Administracinė byla Nr. eAS-728-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01878-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2025 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų                     Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. (S.) B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

  Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė S. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. 25S79222, kuriuo panaikintas pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760332922 Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi dėl to, kad: (i) pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; (ii) pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatytu pagrindu; (iii) pareiškėja pakeitė darbo funkciją be Migracijos departamento leidimo; (iv) duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą (vykdymą) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje. Pareiškėja prašymą motyvavo tuo, kad ji jau daug metų gyvena Lietuvoje, dirba, turi savo verslą, nuolatinę gyvenamąją vietą. Pareiškėja taip pat siekia gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, nes turi stiprius ryšius su Lietuva, kurioje integravosi ir su kuria sieja savo ateitį. Migracijos departamentui panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėja būtų priversta išvykti iš Lietuvos, netektų darbo ir pajamų, turėtų iš naujo kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo iš užsienio valstybės. Pareiškėja, be kita ko, prarastų teisę kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo ir turėtų laukti dar penkerius metus.

Atsakovas atsiliepime dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės (ne) taikymo laikosi pozicijos, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju nepagrindė nė vienos iš ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų, todėl prašė teismo netenkinti pareiškėjos prašymo taikyti jos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 22 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Migracijos departamento Sprendimo galiojimą (vykdymą) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Teismas aptarė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatas ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Teismas pažymėjo, jog pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, sprendimo dėl išduoto leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo apskundimas teismui jo vykdymo savaime nesustabdo. Apskųsto sprendimo vykdymas gali būti sustabdytas Regionų administracinio teismo nutartimi dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teismas nustatęs, kad pareiškėja gyvena Lietuvoje nuo 2022 metų, dirba, turi gyvenamąją vietą ir siekia gauti leidimą nuolat gyventi, padarė išvadą, kad pareiškėjos skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas ir atitinka ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintą reikalavimo pagrįstumo sąlygą. Teismas vertino, jog pareiškėja pagrįstai nurodė, kad nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, jai tektų išvykti iš Lietuvos, pareiškėja netektų darbo bei pajamų, turėtų kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo iš užsienio valstybės. Teismas nenustatė duomenų, kad pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, piktnaudžiautų procesu.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad yra pagrindas taikyti pareiškėjos prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Migracijos departamento Sprendimo galiojimą (vykdymą) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 22 d. nutartį.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir nepagrįstai pareiškėjai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepagrindė savo reikalavimo pagrįstumo. Be to, pareiškėja ilgą laiką neatitiko imperatyvių Įstatymo reikalavimų, todėl ji negali tikėtis, kad jai išduotas leidimas laikinai gyventi visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais.

Atsakovo nuomone, pareiškėjos prašyme nurodyta žala nėra neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma, o pareiškėjos argumentai, kad jai teks išvykti iš Lietuvos, ji praras pajamas bei turės kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo iš užsienio valstybės, savaime nereiškia, kad pareiškėjai bus padaryta didelė ir neatitaisoma žala. Pareiškėjos argumentai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra deklaratyvaus pobūdžio, kuriuos įvertinus, nėra galimybės nustatyti, kokią žalą, netenkinus pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėja.

Atsakovas pažymi, jog byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių, kad yra pradėta pareiškėjos išsiuntimo į kilmės šalį procedūra. Taigi, nors pareiškėja skunde nurodė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės gali kilti neigiamos pasekmės dėl ginčijamo Sprendimo nesustabdymo, tačiau nedetalizavo galimų atsirasti pasekmių ir nepateikė įrodymų, kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos prašymas taip pat neatitinka ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatytos antros sąlygos, t. y. kad ji tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą. Atsakovas paaiškina, jog Sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į tai, kad pareiškėja neatitinka imperatyvių sąlygų, nustatytų leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje yra išaiškinta, kad vien ta aplinkybė, jog yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi nesudaro pagrindo konstatuoti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala (žr., pvz., LVAT 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-163-525/2025). Taip pat LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog asmens buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje  Nr. A-4759-756/2017, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018). Todėl atsakovo vertinimu, pareiškėjos prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones neatitinka antros ABTĮ 70 straipsnio sąlygos.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, atsakovas laikosi pozicijos, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nes šis prašymas neatitinka dviejų ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintų sąlygų tokiai priemonei taikyti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kuri turėtų būti panaikinama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 22 d. nutarties, kuria tenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. 

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d. 1-4 p.).

Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010, 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-986-520/2016).

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi kumuliatyvios ABTĮ 70 straipsnyje įtvirtintos tokių priemonių taikymo sąlygos: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia skundo reikalavimo pagrįstumą (t. y. nurodo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus dėl skundžiamo akto neteisėtumo); 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018 ir kt.).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019, 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-789/2021).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad: (i) pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; (ii) pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatytu pagrindu; (iii) pareiškėja pakeitė darbo funkciją be Migracijos departamento leidimo; (iv) duomenys, kuriuos pateikė pareiškėja norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės.

Pareiškėja, prašydama panaikinti minėtą Sprendimą, be kita ko, suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti šio Sprendimo galiojimą (vykdymą) iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Prašymą pareiškėja argumentavo tuo, jog nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, jai teks išvykti iš Lietuvos, pareiškėja neteks darbo ir pajamų, turės kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo iš užsienio valstybės, taip pat neteks galimybės kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentus, tenkino pareiškėjos prašymą ir sustabdė Migracijos departamento Sprendimo galiojimą (vykdymą) iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjos skundas nėra akivaizdžiai nepagrįstas, be to, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėja patirs neatitaisomą žalą, t. y. jai teks išvykti iš Lietuvos, ji neteks darbo bei pajamų, turės kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo iš užsienio valstybės.

Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjos nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pobūdį, administracinėje byloje priimtą nagrinėti skundo reikalavimą ir byloje esančius duomenis, nesutinka su ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartimi ir joje pateiktu vertinimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, patvirtinančių, jog nepritaikius jos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėja šiuo atveju nurodė tik tikėtinas ir į ateitį nukreiptas reikalavimo užtikrinimo priemonės netaikymo pasekmes, kurios, nesant jas pagrindžiančių įrodymų, negali pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo. Be to, prielaida, jog pareiškėja gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, kad pareiškėja neįrodė, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017, 2023 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-456-442/2023), todėl toks pareiškėjos prielaidomis pagrįstas prašymas negalėjo būti pirmosios instancijos teismo tenkintas. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad būtų pradėta pareiškėjos išsiuntimo į kilmės valstybę procedūra, be to, pareiškėja yra pateikusi naują prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu. Aplinkybė, kad pareiškėja turi tam tikrų ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, pati savaime taip pat nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad asmens buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4759-756/2017, 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3080-1062/2018 ir kt.). Šio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad aplinkybė, jog yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala (žr., pvz., LVAT 2025 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-163-525/2025).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nutartį, kuria tenkino pareiškėjos prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, neteisingai išaiškinęs ir pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą ir netinkamai jas įvertinęs aktualių bylos aplinkybių kontekste. Nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodė vienos iš būtinosios reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygos – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo būtų ginamos prevenciškai. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirasis skundas tenkinamas, ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo panaikinama, atmetant pareiškėjos prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti pareiškėjos S. (S.) B. prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Ričardas Piličiauskas

        Egidijus Šileikis