Civilinė byla Nr. e2A-233-275/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00443-2018-1
Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.4.6.1, 3.1.2.2.5, 3.3.1.18.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Virginijaus Kairevičiaus, Ritos Kisielienės ir Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (atsakovės) Free S. r. l. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės „BIOVELA-UTENOS MĖSA“, UAB (buvusi „Utenos mėsa“, UAB) ieškinį atsakovei Free S. r. l. dėl skolos priteisimo, ir
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ ieškiniu prašo priteisti iš atsakovės 38590,10 Eur skolos, 6 procentų procesines palūkanas nuo pareiškimo dėl teismo įsakymo priėmimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad šalys buvo sudariusios 2015-10-27 pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė pardavė atsakovei prekių už bendrą 192 794,17 Eur sumą. Atsakovė atsiskaitė iš dalies, liko skolinga 127 261,37 Eur sumą. Šalys 2016-08-11 sudarė naują Garantiją suteikiančią sutartį (perduotas prekes laikant garantija), pagal kurią atsakovė perdavė ieškovei odas iki atsakovė atsiskaitys su ieškove per nurodytą sutartyje terminą, atsakovei laiku neatsiskaičius, ieškovė įgijo teisę parduoti odas. Be to, atsakovė įsipareigojo atsiųsti daugiau odų ar padengti susidariusį skirtumą, jei atsiųstų odų vertė nesiekia 127 261,37 Eur. Sutartu terminu atsakovė su ieškove neatsiskaitė, todėl ieškovė pradėjo ieškoti galimų odų pirkėjų. Ieškovė pardavė atsakovės atsiųstas odas už bendrą 100 534,78 Eur su PVM (86 255,20 Eur be PVM) sumą. Skolos sumos padengimas turi būti skaičiuojamas be PVM, kadangi ieškovas šią sumą turėjo sumokėti mokesčių inspekcijai. Atsakovė buvo faktoringuojama įmonė, todėl bankas ieškovei pervedė 1 541,07 Eur rezervą bei 875 Eur draudimo kompensaciją už ieškovės išrašytas sąskaitas atsakovei. Atsakovės įsiskolinimą sudaro 38 590,10 Eur suma, gauta iš 127 261,37 Eur skolos minusavus 86 255,20 Eur parduotų odų kainų sumą, 1 541,07 Eur banko rezervą, ir 875 Eur banko išmokėtą kompensaciją. Atsakovė neįvykdė garantiją suteikiančios sutarties sąlygų, skolos likučio neapmokėjo, papildomai odų nepateikė, todėl atliko neteisėtus veiksmus. Atsakovės kaltė kaip civilinės atsakomybės sąlyga preziumuojama.
3. Atsakovė Free S. r. l. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko, prašė bylą nutraukti, ieškinį palikti nenagrinėtą, o bylos nenutraukus ir ieškinio nepalikus nenagrinėtu – ieškinį atmesti ir atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
4. Nurodė, kad pagal Garantiją suteikiančios sutarties 4 punktą, šalys sutarė, jog d iki 2016-09-30 d. atsakovei nesumokėjus skolos, prekės tampa ieškovės nuosavybe ir yra laikoma šalių suderinta skolos grąžinimo forma. Šalys sutarė dėl ieškovei siunčiamų odų kiekio ir nurodė bendrą jų vertę – 141452 Eur. Sutarties 1 priede nurodytos odos buvo perduotos ieškovei, ieškovė nereiškė pretenzijų nei dėl perduotų odų kokybės, nei dėl kiekio. Atsakovei laiku neatsiskaičius, odos tapo ieškovės nuosavybe. Ieškovė savo laisva valia odas pardavė už 100537,78 Eur sumą. Ieškinys turėjo būti paduotas pagal atsakovės buveinės vietą. Šalių susitarimas dėl teismingumo Vilniaus apygardos teismui prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes keisti rūšinį teismingumą draudžiama. Susitarimas dėl teismingumo niekinis ir negalioja, byla turėjo būti pradėta Italijos Respublikos teisme. Ieškovei perduotų odų vertė atsakovės įsiskolinimą viršijo 14190,63 Eur. Atsakovei iki 2016-09-30 neatsiskaičius su ieškove, tarp ginčo šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai (atsiskaitymo turtu santykiai), kurių metu atsakovė išrašė 2016-08-12 sąskaitą už ieškovei perduotas prekes. Buvo atliktas tarpusavio įsiskolinimų užskaitymas, visos prievolės pagal 2015-10-27 pirkimo – pardavimo sutartį pasibaigė, atsakovė nėra skolinga ieškovei. Ieškovė, parduodama odas, nederino pardavimo sąlygų su atsakove, veikė išimtinai savo verslo rizika. Atsakovė nėra atsakinga už ieškovės sprendimą odas parduoti odas už mažesnę kainą nei buvo įsigytos. Ieškovė tariamą žalą kildina ne iš atsakovės veiksmų, o iš savo laisva valia sukurtų civilinių santykių parduodant odas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gegužės 21 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo Free S.r.l. ieškovės UAB „Biovela – Utenos mėsa“ naudai 38590,10 Eur skolos, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 38590,10 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. sausio 30 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 804 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju kilo ginčas, kaip turėtų būti traktuojama sutartis, pavadinta „Garantija suteikianti sutartis (perduotas prekes laikant garantija)“. Byloje nėra ginčo, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. sutartis buvo pasirašyta paaiškėjus, kad atsakovė pirkimo – pardavimo sutartyje numatytais terminais neatsiskaitė – ši aplinkybė aiškiai įvardinta 2016-08-11 sutarties įžanginėje dalyje (sutarties A punktas). Iš šios sutarties turinio matyti, kad odos ieškovei buvo perduotos kaip tam tikra atsakovės prievolės pagal pirkimo – pardavimo sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonė.
7. Pirmosios instancijos teismas sutiko, su ieškovo atstovų pozicija, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. sutartis, nors ir įvardinta kaip garantiją suteikianti sutartis savo esme traktuotina kaip kilnojamųjų daiktų įkeitimo sutartis. 2016-08-11 sutartis ir jos 1 priedas iš esmės atitinka tokiam sandoriui keliamus reikalavimus: yra rašytinės formos (CK 4.209 str. 1 ir 3 d.), jame nurodyta sandorio sudarymo vieta ir data, įkaito davėjas (šiuo atveju sutampa su skolininku), skolininkas, kreditorius, asmuo, kuriam perduotas įkeitimo objektas (šiuo atveju sutampa su kreditoriumi), jų gyvenamoji vieta (buveinė), įkeitimo objekto aprašymas (dydis aprašytos sutarties 1 priede), įkeitimu užtikrinta prievolė (prievolės) ir jos (jų) konkretus ar maksimalus dydis, įvykdymo terminas.
8. Nurodė, kad iš 2016-08-11 sutarties turinio matyti, jog odų perdavimo ieškovei metu šalys nustatė tik apytikslę perduodamo įkeitimo objekto vertę. Tokią išvadą patvirtina tiek sutarties 2 punkte įrašyta sąlyga, jog vertė yra tik apytikslė, taip pat šalių susitarimas , jog paaiškėjus, kad atsiųstų odų vertė nesiekia 127 261,37 Eur ir transportavimo išlaidų, „FREE Ltd.“ įsipareigojo arba atsiųsti daugiau odų, iki jų vertė pasiekia sutartą, arba padengti susidariusį odų skirtumą. Pažymėjo, kad šalys sutartyje aiškiai nesusitarė, per kokį terminą ieškovė turėjo pareigą įvertinti iš atsakovės gautų odų vertę.
9. Įvertinant sistemiškai CK 4.219 straipsnio reglamentavimą, taip pat 2016-08-11 sutarties turinį teismas padarė išvadą, kad šalių susitarimas, jog po 2016-09-30 atsakovui nesumokėjus 127261,37 Eur skolos ir ieškovei tapus jai pagal sutartį perduotų odų savininke, nepaneigia ieškovės kaip kreditorės teisės reikalauti taikyti CK 4.219 straipsnio 5 dalį, reglamentuojančią, jog tuo atveju, kai pardavus įkeistą daiktą gautos sumos neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui visiškai patenkinti, jeigu įstatymuose ar įkeitimo sandoryje nenustatyta kitaip, įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto. Vertinant sutartį sistemiškai, pirmosios instancijos teismas padarėnišvadą, kad, paaiškėjus, jog perduotų odų vertė nepadengia 127261,37 Eur skolos, ieškovas turi teisę pasirinkti vieną alternatyvių teisių gynimo būdų – arba reikalauti, kad atsakovas papildomai pateiktų odų, kurias ieškovas realizavęs galėtų atgauti visą įsiskolinimo sumą, arba reikalauti, kad atsakovas padengtų susidariusį skirtumą. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir šalių pripažintų aplinkybių nustatyta, kad ieškovas įkeitimo objektą – odas pardavė už 86255,20 Eur sumą (be PVM), be to, ieškovas gavo iš banko 1541,07 Eur rezervą bei 875 Eur draudimo išmoką. Byloje nėra ginčo, kad ieškovui perduodant įkeitimo objektą – odas, perduodamų odų vertė nebuvo nustatinėjama, nebuvo daroma ekspertizė. Iš ieškovo atstovo P. B., dalyvavusio tiek sudarant 2016-08-11 sutartį, tiek perduodant odas, paaiškinimų matyti, kad įkeitimo objektą pasiūlė būtent atsakovas. Atsakovas ne tik parinko konkrečias ieškovui perduotinas odas, bet ir nurodė jų vertę. Šalys šioje sutartyje aiškiai sutarė, kad Sutarties 1 priede nurodyta odų vertė yra tik apytikslė. Sutarties 4 punktas, kuriame numatyta, kad „prekės tampa UAB „Utenos mėsa“ nuosavybe ir yra laikoma šalių suderinta skolos grąžinimo forma“ nereiškia atsakovo atleidimo nuo Sutarties 2 punkto, numatančio atsakovo pareigą arba atsiųsti daugiau odų, arba sumokėti susidariusį sumų skirtumą, jei atsiųstų odų vertė nepakankama 127261,37 Eur skolai padengti. Byloje nenustatyta, kad ieškovė pagal 2016-08-11 sutartį perduotas jai odas būtų pardavusi už ženkliai mažesnę, nei jų tikroji vertė, kainą.
10. Apibendrinant, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad realizavus įkeistą turtą – odas, liko nepadengta 38590,10 Eur suma, kuri 2016 m. rugpjūčio 11 d. sutarties 2 punkto ir CK 4.219 str. 5 d. pagrindu priteistina iš atsakovo (CPK 178 str.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
11. Apeliantė (atsakovė) Free S. r. l. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-21 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-586- 918/2019 ir priimti naują - ieškinį atmesti; priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
11.1 Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė, pardavusi ginčo odas, turėjo teisę kreiptis dėl skolos likučio priteisimo iš atsakovės, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir padaryta netinkamai aiškinant ir taikant materialinę teisę.
11.2 Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, ginčo šalys aiškiai susitarė, kad po termino (2016-09-30) suėjimo, ginčo odos pereis ieškovės nuosavybėn. Tokia Garantiją suteikiančios sutarties nuostata atitinka įstatymo prezumpciją, numatančią, jog įkaito objektas pereina kreditoriaus nuosavybėn, jei toks objektas yra perduodamas kreditoriui. Remiantis Garantiją suteikiančios sutarties 4 p. ir vadovaujantis CK 4.219 str. 4 d., pripažintina, jog ginčo šalys susitarė, kad, suėjus terminui (2016-09-30), ginčo odos pereis ieškovės nuosavybėn ir toks atsiskaitymas bus tinkamas pagal Pirkimo - pardavimo sutartį. Ginčo odų vertė (141 452 Eur) buvo nustatyta abipusiu susitarimu ir todėl pripažintina, jog atsakovė tinkamai atsiskaitė pagal Pirkimo - pardavimo sutartį. Pagal Garantiją suteikiančią sutartį, nesuėjus terminui (2016-09-30) ginčo odos galėjo būti parduotos tik esant atsakovės sutikimui. Tokia sąlyga grindžiama aplinkybe, jog iki termino pabaigos ginčo odos išliko atsakovės nuosavybe ir ieškovė neturėjo teisės jomis disponuoti. Suėjus Garantiją suteikiančios sutarties terminui (2016-09-30), ginčo odos perėjo ieškovės nuosavybėn ir todėl sutarties pagrindu nebegalėjo buti parduotos, turint tikslą padengti įsiskolinimą pagal Pirkimo - pardavimo sutartį. Garantiją suteikiančioje sutartyje šalys nebuvo susitarusios dėl kitokios ginčo odų realizacijos. Šalys buvo aptarusios konkrečią atsiskaitymo formą ir todėl visi veiksmai, kuriuos ieškovė atliko su nuosavybės teise įgytomis odomis, išeina už Garantiją suteikiančios sutarties ribų. Tai yra, tuo momentu, kai įkeistas objektas - odos - perėjo ieškovės nuosavybėn, odos buvo realizuotos dengiant įsiskolinimą ieškovei, o tolesni, su odomis susiję sandoriai, neturi teisinės reikšmės. Ginčo atveju svarbu nustatyti, kokia vertė buvo ginčo odų nuosavybės teisės perėjimo ieškovui momentu. Nustačius, jog šalys susitarė, kad suėjus terminui ginčo odos pereis ieškovės nuosavybėn, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teisinius santykius kvalifikavo CK 4.219 str. 5 d. atžvilgiu. Minėta teisės norma yra aktuali tais atvejais, kai įkaito davėjas ir įkaito gavėjas susitaria, kad įkaito objektas nepereis kreditoriaus nuosavybėn ir bus parduotas. Bendru sutarimu pardavus įkeistą turtą ir nepakankant gautos sumos, kreditorius turi teisę reikalauti, kad skolininkas sumokėtų likusią skolos dalį. Išieškojimas iš atsakovės įkeisto turto (CK 4.219 str.) nebuvo vykdomas. Ieškovė po 2016-09-30 įgijo nuosavybės teisę į odas ir jas pardavė laisvo pardavimo būdu pasirinktam pardavėjui už vienašališkai nustatytą sumą. Atitinkamai, ginčo klausimu nebuvo vykdomos priverstinio pardavimo procedūros ir todėl teismo nuoroda į CK 4.219 str. 3 d. yra nepagrįsta.
11.3 Nurodė, kad ieškovė, 2016-09-30 įgijusi nuosavybės teisę į 141 452 Eur odas, minėtu turtu galėjo disponuoti laisva nuožiūra, nes Garantiją suteikusi sutartis buvo pasibaigusi. Atitinkamai, ieškovė vienasmeniškai galėjo nuspręsti dėl įgytų odų pardavimo momento, kainos, atsiskaitymo tvarkos ir kitų reikšmingų sąlygų. Ginčo situacijoje nebuvo vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto ar įkeisto turto priverstinis pardavimas (įkeitimo santykiai buvo pasibaigę ir turtas priklausė ieškovei), todėl atsakovei negali kilti neigiami padariniai, susiję su ieškovei perduoto turto likimu. Vertinant hipotetinę situaciją ir vadovaujantis pirmosios instancijos teismo argumentais, jei ieškovė nebūtų pardavusi ginčo odų (tokios pareigos ieškovė neturėjo), atsakovės įsipareigojimai pagal Pirkimo - pardavimo sutartį siektų 127 261,37 Eur. Tokia išvada akivaizdžiai prieštarautų įkeitimo instituto esmei ir Garantiją suteikiančios sutarties 4 p., kuriame nurodyta, jog įkeisto turto nuosavybės perėjimas yra tinkama atsiskaitymo forma. Kilusio ginčo atžvilgiu faktiškai ir teisiškai nėra reikšminga aplinkybė už kokią kainą buvo parduotos ieškovei įkeistos odos, nes esminę reikšmę turi aplinkybė ar ieškovės perimto įkeisto turto vertė 2019 - 09-30 buvo 127 261,37 Eur.
11.4 Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog: „Byloje nenustatyta, kad ieškovė pagal 2016-08-11 sutartį perduotas jai odas būtų pardavusi už ženkliai mažesnę, nei jų tikroji, vertė, kaina", yra nepagrįsta. Ieškovė nuosavybės teise įgytas odas nusprendė parduoti tik laikotarpiu nuo 2017-02-06 iki 2017-05-23 už vienašališkai nustatytą 86 255,20 Eur + PVM pardavimo kainą. Byloje nebuvo ginčo, kad atsakovė būtų turėjusi įtakos ieškovei priimant sprendimą parduoti ginčo odas ar nustatant jų kainą. Pagal Garantiją suteikiančios sutarties 3 p. už įkeisto ir perduoto turto išsaugojimą buvo atsakinga ieškovė. Dėl šios priežasties atsakovė negali būti atsakinga už ieškovės nuosavybėn perėjusio turto išlaikymą ar vertės sumažėjimą. Ieškovė byloje nepateikė įrodymų, jog perduoto turto vertė būtų sumažėjusi, teiginiai apie savaiminį odų dėvėjimąsi yra deklaratyvus ir todėl odų vertės sumažėjimas nuo 141 452 Eur iki 86 255,20 Eur + PVM nėra įrodytas.
11.5 Nurodė, kad atsakovės įsiskolinimas pagal Pirkimo - pardavimo sutartį 2016-08-11 siekė 127 261,37 Eur. Siekiant užtikrinti visišką atsiskaitymą pagal Pirkimo - pardavimo sutartį, Garantiją suteikiančios sutarties pagrindu buvo nuspręsta įkeisti ieškovei odų, kurių vertė siekia 141 452 Eur. Įkeisto turto vertė atsakovės skolą viršijo 14 190,63 Eur ir todėl Garantiją suteikiančioje sutartyje tokia odų vertė buvo įvardinta kaip apytikslė (Garantiją suteikiančios sutarties 2 p.). Tačiau nuosavybės teisės į odas perėjimo momentu odų kaina negalėjo būti ir nebuvo apytikslė - odos buvo perimtos už 141 452 Eur kainą. Ieškovei nesutinkant su įkeistų odų verte, ieškovė turėjo teisę kreiptis į atsakovę dėl papildomų odų pateikimo, bet tik iki nuosavybės teisės perėjimo momento ir susitarti dėl kitos ginčo odų įsigijimo/perėmimo kainos. Tačiau kito susitarimo iki nuosavybės teisės į odas ieškovei perėjimo momento nebuvo, todėl odos buvo perimtos už tuo metu galiojančių šalių susitarimo dėl odų kainos (141 452 Eur) sąlygomis. Tuo atveju, jeigu atsakovas būtų žinojęs, kad 141 452 Eur šalių sutarta kaina bus ginčijama vėliau, jis nebūtų sudaręs Garantiją suteikiančios sutarties joje numatytomis sąlygomis.
11.6 Pažymėjo, kad garantiją suteikiančios sutarties 2 p. nurodyta, jog: „Jei atsiųstų odų vertė nesiekia 127 261,37 Eur ir transportavimo išlaidų, „FREE Ltd“ įsipareigoja atsiųsti daugiau odų, kol jų vertė pasiekia sutartąją, arba padengti susidariusį sumų skirtumą“ Minėta sąlyga reiškia, kad ieškovei konstatavus, jog įkeisto turto vertė yra mažesnė nei 127 261,37 Eur, atsakovė privalės papildomai įkeisti odų arba prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiant pinigines lėšas - skirtumą tarp 127 261,37 Eur ir atsiųstų odų vertės. Remiantis ginčo šalių valia - nuosavybės teisė į įkeistą turtą perėjo tik suėjus nurodytam terminui (2016-09-30). CK 4.224 str., reglamentuojančios įkeitimo teisės pabaigą, 1 d. 3 p. nurodyta, jog įkeitimo teisė baigiasi įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui. Suėjus terminui (2016-09-30) ir įkeisto turto nuosavybės teisėms perėjus ieškovei, Garantiją suteikianti sutartis pasibaigė. Dėl nurodytos priežasties, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė turėjo teisę reikalauti pateikti papildomų odų ar sumokėti susidariusi skolos skirtumą - prieštarauja imperatyviam reglamentavimui (CK 4.224 str.).
12. Ieškovė UAB „BIOVELA-UTENOS MĖSA“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-586-918/2019 palikti nepakeistą.
12.1 Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas, tai daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. CK 4.198 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Kasacinio teismo išaiškinta, jog įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas be eilės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2012). Pagal CK 4.219 straipsnio 1 dalį, kai skolininkas neįvykdo įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu įstatymuose ar sandoryje nenustatyta kitaip. Kreditorius, skolininkas ir įkaito davėjas (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) turi teisę įkeitimo sandoryje arba išieškojimo metu susitarti, kad įkeitimo objektas bus perduotas kreditoriaus nuosavybėn arba realizuotas kitu šalių sutartu būdu. Susitarimas perduoti įkeitimo objektą kreditoriaus nuosavybėn preziumuojamas, kai įkeitimo objektas įkeičiant perduodamas kreditoriui (CK 4.219 straipsnio 4 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016).
12.2 Pažymėjo, kad ieškovas tinkamai vykdė išieškojimą iš įkeisto turto. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias įkeistų daiktų išieškojimo tvarką (CK 4.219 str.) ir pagrįstai nusprendė, jog Ieškovė turi teisę reikalauti 38 590,10 Eur skolos.
12.3 Nurodė, kad vykusiuose teismo posėdžiuose tiek ieškovas, tiek ir atsakovas patvirtino, kad į atsakovą kreipėsi ieškovas su pretenzijomis dėl odų kokybės. Jiems buvo išsiųsti elektroniniai laiškai su pridėtomis fotonuotraukomis, kurios akivaizdžiai matėsi odų trūkumai ir pažeidimai. Antra, buvo priimta 14 palečių su odomis, kurių bendras plotas apytiksliai sudarė perdavimo metu 7526 m2. Tokio ploto fiziškai 3 asmenims per 2 dienas niekaip neįmanoma patikrinti ir sužiūrėti. Trečia, atsakovės nurodoma sąskaita-faktūra niekada nebuvo įtraukta į ieškovės buhalterinę apskaitą, kadangi tokiu būdu būtų antrą kartą apmokestinamos prekės, kurias ji pardavė pagal tarp šalių pasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį. Minėta sąskaita-faktūra, buvo tik lydimasis dokumentas, kadangi prekės kitaip negalėjo būti iš Italijos atgabentos į Lietuvą. Be to, kaip ir teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš 2016-08-11 sutarties turinio matyti, jog odų perdavimo ieškovei metu šalys nustatė tik apytikslę perduodam įkeitimo objekto vertę. Tokią išvadą patvirtina tiek sutarties 2 punkte įrašyta sąlyga, jog vertė yra tik apytikslė, taip pat šalių susitarimas, jog paaiškėjus, kad atsiųstų odų vertė nesiekia 127 261,37 Eur ir transportavimo išlaidų, „FREE Ltd.“ įsipareigojo arba atsiųsti daugiau odų, iki jų vertė pasiekia sutartą, arba padengti susidariusį odų skirtumą. Pažymėtina, kad šalys sutartyje aiškiai nesusitarė, per kokį terminą ieškovė turėjo pareigą įvertinti iš atsakovės gautų odų vertę.
12.4 Pažymėjo, kad atsakovė šioje apeliacinio skundo vietoje, net ir pati pripažįsta, kad tarp šalių buvo sudarytas įkeitimo sandoris, tačiau vėl kartojasi dėl įkeitimo sandorio galiojimo, kaip ir ankščiau nurodytuose apeliacinio skundo argumentuose. Minėta Atsakovo argumentacija kaip ir buvo minėta aukščiau prieštarauja Kasacinio Teismo formuluojamai vieningai Teismų praktikai, kuris yra įtvirtinęs, kad pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas, tai daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. CK 4.198 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, įkeitimo kreditorius turi teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Kasacinio teismo išaiškinta, jog įkeitimu (hipoteka) užtikrintas reikalavimas iš įkeisto turto tenkinamas be eilės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2012).
13. Apeliantė (atsakovė) Free S. r. l. pateikė teismui 2019-08-20 paaiškinimus ir prašo juos prijungti prie nagrinėjamos bylos; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-05-21 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-586- 918/2019 ir priimti naują - ieškinį atmesti.
13.1 Pažymėjo, kad atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas nurodo, kad į savo buhalterinę apskaitą niekada neįtraukė atsakovo išrašytos 2016-08-12 PVM sąskaitos - faktūros Nr. 86, kurioje buvo nurodyta atsakovo ieškovui pristatytų odų vertė - 141 452 Eur. Minėta 2016-08-12 PVM sąskaita - faktūra Nr. 86 atsakovas įformino prekių (odų) pardavimą ieškovui, kadangi, remiantis Sutarties 1, 3 punktais, atsakovas ginčo odas, suteikiamas kaip garantija, įsipareigojo perduoti ieškovui, o ieškovas jas saugoti. Pagal Sutarties 4 punktą, atsakovui neatsiskaičius su ieškovu iki 2016-09-30, ginčo odos perėjo ieškovo nuosavybėn. T. y. ginčo šalys laisva valia susitarė dėl konkretaus skolos ieškovui padengimo būdo - ne prekių (odų) priverstinio realizavimo, o jų perėjimo ieškovo nuosavybėn. Atitinkamai, ginčo odos 2016-09-30 tapo ieškovo turtu, kuris turėjo būti atspindėtas jo finansinėje apskaitoje.
13.2 Nurodė, kad jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių kitokią nei atsakovo išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta ginčo odų vertę, byloje nėra, ieškovas, gavęs atsakovo PVM sąskaitą faktūrą jos negrąžino bei joje nurodytos vertės neginčijo, be to, būtent tokia odų vertė buvo šalių sulygta priede Nr. 1 prie Sutarties, dėl ko pagrįsta yra teigti, kad būtent šioje PVM sąskaitoje - faktūroje bei Sutarties priede Nr. 1 nurodyta verte ginčo odos perėjo ieškovo nuosavybėn. Svarbu pažymėti, kad ginčo odų vertė, nurodyta minėtoje PVM sąskaitoje - faktūroje, nebuvo nustatyta atsakovo vienašališkai, ieškovo atstovas P. B. paliudijo, kad dėl ginčo odų vertės bei skolos grąžinimo sąlygų nustatymo ieškovo atstovai buvo nuvykę į Italiją (t.y. atsakovo buveinę) bei ginčo odas matė dar iki jų pristatymo į Lietuvos Respubliką, atitinkamai šalys pasirašė Sutartį ir jos priedą Nr. 1, nustačiusį būtent tokią odų vertę.
13.3 Pažymėjo, kad aplinkybę, jog šalys susitarė ne dėl odų įkeitimo, patvirtina ir tai, kad šalys nesudarė įkeitimo sutarties, kaip ji suprantama pagal LR CK, o susitarė, kad atsakovas pristatys ieškovui 141 452 Eur vertės odų ir tai bus laikoma tinkama skolos grąžinimo forma. Šalys, norėdamos sudaryti būtent įkeitimo sandorį, būtų pasirašiusios būtent įkeitimo, o ne kitokią, sutartį, aiškiai nusimatydamos ginčo odų realizavimo būdą bei teisines pasekmes tuo atveju, jeigu odų vertės būtų nepakankamai skolai padengti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavimo tikruosius šalių ketinimus, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl Sutarties kvalifikavimo kaip įkeitimo sandorio. Tikroji šalių valia sudarant Sutartį buvo pristatyti ieškovui 141 452 Eur vertės odų, kurios, atsakovui neatsiskaičius su ieškovu iki 2016-09-30, pereitų ieškovo nuosavybėn, tokiu būdu padengiant atsakovo įsiskolinimą ieškovui (127 261,37 Eur). Pabrėžtina, kad būtent tokią odų vertę - 141 452 Eur - šalys suderino Sutarties priede Nr. 1.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
14. Atsakovo atstovės prašymas prijungti byloje naujus įrodymus – 2019-08-20 paaiškinimus raštu, atmestinas, nes apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Naujai pateiktame įrodyme - rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas teigia, kad ieškovas neteisingai interpretuoja atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, dėl to atsakovas teikia paaiškinimus raštu. Ieškovo nurodyti argumentai atsiliepime į apeliacinį skundą, su kuriais nesutinka atsakovas, negali būti pripažinti kaip nauji įrodymai, kuriuos pateikti būtinybė atsirado tik apeliacinės instancijos teisme ( CPK 314 straipsnis). Atsakovas nenurodo, kad ieškovas teikia naujus paaiškinimus atsiliepime į apeliacinį skundą, kurių neteikė pirmosios instancijos teismu, todėl nėra pagrindo teismui priimti naujai tiekiamus rašytinius įrodymus ir daryti išvadas dėl juose nurodytų faktų.
15. Šalių sudarytos Garantiją suteikiančios sutarties ( Perduotas prekes laikant garantija) 1 punktu buvo susitarta, kad atsakovas siųs ieškovui impregnuotas bei natūraliais būdais raugintas odas, kurios laikomos kaip garantija, nurodyta, kad pateikiamas toks odų kiekis, kad jų vertė iš viso siektų 127 261,37 Eur ir padengtų transportavimo į UAB „UTENOS MĖSA“ buveinę išlaidas. Ieškovas neginčija to fakto, kad turėjo savo žinioje odas, kurios buvo garantu, kad atsakovas apmokės ieškovui pagal pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp šalių 2015 m. spalio 27 d. už prekes, kurios bus nurodytos užsakyme ir sąskaitoje - faktūroje. Nustatyta, kad tarp šalių sudarytos 2016 m. rugpjūčio 11 d. Garantiją suteikiančios sutarties 4 p. nenumatė, jog, suėjus terminui ir atsakovei iki jo pabaigos nesumokėjus skolos, odų, kurios buvo ieškovo žinioje kaip skolos grąžinimo užtikrinimo garantija, perėjimas kreditoriaus nuosavybėn bus laikoma tinkamu atsakovo atsiskaitymu pagal pirkimo-pardavimo sutartį. Tai, kad 4- ame punkte buvo numatyta, jog numatytam terminui pasibaigus, prekės tampa UAB „UTENOS MĖSA“ nuosavybe ir yra laikoma šalių suderinta skolos grąžinimo forma, nereiškia, kad tuo susitarta, jog ieškovo žinioje likusios prekės yra tinkamu atsakovo atsiskaitymu už prekes, gautas iš ieškovo. Kad šios odos bus laikoma tinkamu atsakovo atsiskaitymu pagal pirkimo- pardavimo sutartį, tokio susitarimo nėra, todėl šis teiginys atsakovo apeliaciniame skunde neatitinka sutarties teksto. Garantiją suteikiančioje sutartyje, konstatuota, kad odų perdavimo ieškovui metu šalys nustatė tik apytikslę perduodamo įkeitimo objekto vertę. Tokią išvadą patvirtina tiek sutarties 2 punkte įrašyta sąlyga, jog vertė yra tik apytikslė, taip pat šalių susitarimas šiame punkte, jog, paaiškėjus, kad atsiųstų odų vertė nesiekia 127 261,37 Eur ir transportavimo išlaidų, „FREE Ltd.“ įsipareigojo arba atsiųsti daugiau odų, iki jų vertė pasiekia sutartą, arba padengti susidariusį odų skirtumą. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš 2016-08-11 sutarties turinio matyti, jog odų perdavimo ieškovei metu šalys nustatė tik apytikslę perduodamo įkeitimo objekto vertę, yra pagrįsta.
16. Ieškovas iš esmės teigia, kad jam paaiškėjo, jog odų vertė nesiekia 127 261,37 Eur sumos, tik pardavęs odas pirkėjams, pasiūliusiems didžiausią kainą. Ieškovo nurodyta aplinkybė, jog odos yra ganėtinai specifinis daiktas ir norinčių pirkti klientų yra labai mažai, nebuvo paneigta atsakovo, todėl ieškovo surastiems dviems pirkėjams odų pardavimas laikotarpyje nuo 2017-02-06 iki 2017-05-23 už 100 534,78 Eur, vertintina, kaip odų realizavimas už jų rinkos kainą. Tai, kad atsakovas už tas pačias odas buvo įsipareigojęs apmokėti ieškovui didesnę sumą, nei už jas apmokėjo kiti surasti ieškovo pirkėjai po to, kai atsakovas nevykdė savo įsipareigojimo apmokėti už prekes, nereiškia, kad ieškovo nuosavybėn perėjusių odų rinkos kaina buvo tokia, kokią už jas buvo įsipareigojęs apmokėti atsakovas. Tai, kad atsakovas neapmokėjo už nupirktas iš ieškovo odas, yra pagrindu daryti išvadai, kad šalių sutarta pagal pirkimo-pardavimo sutartį suma buvo didesnė, nei yra šios prekės rinkos kaina. Atsakovas, teigdamas, kad ieškovo nuosavybėn perėjo jo turtas, kaip apmokėjimo įsipareigojimo apmokėti už gautas prekes įvykdymas, turėjo pareigą įrodyti, kad ieškovui perėjo tam tikros rinkos kainos turtas, tačiau nesant byloje tokio įrodymo, kad ieškovo parduotas jo surastiems naujiems pirkėjams turtas neatitiko turto rinkos kainos, darytina išvada, kad ieškovas įgijo teisę reikalauti iš atsakovo įsipareigojimo, numatyto 2015 m. spalio 27 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, įvykdymo, t.y. apmokėti skolos dalį, kuri nebuvo gauta už ieškovui perduotas kaip garantas prekes.
17. . Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 2016 m. rugpjūčio 11 d. sutartis buvo pasirašyta paaiškėjus, kad atsakovė pirkimo – pardavimo sutartyje numatytais terminais neatsiskaitė – ši aplinkybė aiškiai įvardinta 2016-08-11 sutarties įžanginėje dalyje (sutarties A punktas). 2016-08-12 PVM sąskaita - faktūra Nr. 86 atsakovas įformino prekių (odų) pardavimą ieškovui, kadangi, remiantis Sutarties 1, 3 punktais, atsakovas ginčo odas, suteikiamas kaip garantija, įsipareigojo perduoti ieškovui, o ieškovas jas saugoti. Taigi, PVM sąskaita faktūra buvo įformintas ne prekių įsigijimas, o tik perdavimas jas saugoti, kaip garanto, ieškovui. Tai leidžia daryti išvadą, kad ieškovas neįgijo prekių iš atsakovo už sumą, nurodytą PVM sąskaitose -faktūrose, o tik gavo turtą saugojimui. Dėl to nebuvo pagrindo teismui vertinti, kad ieškovas įgijo atsakovo turto tokios vertės, kokia buvo nurodyta turto perdavimo dokumentuose.
18. CK 4.224 straipsnis reglamentuoja įkeitimo teisės pabaigą, 1 dalies 3 punkte numatyta, , jog įkeitimo teisė baigiasi, įkaito turėtojui įgijus nuosavybės teisę į įkeistą daiktą arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui, tačiau tai nereiškia, kad įkaito turėtojas neturi pagrindo reikalauti skolos, kuri nebuvo atlyginta įkeistu turtu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
19. Apeliantė (atsakovė) Free S. r. l. pateikė teismui įrodymus patvirtinančius, kad sumokėjo 804 Eur dydžio žyminį mokestį už apeliacinio skundo pateikimą, ieškovas tokių įrodymų nepateikė, atmetus skundą, bylinėjimosi išlaidos atsakovui nepriteisiamos.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 321 str., 326 str. 1 d. 1 p., teismas,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjos Virginijus Kairevičius
Rita Kisielienė
Danutė Kutrienė