ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. M. ieškinį atsakovei N. M. dėl per arti pastatyto sodo namo, išvadą teikianti institucija Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:  

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė G. M. patikslintu ieškiniu prašė: įpareigoti atsakovę N. M. per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio pastato – sodo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei ūkio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijos/griovimo darbus, kad būtų išlaikytas 3 m atstumas nuo sodo namo ir ūkio pastato iki ieškovei priklausančio žemės sklypo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei N. M. iš ieškovės G. M. 1 717,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė valstybei iš ieškovės G. M. 3,58 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

3.       Teismas vertino, jog byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad atstumas nuo sodo namelio iki ieškovės žemės sklypo ribos (iki atsakovei pradėjus rekonstrukcijos/statybos darbus) sudarė apie 2 metrus. Tai patvirtina ir byloje pateikta 1992 m. balandžio 18 d. ginčo sklypų schema, šią aplinkybę iš esmės patvirtino ir ieškovė su liudytoju.

4.       Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atstumas nuo ginčo sodo namo pastato stogo krašto (labiausiai išsikišusios konstrukcijos) iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 3,17 m, kitame taške – 2,97 m. Teismas sprendė, kad nurodytas reikalavimas dėl 3 m atstumo (tarp sodo namo ir ieškovės žemės sklypo) iš esmės laikytinas išlaikytu, t. y. tik viename taške minėtas atstumas yra mažesnis 3 cm nei privalomas.

5.       Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nurodytas pažeidimas, t. y. reikiamo atstumo nuo ginčo sodo namo stogo iki ieškovės žemės sklypo ribos neišlaikymas 3 cm laikytinas mažareikšmiu pažeidimu, kurio šalinimas – ardant ar kitaip koreguojant dėl to stogą, būtų neproporcingas tokiam pažeidimui. 

6.       Teismas kritiškai vertino ieškovės pateiktus sodo namo išorės skaičiavimus, nes, pastato bendras plotas skaičiuojamas sudedant jo vidaus patalpų plotus (o ne skaičiuojant išorės matmenis), kaip kad nurodyta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse, patvirtintose Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (redakcija, galiojusi rekonstrukcijos/statybos metu); be to, ieškovė nepateikė jokių jos pateiktus skaičiavimus patvirtinančių įrodymų.

7.       Teismas vertino nepagrįstais ieškovės argumentus, jog ginčo ūkio pastatas turėtų būti laikomas sodo namo priestatu ir jo plotas įskaičiuojamas į ginčo sodo namo plotą, kadangi ūkio pastatas – prieš rekonstrukciją buvęs sodo namelis, turi atskirą unikalų numerį, yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, todėl negali tapti kito naujai pastatyto statinio dalimi (šiuo atveju priestatu). Teismas pažymėjo, jog šiuo atveju nustatyta, kad ginčo ūkio pastatas nebuvo pastatytas vėliau, nei sodo namas, jis buvo rekonstruotas iš buvusio sodo namelio, tuo tarpu sodo namas buvo pastatytas vėliau.

8.       Teismas konstatavo, jog iš byloje pateiktų ieškovės matavimų, kurių atsakovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės neginčijo, nustatyta, kad atstumas nuo ginčo ūkio pastato stogo krašto (labiausiai išsikišusios konstrukcijos) iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 1,42 m, kitame taške – 1,23 m. Todėl matyti, kad reikiamas 3 m atstumas iki kaimyninio žemės sklypo ribos nėra išlaikytas.

9.       Teismas pažymėjo, jog byloje nekilo ginčo dėl to, kad sodo namelis, kuris vėliau buvo rekonstruotas ir pakeista jo paskirtis į ūkio pastatą, dar 1992 m. buvo pastatytas maždaug 2 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo ribos. Ieškovė ir liudytojas nurodė, kad su buvusiais ginčo žemės sklypo savininkais buvo sutarta dėl tokio atstumo, t. y. faktiškai buvo duotas žodinis sutikimas dėl tokio atstumo (mažesnio nei privalomas).

10.       Teismas vertino, jog labiausiai tikėtina, kad 2 metrų atstumas nuo sodo namelio iki ieškovės žemės sklypo ribos 1992 m. buvo matuojamas būtent nuo minėto pastato sienos, o ne, pavyzdžiui, stogo konstrukcijų.

11.       Teismas darė išvadą, kad, rekonstruojant sodo namelį į ginčo ūkio pastatą, atstumas iki ieškovės žemės sklypo ribos iš esmės nepakito, t. y. nesumažėjo, lyginant su buvusiu sodo namelio atstumu iki ieškovės žemės sklypo ribos.

12.       Teismas vertino neįrodytomis ieškovės aplinkybes, kad ginčo ūkio pastatas, lyginant ieškovės pasamdyto matininko atliktus ūkio pastato matavimus su sodo namelio išmatavimais, negalėjo tiek padidėti tik dėl apšiltinamojo sluoksnio. Visų pirma, šiuo atveju byloje nėra pateikta jokių duomenų koks būtent yra ginčo ūkio pastato apšiltinamojo sluoksnio storis, antra, galima paklaida tarp ankstesnių ir dabartinių matavimų (atsižvelgiant į matavimo prietaisų skirtumus ir pan.).

13.       Teismas, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, galiojusį minėto pastato rekonstravimo metu, atsakovei atliekant nurodytus rekonstravimo darbus, tačiau nemažinant atstumo tarp rekonstruojamo statinio ir kaimyninio (ieškovės) sklypo ribos, ieškovės sutikimas dėl tokių darbų nebuvo reikalingas.

14.       Teismas konstatavo, kad ieškovė per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą nuo statybos/rekonstrukcijos pradžios (2011 m.), t. y. tada, kai sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galimą teisių pažeidimą, pretenzijų atsakovei nepareiškė (tiek dėl ginčo sodo namo, tiek dėl ūkio pastato (buvusio sodo namelio)). Pagal bylos duomenis pirmąsias pretenzijas ieškovė pradėjo reikšti 2015 m., tačiau jos inspekcijos buvo atmestos kaip nepagrįstos (byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų jas ginčijusi). Teismas darė išvadą, kad Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.2 punkte ir SĮ 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodytas rašytinis sutikimas rekonstruoti ginčo ūkio pastatą ir statyti sodo namą nebuvo privalomas, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą ir pripažinti, kad ūkio pastato rekonstrukcija ir sodo namo statyba yra neteisėta.

15.       Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė nurodytų žemės sklypo savininko nuosavybės teisės pažeidimų, apsiribodama tik savo deklaratyviais teiginiais dėl užstojamos saulės, lietaus nutekėjimo ir pan., tačiau nepateikiant jokių tai pagrindžiančių įrodymų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

16.       Apeliaciniu skundu ieškovė G. M. (toliau – ir apeliantė) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovę N. M. per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esančio pastato – sodo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) rekonstrukcijos/griovimo darbus, kad pastatas – sodo namas – atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1.                      Nepagrįstai teismas nurodo, jog nagrinėjamu atveju nurodytas pažeidimas, t. y. reikiamo atstumo nuo ginčo sodo namo stogo iki apeliantės žemės sklypo ribos neišlaikymas 3 cm laikytinas mažareikšmiu pažeidimu, kurio šalinimas – ardant ar kitaip koreguojant dėl to stogą, būtų neproporcingas tokiam pažeidimui.

16.2.                      Atsakovei atlikus pastato – sodo namo – rekonstravimo darbus, buvo klaidingai atlikti šio pastato kadastriniai matavimai pagal bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip manoma, siekiant išvengti problemų dėl statybas reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Sodo namo bendras plotas faktiškai yra didesnis, nei nurodyta kadastrinių matavimų byloje. Viso sodo namo bendrasis plotas yra kur kas didesnis negu 79,85 m2, o tai rodo, kad kadastrinių matavimų byla atlikta neteisingai, nesilaikant taisyklių. Kadangi sodo namas pastatytas per arti apeliantės sklypo, sodo namas negali būti laikomas nesudėtingu statiniu, nes sodo namo bendrasis plotas viršija 80 m2. Jeigu būtų pripažinta, kad pastato bendras plotas viršija 80 m2, tokiems rekonstrukcijos darbams būtų buvęs reikalingas statybą leidžiantis dokumentas.

16.3.                      Tik pradėjus sodo namo rekonstravimo darbus, apeliantė ir jos tėvas J. M. nurodė atsakovei, kad ši pažeidžia teisės aktus, t. y. „ūkinis pastatas“ privalo būti įtrauktas į kadastrinių matavimų bylą. Šiuo metu nei apeliantė, nei jos tėvas J. M. negali vykdyti ūkinių darbų toje pusėje, kurioje yra „ūkinis pastatas“, kadangi jis yra priartėjęs prie apeliantei priklausančio žemės sklypo. Todėl nėra teisingi teismo argumentai, jog pažeidimas yra mažareikšmis.

16.4.                      Šiuo metų iškilęs „ūkinio pastato“ stogas uždengia visus apeliantės pasodintus medelius bei gėles, kurie negauna saulės ir neauga. Taip pat dėl sumažėjusio atstumo apeliantei ir jos tėvui J. M. neįmanoma toje vietoje praeiti per savo žemės sklypą.

16.5.                      Nepagrįsti teismo argumentai, kad apeliantė per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą nuo statybos/rekonstrukcijos pradžios, t. y. tada, kai sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galimą teisių pažeidimą, pretenzijų atsakovei nepareiškė. Prie priedų pridedami raštai, iš kurių matoma, kad 2012 m. apeliantei buvo kilęs klausimas dėl atstumų. Pažymėtina, kad ginčas kilęs tarp apeliantės ir atsakovės tęsiasi iki pat šios dienos nuo 2011 m.

17.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė N. M. prašo apeliacinio skundo netenkinti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

17.1.                      Apeliantė savo skunde remiasi Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės sodo namelis (kuris vėliau buvo tik rekonstruotas į ūkio pastatą), buvo pradėtas statyti 1992 m., o Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymas įsigaliojo 2004 metais. Todėl, vertinant šio statinio statybą, Sodininkų bendrijų įstatymas apskritai netaikytinas.

17.2.                      Sodo namelis 1992-2009 metais buvo pastatytas 2 metrų atstumu iki žemės sklypo ribos, esant gretimo žemės sklypo savininkų sutikimui. Sodo namelis buvo įregistruotas nekilnojamojo turto objektas, t. y. nebuvo laikino pobūdžio statinys, todėl jo pastatymo vieta negalėjo būti koreguojama. Todėl apeliantės argumentas, kad statinį buvo tartasi „perkelti“, vertintinas kritiškai, kadangi būtų objektyviai neįmanomas įvykdyti.

17.3.                      Po rekonstrukcijos statinio vieta žemės sklype nepasikeitė (išskyrus prisidėjusį apšiltinimo sluoksnį). 2011-2014 m. atliktos rekonstrukcijos metu sodo namelis buvo rekonstruotas tik nugriaunant jo dalį, o likusios dalies paskirtį pakeičiant į ūkio. Šio statinio vieta žemės sklype žiūrint nuo apeliantės žemės sklypo pusės nepasikeitė, kaip ir nepasikeitė atstumas nuo šio statinio iki apeliantės žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ribos.

17.4.                      Sodo namelio rekonstrukcijai ir paskirties keitimui į ūkio pastatą apeliantės sutikimas nebuvo reikalingas. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, galiojusį ginčo pastato rekonstravimo metu (pažymėtina, kad iš esmės identiška nuostata nustatyta ir šiuo metu galiojančiame Statybos techniniame reglamente STR 1.05.01:2017), atsakovei atliekant nurodytus rekonstravimo darbus, tačiau nemažinant atstumo tarp rekonstruojamo statinio ir kaimyninio (apeliantės) sklypo ribos (išskyrus atstumo pokytį dėl apšiltinamojo sluoksnio), apeliantės sutikimas dėl tokių darbų pagal teisinį reglamentavimą nebuvo reikalingas.

17.5.                      3 metrų atstumas nuo sodo namo iki apeliantės žemės sklypo ribos yra išlaikytas. Šalių pateikti matavimai skiriasi 2-4 centimetrų paklaida. Vertinant reikalavimą dėl 3 metrų atstumo, 3 centimetrų neatitikimas laikytinas mažareikšmiu ir nelemiančiu nei statybos neteisėtumo, nei kitų asmenų interesų pažeidimo.

17.6.                      Apeliantė nedetalizuoja, kuo pasireiškia tariamas negalėjimas vykdyti ūkinių darbų ir kaip jis susijęs su aplinkybe, kad apeliantės sodo namo stogas pietinėje pusėje yra 3 cm labiau išsikišęs, nei leidžiamas 3 metrų atstumas iki sklypo ribos. Apeliantė taip pat nepateikia jokių tai galinčių patvirtinti įrodymų.

17.7.                      Apeliantė pretenzijas dėl atstumo nuo statinių iki žemės sklypo ribos pradėjo reikšti tik 2015 metų pabaigoje, t. y. praėjus vienų metų terminui nuo sodo namo statybos ir ūkio pastato rekonstrukcijos pradžios.

17.8.                      Apeliantė skunde taip pat nepagrįstai teigia, kad buvo klaidingai atlikti sodo namo kadastriniai matavimai pagal bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kad tariamai sodo namo bendras plotas faktiškai yra didesnis, nei nustatyta kadastrinių matavimų byloje. Pažymėtina, kad statinio bendrasis plotas apskaičiuojamas ne pagal išorės sienų, o pagal vidaus sienų matmenis. Pastato priestatu laikomas vėliau pastatytas statinys, o ūkio pastatas (iki rekonstrukcijos buvęs sodo namelis) buvo pastatytas anksčiau, nei sodo namas. Ūkio pastatas nėra pastatytas prie sodo namo. Šis pastatas stovėjo čia nuo 1992 m. ir 2011-2014 metais tik buvo rekonstruotas, nugriaunant jo dalį ir pakeičiant paskirtį. Tuo tarpu naujas sodo namas, u.n. (duomenys neskelbtini), pastatytas tik 2011-2014 metais ir jo kadastrinių matavimų byla parengta bei bendras plotas apskaičiuotas teisingai ir laikantis teisės aktų reikalavimų, ji buvo patikrinta ir įregistruota VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Be to, sodo namo kadastrinių matavimų ir kadastrinės bylos teisingumas apskritai nėra ginčijamas šioje byloje ir nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

17.9.                      Apeliantė byloje niekuo neįrodinėja savo nurodytų žemės sklypo savininko nuosavybės teisės pažeidimų, apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais dėl užstojamos saulės, lietaus nutekėjimo ir pan., tačiau nepateikia apskritai jokių tai pagrindžiančių įrodymų, nepagrindžia priežastinio ryšio. Pažymėtina, kad apeliantė dėl savo tariamai pažeistų teisių gynimo į teismą buvo kreipusi jau ne vieną kartą, kas kartą nurodydama vis kitas savo galimai pažeistas teises.

Teismas

k o n s t a t u o ja :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųsto teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. (CPK 320 straipsnio 2 dalis)

19.       Byloje ginčas iš esmės kilo dėl ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimo egzistavimo, atsakovei atlikus ūkio pastato rekonstrukciją ir pastačius sodo namą galimai nesilaikant teisės aktuose nustatytų atstumų iki ieškovės žemės sklypo ribos.

Dėl naujų įrodymų

20.       Apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – nuotraukas ir 2012-02-09,                2012-06-08 raštus. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21.       Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008, ir kt.). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą. Kita vertus, jei tam tikrų įrodymų nepateikimas pirmosios instancijos teisme buvo nulemtas teismo klaidos (pavyzdžiui, nepagrįsto atsisakymo priimti įrodymą) arba kai šalis įrodymo pateikti anksčiau negalėjo, tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme pateikti galima.

22.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Įrodymų ribojimu apeliacijoje siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos išnagrinėjimą, užtikrinti sąžiningą bylinėjimąsi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-286/2013).

23.       Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė galėjo šiuos įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, teikiami nauji įrodymai neturi esminės įtakos šalių ginčo išsprendimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti apeliantės apeliacinės instancijos teismui pateikiami nauji įrodymai – apeliantė nenurodo, dėl kokių aplinkybių atsirado būtinumas teikti apeliantės turėtus, bet pirmosios instancijos teisme neteiktus byloje įrodymus. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nepriima ir nevertina apeliantės pateiktų naujų įrodymų (CPK 314 straipsnis).

Faktinės bylos aplinkybės

24.       Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovei G. M. priklauso žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 1994 m. spalio 18 d. pagal Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)), taip pat sodo namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2011 m. gruodžio 19 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovei N. M. priklauso ½ dalis žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 2010 m. sausio 15 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė visas sklypas, tačiau 2018 m. vasario 13 d. dovanojimo sutartimi ½ dalį atsakovė padovanojo V. M. (V. M.)), taip pat sodo namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (2014 m. liepos 4 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini)), ir ūkio pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (nuo 2010 m. sausio 15 d. pagal pirkimo-pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovė 2010 m. sausio 15 d. įsigijo iš L. R. ir A. G. ginčo žemės sklypą ir sodo namelį – 25,03 kv. m ploto, pažymėjimas plane – 1S1/ž. Įsigijusi nurodytą sodo namelį, atsakovė 2011 m. pradėjo jo rekonstravimo darbus ir naujo statinio, t. y. sodo namo statybos darbus, kurie buvo užbaigti 2014 m. liepos 4 d.; tuo pagrindu išduota deklaracija apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą, kurioje nurodyta, jog užbaigta sodo namo (kurio bendras plotas nurodomas 79,85 kv. m) nauja statyba ir ūkio pastato (8 kv. m.) (buvęs pastatas 1S1/ž, t. y. sodo namelis) rekonstrukcija, t. y. sodo namelio paskirtis buvo pakeista į ūkio pastatą. Visi šie duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

25.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog nagrinėjamu atveju nurodytas pažeidimas, t. y. reikiamo atstumo nuo ginčo sodo namo stogo iki apeliantės žemės sklypo ribos neišlaikymas 3 cm, laikytinas mažareikšmiu pažeidimu, kurio šalinimas – ardant ar kitaip koreguojant dėl to stogą, būtų neproporcingas tokiam pažeidimui. Apeliantė teigia, kad pažeidimas nėra mažareikšmis, kadangi nei apeliantė, nei jos tėvas negali vykdyti ūkinių darbų toje pusėje, kurioje yra ūkinis pastatas, kadangi jis yra priartėjęs prie apeliantei priklausančio žemės sklypo.

26.       Ieškovė į bylą pateikė matininko 2019 m. gruodžio 18 d. skaičiavimus, pagal juos atstumas nuo ginčo ūkio pastato sienos iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 1,86 m, kitame taške – 1,76 m; nuo ginčo ūkio pastato stogo krašto iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 1,42 m, kitame taške – 1,23 m; atstumas nuo ginčo sodo namo pastato sienos iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 3,51 m, kitame taške – 3,35 m; nuo ginčo sodo namo stogo krašto iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 3,17 m, kitame taške – 2,97 m.

27.       Pagal atsakovės į bylą pateiktus matininko 2019 m. lapkričio 9 d. skaičiavimus atstumas nuo ginčo ūkio pastato kontūro pamato iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 1,99 m, kitame taške – 1,91 m; nuo ginčo ūkio pastato kontūro su apšiltintu sluoksniu viename taške sudaro 1,84 m, kitame taške – 1,75 m; atstumas nuo ginčo sodo namo kontūro pamato iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 3,49 m, kitame taške – 3,33 m; nuo ginčo sodo namo stogo kontūro iki ieškovės žemės sklypo ribos viename taške sudaro 3,15 m, kitame taške – 3,01 m.

28.       Pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog nagrinėjamu atveju nurodytas reikalavimas dėl 3 m atstumo (tarp sodo namo ir ieškovės žemės sklypo) iš esmės laikytinas išlaikytu, tik viename taške minėtas atstumas yra mažesnis 3 cm, nei privalomas. Pažymėtina, kad apeliantė tik deklaratyviai nurodė, kad negali vykdyti ūkinių darbų toje pusėje, kurioje yra ūkinis pastatas priartėjęs prie apeliantei priklausančio žemės sklypo, tačiau kuo pasireiškia negalėjimas vykdyti ūkinių darbų nenurodė ir nepateikė tai patvirtinančių įrodymų 

29.       Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog tais atvejais, kai nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų atstumų yra nedidelis, palyginti su viso privalomo atstumo dydžiu, ir nepažeidžia minimalių atstumų nustatymo viešųjų tikslų, vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, jis gali būti pripažintas pažeidimu, nelemiančiu statybos neteisėtumo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010 ir kt.).

30.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota 2018 m. spalio 12 d. nutartyje, civilinėje byloje Nr. e3K-3-355-701/2018, kurioje išaiškinta, kad konstatavus, jog atliekant statybos/rekonstravimo darbus nebuvo laikytasi teisės aktų reikalavimų, reglamentuojančių atstumus, ir įpareigojant pašalinti šį pažeidimą, turi būti vertinamas tokio įpareigojimo proporcingumas, ir pagrįstai nusprendė, kad, nagrinėjamu atveju nurodytas pažeidimas, t. y. reikiamo atstumo nuo ginčo sodo namo stogo iki ieškovės žemės sklypo ribos neišlaikymas 3 cm, laikytinas mažareikšmiu pažeidimu, kurio šalinimas – ardant ar kitaip koreguojant dėl to stogą, būtų neproporcingas tokiam pažeidimui.

31.       Apeliantė nurodo, kad, atsakovei atlikus pastato – sodo namo rekonstravimo darbus, buvo klaidingai atlikti šio pastato kadastriniai matavimai pagal bylą Nr. (duomenys neskelbtini), kaip manoma, siekiant išvengti problemų dėl statybas reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų. Sodo namo bendras plotas faktiškai yra didesnis, nei nurodyta kadastrinių matavimų byloje. Viso sodo namo bendrasis plotas yra kur kas didesnis negu 79,85 m2, o tai rodo, kad kadastrinių matavimų byla atlikta neteisingai, nesilaikant taisyklių. Tokias savo išvadas apeliantė grindžia, tuo, kad: pastato ilgį sudaro 16,5 plytelės, kurios kiekvienos iš jų ilgis yra 60 cm, tad bendras ilgis yra (16,5 plytelių x 0,60 m) 9,9 m., tarp plytelių yra tinko sluoksnis dėl kurio pastato ilgis dar pailgėja; pastato plotį sudaro 8,5 plytelės kurios kiekvienos iš jų ilgis yra 60 cm, tad bendras plotis yra (8,5 plytelių x 0,60 m) 5,1 m., tarp plytelių yra tinko sluoksnis dėl kurio pastato plotis dar padidėja;  taip pat nurodo, jog nėra suprantama, kodėl ūkio pastato plotas nebuvo įtrauktas į sodo namo kadastrinių matavimų bylą, nurodo, kad ūkio pastatas turėtų būti laikomas sodo namo priestatu pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų matavimo ir kadastro duomenų surinkimo bei tikrinimo taisyklių 69.2 punktą. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus vertina kaip nepagrįstus.

32.       Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apeliantės sodo namo išorės skaičiavimais. Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 522 (kadastrinių matavimų atlikimo metu galiojusi redakcija, nuo 2005-04-01 iki 2015-01-01), 10 skirsnyje „Patalpų numeravimas ir plotų skaičiavimas“ nurodyta, kad pastato bendras plotas skaičiuojamas sudedant jo vidaus patalpų plotus, neįskaičiuojant plotų, žemesnių, kaip 1,6 m. nišų ir jose įrengtų spintų, erdvių po laiptais ir kitų išimčių. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pastato bendras plotas apskaičiuojamas ne pagal išorės sienų, o sumuojant vidaus patalpų plotus. Apeliantės nurodomi plytelių ilgiai pastato bendro ploto apskaičiavimui neturi jokios reikšmės.

33.       Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių, patvirtintų Žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 (redakcija, galiojusi rekonstrukcijos/statybos metu) 69.2 punkte nustatyta, jog gyvenamosios paskirties pastato priestatu gali būti vėliau pristatytas statinys, susietas su juo funkcionaliai ir tiesioginiu įėjimu iš pastato į šį statinį.

34.       Į bylą pateiktoje Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos išvadoje nurodyta, kad 2009 m. rugsėjo 2 d. plane matomas sklype stovintis sodo namelis, pažymėtas indeksu 1S1/ž, kurio išoriniai matmenys 5,10x5,57 m; plane 2 matomas ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 1I1/ž (b.p. 1S1/ž), kurio išoriniai matmenys 1,44x5,57 m. Palyginus abiejų planų duomenis galima būtų teigti, kad ūkinio pastato viena kraštinė (ilgis – 5,57 m) yra buvusio sodo namelio, pastatyto 1992 m. ir rekonstruoto 2011-2014 m., dalis. Pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog ūkio pastatas – prieš rekonstrukciją buvęs sodo namelis, turi atskirą unikalų numerį, yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog jis negali tapti kito naujai pastatyto statinio dalimi (šiuo atveju priestatu).  

35.       Sodo namo kadastrinių matavimų byla yra parengta pagal Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisykles, statiniai ir jų duomenys buvo įregistruoti VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija pažymi, kad registro duomenys laikomi teisingas tol, kol jie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Be to, kadastrinių matavimų ir kadastrinės bylos teisingumas net nėra ginčijamas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai dėl klaidingai atliktų pastato kadastrinių matavimų vertintini nepagrįstais.

36.       Apeliantės teigimu, nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą nuo statybos/rekonstrukcijos pradžios, t. y. tada, kai sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galimą teisių pažeidimą, pretenzijų atsakovei nepareiškė, nes ginčas kilęs tarp apeliantės ir atsakovės tęsiasi iki pat šios dienos nuo 2011 m.

37.       Pagal Lietuvos Respublikos Statybos 23 straipsnio 25 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2010-10-01 iki 2017-01-01, t. y. visą sodo namo statybos ir ūkio pastato rekonstrukcijos laikotarpį ir apie 2,5 metų po statybos užbaigimo), rašytiniai sutikimai tampa neprivalomi, jeigu asmenys, iš kurių iki statybos pradžios buvo privaloma gauti rašytinius sutikimus dėl statybos, per vienus metus nuo statybos pradžios dėl statinio statybos statytojui, statinio savininkui ar viešojo administravimo subjektams nepateikė savo rašytinių pretenzijų, skundų, pranešimų dėl statinio statybos.

38.       Apeliantė byloje nepateikė jokių įrodymų, kad būtų reiškusi pretenzijas dėl ginčo statinių atstumų iki žemės sklypo ribos per metus laiko nuo jų statybos ir rekonstrukcijos pradžios. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantė per įstatyme nustatytą vienerių metų terminą nuo statybos/rekonstrukcijos pradžios (2011 m.), t. y. tada, kai sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galimą teisių pažeidimą, pretenzijų atsakovei nepareiškė. 

39.       Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

40.       CPK 93 straipsnyje reglamentuojamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovei neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis).

41.       Atsakovė N. M. prašo iš ieškovės priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad patyrė 1000 Eur bylinėjimosi išlaidas už advokatės paslaugas – atsiliepimo į G. M. apeliacinį skundą parengimą.

42.       Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos apimtį, advokatės darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir ne per didelės, todėl jas atsakovei priteisia iš ieškovės.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei N. M. iš ieškovės G. M. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų.

 Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.