PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. gegužės 18 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimutės Sankauskaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „TransRental“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimo ir 2022 m. sausio 17 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1604-1014/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „TransRental“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Manirenta“ ir E. S. dėl žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „TransRental“, kuri pagal šiuo metu pateiktus dokumentus nurodoma, kaip likviduojama, pirmosios instancijos teismui pareikštu ieškiniu prašė solidariai priteisti iš atsakovų E. S. ir UAB „Manirenta“ 37845,00 Eur ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog 2006 m. kovo 6 d. buvo įsteigta UAB ,,TransRental“, kurios direktoriumi paskirtas atsakovas E. S.. Nuo įsteigimo bendrovės veikla buvo krautuvų „Manitou“ bei „Ausa“ pardavimas, nuoma, servisas ir remontas bei medžio apdirbimo mašinų pardavimas bei nuoma. 2015-03-23 buvo įsteigta UAB „Manirenta“, 2015-04-08 vieninteliu UAB „Manirenta“ akcininku tapo atsakovas, tuometinis ieškovės direktorius E. S., kuris 2015-12-23 UAB „Manirenta“ akcijas perleido savo mamai V. S.. 2016-10-03 UAB „Manirenta“ direktoriumi paskirtas atsakovas E. S..
3. Atsakovas E. S. (kaip UAB „TransRental“ direktorius) perleido UAB „Manirenta“: 2015-04-16 – automobilį „Š. O.“; 2015-04-16 – automobilį „Scania P93M“, kuris buvo naudojamas nuomojamos technikos pervežimui; 2015-04-16 – kompiuterį „D. I. 5110“ už 121 Eur su visa jame buvusia UAB „TransRental“ informacija apie klientus, sutartis, kainodarą, taikomas nuolaidas ir kt.; 2015-05-06 – automobilį „M. B.“; 2015-05-12 – lengvąjį automobilį „VW Sharan“ ir dalį kito ieškovės turto. Kartu ieškovė pabrėžė, kad E. S. perleidus įmonės turtą atsakovei UAB „Manirenta“, į pastarąją įmonę perėjo dirbti ieškovės darbuotojai. E. S. 2015-05-14 pateikė prašymą atleisti iš direktoriaus pareigų nuo 2015-05-19. E. S., jo paties prašymu 2015-07-23 buvo priimtas į UAB „TransRental“ pardavimų vadovo pareigas. E. S. perleidus įmonės turtą atsakovei UAB „Manirenta“, į pastarąją įmonę perėjo dirbti ieškovės darbuotojai ir nuo 2016-10-03 E. S. pradėjo vadovauti UAB „Manirenta“ oficialiai.
4. Taigi E. S., pasinaudodamas ieškovės komercine paslaptimi, įkūrė naują įmonę, perėmė UAB „TransRental“ klientus dėl ko ieškovė prarado klientus, neteko pajamų ir 2016-11-18 buvo nutarta įmonę likviduoti. Ieškovės vertinimu, atsakovams pradėjus plėtoti neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą – teikti analogiškas paslaugas ieškovės klientams, prekiauti ta pačia technika, persiviliojus bendrovės darbuotojus bei atlikus nesąžiningus veiksmus, siekiant pašalinti ieškovę iš rinkos, ieškovė ne tik daugiau nebegavo užsakymų (ir pajamų) iš savo klientų, tačiau prarado daug klientų bei siekiant išvengti nemokumo buvo priverstas nutraukti veiklą.
5. Atsakovas E. S. 2006-03-02 steigiamojo susirinkimo protokolu, kartu su kitu akcininku patvirtino UAB „TransRental“ įstatus (toliau - Įstatai). Įstatų 6.3. nustatyta, jog bendrovės valdymo organas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Įstatų 8.1. nustato, jog bendrovės vadovas yra vienasmenis bendrovės valdymo organas. Vadovas veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininko sprendimais ir pareiginiais nuostatais. Įstatų 8.16. p. nustatyta, jog bendrovės vadovas atsako už <...> kitų Akcinių bendrovių ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, šiuose įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą. Įstatų 8.15 p. nustatyta, kad bendrovės vadovas privalo saugoti bendrovės komercines, gamybines paslaptis, kurias sužinojo eidamas pareigas. UAB „TransRental“ komercinėmis paslaptimis laikoma informacija, susijusi su E. S. darbu ar pareigomis UAB „TransRental“, bei kitaip jam prieinama ir UAB „TransRental“ priklausanti informacija, susijusi su UAB „TransRental“ klientais, kainodara, pardavimai, kaštai, pelnas, kainų struktūra, ūkinės veiklos organizavimas, tiekėjų ir klientų sąrašai.
6. Taigi neteisėti atsakovo E. S. veiksmai pasireiškė tuo, jog žinodamas informaciją apie ieškovo klientus, jų poreikius, sutarčių su klientais ir tiekėjais sąlygas bei turinį, kainodarą, E. S. ja pasinaudojo bei ją perdavė naujai įsteigtai UAB „Manirenta“. UAB „Manirenta“ neteisėti veiksmai pasireiškė nurodytos informacijos pasinaudojimu. Nurodytas neteisėtais veiksmais buvo pagerintos UAB „Manirenta“ ir pablogintos UAB „TransRental“ konkuravimo sąlygos. Atsakovai, veikdami toje pačioje rinkoje, privalėjo susilaikyti nuo veiksmų, prieštaraujančių ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai galėtų pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti. Atsakovai savo ūkinėje veikloje, naudodami ieškovo komercinę paslaptį, padarė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatyme (toliau – Konkurencijos įstatymas) nustatytų normų pažeidimą, todėl privalo atlyginti ieškovės patirtus nuostolius. Atsakovas E. S., eidamas ieškovo vadovo pareigas, pasinaudojo ieškovės komercine paslaptimi esančia informacija, neišvengė interesų konflikto, įsteigė konkuruojančią bendrovę, nesąžiningai konkuravo versle, veikė prieš ieškovo veiklos tikslą siekti pelno (Įstatų 2.1. p.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad išanalizavus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų, tarp jų – netiesioginių, visumą, darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas E. S. atskleidė ir perdavė, o atsakovė UAB „Manirenta“ panaudojo tam tikrą ieškovės konfidencialią informaciją, sudarančią komercinę paslaptį, dėl to nesąžiningai įgijo konkurencinį pranašumą prieš ieškovę ir perėmė visus jos ilgamečius tiekėjus, partnerius ir klientus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Šiuo atveju neįrodyta viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovų neteisėti veiksmai, pažeidžiantys Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą draudimą, Komercinių paslapčių teisinės apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 3 dalies nuostatas (CK 6.246 straipsnis).
9. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad atsakovui, ėjusiam ieškovės vadovo pareigas, buvo žinoma iš esmės visa su bendrovės veikla susijusi informacija, tačiau pažymėjo, kad ieškovė, reikšdama ieškinį dėl žalos, grindžiamos neteisėtu komercinės paslapties atskleidimu ir panaudojimu, atlyginimo, turi pareigą įvardyti konkrečią informaciją, atitinkančią komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus, kurią atsakovas neteisėtai atskleidė, o atsakovė UAB „Manirenta“ neteisėtai panaudojo, nesąžiningai konkuruodama su ieškove. Šiuo atveju teismo proceso metu į bylą nepateikta rašytinių sutarčių, kuriose būtų nustatytos individualios ieškovės ir tiekėjų bendradarbiavimo sąlygos, susitarta dėl išskirtinių teisių, atstovaujant prekių ženklus „Manitou“, „Beaver“, „Ausa“ ir kt., juo labiau kad ne visi duomenys apie tiekėjus yra konfidencialūs; taip pat ieškovė nenurodė, kokį konkurencinį pranašumą atsakovei UAB „Manirenta“ suteikė ieškovės turėta informacija apie tiekėjus ir klientus. Be to, ieškovė nesirėmė tuo, kad ieškovei buvo taikomos individualios tiekėjų prekių pardavimo, nuomos kainos, individualios nuolaidos, kitos išskirtinės bendradarbiavimo sąlygos, kurios ieškovei turėjo komercinę vertę ir suteikė konkurencinį pranašumą. Ieškovė neįrodinėjo, kad atsakovas E. S. atskleidė ir perdavė atsakovei UAB „Manirenta“ tokio pobūdžio konfidencialią informaciją, sudarančią ieškovės komercinę paslaptį, o UAB „Manirenta“, pasinaudojusi gauta informacija, užmezgė bendradarbiavimą su tais tiekėjais palankesnėmis sąlygomis, taip šiuos tiekėjus perimdama iš ieškovės. Ieškovė neįvardijo konkrečių duomenų, kurie, vadovaujantis CK 1.116 straipsnio 1 dalimi ir kasacinio teismo praktika, galėtų būti kvalifikuoti kaip ieškovės komercinė paslaptis, ir kuriuos atsakovas E. S. atskleidė atsakovei UAB „Manirenta “, o ši, panaudojusi tokius duomenis, įgijo konkurencinį pranašumą prieš ieškovę ir perėmė bendradarbiavimą su tiekėjais ir pirkėjais (CPK 12, 178 straipsniai).
10. Skundžiamu sprendimu pripažintina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė ėmėsi teisinių, techninių, organizacinių priemonių, informacijai, susijusiai su teikėjais ir klientais, apsaugoti, byloje nėra duomenų, jog būtų sudaryti konfidencialumo, nekonkuravimo susitarimai, atitinkamų duomenų, kuriuos ieškovė laikė komercine paslaptini, sąrašas ar pan. Pripažintina, kad ieškovė iš esmės nesiėmė jokių protingų teisinių, techninių, organizacinių pastangų ieškovės turimai informacijai apie klientus, tiekėjus susisteminti ir apsaugoti.
11. Dėl aplinkybės, kad atsakovas UAB ,,Manirenta“, vadovaujama E. S., vertėsi analogiška veikla, teismas pažymėjo tai, kad atsakovas E. S. nurodė, jog šioje srityje jis dirba daug metų, iki ateidamas dirbti į ieškovės bendrovę dirbo kitoje analogiška veikla besiverčiančioje įmonėje. Suprantama, kad, atšauktas iš ieškovės pardavimo vadybininko pareigų, atsakovas pasirinko imtis veiklos jam gerai žinomoje srityje, kurioje per daugiau kaip dešimt metų įgyta specifinių žinių, įgūdžių, gebėjimų, būtent šioje srityje naudingos patirties. Atsakovės UAB ,,Manirenta“ bendradarbiavimas su buvusiais ieškovės tiekėjais savaime nėra draudžiamas; neteisėtu ir draudžiamu būtų pagrindas pripažinti atsakovų elgesį, jeigu bendradarbiavimas su tiekėjais būtų pradėtas neteisėtai pasinaudojus ieškovės komercine paslaptimi. Nagrinėjamu atveju nenustatyta aplinkybių, kurios suponuotų išvadą, kad atsakovai sutartinius santykius su tiekėjais užmezgė neteisėtai pasinaudoję tam tikra konfidencialia ieškovės informacija, sudarančia komercinę paslaptį.
12. Dėl ieškovės nurodyto darbuotojų perviliojimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarp pagrindinių faktinių ieškovės akcininkų buvo kilę nesutarimų, buvo svarstomos įvairios ieškovės perspektyvos, be kita ko, jos pardavimas naujiems akcininkams, E. S. akcijų išpirkimas, be kita ko, ir naujos analogiška veikla besiverčiančios įmonės įsteigimas, ten perkeliant, be kita ko, žmogiškąjį kapitalą. Taigi darbuotojų sprendimo išeiti iš darbo ieškovės įmonėje 2015 metais priežastys buvo visų pirma, nulemtos akcininkų konflikto ieškomo sprendimo būdo.
13. Be to, teismas sutiko su atsakovų atstovų argumentais, jog dėl akcininkų konflikto ieškovės bendrovėje buvo susidariusi nepalanki situacija darbuotojų atžvilgiu, jiems iškilo daugybė klausimų dėl ateities perspektyvų, ir vien tai laikytina pakankamai svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartis, siekiant užtikrinti savo, kaip darbuotojų, teises ir teisėtus interesus ieškantis naujo darbo, be to, byloje pateiktas susirašinėjimas el. paštu patvirtina, kad E. Ž. neprieštaravo, kad ieškovės darbuotojai įsidarbintų atsakovėje UAB „Manirenta“, akcininkams tariantis dėl bendros veiklos nutraukimo. Akcentuotina ir tai, kad liudytojo A. T. parodymais, akcininkams susitaikius ir E. S. grįžus dirbti ieškovės pardavimo vadybininko pareigose, kiti darbuotojai taip pat grįžo dirbti ieškovo įmonėje, o byloje nėra pateikta duomenų, jog vėliau atsakovą netikėtai atleidus iš ieškovo pardavimo vadybininko pareigų, atsakovėje ,,Manirenta“ būtų įdarbinti ieškovės darbuotojai, išskyrus patį E. S. ir jo sugyventinę A. S.. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo vertinti jog dviejų darbuotojų, t.y. E. S. ir jo sugyventinės A. S., išėjimas dirbti į UAB „Manirenta“ suteikė atsakovei konkurencinį pranašumą prieš ieškovę ir lėmė ieškovės reikalaujamą atlyginti žalą. Išanalizavus ir įvertinus byloje surinktų įrodymų, tarp jų – netiesioginių, visumą, apibendrinant išdėstytus motyvus, darytina išvada, kad neįrodyta atsakovų neteisėtų veiksmų, siūlant ieškovės darbuotojams pereiti dirbti į UAB „Manirenta“ ir dėl to nesąžiningai įgyjant konkurencinį pranašumą prieš ieškovę. Nenustačius būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – atsakovų neteisėtų veiksmų, pažeidusių Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą draudimą, atsakovams civilinė atsakomybė negali būti taikoma (CK 6.246 straipsnis).
14. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, jog ieškovės akcininkai 2016 m. lapkričio 3 d. priėmė sprendimą dėl ieškovės likvidavimo. Teismo vertinimu, ieškovės teiginys, kad toks akcininkų sprendimas buvo priimtas ieškovei praradus visus klientus ir tiekėjus dėl neteisėtų atsakovų veiksmų, siekiant išvengti bankroto, tėra deklaratyvus. Byloje nėra šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų, kaip ir nėra duomenų, jog konfliktuojant pagrindiniams akcininkams, ieškovės tuometiniai vadovai apskritai dėjo pastangas toliau vykdyti veiklą, siekiant pelno (tokią išvadą teismas priėjo, įvertinęs, be kita ko, liudytojų parodymus dėl vadovais skirtų asmenų kvalifikacijos ir ankstesnės darbo patirties, paties E. Ž. parodymus, jog neturėjo laiko gilintis į įmonės procesus, nesant, kaip jau minėta aukščiau pateiktų duomenų apie atitinkamų sutarčių su tiekėjais, klientais nutraukimą). Akcentuotina, kad ieškovės balanso (sutrumpinto) duomenimis, nėra pagrindo išvadai, kad akcininkų sprendimą likviduoti ieškovę lėmė ieškovės prasta finansinė situaciją, gresianti nemokumu, kaip kad įrodinėjo ieškovė. Teismo vertinimu, akcininkai 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą dėl ieškovės likvidavimo priėmė dėl asmeninių nesutarimų, nesant galimybės tokioje konfliktinėje situacijoje konstruktyviai organizuoti įmonės valdymą. Kartu teismas sprendime nurodė sutinkantis su atsakovų atstovų teiginiais, kad ieškovė nuo 2016 m. lapkričio 3 d. apskritai nevykdo ūkinės komercinės veiklos, kurios tikslas yra pelno gavimas, taip pat veiklos, susijusios su krautuvų ir medžio apdirbimo staklių prekyba ir nuoma ir iš tokios veiklos pajamų negauna. Ieškovei nevykdant ūkinės komercinės veiklos nuo 2016 m. lapkričio 3 d., pripažintina, kad ieškovė ir atsakovė UAB „Manirenta“ nėra laikytini tarpusavyje konkuruojančiais ūkio subjektais.
15. Vilniaus apylinkės teismo 2022 m. sausio 17 d. papildomu sprendimu buvo nuspręsta priteisti iš ieškovės UAB „TransRental“ atsakovo E. S. naudai 2150 Eur bylinėjimosi išlaidas; taip pat priteisti iš ieškovės UAB „TransRental“ atsakovės UAB „Manirenta“ naudai 4793,50 Eur bylinėjimosi išlaidas bei priteisti iš ieškovės UAB „TransRental“ valstybei 16,60 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
16. Apeliaciniu skundu ieškovė likviduojama uždaroji akcinė bendrovė „TransRental“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei papildomą sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės ieškinį tenkinti visiškai kartu priteisiant patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius netiesioginius įrodymus, o būtent: kad atsakovui E. S. būnant ieškovės vadovu jo žinioje buvo visa apie ieškovės veiklą sukaupta informacija; kad nors rašytinės kainodaros sistemos pas ieškovę nebuvo, tačiau tai nereiškia, jog tokia sistema neegzistavo. Šiuo atveju dėl kainų tiesioginių derybų būdu derėdavosi su klientais atsakovas E. S., kas patvirtina, jog būtent jo žinioje buvo visa informaciją apie kainodarą, o be to jam buvo žinoma visa informacija apie ieškovės tiekėjus, projektus, buvusius ir potencialius klientus, veiklos partnerius, kontaktus ir kainodarą ar nuolaidų sistemą. Visai šia informacijai, kaip komercinei paslapčiai, yra taikoma įstatymo suteikta apsauga, o atsakovas E. S. žinojo, jog ši visa informacija, jos neteisėtas perdavimas naujai įsiteigtam juridiniam asmeniui atsakovui UAB „Manirenta“ pagerins šios įmonės ir pablogins ieškovės konkuravimo sąlygas.
15.2. Apeliantė pabrėžia ir tai, kad Įstatų 8.8. punkte buvo nustatyta, jog bendrovės vadovas – šiuo atveju atsakovas E. S., nustato informaciją, kuri laikoma bendrovės komercine (gamybine) paslaptimi. Taigi, būtent atsakovas E. S. tinkamai, galimai net tyčia, neatliko savo pareigų neužtikrindamas priemonių komercinei paslapčiai apsaugoti, tačiau tai negali reikšti, jog ieškovė neturėjo jokių komercinių paslapčių, bei kad vienasmenis valdymo organas – ieškovės vadovas, atsakovas E. S., savo žinioje turimos informacijos apie ieškovės veiklą – tiekėjus, klientus, neturėjo saugoti, ar kad ši informacija nebuvo jo žinioje. Atsakovo E. S., kaip ieškovės vadovo neveikimas, negali būti prilyginamas ieškovės neveikimui.
15.3. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog atsakovas UAB „Manirenta“ perleido kompiuterį su visa jame buvusia informacija; taip pat neįvertino aplinkybių, kad darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Manirenta“, nors realių pagrindų išeiti iš darbo nebuvo (nebuvo keičiamos darbo sąlygos ar nemokamas darbo užmokestis).
15.4. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, jog po UAB „Manirenta“ įsteigimo UAB „Manirenta“ tiekė paslaugas, pardavė prekes ieškovės buvusiems klientams: UAB „POLYWOOD“, UAB „Storent“, UAB „Šalčininkų šilumos tinklai“, UAB „Bageta“, UAB „L. A.“, Hessle forkn trucks LTD, UAB „Granulių linija“, UAB „Medieva“, ūkininkas V. V.. Po atsakovo UAB „Manirenta“ įsteigimo, UAB „Manirenta“ sąskaitas faktūras už parduotas prekes išrašydavo šie ieškovės tiekėjai: UAB „M Sprendimai“, A. C. S.L.U., B. B. Norwich, F. F. Services B.V., Gessle F. T., K. C. tool Ltd, L. L., UAB „Metesa“, UAB „Vyja“, UAB „U. G.“. Pirmosios instancijos teismas atsakovo UAB „Manirenta“ vykdytų ūkinių operacijų neįvertino, nors jos kaip tik parodo, kad atsakovas E. S., eidamas ieškovės vadovo pareigas, pasinaudojo ieškovės komercine paslaptimi esančia informacija, neišvengė interesų konflikto, įsteigė konkuruojančią bendrovę ir per šį juridinį asmenį, kurio faktiniu vadovu buvo, pradėjo plėtoti identišką veiklą kaip ir ieškovė.
15.5. Apeliaciniame skunde taip pat pabrėžiama ir tai, kad nepaisant to, jog ieškovės akcininkui buvo žinoma, kad atsakovas E. S. ketina įkurti naują įmonę, tačiau ieškovė niekada nesutiko, kad atsakovas E. S. perkeltų ieškovės turtą ir darbuotojus į UAB „Manirenta“, taip pat, nesutiko, kad naujai įsteigtai įmonei bus perduoti ieškovės klientų ir tiekėjų duomenys.
15.6. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog atsakovai neatliko jokių nesąžiningos konkurencijos veiksmų ieškovės atžvilgiu. Bylos medžiaga, įvairūs byloje esantys netiesioginiai įrodymai, patvirtina, jog atsakovas E. S. pasinaudodamas ieškovės komercine paslaptimi naujai įsteigtai įmonei atsakovui UAB „Manirenta“ perleido ieškovės komercine paslaptimi buvusią informaciją, ko pagrindu atsakovė UAB „Manirenta“ pradėjo plėtoti neteisėtą, nesąžiningą konkurencinę veiklą ir teikti analogiškas paslaugas ieškovės klientams, prekiauti ta pačia technika iš tų pačių tiekėjų, ko pasėkoje tokiu būdu ieškovė prarado pajamas ir buvo pašalinta iš rinkos. Atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovas E. S., žinodamas informaciją apie ieškovės klientus, jų poreikius, sutarčių su klientais ir tiekėjais sąlygas bei turinį, kainodarą, nuolaidų sistemą ja pasinaudojo bei ją perdavė naujai įsteigtai įmonei atsakovui UAB „Manirenta“, o atsakovo UAB „Manirenta“ neteisėti veiksmai pasireiškė atsakovo E. S. perduotos informacijos savo veikloje panaudojimu. Atsakovui E. S. perleidus ieškovės komercinę paslaptį buvo pagerintos atsakovo UAB „Manirenta“ ir pablogintos ieškovės konkuravimo sąlygos. Atsakovas E. S. nesilaikė pareigos saugoti ieškovės komercinę paslaptį, o būtent – savo ir atsakovės UAB „Manirenta“ naudai nesąžiningai konkurencijai naudojo darbo pas ieškovę metu sukauptą informaciją.
15.7. Pasisakydama dėl nuotolių dydžio ieškovė apeliaciniame skunde taip pat nurodė, kad šio ginčo atveju ieškovė įrodė, jog atsakovai atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kad atsakovas E. S. atskleidė ieškovės komercinę paslaptį, kurią atsakovė UAB „Manirenta“ pasinaudojo ir tokiu būdu įgijo pranašumą prieš ieškovę, o reikalaudama nuostolių atlyginimo, vadovaujantis formuojama teismų formuojama praktika, įrodė atsakovės UAB „Manirenta“ gautą grynąjį pelną. Tuo tarpu atsakovai byloje neįrodinėjo, jog atsakovo UAB „Manirenta“ gautas pelnas buvo gautas nepasinaudojus ieškovės komercine paslaptimi. Byloje yra įrodyta, jog atsakovė UAB „Manirenta“ perėmė ieškovės klientus, o tai atitinkamai sąlygojo ieškovės veiklos nutraukimą ir negautas pajamas.
17. Atsiliepimu atsakovai E. S. ir UAB „Manirenta“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16.1. Nurodo, kad ieškovei neneigiant, jog ieškovė ir atsakovė UAB „Manirenta“ tarpusavyje nekonkuravo ginčo laikotarpiu (2017 – 2019 m.), pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, nėra teisiškai reikšmingi. Be to, netiesioginiais įrodymais remtis galima sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų, o ne dėl komercinę paslaptį sudarančios informacijos egzistavimo.
16.2. Atsiliepime taip pat pabrėžiama, kad į bylą pateikti ieškovės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog ieškovės nuosavas kapitalas, t. y. turtas, dalintinas akcininkams po atsiskaitymų su visais kreditoriais, 2017 m. sudarė 249 098 Eur, 2018 m. – 282 081 Eur, 2019 m. – 262 723 Eur. Atitinkamai, E. Ž. deklaruojamos aplinkybės apie ieškovės likvidavimo poreikį, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams, ko pasekmėje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovę buvo nuspręsta likviduoti ne dėl tariamai prarastų visų klientų bei tiekėjų ir gręsiančio nemokumo, o dėl akcininkų valios nutraukti bendrą veiklą ir pasiskirstyti sukauptą kapitalą.
16.3. Atsakovai papildomai pažymi ir tai, kad byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių duomenų, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors nesąžiningus viliojimo veiksmus klientų ar darbuotojų atžvilgiu. Šios aplinkybės bylą nagrinėjant pirmojoje instancijoje ieškovė neįrodinėjo, ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas.
16.4. Kartu pabrėžiama, jog ieškovės prašoma priteisti nuostolių suma yra akivaizdžiai nepagrįsta, nes ieškovės ir atsakovės UAB „Manirenta“ sutampančių klientų/tiekėjų yra mažiau nei 10 proc. Atitinkamai, tokia maža sutampančių klientų dalis nesuponuoja, kad visas atsakovės UAB „Manirenta“ gautas grynasis pelnas 2017 – 2019 m. yra ieškovės nuostoliai, juo labiau kad ieškovė nuo 2016-11-03 ūkinės komercinės veiklos nevykdė.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šiuos skundus pagal apeliantės nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Apeliacijos dalyką nagrinėjamu atveju sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo, bei papildomo sprendimo, kuriuo atitinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas itin išsamiai bei detaliai aptarė faktines bylos aplinkybes, šiuo klausimu formuojamą teismų praktiką, o taip pat išsamiai atsakė į ieškovės argumentus, nurodydamas kiekvienu atveju konkrečias ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindą sudarančias aplinkybes. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas papildomai ginčo aplinkybių nekartoja ir trumpai pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kurių didžiąją dalį iš esmės jau įvertino ir aptarė pirmosios instancijos teismas.
21. Atsakomybė už neteisėtu įmonės komercinę paslaptį sudarančios informacijos panaudojimu padarytą žalą plačiąja prasme grindžiama siekiu saugoti sąžiningą ūkio subjektų konkurenciją kaip visuomenės ekonominės pažangos prielaidą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-490-469/2018). Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas ir nustatytas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai. Vieni iš tokių draudžiamų veiksmų – informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimas, perdavimas, skelbimas be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimas iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 4 dalį, asmenys, kuriems komercinė paslaptis tapo žinoma dėl jų darbo ar kitokių sutartinių santykių su ūkio subjektu, gali naudoti šią informaciją praėjus ne mažiau kaip vieniems metams nuo darbo ar kitokių sutartinių santykių pasibaigimo, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenumatyta kitaip.
22. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovui E. S., ėjusiam ieškovės UAB „TransRental“ vadovo pareigas, buvo žinoma iš esmės visa su bendrovės veikla susijusi informacija, tačiau, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, sąvokos „konfidenciali informacija“ ir „komercinė paslaptis“ nėra tapačios. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat visiškai pagrįstai nurodė, kad būtent ieškovė turėjo pareigą įvardyti konkrečią informaciją, atitinkančią komercinei paslapčiai keliamus reikalavimus, kurią atsakovas neteisėtai atskleidė, o atsakovė UAB „Manirenta“ neteisėtai panaudojo, nesąžiningai konkuruodama su ieškove, tačiau ieškovė nedetalizavo, kurie būtent duomenys laikytini komerciškai vertingais, suteikiančiais įmonei konkurencinį pranašumą jos vykdomos veiklos rinkoje – ieškovė į bylą nepateikė rašytinių sutarčių, kuriose būtų nustatytos individualios ieškovės ir tiekėjų bendradarbiavimo sąlygos, susitarta dėl išskirtinių teisių, atstovaujant prekių ženklus ir pan. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien abstraktus teigimas, kad atsakovas E. S., būdamas ieškovės vadovu, žinojo visas reikšmingas įmonės veiklos aplinkybes savaime nepatvirtina, kad jis atskleidė komercinę paslaptį. Ieškovė nepateikė jokių konkrečių duomenų, kokius duomenis vertina kaip komercinę paslaptį, kaip tokius duomenis saugojo bei kaip konkrečiai atsakovo veiksmai lėmė žalos atsiradimą ieškovei. Pastebėtina, kad kiekvienu atveju asmuo, dirbdamas tam tikrą darbą, įgyja žinių, gebėjimų ir praktikos; jis susipažįsta ne tik su įmonės technologiniais procesais, gerąja praktika, organizacijos veiklos principais ir pan. Tačiau vien tai, kad asmuo dirbo įmonėje ir įgijo atitinkamų gebėjimų, nesat konkrečių komercinių paslapčių apsaugos mechanizmų ar susitarimų su darbuotojais dėl atitinkamų įsipareigojimų išdirbti įmonėje tam tikrą laiką dėl taikomų apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo, neleidžia daryti išvados, kad visa jo įgytą įmonėje darbinė patirtis yra komercinė paslaptis. Be to, šiuo konkrečiu atveju pati ieškovė nurodo, jog atsakovas buvo sukaupęs labai didelę dalį informacijos apie tiekėjus, klientus, jų kontaktus ir pan., tačiau į bylą nepateikė jokių duomenų, leidžiančių vertinti, kad pati ieškovė siekė, kad tam tikra įmonės veiklos informacija būtų įvardijama ir vertinama kaip įmonės komercinė paslaptis ar konfidenciali informacija.
24. Kita vertus, atsakovo E. S. ir E. Ž. elektroninių laiškų laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 19 d. iki 2015 balandžio 27 d. turinys patvirtina, kad E. Ž., kuris faktiškai valdė didesnę nei 50 proc. ieškovės akcijų dalį, buvo žinomas faktas apie UAB „Manirenta“ įkūrimą, buvo žinoma atsakovo veiklos kryptis (krautuvų ir medžio apdirbimo staklių prekyba bei nuoma), E. Ž. asmeniškai domėjosi dėl ieškovės turto perleidimo atsakovei UAB „Manirenta“ sąlygų, dėl ieškovės darbuotojų atleidimo ir davė nurodymus atsakovui E. S. informuoti darbuotojus, kad jie ateityje dirbs naujai įsteigtoje bendrovėje UAB „Manirenta“. Negana to, 2016 m. lapkričio 3 d. UAB „TransRental“ neeilinis visuotinis akcininkų (akcininkais E. S. ir UAB „Kamjorda“) susirinkimas, priėmė sprendimą dėl bendrovės likvidavimo, nustatė likvidavimo terminą – 6 mėn. Tai leidžia vertinti, kad 2016 m. abu ieškovės akcininkai vertino, kad nėra pagrindo toliau tęsti ieškovės ūkinę komercinę veiklą. Esant tokioms aplinkybėms kai vienas iš įmonės akcininkų įkuria savarankišką įmonę, kitas akcininkas apie tai žino, sprendžia turto pardavimo (įskaitant ir ieškovės apeliaciniame skunde nurodomą nešiojamąjį kompiuterį) atsakovo įmonei klausimus bei nurodo, kad pats atsakovas turi pasakyti darbuotojams, kad jie dirbs naujoje įmonėje, o be to abu akcininkai priima nutarimą dėl ieškovės likvidavimo, neleidžia spręsti, kad atsakovų veiksmais laikotarpiu po nutarimo likviduoti įmonę priėmimo (laikotarpiu nuo 2017 iki 2019 metų) ieškovei buvo padaryta atitinkama žala dėl komercinės paslapties atskleidimo bei komercinės paslapties panaudojimo.
25. Kartu pastebėtina ir tai, kad civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovai tvirtino, kad ieškovės ir atsakovės sutampančių klientų/tiekėjų dalis sudaro mažiau, nei 10 proc., tačiau tokių duomenų ieškovė nepaneigė. Taip pat ieškovė neįrodė, kad būtent ta 10 procentų teikėjų/klientų dalis buvo sąlygota išimtinių aplinkybių, atsakovo sužinotų dirbant ieškovės vadovu, kai byloje taip pat nepaneigta informacija, kad atsakovas E. S. ir ankščiau (iki užimdamas ieškovės vadovo pareigas) dirbo panašų darbą (toje pačioje srityje), dėl ko būtent atsakovo E. S. individuali patirtis ir žinios galėjo sąlygoti atitinkamų tiekėjų ar klientų nustatymą.
26. Apeliaciniame skunde ieškovė tvirtina, kad būtent atsakovas E. S. yra atsakingas už tai, kad įmonėje nebuvo užtikrinama komercinių paslapčių identifikavimas bei apsauga, nors pagal Įstatų nuostatas tokią pareigą tuometinis atsakovas, kaip ieškovės vadovas, turėjo. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovės teisinė forma buvo uždaroji akcinė bendrovė, todėl akcininkai taip pat turėjo pareigą rūpintis tuo, kaip įmonės vadovas atlieka savo pareigas, tačiau į bylą nebuvo pateiktų jokių duomenų, kad atsakovui, kaip ieškovės vadovui buvo pareikštos konkrečios pastabos. Kita vertus, net ir pasikeitus įmonės vadovui ir atsakovui E. S. būnant įdarbintam pardavimo vadybininko pareigose nuo 2015-07-23, byloje nepateikta jokia informacija, kad buvo imtasi veiksmų dėl įmonės komercinių paslapčių aptarimo, nustatymo, reglamentavimo bei saugojimo, sudaryti susitarimai dėl nekonkuravimo ar pan. Priešingai, pirmiau minėtos aplinkybės rodo, kad atleidus atsakovą E. S. iš ieškovės vadovo, o vėliau ir iš pardavimo vadybininko pareigų, buvo priimtas akcininkų nutarimas likviduoti įmonę, kas neleidžia konstatuoti pačios ieškovės siekio ir intereso tęsti komercinę veiklą ar imtis konkrečių veiksmų dėl komercinių paslapčių apsaugos, nors ieškovės nuosavas kapitalas dar 2017, 2018, 2019 m. sudarė daugiau, nei 200000 Eur. Be to, į bylą nebuvo pateikti jokie dokumentai, jog atleidus atsakovą E. S. iš ieškovės vadovo pareigų ir vėliau priimant jį į darbą pardavimų vadybininko pareigose jam buvo pareikštos pretenzijos dėl 2015 metais iš ieškovės atsakovei UAB „Manirenta“ parduotų transporto priemonių ar nešiojamojo kompiuterio, kurį nurodo ieškovė apeliaciniame skunde.
27. Papildomai pažymėtina ir tai, kad byloje esančiame 2015-04-27 E. S. pranešime UAB „Kamjorda“, kuriame yra ranka parašytos UAB „Kamjorda“ direktoriaus pastabos, be kitų aplinkybių nurodoma, jog 2015-03-26 akcininkų susirinkime buvo nutarta, kad E. S. įkurs naują įmonę, kuriai bus perduota dalis „Bendrovės“ (UAB „TransRental“) turto bei įsipareigojimų bei nuo 2015-04-10 perkelti visi darbuotojai. Ieškovė į bylą nepateikė šiuos duomenis paneigiančių aplinkybių, todėl tai papildomai patvirtina išvadas, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės veiklos atskyrimas į naują atsakovo E. S. įmonę buvo bendras ieškovės akcininkų sprendimas, priešingai nei tvirtina ieškovė, nenustatęs jokių konkrečių komercinių paslapčių ar konfidencialios informacijos apsaugos ar perkėlimo draudimo.
28. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas visiškais sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurie suponuotų išvadą, kad tiekėjai bendradarbiavimą su ieškove nutraukė dėl to, kad atsakovas, pasinaudodamas jam žinoma konfidencialia, sudarančia ieškovės komercinę paslaptį informacija, pasiūlė šiems tiekėjams bendradarbiavimo sąlygas naudingesnes už tas, kuriomis su tiekėjais bendradarbiavo ieškovė.
29. Kartu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame sprendime išdėstytomis išvadomis, jog byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių duomenų, kad atsakovai būtų atlikę kokius nors nesąžiningus viliojimo veiksmus klientų atžvilgiu. Negana to, priešingai nei nurodo ieškovė pateiktame apeliaciniame skunde, pirmiau išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovės akcininkas E. Ž. žinojo ir sprendė ieškovės darbuotojų perkėlimo į atsakovę UAB „Manirenta“ klausimus, o taip pat atsakovui buvo nurodęs, kad jis pats turi darbuotojams paaiškinti, kad jie dirba bendroje įmonėje, o vėliau dirbs atsakovo įmonėje.
30. Negana to, liudytojo A. T. parodymai išties patvirtina, kad ieškovės akcininkams susitaikius, kartu su atsakovu E. S. dirbti grįžo ir kiti darbuotojai, apie kurių įdarbinimą UAB „Manirenta“ po to, kai E. S. buvo atleistas iš ieškovės pardavimų vadybininko pareigų (išskyrus atsakovo sugyventinę), byloje nėra. Vien tai, kad atleidus iš ieškovės pardavimo vadybininko pareigų, atsakovėje ,,Manirenta“ buvo įdarbintas atsakovas E. S. ir jo sugyventinė, nesant jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių atsakovų aktyvius veiksmus dėl darbuotojų perviliojimo bei tai, kad šie darbuotojai disponavo ieškovės komercinėmis paslaptimis, kurias saugojo nekonkuravimo ar panašūs susitarimai, neleidžia konstatuoti Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimus. Papildomai pažymėtina ir tai, kad ieškovė net nebandė įrodinėti, konkrečių su darbuotojų išėjimu iš įmonės susijusių neigiamų finansinių pasekmių – konkrečių klientų netekimo, darbų neįvykdymo ar sutarčių nutraukimo.
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo sprendimo pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Taigi, atsižvelgdamas į virš išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, o taip pat nepadarė jokių esminių pažeidimų, leidžiančių naikinti ar keisti skundžiamą sprendimą. Tam pagrindo nesudaro ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, dėl ko pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Nagrinėjant šią civilinę bylą apeliacinės instancijos teisme, atsakovė UAB „Manirenta“ pateikė dokumentus patyrusi 2057 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su advokato paslaugomis. Pateiktų bylinėjimosi išlaidų dydis, atsižvelgiant į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, yra pagrįstas ir nemažintinas, juo labiau kad neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovei UAB „Manirenta“ iš ieškovės priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos, t.y. 2057 Eur.
34. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė 2022-05-17 į bylą pateikė Lietuvos apeliacinio teismo 2022-03-21 nuosprendį, kuriuo panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis ir E. S. nuteistas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį bei baudžiamoji byla dėl BK 300 straipsnio 1 dalies nutraukta suėjus senaties terminui, o galutinė bausmė paskirta subendrinus E. S. paskirtas bausmes pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį. Ieškovė nurodo, kad teikiamas papildomas įrodymas patvirtina, kad atsakovas ieškovės atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus siekdamas gauti neteisėtos piniginės naudos. Įvertinusi prašomo prijungti dokumento turinį, apeliantės paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo išvadai, jog egzistuoja būtinybė prijungti prašomą dokumentą. Pažymėtina, kad prašomas prijungti procesinis dokumentas yra viešai skelbiamas, o pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Be to, pateiktas procesinis dokumentas nėra susijęs su komercinių paslapčių nustatymu ar klausimų nagrinėjimu, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad baudžiamojoje byloje dėl dokumentų klastojimo bei sukčiavimo priimtas nuosprendis, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl E. S. atsakomybės siekiant gauti didesnį darbo užmokestį, yra svarbus sprendžiant komercinių paslapčių reglamentavimo klausimus. Dėl aptartų priežasčių pateiktą dokumentą, kuris teisingam bylos išsprendimui esminės reikšmės neturi, atsisakoma priimti.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teismas
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir 2022 m. sausio 17 d. papildomą sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1604-1014/2021 palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „TransRental“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovės UAB „Manirenta“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudai 2057 Eur (du tūkstančius penkiasdešimt septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Ramunė Čeknienė
Laimantas Misiūnas
Laimutė Sankauskaitė