Administracinė byla Nr. eA-191-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04047-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. M. ir R. M. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjai Skaidra ir R. M. (toliau – ir pareiškėjai) Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) pabaigti 2001–2002 metais pradėtą žemės išpirkimo procesą Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 1438V sąlygomis, pagal kurį S. M. įsipareigota parduoti įsiterpusį 952 kv. m ploto laisvos valstybinės žemės sklypą, kurio kaina 5 269,93 Eur.

Paaiškino, kad S. M. nuosavybės teise priklauso 0,0624 ha žemės sklypas, esantis Vilniaus mieste, Salų k. Žemės sklypu bei gyvenamuoju namu bendrai naudojasi ir S. M. sutuoktinis R. M.. Žemės sklypas buvo suformuotas pagal Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. lapkričio 24 d. įsakymą Nr. 4062-01, vietoje dviejų S. M. (buvusi pavardė A.), M. K. ir E. K. nuosavybės teise priklausančių namų valdos žemės sklypų, suformavus tris žemės sklypus. Minėtas įsakymas paremtas detaliuoju planu, patvirtintu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 1616V „Dėl sklypų Nr. 61 ir Nr. 62 Fermentų gyvenamųjų namų kvartale Grigiškėse nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Detalusis planas). Detaliuoju planu patvirtino žemės naudojimo būdą, ribas ir statybos reglamentą. Pagal Detalųjį planą teritoriją buvo planuojama padalinti į tris žemės sklypus, panaikinant ribą tarp žemės sklypų Nr. 61 ir 62, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių M. K., E. K. ir S. M., ir prie kiekvieno iš jų prijungti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą. Pareiškėjų tvirtinimu, valstybės ir savivaldybės institucijos vengia atlikti veiksmus, susijusius su laisvos valstybinės žemės plotų prijungimu.

Atsakovas NŽT prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Sklypui priskirta 952 kv. m valstybinės žemės sklypo dalis. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. gruodžio 18 d. gavo pareiškėjos raštą dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimo nevykdymo, kuriame nurodyta, kad kovo mėnesį skyriui buvo įteiktas prašymas parduoti žemės plotą bei kreiptasi su žodiniais prašymais. Ankstesnių rašytinių prašymų byloje nėra. Pareiškėjai į Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyrių kreipėsi 2008 m. kovo 21 d. ir 2008 m. gegužės 12 d. raštais. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. S20-1419 informavo, kad negali tenkinti prašymo parduoti žemės ploto, nes šis neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, įtvirtintos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15 punkte. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2011 m. kovo 4 d. rašte Nr. 49SJN-232 pareiškėjus taip pat informavo, kad prašomi suformuoti kaip įsiterpę žemės sklypai neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos. Atsakovas pažymėjo, kad Sprendime Nr. 1348V suformuluotas siūlymas Vilniaus apskrities viršininko administracijai parduoti 952 kv. m valstybinės žemės plotą yra rekomendacinio pobūdžio ir negali būti prilyginamas sprendimui parduoti valstybinės žemės sklypą. Tuometės apskričių viršininkų administracijos ar NŽT nebuvo ir nėra pavaldžios savivaldybių institucijoms.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Išsamiai išanalizavęs bylos faktines aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą: Žemės įstatymą, Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimą Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, darė išvadą, kad, siekiant be aukciono parduoti žemės sklypą, turi būti nustatytos šios aplinkybės: 1) žemės sklypas laikomas įsiterpusiu; 2) žemės sklypas neviršija 0,04 ha gyvenamosiose teritorijose arba 0,5 ha kitose teritorijose; 3) šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų; 4) žemės sklypas nesiriboja su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu.

Pareiškėjų prašymą taikyti Sprendimo Nr. 1438V priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą teismas laikė nepagrįstu. Pažymėjo, kad pagal tuometinį teisinį reguliavimą, jog teisės aktai neribojo ne aukciono būdu išperkamo žemės sklypo ploto ir nenumatė kitų sąlygų įsiterpusiam žemės sklypui apibrėžti. Pakako, kad pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje būtų nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų. Žemės sklypas galėjo būti parduodamas apskrities viršininko sprendimu, esant savivaldybių merų arba tarybų pritarimui. Ploto ribojimą įvedusio Vyriausybės 2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1630 įgyvendinimo nuostatos pačiame nutarime nebuvo nurodytos, todėl, teismo vertinimu, turi būti taikomos bendrosios teisės aktų galiojimo taisyklės, pagal kurias teisės aktas įsigalioja nuo paskelbimo dienos. Teismas sprendė, kad Vyriausybės 2011 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 323 padarytas 2.15 punkto pakeitimas atskira nutarimo nuostata netaikomos, jeigu teritorijų planavimo dokumentui, kuriame formuojamas įsiterpęs žemės plotas, rengti planavimo sąlygos išduotos iki šio nutarimo įsigaliojimo. Taigi, teismas darė išvadą, kad teisės aktų galiojimo sąlygos yra pasirinktos sąmoningai. Teismo įsitikinimu, jeigu pareiškėjai nesutiko su tuo, kad jiems taikomas 0,04 ha ribojimas, jie turėjo skųsti teismui Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. S20-20-1419 išdėstytą sprendimą.

Apibendrindamas teismas konstatavo, kad įsiterpusio žemės sklypo pagal Sprendimą Nr. 1438V pardavimo procedūra yra seniai pasibaigusi Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. S20-20-1419 atsisakius parduoti žemės sklypą. Šis administracinis sprendimas nebuvo apskųstas ir yra galiojantis. Vėliau sprendimas dėl atsisakymo parduoti žemės sklypą pakartotas NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2010 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. A51-27182(2.14.2.12-MP-8) ir 2011 m. kovo 4 d. raštu Nr. 495JM-232. Nei vienas administracinis sprendimas nebuvo ginčijamas teisme. Daugiau pareiškėjai į NŽT nesikreipė, todėl ši neturėjo pagrindo atlikti jokių veiksmų, susijusių su papildomo žemės sklypo pardavimu. Teismo vertinimu, Sprendimu Nr. 1438V pareiškėjai gavo Vilniaus miesto savivaldybės valdybos pritarimą, tačiau šis pritarimas negalėjo daryti įtakos apskrities viršininkui priimant valinį sprendimą dėl žemės sklypo pardavimo. Apskrities viršininkas, o vėliau ir NŽT sprendimą dėl žemės sklypo pardavimo turėjo priimti savarankiškai.

III.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkinti.

Pareiškėjai pateikė procesinio pobūdžio prašymų: iš atsakovo NŽT išreikalauti su žemės sklypų (duomenys neskelbtini), esančių Grigiškėse, įsigijimu susijusius dokumentus; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Nurodo tokias pat aplinkybes, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad Vyriausybės nutarimo Nr. 692 2.15 punkto redakcijoje, galiojusioje Sprendimo Nr. 1438V priėmimo metu, įsiterpusio žemės ploto dydis nebuvo ribojamas – mano, kad ir nagrinėjamu atveju šie ribojimai negali būti taikomi. Taip pat pažymi, kad Sprendimo Nr. 1438V priėmimo metu nebuvo jokio reglamentavimo, kuris apibrėžtų, kas yra laikoma įsiterpusiu žemės plotu, arba kokiais atvejais žemės plotas nėra laikomas įsiterpusiu. Be to, vertinant, ar papildomas plotas buvo laikytinas įsiterpusiu, reikia atsižvelgti į konkrečią situaciją. Trys savininkai tuo pačiu metu kreipėsi dėl papildomų sklypų, kaip įsiterpusių, pardavimo (tai matosi iš detaliojo plano), kurie kartu sudaro atskirą tarp privačių žemės sklypų, miško ir upės įsiterpusią nedidelę teritoriją. Įvertinant minėtą trijų įsiterpusių sklypų teritoriją kaip visumą, pareiškėjams akivaizdu, kad ji yra įsiterpusi: privažiavimo prie jos nėra, teritorija patenka į apsauginę upės zoną, užliejamą potvynio, per teritoriją nutiesti aukštos įtampos elektros tinklai, statyba joje negalima. Pareiškėjai įsitikinę, kad Sprendimo Nr. 1438V priėmimo metu sprendime nurodytos aplinkybės neprieštaravo tuo metu galiojusiam Bendrajam planui.

Pareiškėjai pateikė dokumentą – sklypo planą, suderintą su Miesto plėtros departamentu, kuriame nurodyta, kad „Laikytis Vokės upės vandens apsaugos zonos (25 m) reikalavimų“. Iš to paties dokumento matyti, kad papildomo ploto ilgis yra 45 m, tai reiškia, kad didžiąją dalį papildomo ploto užima upės apsaugos juosta, o ne trečdalį, kaip teigiama pirmosios instancijos teismo. Todėl, pareiškėjų vertinimu, akivaizdu, kad statybos papildomame plote nėra galimos, o atskiro žemės sklypo formavimas yra nepagrįstas.

Pareiškėjai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje potvynio faktų išsiaiškinimo klausimas yra nereikšmingas. Pareiškėjai tvirtina, kad ginčui turi būti taikomos Sprendimo Nr. 1438V priėmimo metu galiojusios teisės normos, kurios leido parduoti įsiterpusį laisvos valstybinės žemės plotą, jei joje negalėjo būti suformuotas savarankiškas žemės sklypas. Todėl, pareiškėjų tvirtinimu, byloje ir yra svarbu įrodyti, kad pagal galiojusį reglamentavimą, atskiras žemės sklypas papildomame plote negalėjo būti suformuotas, be kita ko, ir dėl dažnų potvynių. Be to, pareiškėjų teigimu, aukštos įtampos tinklų buvimo papildomame plote faktas turėtų būti vertinamas kaip svarus argumentas, dėl ko papildomame plote statybos nėra galimos ar būtų itin apsunkintos dėl neproporcingų elektros linijos iškėlimo kaštų. Minėtos aplinkybės patvirtina, kodėl Sprendimo Nr. 1438V priėmimo metu nebuvo tikslinga ir įmanoma papildomame plote suformuoti atskirą žemės sklypą. Pareiškėjai nurodo, kad iki kreipimosi į teismą dienos vyko šalių apsikeitimai raštais, daugkartiniai susitikimai, buvo pateikiami prašymai tiek žodžiu, tiek raštu, padėti išspręsti susidariusią vilkinamą papildomo ploto išpirkimo procedūrą, todėl nė vienas iš atsakovo raštų negali būti laikomas galutiniu sprendimu, užkertančiu kelią papildomo ploto pardavimui.

Pareiškėjų žiniomis, kaimynai ne aukciono būdu yra įsigiję papildomus žemės plotus, kaip įsiterpusius. Ši aplinkybė buvo paaiškinta ir teismo posėdyje. Tokiu būdu pareiškėjai tomis pačiomis sąlygomis yra traktuojami blogiau, nei jų kaimynai, kas reiškia jų teisėtų lūkesčių pažeidimą. Ši aplinkybė nebuvo ištirta teismo posėdžio metu, todėl apeliacinėje instancijoje iškilo būtinybė ją išsiaiškinti.

Atsakovas NŽT pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas dėsto iš esmės tas pačias faktines aplinkybes, kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl valstybinės žemės ne aukciono tvarka įsigijimo nuosavybėn.

Pareiškėjai Skaidra ir R. M. siekia įsigyti nuosavybėn, kaip įsiterpusį, 952 kv. m ploto laisvos valstybinės žemės sklypą, kurio kaina 5 269,93 Eur (toliau –ginčo žemės sklypas), besiribojantį su jiems priklausančiu žemės sklypu. Reikalavimą – įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos parduoti jiems nuosavybėn šį žemės sklypą, kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. liepos 5 d. sprendimo Nr. 1438V ir kitų procedūrinių sprendimų, kuriais buvo atliekami ginčo žemės sklypo formavimo bei prijungimo, prie jų žemės sklypo, veiksmai.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 m. liepos 5 d. sprendimu Nr. 1438V buvo nuspręsta suformuoti 1 576 kv. m dydžio žemės sklypą, įskaitant papildomai priskirtą 952 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį; nustatyti šio žemės sklypo pardavimo kainą -18 196 Lt; pasiūlyti Vilniaus apskrities viršininko administracijai parduoti 952 kv. m sklypo dalį pareiškėjams. Vykdant šį sprendimą 2001 m. liepos 24 d. buvo sudarytas ir Žemės sklypo ribų paženklinimo aktas.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Žemės įstatymas bei su jo įgyvendinimu susijęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“.

Byloje nagrinėjamų klausimų metų galiojusios šių teisės aktų redakcijos nustatė, kad valstybinę žemę, išskyrus žemės sklypus, priskirtus privatizuojamiems objektams, parduoda ar kitaip privatinėn nuosavybėn perleidžia apskričių viršininkai. O  laisvos valstybinės žemės plotai, įsiterpę tarp išnuomotų valstybinių ar privačių žemės sklypų, gali būti parduodami ne aukciono būdu apskrities viršininko sprendimu, tik savivaldybių merams (valdyboms) pritarus (Žemės įstatymo 24 str.; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 2.15. p. (2001 m. vasario 20 d. nujtarimo Nr. 179 redakcija)).

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad valstybinė žemė, kaip įsiterpęs sklypas, ne aukciono būdu, formaliąja prasme, galėjo būti parduota esant dviems sąlygoms: 1. dėl tokio sklypo pardavimo turėjo būti priimtas apskrities viršininko sprendimas; 2. tokiam pardavimui turėjo pritarti ir savivaldybės meras (valdyba).

Vienos iš šių sąlygų nebuvimas reiškia, kad asmuo negalėjo įgyti subjektinės teisės – įsigyti nuosavybėn valstybinės žemės plotą, besiribojantį su jo žemės sklypu, ne aukciono būdu.

Tačiau savivaldybės mero (valdybos) pritarimas, nors ir buvo būtina sąlyga apskrities viršininkui priimti sprendimą dėl valstybinės žemės pardavimo, tačiau šis pritarimas negali būti laikomas privalomu apskrities viršininkui tais atvejais, kai pastarasis priima sprendimą neparduoti valstybinės žemės, nes diskrecijos teisė – nuspręsti parduoti ar neparduoti, esant atitinkamoms sąlygoms,  tam tikrą žemės plotą, įstatymu yra priskirta apskrities viršininkui.

Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdybai 2001 m. liepos 5 d. priėmus sprendimą Nr. 1438V, dėl pritarimo parduoti ginčo žemės sklypą  pareiškėjams, Vilniaus apskrities viršininkas sprendimo dėl šio žemės sklypo pradavimo pareiškėjams nepriėmė. Priešingai, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr. S20-20-1419 informavo pareiškėjus, kad ginčo žemės sklypas jiems nebus parduotas, nes neatitinka įsiterpusio žemės sklypo statuso.

Tokiu būdu nebuvo įvykdytos minėtos dvi įstatyminės sąlygos, kurių visumos buvimas būtų galėjęs sukurti pareiškėjams subjektinę teisę – įsigyti nuosavybėn ginčo žemės sklypą.

Tai savo ruožtu taip pat lemia, kad pareiškėjams nebuvo atsiradęs ir teisėtas lūkestis, jog jie ateityje galės nuosavybėn įsigyti ginčo žemės sklypą. Dėl šių priežasčių, priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

Pagal Viešojo administravimo įstatymo nuostatas administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu (Viešojo administravimo įstatymo 36 str.).

Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje taip pat nustatyta, kad „Skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.“

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad administracinės procedūros užbaigimas sprendimo priėmimu, yra ta juridinę reikšmę turinti aplinkybė, kuri administracinę procedūrą inicijavusiam asmeniui sukuria tam tikras teisines pasekmes – jam nebeleidžiama inicijuoti pakartotinės administracinės procedūros dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu. 

Administracinių bylų teisenos įstatymo taikymo aspektu, ši aplinkybė taip pat sukelia atitinkamas teisines pasekmes asmeniui, kiek tai susiję su skundų padavimo teismui terminų skaičiavimo tvarka ir sąlygomis bei teise į teisminę gynybą (ABTĮ 33; 34; 37 str. 2 d. 8 p., (1999 01 14 įstatymo Nr. VIII- 1029 redakcija)).

Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas Nr. S20-20-1419, kuriuo buvo atsisakyta pareiškėjams parduoti ginčo žemės sklypą, teismine tvarka nebuvo ginčijamas ir yra galiojantis.

Iš bylos matyti ir tai, kad pareiškėjai 2010 m. dar kartą inicijavo administracinę procedūrą dėl ginčo žemės sklypo jiems pardavimo, tačiau  Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjas) 2011 m. kovo 4 d. raštu Nr. 495JM-232 buvo informuoti, kad ginčo žemės sklypas jiems negali būti parduotas, nes neatitinka įsiterpusio žemės sklypo statuso. Šis Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus sprendimas taip pat nebuvo ginčijamas  teismine tvarka ir šiuo metu yra įsiteisėjęs.

Iš pareiškėjų skundo teismui matyti, kad savo materialinį teisinį reiklavimą - įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos parduoti jiems nuosavybėn šį žemės sklypą, iš esmės grindžia tuo, kad atsakovas privalo pabaigti 2001-2002 m. pradėtą ir nebaigtą administracinę procedūrą. Tačiau, kaip minėta, aptariama administracinė procedūra buvo baigta ne vėliau kaip Vilniaus apskrities viršininko administracijai 2009 m. rugpjūčio 6 d. priėmus sprendimą Nr. S20-20-1419. Dėl ko pareiškėjų skundas, Viešojo administravimo įstatymo taikymo prasme, pagrįstai ir teisingai pripažintas nepagrįstu.

Toks pareiškėjų skundo pobūdis atitinkamai lemia, kad nėra įstatyminių sąlygų teismine tvarka revizuoti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. S20-20-1419 ir  Vilniaus miesto žemėtvarkos 2011 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 495JM-232, Žemės įstatymo bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimas Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ taikymo aspektais,  nes pareiškėjai yra praleidę terminus šiuos sprendimus ginčyti teismine tvarka ir neprašo jų atnaujinti (ABTĮ 33 str.; 37 str. 2 d. 8 p. (1999 01 14 įstatymo Nr. VIII- 1029 redakcija)).

Dėl šių priežasčių tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje ( 2012 04 17 įstatymo Nr. XI-1973 redakcija) nustatyta, kad „Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad paprastai bylos apeliaciunės instancijos teisme yra nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, o žodinio proceso tvarka yra neprivaloma ir gali būti taikoma, kaip išimtis iš bendros taisyklės. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėtyi žodinio proceso tvarka ir šį prašymą grindžia tuo, kad byla yra sudėtinga faktinių aplinkybių taikymo aspektu ir panašiai. Tačiau prieš tai aptartos aplinkybės, kurios yra nustatytos byloje, yra gana aiškios, suprantamos ir  pakankamos išvadosm dėl ginčo esmės padaryti. Dėl ko tenkinti šį pareiškėjų prašymą yra netikslinga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų S. M. ir R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                         Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Stasys Gagys

                                                                      Romanas Klišauskas