|
Civilinė
byla Nr. 2A-250/2009
Procesinio
sprendimo kategorijos: 21.4.1.1 (S)
|

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. vasario 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės
Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
sekretoriaujant
Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant
ieškovo atstovei prokurorei J. J.,
atsakovų
atstovams R. M., A. A. J., advokatui J. I.,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro
ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos
teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje
byloje Nr. 2-1473-30/2008 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros
vyriausiojo prokuroro, siekiančio apginti viešąjį interesą, ieškinį atsakovams
Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Vilniaus miesto savivaldybei,
Vilniaus miesto visuomeninei organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“
dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir sprendimo panaikinimo.
Teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,
n
u s t a t ė :
Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis
prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu,
prašydamas pripažinti negaliojančia 1995 m. birželio 30 d. valstybinės žemės
nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-7369 ir panaikinti 2000 m.
birželio 22 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 1303V Dėl sklypo (duomenys
neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo bei
priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad, vadovaujantis LR Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d.
nutarimu Nr. 562, 1995 m. birželio 30 d. tarp atsakovų Vilniaus apskrities
viršininko administracijos ir Vilniaus miesto visuomeninės organizacijos
„Amerikos lietuvių kultūros namai“ buvo sudaryta 0,3 ha valstybinės žemės
sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis, kuria žemės sklypas
buvo išnuomotas ne aukciono tvarka 99 metams atsakovo Vilniaus miesto
visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ būstinei statyti,
ir kuri 2000 m. liepos 3 d. buvo papildyta, 10 punkte įrašant vietoj žodžių
„sklypas naudojamas būstinės statybai“ žodžius „kitai paskirčiai (būstinei su
daugiaaukščiu gyvenamuoju namu statyti ir eksploatuoti)“, o 10.2 punktą
papildant žodžiais „pastatų aukštingumas – 5-9 aukštai, užstatymo tankis - 50
procentų“. Vilniaus miesto valdyba 2000 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1303V
patvirtino minėto sklypo detalųjį planą, jame buvo nustatyti ir statybos
reglamentai, leidžiantys sklype 5-9 aukštų gyvenamojo namo statybą, nors plano
tvirtinimo metu tebegaliojo žemės nuomos sutartis, kurioje nurodyta kita
paskirtis – tik visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“
būstinei statyti. Tokiu būdu atsakovas Vilniaus miesto visuomeninės
organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ įgijo galimybę organizuoti
gyvenamojo namo statybą. Ieškovo teigimu, tokios aplinkybės kelia abejones dėl valstybinės
žemės sklypo išnuomojimo ne aukciono tvarka tikslingumo, ekonomiškumo,
atitikimo ūkio subjektų lygybes principams bei valstybės turtiniams interesams
ir apskritai viešąjam interesui. Žemės nuomos sutartis prieštarauja
imperatyviai 1995 m. birželio 8 d. redakcijos Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnio
2 dalies nuostatai, LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 550,
patvirtinusio Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir
nuomos tvarką, 2.1 ir 2.2 punktų reikalavimams, todėl pripažintina
negaliojančia CK 1.80 str. pagrindu. Dėl tų pačių priežasčių naikintinas ir
Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 1303V, kuriuo patvirtintas
sklypo (duomenys neskelbtini) nedidelių veiklos mastų detalusis planas.
Ieškovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju yra ne tik valstybės turtinis
interesas, bet ir tokia teisinė situacija, kai valstybinė žemė suteikiama
nuomai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, sudaro prielaidas ir kitiems
asmenims tikėtis, kad valstybės turtas gali būti naudojamas nesilaikant teisės
aktų reikalavimų, ne visuomenės naudai, o privatiems asmeniniams interesams
tenkinti. Ieškovo teigimu, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad
valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų naudojamas taip, kad būtų
tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai ir šis
turtas netarnautų viešąjam interesui, visuomenės poreikiams.
Vilniaus
apygardos teismas 2008 m. spalio 2 d. sprendimu, vadovaudamasis teisingumo,
sąžiningumo ir protingumo principais, ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 1995 m. birželio 30 d.
valstybinės žemės nuomos sutartis 2000 m. liepos 3 d. šalių susitarimu,
nenurodžius teisinio pagrindo, buvo papildyta, įrašant sutarties 10 punkte
žodžius „kitai paskirčiai (būstinei su daugiaaukščiu gyvenamuoju namu statyti
ir eksploatuoti“, bei papildant sutarties 10.2 punktą žodžiais „pastatų
aukštingumas – 5-9 aukštai, užstatymo tankis - 50 procentų“. Iki šio susitarimo
pasirašymo atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė (buvusi valdyba) 2000 m.
birželio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 1303V, kuriuo patvirtino sklypo, skirto
Amerikos Lietuvių kultūros namų būstinei su gyvenamuoju namu statyti, nedidelių
veiklos mastų detalųjį planą, kuriame jokio teisinio pagrindo taip pat nenurodė.
Teismas nustatė, kad išsinuomotame žemės sklype atsakovas pastatė 9 aukštų
daugiabutį gyvenamąjį namą, kuriame įsikūrė ir Amerikos lietuvių kultūros namų
būstinė, dabartiniu metu pastatytame name butai parduoti fiziniams asmenims.
Teismas nurodė, kad ginčo sutarties sudarymo ir sprendimo priėmimo metu
galiojęs Žemės nuomos įstatymas numatė, kad valstybinė žemė gali būti išnuomota
aukcione Vyriausybės nustatyta tvarka, kurią nustatė Vyriausybės 1993 m. liepos
21 d. nutarimas Nr. 550 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo
ir nuomos“, galiojęs iki 1995 m. liepos 21 d. Nutarimo 2 punkte buvo išvardinti subjektai, kuriems suteikta
teisė ne aukciono tvarka išsinuomoti valstybinės žemės sklypus, tačiau
visuomeninė organizacija „Amerikos Lietuvių kultūros namai“ į šį subjektų ratą
nepateko. Teismas konstatavo, kad LR Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d. nutarimas
Nr. 562, kuriuo buvo leista Vilniaus apskrities valdytojui išnuomoti ne
aukciono tvarka 0,3 ha valstybinės žemės sklypą Vilniaus mieste Antakalnio
gatvėje, visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“
būstinei statyti, prieštarauja tuo metu galiojusiems Žemės įstatymui, Žemės
nuomos įstatymui bei pačios Vyriausybės nustatytai tvarkai. Minėtiems įstatymams
ir valstybinės žemės nuomos tvarkai prieštarauja ir ginčo sutartis bei jos
pakeitimai. Teismas sprendė, kad neteisėtas yra ir Vilniaus miesto savivaldybės
(buvusios valdybos) 2000-06-22 sprendimas Nr. 1303V, kuriuo patvirtintas
sklypo, skirto Amerikos Lietuvių kultūros namų būstinei su gyvenamuoju namu
statyti, nedidelių veiklos mastų detalusis planas. Įvertinęs bylos aplinkybes,
pirmosios instancijos teismas sprendė, kad patenkinus ieškovo reikalavimus, valstybei
neatsiras pageidaujamos pasekmės. Atsakovas pasinaudojo ginčo sutartyje nurodyta
žemės sklypo nuomos paskirtimi, pastatė 9 aukštų daugiabutį gyvenamąjį namą,
kuriame įsikūrė ir Amerikos lietuvių kultūros namų būstinė, šiuo metu
pastatytame name butai parduoti fiziniams asmenims ir jų privatizuoti. Šiuo
metu galiojantis Žemės įstatymas nustato, kad valstybinė žemė išnuomojama be
aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise
priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ir įrenginiais (9 str. 6 d.).
Teismas nurodė, kad esant minėtai faktinei situacijai, tenkinus ieškinį, civilinio
proceso tikslai nebūtų pasiekti, nebūtų apgintas viešasis interesas, kadangi
ginčo valstybinės žemės sklypas nebūtų grąžintas valstybei, o būtų vėl be
aukciono išnuomotas atsakovui visuomeninei organizacijai „Amerikos lietuvių
kultūros namai“ kaip pastatų savininkui, be to, valstybė privalėtų grąžinti iš
biudžeto sumokėtą žemės nuomos mokestį.
Apeliaciniu skundu ieškovas Vilniaus miesto apylinkės
prokuratūros vyriausiasis prokuroras
prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą panaikinti ir
priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantas teigia, kad teismas
tinkamai konstatavo visas reikšmingas bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę,
tačiau netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 1.80 str., 6.145 str.).
Skunde nurodo, kad:
1. Teismo motyvuojamoje dalyje išdėstyti teiginiai,
kad ginčo sutartis bei sprendimas buvo priimti pažeidžiant tuo metu
galiojančius įstatymus, kad civilinio proceso tikslai – ginti asmenų, kurių
materialinės subjektinės teisės ar įstatymu saugomi interesai pažeisti ar
ginčijami, interesus, tinkamai taikyti įstatymus, prieštarauja teismo
sprendimui ieškinį atmesti.
2. Pripažinus ginčo sutartį negaliojančia ab initio
ir taikant restituciją, nepalankesnėje padėtyje atsidurtų Vilniaus apskrities
viršininko administracija, kadangi turėtų grąžinti nuomininko sumokėtą žemės
nuomos mokestį, tuo tarpu naudos, kurią gavo atsakovas naudojant ginčo žemės
sklypą, grąžinimas būtų apsunkintas. Nagrinėjamoje byloje nėra galimybės
visiškai atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį, tačiau ieškinio tenkinimas yra
svarbus sprendžiant klausimus dėl teisinės atsakomybės taikymo atsakingiems
asmenims.
3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo sutarties
pripažinimas negaliojančia nesukels valstybės pageidaujamų teisinių pasekmių.
Pripažinus valstybės ar savivaldybės institucijų priimtus administracinius
aktus neteisėtais, atsiranda viešasis interesas, kad tokie pažeidimai būtų kuo
greičiau pašalinti. Byloje yra ne tik turtinis valstybės interesas, bet,
netenkinus ieškinio, sudaromos prielaidos kitiems asmenims tikėtis, kad
valstybės turtas gali būti naudojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ne
visuomenės naudai, o privačių asmenų interesams tenkinti.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą Vilniaus
miesto savivaldybė prašo skundą
atmesti bei tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą.
Atsiliepime nurodo, kad ginčo žemės sklypo detalusis planas rengtas ir
patvirtintas, vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais,
reglamentavusiais teritorijų planavimo procesą, todėl nėra jokio pagrindo
naikinti Vilniaus miesto valdybos 2000-06-22 sprendimą Nr. 1303V. Valstybinės
žemės nuomos procedūrų teisėtumas ir pagrįstumas neturi jokio teisinio ryšio su
detaliųjų planų rengimo procedūromis, šias procedūras reglamentuoja skirtingi
teisės aktai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė viešojo intereso
egzistavimo. Teismas pagrįstai nustatė, kad restitucijos taikymas valstybei
sukeltų tik neigiamas pasekmes, todėl ieškinys, pareikštas ginant viešąjį
interesą, netenkintinas.
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą Vilniaus
miesto visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“ prašo, vadovaujantis LR Konstitucijos 105 straipsniu
ir CPK 3 straipsnio 3 dalimi bei 163 straipsnio 7 punktu, bylą sustabdyti ir
kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti ar Prokuratūros įstatymo 19
straipsnis ta apimtimi, kiek jis įgalina prokurorą ginti viešąjį interesą,
nesant įstatyminės viešojo intereso sampratos, neprieštarauja teisinės
valstybės principui ir LR Konstitucijos 118 straipsniui. Prašymo dėl kreipimosi
į Konstitucinį Teismą netenkinus, atsakovas prašo ieškovo skundą atmesti, o
atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės skundą patenkinti. Atsakovas nurodė, kad
tenkinus ieškinio reikalavimus CK 1.80 ir 6.145 straipsnių pagrindu, būtų
pažeisti finansiniai valstybės interesai. Žemės sklypas buvo išnuomotas
vadovaujantis LR Vyriausybės 1995-04-21 nutarimu Nr.562, priimtu būtent dėl
konkretaus žemės sklypo nuomos. Atsakovas su Vilniaus miesto savivaldybe sudarė
Inžinerinės infrastruktūros plėtojimo sutartį, todėl žemės sklypas ne aukciono
būdu išnuomotas pagal tuo metu galiojusią tvarką.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu
skundu prašo panaikinti Vilniaus
apygardos teismas 2008 m. spalio 2 d. sprendime nurodytus motyvus - ,,Esant
nustatytai aplinkybei, kad valstybinė žemė buvo išnuomota nesant teisiniam
pagrindui, neteisėtu laikomas ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės
(buvusios valdybos) 2000 m. birželio 22 d. sprendimas Nr. 1303V, kuriuo 1 p.
nurodė: patvirtinti sklypo, skirto Amerikos Lietuvių kultūros namų būstinei su gyvenamuoju
namu statyti, nedidelių veiklos mastų detalųjį planą. Tuo daugiau, kad
sprendimo priėmimo metu dar nebuvo pakeista žemės nuomos paskirtis (žemės
nuomos sutartis buvo papildyta tik 2000 m. liepos 3 d. šalių susitarimu,
įrašant sutarties 10 punkte vietoj žodžių „sklypas naudojamas būstinės
statybai“ žodžius „kitai paskirčiai (būstinei su daugiaaukščiu gyvenamuoju namu
statyti ir eksploatuoti“. Skunde nurodoma:
1. Ieškovas neįrodė, kad atsakovų veiksmais buvo
pažeistas viešasis interesas. Viešojo intereso, kaip sąlygos prokurorui
pareikšti ieškinį, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys gali būti
atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas nepateikė duomenų, kokia konkreti žala dėl galimų
teisės aktų pažeidimų buvo padaryta valstybei. Teismas šių aplinkybių
nevertino.
2. Teismas klaidingai motyvavo sprendimą ir
nepagrįstai konstatavo, kad valstybinė žemė buvo išnuomota nesant teisiniam
pagrindui, todėl neteisėtu laikytinas ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės
(buvusios valdybos) 2000 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. 1303V 1 punktas,
kuriuo patvirtintas sklypo, skirto Amerikos Lietuvių kultūros namų būstinei su
gyvenamuoju namu statyti, nedidelių veiklos mastų detalusis planas. Valstybinės
žemės sklypo nuomos sutarties teisėtumas neturi įtakos detaliojo plano
teisėtumui. Detalusis planas gali būti pripažintas neteisėtu, tik jei buvo
pažeistos plano rengimą reglamentuojančios teisės aktų nuostatos, tačiau tokių
duomenų byloje nėra. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Regioninės
plėtros departamento 2000 m. sausio 10 d. aktas Nr. 005 patvirtina, kad
teritorijų planavimo valstybinės priežiūros institucija, patikrinusi ginčo
sklypo detaliojo plano projektą, nustatė, jog projekto rengimo, derinimo ir
viešojo svarstymo tvarka atitiko Teritorijų planavimo įstatymo reikalavimus ir,
teikdama patikrinimo išvadą, šį detalujį planą tvirtinančiai institucijai siūlė
tvirtinti Amerikos Lietuvių kultūros namų būstinės su gyvenamuoju namu (duomenys
neskelbtini), sklypo detaliojo plano projektą.
Atsiliepimu į Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį
skundą ieškovas prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad 1999 m. spalio 13 d. Urbanistikos ir architektūros
ekspertų posėdžio protokolo 4.1 punkte nurodyta pasiūlyti užsakovui
(visuomeninei organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“) užbaigti
teisinių dokumentų tvarkymą (detalaus plano sprendimuose projektuojamame
pastate vyrauja gyvenamieji butai, nors Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d.
nutarimu Nr. 562 sklypas išnuomotas Amerikos Lietuvių kultūros namų būstinei
statyti)“. 2000 m. sausio 10 d. Vilniaus apskrities viršininko administracija
surašė Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 005, kuriame nurodė ALKN
būstinės su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini) sklypo detaliojo
plano projektą tvirtinti, įvertinant Urbanistikos ir architektūros ekspertų
pastabas dėl pastatų aukštingumo. Vilniaus miesto valdyba 2000 m. birželio 22
d. sprendimu Nr. 1303V patvirtino minėto sklypo detalųjį planą, kuriame buvo
nustatyti reglamentai, leidžiantys sklype 5-9 aukštų gyvenamųjų namų statybą.
Minėti sprendimai rodo, kad detalusis planas patvirtintas pažeidžiant
teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus.
2008
m. lapkričio 26 d. Vilniaus miesto visuomeninė organizacija „Amerikos
lietuvių kultūros namai“ apeliacinės instancijos teismui pateikė
pareiškimą, kuriame nurodė, kad prisideda prie atsakovo Vilniaus miesto
savivaldybės apeliacinio skundo.
Apeliaciniai skundai tenkintini iš
dalies.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo
apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis
pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų
kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų
absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos
teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios
dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus
įstatyme numatytas išimtis.
Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t.
y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius
faktines aplinkybes, ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų
reikalavimus (CPK 263 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad LR Vyriausybės 1995 m.
balandžio 21 d. nutarimu Nr. 562 buvo leista Vilniaus apskrities valdytojui
išnuomoti ne aukciono tvarka 0,3 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)
visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ būstinei statyti
(t. 1, b. l. 9). 1995 m. birželio 30 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio
veiklai sutartimi Nr. N01195-7369 (toliau – Sutartis) Vilniaus apskrities
valdytojo administracija išnuomavo visuomeninei organizacijai „Amerikos
lietuvių kultūros namai“ iki 2094 metų 0,3 ha valstybinės žemės sklypą (duomenys
neskelbtini) būstinei statyti (sutarties 2. 10 punktas) (t. 1, b. l. 57-58).
2000 m. liepos 3 d. susitarimu Sutarties 10 punktas, reglamentuojantis
pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, buvo pakeistas, vietoj žodžių
„sklypas naudojamas būstinės statyti“ įrašant žodžius „kitai paskirčiai
(būstinei su daugiaaukščiu gyvenamuoju namu statyti ir eksploatuoti)“, o 10.2
punktas, reglamentuojantis architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir
sąlygas, papildytas žodžiais „pastatų aukštingumas – 5-9 aukštai, užstatymo
tankis – 50 procentų“ (t. 1, b. l. 63). Iki šio susitarimo pasirašymo atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybė (buvusi valdyba) 2000 m. birželio 22 d. priėmė
sprendimą Nr. 1303 V, kuriuo patvirtino sklypo (kadastro Nr. 34:33), skirto
Amerikos lietuvių kultūros namų būstinei su gyvenamuoju namu statyti (duomenys
neskelbtini), nedidelių veiklos mastų detalųjį planą (t. 1, b. l. 35). 2001
m. sausio 24 d. susitarimu patikslintas žemės servitutus nustatantis Sutarties 10.
3 punktas (t. 1, b. l. 27). Visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių
kultūros namai“ išnuomotame valstybinės žemės sklype yra pastatyti ir
Nekilnojamojo turto registre įregistruoti du - 5-ų ir 9-ų aukštų daugiabučiai
gyvenamieji namai, viename iš jų esančias patalpas nuosavybės teise valdo ši
visuomeninė organizacija, įregistravusi jose savo buveinę (t. 1, b. l. 122-125,
166).
Valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka sutarties
pripažinimo negaliojančia ir Vilniaus miesto savivaldybės sprendimo dėl
detaliojo plano patvirtinimo panaikinimo ieškinį pagal CPK 49 straipsnio 1 dalį
pareiškė prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą. Pirmosios instancijos
teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad ginčo sutartis ir sprendimas buvo
priimti pažeidžiant valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka
reglamentuojančias teisės normas, tačiau ginčijamų aktų nepripažino
negaliojančiais, motyvuodamas tuo, kad toks pripažinimas nagrinėjamos bylos
atveju nesukels valstybės pageidaujamų teisinių pasekmių.
Dėl
viešojo intereso. Atsakovas Vilniaus
miesto savivaldybė apeliaciniame skunde, prie kurio prisideda ir atsakovas
visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“, nurodo, kad
pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir sprendime nepasisakė dėl
viešo intereso šioje byloje buvimo ar nebuvimo, o ieškovas Vilniaus miesto
vyriausiasis prokuroras neįrodė, kad nagrinėjamu atveju yra ginamas viešasis
interesas. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas visuomeninė
organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“ prašo teismo sustabdyti
civilinę bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant išaiškinti, ar LR
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis ta apimtimi, kiek jis įgalina prokurorą
ginti viešąjį interesą, nesant įstatyminės viešojo intereso sampratos,
neprieštarauja teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos
Konstitucijos 118 straipsniui.
Konstitucinio
Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad tais atvejais, kai sprendimą, ar
tam tikras interesas turi būti laikomas viešuoju ir ginamas bei saugomas kaip
viešasis interesas, turi priimti bylą sprendžiantis teismas, būtina tai
motyvuoti atitinkamame teisės akte. Priešingu atveju kiltų pagrįsta abejonė,
kad tai, kas teismo yra ginama ir saugoma kaip viešasis interesas, iš tikrųjų
yra ne viešasis, bet privatus tam tikro asmens interesas (Konstitucinio Teismo
2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su
apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime
nepasisakė dėl viešojo intereso šioje byloje buvimo ar nebuvimo. Teisėjų kolegijos
nuomone, nepasisakydamas dėl šios, turinčios reikšmės bylai aplinkybės, teismas
padarė CPK 265 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kuris gali būti ištaisytas
apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.).
LR
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai, nustatę
asmens, visuomenės, valstybės teisių bei teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį
interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės
ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą,
skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų
pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį
interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Įstatymų leidėjas,
suteikdamas prokurorui teisę inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja
viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sąvokos. Teisės doktrinoje taip
pat nesuformuluota viešojo intereso sąvoka ir laikomasi nuostatos, kad tai –
neapibrėžtas teisės institutas, kurio turinį kiekvienu konkrečiu atveju nustato
teismas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras, I dalis
Bendrosios nuostatos, Vilnius, 2004, p. 175-176). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2000 m. gruodžio 7 d.
nutartyje civilinėje byloje A. M. ir kt. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė
ir kt., bylos Nr. 3K-7-1209/2000, suformulavo kriterijus viešajam interesui
nustatyti. Prokurorui ar valstybės, savivaldybės institucijoms įstatymo
suteikta teise kreiptis į teismą iš anksto pripažįstama, kad konkretūs
santykiai ir iš jų kylantys ginčai gal būti susiję su viešuoju interesu. CPK 49
straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama,
atsižvelgiant į įstatymo leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus.
Kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą,
prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės pažeidimą, kurio pobūdis,
prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir
visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstą prielaidą
prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai
apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis
civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis
civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, atstovaujantis
viešajam interesui, ir VSDFV Vilniaus miesto skyrius v. V. M., bylos Nr.
3K-3-291/2006, Teismų praktika, 25, p. 216-222).
Taigi, viešojo intereso, kaip sąlygos prokurorui
pareikšti byloje reikalavimus, sąvoka yra vertinamojo pobūdžio, jos turinys
gali būti atskleidžiamas tik analizuojant konkrečios bylos faktines aplinkybes
ir aiškinant bei taikant konkrečias teisės normas, todėl teismas,
atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, turi nustatyti, ar tai, dėl ko
kreiptasi ginant viešąjį interesą, yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga
visuomenei ar jos daliai. Nagrinėjamoje byloje ieškinys pareikštas dėl
valstybės žemės nuomos ne aukciono tvarka visuomeninei organizacijai sandorio
nuginčijimo, remiantis imperatyvių valstybinės žemės nuomą ne aukciono tvarka
reglamentuojančių teisės normų pažeidimu. Nustačius faktą, kad valstybės
institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms,
neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis pažeidimas būtų kuo greičiau
pašalintas. Dėl to, prokuroras, nustatęs valstybės institucijos veikloje
neteisėtumo faktą, ne tik turi teisę, bet ir privalo į tokį faktą reaguoti CPK
49 straipsnio 1 dalyje ir Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje
nustatytomis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. D. P., E. T., D. Ž., Vilniaus apskrities
viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-194/2006). Todėl pagrįsta
atsiliepime į Vilniaus miesto savivaldybės skundą prokuroro pozicija, kad
tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo
intereso dalis. Viešasis interesas bendriausia prasme yra apibūdintas LR
Konstitucijos 2 straipsnio, 5 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jis suprantamas
kaip visuomenės ar jos dalies suinteresuotumas konkrečiu valdžios įstaigos ar
jų pareigūnų sprendimu, poelgiu, veiksmu. Pagal Konstitucinio Teismo praktiką,
visuomenė ir viešosios institucijos su viešąją teise susijusį viešąjį interesą
privalo ginti ir skatinti (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d.
nutarimas). Išdėstytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad viešasis
interesas egzistuoja tais atvejais, kai sprendimai, veiksmai atliekami viešajame
sektoriuje, todėl nagrinėjamu atveju prokuroras, gindamas viešąjį interesą,
pagrįstai inicijavo civilinę bylą dėl valdžios institucijų priimtų sprendimų
nuginčijimo.
Sprendžiant dėl atsakovo visuomeninės organizacijos
„Amerikos lietuvių kultūros namai“ prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl
Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio atitikties teisinės valstybės principui ir
Konstitucijos 118 straipsniui, remiamasi tuo, kad įstatyminės viešojo intereso
sampratos nebuvimą sąlygoja viešojo intereso dinamiškumas, kaita, jo įvairovė.
Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra pabrėžęs, kad iš esmės
neįmanoma a priori pasakyti, kokiose gyvenimo srityse, dėl kurių gali
kilti teisinių ginčų arba kuriose gali prireikti taikyti teisę, viešajam
interesui gali atsirasti grėsmių arba gali prireikti viešąjį interesą
užtikrinti įsikišant viešosios valdžios institucijoms ar pareigūnams. Esant
tokiai teisiniai viešojo intereso apibūdinimo situacijai, teisėjų kolegijos
nuomone, nėra pagrindo manyti, kad Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis ta
apimtimi, kiek jis įgalina prokurorą ginti viešąjį interesą, nesant įstatyminės
viešojo intereso sampratos, prieštarauja teisinės valstybės principui ir LR
Konstitucijos 118 straipsniui, todėl prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį
Teismą netenkintinas.
Dėl nuomos sutarties. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad (duomenys neskelbtini)esanti neužstatyta 0,3 ha ploto valstybinė žemė ne
aukciono tvarka ilgalaikiai nuomai buvo suteikta visuomeninei organizacijai
„Amerikos lietuvių kultūros namai“ būstinei statyti 1995 m. balandžio 21 d. LR
Vyriausybės nutarimu Nr. 562 ir prokuroro ginčijama 1995 m. birželio 30 d.
sutartimi. Pagal valdžios akto priėmimo ir sandorio sudarymo metu galiojusį
valstybinės žemės ne žemės ūkio veiklai nuomos teisinį reglamentavimą, valstybės
žemę išnuomoti turėjo teisę valstybinės žemės valdytojai (miestų (rajonų)
valdybos, kitos valstybinės žemės savininko funkcijas atliekančios arba jos
valdymo teisę turinčios institucijos ir valstybinės žemės naudotojai (kai žemė
subnuomojama) Žemės nuomos įstatymo bei Vyriausybės nustatyta tvarka (1994 m.
balandžio 26 d. redakcijos, galiojusios nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m.
birželio 28 d., Žemės įstatymo 6 str. 2 d., 23 str. 2 d.). Tuo tarpu
Vyriausybės kompetencija suteikti teisę valdyti valstybinės žemės sklypus
numatyta Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Vyriausybė savo
sprendimu turėjo teisę suteikti valstybinės žemės valdymo teisę valstybinėms
institucijoms, vietos savivaldybėms, miškų urėdijoms, nacionalinių ir
regioninių parkų administracijoms, iš valstybės biudžeto išlaikomoms
valstybinėms įstaigoms ir valstybinėms įmonėms. Kadangi visuomeninė organizacija
„Amerikos lietuvių kultūros namai“ nėra nė vienas iš įstatyme numatytų
subjektų, kuriems Vyriausybė savo sprendimu galėjo suteikti teisę valdyti
valstybinę žemę, o pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį ir 23 straipsnio 2
dalį Vyriausybei nebuvo suteikta teisė nuomoti ar teikti nurodymus išnuomoti
valstybinės žemės sklypus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai
sprendė, kad Vyriausybė neturėjo teisinio pagrindo 1995 m. balandžio 21 d.
nutarimu Nr. 562 leisti išnuomoti valstybinę žemę visuomeninei organizacijai,
ir šiuo nutarimu negalėjo būti vadovaujamasi sprendžiant valstybinės žemės
nuomos ne aukciono tvarka klausimą. Norminio pobūdžio LR Vyriausybės nutarimų
atitikimo LR Konstitucijai ir įstatymams klausimas yra priskirtas LR Konstitucinio
Teismo kompetencijai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju LR Vyriausybės nutarimas dėl
konkretaus valstybinės žemės sklypo nuomos konkrečiam asmeniui yra individualus
administracinis aktas, kuris yra pagrindas civilinėms teisėms ir pareigoms
atsirasti (CK 1.136 str.), todėl šiuo aktu pažeistos teisės gali būti ginamos teismine
tvarka (CK 1.138 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje A.
M. ir M. M. v. LR Vyriausybė, Kauno miesto valdyba ir kt., bylos Nr.
3K-7-1209/2000) ir pirmosios instancijos teismas turėjo teisę pasisakyti dėl
šio nutarimo teisėtumo.
Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai nuomos ne
aukciono tvarka sąlygas ir tvarką Sutarties sudarymo metu reglamentavo 1995 m.
birželio 8 d. redakcijos Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnis ir 1995 m.
balandžio 28 d. redakcijos LR Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimas Nr.
550 ir šiuo nutarimu patvirtintos Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio
veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau – Tvarka) ir Valstybinės žemės sklypų
ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos ne aukciono tvarka taisyklės (toliau
– Taisyklės). Pagal Tvarkos 5. 1 punktą nauji žemės sklypai ne žemės ūkio
veiklai miestuose išnuomojami vadovaujantis nustatyta tvarka patvirtintais
detaliaisiais planais. Bylos duomenys liudija, kad išnuomojant visuomeninei
organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“ 0,3 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini)būstinei statyti šio žemės sklypo detalusis planas
nebuvo parengtas. Dėl šio sklypo detalaus plano rengimo ir planavimo sąlygų
išdavimo visuomeninė organizacija kreipėsi jau sudarius žemės nuomos sutartį. Žemės
sklypo (duomenys neskelbtini), skirto minėtos organizacijos būstinei su gyvenamuoju
namu statyti, nedidelių veiklos mastų detalusis planas buvo patvirtintas
Vilniaus miesto valdybos 2000 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. 1303V. Išdėstytos
aplinkybės leidžia teigti, kad sudarant ginčo Sutartį buvo pažeisti Tvarkos 5.
1 punkto reikalavimai. Žemės nuomos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numatė, kad
žemė išnuomojama aukcione, jeigu ji neužstatyta būsimam nuomininkui
priklausančiais statiniais arba neužstatyta kitiems asmenims priklausančiais
statiniais, kurie neišnuomoti kartu su šia žeme, ir nenumatyta šią žemę
priskirti pagal teritorinio planavimo dokumentus formuojamai būsimojo
nuomininko žemėnaudai. Atsakovai neįrodinėjo, kad Sutarties sudarymo metu buvo
nurodytoje teisės normoje numatyti atvejai, kuriems esant valstybinę žemę buvo
galima išnuomoti ne aukciono tvarka.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad iki ginčo Sutarties
sudarymo visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ būstinė
būtų buvusi pripažinta Vilniaus miestui ypač svarbiu objektu, kuris būtų
statomas pagal savivaldybės patvirtintą programą, ir kad šis juridinis asmuo
būtų laimėjęs konkursą miestui ypač svarbiam objektui valstybinės žemės sklype
statyti. Taip pat nėra duomenų, kad iki Sutarties sudarymo tarp Vilniaus miesto
mero ir visuomeninės organizacijos būtų buvęs sudarytas susitarimas ir ši
organizacija pagal minėtą susitarimą būtų pervedusi 50 procentų nustatytos
tikslinių lėšų sumos savivaldybei svarbiems miesto tvarkymo, švietimo,
kultūros, teisėtvarkos administracinio valdymo ir inžinerinės infrastruktūros
objektams statyti arba savo lėšomis būtų pastačiusi šiuos objektus ir pervedus
50 procentų į žemės reformos fondą. Tokių duomenų nebuvimas leido pirmosios
instancijos teismui pagrįstai konstatuoti, kad Sutarties sudarymo metu
visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“ neatitiko
subjektams, galintiems ne aukciono tvarka išsinuomoti naują (neužstatytą)
valstybinės žemės sklypą ne žemės ūkio veiklai, LR Vyriausybės 1993 m. liepos
21 d. nutarimo Nr. 550 2.1 ir 2.2 punktais keliamų reikalavimų. Atsakovai
neginčija teismo išvadų dėl ginčo Sutarties atitikties valstybinės žemės nuomą
reglamentuojančioms teisės normoms. Atsakovo visuomeninės organizacijos
argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas valstybinės žemės
nuomos teisinis reglamentavimas, kuriam prieštarauja ginčo Sutartis, nėra
imperatyvaus pobūdžio, laikytini nepagrįstais, nes šiuo reglamentavimu yra
apibrėžtas baigtinis subjektų, galinčių išsinuomoti valstybinę žemę ne aukciono
tvarka, sąrašas bei tokiai nuomai reikalaujamos sąlygos. Nėra pagrindo sutikti ir
su atsakovo visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“
pozicija, kad ji buvo sudariusi sutartį inžinerinės infrastruktūros objektams
statyti ir tokiu būdu atitiko Vyriausybės nutarimo 2.2 punkto reikalavimą. 2000
m. birželio 27 d. sudaryta inžinerinės infrastruktūros plėtojimo sutartimi ši
organizacija įsipareigojo savo lėšomis plėtoti inžinerinę infrastruktūrą
statant gyvenamąjį namą su visuomeninės paskirties patalpomis išnuomotame žemės
sklype, t. y. savo lėšomis pagal parengtą ir suderintą projektą, pagal išduotas
technines sąlygas perkloti dujotiekio tinklus, užstatymo zonoje išsaugoti
kabelio apsauginę zoną, suprojektuoti ir rekonstruoti transformatorinę pastotę,
suprojektuoti, įrengti ir nutiesti iki sklypo ribos visus reikiamus inžinerinės
infrastruktūros statinius, numatytus 2000 m. birželio 22 d, patvirtintame
detaliajame plane ir kt., taip pat pervesti 164 552 Lt papildomą įnašą
inžineriniams statiniams plėtoti į Vilniaus miesto savivaldybės sąskaitą bei
finansuoti (duomenys neskelbtini). rekonstrukcijos projektą (t. 1, b. l. 41-42).
Teisėjų kolegijos nuomone, minėta sutartis yra Vilniaus miesto valdybos 2000 m.
birželio 22 d. sprendimu Nr. 1303 V patvirtinto detaliojo plano įgyvendinimo
sutartis, kuri negalėjo turėti jokios įtakos ginčo žemės nuomos sutarties
sudarymui.
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu
pripažinęs, kad ginčo Sutartis ir jos pakeitimas, susijęs su sklypo naudojimo
pagrindinės tikslinės paskirties pakeitimu, prieštarauja aptartam valstybinės
žemės nuomos tvarkos teisiniam reglamentavimui, nepatenkino ieškovo prašymo
pripažinti šią sutartį negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu, motyvuodamas
tuo, kad tokiu atveju pritaikius CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytą restituciją,
sandorio negaliojimas nesukels valstybės pageidaujamų teisinių pasekmių. Negalima
nesutikti su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad teismo vartojamai
kategorijai „valstybės pageidaujamos teisinės pasekmės“ negali būti
priskiriamas pageidavimas niekaip nereaguoti į neteisėtus valstybės
institucijos priimtus sprendimus. Priešingai, pagal formuojamą teismų praktiką,
nustačius faktą, kad valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja
imperatyvioms įstatymo normoms, neabejotinai yra viešasis interesas, kad šis
pažeidimas kuo greičiau būtų pašalintas. Teisinėje valstybėje turi būti
laikomasi principo, kad iš neteisės teisė neatsiranda. Nagrinėjamoje
situacijoje yra valstybės interesas pašalinti pažeidimą, nes priešingu atveju
esama teisinė padėtis sudarytų prielaidas ir kitiems asmenims tikėtis, kad
valstybės turtas gali būti naudojamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, ne
visuomenės naudai, o privačių asmenų interesams tenkinti. Taigi, nagrinėjamoje
byloje yra aktualus ginčo Sutarties pripažinimo negaliojančia pasekmių
vertinimas.
Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio
sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (CK 1.78 str. 5 d.). Pagal
CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis
sandoris yra niekinis ir negalioja. Kai sandoris negalioja, tai taikoma
restitucija (viena sandorio šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa,
ką yra gavusi pagal sandorį), kurios taisykles nustato civilinio kodekso
šeštosios knygos normos (CK 1.80 str. 2 ir 3 d.). CK 6.145 straipsnio 2 dalis
suteikia teismui galimybę išimtinais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba
apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis
nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nepaisant
gana aiškios CK 1.80 straipsnio formuluotės, negalima teigti, kad, pripažinus
sandorį niekiniu, visada įmanoma visiškai atkurti status quo ante. Kiekvienu
atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į
individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų
interesus. Abstrakčiam grįžimui į pradinę padėtį, t. y. principui „tarsi
sutarties niekada nebuvo“, kai kuriais atvejais priešinasi materiali ir
ekonominė realybė, kuri yra iki teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu
priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šalvis“ v.
UAB „Sanitex“, bylos Nr. 3K-3-392/2006).
Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės liudija, kad
nuo ginčo Sutarties sudarymo valstybinės žemės sklypu naudojosi visuomeninė
organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“, kuri sudarė sutartį su
bendrove „Pastatų statyba“, finansavusia ginčo sklype daugiabučio gyvenamojo
namo su administracinėmis patalpomis statybą ir gavusia lėšas už parduotas
patalpas šiame name. Tuo tarpu visuomeninei organizacijai nuosavybės teise buvo
perduotos kelios patalpos, kurių dalis šiuo metu yra išnuomota. Įvertinus šias
aplinkybes, pripažintina, kad valstybinės žemės nuomos prievoliniai santykiai
egzistavo, išsinuomotu žemės sklypu šiuo metu naudojasi ne tik nuomininkas,
todėl pripažinus ginčo Sutartį negaliojančia ab initio (nuo sudarymo
momento) nepalankesnėje padėtyje atsidurtų valstybės institucija, kuri
privalėtų grąžinti visuomeninei organizacijai jos sumokėtą nuomos mokestį už 13
metų, tačiau būtų apsunkinta galimybė valstybei susigrąžinti tą naudą, kurią
nuomininkas gavo iš ginčo žemės sklypo nuomos. Įvertinus išdėstytas aplinkybes,
teisėjų kolegijos nuomone, teismo sprendimo dalis, kuria atmestas reikalavimas
pripažinti Sutartį negaliojančia, naikintina ir šioje dalyje ieškinys
tenkintinas, pripažįstant ginčo sandorį negaliojančiu ir netaikant restitucijos
(CK 1.80 str. 1 d., 6.145 str. 2 d.). Tokiu atveju tolimesnis ginčo
valstybinės žemės sklypo naudojimo klausimas spręstinas vadovaujantis
galiojančiu valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos
teisiniu reglamentavimu.
Dėl sprendimo patvirtinti sklypo detalųjį planą. Ieškiniu prokuroras prašė panaikinti 2000 m. birželio
22 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimą Nr. 1303V dėl sklypo (duomenys neskelbtini), skirto
Amerikos lietuvių kultūros namų būstinei su gyvenamuoju namu statyti, nedidelių veiklos mastų detaliojo plano patvirtinimo.
Remdamasis nustatyta aplinkybe, kad ginčo valstybinė žemė buvo išnuomota be
teisinio pagrindo, ir atsižvelgęs į tai, kad ginčo sprendimo priėmimo metu dar
nebuvo pakeista išnuomoto valstybinės žemės sklypo naudojimo paskirtis, pirmosios
instancijos teismas laikė neteisėtu ir ieškovo ginčijamą savivaldybės
institucijos sprendimą, tačiau jo nepanaikino ir ieškovo ieškinį šioje dalyje
taip pat atmetė, vadovaudamasis tais pačiais, kaip ir valstybinės žemės sklypo
nuomos sutarties nepripažinimo negaliojančia, argumentais. Šią teismo sprendimo
dalį skundžia atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, ginčydamas teismo
sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje išdėstyti teismo argumentai dėl detalųjį
planą patvirtinusio valdybos sprendimo neteisėtumo.
Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio
skundo argumentais dėl teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimo ir
tokią išvadą grindžia šiais motyvais. Ginčo detaliojo plano tvirtinimo metu teritorijų
planavimo procesą reglamentavo tuo metu galiojusios redakcijos 1995 m. gruodžio
12 d. LR teritorijų planavimo įstatymas (toliau – Įstatymas) ir LR statybos ir
urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos
Detaliųjų planų taisyklės (toliau – Taisyklės), kurių reikalavimų neatitikimo
ieškovas neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas išvados dėl ginčo
sprendimo neteisėtumo negrindė šių teisės aktų reikalavimų pažeidimu. Byloje
nėra duomenų, kad ginčijamas detalusis planas prieštaravo bendrajam planui, kad
buvo pažeista derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, kad detaliojo
plano sprendiniai neatitiko teritorijų planavimo ar statybos normų. Šių
aplinkybių ieškovas ir neįrodinėjo. Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros
institucija – Vilniaus apskrities viršininko administracijos Regioninės plėtros
departamentas, patikrinęs ginčo sklypo detaliojo plano projektą, nenustatė
projekto rengimo, derinimo ir viešo svarstymo tvarkos neatitikimo Įstatymo
reikalavimams ir, teikdamas 2000 m. sausio 10 d. teritorijų planavimo dokumento
patikrinimo aktą Nr. 005 (toliau – Aktas Nr. 005), šį detalųjį planą
tvirtinančiai institucijai siūlė ALKN būstinės su gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini)sklypo detaliojo plano projektą tvirtinti (t. 1, b. l.
112). Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra
neteisėtas iš esmės (t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės
aktams), neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo
subjektas, neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės
procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių
įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89
str.). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad valstybinės žemės
sklypų nuomos teisėtumas ar neteisėtumas neturi teisinio ryšio su detaliųjų
planų rengimu ir tvirtinimu, nes šias procedūras reglamentuoja skirtingi, šioje
nutartyje aptarti teisės aktai, kad detalieji planai yra rengiami
nepriklausomai nuo to, kas yra žemės sklypo savininkas ar naudotojas, kokia yra
žemės sklypo nuosavybės forma, tačiau svarbu, kad detaliojo plano rengimas ir
tvirtinimas neprieštarautų teritorijų planavimą reglamentuojantiems teisės
aktams ir jo turinys atitiktų šių aktų reikalavimus. Teritorijų planavimą
reglamentuojančių teisės normų pažeidimų pirmosios instancijos teismas
nenustatė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo
argumentai, kuriais savivaldybės institucijos sprendimas patvirtinti detalųjį
planą pripažintas neteisėtu, laikytini nepagrįstais, todėl tokiais motyvais
paremtas šio sprendimo neteisėtumo konstatavimas negali būti laikomas teisėtu
ir pagrįstu.
Nesutikdamas su atsakovo apeliaciniu skundu, ieškovas
nurodė, kad skundžiamu sprendimu patvirtintu detaliuoju planu buvo nustatyti ir
statybos reglamentai, leidžiantys sklype 5-9 aukštų gyvenamųjų namų statybą,
nors šio detaliojo plano tvirtinimo metu tebegaliojo valstybinės žemės sklypo
nuomos sutartis, kuria sklypas buvo skirtas organizacijos būstinei statyti,
todėl tokie neatitikimai laikytini teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės
aktų pažeidimu. Su tokia ieškovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Bylos
duomenimis, kuriais remiasi ieškovas, nustatyta, kad planavimo organizatoriumi
buvo visuomeninė organizacija „Amerikos lietuvių kultūros namai“, kad svarstant
ginčo žemės sklypo planavimo dokumentus 1999 m. spalio 13 d. urbanistikos ir
architektūros ekspertų posėdyje (protokolo Nr. 20N (Exp)-99 4.1 punktas) buvo
nuspręsta pasiūlyti užsakovui užbaigti teisinių dokumentų tvarkymą, nes detalaus
plano sprendimuose projektuojamame pastate vyrauja gyvenamieji butai, nors LR
Vyriausybės 1995 m. balandžio 21 d. nutarimu Nr. 562 sklypas išnuomotas ALKN
būstinei statyti (t. 1, b. l. 104), kad Akto Nr. 005 išvadoje nurodyta ginčo
detaliojo plano projektą tvirtinti, įvertinus Urbanistikos ir architektūros
ekspertų pastabas dėl pastatų aukštingumo (t. 1, b. l. 112). Pagal Įstatymo 2
straipsnį detalusis planavimas – savivaldybės teritorijos dalių planavimas
žemės sklypo naudojimo ir veiklos jame plėtojimo sąlygoms, teisėms ir
prievolėms nustatyti, pakeisti arba panaikinti. Detaliųjų planų rengimo,
derinimo, tvirtinimo tvarką nustato Taisyklės (Įstatymo 20 str. 1 d.), kurių 46
punktas numato, kad tvirtinimui teikiami tik suderinti, viešai apsvarstyti ir
patikrinti teritorijų planavimo priežiūros institucijos detalieji planai,
tvirtinama planuojamos teritorijos raidos programa ir sprendiniai. Detalusis
planas netvirtinamas, jeigu jis prieštarauja bendrajam planui arba yra pažeista
nustatyta derinimo, viešo svarstymo, priežiūros procedūra, detaliojo plano
sprendiniai neatitinka teritorijų planavimo ar statybos normų (Įstatymo 20 str.
8 p.). Minėta, kad byloje nėra duomenų, jog ginčijamas detalusis planas
prieštaravo bendrajam planui, kad buvo pažeista derinimo, viešo svarstymo,
priežiūros procedūra. Tuo tarpu vien tik ieškovo nuoroda į minėtas urbanistikos
ir architektūros ekspertų pastabas bei Akto Nr. 005 išvadą, neįrodo, kad detaliojo
plano sprendiniai neatitiko teritorijų planavimo ar statybos normų.
Įvertinus
išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, teisinių pagrindų panaikinti
ginčijamą savivaldybės institucijos sprendimą nėra. Kita gi vertus,
atsižvelgiant į Įstatyme reglamentuotus teritorijų planavimo tikslus bei į tai,
kad suplanuotame ginčo žemės sklype yra pastatytas ir naudojamas daugiabutis
gyvenamasis namas, kurio niekuo su ginčo žemės sklypo nuoma nesusijusiems
patalpų valdytojams ir naudotojams detalųjį planą patvirtinusio sprendimo
panaikinimas sukeltų nepateisinamas neigiamas pasekmes. Negalimas toks teisinis
reguliavimas, kad viešojo intereso negalėtų apginti teismas, į kurį buvo
kreiptasi, taip pat negalimas ir toks reguliavimas, kad teismas, spręsdamas
bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas
viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta, jos
ginama ir saugoma vertybė, nagrinėjamu atveju nuosavybės neliečiamybė.
Dėl bylinėjimosi išlaidų. Ieškovas ir atsakovas Vilniaus apskrities viršininko
administracija yra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 5
p.), todėl bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro žyminis mokestis ir su
procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos (t. 1, b. l. 1; t. 2, b. l.
0, 75), dalis patenkinto turtinio ieškinio reikalavimo dalyje yra priteistina valstybei
iš atsakovo visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ (15
000 Lt žyminio mokesčio ir 15,62 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų) (CPK
79 str., 80 str. 1 d. 1 p., 85 str. 1 d. 9 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2008, CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.). Pagal CPK
88 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 93, 98 straipsnių nuostatas, proporcingai
teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai iš ieškovo atsakovui visuomeninei
organizacijai „Amerikos lietuvių kultūros namai“ priteistinos 500 Lt išlaidos
advokato pagalbai apmokėti (t. 2, b. l. 76-77).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:
„Vilniaus
miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą,
ieškinį patenkinti iš dalies.
Vilniaus
apskrities valdytojo administracijos ir Vilniaus miesto visuomeninės
organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ 1995 m. birželio 30 d.
sudarytą valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį Nr. N01/95-7369,
su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, pripažinti negaliojančia.
Kitą
ieškinio reikalavimą atmesti.“
Priteisti
iš atsakovo Vilniaus miesto visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių
kultūros namai“ 15 015,62 Lt (penkiolika tūkstančių penkiolika litų 62 ct)
bylinėjimosi išlaidų valstybei.
Priteisti
iš ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros atsakovo Vilniaus miesto
visuomeninės organizacijos „Amerikos lietuvių kultūros namai“ naudai 500 Lt
(penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme
apmokėti.
Teisėjai
Alė Bukavinienė
Danutė Gasiūnienė
Vigintas Višinskis