Baudžiamoji byla Nr. 1A-5-309/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.4.3., 1.2.23.2., 1.2.23.1.
(S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 18 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,
teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,
sekretoriaujant Redai Jončienei, Renatai Guruškinienei,
dalyvaujant prokurorui Egidijui Jurgeliui,
gynėjams advokatams Vytautui Blažaičiui, Irinai Petkienei,
nuteistiesiems V. Š., M. T.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. Š. ir M. T. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009-06-16 nuosprendžio, kuriuo:
V. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl psichotropinių medžiagų gabenimo tikslu realizuoti ir realizavimo 2008 m. sausio 31 d.) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesius;
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl psichotropinės medžiagos pardavimo 2008 m. kovo 7 d.) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. išteisintas, kaip nepadaręs nusikalstamos veikos.
M. T. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 1 d (dėl psichotropinių medžiagų gabenimo tikslu realizuoti ir realizavimo 2008 m. sausio 31 d.). laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl psichotropinės medžiagos pardavimo 2008 m. vasario 8 d.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. (dėl psichotropinės medžiagos pardavimo 2008 m. kovo 7 d.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d. (dėl nedidelio kiekio psichotropinės medžiagos laikymo be tikslo parduoti) areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 4 d., 5 d. 2 p., 65 str., paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bei apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 5 (penkeriems) metams 2 (dviem) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 str. konfiskuota:
M. T. turto už 600 Lt (šešis šimtus) litų;
V. Š. turto už 420 Lt (keturis šimtus dvidešimt) litų.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų ir jo gynėjų, prašiusių nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2006 m. gruodžio 16 d., apie 1 val., būdamas daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), penktajame aukšte, bendrojo naudojimo koridoriuje, pareikalavo, kad nukentėjusioji V. K. atiduotų jam savo mobilaus ryšio telefoną, jai nesutikus telefono atiduoti, jis panaudodamas fizinį smurtą, t. y. pagriebdamas nukentėjusiosios V. K. kairiąją ranką ir ją užlauždamas, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą ir taip atimdamas nukentėjusiajai galimybę priešintis, pagrobė iš nukentėjusiosios V. K. svetimą turtą – mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6100“ su Tele2 „Pildyk“ SIM kortele, bendros 250 Lt vertės.
M. T. nuteistas už tai, kad jis organizavo, parengdamas ir vadovaudamas nusikalstamai veikai, V. Š. nuteistas už tai, kad jis įvykdė nusikalstamą veiką - neteisėtą psichotropinės medžiagos - 0,214 g. amfetamino gabenimą, turint tikslą parduoti, bei šios psichotropinės medžiagos pardavimą, t. y. 2008 m. sausio 31 d., apie 15 val., M. T. telefonu nurodė V. Š. neteisėtai įgyti l g. psichotropinės medžiagos - amfetamino bei šias psichotropines medžiagas parduoti jo nurodytoje vietoje lauksiančiam pirkėjui, to pasėkoje V. Š., vykdydamas M. T. nurodymus, 2008 m. sausio 31 d., apie 16 val., 0.214 g. psichotropinės medžiagos – amfetamino nugabeno iki autobusų stotelės prie (duomenys neskelbtini), kur nurodytą kiekį psichotropinės medžiagos - amfetamino už 40 litų pardavė liudytojui Nr. l, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį;
Be to, M. T., nuteistas už tai, kad jis turėdamas tikslą parduoti, 2008 m. vasario 8 d., apie 22 val. automobiliu „Ford Escort“, v. n. (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno l.42 g psichotropinės medžiagos – amfetamino iki degalinės (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti ir neteisėtai pardavė už 180 Lt šią psichotropinę medžiagą liudytojui Nr. l, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį;
Be to, V. Š. ir M. T. nuteisti už tai, kad veikdami grupėje, 2008 m. kovo 7 d., laikotarpiu nuo 18 val. 10 min. iki 18 val. 20 min. neteisėtai gabeno psichotropinę medžiagą - 2.219 g amfetamino, turėdami tikslą parduoti, (duomenys neskelbtini) neteisėtai pardavė už 380 litų psichotropinę medžiagą liudytojui Nr. 1, veikusiam pagal nusikalstamos veikos modelį;
Be to, M. T. nuteistas už tai, kad iki 2008m. gegužės 10 d., 14.10 val., neteisėtai laikė 0,191 g psichotropinės medžiagos – amfetamino savo namuose - (duomenys neskelbtini), kol psichotropines medžiagas kratos metu rado ir išėmė VSAT Šiaulių rinktinės pareigūnai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis V. Š. prašo: pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nuosprendžio dalį, taikyti LR BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 54 straipsnio 3 dalį ir neskirti jam laisvės atėmimo, nuteisti pagal LR BK 260 straipsnio 1 dalį laivės apribojimu.
Skunde nurodo, kad apylinkės teismo nuosprendžio dalis dėl jam paskirtos bausmės yra neteisėta, nes, pasak apelianto, jam neteisingai paskirta bausmė (LR BPK 328 str. 2 p.). Nurodo, jog tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę (LR BK 54 str. 3 d.). Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę, visiškai nesigilino į jo asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo motyvus, į tai, kokią įtaką padarys jam realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas ir visai nepasisakė dėl galimybės skirti kitokios rūšies bausmę. Teigia, jog vertinant jo asmenybės pavojingumą, svarbų vaidmenį vaidina jo elgesys prieš nusikaltimo padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po nusikalstamos veikos padarymo, taigi nurodo, kad jis buvo teisiamas pirmą kartą, nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bylos nagrinėjimo metu davė išsamius parodymus, šią veiką padarė pirmą kartą, praeityje būdamas neteistas, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų. Be kita ko apeliantas nurodo, jog jis mokosi, dirbo, šiuo metu yra registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo, nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus. Taip pat nurodo, kad jo psichinė sveikatos būsena turėjo įtakos, jog pasirinko į draugus netinkamą, žymiai vyresnį už jį asmenį, nesugebėjo atsispirti jo siūlomų nusikalstamų veikų įvykdymui. Apeliantas teigia, kad jis nebuvo nusikaltimo organizatorius, jokios naudos iš nusikaltimų neturėjo, taigi, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti o socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės. Mano, jeigu teismas būtų įvertinęs visas šias aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo pažadą vykdyti įstatymų reikalavimus, norą mokytis ir vesti dorą, visuomenei naudingą gyvenimo būdą, būtų pripažinęs, kad įstatymo sankcijoje numatytos vienintelės laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ją vykdant realiai prieštarauja teisingumo principui, gali nepataisomai sugadinti jauno asmens išlikusią dorą ir teigiamą motyvaciją ateičiai, kuri neskatintų jo būti naudingu visuomenei, nepaveiktų jo taip, kad jis ateityje tikrai laikytųsi įstatymų, todėl nebūtų įgyvendinta ne tik bausmės paskirtis, bet neužtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Nuteistasis M. T. apeliaciniu skundu prašo: pakeisti 2009 m. birželio 16 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-155-771/2009, pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.) epizode dėl psichotropinių medžiagų gabenimo ir realizavimo 2008-01-31, ir paskirti švelnesnes realias laisvės atėmimo bausmės bei galutinę subendrintą realią laisvės atėmimo bausmę už padarytas nusikalstamas veikas.
Kitą skundžiamo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Skunde nurodo, kad jam nepagrįstai buvo nepripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis epizode dėl psichotropinių medžiagų gabenimo ir realizavimo 2008-01-31 bei paskirtos per griežtos realios laisvės atėmimo bausmės už padarytas nusikalstamas veikas ir galutinė subendrinta reali laisvės atėmimo bausmė. Apeliantas mano, kad priimdamas skundžiamą nuosprendį pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė LR BK normas reglamentuojančias bausmės skyrimą, ypač neobjektyviai ir neišsamiai įvertino jo asmenybę, bei lengvinančią aplinkybę, kas ir turėjo tiesioginės įtakos per griežtų ir galutinės per griežtos subendrintos bausmės paskyrimui. Nurodo, jog apylinkės teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį pripažino, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta LR BK 59 str. 1 d. 2 p., tai yra, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi, bet dėl visiškai nenurodytų motyvų nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės epizode dėl psichotropinių medžiagų gabenimo ir realizavimo 2008-01-31, todėl jam už šį epizodą paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Apelianto nuomone, tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga, ir teismas prieštarauja pats sau, nes jis pilnai prisipažino dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nuoširdžiai gailisi, ir tą pats pripažįsta teismas apkaltinamajame nuosprendyje (lapas 3). Teigia, kad nors anksčiau buvo teistas, ir teistumas dar nėra išnykęs, tačiau grįžęs iš įkalinimo įstaigos susirado darbą ir dirba, ką patvirtina iš darbovietės pridedama jo teigiama charakteristika, taipogi nurodo, kad yra jauno amžiaus, turi sugyventinę V. K., ir su ja augina jos mažametį sūnų, juos išlaiko finansiškai, kaimynų charakterizuojamas labai gerai. Be kita ko apeliantas nurodo, jog dėl šio įvykio tikrai padarė tinkamas išvadas ir gali užtikrinti teismą, kad daugiau ateityje tikrai nenusikals, todėl mano, kad, paskyrus mažesnes terminuotas realias laivės atėmimo bausmes ir galutinę subendrintą realią laisvės atėmimo bausmę, bausmės tikslai, numatyti LR BK 41 str., bus pilnai pasiekti ir užtikrintas tinkamas teisingumo principo įgyvendinimas. Apeliantas plėtodamas savo argumentus pasitelkia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nurodo, jog vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė būtų teisinga ir kad būtų pasiekti bausmės tikslai, taipogi tai, kad kaltininko asmenybės įvertinimas yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas nusikaltimą padariusiojo asmenybę, teismas turi skirti asmenybės požymius, kurie lemia asmens pavojingumą, ir požymius, kurie tam įtakos neturi. Mano, jog priimdamas skundžiamą nuosprendį ir nepripažindamas lengvinančios aplinkybės - prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi epizode dėl psichotropinių medžiagų gabenimo ir realizavimo 2008-01-31 bei paskirdamas per griežtas realias laisvės atėmimo bausmes už padarytas nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą realią laisvės atėmimo bausmę, pirmos instancijos teismas nurodytų aplinkybių tinkami neįvertino, tokiu būdu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato suformuotos vienodos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kas apelianto manymu, turėjo tiesioginės įtakos nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimui.
Teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai, prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą apeliacinių skundų ribose (Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, pagrįstai V. Š. ir M. T. pripažino kaltais ir nuteisė pagal jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.
Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių ir jų veikų juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau skundais prašo paskirti švelnesnes bausmes.
Dėl nutesitųjų apeliacinių skundų argumentų.
Nuteistojo V. Š. skunde nurodytas prašymas taikyti jo atžvilgiu LR BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktą, 54 straipsnio 3 dalį ir neskirti jam laisvės atėmimo, nuteisti jį pagal LR BK 260 straipsnio 1 dalį laivės apribojimu, atmestinas. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę. Teismas skiria bausmę vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.
Už Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą įstatymo sankcijoje numatyta vienos rūšies bausmė - laisvės atėmimas. Minėtos nusikalstamos veikos sankcijoje įstatymo leidėjas nustatė laisvės atėmimo bausmės dydį nuo dvejų iki aštuonerių metų. Pagal Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio, o pagal Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 3 dalyje nurodytą taisyklę, bausmės – laisvės atėmimo vidurkis yra 5 (penkeri) metai (2+8=10/2).
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas, skirdamas bausmę V. Š. už minėtų nusikalstamų veikų padarymą, nurodė, jog atsižvelgia į tai, kad V. Š. padarė du sunkius nusikaltimus, į tai, kad galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, mokosi, į tai, jog pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, taipogi pripažinta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamas veikas padarė bendrininkų grupėje, dėl ko apeliantui visiškai pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, bausmės dydį nustatydamas mažesnį nei Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis ir netgi artimą minimaliam sankcijoje numatytam bausmės dydžiui.
Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai švelninti bausmę.
Teismų praktikoje vadovaujamasi nuomone, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, ir kad, taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos 2 punktas). BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-594/2007, 2K-123/2008).
Iš bylos duomenų matyti, kad taikyti apeliantui Lietuvos Respublikos BK 62 str. nuostatas nėra teisinio pagrindo, kadangi nėra nustatyta visų aplinkybių, numatytų minėtame straipsnyje (yra pripažinta tik viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė).
Apeliantas, kaip išimtines aplinkybes, kurių pagrindu jam būtų galima taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas nurodo tai, kad jis buvo teisiamas pirmą kartą, nuoširdžiai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bylos nagrinėjimo metu davė išsamius parodymus, šią veiką padarė pirmą kartą, praeityje būdamas neteistas, neturintis galiojančių administracinių nuobaudų, jog jis mokosi, dirbo, šiuo metu yra registruotas darbo biržoje kaip ieškantis darbo, nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, kad jis nebuvo nusikaltimo organizatorius, jokios naudos iš nusikaltimų neturėjo, taigi, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis nuteistojo atskyrimas nuo šeimos gali neigiamai paveikti jo socialinius ryšius, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti realiai atliekant laisvės atėmimo bausmę ir izoliavus jį nuo visuomenės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nuteistojo skunde nurodytų aplinkybių nelaiko išimtinėmis ir konstatuoja, jog laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, neprieštarauja teisingumo principui. Tuo labiau, kad apylinkės teismo paskirtas laisvės atėmimo bausmės dydis yra žymiai mažesnis nei Lietuvos Respublikos BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatytas bausmės vidurkis.
Pažymėtina ir tai, kad skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta straipsnio už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, yra teismo teisė, o ne pareiga.
Nuteistojo M. T. apeliaciniame skunde nurodytas prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.) epizode dėl psichotropinių medžiagų gabenimo ir realizavimo 2008-01-31, atmestinas. Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis pripažįstamas kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai asmuo savo noru prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių, ir nuoširdžiai gailisi. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra nustatoma vien pagal bendrus kaltininko pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (pagal pranešimo apie padarytą nusikalstamą veiką aplinkybes, duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-539/2006). Taigi, norint pripažinti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo, nuteistasis M. T., epizode dėl psichotropinių medžiagų gabenimo tikslu realizuoti ir realizavimo 2008-01-31, parodė, kad jis V. Š. telefonu paprašė nueiti susitikti su liudytoju Nr. 1, nesakydamas apie ketinimą parduoti liudytojui Nr. 1 psichotropinę medžiagą, tuo tikėdamasis, kad V. Š. liudytoją Nr. 1 pasius po velnių (3 t. b. l. 115-116). Nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jis V. Š. paprašė gauti 1 gramą amfetamino ir perduoti jį jo pažįstamam asmeniui (2 t. b. l. 136-137, 142-143, 145-147, 157). Tapačias aplinkybes parodė ir V. Š. (1 t. b. l. 193-194, 2 t. b. l. 16). Atsižvelgiant į paminėta, akivaizdu, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, epizode dėl psichotropinių medžiagų gabenimo tikslu realizuoti ir realizavimo 2008-01-31, M. T. nebuvo nuoširdus, teisiamajame posėdyje nepripažino, kad davė nurodymą V. Š. surasti psichotropinę medžiagą bei ją parduoti liudytojui Nr. 1, nors ikiteisminio tyrimo pradžioje aiškino, kad būtent jo nurodymu V. Š. surado amfetaminą ir pardavė liudytojui Nr. 1. Taigi, nenustačius nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi, teismas pagrįstai nenustatė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
Apelianto M. T. skunde nurodyti teiginiai, kad grįžęs iš įkalinimo įstaigos susirado darbą ir dirba, jog yra jauno amžiaus, turi sugyventinę V. K., ir su ja augina jos mažametį sūnų, juos išlaiko finansiškai, kaimynų charakterizuojamas labai gerai, neatsveria bausmės tikslų ir paskirties.
Kiti nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, jog dėl šio įvykio tikrai padarė tinkamas išvadas ir gali užtikrinti, kad daugiau ateityje tikrai nenusikals, deklaratyvūs teiginiai, kurie neduoda teisinio pagrindo švelninti bausmes nuteistajam.
Dėl bausmių.
Nors nuteistasis M. T. apeliaciniame skunde ir nurodo, kad jam paskirtos bausmės yra aiškiai per griežtos, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmės nuteistajam paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka LR BK 41 str. nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.
Skirdamas V. Š. ir M. T. bausmes, apylinkės teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 41 str. nuostatomis ir bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 54 str.: atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, kaltininkų asmenybes, atsakomybę lengvinančias ir į atsakomybę sunkinančias aplinkybes.
Vertinant V. Š. asmenybę – neteistas, tačiau padarė 2 tyčinius nusikaltimus, kurie priskiriami sunkių nusikaltimų kategorijoms, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, mokosi. Pirmosios instancijos teismas pripažino V. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimus, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikaltimus įvykdė bendrininkų grupėje.
Vertinant M. T. asmenybę – nusikaltimus įvykdė neišnykus teistumui, Lietuvos Respublikos BK 27 str. prasme - recidyvistas, padarė keturias nusikalstamas veikas, iš kurių trys priskiriamos sunkių nusikaltimų, viena baudžiamųjų nusižengimų kategorijoms, nusikalstamų veikų padarymo laikotarpiu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų, nevedęs, dirbantis. Atsakomybę lengvinančia aplinkybe už padarytas nusikalstamas veikas, išskyrus už psichologinių medžiagų gabenimą ir realizavimą 2008-01-31, apylinkės teismas pripažino jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, atsakomybę sunkinančia aplinkybe, epizoduose su V. Š., pirmosios instancijos teismas pripažino tą aplinkybę, kad nusikaltimus įvykdė bendrininkų grupėje.
Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, teismas visiškai teisingai paskyrė V. Š. laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes nei sankcijose numatyti bausmės vidurkiai, o M. T. laisvės atėmimo bausmes, artimas sankcijose numatytam bausmės vidurkiui, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ne tik nuteistųjų padarytų nusikaltimų tyčios turinį, bei tinkamai kvalifikavo jų veikas, bet atsižvelgdamas į nuteistųjų asmenybes, padarytų nusikaltimų pobūdį ir kitas aplinkybes, paskyrė teisingas savo dydžiu bausmes, todėl švelninti jas ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinių skundų argumentais ir motyvais pagrindo nėra, be to, kolegija daro išvadą, kad paskirtosios V. Š. ir M. T. bausmės nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežtos, todėl yra teisingos ir tinkamos realizuoti bausmės tikslus.
Taipogi teismas pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 63 str., nuostatomis, subendrino paskirtas bausmes. Paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas ir galutinės subendrintos bausmės nėra aiškiai per griežtos.
Tuo pačiu kolegija pažymi, kad V. Š. ir M. T. padaryti sunkūs tyčiniai nusikaltimai, susiję su neteisėta narkotinių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, kelia grėsmę kitų žmonių sveikatai ir net gyvybei, ypatingai neigiamai įtakoja jaunimą, iškreipia socializacijos perspektyvas ir vystymosi tendencijas, todėl įstatymų leidėjas BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatė griežtas ir tik laisvės atėmimo bausmes. Paminėtina ir tai, kad bausme siekiama ne tik nubausti nusikaltusį asmenį, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,
n u t a r i a:
Nuteistųjų V. Š. ir M. T. apeliacinius skundus atmesti.
Kolegijos pirmininkas Zigmas Kavaliauskas
Teisėjai Raimundas Jurgaitis
Vidmantas Mylė