Civilinė byla Nr. 3K-3-27-686/2015

Teisminio proceso numeris: 2-03-3-06377-2009-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3; 75.8; 78.2.1; 114.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 13 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Janinos Stripeikienės, 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. Š. ieškinį atsakovui A. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir santuokos nutraukimo padarinių bei atsakovo A. Š. priešieškinį ieškovei R. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir santuokos nutraukimo padarinių, tretieji asmenys – AB SEB bankas, AB „Swedbank“, „Lindorff Oy“ filialas, institucijos, teikiančios išvadas byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius, Kauno rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių santuokos nutraukimą dėl kito sutuoktinio kaltės (CK 3.60 straipsnio), tėvų pareigą materialiai išlaikyti vaikus (CK 3.192 straipsnio), pagrindus nukrypti nuo lygių dalių principo, dalijant sutuoktinių turtą (CK 3.123 straipsnio), aiškinimo ir taikymo, keliamas klausimas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą (CPK 183, 185 straipsnių), pažeidimo.

Ieškovė ir atsakovas santuoką sudarė 1988 m. balandžio 16 d. Santuokoje 1988 m. rugsėjo 25 d. gimė sūnus A. Š., 1996 m. balandžio 11 d. – L. Š.. Sutuoktiniai nuo 2009 m. negyvena kartu ir netvarko bendro ūkio. Santuokos nutraukimo pabaigoje sutuoktinių turtas: gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gyvenamasis namas), butai, esantys (duomenys neskelbtini); butas, esantis (duomenys neskelbtini), negyvenamosios patalpos – garažas, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir garažas), 1/2 negyvenamosios patalpos – gamybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – ir gamybinės patalpos), automobilis „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekaba, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 420 vnt. UAB „Langenta“ akcijų. 

Ieškovė prašė santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; priteisti iš atsakovo jos naudai 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinės žalos; priteisti jai 413 724,99 Lt (119 823,04 Eur) vertės turto (įvertinus skolinius įsipareigojimus – 10 415,01 Lt, arba 3016,40 Eur) – butą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), gyvenamąjį namą, automobilį „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) teises ir pareigas pagal 2006 m. lapkričio 17 d. vartojamosios paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui 442 032 Lt (128 021,32 Eur) vertės turto – butą, esantį (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, gamybines patalpas, keleivinius automobilius: „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz 200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz 200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekabą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 420 vnt. UAB „Langenta“ akcijų; priteisti ieškovei iš atsakovo 62 829,20 Lt (18 196,59 Eur) kompensaciją už jai natūra tenkančią mažesnę turto dalį; nustatyti sūnaus L. Š. gyvenamąją vietą su ieškove; jo išlaikymui iš atsakovo priteisti po 1593,63 Lt (461,55 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki sūnaus pilnametystės; priteisti iš atsakovo 35 059,86 Lt (10 154,04 Eur) išlaikymo įsiskolinimą; po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes.

Atsakovas, pateikęs priešieškinį, prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės; palikti santuokines pavades; nustatyti sūnaus L. Š. gyvenamąją vietą su ieškove; priteisti sūnaus išlaikymui po 400 Lt (115,85 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki vaiko pilnametystės; padalyti santuokoje įgytą turtą, ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisiant gyvenamąjį namą, automobilį „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) atsakovui – butus, esančius adresu (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, gamybines patalpas, priekabą, 420 vnt. UAB „Langenta“ akcijų; priteisti iš ieškovės atsakovui 87 450 Lt (25 327,27 Eur) kompensaciją už jai tenkančią didesnę turto dalį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies: ieškovės ir atsakovo santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės; šalims paliko santuokines pavardes; nustatė nepilnamečio L. Š. gyvenamąją vietą su ieškove; nustatė ieškovę nepilnamečio L. Š. lėšų tvarkytoja uzufrukto teise; priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui L. Š. po 700 Lt (202,73 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2009 m. rugpjūčio 10 d.) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; priteisė ieškovei asmeninės nuosavybės teise gyvenamąjį namą ir automobilį „Mercedes Benz (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė atsakovui asmeninės nuosavybės teise butus, esančius (duomenys neskelbtini), butą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, gamybines patalpas, priekabą, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir 420 vnt. UAB „Langenta“ akcijų.

Teismas, nustatęs, kad sutuoktiniai nuo 2009 m. liepos mėn. negyvena kartu ir netvarko bendro ūkio, sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovas iki ieškinio teismui pateikimo daugiau kaip vienerius metus visiškai nesirūpino šeima. Byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai, teismų sistemos LITEKO duomenys, teismo vertinimu, patvirtina, kad šalių nesantaika prasidėjo 2008 metais, kai ieškovė Kauno apygardos teismui pateikė ieškinį sutuoktiniui ir jo tėvams A. J. Š., M. Š. dėl apsimestinių sandorių pripažinimo negaliojančiais, nekilnojamojo turto (žemės sklypo ir namo, esančių adresu (duomenys neskelbtini)) pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas sprendė, kad, iškilus konfliktams, sutuoktiniai nesugebėjo rasti sąlyčio taškų šeimai išsaugoti ir esant tokiai padėčiai negali būti pripažįstama vieno ar kito sutuoktinio kaltė, todėl yra pagrindas konstatuoti abipusę kaltę dėl santuokos iširimo (CK 3.61 straipsnio 2 dalis), o teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinės žalos atlyginimo (CK 3.61 straipsnis) nėra. Iš byloje J. U. ir V. Š. atliktų ekspertizių duomenų nustatęs, kad turto rinkos vertė skiriasi, šalims nesutarus vadovautis ekspertizių vidurkiu, teismas vadovavosi rinkos verte, nustatyta eksperto V. Š., nes ši ekspertizė buvo atlikta vėliau. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų apie ieškovės sveikatos problemas, sutuoktiniai turi daug vertingo turto, kurį net padalijus lygiomis dalimis kiekvienas iš sutuoktinių gaus didelės vertės turto. Teismas sprendė, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas ieškovei priteisti daugiau bendro turto, todėl pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo nekonstatavo. Teismas pripažino, kad butai, esantys (duomenys neskelbtini), yra faktiškai didesnio ploto, negu inventorizuota, dėl to faktinė jų vertė yra didesnė, nei nurodyta eksperto akte, be to, atsakovas butus Neringoje nuomoja ir gauna papildomų pajamų. Teismas, nustatęs, kad atsakovas gavo pajamų už parduotus automobilius „Ford Escort“, „Mercedes Benz 200“ (du automobiliai) ir „Ford Fiesta“, atmetė atsakovo reikalavimą priteisti jam kompensaciją už ieškovei natūra tenkančią didesnę turto dalį. Teismas pripažino, kad nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti per mėnesį reikia ne mažiau kaip 1400 Lt (405,47 Eur), o atsakovas uždirba 450 Lt (130,33 Eur) per mėnesį, tačiau jis turi santaupų, ir konstatavo, jog atsakovas gali uždirbti gerokai daugiau, nes neturi sveikatos problemų ir yra verslus (daug prisidėjo prie šeimos turto įsigijimo). Byloje, teismo vertinimu, nėra duomenų, patvirtinančių, kad iki ieškinio pateikimo dienos sutuoktiniai gyveno atskirai ir tik viena ieškovė rūpinosi nepilnamečiu vaiku, išlaikė šeimos gyvenamąjį būstą, todėl ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo netenkintinas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. kovo 4 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovo priešieškinio reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo, ir šią priešieškinio dalį patenkino – priteisė atsakovui iš ieškovės 60 380 Lt (17 487,26 Eur) kompensacijos; priteisė atsakovui iš ieškovės 75 Lt (21,72 Eur) už automobilių vertinimą; valstybei iš ieškovės – 2621,31 Lt (759 Eur) bylinėjimosi išlaidų; valstybei iš atsakovo – 979,44 Lt (283 Eur) bylinėjimosi išlaidų; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinių kaltei. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės (jog abi šalys nesugebėjo taikiai išspręsti turtinių ir kitų klausimų, dėl ko kildavo barniai, nesugebėjo išsaugoti šiltų santykių, nes jiems abiem trūko supratimo ir tolerancijos, ilgai gyvenant santuokoje pasikeitė abiejų požiūris į šeimos vertybes, jie pasikeitė patys kaip asmenybės, kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, t. y. šalys nebuvo tolerantiškos viena kitai, nesiekė tarpusavio supratimo ir nedemonstravo moralinės pagarbos viena kitai, nedėjo pakankamai pastangų kurti bendrą santuokinį (šeiminį) gyvenimą) sudarė pakankamą bei pagrįstą pagrindą konstatuoti abiejų sutuoktinių kaltę ir santuokos iširimą dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnis). Atsižvelgusi į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2004, 2004 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2004, teisėjų kolegija nurodė, kad CK 3.60 straipsnio 2 dalyje kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės; sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose; tai lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos; sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jei jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio, pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes (dėl sutuoktinių kaltės), yra pačių šalių paaiškinimai, kurie dėl šalių akivaizdaus suinteresuotumo negali būti objektyvūs. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo, remiantis byloje esančiais duomenimis, padaryta išvada, kad nė vienas iš sutuoktinių neįrodė, jog egzistavo faktai, sudarantys prielaidas taikyti įstatyminę santuokos iširimo priežasčių prezumpciją. Aplinkybė, kad šalių nesantaika prasidėjo ne 2008 m., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, bet 2007 m., kai ieškovė pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį dėl santuokoje įgyto turto, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia teismo išvados, jog abi šalys nesugebėjo taikiai išspręsti turtinių ir kitų klausimų, kilusių problemų neketino spręsti abipusių nuolaidų būdu, nesugebėjo išsaugoti šiltų santykių, abiem trūko supratimo, tolerancijos ir pan., pagrįstumo. Todėl teisėjų kolegija konstatavo, kad abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas ir dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas, ir pažymėjo, jog šis faktas pripažintinas įrodytu pakankama byloje esančių įrodymų visuma ir ieškovės apeliacinio skundo argumentai jo paneigia.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo. Remdamasi CK 3.192 straipsnio, 3.198 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009, esant byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad nagrinėjant šalių ginčą jų sūnus L. Š. mokėsi (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, lankė muzikos mokyklą, papildomas mokamas matematikos ir lietuvių kalbos pamokas, laisvalaikiu važinėjo mažu sportiniu dviračiu, kuriam reikia atitinkamų drabužių bei lėšų remontuoti, gyveno su ieškove nuosavame name, kartą per metus išvykdavo į poilsinę (pažintinę) kelionę (šių aplinkybių atsakovas byloje iš esmės nepaneigė, nors ir tvirtino, kad vaiko poreikių dydis yra per didelis), atsižvelgusi į vaiko amžių, ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktus įrodymus (kvitus, čekius, kitus mokėjimo dokumentus), teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalių nepilnamečio sūnaus poreikiams tenkinti reikia ne mažiau kaip 1400 Lt (405,47 Eur) per mėnesį ir ši suma yra pagrįsta leistinais bei pakankamais įrodymais. Teisėjų kolegija nurodė, kad netenkina ieškovės prašymo nepilnamečiam vaikui skirtą išlaikymą padidinti iki 1593,63 Lt (461,55 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų, nes naujų aplinkybių, dėl kurių priteistas išlaikymas turėtų būti padidintas, ieškovė nenurodė ir nepagrindė, o jau minėtos aplinkybės buvo tinkamai įvertintos, priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija netenkino ir atsakovo prašymo sumažinti iki 400 Lt (115,85 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų; pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas, vidutinio amžiaus vyras, yra darbingas, eina įmonės direktoriaus pareigas, sveikatos problemų neturi, valdo pakankamai daug nekilnojamojo ir kito turto, akcijų ir pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors byloje objektyviais rašytiniais įrodymais patvirtinta, kad atsakovo gaunamas darbo užmokestis – 450 Lt (130,33 Eur) per mėnesį, tačiau tai nereiškia, jog ieškovei tenkanti nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolės dalis turėtų būti didesnė, atsižvelgiant į pirmiau nurodytas faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovei, be tiesioginių finansinių išlaidų, skiriamų vaikui, tenka pareiga kasdien rūpintis maisto gaminimu, buitimi, gydymu ir kitu vaiko aptarnavimu, kuriam panaudojami jos laiko ir sveikatos resursai. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, tinkamai įvertino surinktų įrodymų visumą ir padarė teisingą bei pagrįstą išvadą, jog iš atsakovo priteistas išlaikymas po 700 Lt (202,73 Eur) kas mėnesį sūnui nėra per didelis, bet reikalingas vaiko poreikiams patenkinti ir tokio dydžio išlaikymą atsakovas teikti gali.

Dėl sutuoktinių turto padalijimo. Teisėjų kolegija nustatė, kad abi šalys iš dalies nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl santuokoje įgyto turto padalijimo: ieškovė nurodė, kad teismas, dalydamas sutuoktinių įgytą turtą, privalėjo nukrypti nuo lygių dalių principo ir priteisti jai vieną iš butų, esančių (duomenys neskelbtini), arba (duomenys neskelbtini); atsakovas – kad teismas nepagrįstai nepriteisė jam iš ieškovės 66 950 Lt (19 390,06 Eur) kompensacijos už ieškovei tenkančią didesnę turto dalį. Šalių ginčo dėl turto, įtraukto į bendrą dalytino turto balansą, nėra. Pirmosios instancijos teismas šį turtą padalijo sutuoktiniams natūra lygiomis dalimis (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad jai turi būti skirta didesnė turto dalis, nes priskirtas gyvenamasis namas stovi atsakovo tėvams priklausančioje žemėje, taigi jo vertė yra mažesnė, be to, apsunkinta teisė disponuoti namu; atsakovas netinkamai vykdo įstatyme nustatytą pareigą išlaikyti nepilnametį vaiką (nereguliariai teikia priteistą išlaikymą), o šalių nepilnametis sūnus liko gyventi su ja. Remdamasi CK 3.117 straipsnio 1 ir 2 dalių, 3.123 straipsnio nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. balandžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2006, 2009 m. lapkričio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2009, teisėjų kolegija nurodė, kad vien tik faktas, jog nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta yra nustatyta su vienu iš sutuoktinių, savaime nėra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Be to, kiekvienu atveju nukrypimo nuo bendro sutuoktinių turto lygių dalių mastas ir turto padalijimo būdas priskirtini teismo diskrecijai, įvertinant individualias bylos aplinkybes. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kurias ji mano esant pagrindu nukrypti nuo lygių dalių principo, pirmosios instancijos teismo jau įvertintos ir pripažintos nepakankamomis tam, kad būtų galima nukrypti nuo lygių dalių principo. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutiko, pažymėjo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nenustatytos įstatyme, taip pat nepakankamos pagal teismų praktiką. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog nuosavybės teisė disponuoti gyvenamuoju namu ieškovei neapribota (hipoteka panaikinta Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1490-413/2013). Be to, ieškovė pageidavo būtent šio nekilnojamojo turto sau, nors žinojo, kad jis stovi atsakovo tėvų žemėje. Ieškovė visą laiką naudojosi ir naudojasi gyvenamuoju namu, duomenų, kad atsakovo tėvai sudarytų kokias nors kliūtis tam, nepateikta. Net jei atsakovas netinkamai vykdo savo pareigą mokėti išlaikymą nepilnamečiam sūnui, ši pareiga siejama su vaiko ir tėvo santykiais ir gali būti reikšminga nustatant išlaikymo ar išlaikymo įsiskolinimo dydį, o santuokoje įgyto turto dalybų klausimas sprendžiamas tarp sutuoktinių ir šiuo atveju reikšmingos yra įstatyme nustatytos aplinkybės. Teisėjų kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta CK 3.123 straipsnyje nurodytų ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, todėl ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra teisėta ir pagrįsta.

Remdamasi CK 3.119 straipsniu, kuriame nustatyta, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2008, kad turėtų būti nustatytos pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną galiojančios dalijamo turto rinkos kainos, o jei byla nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, tai šio teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dieną galiojančios kainos, nes tik įsiteisėjus teismo sprendimui pasibaigs bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; išaiškinimais, pateiktais 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008, 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2009, kad dalijamo turto vertė gali būti nustatoma remiantis VĮ Registrų centro, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais, be to, šalys gali sutarti dėl dalijamo turto vertės, teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatydamas šalių dalytino nekilnojamojo turto vertes, vadovavosi eksperto V. Š. ekspertizės akto duomenimis, nes ši ekspertizė buvo atlikta vėliau. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad teismo ir eksperto V. Š. nustatyta gyvenamojo namo vertė neatitinka tikrosios vertės. Kitų objektų, įvertintų tuo pačiu aktu, vertės ieškovė iš esmės neginčija, savo teiginiui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų, nenurodo ir kokia, jos nuomone, yra tikroji gyvenamojo namo vertė. Vadovautis šio turto verte, nustatyta kitame ekspertizės akte, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų nelogiška ir neteisinga, nes ekspertizė atlikta ir šis aktas surašytas kur kas anksčiau. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad, nustatant gyvenamojo namo vertę, aplinkybė, jog namas pastatytas ne ant jo savininkui priklausančios žemės, buvo žinoma (tai patvirtina nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto Nr. R-13-01 medžiagoje esantys duomenys).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad butų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), faktinė vertė yra didesnė, nei nurodyta eksperto V. Š. akte, nes aplinkybė, kad šie butai yra faktiškai didesnio ploto, negu inventorizuota, nėra pagrįsta objektyviais įrodymais. O byloje esantys objektyvūs duomenys apie šių butų plotus pagrįsti oficialiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, kurie turi didesnę įrodomąją galią ir yra teisingi, kol įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Dėl to teisėjų kolegija kaip neįrodytus ir nepagrįstus iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų pašalino argumentus, kad pirmiau nurodytų butų faktinė vertė yra didesnė, nei nurodyta eksperto akte.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nors nurodė, kad dalija sutuoktinių įgytą turtą lygiomis dalimis, sudaręs sutuoktinių bendro turto balansą (CK 3.118 straipsnis), faktiškai, prieštaraudamas pats sau, pritaikė turto nelygių dalių principą. Dėl to teisėjų kolegija konstatavo, kad yra pagrindas pakeisti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atsakovui iš ieškovės priteisiant kompensaciją už jai tenkančią didesnę santuokinio turto dalį, ir nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo priteisti jai vieną iš butų, esančių Neringos mieste (patenkinus tokį prašymą, ieškovei tenkančio turto dalis vertine išraiška dar labiau padidėtų). Bendra viso dalytino turto vertė – 1 176 100 Lt (340 622,10 Eur), pirmosios instancijos teismas natūra priteisė ieškovei turto už 655 000 Lt (189 701,11 Eur), atsakovui – už 521 100 Lt (150 920,99 Eur), taip, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei tenka didesnė turto dalis ir iš jos priteistina 60 380 Lt (17 487,26 Eur) kompensacija (jos dydį nustatant, atsižvelgus į aplinkybę, kad santuokoje įgyti automobiliai „Ford Escort“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz 200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „Mercedes Benz 200“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Ford Fiesta“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovo realizuoti už 6570 Lt, arba 1902,80 Eur).

              III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 31 d. sprendimo dalis dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo bei turto, esančio
Neringos mieste, padalijimo ir priimti naują sprendimą dėl šios dalies – šalių santuoką nutraukti dėl atsakovo kaltės; priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiam sūnui L. Š. po
1593,63 Lt (461,55 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo ieškinio teismui pateikimo (2009 m. rugpjūčio 10 d.) iki vaiko pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; priteisti ieškovei butą, esantį  (duomenys neskelbtini); panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutarties dalis, kuriomis atsakovui iš ieškovės priteista 60 380 Lt (17 487,26 Eur) kompensacijos ir 75 Lt (21,72 Eur) už automobilių vertinimą; priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė faktų, sudarančių prielaidas taikyti įstatyme nustatytą santuokos iširimo priežasčių prezumpciją (CK 3.60 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad šalių nesantaika prasidėjo 2007 metais, kai (2007 m. liepos 26 d.) ieškovė Kauno apygardos teismui pateikė ieškinį, kurį grindė aplinkybėmis, jog atsakovas nuslėpė nuo šeimos turtą (gyvenamąjį namą), jį fiktyviai registravo savo tėvų vardu, o vėliau įformino hipoteką (šios aplinkybės ir atsakovo nesąžiningumas nustatyti įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-716/2011). Pats atsakovas priešieškinyje nurodė, kad 2007 metais išėjo iš šeimos namų ir neteikia pakankamo išlaikymo šeimai. Taigi atsakovas pažeidė savo, kaip sutuoktinio, lojalumo prievolę ieškovei (CK 3.27 straipsnis). Nuo to laiko jis daugiau su ieškove neturėjo sutuoktiniams būdingų santykių, nerėmė savo šeimos moraliai ir materialiai, paliko su ieškove gyventi du savo vaikus, L. Š. tuomet buvo 11 metų, be to, buvo piktybiškai atjungęs šildymą gyvenamajame name. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojus atsakovą teikti 400 Lt (115,85 Eur) laikiną išlaikymą nepilnamečiam sūnui, atsakovas šios pareigos nevykdė (ieškovė kreipėsi į antstolius dėl išlaikymo išieškojimo). Atsakovui palikus šeimą ir daugiau nei vienerius metus ja nesirūpinant, yra pagrindas konstatuoti esant įrodytą CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą prezumpciją.

Teismai nepagrįstai konstatavo esant abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos iširimo. Be ieškovo paaiškinimų, byloje nepateikti ir netirti jokie kiti įrodymai, kurie neva patvirtina ir ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo.

Teismai nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo vaiko išlaikymui po 1593,63 Lt (461,55 Eur) kas mėnesį mokamų periodinių išmokų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki sūnaus pilnametystės. Apeliacinės instancijos teismas priėmė į bylą pateiktus papildomus įrodymus, patvirtinančius ieškovės turėtas išlaidas nepilnamečiam sūnui L. išlaikyti, bei jo poreikiams tenkinti reikalingos sumos (2276,62 Lt, arba 659,35 Eur per mėnesį) apskaičiavimą. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių ir profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams. Atsakovas, būdamas bendrovės direktoriumi, nors ir yra įforminęs sau 450 Lt (130,33 Eur) per mėnesį darbo užmokestį, tačiau, kaip teisingai konstatavo teismai, gali uždirbti gerokai daugiau. Pažymėtina, kad atsakovas dirba puse etato, o duomenų, kad negali dirbti visu etatu, pagerinti savo materialinę padėtį, į bylą nepateikė. Aplinkybė, kad atsakovas šiuo metu nepakankamai uždirba, tačiau nesiima visų įmanomų priemonių savo materialinei padėčiai pagerinti, savaime negali reikšti, jog yra teisinis pagrindas perkelti šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo naštą didesne dalimi ieškovei. Teismai nepagrįstai iš atsakovo priteisė tik 700 Lt (202,73 Eur) išlaikymą nepilnamečiam vaikui kas mėnesį mokamų periodinių išmokų.

Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta CK 3.123 straipsnyje nurodytų ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių turto lygių dalių principo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, kuriais vadovaujantis laikytina, kad kiekvienos bylos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą teismui naujai vertinti CK 3.123 straipsnio 1 dalyje pateikto (aplinkybių, kurios teismo gali būti pripažintos leidžiančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo) sąrašo papildymą naujomis svarbiomis aplinkybėmis. Teismai nepagrįstai, spręsdami dėl gyvenamojo namo rinkos vertės ir jį priteisdami ieškovei, tokiomis nepripažino aplinkybių, kad ieškovei priteistas nekilnojamasis turtas stovi ant atsakovo tėvams priklausančio žemės sklypo, o šis – įkeistas hipoteka už trečiųjų asmenų prievoles. Nė vienas iš teismo paskirtų ekspertų sutuoktinių turto rinkos vertei nustatyti negalėjo įvertinti, kokia būtų šio gyvenamojo namo vertė atskirai nuo sutuoktiniams nuosavybės teise nepriklausančio žemės sklypo. Tokiu būdu ieškovės, kaip savininkės, teisės akivaizdžiai suvaržomos, jos teisė disponuoti namu – apsunkinta (norėdama parduoti šį turtą ieškovė negautų ekspertų nurodytos sumos vien dėl juridinių problemų, susijusių su kitam savininkui priklausančiu žemės sklypu).

Teismai nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą priteisti jai vieną iš butų, esančių Neringos mieste. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui paskyrus ekspertizę butų rinkos vertei nustatyti, teismo ekspertas atskiru raštu informavo teismą, jog šių butų Registrų centre įregistruoti duomenys (plotai) smarkiai skiriasi nuo faktiškai esančių butų plotų, t. y. atsakovas savavališkai padidino šių butų faktinį plotą ir nėra atlikęs šių veiksmų teisinės registracijos. Teismo ekspertams vadovaujantis tik Nekilnojamojo turto registro oficialiais butų duomenimis (ir plotais), ekspertizės išvadoje nurodyta šio turto vertė nelaikytina pagrįsta ir teisinga, t. y. faktiškai ji yra gerokai didesnė. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog pirmiau nurodyti butai yra faktiškai didesnio ploto, nei inventorizuota, nepagrįsti objektyviais įrodymais. Byloje esant rašytiniams įrodymams (teismo ekspertizę atlikusio eksperto raštiškam pranešimas teismui), kurie patvirtina, kad šių butų Nekilnojamojo turto registre įregistruoti duomenys (plotai) gerokai skiriasi nuo faktinių butų plotų, teismas neturėjo pagrindo spręsti, jog objektyvūs duomenys apie butų plotus pagrįsti oficialiais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, kurie turi didesnę įrodomąją galią ir yra teisingi, kol įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti. Teismai, nepagrįstai nepašalinę šių prieštaravimų, priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad netinkamas atsakovo pareigos mokėti išlaikymą nepilnamečiam sūnui vykdymas negali būti pripažintas pagrindu nukrypti nuo lygių dalių principo. Tokie teiginiai prieštarauja kasacinio teismo išaiškinimams, pagal kuriuos teismai, taikydami CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, visada taiko šioje įstatymo normoje įtvirtintą kriterijų – nukrypimas nuo sutuoktinių turto lygių daliu principo pateisinamas nepilnamečių vaikų interesais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje 3K-3-220/2007). Įstatyme įtvirtinto prioritetinio vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis) viena iš užtikrinimo ir įgyvendinimo priemonių – tinkamo ir pakankamo išlaikymo vaikui teikimas, tačiau išlaikymo vaikui teikimas (gera valia vykdant įstatyme įtvirtintą tėvų pareigą, ar teismo sprendimu) negali paneigti kitų įstatyme įtvirtintų vaiko teisių ir interesų apsaugos garantijų, taip pat ir įtvirtintos CK 3.123 straipsnio 1 dalyje.

Netinkamai sutuoktiniams paskirstę dalytiną turtą, t. y. nepagrįstai ieškovei nepriteisę vieno iš Neringoje esančių butų, teismai atėmė iš ieškovės ir šalių nepilnamečio sūnaus galimybę turėti vietą poilsiui ir atostogoms. Ieškovės prašymas priteisti išlaikymą iš atsakovo nepilnamečiam sūnui periodinėmis išmokomis savaime nepašalina vaiko interesų, kaip pagrindo, į kurį teismas turi atsižvelgti dalydamas sutuoktinių bendrą turtą nelygiomis dalimis (CK 3.123 straipsnis).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo nesutikimo su ieškovės kasaciniu skundu argumentus, kurie iš esmės sutampa su bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo motyvais. Taip pat atsakovas nurodo, kad: ieškovė iš esmės siekia kitokių, nei teismų nustatytos, faktinių aplinkybių nustatymo. Teismų teisingai nustatyta, kad atsakovas su ieškove kartu negyvena nuo 2009 metų, o išėjimas 2007 metais buvo laikinas, truko kelias dienas. Iki išėjimo iš namų atsakovas visiškai išlaikė šeimą. Ieškovė nepateikė įrodymų, suteikiančių pagrindą preziumuoti tik atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo. Skundo argumentai, kad atsakovas nesirūpina šeima, prieštarauja bylos duomenims. Nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio atsakovas moka po 400 Lt (115,85 Eur) per mėnesį sūnaus L. išlaikymui, duoda dienpinigių. Be to, finansiškai remia kitą sūnų, kuris mokosi užsienyje. Pažymėtina, kad L. Š. 2014 m. balandžio 11 d. tapo pilnametis ir ieškovės keliamas klausimas dėl vaiko išlaikymo yra teisiškai nebeaktualus.   Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis. Atsakovo įsitikinimu, sūnui išlaikyti pakanka 1000 Lt (289,62 Eur) per mėnesį. Ieškovė į bylą nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog sūnaus L. naudai kiekvieną mėnesį reikia 3200 Lt (926,78 Eur), o iš atsakovo nepagrįstai reikalauja priteisti 1593,63 Lt (461,55 Eur) išlaikymą per mėnesį. Pažymėtina, kad sūnus neturi specialiųjų poreikių. Atsakovo turtinė padėtis ir gaunamos pajamos nėra tokio dydžio, kad būtų galima priteisti neproporcingą išlaikymą. Teismai sudarė teisingą dalytino turto balansą, apeliacinės instancijos teismas teisingai padalijo turtą ir pagrįstai atsakovui iš ieškovės priteisė kompensaciją. Ieškovei atiteko vertingiausias turtas. Argumentas, kad po turto padalijimo ieškovė ir šalių sūnus prarado galimybę turėti vietą poilsiui, nepagrįsta, nes sūnus galės atvykti į atsakovui sprendimu priteistus butus Neringoje, leisti ten savo atostogas. Pažymėtina, kad, padalijus turtą, atsakovas liko be gyvenamojo būsto, o ieškovė liko gyventi prabangiame name. Be to, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų ieškovės teiginius dėl butų, esančių (duomenys neskelbtini), didesnės vertės, nei konstatuota skundžiamoje nutartyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės

Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau (šioje normoje nurodytais atvejais) vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima preziumuoti kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo, sutuoktinio šeimos palikimo ir visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus pagrindu, įstatyme reikalaujama dviejų aplinkybių viseto: pirma, šeimos palikimo, antra, visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus. Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka šaliai, kuri jomis grindžia materialinį reikalavimą (CPK 178 straipsnis). Nustatant, kad sutuoktinis paliko šeimą, negalima apsiriboti faktu, jog sutuoktinis fiziškai nebūna kartu su kitu sutuoktiniu ir (ar) kitais šeimos nariais vienoje patalpoje. Šiai aplinkybei nustatyti būtina įvertinti objektyviųjų ir subjektyviųjų kriterijų visetą: sutuoktinių tarpusavio psichologinius santykius, šių santykių įtaką ir galimus padarinius kitiems šeimos nariams, ypač vaikams, sutuoktinio valios dėl gyvenimo (ar negyvenimo) šeimoje savanoriškumą, patalpos, į kurią persikelia, atitiktį būstui keliamiems reikalavimams, kokiomis sąlygomis kitoje patalpoje išvykęs sutuoktinis naudojasi ir kt. Nustatant antrosios sąlygos – visiško nesirūpinimo šeima daugiau kaip vienerius metus – egzistavimą, svarbu įvertinti šeimą palikusio sutuoktinio objektyvias galimybes rūpintis šeima. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009). Kitai šaliai teigiant ir įrodinėjant, kad santuoka iš tikrųjų iširo ne dėl priežasčių, su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją, teismas, nustatydamas, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi kompleksiškai įvertinti ir kitas aplinkybes: sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos nutraukimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį santuokos išsaugojimo atžvilgiu pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011). Taigi teismas turi vertinti abiejų sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo įrodytumą (CK 3.61 straipsnis).

Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog ji neįrodė faktų, sudarančių prielaidas taikyti sutuoktinio (atsakovo) kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės nurodytos galbūt atsakovo kaltę dėl santuokos iširimo sudarančios aplinkybės turi būti patvirtintos objektyviais, patikimais ir pakankamais atsakovo kaltei konstatuoti įrodymais. Faktinių aplinkybių (trečią kartą) kasacinis teismas nenustatinėja, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis ir jų iš naujo nevertina (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Tačiau, sprendžiant dėl kasatorės pirmiau nurodyto argumento pagrįstumo, reikia patikrinti, ar teismai teisiškai reikšmingas aplinkybes nustatė nepažeisdami įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių (CK 6.193 straipsnis) ir pagrįstai netaikė CK 3.60 straipsnio 3 dalies.

Argumentus dėl santuokos iširimo esant sutuoktinio kaltei kasatorė grindė aplinkybėmis, kad atsakovas iki ieškinio (dėl santuokos nutraukimo) teismui pateikimo (nuo 2007 m. spalio mėn.) išėjo iš namų ir daugiau kaip vienerius metus visiškai nesirūpino šeima. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės (jų visuma) galėtų būti vertinamos kaip pagrindas atsakovo kaltei dėl santuokos iširimo preziumuoti, remiantis CK 3.60 straipsnio 3 dalimi. Teisiškai reikšmingų aplinkybių (šeimos palikimo ir visiško nesirūpinimo ja daugiau kaip vienerius metus) įrodinėjimo našta, minėta, tenka šaliai, kuri jomis grindžia materialinį reikalavimą, nagrinėjamoje byloje – ieškovei. Teismai sprendė, kad bylos duomenų visuma nesudaro pagrindo šių aplinkybių egzistavimui konstatuoti.

Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Teisėjų kolegija nenustatė įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo taisyklių pažeidimo, teismams sprendžiant dėl CK 3.60 straipsnio 3 dalies taikymui reikšmingų aplinkybių egzistavimo, todėl kasatorės argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ieškovės ir atsakovo paaiškinimais (nurodytais procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio metu), bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pagrindiniai abiejų šalių įrodymai, pagrindžiantys jų nurodytas aplinkybes (dėl sutuoktinių kaltės), yra pačių šalių paaiškinimai, kurie dėl šalių suinteresuotumo negali būti objektyvūs, ir sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nė vienas iš sutuoktinių neįrodė, kad egzistavo faktai, sudarantys prielaidas taikyti įstatyme nustatytą santuokos iširimo priežasčių prezumpciją. Kasatorės nurodyta aplinkybė, kad šalių nesantaika prasidėjo ne 2008 m., o  2007 m., kai ieškovė pateikė Kauno apygardos teismui ieškinį, grindžiamą aplinkybėmis, jog atsakovas nuslėpė nuo šeimos turtą, apeliacinės instancijos teismo buvo įvertinta ir konstatuota, kad ji nepaneigia išvados, jog abu sutuoktiniai iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių, pareigas ir dėl to tapo negalimas jų bendras gyvenimas.

Kasatorė teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės kaltę savo sutuoktinio ar šeimos atžvilgiu. CK 3.61 straipsnio, reglamentuojančio abiejų sutuoktinių kaltę, 1 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Remdamasis šio straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nagrinėjamoje byloje atsakovas pareiškė priešieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodė aplinkybes, kuriomis grindė šį reikalavimą. Teismai, priešingai nei teigia kasatorė, vertino ne tik atsakovo, bet ir ieškovės paaiškinimus (dėl atsakovo negrįžimo namo, neatsiliepimo į skambučius, apgaulės dėl santuokoje pastatyto namo, įvairių pareiškimų, išsikraustymo iš namų ir nesirūpinimo šeima). Šalys nurodė skirtingas aplinkybes dėl atsakovo išėjimo iš namų, rūpinimosi šeima. Abiejų sutuoktinių kaltė teismų nustatyta, vadovaujantis CK 3.60 straipsnio 2 dalimi, konstatavus abiejų šalių pažeistas jų, kaip sutuoktinių, lojalumo vienas kitam, pagarbos pareigas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatyta, jog egzistuoja neginčytini, svarūs įrodymai (ieškovė tokių nepateikė), pagrindžiantys ieškovės argumentus dėl vien atsakovo kaltės dėl santuokos iširimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai, vadovaudamiesi CK 3.61 straipsnio 2 dalimi, pripažino šalių santuoką iširus dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ši išvada teismų padaryta nepažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, todėl nėra pagrindo jos kvestionavimui.

Dėl pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, dalijant bendrąja jungtine nuosavybės teise sutuoktiniams priklausantį turtą

CK 3.117 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių bendro turto lygių dalių prezumpcija.  Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik Civiliniame kodekse nustatytais atvejais. Pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes, teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį; į šiuos kriterijus teismas taip pat privalo atsižvelgti, spręsdamas klausimą dėl bendro turto padalijimo būdo. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad taikant CK 3.123 straipsnio 1 dalies normas, reglamentuojančias nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių nukrypimas nuo lygių dalių principo yra galimas, reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra būtinas, siekiant apsaugoti sutuoktinio, vaiko interesus; vadinasi, turi būti pakankamai aiškūs kriterijai, nustatant sutuoktiniams tenkančias turto dalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Z. J. v. S. J., bylos Nr. 3K-3-291/2011, 2013 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. V.. v. V. V., Nr. 3K-3-7/2013).

Kasatorė nurodo, kad teismai, pripažinę, jog nenustatyta svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą nesilaikyti sutuoktinių turto lygių dalių principo, nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors, kaip teisingai nurodo kasatorė, CK 3.123 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, t. y. teismas gali pripažinti svarbiomis ir leidžiančiomis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir kitas aplinkybes, tačiau, kaip išaiškinta kasacinio teismo, nukrypdamas nuo šio principo „kitų svarbių aplinkybių“ pagrindu, teismas turi nustatyti, kad nukrypimas pagrįstas tam tikrų teisinių gėrių, kurių gynyba aplinkybių visumos kontekste būtų pagrįsta teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, apsauga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008). Kasatorė nurodo, kad svarbiomis aplinkybėmis teismai nepagrįstai nepripažino netinkamo atsakovo pareigos išlaikyti nepilnametį sūnų vykdymo ir aplinkybės, kad ieškovei priteistas nekilnojamasis turtas (gyvenamasis namas) stovi ant atsakovo tėvams priklausančios žemės, taigi jo vertė yra mažesnė, be to, apsunkinta teisė disponuoti šiuo turtu, nes žemės sklypas įkeistas hipoteka už trečiųjų asmenų prievoles. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog disponavimo gyvenamuoju namu teisė ieškovei neapribota, yra pagrįsta, nes byloje nustatyta, kad šio turto hipoteka panaikinta Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1490-413/2013. Pažymėtina, kad byloje taip pat nustatyta, jog aplinkybė, kad ieškovei priteistas gyvenamasis namas stovi ant atsakovo tėvams priklausančio žemės sklypo, buvo žinoma, nustatant šio turto vertę. Be to, byloje nenustatyta, kad ieškovė būtų pateikusi įrodymus, patvirtinančius jos teiginį, jog gyvenamojo namo vertė yra mažesnė (ir kokia ji yra), nei nustatyta ekspertizės akte, kuriuo rėmėsi teismai (nustatytos namo vertės ieškovė iš esmės neginčijo). Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareigos mokėti nepilnamečiam vaikui išlaikymą nevykdymas ar netinkamas vykdymas, sprendžiant sutuoktinių turto dalijimo klausimą, nėra reikšmingas, o svarbus nustatant išlaikymo ar jo įsiskolinimo dydį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje teismų pagrįstai konstatuota, jog neegzistuoja (byloje ieškovės įrodinėtų) pagrįstų ir tam tikrų teisinių gėrių gynybai svarbių aplinkybių, dėl kurių būtų pateisinamas nukrypimas nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo.

Dėl dalytino turto vertės ir jo paskirstymo

Kasatorė teigia, kad teismai netinkamai paskirstė dalytiną turtą, nepagrįstai atmetė reikalavimą priteisti jai vieną iš butų, esančių Neringos mieste, nes šių butų vertė faktiškai yra didesnė, nei nustatyta ekspertizės akte. Siekdama pagrįsti šiuos argumentus, kasatorė nurodo, kad teismo ekspertas raštu informavo teismą, jog oficialūs butų plotai smarkiai skiriasi nuo realių, t. y. atsakovas padidino šio turto plotą, tačiau neatliko veiksmų teisinės registracijos. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į nekilnojamojo turto kadastrą ir kitus klausimus reglamentuojančio Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad viešo registro duomenys, kiek jie susiję su pirmiau nurodytų butų plotais, būtų nuginčyti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai rėmėsi oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią – Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais. Pažymėtina, kad teismai pagrįstai sprendė, jog turi būti vadovaujamasi vėliau nustatyta turto rinkos verte, t. y. šiuo atveju V. Š. ekspertizės akte nustatyta verte. 

Sutuoktinių turto padalijimo natūra principas yra prioritetinis. CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Šioje normoje taip pat nustatyta, kad jeigu turto negalima padalyti abiem sutuoktiniams natūra, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl santuokinio turto padalijimo būdo teismas visų pirma turi atsižvelgti į sutuoktinių pageidavimus. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad ieškovė pageidavo, jog jai asmeninės nuosavybės teise būtų priteistas gyvenamasis namas. Esant nustatytai ir nenuginčytai aplinkybei dėl ieškovei asmeninės nuosavybės teise atitekusio turto didesnės vertės, apeliacinės instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai priteisė atsakovui iš ieškovės kompensaciją. Sutiktina su teismo išvada, kad ieškovės reikalavimo priteisti jai vieną iš (duomenys neskelbtini) esančių butų nėra pagrindo tenkinti, nes jai tenkančio turto dalies vertė dar labiau išaugtų.

Pagrindo teigti, kad abu kurorte esančius butus asmeninės nuosavybės teise priteisus atsakovui, šalių sūnus praras galimybę turėti vietą poilsiui, atostogoms ir tokiu būdu bus pažeisti vaiko interesai, nėra, nes, kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į kasacinį skundą, sūnus galės atvykti į atsakovui priklausančius butus.

Dėl išlaikymo nepilnamečiam sūnui priteisimo iš atsakovo apimties

Tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus, užtikrinti jų teisę į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą nustatyta tarptautiniu bei nacionaliniu lygiu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Civilinio kodekso 3.155, 3.192, 3.194, 3.201 straipsniai).

Remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalimi, išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad vaikų poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principas reiškia, kad vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties. Teismas negali priteisti vaiko išlaikymui daugiau, negu tai objektyviai leidžia jo tėvų turtinė padėtis, todėl, nagrinėdamas bylą dėl išlaikymo priteisimo, privalo nustatyti tėvo (motinos) turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. v. E. J., bylos Nr. 3K-3-37/2010). Tėvų turtinė padėtis vertintina atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Turtinei padėčiai įvertinti svarbu ir tai, kad vaikas lieka su vienu iš tėvų ir šiam neišvengiamai tenka didesnis aprūpinimo teikimas, nes tai susiję su nuolatiniu, kasdieniu materialiniu aprūpinimo užtikrinimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Vertindamas tėvų turtinę padėtį, teismas turi atsižvelgti į prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), lemiantį, kad visos abejonės dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo ir pan. turi būti vertinamos vaiko interesų naudai. Jei yra pagrįstų abejonių dėl tikrosios tėvų turtinės padėties, jų gaunamų pajamų ir pan., teismas ją turi vertinti vaiko interesų naudai, t. y. laikyti, kad padėtis leidžia priteisti vaiko poreikius atitinkantį išlaikymo dydį. Sąžiningo ir rūpestingo asmens, kuris turi pareigą išlaikyti savo nepilnametį vaiką, elgesio standartai reikalauja imtis visų jam prieinamų priemonių, kad gautų pajamas, pakankamas vaikui išlaikyti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų savo amžių bei profesines galimybes atitinkančias pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. B. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-294/2010). Dėl vieno iš nedirbančių tėvų turtinės padėties vertinimo kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad vien ta aplinkybė, jog vienas iš tėvų, būdamas darbingo amžiaus ir sveikatos, nedirba ir neieško darbo, pati savaime negali reikšti teisinio pagrindo mažinti išlaikymą nepilnamečiam vaikui, nes ši aplinkybė nepateisina nuolatinių pajamų iš darbo teisinių santykių neturėjimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009).

Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti iš atsakovo sūnaus išlaikymui po 1593,63 Lt (461,55 Eur) per mėnesį, nes aplinkybė, kad atsakovas nepakankamai uždirba, tačiau nesiima visų įmanomų priemonių savo materialinei padėčiai pagerinti, negali reikšti, jog yra teisinis pagrindas perkelti vaiko išlaikymo naštą didesne dalimi ieškovei. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą, nes nenustatė, kad teismai būtų pažeidę įrodymų tyrimo ir (ar) vertinimo taisykles, spręsdami dėl sumos, kas mėnesį reikalingos L. Š. poreikiams tenkinti, ar nukrypę nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos, spręsdami dėl išlaikymo iš atsakovo priteisimo apimties. Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. Š. poreikiams patenkinti reikia 1400 Lt (405,47 Eur) per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas su šia išvada sutiko, nurodęs, kad suma pagrįsta leistinais ir pakankamais įrodymais. Spręsdami dėl priteistino išlaikymo iš atsakovo apimties, teismai, be kita ko, įvertino ir atsakovo galimybes savo turtinei padėčiai pagerinti. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nors byloje objektyviais rašytiniais įrodymais patvirtinta, jog atsakovo gaunamas darbo užmokestis – 450 Lt (130,33 Eur) per mėnesį, tai nereiškia, kad ieškovei tenkanti nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolės dalis turėtų būti didesnė; atsižvelgė ir į tai, kad ieškovei, be tiesioginių finansinių išlaidų, skiriamų vaikui, tenka pareiga kasdien rūpintis maisto gaminimu, buitimi, gydymu ir kitu vaiko aptarnavimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, išlaikymas sūnui po 700 Lt (202,73 Eur) per mėnesį teismų iš atsakovo priteistas nustačius ir tinkamai įvertinus teisiškai reikšmingas aplinkybes.

Dėl procesinės bylos baigties

Patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos nutartį teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti ar pakeisti ją, remiantis kasacinio skundo argumentais, nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnis).

Kasacinis teismas patyrė 5 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5 (penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigitas Gurevičius

Gediminas Sagatys

                                           Janina Stripeikienė