkamai. Pagal CK 6.684 straipsnio normas, rangovas privalo vykdyti statybos darbus pagal normatyviniuose statybos dokumentuose nustatytus reikalavimus ir sutartį (sutarties dokumentus), kurioje nustatyta darbų kaina ir statinio (darbų) kokybės reikalavimai. Reikalavimus statybos rangos sutarties dalykui ir rangovo pareigų apimtį lemia ne tik užsakovo poreikiai ir šalių susitarimo sąlygos, bet ir imperatyvūs statybos santykius reglamentuojančiuose viešosios teisės aktuose nustatyti reikalavimai. Todėl rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu statybos rangos sutartį, jeigu atlikti darbai ar šių darbų rezultatas atitinka sutartyje nustatytus statinio (darbų) kokybės reikalavimus ir normatyvinius statybos dokumentus. Rangovas atsako užsakovui už nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, taip pat už tai, kad nepasiekė šiuose dokumentuose ar sutartyje nustatytų statybos darbų rodiklių, išskyrus smulkius nukrypimus nuo normatyvinių statybos dokumentų reikalavimų, padarytus užsakovo sutikimu, jeigu įrodo, kad tie nukrypimai neturėjo įtakos statybos objekto kokybei ir nesukels neigiamų pasekmių (CK 6.695 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-701/2022 41 punktą).

68.       Pagal CK 6.681 straipsnio 1 dalį, pagrindinis užsakovo įsipareigojimas yra sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų rezultatą ir sumokėti rangovui už jo atliktą darbą. Taigi, užsakovas statybos rangos sutartiniuose santykiuose yra asmuo, kuris sudaro statybos rangos sutartį, siekdamas, kad jos pagrindu rangovas už šalių suderintą atlygį pagal užsakovo pateiktą užduotį pastatytų statinį ar atliktų kitus jam pavestus statybos darbus.

69.       CK 6.689 straipsnyje reglamentuojama užsakovo teisė kontroliuoti statybos darbus. Užsakovas turi teisę kontroliuoti ir prižiūrėti atliekamų statybos darbų eigą ir kokybę, statybos darbų grafiko laikymąsi, rangovo tiekiamų medžiagų kokybę, užsakovo perduodamų medžiagų naudojimą. Įgyvendindamas šią teisę užsakovas neturi teisės kištis į rangovo ūkinę komercinę veiklą (1 dalis). Užsakovas, nustatęs nukrypimus nuo sutarties sąlygų, kurie gali pabloginti statybos darbų kokybę, ar kitus trūkumus, privalo apie tai nedelsdamas pranešti rangovui. Užsakovas, nepranešęs apie pastebėtus trūkumus, netenka teisės jais remtis ateityje (2 dalis). Rangovas privalo vykdyti statybos metu gautus užsakovo nurodymus, jeigu šie nurodymai neprieštarauja statybos rangos sutarties sąlygoms ir normatyviniams statybos dokumentams ir nėra kišimasis į rangovo ūkinę komercinę veiklą (3 dalis). Rangovas, netinkamai vykdęs sutartį, neturi teisės remtis ta aplinkybe, kad užsakovas nevykdė statybos darbų kontrolės ir priežiūros, išskyrus atvejus, kai tokios kontrolės ir priežiūros pareigą užsakovui nustato įstatymas ar sutartis (4 dalis).

70.       Pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą (šalių sutarčių sudarymo metu galiojusi įstatymo redakcija – nuo 2007 m. gegužės 19 d.), statytojas (užsakovas) privalo organizuoti ir atlikti statinio statybos techninę priežiūrą. Statinio statybos techninė priežiūra – statytojo (užsakovo) organizuota statinio statybos priežiūra (nuo statinio statybos pradžios iki statinio pripažinimo tinkamu naudoti), kurios tikslas – kontroliuoti, ar statinys statomas pagal statinio projektą, statybos rangos sutarties (kai statyba vykdoma rangos būdu), įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų, normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų reikalavimus (Statybos įstatymo 2 straipsnio 38 dalis). Statinio statytojas (užsakovas) skiria (samdo) statinio statybos techninį prižiūrėtoją Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalis). Statinio statybos techninis prižiūrėtojas – architektas ar statybos inžinierius, kuris, atstovaudamas statytojui (užsakovui), vadovauja konkretaus statinio statybos techninei priežiūrai, atlieka statinio statybos (bendrųjų statybos darbų) bendrosios techninės priežiūros vadovo funkcijas, koordinuoja specialiąją statinio statybos priežiūrą, jos vadovų veiklą ir pagal kompetenciją atsako už pastatyto statinio normatyvinę kokybę (Statybos įstatymo 2 straipsnio 51 dalis). Statinio statybos techninio prižiūrėtojo pareigos įtvirtintos Statybos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje.

71.       Taigi, statinio statybos techninis prižiūrėtojas kontroliuoja, kad statyba būtų vykdoma tinkamai, nepažeidžiant teisės aktuose, statybos normatyviniuose dokumentuose, statinio projekte ir kt. nustatytų reikalavimų, o nustatęs galimus pažeidimus – informuoja apie tai užsakovą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-170-403/2023, 30 punktas).

72.       Šiuo atveju svarbus kasacinio teismo išaiškinimas, kad statybos rangos sutartiniuose santykiuose statybos techninis prižiūrėtojas veikia kaip užsakovo atstovas, todėl, sprendžiant statybos rangos sutarties šalių tarpusavio ginčą dėl sutarties vykdymo tinkamumo, statybos techninio prižiūrėtojo veiksmai ar neveikimas turi būti vertinami atitinkamai kaip atlikti užsakovo ir nekeičia statybos rangos sutarties šalių sutarties sutartinių ar įstatyminių prievolių ir atsakomybės. Statybos techninis prižiūrėtojas, paskirtas (pasamdytas) statytojo (užsakovo), veikia jo interesais, todėl neteisėto neveikimo atveju jis, vadovaujantis CK 6.697 straipsnio 3 dalimi, atsako statytojui, o ne rangovui ar subrangovui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-184-421/2022 54, 60 punktus). 

73.       Remdamasi aptartu reglamentavimu ir kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ieškovės pareikšto reikalavimo pagal vienuolyno draudimo sutartį, pirmiausiai turi būti vertinama rangovo atsakomybė vykdant rangos sutartį. Siekdamas sumažinti ar paneigti savo atsakomybę, rangovas turi teisę įrodinėti, kad dėl kilusios žalos yra paties užsakovo (arba jo pasitelktų asmenų, šiuo atveju Piligrimų centro darbuotojo P. J. ir techninės prižiūrėtojos) kaltė. Kadangi statybos techninio prižiūrėtojo neteisėtas veikimas ar neveikimas vertinamas kaip atliktas užsakovo ir reiškia, kad užsakovas netinkamai vykdė statybos darbų kontrolę ir priežiūrą, nebendradarbiavo su rangovu, užsakovas turi prisiimti dalį atsakomybės už kilusią žalą. Tokiu atveju statybos techninio prižiūrėtojo atsakomybės dydis priklausytų nuo to, kokia dalimi dėl netinkamo užsakovo (techninio prižiūrėtojo) pareigų vykdymo yra mažinama rangovo atsakomybė. Būtent ta dalis, kuria būtų pagrindas mažinti rangovo atsakomybę, ir sudarytų techninio prižiūrėtojo atsakomybės dalį.

74.       Teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad, konstatavę esant atsakovių solidariąją prievolę atlyginti gaisro metu padarytą žalą, teismai nevertino rangovės, statybos techninės prižiūrėtojos vykdytų pareigų pagal rangos ir techninės priežiūros sutartis, neatsižvelgė į skirtingą jų pareigų pobūdį ir atsakomybės sritis, nevertino, kiek už netinkamos techninės priežiūros atlikimą yra atsakinga pati užsakovė ir kokia dalimi dėl netinkamo užsakovės (techninės prižiūrėtojos) pareigų vykdymo yra pagrindas mažinti rangovė atsakomybę ir tokiu atveju spręsti dėl techninės prižiūrėtojos atsakomybės dalies atlyginant žalą. Nagrinėjamu atveju nepakanka vien nustatyti statybos proceso dalyvių veiksmų neteisėtumą, turi būti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, susijusios su konkrečiam statybos proceso dalyviui tenkančia atsakomybės dalimi pagal jo sudarytą sutartį. Teismai šių aplinkybių netyrė ir nevertino, neindividualizavo atsakovių veiksmų ir nevertino priežastinio ryšio tarp kiekvienos atsakovių (ne)teisėtų veiksmų ir kilusios žalos dalies.

75.       Atsakovė kasaciniame skunde taip pat teigia, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, rangovo ir techninio prižiūrėtojo atsakomybė nėra suvienodinama. Toliau aptariama kasacinio teismo praktika šiuos atsakovės argumentus sudaro pagrindą pripažinti teisiškais pagrįstais.

76.       Kasacinio teismo vienoje iš bylų, kurioje buvo sprendžiamas ginčas dėl atsakomybės už statybos rangos darbų trūkumus, nurodyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti defektų atsiradimo priežastis ir sieti jas su atsakingų už defektus asmenų neatliktais ar netinkamai atliktais veiksmais. Lemiama reikšmė sprendžiant, kas yra atsakingas už nekokybiškai atliktus darbus, suteikta tų darbų defektų susidarymo ir statybos rangos teisinių santykių dalyvių (užsakovo, rangovo, techninio prižiūrėtojo) veiksmų priežastinio ryšio nustatymui. Nurodytoje byloje kasacinis teismas pripažino pagrįsta teismų išvadą, kad įstatyme ir sutartyje nustatytos užsakovo pareigos atlikti darbų techninę priežiūrą nevykdymas turėjo reikšmės užsakovo prašomų priteisti sumų susidarymui ir dėl to, įvertinus šios pareigos nevykdymo reikšmę susidarant užsakovo nuostoliams, prašomų priteisti sumų dydį buvo pagrindas sumažinti 10 proc. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-969/2015).

77.       Kitoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas ieškovo reikalavimas atlyginti žalą rangovui netinkamai atlikus rangos darbus, kasacinis teismas nurodė, kad netinkamas statinio techninės priežiūros atlikimas nebuvo pagrindinė namo trūkumų atsiradimo priežastis. Pagrindinė trūkumų atsiradimo priežastis buvo rangovo statybos darbai, atlikti pažeidžiant statinio kokybės reikalavimus. Namo defektai buvo ne statinio statybos techninės prižiūrėtojos darbo rezultatas, bet rangovo, kuris statė šį namą, pažeisdamas statybos normatyvinių teisės aktų reikalavimus, tiesioginių veiksmų pasekmė. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad bylos įrodymai patvirtina, jog statybos techninės kontrolės nevykdymas buvo išvestinė priežastis, dėl kurios gyvenamasis namas (pripažintas tinkamu naudoti) buvo perduotas ieškovei su trūkumais. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatyta atsakovo atsakomybės proporcija buvo perskirstyta, nustatant atsakovui ne 50 proc., bet 85 proc. atsakomybės dėl jo pastatyto gyvenamojo namo trūkumų, o ieškovei – 15 proc. atsakomybės dėl gyvenamojo namo trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389-915/2016, 68, 71 punktai).

78.       Nors aptartų kasacinio teismo bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa, tačiau nurodytose bylose atskleidžiama, kaip yra vertinamos rangovo ir užsakovo (techninio prižiūrėtojo) netinkamai pagal sutartis vykdytos pareigos, kaip paskirstoma šių asmenų atsakomybė.

79.       Kitas žalos atlyginimo santykis, kurį reikia įvertinti sprendžiant dėl atsakovių atsakomybės pagal ieškovės reikalavimą atlyginti 216 230,31 Eur žalą, susijęs su Parapijai padaryta žala dėl vienuolyno pastate kilusio gaisro išplitimo į bažnyčios pastatą.

80.       Byloje nustatyta, kad Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos Angelų Karalienės parapija buvo sudariusi turto draudimo sutartį su UAB DK „PZU Lietuva“, ja buvo apdrausta Tytuvėnų bažnyčia. Draudikė UAB DK „PZU Lietuva“ pripažino gaisrą draudžiamuoju įvykiu ir nukentėjusiam asmeniui – Parapijai – sumokėjo 216 230,31 Eur draudimo išmoką. Draudimo bendrovė, sumokėjusi nukentėjusiam asmeniui draudimo išmoką, reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė rangovei ir techninei prižiūrėtojai, vienuolyno patalpose vykdžiusioms rangos ir techninės priežiūros darbus. Parapija nebuvo sudariusi sutarties dėl rangos ar techninės priežiūros darbų atlikimo bažnyčioje, todėl jos ir atsakovių nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai.

81.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija yra laikytina tokia situacija, kai reikalauti atlyginti žalą iš to paties subjekto būtų galima tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-100-823/2024, 30 punktas).

82.       Konstatavus, kad Parapijos ir atsakovių nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindų konkurencijos nėra. Tokiu atveju darytina išvada, kad atsakovių atsakomybė pagal UAB DK „PZU Lietuva“ reikalavimą atlyginti 216 230,31 Eur žalą kyla iš deliktinių teisinių santykių. Todėl ieškovės reikalavimui dėl 216 230,31 Eur žalos atlyginimo galėjo būti taikoma CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija dėl solidariosios skolininkų prievolės.

83.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad paprastai solidarioji atsakomybė deliktiniams santykiams taikoma tada, kai yra bent viena šių sąlygų: 1) asmenis sieja bendri veiksmai dėl padarinių; 2) asmenis sieja bendri veiksmai dėl neteisėtų veiksmų, t. y. šiuo atveju solidarioji atsakomybė galima, net jei neteisėtai veikęs asmuo tiesiogiai nepadaro žalos, bet žino apie tiesiogiai žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumą; 3) asmenys, nors tiesiogiai ir nepadaro žalos, bet prisideda prie jos kurstymo, inicijavimo ar provokacijos, t. y. iš esmės juos sieja bendra kaltė, nesvarbu, tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo; 4) asmenų nesieja bendri neteisėti veiksmai ir jie vienas apie kitą nežino, bet padaro žalos, ir neįmanoma nustatyti, kiek vienas ar kitas prisidėjo prie tos žalos atsiradimo, arba žala atsirado tik dėl jų abiejų veiksmų; 5) pareiga atlyginti žalą atsiranda skirtingu pagrindu (pvz., sutartinės ir deliktinės atsakomybės pagrindais); 6) žalą padaro asmuo, o kitas asmuo yra atsakingas už šio asmens veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2008; 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014).

84.       Solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo siaurąja prasme atvejai gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami bendro ketinimo sukelti žalą, vienas apie kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju konstatuojamas teisinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai atsižvelgiant į šią priklausomybę galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-1075/2022, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

85.       Objektyviojo bendrininkavimo atveju turi būti nustatytas kiekvieno bendrininko veiksmų ryšys su ta pačia kilusia žala. Objektyviojo bendrininkavimo atveju solidarioji atsakomybė taikoma ne dėl to, kad preziumuojamas kiekvieno asmens veiksmų ir kilusių padarinių priežastinis ryšys, o dėl to, jog nustatoma, kad kiekvieno asmens veiksmai yra būtini visai žalai atsirasti. Todėl turi būti nustatytas faktinis ir teisinis priežastinis kiekvienos priežasties ir kilusių padarinių ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 32 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-1075/2021, 26 punktas).

86.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. Būtent atsakovai turi pareigą įrodyti, jog žala nėra bendra. Jei atsakovai įrodys, kad toks pagrindas yra (kad jų veiksmai lemia tik dalį žalos arba nesusiję su žalos atsiradimu), atsakomybė bus dalinė arba išvis nebus taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-684/2023, 90 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

87.       Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, CK 6.6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta prezumpcija gali būti nuginčijama. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė argumentus, kurie, jos manymu, paneigia solidariosios atsakomybės taikymą atsakovėms: atsakovė tik nedidele dalimi prisidėjo prie kilusios žalos; statybos techninės kontrolės netinkamas vykdymas buvo tik išvestinė priežastis, dėl kurios atsirado žala; dūmtraukio Nr. 1 ir kamino defektai buvo ne statinio statybos techninės prižiūrėtojos darbo rezultatas, bet rangovės, kuri juos statė, pažeisdama statybos normatyvinių teisės aktų reikalavimus, tiesioginių veiksmų pasekmė; remiantis kasacinio teismo praktika, rangovės ir techninės prižiūrėtojos atsakomybė nėra suvienodinama. Tačiau šie argumentai teismų nebuvo įvertinti, nors, siekiant tinkamai nustatyti, ar nagrinėjamu atveju dėl 216 230,31 Eur žalos atlyginimo yra pagrindas atsakovėms taikyti solidariąją atsakomybę, atsakovės nurodyti argumentai turi esminę reikšmę ir privalėjo būti įvertinti.

Dėl baudžiamojoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su atsakovių darbuotojų (ne)tinkamu pareigų vykdymu ir dėl to atsiradusiais padariniais, pripažinimo prejudicinėmis, kai baudžiamoji byla šiems asmenims nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui

88.       Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad teismai pažeidė CPK 182 straipsnio 3 punkto nuostatas, netinkamai taikydami ir aiškindami ribotos prejudicijos galios principą civilinėje byloje. Atsakovės teigimu, kadangi dėl trečiųjų asmenų R. T., V. M. ir V. L. nėra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, todėl jiems negali būti taikomi tokie patys nusikalstamų veikų padariniai, kurie atsiranda priėmus apkaltinamąjį nuosprendį P. J.. Atsakovė nurodo, kad baudžiamojoje byloje esanti ekspertinių tyrimų medžiaga, ekspertų paaiškinimai, apžiūros protokolai bei kiti rašytiniai įrodymai, siekiant nustatyti atsakovių civilinės atsakomybės sąlygas, turėjo būti tiriami ir vertinami pagal bendrąsias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176–185 straipsniai).

89.       Taigi, atsakovė kasaciniame skunde kelia klausimą, ar nutartyje, kuria baudžiamoji byla yra nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nustatytos aplinkybės, susijusios su tų asmenų atliktų veiksmų vertinimu, gali būti pripažįstamos prejudicinėmis, ar turėtų būti tiriamos ir vertinamos iš naujo.

90.       Nagrinėjamoje byloje teismai, atsižvelgdami į įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje ir baudžiamosiose bylose, nusprendė, kad prejudiciniais faktais šioje byloje laikytinos baudžiamajame procese teismų nustatytos aplinkybės, kiek jos yra susijusios su kilusio gaisro priežastimis, konkrečių asmenų veiksmais ir kilusiomis pasekmėmis.

91.       Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021, kuria panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 26 d. nuosprendis ir Šiaulių apygardos teismo 2020 m. spalio 8 d. nutarties dalis dėl V. M. ir V. L. nuteisimo ir baudžiamoji byla jiems nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, prejudiciniais faktais laikė šias baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes: 1) gaisro kilimo priežastis – dūmtraukio įrengimą, nesilaikant pastato rekonstrukcijos projekte bei norminiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, už ką buvo atsakingi statinio techninis prižiūrėtojas, statybų vadovas, projekto vadovas ir projekto vykdymo priežiūros vadovas; 2) P. J. veiksmus, išjungiant signalizaciją, lėmusius gaisro pastebėjimą ne laiku ir jo išplitimą, prisidėjusį prie gaisro padarinių.

92.       Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl prejudicinių faktų, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi baudžiamajame procese nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis tiek, kiek jos susijusios su atitinkamų asmenų pareigų nevykdymu, gaisro kilimo priežastimis ir pasekmėmis, laikydamas jas prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje ir atitinkamai veiksmų neteisėtumą vertindamas civilinės atsakomybės aspektu.

93.       CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).

94.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015). Prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veikų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-1075/2022, 26.5 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

95.       Pažymėtina ir tai, kad kasacinis teismas laikosi pozicijos, jog teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje, nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-294-469/2018, 25 punktas). Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009).

96.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civiliniame ginče nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

97.       Konstitucinis Teismas, aiškindamas BK 95 straipsnį, reglamentuojantį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminą, nurodė, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. BPK 3 straipsnio nuostata, kad baudžiamasis procesas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, turi būti aiškinama taip, kad, suėjus baudžiamosios atsakomybės (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminams, baudžiamasis procesas gali būti nutrauktas tik tuo atveju, kai BPK reglamentuota tvarka yra nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Tuo atveju, kai, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nustatoma, kad kaltinamasis nepagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, turi būti priimamas išteisinamasis nuosprendis (Konstitucinio Teismo 2016 m. birželio 27 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-31-746/2016, 8 punktas).

98.       Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje tretiesiems asmenims R. T., V. M. ir V. L. nebuvo priimti apkaltinamieji teismo nuosprendžiai, jiems baudžiamosios bylos buvo nutrauktos suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Tačiau, atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, svarbu pažymėti, kad nutartimi, kuria tretiesiems asmenims baudžiamosios bylos buvo nutrauktos, nebuvo konstatuota, jog tretieji asmenys nepagrįstai buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, išteisinamasis nuosprendis jiems nebuvo priimtas. Priešingai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-94-788/2021 buvo konstatuota, kad priežastinis ryšys tarp nuteistųjų padarytų pažeidimų (neveikimo) ir kilusių padarinių teismų nustatytas pagrįstai ir motyvuotai, o esminio BPK pažeidimo, galėjusio lemti naujų bylai reikšmingų aplinkybių nustatymą ar jau nustatytų aplinkybių paneigimą, apeliacinės instancijos teismas nepadarė.

99.       Taigi, baudžiamojoje byloje priimtu procesiniu sprendimu nekonstatavus, jog tretieji asmenys nepagrįstai buvo kaltinami padarę nusikalstamas veikas, o nutraukus baudžiamąją bylą tik tuo pagrindu, kad suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, remiantis minėta kasacinio teismo praktika bei Konstitucinio Teismo išaiškinimu, baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su asmenų veiksmų ir dėl jų atsiradusių padarinių vertinimu, pagrįstai gali būti pripažintos prejudicinėmis. Todėl kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtinto ribotos prejudicijos galios principo aiškinimo atmetami kaip nepagrįsti. Kitų argumentų, nurodančių, kad teismai netinkamai taikė šį principą, t. y. prejudicinius faktus taikė per plačiai, rėmėsi aplinkybėmis, kurios negali būti laikomos prejudicinėmis pagal CPK 182 straipsnio 3 dalį, kasaciniame skunde nepateikta. Todėl teisėjų kolegija nusprendžia, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl CPK 182 straipsnio 3 punkto pažeidimo nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė ar aiškino šią teisės normą.

Dėl priežastinio ryšio tarp atsakovių vienuolyne vykdytų rangos darbų bei atliktos techninės priežiūros ir į bažnyčios pastatą išplitusio gaisro padarytos žalos

100.       Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.247 straipsnį, reglamentuojantį priežastinį ryšį, ir nepagrįstai ją pripažino atsakinga už žalą, kilusią bažnyčios pastate, su kuria jos veiksmų nesieja priežastinis ryšys. Atsakovė teigia, kad ji nevykdė techninės priežiūros bažnyčioje, gaisras į bažnyčios pastatą išplito ne dėl katilų dūmtraukio ir kamino trūkumų, o dėl netinkamo reagavimo į gaisrą, todėl nėra priežastinio ryšio tarp bažnyčios pastatui padarytos žalos ir atsakovių vienuolyno pastate atliktų statybos darbų.

101.       Teismai skirtingai vertino priežastinio ryšio buvimą tarp atsakovių vienuolyne vykdytų darbų ir bažnyčios pastatui dėl išplitusio gaisro padarytos žalos. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad gaisras kilo vienuolyne, o baudžiamojoje byloje nustatyta, kad P. J. veiksmai, išjungiant priešgaisrinę signalizaciją, tiesiogiai lėmė gaisro išplitimą, taip pat ir į bažnyčios pastatą, padarė išvadą, kad priežastinis ryšys tarp statybos proceso dalyvių netinkamo pareigų vykdymo ir gaisro išplitimo į gretimą bažnyčios pastatą yra pernelyg nutolęs, todėl atmetė ieškinio dalį dėl bažnyčiai padarytos 216 230,31 Eur žalos atlyginimo.

102.       Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priteisti už bažnyčiai padarytą žalą išmokėtos draudimo išmokos dalį ir iš statybos procese dalyvavusių asmenų, kadangi pagrindinė žalos atsiradimo sąlyga buvo statybos proceso dalyvių (tarp jų – atsakovių UAB „Agromena lt“ ir BĮ Kultūros infrastruktūros centro) neteisėti veiksmai. Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl pernelyg nutolusio priežastinio ryšio tarp statybos proceso dalyvių neteisėtų veiksmų ir dėl bažnyčioje kilusio gaisro padarytos žalos.

103.       Priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, reglamentuoja CK 6.247 straipsnis, kuriame nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Toks priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-421/2023, 19 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Civilinė atsakomybė taikoma tik jei ieškovas įrodo, kad tarp neteisėtų veiksmų ir žalos yra priežastinis ryšys (CPK 178 straipsnis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2021 27 punktą).

104.       Pagal CK 6.247 straipsnį nereikalaujama, kad skolininko elgesys būtų vienintelė nuostolių atsiradimo priežastis; priežastiniam ryšiui konstatuoti pakanka įrodyti, kad skolininko elgesys yra pakankama nuostolių atsiradimo priežastis, nors ir ne vienintelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018, 24 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Teismas, nustatydamas neteisėtų veiksmų ir atsiradusių padarinių ryšį, turi vertinti visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-248/2018, 26 punktas).

105.       CK 6.247 straipsnyje reglamentuotas priežastinis ryšys civilinėje byloje nustatomas dviem etapais. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys – nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Faktinis priežastinis ryšys gali būti įvairaus pobūdžio – gali būti akivaizdu, kad žalingi padariniai kilo tik dėl skolininko veiksmų, bet galimi ir atvejai, kai skolininko veiksmai esmingai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tačiau nebuvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis. Jei žalą nulėmė kelios priežastys, teismas turi nustatyti, ar nesant skolininko veiksmų žala vis tiek būtų atsiradusi, ir tik tuo atveju, jei nustatoma, kad be skolininko veiksmų, nors ir ne vienintelės žalos atsiradimo priežasties, žala nekiltų, teismas gali daryti pagrįstą išvadą, kad faktinis priežastinis ryšys byloje įrodytas. Nustačius faktinį priežastinį ryšį, antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-943/2023, 67 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

106.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovės veiksmų ir bažnyčios pastate kilusios žalos. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino, kad pagrindinė žalos, padarytos bažnyčios pastatui, atsiradimo priežastis buvo susijusi su netinkamai vykdytais statybos rangos darbais vienuolyno pastate, todėl atsiradusių nuostolių dalis yra priežastiniu ryšiu susijusi su atsakovės veiksmais ir lemia jos civilinę atsakomybę. Vertinant faktinio priežastinio ryšio buvimą, akivaizdu, kad jeigu nebūtų kilęs gaisras vienuolyno patalpose, jis nebūtų išplitęs į bažnyčios pastatą. 

107.       Sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo, teisėjų kolegijos vertinimu, bažnyčios pastatui padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo atsakovės netinkamai vykdytų pareigų pagal statybos techninės priežiūros sutartį. Byloje nustatyta aplinkybė, kad žalos atsiradimui ir jos dydžiui turėjo reikšmės netinkamas reagavimas į gaisrą, nepanaikina priežastinio ryšio tarp atsakovės vykdytos statybos techninės priežiūros vienuolyno pastate ir dėl to kilusio gaisro bei jo išplitimo. Atsakovė atliko statybos techninę priežiūrą vykdant vienuolyno rekonstrukcijos darbus. Ji buvo atsakinga už tai, kad statyba būtų vykdoma tinkamai, nepažeidžiant teisės aktuose, statybos normatyviniuose dokumentuose, statinio projekte nustatytų reikalavimų. Atsakovei turėjo būti suprantama, kad, atliekant dūmtraukio įrengimo darbus ne pagal statybą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, gali kilti neigiami teisiniai padariniai – gaisras, kuris gali išplisti, todėl ji turėjo galimybę numatyti savo veiksmų neigiamas teisines pasekmes. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti ir faktinį, ir teisinį priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir bažnyčios pastatui padarytos žalos. Dėl nurodytų priežasčių nepagrįstais pripažintini atsakovės argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė priežastinį ryšį tarp gaisro bažnyčiai padarytos žalos ir atsakovės veiksmų.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo į bylos nagrinėjimą neįtraukus atsakovės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos

108.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, jog egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes į bylos nagrinėjimą kaip bendraatsakovė arba trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nebuvo įtraukta Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, kaip institucija, įgyvendinanti atsakovės savininko teises ir pareigas. Teismui patenkinus ieškovės ieškinį, iš valstybės biudžeto lėšų turės būti skiriami asignavimai priteistai sumai – 929 447,29 Eur – atlyginti.

109.       Įstatymas draudžia teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą, atvejai, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, pripažįstami absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

110.       Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, yra išaiškinęs, kad absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal šią teisės normą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-201-313/2021 16 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

111.       Atsakovė yra viešasis juridinis asmuo, kuris gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis, 2.34 straipsnio 1–2 dalys). Remiantis BĮĮ 2 straipsnio 1 dalimi, biudžetinė įstaiga – ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, įgyvendinantis valstybės ar savivaldybės funkcijas ir išlaikomas iš valstybės ar savivaldybės biudžetų asignavimų, taip pat iš Valstybinio socialinio draudimo fondo, Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetų ir kitų valstybės pinigų fondų lėšų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis. Jeigu biudžetinės įstaigos prievolėms padengti lėšų nepakanka, prievolės padengiamos biudžetinės įstaigos savininko lėšomis neviršijant biudžetinės įstaigos teisės aktų nustatyta tvarka naudojamo, valdomo ir disponuojamo turto vertės.

112.       Vertinant, ar teismas pasisakė dėl Kultūros ministerijos teisių ir pareigų, yra reikšminga nustatyti, ar sprendimu buvo modifikuota jos teisinė padėtis. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą atlyginti gaisro metu padarytą žalą pareiškė atsakovei BĮ Kultūros infrastruktūros centrui, kurios savininko teises ir pareigas įgyvendina Kultūros ministerija. Byloje buvo tiriamos ir vertinamos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, jos veiksmų neteisėtumas, žalos dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Žalos atlyginimas yra priteistas iš atsakovės, o ne iš Kultūros ministerijos. Reikalavimai Kultūros ministerijai byloje nebuvo pareikšti, nebuvo sprendžiami klausimai, susiję su atsakovės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios Kultūros ministerijos teisėmis ir pareigomis, todėl teismų procesiniais sprendimais nebuvo pakeistos Kultūros ministerijos teisės ir pareigos. Darytina išvada, kad Kultūros ministerija su nagrinėjamu ginču nėra susijusi jokiu teisiniu santykiu. Aplinkybė, kad atsakovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, išlaikoma iš valstybės biudžeto, nesudaro pagrindo konstatuoti šioje byloje esant Kultūros ministerijos materialinį teisinį suinteresuotumą. BĮĮ 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pagal savo prievoles biudžetinė įstaiga atsako tik savo lėšomis. Išieškojimas pagal biudžetinės įstaigos prievoles vykdomas CPK nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija pripažįsta teisiškai nepagrįstais atsakovės kasacinio skundo argumentus, kuriais ji įrodinėja absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nagrinėjamoje byloje buvimą.

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo privalomojo bylos sustabdymo metu

113.       Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad procesinių palūkanų priteisimas ir skaičiavimas nuo 2016 m. iki 2021 m., kai ši civilinė byla buvo sustabdyta, iki tol, kol buvo nagrinėjamos baudžiamosios bylos, prieštarauja teisingumo principui ir turėtų būti sumažintos. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus pripažįsta teisiškai nepagrįstais.

114.       CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (2 dalis). Skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).

115.       Kasacinio teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją ir kompensuojamąją funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-110-219/2019, 53 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl už termino prievolei įvykdyti praleidimą privalo mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.210, 6.261 straipsniai). Už naudojimąsi kreditoriaus pinigais iki bylos iškėlimo teisme dienos skolininkui gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.210, 6.261 straipsniai), o iškėlus civilinę bylą – procesinės palūkanos (CK 6.37, 6.210 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012; 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-378/2023, 26 punktas).

116.       Pagal kasacinio teismo praktiką, kompensuojamosioms palūkanoms priskiriamos ir vadinamosios procesinės palūkanos, t. y. įstatymų nustatyto dydžio palūkanos, kurias skolininkas privalo mokėti už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Jos skirtos būsimiems, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusiems kreditoriaus nuostoliams kompensuoti. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir dėl to privalo mokėti įstatymo nustatytas palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-313/2024, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

117.       Įstatymas neįtvirtina galimybės sutrumpinti procesinių palūkanų skaičiavimo laiką, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas. Tai, kad byla buvo sustabdyta esant įstatyme įtvirtintam privalomajam bylos sustabdymo pagrindui (CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nepaneigia aplinkybės, kad visą bylos sustabdymo terminą atsakovė naudojosi ieškovei priklausančiais pinigais, todėl jai privalo būti kompensuoti jos patirti minimalūs nuostoliai, susidarę laiku negrąžinus teisėtai jai priklausančių pinigų. Be to, nagrinėjama civilinė byla buvo sustabdyta iki tol, kol baudžiamosiose bylose bus išspręstas šios bylos trečiųjų asmenų baudžiamosios atsakomybės klausimas, o už vieno iš jų – V. L. – veiksmus buvo atsakinga atsakovė. 

118.       Aptartas procesinių palūkanų teisinis reglamentavimas ir nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad teismai, priteisdami procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, procesines palūkanas skaičiuodami ir laikotarpiu, kai civilinė byla privaloma tvarka buvo sustabdyta dėl baudžiamųjų bylų nagrinėjimo, tinkamai taikė ir aiškino procesinių palūkanų priteisimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

119.       CPK 360 straipsnyje įtvirtinta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme.

120.       Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atsakovių prievolės rūšį, ir padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovių solidariosios atsakomybės pagal vieną iš ieškovės pareikštų reikalavimų, netyrė ir nevertino atsakovių vykdytų pareigų pagal rangos ir techninės priežiūros sutartis, neatsižvelgė į skirtingą pareigų pobūdį ir atsakomybės sritis, nenustatė reikšmingų faktinių aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kokia dalimi kiekviena atsakovė prisidėjo prie žalos atsiradimo, ir tinkamai nenustatė kiekvienos iš atsakovių prievolės atlyginti dėl gaisro kilusią žalą dalies. Spręsdami dėl atsakovių prievolės pobūdžio pagal ieškovės reikalavimą atlyginti bažnyčios pastatui padarytą žalą, teismai neįvertino atsakovės argumentų, kuriais ji siekė paneigti solidariosios atsakomybės prezumpciją. Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylą, nenustato faktinių aplinkybių byloje, o sprendžia tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis), nurodyti teismų procesinių sprendimų trūkumai negali būti ištaisyti kasaciniame teisme, todėl skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalys, susijusios su ieškovės reikalavimu atsakovėms BĮ Kultūros infrastruktūros centrui ir UAB „Agromena lt“, naikintinos ir ši ieškovės reikalavimo dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, CPK 360 straipsnis). 

121.       Iš naujo nagrinėdamas reikalavimo dalį dėl vienuolyno pastatui padarytos žalos atlyginimo, pirmosios instancijos teismas turėtų įvertinti rangovės ir statybos techninės prižiūrėtojos vykdytas pareigas pagal rangos ir techninės priežiūros sutartis, nustatyti, kokia dalimi už netinkamos techninės priežiūros atlikimą yra atsakinga pati užsakovė (ar techninė prižiūrėtoja) ir kokia dalimi dėl netinkamo užsakovės (techninės prižiūrėtojos) pareigų vykdymo yra pagrindas mažinti rangovės atsakomybę. Nustatęs šias aplinkybes, teismas turės spręsti dėl techninės prižiūrėtojos atsakomybės dalies atlyginant žalą. Spręsdamas dėl atsakovių prievolės pobūdžio pagal ieškovės reikalavimą atlyginti bažnyčios pastatui padarytą žalą, teismas privalės įvertinti atsakovės argumentus, kuriais ji ginčija solidariosios atsakovių prievolės atlyginti bažnyčiai padarytą žalą buvimą. Tik įvertinęs atsakovės argumentų pagrįstumą, teismas galės tinkamai nustatyti atsakovių prievolės rūšį, t. y. ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas atsakovių solidariajai atsakomybei kilti.

122.       Bylą perdavus nagrinėti iš naujo, šalių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai). 

123.       Pažymėtina, kad kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 36,80 Eur (2024 m. lapkričio 6 d. pažyma).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimas ir jo rezoliucinė dalis išdėstyta taip: 

„Akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti solidariai iš atsakovių biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“ ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ 610 351,02 Eur išmokėtą draudimo išmoką (žalos atlyginimą), 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (610 351,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 5 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei lygiomis dalimis 12 278,77  Eur bylinėjimosi išlaidas (iš kiekvienos po 6139,39 Eur). 

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Gamaka“ iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 2446,33 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš atsakovių biudžetinės įstaigos „Kultūros infrastruktūros centras“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“ – 5708,10 Eur lygiomis dalimis, t. y. po 2854,05 Eur iš kiekvienos.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ uždarajai akcinei bendrovei „ELTKO“ 2172,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Vilpra“ iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 1760,55 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš atsakovių biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“ – 4107,95 Eur, t. y. po 2053,97 Eur iš kiekvienos.

Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Vilpros pramonė“ iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ 1517,34 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, iš atsakovių biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“ – 3540,46 Eur, t. y. po 1770,23 Eur.“

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutarties dalis, kuriomis šalims buvo priteistas apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas:   

„Priteisti iš atsakovių biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“ ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ po 2238,50 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovių biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro, trečiųjų asmenų V. L., P. R. ir uždarosios akcinės bendrovės „ELTKO“, ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ po 453,75 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.“

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 8 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta:

„Akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ bendrovės ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ solidariai iš atsakovių biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“ 327  849,86 Eur išmokėtos draudimo išmokos, 6 procentų dydžio metines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir lygiomis dalimis 6595,45 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (iš kiekvienos po 3297,73 Eur).

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, uždarajai akcinei bendrovei „Gamaka“ 8154,43 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ uždarajai akcinei bendrovei „ELTKO“ 4518,38 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ uždarajai akcinei bendrovei „Vilpra“ 3638,47 Eur teisinės pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, uždarajai akcinei bendrovei „Vilpros pramonė“ 3156,07 Eur teisinės pagalbos išlaidų.“

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 9 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.

Bylos dalį dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovių biudžetinės įstaigos Kultūros infrastruktūros centro ir uždarosios akcinės bendrovės „Agromena lt“ 610 351,02 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Danguolė Bublienė

Donatas Šernas

Dalia Vasarienė