Civilinė byla Nr. e3K-3-154-823/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01866-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.1; 2.6.10.8; 2.7.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bendrovės „Mailer LLC“ ir atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „MailerLite“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Itema“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bendrovės „Mailer LLC“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Itema“ ir uždarajai akcinei bendrovei „MailerLite“ dėl neteisėto sutarties nutraukimo, nesąžiningos konkurencijos ir nuostolių atlyginimo ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Itema“ priešieškinį ieškovei bendrovei „Mailer LLC“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių licencinę sutartį, vienašalį sutarties nutraukimą, atsakingo asmens gautos naudos pripažinimą nukentėjusio asmens nuostoliais, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė bendrovė „Mailer LLC“ prašė:

2.1.                      pripažinti atsakovės UAB „Itema“ 2015 m. balandžio 29 d. ir 2015 m. birželio 1 d. pranešimais įvykdytą vienašališką 2014 m. sausio 1 d. Licencinės sutarties nutraukimą neteisėtu;

2.2.                      priteisti solidariai iš atsakovių UAB „Itema“ ir UAB „MailerLite“ 59 174,62 Eur nuostolių, patirtų dėl vienašališko sutarties nutraukimo bei atsakovių įvykdytos nesąžiningos konkurencijos veiksmų, atlyginimą;

2.3.                      priteisti iš atsakovės UAB „Itema“ 243,90 Eur skolą.

1.       Ieškovė nurodė, kad nuo bendradarbiavimo su atsakove UAB „Itema“ pradžios 2010 metais vykdė veiklą, susijusią su atsakovės sukurtų produktų „Mailersoft“ ir „Mailerlite“ žinomumo Rusijos ir Ukrainos rinkose didinimu, šių produktų klientams Rusijos Federacijos ir Ukrainos teritorijose pardavimu, klientų pritraukimu. 2014 m. sausio 1 d. šalys sudarė Licencinę sutartį, pagal kurią UAB „Itema“ suteikė ieškovei išskirtines teises už mokestį naudoti ir teikti (perparduoti) Paslaugą (programinę įrangą, kurią galima naudoti naujienlaiškiams kurti, siųsti ir tvarkyti, naudojant www.mailerlite.com, www.mailersoft.com, www.mailerloop.com tinklalapius, ir kitoms el. pašto rinkodaros funkcijoms atlikti) trečiajai šaliai (šalims) bei naudoti oficialius prekės ženklus ir kitas rinkodaros medžiagas, kurias naudoja UAB „Itema“. Sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė Teritorijoje (Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje) turi veikti kaip išskirtinė Paslaugos (programinės įrangos) rinkodaros ir prekybos bendrovė.

2.       Pagal Licencinės sutarties 2.2 punktą sutartis yra sudaroma neapibrėžtam terminui ir gali būti nutraukta tik joje nustatytais pagrindais, šalių susitarimu sutarties nutraukimui nėra taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.199 straipsnis. Iš šio sutarties punkto galima spręsti, kad šalys siekė ilgalaikio bendradarbiavimo apribodamos savo teisę nutraukti sutartį joje nenustatytais pagrindais. Licencinės sutarties 6.4 punkte nustatyta, kad licenciaras turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, pranešdamas apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš vieną mėnesį, jeigu licenciatas generuoja mažiau nei 2000 Eur pajamų per mėnesį ir tokia situacija tęsiasi ilgiau nei keturis mėnesius iš eilės. Jokių kitų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų Licencinė sutartis nenustato. Tai reiškia, kad atsakovė UAB „Itema“ teisėtai nutraukti sutartį galėjo remdamasi tik minėtu pagrindu.

3.       2015 m. kovo 24 d. atsakovės UAB „Itema“ atstovas pranešė ieškovei, kad tam, jog verslas būtų patrauklesnis investuotojams, nori pakeisti jo struktūrą, inter alia (be kita ko), naikinant sutartis, pagal kurias veikla ir išskirtinės teisės tam tikrose rinkose yra atiduota partneriams. Ieškovei nesutikus su vienašališku atsakovės sprendimu pakeisti bendradarbiavimo sąlygas, atsakovės atstovas nurodė, kad, siekdama pagreitinti įmonių atsiskyrimą, atsakovė pateiks ieškovei pranešimą apie sutarties nutraukimą, sutartis bus nutraukta per 30 dienų, oficiali sutarties nutraukimo priežastis – ataskaitų pagal Licencinę sutartį neteikimas bei neatsiskaitymas kiekvieną mėnesį. Taip pat ieškovei buvo pasiūlyta sudaryti naują sutartį, perleidžiant ieškovei teises į programinę įrangą „Mailersoft“. 2015 m. balandžio 29 d. atsakovė pateikė pirmąjį pranešimą apie Licencinės sutarties nutraukimą, 2015 m. birželio 1 d. pranešimu patvirtino savo ketinimą nutraukti sutartį, sutarties nutraukimo terminą atidėdama iki 2015 m. liepos 28 d. 2015 m. liepos 10 d. atsakovė pateikė pretenziją, kurioje nurodė, kad ieškovė pažeidė Licencinės sutarties 3.3, 3.6, 8.1 punktus, CK 6.38 straipsnio 2 dalyje ir 6.200 straipsnio 2 dalyje nustatytas pareigas kooperuotis ir bendradarbiauti bei CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą laikytis sutarties sąlygų. Ieškovė, nesutikdama su atsakovės inicijuotu Licencinės sutarties vienašaliu nutraukimu, 2015 m. liepos 16 d. pateikė pretenziją dėl neteisėto sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo, tačiau atsakovė su pateikta pretenzija nesutiko.

4.       Ieškovės teigimu, Licencinės sutarties 6.4 punkte nurodyto vienašalio sutarties nutraukimo pagrindo nebuvo, o atsakovės UAB „Itema“ nurodyti Licencinės sutarties nutraukimo pagrindai yra tik formalios sutarties nutraukimo priežastys, neatspindinčios realių sutarties nutraukimo priežasčių ir tikrųjų atsakovės ketinimų. Tariamas informacijos neteikimas negalėjo būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Atsakovė UAB „Itema“ ilgiau nei metus nereikalavo iš ieškovės pateikti ataskaitų bei visą sutarties galiojimo laikotarpį neišrašė ir nepateikė jai nė vienos sąskaitos, taigi, tarp šalių nusistovėjusi praktika neatitiko sutarties sąlygų ir tokia praktika abiem šalims buvo priimtina. Be to, atsakovė nesuteikė ieškovei galimybės ištaisyti tariamus sutarties pažeidimus, nenustatė papildomo termino jiems pašalinti. Atsakovė UAB „Itema“ Licencinę sutartį nutraukė tik formaliais pagrindais, nesant esminio sutarties pažeidimo, tokiais savo veiksmais pažeisdama ieškovės teisėtus lūkesčius ir interesus. Tikrieji atsakovės UAB „Itema“ Licencinės sutarties nutraukimo tikslai buvo perimti ieškovės klientus Teritorijoje (Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje), tą atsakovė UAB „Itema“, veikdama kartu su atsakove UAB „MailerLite“, ir padarė.

5.       Pagal Licencinę sutartį atsakovė UAB „Itema“ prižiūrėjo programinę įrangą ir sistemą, todėl atsakovė valdė ieškovės prisijungimą prie naudojamos programinės įrangos. Nutraukusi sutartį, ji pasinaudojo šiuo savo turimu pranašumu apribodama ieškovei galimybę naudotis sistemomis, o ieškovės klientams paliko galimybę naudotis programine įranga, tokiu būdu pasinaudojo ieškovės komercine paslaptimi esančia informacija (duomenimis apie klientus), nesąžiningai perimdama visus ieškovės klientus. Atsakovė UAB „Itema“ toliau kartu su atsakove UAB „MailerLite“ teikia paslaugas ieškovės klientams, tokiais savo veiksmais priversdamos ieškovę patirti didelius nuostolius. Šie atsakovių veiksmai kvalifikuotini kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai ir kaip Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas. Visos atsakovių pajamos, gaunamos iš buvusių ieškovės klientų, laikytinos ieškovės nuostoliais. UAB „MailerLite“ grynasis pelnas už paslaugas, suteiktas klientams, esantiems Ukrainos ir Rusijos Federacijos teritorijose, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. liepos 29 d. yra 59 174,62 Eur.

6.       Ieškovė taip pat nurodė, kad per Licencinės sutarties vykdymo laikotarpį atsakovei UAB „Itema“ buvo įvykdyta 243,90 Eur permoka, šią ieškovė prašo priteisti iš atsakovės UAB „Itema“.

7.       Atsakovė UAB „Itema“ su ieškiniu nesutiko, pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė iš ieškovės priteisti 159 458,89 Eur skolos ir 8,05 proc. metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos nuo 2015 m. liepos mėnesio iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

1.       Atsakovės teigimu, priešingai nei nurodyta sutarties pavadinime ir teigia ieškovė, šalių sudaryta sutartis nėra licencinė sutartis. Tai įprasta bendradarbiavimo sutartis, kurios pobūdis yra komercinis, t. y. sutarties šalys buvo susitarusios pasidalyti iš klientų gautas pajamas. Pajamų dalybos buvo paremtos ieškovės pareiga kas mėnesį teikti ataskaitas atsakovei apie suteiktas paslaugas klientams, su klientais pasirašytas sutartis ir gautus mokėjimus. Ieškovė neteikė privalomos teikti informacijos (ataskaitų) atsakovei UAB „Itema“, o atsakovė, neturėdama tokių duomenų, negalėjo tinkamai išrašyti sąskaitų pagal Licencinę sutartį, t. y. ieškovė naudojosi atsakovės UAB „Itema“ produktais, nepasidalydama iš to gaunamomis pajamomis. Dėl šios priežasties atsakovė, pasinaudodama jai CK 6.217 straipsnio suteikta teise, nutraukė Licencinę sutartį dėl ieškovės vykdomų sutarties pažeidimų. Atsakovė nėra skolinga ieškovei, priešingai, ieškovė yra skolinga atsakovei 159 368,90 Eur sumą. Ši suma gauta apskaičiavus, kiek ieškovės klientai per atsakovės sistemas išsiuntė laiškų, padauginus šį skaičių iš oficialių įkainių, dėl kurių šalys susitarė sutartimi, ir apskaičiavus 40 proc. gautos sumos, kurią pagal sutartį ieškovė turėjo sumokėti atsakovei.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino atsakovės UAB „Itema“ 2015 m. balandžio 29 d. ir 2015 m. birželio 1 d. pranešimais įvykdytą vienašališką 2014 m. sausio 1 d. Licencinės sutarties nutraukimą neteisėtu; priteisė ieškovei solidariai iš abiejų atsakovių 35 504,77 Eur nuostolių atlyginimą; priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Itema“ 243,90 Eur skolą; kitą ieškinio dalį atmetė;         priešieškinį atmetė visiškai.

3.       Teismas ieškovės ir atsakovės UAB „Itema“ sudarytą sutartį kvalifikavo kaip išimtinę licencinę sutartį, o ne bendradarbiavimo sutartį. Teismas nurodė, kad pažodžiui aiškinant sutarties turinį sutarties dalykas yra programinė įranga, t. y. autorių teisių saugomas objektas. Sutarties 1.1 punktas nustato, kad UAB „Itema“ suteikia ieškovei išskirtines teises už mokestį naudoti ir teikti (perparduoti) paslaugą (programinę įrangą) trečiajai šaliai (šalims) bei naudoti oficialius prekės ženklus ir kitas rinkodaros medžiagas, kurias naudoja UAB „Itema“; sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad „paslauga“ reiškia programinę įrangą, kurią galima naudoti konkrečiai naujienlaiškiams kurti, siųsti ir tvarkyti, naudojant www.mailerlite.com, www.mailersoft.com, www.mailerloop.com tinklalapius, ir kitoms el. pašto rinkodaros funkcijoms atlikti; sutarties 3.1 punktas nustato, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė Teritorijoje (Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje) turi veikti kaip išskirtinė paslaugos (programinės įrangos) rinkodaros ir prekybos bendrovė. Teismo vertinimu, sutartimi ieškovei buvo leista perparduoti ir reklamuoti ginčo programinę įrangą, t. y. perleista dalis autorių turtinių teisių.

4.       Teismas pažymėjo, kad sutarties 6.4 punkte įtvirtintas tik vienas jos nutraukimo pagrindas; 2.2 punkte – kad sutarties nutraukimui netaikomos CK 6.199 straipsnio nuostatos, todėl, teismo vertinimu, atsakovė teisėtai nutraukti sutartį galėjo remdamasi tik sutarties 6.4 punkte nurodytu pagrindu. Kiti atsakovės nurodyti sutarties nutraukimo pagrindai (esminiai sutarties pažeidimai dėl informacijos neteikimo ir neatsiskaitymo) yra galimi tik įrodžius šiuos pagrindus patvirtinančias aplinkybes.

5.       Teismo vertinimu, atsakovė neįrodė, kad sutartis buvo nutraukta dėl svarbių priežasčių, kurios atitiktų CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Atsakovės UAB „Itema“ nurodomas informacijos neteikimas negalėjo būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu. Į bylą yra pateikti įrodymai, kad visa korespondencija tarp šalių nuo pat 2010 metų buvo teikiama internetu nuotolinės prieigos priemonėmis, t. y. elektroniniais laiškais, „Skype“ programa, naudojant „Google documents“ įrankius ir pan. Taigi, tarp šalių susiklostė praktika ataskaitas pagal sutartį atsakovei UAB „Itema“ teikti elektronine forma, dėl kurios atsakovė niekuomet neprieštaravo. Abi atsakovės nepertraukiamai valdė ir tebevaldo „Mailersoft“ ir „Mailerlite“ produktus, vykdo šių produktų atnaujinimo darbus, teikia palaikymo paslaugas, todėl atsakovė UAB „Itema“ turėjo galimybę gauti visą informaciją apie registruotus klientus ir jų mokėjimus. Atsakovė UAB „Itema“, daugiau nei vienerius metus nereiškusi ieškovei jokių pretenzijų dėl sutarties vykdymo ir ataskaitų teikimo, 2015 m. balandžio 29 d. pranešimu iš karto pranešė apie Licencinės sutarties nutraukimą abstrakčiai nurodydama, kad ieškovė iš esmės pažeidė Licencinę sutartį, tačiau nenurodydama konkrečių sutarties pažeidimo atvejų. Teismo vertinimu, jeigu atsakovė būtų siekusi tolesnio Licencinės sutarties vykdymo, šią situaciją būtų sprendusi derybų keliu, suteikusi ieškovei terminą sutartiniams pažeidimams ištaisyti.

6.       Teismas sprendė, kad kita atsakovės nurodyta sutarties nutraukimo priežastis – neatsiskaitymas pagal sutartį – taip pat neįrodyta. Atsakovė visą sutarties vykdymo laikotarpį nesilaikė licencinės sutarties 3.4 punkto, pagal kurį kiekvieną pirmą mėnesio dieną licenciaras privalo pateikti licenciatui sąskaitą, reikalavimų; be to, nustatyta, kad dalis klientų mokėjimus atlikdavo tiesiogiai į atsakovių sąskaitas banke. 2017 m. rugpjūčio 16 d. ekspertizės akte konstatuota, kad galimai dalį pinigų iš ieškovės klientų, jiems mokant kreditinėmis kortelėmis, gaudavo ne atsakovė UAB „Itema“, o atsakovė UAB „MailerLite“. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 28 d. UAB „MailerLite“ iš Ukrainos ir Rusijos klientų gavo iš viso 39 275,75 Eur. Atsakovė UAB „Itema“ nebendradarbiavo ir ieškovei neatskleidė informacijos, kad ieškovės klientų mokėjimai atitenka trečiajam asmeniui UAB „MailerLite“, pažeidė licencinę sutartį, kuria buvo perdavusi išimtines teises į programinę įrangą Rusijos ir Ukrainos teritorijose ieškovei. Atsakovės pateiktos trys sąskaitos, kuriomis grindžiama ieškovės skola atsakovei, yra išrašytos tik po to, kai ieškovei buvo įteiktas pranešimas apie sutarties nutraukimą. Atsakovė nepagrindė, kokių duomenų pagrindu apskaičiavo sąskaitose nurodytas sumas. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kokios klientams taikomos paslaugų kainos buvo sutartos sutartimi, todėl nėra galimybės patikrinti atsakovės nurodytų duomenų teisingumo.

7.       Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kurią vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. balandžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-208/2012). Teismo vertinimu, šalių 2015 m. kovo 24 d. susirašinėjimas patvirtina, kad dar prieš nurodydama tariamus sutarties vykdymo trūkumus atsakovė UAB „Itema“ buvo suinteresuota nutraukti Licencinę sutartį tik dėl priežasčių, susijusių su jos pačios verslo pertvarkymu, jas teismas pripažino faktinėmis sutarties nutraukimo priežastimis ir sprendė, kad Licencinės sutarties nutraukimas, paremtas vienašališkais atsakovės UAB „Itema“ verslo sprendimais, o ne realiais sutarties pažeidimais, yra neteisėtas.

8.       Teismas pažymėjo, kad Licencinė sutartis labai aiškiai nustatė ieškovei išskirtinę teisę teikti paslaugas Ukrainos ir Rusijos teritorijose, todėl jokiems kitiems asmenims analogiškos teisės šių valstybių teritorijose negalėjo būti suteiktos. Tuo atveju, jeigu Licencinė sutartis nebūtų buvusi neteisėtai nutraukta, visi klientai, kuriems būtų reikėję naujienlaiškių siuntimo paslaugų naudojant www.mailerlite.com, www.mailersoft.com, www.mailerloop.com svetaines, būtų kreipęsi į ieškovę. Apribojus ieškovės galimybę teikti šias paslaugas, visi tokių paslaugų poreikį turintys klientai (potencialūs ieškovės klientai) kreipėsi į atsakoves, o šios iš tokio kreipimosi gavo tiesioginės naudos – pajamų. Kadangi atsakovės vengė teikti įrodymus, susijusius su jų klientais Ukrainos ir Rusijos teritorijose, teismas taikė contra spoliatorem („prieš pažeidėją“) prezumpciją ir sprendė, kad visi atsakovių klientai Ukrainos ir Rusijos teritorijose faktiškai buvo ieškovės klientai.

9.       Teismo vertinimu, ieškovės reikalaujamas nuostolių, kilusių tiek dėl neteisėto sutarties nutraukimo, tiek dėl nesąžiningos konkurencijos, atlyginimas už vienerius metus yra protingas ir pagrįstas, kadangi tuo atveju, jeigu atsakovė būtų nutraukusi sutartį teisėtai, ji būtų turėjusi laikytis įstatyme nustatytos tvarkos ir terminų. Licencinė sutartis buvo sudaryta neterminuotam laikotarpiui, todėl apie šios sutarties nutraukimą atsakovė turėjo įspėti ieškovę mažiausiai prieš vienerius metus (Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 40 straipsnio 2 dalis).

10.       Teismas pagal bylos duomenis sprendė, kad įrodytas žalos dydis turėtų būti skaičiuojamas pagal Licencinės sutarties 3.3, 3.5 punktus, 40 proc. skiriant atsakovėms, 60 proc. – ieškovei. Ekspertizės akte nustatyta, kad UAB „MailerLite“ grynasis pelnas laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. liepos 29 d. už paslaugas, suteiktas klientams Ukrainos ir Rusijos Federacijos teritorijose, yra 59 174,62 Eur; gautos pajamos – 140 894,45 Eur. Vertindamas situaciją priežastinio ryšio aspektu, teismas konstatavo, kad šalių sutarta pajamų paskirstymo proporcija turi įtakos ieškovės negauto pelno dydžiui. Teismas priteisė ieškovei 35 504,77 Eur (59 174,62 Eur × 60 proc.) žalos atlyginimo.

11.       Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovės yra susiję asmenys (Juridinių asmenų registro duomenimis, vienintelė UAB „Itema“ akcininkė yra UAB „MailerLite“), teismas sprendė, jog dėl savitarpio kontrolės ar priklausomybės bei galimų suderintų veiksmų abiem atsakovėms taikytina solidarioji atsakomybė.

12.       Įvertinęs duomenis apie šalių tarpusavio atsiskaitymus, teismas darė išvadą, kad ieškovė yra visiškai atsiskaičiusi su atsakove UAB „Itema“, todėl priešieškinį atmetė kaip nepagrįstą; ieškovė yra per daug sumokėjusi atsakovei pagal sutartį, todėl 243,90 Eur grąžintini ieškovei kaip sumokėti be teisinio pagrindo.

13.       Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei priteistas nuostolių atlyginimas ir skola, ir šią ieškinio dalį atmetė; kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

14.       Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad tarp ginčo šalių susiklostė mišraus pobūdžio bendradarbiavimo ir licenciniai teisiniai santykiai, o 2014 m. sausio 1 d. sudaryta Licencine sutartimi šalys raštiškai įformino iki tol susiklosčiusius teisinius santykius bei kiekvienos iš šalių teises ir pareigas. Ginčo sutartimi atsakovė UAB „Itema“ suteikė ieškovei teisę naudoti programinę įrangą ir perparduoti per programinę įrangą teikiamas naujienlaiškių kūrimo ir prenumeravimo paslaugas klientams Ukrainos ir Rusijos teritorijose, o tai, teismo vertinimu, atitinka tiek licencinės sutarties dalyką, tiek objektą. Atsakovė UAB „Itema“ suteikė ieškovei teisę naudotis atsakovės sukurtomis programomis, t. y. suteikė vieną iš savininko teisių turėtojo teisę naudoti licencijos objektą – programines įrangas „MailerLite“, „MailerSoft“, „MailerLoop“. Atsakovėms nepaneigus licencinės sutarties santykių, teismas laikė nepagrįstu jų argumentą, kad ginčo santykiams netaikytinas ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatytas neterminuotas autorinės sutarties nutraukimo terminas.

15.       Spręsdama dėl vienašališko sutarties nutraukimo neteisėtumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi šalių pateiktus susirašinėjimus elektroniniais laiškais ir per kompiuterinę programą „Skype“, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės UAB „Itema“ nurodyti vienašališko Licencinės sutarties nutraukimo pagrindai nebuvo tikrosios priežastys, dėl kurių ši atsakovė siekė nutraukti Licencinę sutartį. Iš 2015 m. kovo 24 d. susirašinėjimo internetine pokalbių programa „Skype“ matyti, kad atsakovės UAB „Itema“ atstovas I. R. kreipėsi į ieškovės atstovą su dviem alternatyviais pasiūlymais: siūlydamas nemokamai perimti „MailerSoft“ programą, o atsakovei palikti „MailerLite“ arba perkelti visus klientus iš „MailerSoft“ į „MailerLite“ programos platformą ir visiškai nutraukti „MailerSoft“ programos veiklą. Atsakovės atstovas paaiškino, kad nusprendė Lietuvoje uždaryti „MailerSoft“ programą, nes per sunku plėtoti bei palaikyti du produktus, du prekės ženklus ir pan. Taip pat atsakovės atstovas I. R. susirašinėjimo metu nurodė, kad gauna pasiūlymų iš investuotojų, tačiau dabar struktūra neatrodo labai aiški (du produktai, du prekės ženklai, partnerystės su skirtingose teritorijose veikiančiais ūkio subjektais). Šalims nepavykus surasti abipusio susitarimo, 2015 m. balandžio 29 d. susirašinėjimo „Skype“ metu atsakovės atstovas nurodė, kad tai yra galutinis pasiūlymas ir kad atsakovė ieškovei atsiųs dokumentą apie dabartinės partnerystės susitarimo nutraukimą, kurio oficialios priežastys tokios, kad ieškovė atsakovei kas mėnesį nepateikė pajamų ataskaitos ir kas mėnesį nemokėjo pinigų nustatytais terminais, kaip buvo nurodyta sutartyje. Tačiau dar 2015 m. balandžio 26 d. (t. y. prieš tris dienas) vykusio susirašinėjimo metu atsakovės atstovas I. R. patvirtino, jog atsakovei patinka bendradarbiauti su ieškove. Taigi, šie susirašinėjimai, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad tikrosios licencinės sutarties nutraukimo priežastys nebuvo tos, kurios buvo oficialiai nurodytos pranešime dėl vienašalio sutarties nutraukimo – ataskaitų neteikimas ir pinigų laiku nemokėjimas. Šalių tarpusavio susirašinėjimas iš esmės patvirtina, kad oficialios sutarties nutraukimo priežastys buvo formalios, be to, atsakovė byloje nepateikė duomenų, kad ji būtų nuolatos raginusi ieškovę laikytis sutarties ir teikti ataskaitas. Pati atsakovė nepateikė į bylą nė vienos ieškovei išrašytos sąskaitos faktūros, nors iš tarpusavio susirašinėjimo matyti, kad ieškovė teikė ataskaitas atsakovei, taip pat atlikdavo pavedimus. Pavyzdžiui, 2015 m. kovo 20 d. ieškovės darbuotoja parašė elektroninį laišką I. R., kuriame patvirtino, kad ieškovė užbaigė visų 2014 m. Ukrainos teritorijoje ataskaitą ir sumokėjo visą skolą už šiuos metus. Taigi, priešingai nei teigia atsakovės, šalių susirašinėjimas nuo Licencinės sutarties sudarymo iki pat 2015 m. kovo 24 d. leidžia spręsti, kad tarpusavio įsipareigojimų vykdymas nurodytu laikotarpiu buvo priimtinas ir tinkamas abiem šalims.

16.       Įvertinusi Licencinės sutarties sąlygas teisėjų kolegija darė išvadą, kad atsakovė Licencinę sutartį ne teismo tvarka galėjo nutraukti tik esant ieškovės sutikimui arba jei ieškovės uždirbtos pajamos yra mažesnės nei 2000 Eur ir tai tęsiasi ilgiau nei 4 mėnesius iš eilės, taip pat įspėjusi ieškovę apie sutarties nutraukimą ne vėliau kaip prieš vienerius metus (ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovė nepritarė Licencinės sutarties nutraukimui, taip pat byloje nėra duomenų ir atsakovės to neįrodinėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistavo sutarties 6.4 punkte nurodytas pagrindas nutraukti Licencinę sutartį, darytina išvada, kad licencinė sutartis taip pat negalėjo būti nutraukta ir joje nustatytais pagrindais. Nustačiusi, kad oficiali vienašališko licencinės sutarties nutraukimo priežastis buvo formali ir neatitiko tikrųjų sutarties nutraukimo priežasčių, taip pat įvertinusi sutartyje nustatytus nutraukimo pagrindus, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vienašalį atsakovės UAB „Itema“ Licencinės sutarties nutraukimą pripažino neteisėtu.

17.       Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovė, siekdama pakeisti tarpusavio santykius dėl objektyvių priežasčių pasikeitus verslo strategijai ir (ar) pasunkėjus sutarties vykdymui (dėl neekonomiško ir nenaudingo dviejų programų administravimo), turėjo kreiptis į ieškovę, siūlydama pakeisti sutartį. Tai iš esmės atsakovė ir atliko. Tačiau, ieškovei nesutikus pakeisti sutarties, atsakovė, vadovaudamasi CK 6.204 straipsnio 3 dalimi, turėjo kreiptis į teismą arba sutartį nutraukti vadovaudamasi ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. įspėjusi ieškovę prieš vienerius metus apie vienašalį sutarties nutraukimą.

18.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamo ginčo atveju svarbu atskirti sutartinės civilinės atsakomybės taikymą nuo civilinės atsakomybės už konkurencijos teisės normų pažeidimus taikymo. Nors ieškovė žalos atlyginimą kildina, be kita ko, iš konkurencijos teisės pažeidimo, tačiau iš esmės kilusią žalą sieja ne su tariamu konkurencijos teisės normų pažeidimu, o su neteisėtu sutarties nutraukimu, t. y. sutartine civiline atsakomybe, arba, kitaip tariant, lūkesčio vykdyti sutartį ir gauti iš jos naudą pažeidimu. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas konstatuoti atsakovių nesąžiningos konkurencijos veiksmus, pripažino nepagrįsta.

19.       Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad iš atsakovės UAB „Itema“ ieškovei siųstų pranešimų apie sutarties nutraukimą matyti, jog atsakovė nesiekė perimti ieškovės klientų, o net kelis kartus ragino ieškovę persikelti klientus, nustatė jai papildomą terminą duomenims apie klientus į kitas sistemas persikelti. Tačiau ieškovė į šiuos atsakovės raginimus nereagavo, su atsakove šiuo klausimu nebendradarbiavo (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), nesiėmė jokių veiksmų, siekdama išlaikyti duomenis apie klientus išimtinai savo žinioje. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, leidžia teigti, kad atsakovės neturėjo siekio perimti ieškovės klientų ir vykdyto verslo, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog jos atliko nesąžiningos konkurencijos veiksmus Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies prasme. 

20.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nustatyta ir šalys to neginčija, jog duomenys apie klientus buvo vedami į ieškovei perduotas naudotis programas „MailerLite“ ir „MailerSoft“, kurios priklausė atsakovei UAB „Itema“. Šie duomenys visą sutarties vykdymo laikotarpį buvo laisvai prieinami tiek ieškovei, tiek atsakovei UAB „Itema“, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad duomenys apie ieškovės klientus laikytini ieškovės turima komercine paslaptimi, nes jie neatitiko komercinei paslapčiai keliamų reikalavimų (CK 1.116 straipsnio 1 dalis). Duomenys apie klientus atsakovei buvo laisvai prieinami, ieškovė nedėjo protingų pastangų, kad šią informaciją išlaikytų slaptą. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo. Abiem atsakovėms buvo žinomi ir prieinami duomenys apie klientus, taigi veiklos Ukrainos ir Rusijos teritorijoje tęsimas naudojant minėtus duomenis nelaikytinas komercinės paslapties atskleidimu ir panaudojimu.

21.       Atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, aiškinančią negautų pajamų, t. y. grynojo pelno, kaip žalos atlyginimo, apskaičiavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovės UAB „MailerLite“ gautą grynąjį pelną sutapatino su ieškovės tikėtinu gauti grynuoju pelnu. Pirmosios instancijos teismas nenustatė, o ieškovė byloje neįrodinėjo, kokios buvo jos veiklos sąnaudos, taip pat kokie mokesčių tarifai taikytini Ukrainos Respublikoje apmokestinamajam pelnui. Nesant šių duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra galimybės nustatyti realaus ir tikėtino grynojo pelno, kurį būtų gavusi ieškovė, jeigu nebūtų buvę neteisėto sutarties nutraukimo.

22.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad civiliniame procese vyrauja rungtyniškumo ir dispozityvumo principai ir būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti jai padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, pagrindžiančius realiai tikėtinų pajamų gavimo tikimybę. Kadangi ieškovė byloje neįrodinėjo savo veiklos sąnaudų, teismas sprendė, jog ji neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų – patirtos žalos, todėl ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė, dėl kitos civilinės atsakomybės sąlygos (priežastinio ryšio) plačiau nepasisakydamas.

23.       Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės skolos ieškovei ir nurodė, kad lentelė apie ieškovės klientų mokėjimus ir mokėjimų paskirstymą nelaikytina oficialiu finansines operacijas patvirtinančiu dokumentu, iš jos turinio nėra aišku, nei kada ji buvo sudaryta, nei kokiais duomenimis remiantis buvo apskaičiuotos lentelėje nurodytos sumos, lentelė nėra pasirašyta. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovė patikimais duomenimis neįrodė ir nepagrindė, kad atliko atsakovei 243,90 Eur permoką. 

24.       Įvertinęs aplinkybes, kuriomis atsakovė UAB „Itema“ pareiškė reikalavimus ieškovei dėl skolos priteisimo, taip pat atsižvelgdamas į tai, kokiomis įrodinėjimo priemonėmis grindžiamas šis reikalavimas, apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių patikrinti atsakovės nurodytų duomenų (skolų dydžių) teisingumą ir neabejotinai įsitikinti ieškovei pareikštų reikalavimų pagrįstumu, todėl sprendė, kad atsakovės priešieškinis pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo atmestas.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

25.       Kasaciniu skundu ieškovė bendrovė „Mailer LLC“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys, ir pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25.1.                      Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužes 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-1075/2019; 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-248/2018; 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481-248/2016; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152-686/2015; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2012; 2012 m. gegužes 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012). Nepaisydamas to, kad buvo nustatyti tiek neteisėti atsakovės veiksmai, tiek žalos faktas, tiek priežastinis ryšys, apeliacinės instancijos teismas atsisakė ieškinį tenkinti remdamasis vien tik tuo, kad ieškovė neva neįrodė patirtų nuostolių dydžio, nes nepateikė įrodymų, pagrindžiančių savo pačios negautas pajamas. Žalos faktas šiuo atveju buvo akivaizdus ir dėl to tariamas konkretaus nuostolių dydžio neįrodymas negalėjo būti kliūtis taikyti civilinę atsakomybę. CK 6.249 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą, šaliai neįrodžius tikslaus nuostolių dydžio, pačiam jį nustatyti. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas turėjo arba pats nustatyti žalos dydį pagal ieškovės pateiktus įrodymus, arba skirti žodinį posėdį, kuriame būtų pakartotinai arba papildomai tiriami įrodymai (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 324 straipsnio 3 dalis), tačiau apeliacinės instancijos teismas formaliai atmetė ieškinį dėl tariamo nuostolių dydžio neįrodymo, nors ieškovė sąžiningai dėjo pastangas įrodyti nuostolius (ieškovės prašymu pirmosios instancijos teismo buvo paskirta ekspertizė nuostolių dydžiui įrodyti, jos išvados buvo palankios ieškovei).

25.2.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.249 straipsnio 2 dalį ir dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) – byla nebuvo išnagrinėta pagal tas ribas, kurias suformavo ieškovė. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovių nuostolių, kuriuos ji patyrė dėl Licencinės sutarties nutraukimo, atlyginimą, įrodinėjo atsakovių pajamas, gautas iš tų klientų, iš kurių pajamas Licencinei sutarčiai galiojant išimtinę teisę gauti turėjo tik ieškovė. Ieškovė nuosekliai prašė teismų atsakovių iš Licencinės sutarties nutraukimo gautą naudą (pelną) laikyti ieškovės nuostoliais – taikyti CK 6.249 straipsnio 2 dalį, o ne šio straipsnio 1 dalį, nustatančią negautų pajamų įrodinėjimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime aptarė tik negautų pajamų įrodinėjimą, o apie CK 6.249 straipsnio 2 dalies taikymą apskritai neužsiminė. Suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad ginčo atveju, kai tikslų nuostolių dydį įrodyti yra sunku, nuostolių dydžio nustatymas pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį yra galimas ir turi būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1054/2003; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009). Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi būtent tokia situacija, kai tikslų ieškovės patirtų nuostolių dydį nustatyti yra sunku – negalima tiksliai ir kategoriškai nustatyti, kiek pajamų būtų gavusi pati ieškovė, jeigu Licencinė sutartis nebūtų buvusi neteisėtai nutraukta. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad Licencinė sutartis buvo išimtinė, tai reiškia, kad jeigu Licencinė sutartis nebūtų buvusi neteisėtai nutraukta, tai visas pajamas teikiant paslaugas Rusijos ir Ukrainos klientams būtų gavusi tik ieškovė ir niekas daugiau (priešingu atveju būtų pažeista išimtinumo taisyklė). Atitinkamai yra daug racionaliau visą atsakovių iš Licencinės sutarties neteisėto nutraukimo gautą naudą pripažinti ieškovės nuostoliais, nes atitinkamų pajamų atsakovės galiojant Licencinei sutarčiai nebūtų gavusios. Taigi, šioje byloje nuostolių dydį skaičiuojant pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį užtikrinama tai, kad ieškovei kiek labiau įmanoma atlyginamos tos pajamos, kurias ji būtų gavusi, jeigu Licencinė sutartis nebūtų buvusi nutraukta (faktiškai iš tos pačios veiklos gautos pajamos yra daug tikslesnės nei pajamų apskaičiavimas pagal ankstesnius metus), o atsakovės iš savo neteisėtos veiklos nebūtų gavusios naudos. 

25.3.                      Pirmosios instancijos teismui paskyrus ekspertizę, kuria turėjo būti apskaičiuota atsakovių iš jų neteisėtų veiksmų gauta nauda, ieškovė pagrįstai laikė, kad jos pasirinktas nuostolių dydžio įrodinėjimo būdas yra susijęs su byla ir ekspertizės išvados padės įrodyti ieškovės reiškiamą reikalavimą atlyginti žalą. Nesivadovavęs ekspertizės išvadomis, apeliacinės instancijos teismas nesudarė galimybių ieškovei nuostolių dydį įrodyti alternatyviu būdu ir taip buvo iš esmės apribota jos galimybė teikti įrodymus (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui patvirtinus, kad tokia ekspertizė, kokia buvo skirta, yra tikslinga, ieškovė nemanė ir negalėjo tikėtis, jog jai dar reikia įrodinėti ir savo negautas pajamas.

26.       Atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą atsakovės prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

26.1.                      Atsakovių nuomone, ieškovė kasaciniu skundu bando suklaidinti teismą, prašydama priteisti žalos, kaip negautų pajamų, atlyginimą, nors byloje žalą siejo su tariamais atsakovių konkurencijos teisės pažeidimais. Apeliacinės instancijos teismas sprendime konstatavo, kad atsakovės konkurencijos teisės normų nepažeidė, ieškovė kasaciniu skundu to neginčija. Ieškovė ekspertizės aktu įrodinėjo žalą dėl atsakovių tariamai atliktų nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o ne dėl sutarties neteisėto nutraukimo. Sutarties su ieškove šalis buvo atsakovė UAB „Itema“, taigi sutartinė civilinė atsakomybė gali kilti tik jai. Atsakovės UAB „Mailer Lite“ atsakomybė nagrinėjamu atveju galėjo kilti tik dėl konkurencijos teisės normų pažeidimų, šiam asmeniui nesant sutarties šalimi, jam sutartinė civilinė atsakomybė negali kilti. Atsižvelgiant į tai, ekspertizės akte nurodytas UAB „MaillerLite“ gautas pelnas negali būti prilyginamas ieškovės neva patirtiems nuostoliams.

26.2.                      Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime padarytos išvados atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo darytą išvadą, kad žala nėra preziumuojama, šiuo atveju tiek žalos faktą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, tiek žalos dydį privalėjo įrodyti būtent ieškovė (CPK 178 straipsnis), tačiau ji neįrodė negautų pajamų fakto ir dydžio dėl tariamai neteisėto sutarties nutraukimo. Teismas ieškovės tariamai patirtos žalos dydį galėjo nustatyti vadovaudamasis būtent grynojo pelno kriterijumi, bet ne visomis (tikėtinomis) pajamomis, kurias ieškovė (galbūt) būtų gavusi, jeigu sutartis nebūtų buvusi nutraukta. Grynasis pelnas yra gautų bendrųjų pajamų dalis, liekanti atėmus finansines veiklos sąnaudas, ypatinguosius praradimus bei sumokėtus mokesčius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2008; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-24-421/2015; kt.). Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo įrodinėti atsakovės UAB „MailerLite“ gauto grynojo pelno, bet turėjo įrodyti savo negautas pajamas dėl tariamai neteisėto sutarties nutraukimo. Ekspertizės aktu nustatyta patikslintu ieškiniu prašoma priteisti suma, kuria yra įvertintas atsakovės UAB „MailerLite“ grynasis pelnas, neatitinka realaus ieškovės negauto pelno, nes šiuo atveju nebuvo tiriamas ieškovės pelningumas, skiriasi įmonių veiklos sąnaudos, mokestinės prievolės (ieškovė registruota Ukrainoje). Ieškovės grynojo pelno prilyginimas atsakovės UAB „MailerLite“ pelnui iš esmės prieštarautų protingumo, teisingumo, sąžiningumo principams, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai suformuotai praktikai dėl negautų pajamų skaičiavimo.

26.3.                      Byloje nėra nė vieno dokumento, liudijančio ieškovės pelną. Iš bylos medžiagos negalima nustatyti, kad ieškovė, vykdydama sutartį, kokį nors pelną ar pajamas apskritai gavo. Atsakovės buvo pateikusios prašymą dėl įrodymų, pagrindžiančių ieškovės finansinę padėtį, išreikalavimo, tačiau ieškovė sąmoningai, nepaisydama tokių teismo įpareigojimų, įrodymų į bylą neteikė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, pagal contra spoliatorem prezumpciją, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Konstatuotina, kad ieškovės slepiami dokumentai gali liudyti du faktus: ieškovė jokio pelno vykdant sutartį negavo arba slepia gautas pajamas, nenorėdama atsiskaityti su atsakove UAB „Itema“. 

26.4.                      Kadangi tariamai atsiradusi ieškovei žala buvo kildinama iš neva neteisėto sutarties nutraukimo, tai daugiau nei 60 proc. gauto pelno ieškovė nebūtų gavusi. Viso pelno dydžio priteisimas reikštų ne ieškovės grąžinimą į buvusią padėtį, bet jos nepagrįstą praturtėjimą. Jeigu ieškovei pavyktų įrodyti žalos dydį, tai žala turėtų būti skaičiuojama pagal Licencinės sutarties 3.3 punktą.

26.5.                      Nors atsakovės viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos dėl žalos fakto ir dydžio, ieškovė neįrodinėjo savo veiklos sąnaudų, todėl neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų –žalos. Ekspertizė buvo inicijuota ieškovės ir pagal ieškovės klausimus, atsakovės jau tuo metu kėlė klausimą dėl ekspertizės sąsajumo su įrodinėjimo dalyku. Eksperto išvada teismui nėra privaloma (CPK 218 straipsnis), ekspertizės aktas neįrodo ieškovės tariamai patirtos žalos. Ieškovės teisė teikti įrodymus nebuvo pažeista, ji turėjo visas galimybes tai padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo raginama tai atlikti atsakovių, buvo įpareigota tai atlikti ir teismo, tačiau dėl nežinomų priežasčių to nedarė. Kasacinio skundo argumentas dėl apribotos ieškovės teisės teikti įrodymus rodo ne ieškovės teisių pažeidimą, o ieškovės piktnaudžiavimą procesu. 

27.       Kasaciniu skundu atsakovės UAB „Itema“ ir UAB „MailerLite“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pripažinti Licencinės sutarties nutraukimą neteisėtu, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė autorių teises reglamentuojančias teisės normas (ATGTĮ 2 straipsnio 20 punktas, 39 straipsnio 1, 3 dalys), CK 6.193 straipsnį, nes netinkamai aiškino sutarties šalių valią, jų elgesį vykdant sutartį. Sutartis neturi licencinės sutarties požymių – pagal sutarties esmę jokių autoriaus teisių į kompiuterines programas ar jų kopijas, kaip autorių teisių saugomą objektą, atsakovė UAB „Itema“ ieškovei neperdavė. Šiuo atveju pati programinė įranga, kaip autorių teisių objektas, nėra parduodama, vartotojai, prisijungdami prie UAB „Itema“ sistemos, gali naudotis naujienlaiškių siuntimo paslauga. Naujienlaiškių siuntimas yra vykdomas pasitelkiant UAB „Itema“ sukurtą kompiuterinę programą, tačiau pati kompiuterinė programa, kaip autorių teisių saugomas objektas, nėra perleidžiama vartotojams, tuo labiau jokios nei išimtinės, nei autorių teisės į kompiuterines programas nebuvo perleistos ieškovei. Sutartyje aiškiai įtvirtinta, kad ieškovei suteikiama teisė perparduoti trečiosioms šalims būtent UAB „Itema“ teikiamą paslaugą. Sutarties dalykas yra atsakovės UAB „Itema“ teikiamų paslaugų, pasitelkiant kompiuterines programas, pardavimas už užmokestį. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo, kad ieškovei buvo suteikta išimtinė teisė naudoti sutarties objektą (programinę įrangą). Pati ieškovė programinės įrangos nenaudojo ir negalėjo naudoti. Iš to išplaukia, kad atsakovė UAB „Itema“, nutraukdama bendradarbiavimo sutartį dėl esminių jos pažeidimų, įspėjo ieškovę apie sutarties nutraukimą prieš tinkamą, protingą terminą (90 dienų). Atsakovė neturėjo pareigos įspėti ieškovę apie sutarties nutraukimą prieš vienerius metus. 

27.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Šiuo atveju ieškovė turėjo įrodyti, kad sutartis nutraukta neteisėtai, tačiau teismas šią įrodinėjimo naštą visiškai be jokio pagrindo perkėlė atsakovėms. Įrodymų visuma patvirtina, kad atsakovė UAB „Itema“ sutartį su ieškove nutraukė ne dėl formalių priežasčių, o dėl ieškovės nuolatinio sutarties pažeidinėjimo. Atsakovė UAB „Itema“ iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties, ragino ieškovę pašalinti sutarties pažeidimus, bet ieškovė nereagavo. Priešingai nei interpretuoja apeliacinės instancijos teismas, atsakovė UAB „Itema“ dėjo visas pastangas, kad sutartis būtų nutraukta bendradarbiaujant, siūlė ieškovei įvairius variantus, tačiau ji su atsakovės pasiūlymais nesutiko. Tokie atsakovės veiksmai negali būti vertinami kaip bandymas formaliai nutraukti sutartį, priešingai, jie atitinka CK 6.200 straipsnyje įtvirtintą bendradarbiavimo pareigą. Akivaizdu, kad ieškovė atliko šiuos sutarties pažeidimus: nemokėjo atsakovei sutartyje nustatyto užmokesčio; neteikė informacijos apie klientus, paslaugų mastą ir kt.; nustatė UAB „Itema“ paslaugų naudojimo kainas savo nuožiūra; pardavinėjo atsakovės UAB „Itema“ teikiamas paslaugas už sutartyje nustatytos teritorijos ribų; neteikė realios informacijos apie paslaugų pardavimo apimtis ir liko skolinga atsakovei. Nepaisydama ieškovės netinkamo elgesio, atsakovė UAB „Itema“ buvo suinteresuota sutartį nutraukti bendradarbiaujant, todėl pasiūlė perleisti vieną iš programų ir informavo, jog, nepavykus susitarti geranoriškai, nutrauks bendradarbiavimą vienašališkai dėl išaiškintų nuolatinių sutarties pažeidimų. Tai, kad atsakovė UAB „Itema“, prieš imdamasi kraštutinės priemonės – vienašališko sutarties nutraukimo, bandė susidariusią situaciją išspręsti taikiai, neteikia pagrindo daryti išvadą, kad sutarties nutraukimo motyvai ir priežastys buvo ne sutarties pažeidimas.

27.3.                      Pati ieškovė yra pripažinusi, kad netinkamai vykdė sutartį dėl mokėjimo, nepateikė jokių įrodymų, kad tokie mokėjimai būtų vykdomi laiku, tačiau teismas skundžiamame sprendime šį faktą ignoravo ir tokio pažeidimo nepagrįstai nekonstatavo. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 straipsnis), kad vykdė sutarties 3.3 punktą ir teikė informaciją atsakovei UAB „Itema“ sutartyje nustatytais terminais; byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė prašė sutartyje nurodytų ataskaitų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nuoroda į „Google“ dokumentą buvo informacija apie klientus, jų mokėjimus; nėra duomenų, kad mokėjimai buvo atlikti, nepateiktas nė vienas įrodymas, jog toks teismo įvardijamas dokumentas buvo nuolat teikiamas pagal sutarties 3.3 punktą likus 10 dienų iki kiekvieno mėnesio pabaigos, tuo labiau nuolat atnaujinamas. Dėl nurodytų pažeidimų atsakovė UAB „Itema“ neturėjo informacijos apie suteiktų paslaugų klientams mastą, gautus mokėjimus ir todėl negavo pajamų – tai buvo esminis Sutarties pažeidimas.

27.4.                      Ieškovė neįrodė, kad sutarties nutraukimas būtų padaręs kokią nors įtaką jos veiklai. Ieškovė savo klientus, kurių teismo posėdžio metu negalėjo įvardyti, galėjo persikelti į kitą platformą, tai ne kartą siūlė padaryti ir atsakovė UAB „Itema“, tačiau ieškovė jokių veiksmų tai padaryti nesiėmė.

28.       Atsiliepimu į atsakovių kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

28.1.                       Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas tinkamai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius sutartinius teisinius santykius, vadovavosi ne tik pažodiniu sutarties aiškinimo metodu, bet ir vertino šalių tarpusavio santykius, iki sutartis buvo sudaryta, ir tokiu būdu nustatė šalių ketinimus sudarant sutartį, t. y. atsižvelgė į visas esmines aplinkybes, turinčias įtakos sutarties kvalifikavimui. Atsakovės nenurodo, kaip konkrečiai teismai pažeidė sutarties aiškinimo taisykles ir kaip toks pažeidimas turėjo įtakos teismų procesinių sprendimų teisėtumui; kasaciniame skunde kelia fakto klausimą, ką sutartyje reiškia sąvoka „paslauga“, ir aiškina šią sąvoką pažodžiui.

28.2.                      Ginčo atveju buvo susitarta leisti ieškovei už užmokestį naudoti ir teikti (perparduoti) paslaugą (t. y. programinę įrangą) trečiajai šaliai (šalims) (Licencinės sutarties 1.1 punktas). Tokio pobūdžio sutartis pagal ATGTĮ 2 straipsnio 31 dalį laikytina licencine. Pažymėtina, kad tam, jog būtų laikoma, kad yra sudaryta licencinė sutartis, nėra būtina nustatyti, jog perduotas visas autorių teisės saugomas objektas, pakankamas yra vien susitarimas dėl programinės įrangos naudojimo. Šalys sutarties 1.1 punktu susitarė dėl paslaugos (t. y. programinės įrangos) naudojimo, taigi kasacinio skundo argumentai apie tai, kad pati kompiuterinė programa nėra perleidžiama vartotojams, yra neaktualūs. Atsakovių aiškinimas, kad ieškovei šiuo atveju buvo suteikta teisė tik perparduoti trečiosioms šalims UAB „Itema“ teikiamą paslaugą – naujienlaiškių siuntimą, paneigia sutarties nuostatas. Be to, atsakovės pripažįsta, kad naujienlaiškių siuntimas yra vykdomas pasitelkiant UAB „Itema“ sukurtas kompiuterines programas. Teisė „pasitelkti“ programinę įrangą perparduodant tam tikrą paslaugą reiškia ne ką kita, kaip teisę naudoti programinę įrangą. Atsakovių aiškinimas, kad programinės įrangos turėtojo sutikimas, jog kitas asmuo „pasitelktų“ programinę įrangą savo reikmėms, negali būti laikomas licencija, visiškai prieštarauja egzistuojančiai komercinei praktikai.

28.3.                      Sutarties 1.1 punktu ieškovei suteikta teisė perparduoti paslaugą (kuri Sutarties 1.3 punkte apibrėžta kaip programinė įranga). ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas teisę platinti kūrinį ar jo originalą, jį reklamuoti priskiria autorių turtinėms teisėms. Taigi, ieškovei akivaizdžiai buvo perduota viena iš autorių turtinių teisių.

28.4.                      Atsakovės painioja dvi autorinių sutarčių rūšis: autorinę sutartį, kurios pagrindu yra perleidžiamos autorių turtinės teisės, ir autorinę licencinę sutartį; nepagrįstai remiasi sutarties preambule, nes joje yra tik situacijos iki sutarties sudarymo aprašymas, o nėra įtvirtinama jokių sąlygų, sukuriančių teisinius padarinius po sutarties pasirašymo.

28.5.                      Teigdamos, kad ieškovė turėjo įrodyti, jog sutartis buvo nutraukta neteisėtai, atsakovės iš esmės nurodo, kad teismai turėjo byloje taikyti įstatyme neįtvirtintą prezumpciją, t. y. kad visi vienašaliai sutarčių nutraukimai yra teisėti. Teismų praktikoje yra aiškiai nustatyta, kad tais atvejais, kai yra ginčijamas sutarties nutraukimo teisėtumas, sutartį nutraukusi šalis turi įrodyti, kad sutartis buvo nutraukta teisėtai, t. y. kad egzistavo pakankamas (esminis ar sutartyje nustatytas) pagrindas nutraukti sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2019 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2019). Ši kasacinio teismo praktika yra išplėtota vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, kad įrodinėja tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (CPK 178 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nepažeidė įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių ir pagrįstai vertino, kokios yra tikrosios sutarties nutraukimo priežastys, nenukrypo nuo CK 6.217 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos ir tinkamai vertino įrodymus.

28.6.                      Atsakovės, nesutikdamos su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia apeliacinės instancijos teismo vertinant įrodymus padarytų teisės normų pažeidimų, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio. Taigi, atsakovės iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos su sutarties pažeidimo esmingumu susijusios faktinės aplinkybės, nei tai padarė bylą nagrinėję teismai. Pažymėtina, kad sutarties pažeidimui kvalifikuoti kaip esminiam reikšmingų kriterijų nustatymas ir jų įvertinimas yra fakto klausimas. Kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus (CPK 353 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl sutarties nutraukimo priežasčių, neatliko jokių įrodymų vertinimo taisyklių ar kitų teisės taikymo ir aiškinimo pažeidimų.

28.7.                      Atsakovės UAB „Itema“ nurodomos sutarties nutraukimo priežastys, net ir hipotetiškai nustačius, kad jos buvo tikrosios sutarties nutraukimo priežastys, nesudaro pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį. Sutartis negali būti vienašališkai nutraukta vien dėl formalių, neesminių sutarties nuostatų pažeidimo. Nagrinėjamu atveju nė vienas UAB „Itema“ nurodomas sutarties pažeidimas jai nesukėlė neigiamų padarinių, priešingai, UAB „Itema“ visą sutarties vykdymo laikotarpį neabejotinai žinojo, kad ieškovė prievolę teikti informaciją vykdo, ir atsakovė tokį sutarties vykdymo būdą priėmė, taip pat žinojo, kad ieškovė atsiskaito su ja, ir pati neteikė ieškovei sąskaitų, kaip nustatyta sutartyje. Pažymėtina, kad nors CK 6.39 straipsnio 1 dalis nustato, kad skolininkas be kreditoriaus sutikimo neturi teisės įvykdyti prievolę kitokiu būdu, išskyrus tą, kuris yra aptartas sutartyje ar įstatymuose, šio straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas turi teisę prievolę vykdyti kitu, nei nustatyta sutartyje, būdu, jeigu tam neprieštarauja kreditorius – jeigu kreditorius sutiko priimti prievolės įvykdymą kitokiu būdu, prievolė yra laikoma įvykdyta. Be to, sutarties nutraukimas prieš tai nepranešus apie galimą jos pažeidimą bei nesuteikus termino ieškovei tariamiems sutarties pažeidimams pašalinti patvirtina, kad šios pareigos vykdymas nebuvo esminė sąlyga ir kad atsakovei nebuvo aktualus tinkamas sutarties vykdymas, jos siekis buvo nutraukti sutartį. Jeigu UAB „Itema“ būtų siekusi tolesnio sutarties vykdymo, šią situaciją neabejotinai būtų sprendusi derybų keliu, suteikusi ieškovei terminą sutartiniams pažeidimams ištaisyti. Atsakovės UAB „Itema“ nurodyta kita sutarties nutraukimo priežastis (neatsiskaitymas) taip pat yra nepagrįsta – atsakovė neįrodė, kad ieškovė neatsiskaitinėjo pagal sutartį, ir priešingai, byloje surinkti įrodymai pagrindžia, kad ieškovė šią prievolę tinkamai vykdė. Pažymėtina, kad atsakovė visą sutarties vykdymo laikotarpį pati pažeidinėjo sutarties 3.5 punktą, pagal kurį kiekvieną pirmą mėnesio dieną privalėjo pateikti licenciatei sąskaitą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

29.       Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Taigi, teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis bylos medžiaga bei kasaciniame skunde kasatoriaus nurodytais išsamiais teisiniais argumentais, pagrindžiančiais kasacijos pagrindų buvimą (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

30.       Kasaciniai skundai nagrinėjamoje byloje paduoti dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalies, kuria atmestas ieškinys, (ieškovės kasacinis skundas) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalies, kuria palikta galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis pripažinti Licencinės sutarties nutraukimą neteisėtu (atsakovių kasacinis skundas). Apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti priešieškinį, kasacine tvarka neskundžiama. Taip pat, nors ieškovės kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio atmetimo ir ieškinį tenkinti visa apimtimi, jokie argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovės reikalavimai dėl 243,90 Eur skolos iš atsakovės UAB „Itema“ priteisimo, neteisėtumo ieškovės kasaciniame skunde nepateikiami; iš ieškovės kasacinio skundo turinio darytina išvada, kad ieškovė ginčija tik apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria išspręstas ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo. 

31.       Kadangi šios nutarties 39 punkte aptartos apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalys nepatenka į kasacijos ribas, teisėjų kolegija, nenustačiusi šioje byloje pagrindų peržengti kasacinių skundų ribas, dėl šalių reikalavimų, susijusių su atsiskaitymais pagal Licencinę sutartį, nepasisakys, pasisakydama tik dėl kasaciniuose skunduose keliamų teisės aiškinimo ir taikymo klausimų, susijusių su šalių sudarytos sutarties kvalifikavimu, sutarties vienašalio nutraukimo teisėtumo vertinimu ir atsakovių civilinės atsakomybės pagrindais bei sąlygomis.

Dėl licencinės sutarties dalyko ir ginčo sutarties kvalifikavimo

32.       ATGTĮ (sutarties sudarymo metu galiojusi įstatymo redakcija) 39 straipsnio 1 dalyje pateiktas bendras autorinių sutarčių apibūdinimas: pagal autorinę sutartį viena šalis (autorius ar jo teisių turėtojas) perduoda arba suteikia autorių turtines teises į literatūros, mokslo ar meno kūrinį arba įsipareigoja sukurti sutartyje nurodytą kūrinį ir perduoti ar suteikti autorių turtines teises į jį kitai šaliai (teisių perėmėjui ar licenciatui), o kita šalis įsipareigoja naudoti kūrinį arba pradėti juo naudotis sutartyje nustatytomis sąlygomis ir sumokėti nustatytą autorinį atlyginimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Išskiriamos trys autorinių sutarčių rūšys: autorinė sutartis dėl turtinių teisių į kūrinį perdavimo, autorinė licencinė sutartis ir autorinė sutartis dėl kūrinio užsakymo. Autorines sutartis kvalifikuojantis požymis yra sutarties dalykas – kūrinio sukūrimas (kai sudaroma autorinė kūrinio užsakymo sutartis), taip pat tam tikrų autorių turtinių teisių į kūrinį perdavimas arba suteikimas.

33.       Autorinės licencinės sutarties kvalifikuojantis požymis yra tai, kad jos pagrindu autoriaus turtinės teisės į tam tikrą kūrinį suteikiamos kitai sutarties šaliai naudotis (licencijuojamos). Licencija – tai autorių teisių, gretutinių teisių ar sui generis teisių subjekto (licenciaro) leidimas, suteikiantis kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto naudotojui (licenciatui) teisę naudoti kūrinio, gretutinių teisių ar sui generis teisių objekto originalą arba jo kopijas (licencijos dalyką) nurodytoje teritorijoje tokiu būdu ir tokiomis sąlygomis, kaip nustatyta licencinėje sutartyje. Licencija gali būti išimtinė arba neišimtinė. Neišimtine licencija licenciaras suteikia licenciatui teisę naudoti licencijos dalyką pasilikdamas teisę suteikti tokią teisę kitiems asmenims ir pats naudoti licencijos dalyką. Išimtinė licencija – tokia licencija, pagal kurią licenciaras, suteikęs licenciatui teisę naudoti licencijos dalyką, netenka teisės suteikti tokias pačias licencijas kitiems asmenims ir neturi teisės pats naudoti licencijos dalyką licenciatui perduotų teisių dalyje (ATGTĮ 2 straipsnio 21 dalis). Įstatyme nustatyta neišimtinės licencijos prezumpcija – licencija laikoma išimtine tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai nurodyta sutartyje (AGTĮ 39 straipsnio 2 dalis).

34.       Teisės doktrinoje autorinė licencinė sutartis vertinama kaip gimininga nuomos sutarčiai, nes abiejų sutarčių atveju suteikiama teisė naudoti objektą laikinai už atlyginimą (Mizaras, V. Autorių teisė. II tomas. Vilnius: Justitia, 2009, p. 164). Tai yra tęstinė sutartis, nes licenciatas teisėmis privalo naudotis bei mokėti autorinį atlyginimą, kuris paprastai licencinėse sutartyse nustatomas procentine išraiška nuo kūrinio naudotojo gaunamų pajamų.

35.       Reikalavimai autorinės licencinės sutarties turiniui nustatyti ATGTĮ 40 straipsnyje. Šioje sutartyje turi būti nurodytas kūrinio pavadinimas, suteikiamos teisės (kūrinio panaudojimo būdai), licencijos rūšis (išimtinė ar neišimtinė licencija), galiojimo teritorija ir galiojimo terminas, autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir terminai, šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė, kitos sutarties sąlygos. Jei licencinėje sutartyje nebuvo nustatytas sutarties terminas, sutartis gali būti nutraukiama pranešus kitai sutarties šaliai prieš vienerius metus (ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalis).

36.       Apeliacinės instancijos teismas ieškovės ir atsakovės UAB „Itema“ 2014 m. sausio 1 d. sudarytą sutartį kvalifikavo kaip mišrią sutartį, turinčią bendradarbiavimo ir licencinės sutarties elementų. Atsakovių kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė pirmiau nurodytas autorių teises reglamentuojančias teisės normas, taip pat CK 6.193 straipsnį, nes netinkamai kvalifikavo ieškovės ir atsakovės UAB „Itema“ sudarytą sutartį kaip licencinę. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje sutarties kvalifikavimas svarbus dėl galimybės taikyti ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl vienerių metų termino pranešti apie sutarties nutraukimą ir atitinkamai dėl nukentėjusios šalies (ieškovės) patirtos žalos dėl neteisėto sutarties nutraukimo dydžio nustatymo.

37.       Ginčo sutarties preambulėje jos šalys nurodė, kad licencijos išdavėjas (atsakovė UAB „Itema“) yra sukūręs ir jam visiškai priklauso elektroninio pašto rinkodaros programinė įranga „MailerLite“, „MailerSoft“ ir „MailerLoop“, be to, jis šią programinę įrangą prižiūri licencijos turėtojo poreikiams ir trečiosios šalies poreikiams tenkinti (toliau – paslauga). Vadovaujantis sutarties 1.3 punktu, paslauga reiškia programinę įrangą, kurią galima naudoti konkrečiai naujienlaiškiams kurti, siųsti ir tvarkyti, naudojant www.mailerlite.com, www.mailersoft.com, www.mailerloop.com tinklalapius, ir kitoms elektroninio pašto rinkodaros funkcijoms atlikti. Taigi ginčo sutarties šalys paslauga sutartyje įvardijo tam tikrą programinę įrangą, kurios autorių turtinės teisės priklauso atsakovei UAB „Itema“.

38.       Ginčo sutarties 1 punkte šalys susitarė, kad licencijos išdavėjas (atsakovė UAB „Itema“) sutarties galiojimo teritorijoje licencijos turėtojui (ieškovei) suteikia išskirtines teises, siekiant: i) už užmokestį naudoti ir teikti (perparduoti) paslaugą trečiajai šaliai (šalims); ii) naudoti oficialius prekės ženklus ir kitas rinkodaros medžiagas, kurias naudoja licencijos išdavėjas. Sutartimi atsakovė UAB „Itema“ įsipareigojo teikti nuolatinę techninę pagalbą, prižiūrėti paslaugą ir kurti paslaugos funkcines ir technines galimybes (sutarties 1.2 punktas). Sutarties 3.1 punkte įtvirtinta, kad sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovė teritorijoje (Rusijos Federacijoje ir Ukrainoje) turi veikti kaip išskirtinė paslaugos (programinės įrangos) rinkodaros ir prekybos bendrovė.

39.        Byloje nėra ginčo dėl to, kad sutarties objektas – elektroninio pašto rinkodaros programinė įranga – laikytina autorių teisių objektu (kūriniu) (ATGTĮ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau atsakovė UAB „Itema“ laikosi pozicijos, kad ginčo sutartimi ji neperdavė ieškovei jokių autorių teisių į šį objektą. Atsakovės teigimu, ginčo sutarties dalykas yra atsakovės UAB „Itema“ teikiamų paslaugų, pasitelkiant kompiuterines programas, perpardavimas už užmokestį; nors naujienlaiškių siuntimas yra vykdomas pasitelkiant UAB „Itema“ sukurtą kompiuterinę programą, tačiau pati kompiuterinė programa, kaip autorių teisių saugomas objektas, nėra perleidžiama vartotojams, tuo labiau jokios nei išimtinės, nei autorių teisės į kompiuterines programas nebuvo perleistos ieškovei. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės argumentus pripažįsta nepagrįstais.

40.       Autorių turtinės teisės išvardytos ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Vertinant autoriaus turtinių teisių į kompiuterių programą apimtį, pažymėtina, kad Europos Sąjungos lygmeniu yra priimta 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos 2009/24/EB (toliau – Direktyva 2009/24/EB). Direktyvos 2009/24/EB 4 straipsnyje įtvirtinta, kad autoriaus teisių turėtojo išimtinės teisės apima teisę pačiam arba leisti kitam: a) nuolat arba laikinai bet kokiomis priemonėmis ir forma atgaminti visą kompiuterio programą arba jos dalį. Jei kompiuterio programos įdiegimui, peržiūrėjimui, paleidimui, perdavimui ar saugojimui būtinas toks atgaminimas, tokiems veiksmams reikia gauti autoriaus teisių turėtojo leidimą; b) versti, pritaikyti, sutvarkyti ar kitaip pakeisti kompiuterio programą bei atgaminti šių veiksmų rezultatus, nepažeidžiant asmens, kuris keičia programą, teisių; c) bet kuria forma viešai platinti ir nuomoti kompiuterio programos originalą arba jos kopijas. Nurodytos Direktyvos 2009/24/EB 4 straipsnio nuostatos dėl turtinių teisių yra įgyvendintos ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktuose, nustatančiuose analogiškas išimtines turtines teises. 

41.       Pagal ATGTĮ 15 straipsnio 1 dalies 5 punktą autorius turi išimtinę teisę platinti kūrinio originalą ar jo kopijas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba valdyti, taip pat importuojant, eksportuojant. Pagal ATGTĮ 15 straipsnio 2 dalį bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra laikomas neteisėtu (išskyrus šio Įstatymo nustatytus atvejus). Taigi, autorių teisių objektu (kūriniu) negalima naudotis be autorių teisių turėtojo sutikimo (išskyrus įstatyme įvardytus atvejus), o toks sutikimas (leidimas naudotis kūriniu), įskaitant leidžiamus kūrinio naudojimo būdus, ir yra autorinės licencinės sutarties dalykas (ATGTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

42.       Atsakovė neginčija, kad naujienlaiškiams kurti, siųsti ir tvarkyti, t. y. paslaugai, kurią pagal sutartį platino ieškovė, yra būtinas naudojimasis ieškovei priklausančiomis kompiuterinėmis programomis – kompiuterių programa buvo naudojama kaip įrankis ieškovės klientų naujienlaiškiams kurti, siųsti ir tvarkyti. Taigi, ginčo sutartimi ieškovei buvo suteikta teisė naudoti kūrinį (kompiuterių programas), sudarant klientams Ukrainos ir Rusijos teritorijose prieigos prie šių kompiuterinių programų galimybę, ir gauti dalį užmokesčio už šio kūrinio panaudojimą. Akivaizdu, kad už užmokestį platindama klientams paslaugą, kuri neatsiejama nuo autorių teisių objektu esančių kompiuterinių programų panaudojimo, ieškovė ir pati naudojosi autorių teisių objektu (kompiuterių programomis) pelnui gauti, t. y. šalių sudaryta sutartimi ieškovei buvo perduota kūrinio atlygintino naudojimo teisė pagal sutartimi apibrėžtas ribas. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tarp šalių sudarytą sutartį kvalifikuodamas kaip turinčią licencinės sutarties elementų, sutarties aiškinimą ir licencines sutartis reglamentuojančias materialiosios teisės normas aiškino ir taikė teisingai.

Dėl esminio sutarties pažeidimo ir vienašalio sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo

43.       Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), todėl vienašalis sutarties nutraukimas galimas tik toje sutartyje ar įstatyme nustatytais atvejais. Vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai reglamentuojami CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Pagal šio straipsnio 2 dalį, nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenustatė ir negalėjo protingai nustatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta. Pagal šio straipsnio 5 dalį, vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nurodytais atvejais.

44.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu šalys susitarė, jog tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).

45.       Nagrinėjamoje byloje atsakovė UAB „Itema“ neįrodinėjo ir bylą nagrinėjęs teismai nenustatė, kad su ieškove sudaryta Licencinė sutartis būtų buvusi nutraukta sutartyje nustatytu pagrindu, atsakovė taip pat nesirėmė ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta vienašalio autorinės sutarties nutraukimo teise, o teigė sutartį nutraukusi dėl ieškovės padarytų esminių sutarties pažeidimų: ataskaitų apie suteiktas paslaugas, su klientais pasirašytas sutartis ir surinktus mokėjimus atsakovei neteikimo, pareigos mokėti atsakovei už suteiktas paslaugas nevykdymo.

46.       Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reglamentavimas CK įtvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus (prioriteto sutarties vykdymui) principo taikymą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009). Sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą. Vienašalis sutarties nutraukimas kaip nukentėjusios šalies interesų savigynos priemonė įstatymų leidėjo yra įtvirtintas ir laikomas adekvačia reakcija į sutartį pažeidusios šalies elgesį, pasireiškusį esminiu sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014).

47.       Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010; 2016 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-505-686/2016, 33 punktas). Taigi, priešingai nei teigiama atsakovių kasaciniame skunde, kilus šalių ginčui dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisėtumo, aplinkybę, kad egzistavo įstatyme ar sutartyje nustatyti pagrindai nutraukti sutartį, turi įrodyti sutartį vienašališkai nutraukusi šalis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018 44 punktą).

48.       Bylą nagrinėję teismai, ištyrę ir išanalizavę šalių susirašinėjimus elektroniniais laiškais ir per kompiuterinę programą „Skype“, nustatė faktines aplinkybes, susijusias su licencinės sutarties vykdymu bei šios sutarties nutraukimo aplinkybėmis, ir padarė išvadą, kad atsakovės UAB „Itema“ nurodyti vienašalio sutarties nutraukimo pagrindai nebuvo tikrosios priežastys, dėl kurių atsakovė UAB „Itema“ siekė nutraukti licencinę sutartį, – atsakovė UAB „Itema“ buvo suinteresuota sutarties nutraukimu tik dėl priežasčių, susijusių su jos pačios verslo pertvarkymu. Atsakovės, nesutikdamos su šia bylą nagrinėjusių teismų išvada, kasaciniame skunde iš esmės pateikia kitokį bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą.

49.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas bylos faktų nenustato, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-342-701/2019, 62 punktas). Vien ta aplinkybė, kad kasatorius nesutinka su teismų išvada, padaryta teismams tinkamai taikant aptariamas proceso teisės normas, nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus sprendimus kasaciniame teisme.

50.       Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą).

51.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktikoje išplėtotą esminio sutarties pažeidimo sampratą, įvertinusi atsakovių kasacinio skundo argumentus ir bylą nagrinėjusių teismų nustatytas sutarties vykdymo bei nutraukimo faktines aplinkybes, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo padaryti išvadą, jog bylą nagrinėję teismai būtų netinkamai paskirstę šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą, netinkamai vertinę įrodymus ir padarę nepagrįstas išvadas dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo. Teismų nustatytos aplinkybės atitinka surinktus faktinius duomenis, įvertintus CPK nustatyta tvarka, o padarytos išvados – nustatytas bylos aplinkybes. Atsakovės UAB „Itema“ nurodytų sutarties nutraukimo pagrindų bylą nagrinėję teismai pagrįstai nevertino kaip esminių sutarties pažeidimų, nes jie neatitiko realumo ir tikrumo kriterijų.

Dėl žalos fakto ir dydžio įrodinėjimo, gautos naudos pripažinimo nuostoliais

52.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė reikalavimą dėl žalos atlyginimo abiem atsakovėms reiškė dviem pagrindais – dėl sutarties nutraukimo neteisėtumo ir dėl nesąžiningos konkurencijos, taigi ieškinys buvo grindžiamas tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės taisyklėmis. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo esant abu ieškovės įrodinėjamus civilinės atsakomybės pagrindus, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovės savo veiksmais būtų pažeidusios konkurencijos teisę.

53.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal teisinį civilinės atsakomybės reguliavimą sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. CK aiškiai nurodoma, kada atsiranda sutartinė, o kada – deliktinė civilinė atsakomybė. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad padaromas sutarties pažeidimas, pasireiškiantis sutarties nevykdymu ar netinkamu jos vykdymu (CK 6.245 straipsnio 3 dalis), o deliktinė atsakomybė – dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.292 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 6.299 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012). Taigi, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad sutarties nutraukimo neteisėtumas negali būti tuo pat metu vertinamas ir pagal sutartinės, ir pagal deliktinės atsakomybės taisykles. CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo lingvistinė analizė leidžia daryti išvadą, kad nėra delikto, jeigu žala yra susijusi su sutartiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015). Nurodyta taisyklė nereiškia, kad iš ieškovo atimama teisė vienu ieškiniu reikšti kelis susijusius reikalavimus atsakovams, grindžiamus skirtingais teisiniais pagrindais, tačiau, siekdamas deliktinės atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmus taikymo atsakovams, ieškovas turi atskirai nurodyti ir pagrįsti deliktinės atsakomybės už nesąžiningos konkurencijos veiksmus taikymo sąlygas, inter alia, atsakovų neteisėtus veiksmus (kitus nei neteisėtas sutarties nutraukimas), patenkančius į nesąžiningos konkurencijos veiksmų apibrėžtį.

54.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismui nenustačius kitų ieškovės įrodinėtų atsakovių neteisėtų veiksmų (klientų perėmimo, pasinaudojimo ieškovės komercine paslaptimi), kurie galėtų būti vertinami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio nuostatas, o ieškovei kasaciniu skundu šios apeliacinės instancijos teismo išvados neginčijant, teisėjų kolegija pasisako tik dėl sutartinės civilinės atsakomybės taikymo atsakovėms (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip pagrįstai pažymima atsakovių kasaciniame skunde, reikalavimas atlyginti žalą, atsiradusią neteisėtai nutraukus sutartį, gali būti reiškiamas tik vienai iš nagrinėjamos bylos atsakovių – tai, su kuria buvo sudaryta sutartis (UAB „Itema“), nes su kita atsakove – UAB „MailerLite“ ieškovės nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai.

55.       Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

56.       Komercinio rezultato, kokio pagrįstai tikimasi iš sutarties, negavimas, kai teisėto ir pagrįsto lūkesčio nepasiekiama dėl vienos iš šalių sutartyje įtvirtintų pareigų nevykdymo (neteisėtas neveikimas) arba dėl veiksmų, kuriuos sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba dėl neatlikimo bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra nuostoliai remiantis CK 6.249 straipsniu, atlygintini kaltosios šalies sąskaita (CK 6.245 straipsnio 2 dalis, 6.251 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2008). CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas). Kartu ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010).

57.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad licencine sutartimi ieškovei buvo suteikta išimtinė teisė Rusijos Federacijos ir Ukrainos teritorijoje veikti kaip išskirtinei paslaugos (programinės įrangos) rinkodaros ir prekybos bendrovei. Konstatuota, kad atsakovė UAB „Itema“ neteisėtai vienašališkai nutraukė šią su ieškove sudarytą neterminuotą licencinę sutartį. ATGTĮ 40 straipsnio 2 dalis nustato, jog licencinė sutartis, kurioje nebuvo nustatytas terminas, gali būti nutraukiama prieš vienerius metus pranešus kitai sutarties šaliai. Ieškovė prašė priteisti jos dėl neteisėto sutarties nutraukimo negautas vienerių metų pajamas, jų dydį grįsdama teismo ekspertizės akte nustatyta atsakovės UAB „MailerLite“ gauta nauda – nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2016 m. liepos 29 d. gautu grynuoju pelnu už paslaugas, suteiktas klientams Ukrainos ir Rusijos Federacijos teritorijose.

58.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006). Praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

59.       CK 6.249 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pažeidėjo gauta nauda ieškovo reikalavimu gali būti pripažinta nuostoliais. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį pažeidėjo gauta nauda gali būti naudojama nukentėjusiojo negautam pelnui apskaičiuoti (Mizaras, V. Lietuvos deliktų teisės raidos aktualijos ir tendencijos. Šiuolaikinės civilinės teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p. 72). Kasacinio teismo praktikoje įprastai CK 6.249 straipsnio 2 dalis taikoma sprendžiant dėl deliktinės civilinės atsakomybės taikymo. Pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį pažeidėjo gauta nauda patenka į civilinės atsakomybės – žalos institutą, todėl sprendžiant klausimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo pažeidėjo neteisėtai gautos naudos forma turi būti laikomasi civilinei atsakomybei būdingų principų ir tikslų, visų pirma kompensacinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-238-378/2018, 84 punktas). 

60.       Nagrinėjamoje byloje, minėta, sprendžiamas sutartinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.249 straipsnio 2 dalį turi būti vertinama neteisėtus veiksmus atlikusio asmens gauta nauda, nagrinėjamos bylos atveju tai būtų sutarties šalis atsakovė UAB „Itema“, tačiau ieškovė šia norma remiasi siekdama kaip savo negautas pajamas prisiteisti asmens, nesančio sutarties šalimi – UAB „MailerLite“, gautą naudą. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovių kasacinio skundo argumentu, kad, UAB „MailerLite“ nesant pažeidėjai sutartinės atsakomybės taikymo prasme, jos gauta nauda negali būti ieškovei priteisiama remiantis CK 6.249 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Kita vertus, UAB „MailerLite“ gauta nauda veikiant toje teritorijoje, kurioje iki tol pagal sutartį turėjo išimtinę teisę veikti ieškovė, gali būti vienas iš kriterijų sprendžiant dėl ieškovės negautų pajamų, nes pagal ją gali būti nustatoma, kiek konkrečiai klientų pasinaudojo UAB „MailerLite“ teikiamomis paslaugomis per ginčo laikotarpį ir atitinkamai kokios apimties užsakymų dėl neteisėto sutarties nutraukimo neteko ieškovė. 

61.       Pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2014).

62.       Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė neįrodinėjo, kokios buvo jos veiklos sąnaudos, taip pat kokie mokesčių tarifai taikytini Ukrainos Respublikoje apmokestinamajam pelnui, o be šių duomenų nėra galimybės nustatyti realaus ir tikėtino grynojo pelno, kurį būtų gavusi ieškovė, jeigu nebūtų buvę neteisėto sutarties nutraukimo, ieškovės reikalavimą atmetė. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas neatitinka šios nutarties 65 punkte aptartos kasacinio teismo praktikos, pagal kurią tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Licencinė sutartis su ieškove prieš terminą nutraukta neteisėtai. Nesant byloje duomenų, kad Licencinė sutartis būtų buvusi ieškovei nuostolinga, taip pat esant įrodymams, patvirtinantiems, kad atsakovė UAB „MailerLite“, teikdama analogiškas paslaugas toje teritorijoje, kurioje nesant neteisėto sutarties nutraukimo ginčo laikotarpiu būtų turėjusi išimtinę teisę veikti ieškovė, per ginčo laikotarpį gavo pelno, teismui nebuvo pagrindo spręsti, kad žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra neįrodytas, todėl teismas turėjo spręsti dėl ieškovės patirtos žalos dydžio pagal šios nutarties 65, 67 ir 70 punktuose nurodytas taisykles.

63.       Minėta, kad bylą nagrinėjančio teismo pareiga esant nustatytam žalos padarymo faktui negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti ir kad teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad, pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį abiem ieškinyje nurodytais pagrindais ir žalos apskaičiavimo pagrindu pasirinkus UAB „MailerLite“ gautą pelną, o apeliacinės instancijos teismui rašytinio proceso tvarka nusprendus byloje taikyti tik sutartinės atsakomybės taisykles, nagrinėjamos bylos atveju pašalinančias galimybę UAB „MailerLite“ gautą pelną prilyginti ieškovės negautoms pajamoms, ieškovė atsidūrė nepalankioje įrodinėjimo prasme procesinėje situacijoje, kadangi iš jos buvo atimta galimybė teikti teismui papildomus įrodymus, pagrindžiančius jos negautų pajamų dydį. Pažymėtina, kad pagal CPK 314 straipsnio nuostatas naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme nėra draudžiamas; tokie įrodymai teismo gali būti priimami ir tiriami, jei jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau; šią būtinybę atitinkamais atvejais gali pagrįsti ir kitoks nei pirmosios instancijos teismo tarp šalių kilusio ginčo kvalifikavimas, jei dėl to keičiasi byloje nustatytinų teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių apimtis. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas taikytinas ne tik ieškovei, kuriai tenka procesinė pareiga pagrįsti reikalaujamų priteisti nuotolių dydį, bet ir atsakovei UAB „Itema“, teigiančiai, kad ieškovės įrodinėjami nuostoliai nebuvo patirti arba buvo patirti mažesni, nei teigia ieškovė. 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

64.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, visiškai atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos ir dėl to priėmė nepagrįstą procesinį sprendimą. Kadangi žalos dydžio nustatymas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja, tai sudaro pagrindą, panaikinus skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovės UAB „Itema“, perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

65.       Kadangi bylos dalis perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės bendrovės „Mailer LLC“ ieškinio reikalavimas priteisti nuostolių atlyginimą iš atsakovės UAB „Itema“, ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Goda Ambrasaitė-Balynienė

        Virgilijus Grabinskas 

        Algirdas Taminskas