Administracinė byla Nr. eA-143-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02311-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.10

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių vandenys“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių vandenys“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Aplinkos apsaugos agentūra) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Kėdainių vandenys“ (toliau – ir UAB „Kėdainių vandenys“, Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas, Departamentas, atsakovas) 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. AS-56 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui skirta 1 648 438,00 Eur sankcija, ir atleisti pareiškėją nuo mokesčio už aplinkos teršimą mokėjimo.

2.       Ginčijamame Sprendime nurodyta, jog 2014–2018 metais iš Kėdainių miesto nuotekų valyklos buvo išleista į aplinką 0,0319 t Di(2-etiheksi) ftalatų (toliau – ir ftalatai), kurie įvertinti kaip viršnormatyviniai, todėl buvo priskaičiuotas 540 524 Eur dydžio mokestis. Pareiškėjas nesutiko su apskaičiuotu mokesčiu ir skunde teigė, kad jis neturėjo pareigos ftalatų išleidimo į aplinką normatyvo įtraukti į Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (toliau – ir TIPK) ar Taršos leidimą (toliau – ir TL). Mano, kad Aplinkos apsaugos agentūra (toliau – ir Agentūra), kuri savo sprendimu išduoda Taršos leidimą, privalo patikrinti, ar paraiška dėl leidimo išdavimo ar pakeitimo atitinka visus reikalavimus. Paaiškėjus, kad Taršos leidimas turi būti pakeistas, Agentūra privalo peržiūrėti leidimo sąlygas. Pareiškėjas pažymėjo, kad Agentūra niekada nesikreipė į jį (pareiškėją) su nurodymu ar rekomendacija įtraukti į taršos leidimą ftalatus. Taip pat niekada nepateikė jokių pastabų, susijusių su tuo, kad į Taršos leidimą turi būti įtraukti ftalatai. Pareiškėjas paaiškino, kad Agentūra dar 2015 m. žinojo apie tai, jog Bendrovės nuotekų valykloje yra išleidžiami ftalatai, tačiau pareiškėjas niekada nebuvo gavęs pastabų, susijusių su išleidžiamais į aplinką ftalatų kiekiais. Agentūra buvo suteikusi pareiškėjui konsultaciją dėl Taršos leidimų sąlygų peržiūros ir 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 pateikė informaciją, kad pagal pateiktus duomenis Bendrovės išleidžiamose nuotekose pastebėta ftalatų koncentracija, dėl to išleidimas turi būti nutrauktas iki 2020 m., o pagrindo keisti Taršos leidimą nėra.

3.       Pareiškėjui kilo abejonių dėl paimtų mėginių tinkamumo. Pareiškėjas nurodė, kad patikrinimo aktas grindžiamas nuotekų mėginių tyrimų rezultatais, gautais nuotekų mėginius paėmus naudojant jo automatinį nuotekų semtuvą, kuris nėra pritaikytas imti nuotekų mėginius ftalatų tyrimams. Nuotekų mėginys daugiau nei parą laiko renkamas plastikine žarnele į plastikinę automatinio nuotekų semtuvo kaupimo talpą, kas dėl plastiko absorbcijos iškreipia matavimo rezultatą.

4.       Pareiškėjo nuomone, jis neturėjo pareigos į Taršos leidimą įtraukti ftalatų, todėl Bendrovei negali kilti neigiamos pasekmės dėl to, kad pačios Agentūros nurodymu ftalatai nebuvo įtraukti į Taršos leidimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neturi ir negali turėti mokestinės prievolės mokėti mokesčius už ftalatų išleidimą į aplinką. Paaiškino, kad jis savo veikloje nenaudoja ftalatų nuotekoms tvarkyti. Ftalatas yra cheminė medžiaga, todėl jį išvalyti iš nuotekų būtų objektyviai neįmanoma, nes turima įranga atlieka tik biologinį nuotekų valymą. Ftalatai nuotekų sistemoje atsiranda ne dėl Bendrovės valios, o dėl to, kad šie patenka fiziniams ir juridiniams asmenims naudojant vandenį, todėl pareiškėjui tvarkant nuotekas nepadidėja ir negali padidėti nuotekose esančių ftalatų kiekis.

5.       Pareiškėjas teigė, kad Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4534 nurodė jam išsiaiškinti, kas į nuotekas išleidžia ftalatus. Pareiškėjas tai išsiaiškino, tačiau tolesnio atsakymo nei iš Agentūros, nei iš Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Kauno RAAD) negavo. Taip pat negavo ir jokių kitų nurodymų, kaip reikėtų elgtis dėl ftalatų atsiradimo nuotekose kontrolės bei monitoringo. Mano, kad buvo pažeistas gero administravimo principas, nes Agentūra nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos peržiūrėti Taršos leidimą ir įpareigoti įtraukti ftalatus į minėtą leidimą.

6.       Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai nustato pareigas būtent ftalatus išleidžiantiems asmenims kontroliuoti, apskaityti jų kiekį bei mažinti šios medžiagos kiekį išleidžiant į kanalizaciją. Mano, kad dėl ftalatų išleidimo yra atsakingi tie ūkio subjektai, kurie juos ir išleidžia į kanalizaciją, todėl pareiškėjas negali būti laikomas atsakingu, jeigu ftalatų leidėjai (tretieji asmenys) nesilaiko teisės aktų reikalavimų, neatlieka ftalatų kontrolės ir nėra įsidiegę šios medžiagos mažinimo priemonių. Teigė, kad net jeigu teismas ir pripažintų, jog yra prievolė mokėti mokestį už į aplinką 2014–2018 metais išleistus ftalatus, sankcijos skyrimas pareiškėjui nebūtų teisingas, nes jis (pareiškėjas) nėra ftalatų taršos šaltinis, taip pat neturi jokių objektyvių galimybių išvalyti minėtą medžiagą iš nuotekų, nes iš esmės atlieka tik biologinį nuotekų valymą. Pažymėjo, kad sankcijos skyrimas nebūtų teisingas ir dėl to, kad atsakingos institucijos niekada neįpareigojo koreguoti TIPK ar Taršos leidimo įtraukiant į jį ftalatus. Nebūtų teisingas ir dėl to, kad dėl atsakingų institucijų neveikimo nebuvo užtikrintas principas „teršėjas moka“, nes vis dar nėra apmokestinti asmenys, kurie faktiškai išleidžia ftalatus į pareiškėjo nuotekyną.

7.       Pareiškėjas nurodė, kad visus mokesčius už išgautą požeminį vandenį yra sumokėjęs, todėl nesutinka su nustatyta nedeklaruota viršnormatyvinė (be leidimo) tarša teršalu BDS7, patekusiu į aplinką iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valymo įrenginių. Teigė, kad Sprendimo 3 punkte nurodyta, jog nustatyta nedeklaruota neviršijanti TIPK leidimuose tarša 2014–2018 mokestiniais metais, dėl ko priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 24 135,00 Eur. Taip pat nurodė, kad pagal Sprendimo 4 punktą buvo nustatyta nedeklaruota viršijanti TIPK leidimuose tarša 2014–2018 mokestiniais metais, dėl ko priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 4 191,00 Eur. Pareiškėjas pažymėjo, kad skaičiuojant minėtus mokesčius buvo remtasi Taršos leidimu ir faktiniais nuotekų teršalų kiekiais. Teršalų kiekiai yra registruojami ir pateikiami Teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, apskaitos žurnaluose. Laboratorinius tyrimus atlieka, teršalų kiekius apskaičiuoja, apskaitos žurnalus pildo ir duomenis pateikia Bendrovės laboratorija. Akcentavo, kad buvo gavęs apmokymus, jog tais atvejais, kai Bendrovės ir Kauno RAAD laboratorijų rezultatai skiriasi iki 20 procentų, duomenys turėtų būti vedami pagal Bendrovės laboratorijos rezultatus, o kai skiriasi daugiau kaip 20 procentų – duomenys turėtų būti vedami kaip pareiškėjo bei Kauno RAAD laboratorijų rezultatų vidurkis.

8.       Pareiškėjo nuomone, Sprendimo dalis dėl koeficiento 1,2 pritaikymo yra nepagrįsta ir turėtų būti panaikinta. Paaiškino, kad apskaičiuodamas mokestį už taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014 metus, vadovavosi tais metais atnaujintu TIPK leidimu, patvirtintu 2014 m. gruodžio 31 d. Minėtame TIPK nebuvo nustatyta laikinai leistinos taršos normatyvų, kas reiškia, jog koeficientas 1,2 neturėtų būti taikomas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad mokestinis laikotarpis buvo 2014 m. ir tais pačiais metais buvo keičiamas TIPK, todėl apskaičiuojant mokėtinus mokesčius turėtų būti vadovaujamasi aktualia redakcija (galiojusia mokestinio laikotarpio pabaigoje). Taip pat akcentavo, kad joks teisės aktas nenustato, kad mokesčiai turi būti mokami pagal TIPK redakcijas, galiojusias mokestinio laikotarpio pradžioje.

9.       Pareiškėjas teigė, kad kiti Sprendime nustatyti mokėtini mokesčiai yra neproporcingi ir turėtų būti sumažinti. Net ir tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad pareiškėjas padarė pažeidimus, vadovaujantis proporcingumo principu, turėtų būti skirta gerokai mažesnė (proporcinga) sankcija. Mano, kad dėl kitų Sprendime nurodytų sankcijų turėtų būti nustatyti mokėtini mokesčiai netaikant padidinto koeficiento.

10.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11.       Atsakovas nurodė, kad tikrinamuoju laikotarpiu nei TIPK leidime, nei Taršos leidime Bendrovė neturėjo nustatyto teršalų išmetimo į aplinką normatyvo ftalatui. Be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Teigė, kad Agentūra nedavė leidimo pareiškėjui išleisti į aplinką ftalatų.

12.       Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodyta išvada, kad jei, Bendrovės vertinimu, ji neturėjo pareigos ftalatų įtraukti į Taršos leidimą, tai ji neturi ir negali turėti mokestinės prievolės mokėti mokesčius už ftalatų išleidimą į aplinką. Atsakovas nurodė, kad mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį. 

13.       Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad už ftalatų patekimą į nuotekas atsakingi tretieji asmenys bei tai, kad pareiškėjas neturi specialios įrangos išvalyti ftalatams. Dėl šių teiginių atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo veikla yra tiesiogiai susijusi su ftalatų išleidimu į aplinką. Jis yra nuotekų tvarkytojas ir tvarko Kėdainių rajone susidarančias nuotekas. Atsakovas pažymėjo, kad vykdydamas veiklą pareiškėjas privalo laikytis išduoto TIPK ir Taršos leidimo nustatytų sąlygų. Pasak atsakovo, Bendrovė, priimdama užterštas nuotekas, taip pat turi prisiimti ir iš to kylančias pasekmes, arba imtis aktyvių veiksmų, kad užterštos nuotekos, prieš išleidžiant į aplinką, būtų išvalytos ir atitiktų TIPK bei Taršos leidimo nustatytas sąlygas, arba tokių nuotekų nepriimti, arba sutarčių pagrindu iš abonentų susigrąžinti mokesčio didesniu tarifu sumas už mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą ftalatais.

14.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, neturėdamas leidimo išleisti ftalatų į aplinką, privalėjo imtis priemonių, jog nuotekos užterštos ftalatais nepatektų į aplinką, arba apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą. Atsakovo nuomone, trečiojo asmens ftalatų išmetimo klausimas nevertinamas, nes tai nėra šios bylos dalykas. Atsakovas laikėsi pozicijos, jog mokesčio mokėtojas yra tas, kas išleidžia į aplinką užterštas nuotekas, o šiuo atveju tai yra būtent pareiškėjas.

15.       Atsakovas pareiškėjo teiginius dėl netinkamo nuotekų mėginių paėmimo vertino kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad nuotėkų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pačiam pareiškėjui. Agentūra mėginių ėmimui ar tyrimų atlikimui taiko akredituotus metodus arba metodus, kuriems turi leidimą. Už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją buvo atsakingas pareiškėjas. Taigi pareiškėjas pats turi užtikrinti tinkamą nuotėkų mėginių paėmimą, įrengti automatinį mėginių semtuvą, pagamintą iš inertinių medžiagų.

16.       Atsakovas dėl nepagrįstai taikomos baudos – taršos mokesčio padidintu tarifu ir neteisingo baudimo – pažymėjo, kad pareiškėjas nepateisinamai nevykdė prievolių, nesilaikė teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ar Taršos leidimo ar leidimą tokių teršalų išleidimui, apskaityti išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, kai neturint TIPK ar Taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išmetimo ar išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas be TIPK ar Taršos leidimo išmestas teršalo kiekis yra viršnormatyvinis, nustatyta tvarka už visą nedeklaruotą neteisėtai be leidimo išmestą teršalų (ftalatų) kiekį pareiškėjui pagrįstai priskaičiuotas mokestis 50 kartų didesniu tarifu – 540 524,00 Eur.

17.       Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teršalas BDS7 (duomenys neskelbtini) nuotekų valyklose buvo išleidžiamas į aplinką visus 2014 metus, o taršos leidimas išleisti į aplinką BDS7 gautas tik 2014 m. gruodžio 31 d. Analogiška situacija yra ir (duomenys neskelbtini) nuotekų valykloje, kurioje minėtas teršalas buvo išleidžiamas visus 2016 metus, o taršos leidimas gautas tik nuo 2016 m. liepos 29 d. Atsakovas, vadovaudamasis teisės aktais, teigė, kad visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apkaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą. Pareiškėjas viršnormatyvinės taršos (be leidimo) iki patikrinimo pradžios nedeklaravo, tuo pažeidė įstatymus, todėl jam buvo priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 174 Eur.

18.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde nurodyti argumentai dėl laboratorinių tyrimų rezultatų skaičiuojant mokestį yra neteisingi, nes yra nustatyta, kad tokiais atvejais, kai laboratorinių matavimų duomenys nesutampa, vadovaujamasi aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės tikslais atliktų laboratorinių tyrimų ar matavimų duomenimis. Atsakovas dėl nedeklaruotos viršijančios TIPK leidimuose taršos nurodė, kad remiantis atliktu patikrinimu yra akivaizdu, jog už 2014–2018 metų laikotarpį buvo nustatyti metiniai TIPK ir Taršos leidimuose leistinų taršos metinių normatyvų viršijimai, kurie nebuvo deklaruoti.

19.       Atsakovas dėl koeficiento 1,2 taikymo paaiškino, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-258 patvirtintos Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenumato Taršos leidimo galiojimo atgal. Pažymėjo, kad pareiškėjo atnaujintame TIPK leidime buvo nustatytos laikinai leistinos taršos normatyvas teršalui BDS7 nuotekų valymo įrenginiams ir galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 d., kol pareiškėjui buvo išduotas Taršos leidimas Nr. TL-K.6-10/2014.

20.       Dėl išgauto požeminio vandens atsakovas nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Žemės gelmių įstatymo pakeitimai. Iki minėto įstatymo įsigaliojimo išduoti leidimai naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį galioja neterminuotai, jeigu nesikeičia geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos. TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį įstatymo nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė.

21.       Atsakovo teigimu, pareiškėjo įvairiose vandenvietėse išgautas požeminis vanduo laikytinas išgautas be leidimo, o nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. vandenvietėse be leidimo išgauto požeminio vandens kiekiai detaliai apskaičiuoti ir nurodyti. Pareiškėjui buvo apskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu – viso 1 069 943,00 Eur. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo Kauno RAAD išduotą TIPK leidimą, kuriame nebuvo įtrauktos vandenvietės, požeminio vandens išgavimui ir tiekimui vartotojams. TIPK leidime įtrauktos didžiosios vandenvietės, kurių eksploatacijos sąlygos ir buvo apibrėžtos atnaujintu TIPK leidimu. Nuo 2014 m liepos 1 d. įsigaliojus Žemės gelmių įstatymo pakeitimams pareiškėjui atsirado prievolė gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl ginčo vandenviečių eksploatavimo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad TIPK leidimą veiklai išgauti požeminį vandenį jis turėjo, o geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Atsakovas pažymėjo, kad teisės aktai nustato, jog už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį atsiranda teisinis pagrindas taikyti specialųjį įstatymą ir skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą, padaugintą iš koeficiento 10. Mano, kad turėjo teisinį pagrindą pareiškėjui už be leidimo išgautą požeminį vandenį skaičiuoti didesnį mokesčio tarifą.

22.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos apsaugos agentūra atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjui. Pažymėjo, kad pareiškėjas, įsigaliojus Nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 „Dėl nuotekų tvarkymo reglamento patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas), nuostatoms, privalėjo kreiptis į Kauno RAAD ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis, bei įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir / ar 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės bei sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis.

24.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2018 m. balandžio 11 d. Agentūra gavo Kauno RAAD 2018 m. balandžio 10 d. raštą Nr. (KERA)-D2-1069, kuriame buvo pateikta informacija, jog pareiškėjo eksploatuojami Kėdainių miesto nuotekų valymo įrenginiai neužtikrina bendro azoto išvalymo iki Taršos leidime ir Reglamente nustatytų reikalavimų. Taip pat rašte buvo nurodyta, kad Agentūros Aplinkos tyrimų departamentas nustatė, jog „<...> po valymo į Nevėžio upę Kėdainių vandenų išleidžiamose nuotekose nustatyta 6,91 ?g/l di(2-etilheksil)ftalato (DEHP) koncentracija, kuri viršija Reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose (2 ?g/l) <...>“. Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. peržiūrėjo pareiškėjui Kauno RAAD 2004 m. gruodžio 29 d. išduotą ir 2005 m. balandžio 19 d. bei 2008 m. gruodžio 22 d. koreguotą ir 2011 m. gruodžio 30 d. atnaujintą TIPK leidimą Nr.6/2, kuris vėliau Agentūroje 2014 m. gruodžio 31 d. ir 2016 m. liepos 29 d. buvo pakeistas į Taršos leidimą Nr. 6/2/TL-K.6-10/2014, sąlygas ir 2018 m. gegužės 14 d. rašte Nr. (28.2)-A4-4539 nurodė, kad nėra pagrindo keisti leidimą. Peržiūrėjus pareiškėjo Taršos leidimo sąlygas Agentūroje buvo priimtas sprendimas, kad nėra pagrindo keisti pareiškėjo Taršos leidimą.

25.       Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo išsakyta nuomone, kad nuotekų ėminiai buvo paimti pažeidžiant reikalavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad Agentūros Aplinkos tyrimų departamentas yra akredituotas Lietuvos nacionalinio akreditacijos biuro standarto LST EN ISO/IEC 17025:2005 atitikčiai, akreditavimo pažymėjimo Nr. LA.01.064. Agentūros Aplinkos tyrimų departamentas mėginių ėmimui ir / ar tyrimų atlikimui taiko akredituotus metodus arba metodus, kuriems turi Leidimą, išduotą pagal Leidimų atlikti taršos šaltinių išmetamų į aplinką teršalų ir teršalų aplinkos elementuose matavimus ir tyrimus išdavimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-711 (Leidimo Nr. 1488160). Ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masės spektrometrija“. Agentūros Aplinkos tyrimų departamento tyrimams naudojamos įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Tam kad ėminio kokybės neįtakotų iš semtuvo išsiskiriantys ftalatai, AB „Kėdainių vandenys“ turėjo įsirengti automatinį mėginių semtuvą, pagamintą iš medžiagų, iš kurių neišsiskiria ftalatai. Atkreipė dėmesį, kad Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės sistemos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 652 „Dėl Aplinkos valstybinės laboratorinės kontrolės sistemos nuostatų patvirtinimo“ 13.2 papunktyje nurodyta, jog imant išleidžiamų į aplinką teršalų mėginius privalo dalyvauti įmonės atstovai. Pareiškėjo atstovai dalyvavo atliekant visus nuotekų mėginių ėminius ir nenurodė jokių prieštaravimų dėl Paviršinio vandens ir (ar) nuotekų ėminių paėmimo ir matavimo protokolų. 

II.

26.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Kėdainių vandenys“ skundą tenkino iš dalies – pakeitė Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. AS-56 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, t. y. apskaičiuotą 1 648 438,00 Eur mokestį sumažino iki 414 116,80 Eur. Likusią skundo dalį teismas atmetė.

27.       Pirmosios instancijos teismas bylos duomenimis nustatė, kad Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius atliko pareiškėjo planinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumo už 2014–2018 metų mokestinius laikotarpius. Pareiškėjo mokestinis patikrinimas pradėtas 2019 m. kovo 26 d. Apie pradėtą mokestinį patikrinimą Bendrovė informuota 2019 m. kovo 26 d. išsiunčiant jai raštą paštu ir el. paštu. Patikrinimo metu buvo analizuoti ir vertinti pareiškėjo deklaruoti ir nedeklaruoti į aplinką išmestų teršalų kiekiai iš atskirų taršos šaltinių, nurodytų TIPK ir TL, bei vertinti deklaruoti ir nedeklaruoti be leidimo išgauti požeminio vandens išteklių kiekiai. Atlikęs patikrinimą Departamento Klaipėdos apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius 2020 m. kovo 30 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA79-4. Departamentas 2020 m. birželio 3 d. priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 6 dalį, 9 straipsnio 1 dalį, 4 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 punkto nuostatas bei tvarką už 2014–2018 m. atskirais mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius ir požeminio vandens išteklių išgavimą neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo, pareiškėjui paskaičiavo mokestį didesniu tarifu, bendra suma – 1 648 438,00 Eur.

28.       Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl senaties termino taikymo, nurodė, kad mokestinis patikrinimas pradėtas 2019 m. kovo 26 d. pranešimu ir baigtas 2020 m. kovo 30 d. surašius Patikrinimo aktą. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taikytina Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 straipsnio 1 dalis, galiojusi iki Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 4 straipsnio įsigaliojimo, ir ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Teismas darė išvadą, kad Departamentas, vadovaudamasis MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, straipsnio redakcija, kuri galiojo iki 2020 m. sausio 1 d. pakeitimo, galėjo mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 d., t. y. einamuosius 2019 m. ir praėjusius penkerius 2018 m., 2017 m., 2016 m., 2015 m., 2014 m.

29.       Vertindamas pareiškėjui apskaičiuotų mokestį už ftalatų išleidimą į gamtinę aplinką teismas nurodė, kad pareiškėjui yra išduotas TIPK leidimas pagal Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 80 „Dėl Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimų išdavimo, atnaujinimo ir panaikinimo taisyklių patvirtinimo“, 2 priedą. Pareiškėjas turi Kauno RAAD TIPK leidimą Nr. 6/2, išduotą 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. balandžio 19 d. ir 2008 m. gruodžio 22 d. koreguotą bei 2011 m. gruodžio 30 d. atnaujintą. Taip pat 2014 m. gruodžio 31 d. pakeistą į Taršos leidimą Nr. 6/2/TL-K.6-10/2014 ir 2016 m. liepos 29 d. koreguotą. Kauno RAAD 2018 m. balandžio 10 d. raštu Nr. (KERA)-D2-1069 informavo Agentūrą, kad UAB „Kėdainių vandenys“ eksploatuojami Kėdainių miesto nuotekų valymo įrenginiai, juos valant į Nevėžio upę, UAB „Kėdainių vandenys“ išleidžiamose nuotekose nustatyta ftalatų koncentracija, kuri viršija Reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK nuotekose.

30.       Teismas pažymėjo, kad iš byloje esančios medžiagos matyti, jog nėra nuginčyta Kauno RAAD rašte nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas teršia aplinką ftalatais. Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad nuo 2014 m. iki 2018 m. pareiškėjas neturėjo nei TIPK leidimo, nei Taršos leidimo, kuriame būtų numatytas teršalų – ftalatų – išmetimo į aplinką normatyvas. Be to, nustatyta ir tai, kad pareiškėjas už išleistus į aplinką ftalatus nedeklaravo ir nemokėjo mokesčių valstybės biudžetui. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo gauti Taršos leidimą dėl ftalatų išleidimo į aplinką, deklaruoti į aplinką išleidžiamą ftalatus ir už juos sumokėti mokesčius. Taigi, be leidimo išleistas į aplinką taršalų (flatatų) kiekis yra pagrindas taikyti didesnį mokesčio tarifą, todėl teismas atmetė pareiškėjo argumentai dėl padidinto mokesčio tarifo taikymo nepagrįstumo.

31.       Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus, kad ftalatų išleidimas į aplinką bus uždraustas tik 2033 m., todėl jam (pareiškėjui) negali kilti neigiamų pasekmių už 2014–2018 metais į aplinką išleistus ftalatus. Dėl šių pareiškėjo teiginių teismas nurodė, kad šiuo atveju ftalatų išleidimas į aplinką iki 2033 metų yra leidžiamas tik turint leidimą, o pareiškėjui neigiamos pasekmės kilo ne dėl ftalatų išleidimo į aplinką apkritai, tačiau dėl ftalatų išleidimo į aplinką neturint tam leidimo, neteikiant deklaracijų ir nemokant taršos mokesčio į valstybės biudžetą.

32.       Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad ftalatai nuotekų sistemoje atsiranda ne dėl Bendrovės valios, o dėl fizinių ir juridinių asmenų naudojimosi vandeniu, todėl pareiškėjui tvarkant nuotekas, nuotekose esančių ftalatų kiekis nepadidėja ir negali padidėti, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip nuotekų tvarkytojas Lietuvos Respublikos geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punkto nuostatų prasme, privalėjo imtis tokių priemonių, jog užterštos nuotekos nepatektų į aplinką arba apskaičiuoti ir sumokėti mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą.

33.       Teismas nenustatė pagrindo abejoti paimtų mėginių tinkamumu tyrimui atlikti. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų visuose etapuose: mėginių indų paruošimas ir laikymas, standartinių tirpalų paruošimas ir saugojimas, mėginio paruošimas analizei ir saugojimas, chromatografinės analizės atlikimas, tyrimų kokybės užtikrinimas, įskaitant ir tuščiųjų mėginių tyrimus. Nustačius, kad atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų, o nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pareiškėjui, o už automatinio mėginių semtuvo eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja, teismas vertino, kad šiuo atveju pats pareiškėjas buvo atsakingas už mėginio paėmimą.

34.       Teismas taip pat neturėjo pagrindu sutikti su pareiškėjo teiginiais dėl jam Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 „Dėl UAB „Kėdainių vandenys“ taršos leidimo sąlygų peržiūros“ suteiktos klaidingos konsultacijos. Teismas, išanalizavęs Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. raštą, sprendė, kad pareiškėjui nebuvo suteikta klaidinga konsultacija. Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. rašte nurodė, kad pareiškėjo vykdoma veikla turi atitikti Taršos leidimo Nr. 6/2/TL-K.6-10/2014 sąlygas. Be to, pareiškėjas minėtu raštu buvo įpareigotas nutraukti ftalatų išleidimą į gamtinę aplinką, todėl nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog jis dėl šio rašto turi būti atleistas nuo viso jam apskaičiuoto mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką.

35.       Teismas pažymėjo, kad prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka veiklos vykdytojui, t. y. būtent pareiškėjui. Taigi, pareiškėjas, įsigaliojus Reglamento nuostatoms, privalėjo kreiptis į Kauno RAAD ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į gamtinę aplinką su nuotekomis, bei įtraukti jas į TIPK leidimą, kuriame turėjo būti nustatytos prioritetinių pavojingų ir / ar 2 priedo A ir B1 dalyse nurodytų pavojingų medžiagų ribinės vertės ir sąlygos šioms medžiagoms išleisti su nuotekomis.

36.       Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdį, mastą ir šios veiklos vykdymo metu į paskleistų teršalų neigiamą poveikį aplinkai, pareiškėjas privalėjo atsakingai ir rūpestingai bei laiku atlikti TIPK ir / ar Taršos leidimų koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jam įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ir / ar Taršos leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Kadangi pareiškėjas šių pareigų tinkamai nevykdė, pareiškėjui pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu – 540 524 Eur.

37.       Teismas atkreipė dėmesį, kad Agentūra ir Departamentas pagal jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas (pvz. Aplinkos apsaugos departamento nuostatų (patvirtintų Aplinkos ministro 2018 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. D1-277 (galiojanti redakcija nuo 2018 m. rugsėjo 6 d.) 10.5. papunktį, Aplinkos apsaugos agentūros nuostatų (patvirtintų Aplinkos ministro 2004 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. D1-385) 10.2.28 papunktį) atliko nepakankamą kontrolę, t. y. laiku nenustatė, kad pareiškėjas nesilaiko nustatytų teršalų išleidimo į aplinką normų, o pagal 2015 m. lapkričio 12 d. tyrimų protokolą Nr. P-CHA-2015-394/1 ir 2017 m. vasario 27 d. tyrimų protokolą Nr. P-CHA-2017-19/1 nustačiusios, kad pareiškėjo išleidžiamose nuotekose yra ftalatų, nesiėmė aktyvių kontroliuojančių veiksmų, t. y. neinformavo pareiškėjo, neįpareigojo pakeisti jo turimus leidimus, neįpareigojo nutraukti ftalatų išleidimą į aplinką. Teismo nuomone, tai iš esmės lėmė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. netinkamai vykdė teisės aktus, t. y. nepasikeitė turimų leidimų taip, kad jie apimtų ir ftalatų išleidimą į gamtinę aplinką ir nemokėjo nustatytų mokesčių. Teismas vertino, kad nustatytos aplinkybė sudaro pagrindą sumažinti pareiškėjui paskirtą sankciją.

38.        Vertindamas požeminio vandens išgavimą teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą naudoti požeminį vandenį. Pareiškėjo TIPK leidime Nr. 6/2 (duomenys neskelbtini) vandenvietės (toliau – ginčo vandenvietės) nebuvo įtrauktos. Teismas pažymėjo, kad įvertinus TIPK leidimą konstatuotina, jog TIPK leidimo 3 punkte nurodyta tik bendra pareiškėjo vykdomos ūkinės veikos vietos veiklos padėtis vietovės plane ir išvardintos visos pareiškėjo turimos vandenvietės. Tuo tarpu TIPK leidimo Nr. 6/2 15 lentelėje, kurioje deklaruotos konkrečios vandenvietės, kuriose vykdomas vandens paėmimas ir vartojimas, ginčo vandenvietės nebuvo įtrauktos, todėl Patikrinimo akte pagrįstai konstatuota, jog nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, laikytinas išgautas be leidimo.

39.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas turėjo leidimą naudoti požeminį vandenį tik tam tikrose vandenvietėse, tačiau minėtos ginčo vandenvietės, už kurias pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu koeficientu, nebuvo įtrauktos į pareiškėjo TIPK. Ginčo vandenviečių, kurios nebuvo įtrauktos į TIPK leidimą naudojimosi sąlygų leidimas neapibrėžė, todėl pareiškėjas turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl minėtų vandenviečių eksploatavimo. Teismas sprendė, kad pareiškėjas požeminį vandenį iš ginčo vandenviečių naudojo neturėdamas Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo, todėl atsakovas turėjo pagrindą taikyti didesnį mokesčio tarifą.

40.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų siekęs tyčia sąmoningai nuslėpti mokestį, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus. Priešingai, iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Departamento pareigūnai, atlikę patikrinimą, nenustatė nuslėptų išgautų požeminio vandens išteklių, pareiškėjas mokesčių deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai teikė laiku. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas už išgautą požeminį vandenį vandenvietėse mokestį sumokėjo įprastu tarifu. Teismo vertinimu, tai parodo, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius, taip pat pareiškėjas jau buvo sumokėjęs mokestį, todėl iš esmės valstybės biudžetas nenukentėjo. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjui apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo.

41.       Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytam pažeidimui atlyginti ir ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už laiku nedeklaruotą, be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį už 2014–2018 m. laikotarpį, padidinti 2 kartus. Todėl teismas ginčijamu Sprendimu apskaičiuotą 1 069 943 Eur už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį sumažino iki 213 988, 60 Eur.

42.       Dėl kitų pareiškėjui apskaičiuotų taršos mokesčių teismas nurodė, kad atsakovo Sprendimo dalis dėl papildomai apskaičiuoto mokesčio už BDS7 taršalo išleidimą į aplinką nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. yra pagrįsta ir teisėta. Taip pat teismas nenustatė pagrindo panaikinti ar pakeisti ginčijamo Sprendimo 3 ir 4 punktus ir netaikyti pareiškėjui 1,2 koeficiento.

43.       Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pakeitė ginčijamą Departamento Sprendimą ir sumažino apskaičiuotą 1 648 438,00 Eur mokestį iki 414 116,80 (162 157,2 + 174 + 24 112 + 4 191 + 9 494 + 213 988,60). Teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, nes skundo reikalavimų patenkinimą iš esmės nulėmė ne atsakovo veiksmai, o kitos aplinkybės, todėl atsakovas negali būti laikomas atsakingu dėl pareiškėjo teismo išlaidų atsiradimo.

III.

44.       Pareiškėjas UAB „Kėdainių vandenys“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti visiškai.

45.       Pareiškėjas nesutinka su priskaičiuotu mokesčiu už ftalatų išleidimą į aplinką. Pažymi, kad byloje buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, jog pareiškėjas nenuslėpė ftalatų išleidimo į aplinką, o tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo žinojo, jog pareiškėjo veikloje ftalatai yra išleidžiami į aplinką bei netgi žinojo tikslius išleidžiamų ftalatų kiekius. Tuo tarpu pareiškėjas išleidžiamų ftalatų į aplinką nedeklaravo ne dėl siekio tai nuslėpti, bet dėl to, kad ftalatai nebuvo įtraukti į Taršos leidimą, kas reiškia, jog pareiškėjui nebuvo nustatyta pareiga jam pačiam matuoti ir periodiškai fiksuoti į aplinką išleidžiamų ftalatų kiekio. Pareiškėjo nuomone, vien aplinkybė, kad pareiškėjas nedeklaravo ftalatų išleidimo į aplinką, pati savaime negali lemti išvados, jog pareiškėjas nuslėpė ftalatų išleidimo faktą, todėl Bendrovei negalėjo būti apskaičiuotas padidintas mokesčio tarifas.

46.       Pareiškėjas nurodo, kad mokestis už ftalatus galėtų būti skaičiuojamas, jeigu pareiškėjui monitoringo programoje būtų buvusi nustatyta pareiga tirti ir fiksuoti į aplinką išleidžiamų ftalatų kiekius. Tokios pareigos nebuvo nustatyta suderintame su atsakovu ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu pareiškėjo monitoringo plane. Teigia, kad Agentūra niekada nepareikalavo, jog į pareiškėjo monitoringo programą būtų įtraukti ftalatai. Tokiu būdu pati Agentūra nenustatė pareiškėjui pareigos vykdyti ftalatų monitoringą, t. y. periodiškai tikrinti ir matuoti ftalatų kiekius. Pažymi, kad neturi pareigos matuoti absoliučiai visų Reglamente nurodytų teršalų, kurie gali kada nors pateikti į pareiškėjo valdomą nuotekyną. Taip pat pareiškėjas neturėjo ir negalėjo turėti duomenų apie išleidžiamų ftalatų kiekius ir negalėjo deklaruoti į aplinką išleidžiamų ftalatų kiekio.

47.       Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad neturėjo pareigos į TIPK ir (ar) TL įtraukti ftalatų išleidimo į aplinką normatyvo. Teigia, kad Agentūra, gavusi duomenis, jog pareiškėjo išleidžiamose nuotekose buvo rasti ftalatai, privalėjo peržiūrėti Taršos leidimo sąlygas, tačiau to Agentūra to neatliko. Pabrėžia, kad pareiškėjas turi pareigą sutvarkyti nuotekas tik iki Taršos leidime keliamų reikalavimų. Šiuo atveju į Taršos leidimą neįtraukus ftalatų pareiškėjui nekilo pareiga valyti nuotekas nuo ftalatų (kurio išleidimas į aplinką bus uždraustas tik nuo 2033 metų) bei už jų išleidimą į aplinką mokėti mokesčius.

48.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Agentūra buvo suteikusi pareiškėjui konsultaciją dėl taršos leidimų sąlygų peržiūros. Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 informavo Bendrovę, kad nėra pagrindo keisti leidimą, t. y. Agentūra sutiko, jog pareiškėjas išleistų į aplinką ftalatus, neturėdamas tam skirto Taršos leidimo. Pareiškėjas mano, kad jam negali kilti jokios neigiamos pasekmės dėl to, jog pačios Agentūros nurodymu ftalatai nebuvo įtraukti į Taršos leidimą.

49.       Pareiškėjas teigia, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai neatliko aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės ir nesiėmė priemonių pakeisti pareiškėjui išduoto Taršos leidimo. Pasak pareiškėjo, Agentūra nebendradarbiaudama su pareiškėju, jo nekonsultuodama, neįgyvendinusi prevencinio pobūdžio priemonių, padedančių pareiškėjui laikytis teisės aktų reikalavimų, pažeidė aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės metodinės pagalbos teikimo principą, reiškiantį, jog poveikio priemonės gali būti taikomos kaip ultima ratio priemonė.

50.       Pareiškėjas nurodo, kad neturi galimybės iš nuotekų išvalyti ftalatų, nes jo turimi nuotekų valymo įrenginiai atlieka tik biologinį nuotekų valymą. Pareiškėjas negali būti įpareigotas daryti to, kas neįmanoma – kontroliuoti ftalatų kiekio nuotekose ir iš nuotekų valyti ftalatus. Teigia, kad teisės aktai nustato pareigas būtent ftalatus į nuotakyną išleidžiantiems asmenims (šiuo atveju – VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centrui) kontroliuoti, apskaityti ftalatų kiekį bei mažinti šios medžiagos patekimą į nuotekyną. Pažymi, kad pareiškėjo poziciją, jog už ftalatų išleidimą į aplinką yra atsakingi tie ūkio subjektai, kurie ftalatus išleidžia į nuotakyną, palaiko ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Akcentuoja, kad neturi duomenų apie tai, ar VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras vykdo ftalatų kontrolę ir apskaitą bei ar yra patvirtinęs priemonių, skirtų ftalatams mažinti ir nutraukti, planą. Pareiškėjas taip pat neturi duomenų apie tai, ar Departamentas ir Kauno RAAD ėmėsi veiksmų, kad kontroliuotų, kaip VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras vykdo ftalatų kontrolę ir apskaitą. Pareiškėjas tvirtina, kad negali būti laikomas atsakingu, jeigu tretieji asmenys (VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centras) nesilaiko teisės aktų reikalavimų ir neatlieka ftalatų kontrolės bei nėra įsidiegę ftalatų mažinimo priemonių. Bandymas apmokestinti pareiškėją už ftalatų išmetimą į aplinką inter alia pažeidžia principą „teršėjas moka“.

51.       Pareiškėjas nesutinka su Agentūros tyrimų protokolų rezultatais. Mano, kad Agentūros nustatyti ftalatų kiekiai yra netikslūs (neatitinka keliamų reikalavimų tyrimams), todėl pareiškėjui negali kilti neigiamų pasekmių už netikslius ir nustatytus reikalavimus pažeidžiančius ftalatų kiekių tyrimus. Pasak pareiškėjo, jam negali būti skiriama sankcija, nes tai būtų neteisinga ir neproporcinga.

52.       Pareiškėjas mano, kad turėjo leidimą išgauti požeminį vandenį iš TIPK leidime bei paraiškoje TIPK leidimui gauti nurodytų vandenviečių, nes į TIPK leidimą buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla, o geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė. Teigia, kad yra sumokėjęs visus mokesčius už išgautą požeminį vandenį, dėl to pareiškėjas negali būti įpareigotas dar kartą sumokėti tą patį mokestį. Pažymi, kad mokestis už be leidimo išgautą vandenį galėtų būti skaičiuojamas tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas nedeklaruotų arba deklaruotų mažesnį išgauto vandens kiekį, dėl ko būtų sumokėti ne visi mokesčiai į Lietuvos Respublikos biudžetą.

53.       Pareiškėjas taip pat teigia deklaravęs visus BDS7 teršalus. Jie buvo įtraukti į TIPK, todėl Sprendimo dalis dėl papildomai priskaičiuoto mokesčio BDS7 teršalo atžvilgiu turėtų būti panaikintas. Taip pat pareiškėjas nesutinka su Sprendimo 3 ir 4 punktais ir pritaikytu 1,2 koeficientu.

54.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors teismas nurodė, jog sumažina priskaičiuotą mokestį vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau teismas nesivadovavo pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-543-492/2020; 2020 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1546-602/2020). Pasak pareiškėjo, vadovaujantis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, yra pagrindas spręsti, kad Bendrovei negalėjo būti priskaičiuoti mokesčiai (įskaitant ir mokesčius padidintu tarifu), jeigu mokesčiai faktiškai buvo sumokėti ir valstybės biudžetas nenukentėjo.

55.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą atmesti.

56.       Atsakovas sutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas paliko nepakeistus apskaičiuotus ir ginčijamu Sprendimu patvirtintus mokesčius: 174,00 Eur už teršalo BDS7 išleidimą be leidimo į aplinką; 24 135,00 Eur už nedeklaruotus neviršijančius leidimuose nustatytus išleisti teršalus; 4191,00 Eur už nedeklaruotus leidimuose nustatytų teršalų metinių normatyvų viršijimus; 9 494,00 Eur už nedeklaruotą taršą, kai apskaičiuojant mokestį netaikytas privalomas taikyti koeficientas 1,2. Tačiau atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi dėl apskaičiuoto 540 524 Eur mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką be leidimo sumažinimo ir dėl apskaičiuoto 1 069 943 Eur mokesčio už be leidimo išgautą požeminį vandenį sumažinimo.

57.       Atsakovo teigimu, teismas sprendime nepagrįstai įvardijo, kad Agentūra ir Departamentas atliko nepakankamą kontrolę, t. y. laiku nenustatė, jog pareiškėjas nesilaiko nustatytų teršalų išleidimo į aplinką normų, o nustatę, kad pareiškėjo išleidžiamose nuotekose yra ftalatų, nesiėmė aktyvių kontroliuojančių veiksmų – neinformavo pareiškėjo, neįpareigojo pakeisti jo turimus leidimus, neįpareigojo nutraukti ftalatų išleidimą į aplinką. Tai, teismo vertinimu, iš esmės lėmė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. netinkamai vykdė teisės aktus, t. y. nepasikeitė turimų leidimų taip, kad jie apimtų ir ftalatų išleidimą į gamtinę aplinką, ir nemokėjo nustatytų mokesčių.

58.       Atsakovo nuomone, tai, jog pareiškėjas į aplinką su nuotekomis išleido ftalatus, įrodo Agentūros Aplinkos tyrimų departamento atliktų tyrimų protokolai: 2015 m. sausio 6 d. Nr. P-CHA-2015-11/1, 2015 m. lapkričio 12 d. Nr. P-CHA-2015-394/1, 2016 m. gruodžio 13 d. Nr. P-CHA-2016-517/1, 2017 m. vasario 27 d. Nr. P-CHA-2017-19/1 ir 2018 m. vasario 20 d. Nr. P-CHA-2018-42/1. Šiuos protokolus turėjo ir pats pareiškėjas, todėl, žinodamas apie į aplinką su nuotekomis išleistus ftalatus, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas žinojo, jog nuotekų išleidimui į aplinką reikalingas leidimas, taip pat žinojo, kad pasikeitus į aplinką išmetamiems teršalams ar atsiradus naujiems, būtina koreguoti turimą leidimą (TIPK ir / ar TL).

59.       Atsakovas mano, kad vykdydamas nustatytus teisės aktų reikalavimus ir žinodamas, jog su nuotekomis į aplinką patenka prioritetinės pavojingos medžiagos teršalai – ftalatai, pareiškėjas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą parengti ir pateikti Agentūrai paraišką Taršos leidimui pakeisti, kaip tai nustatyta Taisyklių 45 punkte. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu teisme buvo nustatyta, jog pareiškėjas, 2016 m. teikdama Agentūrai paraišką Taršos leidimui pakeisti, nepateikė jokių duomenų apie į aplinką išleidžiamus ftalatus.

60.       Atsakovas nurodo, kad teismas sprendimo dėstomojoje dalyje nurodydamas, jog pareiškėjui pritaikyta sankcija, taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą, yra pernelyg griežta, o padarytiems pažeidimams atlyginti ir ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014–2018 m. laikotarpį padidinti 3 kartus, nurodė neteisingą koeficientą 10, nors turėjo būti nurodytas 50. Atsakovui neaiški teismo pozicija dėl mokesčio sumažinimo ir apskaičiavimo jį sumažinus, nes teismas apskaičiuotą mokestį 540 524 Eur už nedeklaruotą ir be leidimo į aplinką išleistų ftalatų kiekį sumažino iki 162 157,20 Eur, tačiau šiame skaičiavime, taikant teisingą koeficientą, būtų skaičiuojama ženkliai mažesnė suma.

61.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-3301-473/2020 UAB „Kauno vandenys“ apskaičiuotą mokestį dėl išleistų ir nedeklaruotų teršalų – ftalatų – kiekio sumažino iki 50 procentų, t. y. nuo paskirtos 1 343 313 Eur sumos iki 671 657 Eur sumos (šis sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka, byla neišnagrinėta).

62.       Atsakovas taip pat nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria sumažintas apskaičiuotas 1 069 943 Eur mokestis už be leidimo išgautą požeminį vandenį. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai taikė mokesčio proporcingumo principą, neatsižvelgė į tai, kad mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas. Atsakovas pažymi, kad teismas nepagrįstai sprendime nurodė, jog pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, nors pareiškėjas skunde nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teismas turėjo padaryti išimtį iš įstatymu nustatyto teisinio reglamentavimo. Pareiškėjas net neprašė išdėstyti mokėjimo dalimis per tam tikrą laiko tarpą, ar atidėti mokėjimą, jei jam vienkartiniu mokėjimu paskaičiuotą mokesčio sumą būtų sudėtinga sumokėti. Atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir sumažino paskaičiuotą mokestį nuo 1 069 943,00 Eur iki 213 988,60 Eur, nes pareiškėjui paskaičiuota suma nėra pernelyg didelė, kurią sunku sumokėti.

63.       Pareiškėjas UAB „Kėdainių vandenys“ atsiliepime į atsakovo Aplinkos apsaugos departamento apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas kartu su atsiliepimu pateikė naujus įrodymus: UAB „Kėdainių vandenys“ pelno (nuostolio) ataskaitas už 2018–2020 metus.

64.       Pareiškėjas teigia, kad nei Reglamento 15 punkte, nei Taisyklių 45 punkte nėra įtvirtinta pareiškėjo pareiga inicijuoti taršos leidimo pakeitimą, jeigu į aplinką yra išleidžiami ftalatai. Pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjas nekeitė nei įrenginių, nei veiklos išleidžiamų į aplinką ftalatų atžvilgiu. Ftalatai į pareiškėjo nuotekyną patenka iš abonentų (fizinių ir juridinių asmenų), kurie išleidžia nuotekas. Pareiškėjas mano, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 192 straipsnio 6 dalies prasme jis neturėjo pareigos inicijuoti Taršos leidimo pakeitimo, nes išleidžiamų į aplinką ftalatų atžvilgiu pareiškėjas nekeitė nei įrenginių, nei veiklos pobūdžio.

65.       Pareiškėjo nuomone, nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo teiginiai, jog pareiškėjas turėjo pateikti Agentūrai paraišką Taršos leidimui pakeisti, nes teisės aktai pareiškėjui nenumato tokios pareigos. Tokia pareiga pareiškėjui atsirastų tuo atveju, jeigu institucijos kreiptųsi į pareiškėją, nurodydamos pateikti patikslintą paraišką.

66.       Pareiškėjas pažymi, kad niekuomet nebandė nuslėpti ir nenuslėpė ftalatų išleidimo fakto. Akcentuoja, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nedeklaravo ftalatų išleidimo į aplinką, pati savaime negali lemti išvados, jog pareiškėjas nuslėpė ftalatų išleidimą į aplinką. Byloje nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas klastotų apskaitos dokumentus, apgaulingai vestų apskaitą ar trukdytų mokesčių administratoriui atlikti funkcijas. Dėl šių priežasčių pareiškėjai apskritai negalėjo būti apskaičiuotas padidintas mokesčio tarifas už ftalatų išleidimą į aplinką.

67.       Pareiškėjo teigimu, atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-3301-473/2020 nėra susijęs su nagrinėjama byla, nes bylos aplinkybės yra kitokios.

68.       Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad atsakovas apeliaciniame skunde nurodo daug abstrakčių teiginių apie tai, kaip svarbu surinkti pajamas į biudžetą ir kad mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolė yra valstybės interesas. Pareiškėjas tvirtina, kad dėl jo veiksmų valstybės biudžetas nenukentėjo, nes pareiškėjas sumokėjo visus nustatytus mokesčius, todėl jam negali būti skiriamos sankcijos (pareiga mokėti tuos pačius mokesčius, bet padidintu tarifu).

69.       Dėl atsakovo apeliacinio skundo teiginių, kad pareiškėjui paskaičiuota suma nėra pernelyg didelė, kurią būtų sunku sumokėti, pareiškėjas nurodo, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, jog pareiškėjo finansinė padėtis yra gera ir kad pareiškėjas turi galimybę sumokėti priskaičiuotą padidintą mokesčio tarifą (sankciją). Be to, atsakovas apeliaciniame skunde pateikė melagingą informaciją apie pareiškėjo metinę apyvartą. Pažymi, kad pareiškėjo metinė apyvarta yra apie 10 kartų mažesnė, nei nurodė atsakovas. Pareiškėjas, siekdama paneigti atsakovo argumentus, pateikė naujus įrodymus – pelno (nuostolio) ataskaitas už 2018–2020 metus.

70.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į pareiškėjo UAB „Kėdainių vandenys“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovas kartu su atsiliepimu pateikė naujus įrodymus: Kauno technologijos universiteto aplinkos inžinerijos instituto, ekspertinių paslaugų, susijusių su prioritetinių pavojingų medžiagų – ftalatų – Di(2-etilheksil), esančių nuotekose, išvalymo technologijomis ataskaitą.

71.       Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas privalėjo turėti Taršos leidimą išleisdamas į aplinką nuotekas, kuriose nustatyti prioritetinių pavojingų medžiagų teršalų – ftalatų kiekiai, kaip tai įtvirtinta Reglamento 15 punkte ir Taisyklių 1 priedo 1.4 papunktyje. Pareiškėjas privalėjo apskaityti teršalų ftalatų kiekius, apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį už aplinkos teršimą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) reikalavimus.

72.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas, neturėdamas leidimo prioritetinių pavojingų medžiagų (ftalatų) išleidimui į aplinką, deklaruodamas ir apskaičiuodamas mokestį už išleistą ftalatų kiekį taip pat turėjo taikyti padidintą tarifą, o mokestį pagrindiniu tarifu būtų galima skaičiuoti tik turint leidimą ir neviršijus jame nustatyto ftalatų normatyvo.

73.       Atsakovas akcentuoja, kad prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą, tenka būtent pareiškėjui. Tvirtina, kad pareiškėjas žinojo, jog nuotekų išleidimui į aplinką reikalingas leidimas, taip pat žinojo, kad pasikeitus į aplinką išmetamiems teršalams ar atsiradus naujiems, būtina koreguoti turimą leidimą (TIPK ir / ar TL). Vykdydamas teisės aktų reikalavimus ir žinodamas, kad su nuotekomis į aplinką patenka prioritetinės pavojingos medžiagos teršalai – ftalatai, pareiškėjas turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą, parengti ir pateikti Agentūrai paraišką Taršos leidimui pakeisti.

74.       Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo veikla yra tiesiogiai susijusi su ftalatų išleidimų į aplinką. Pareiškėjas yra nuotekų tvarkytojas, kuris tvarko Kėdainių rajone susidarančias nuotekas ir nors, kaip pats pareiškėjas tvirtina, savo veikloje nenaudoja tokių cheminių medžiagų kaip ftalatai nuotekoms tvarkyti, jis jau užterštas nuotekas priima į nuotakyną. Vykdydamas veiklą jis privalo laikytis išduoto TIPK ir TL nustatytų sąlygų, bei kitų ūkinės veiklos vykdymą reglamentuojančių įstatymų, o priimdamas užterštas nuotekas – prisiimti iš to kylančias pasekmes, arba imtis aktyvių veiksmų, kad užterštos nuotekos prieš išleidžiant į aplinką būtų išvalytos ir atitiktų TIPK ir TL nustatytas sąlygas, arba tokių nuotekų nepriimti, arba sutarčių pagrindu iš abonentų susigrąžinti mokesčio didesniu tarifu sumas už mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą ftalatais.

75.       Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, pareiškėjo vykdomos veiklos pobūdį, mastą ir šios veiklos vykdymo metu į paskleistų teršalų neigiamą poveikį aplinkai, pareiškėjas privalėjo atsakingai ir rūpestingai bei laiku atlikti TIPK ir / ar taršos leidimų koregavimą dėl šių teršalų išleidimo į aplinką, vykdyti teisės normose jam įtvirtintas prievoles, laikytis teisės aktuose įteisintų reikalavimų turėti TIPK ir / ar taršos leidimą tokiems teršalams išleisti, parengti ir suderinti šių teršalų monitoringo programą, įtraukti į apskaitą išmestų teršalų kiekius ir mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Kadangi pareiškėjas šių pareigų tinkamai nevykdė, jam pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu.

76.       Atsakovas taip pat sutinka su teismo išvada, kad nors Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. rašte Nr. (28.2)-A4-4539 nurodė, kad „pagrindo keisti leidimą nėra“, tačiau tame pačiame rašte taip pat teigė, kad „vykdoma veikla turi atitikti šio leidimo sąlygas“. 

77.       Atsakovas mano, kad teismas tinkamai įvertino pareiškėjo teiginius dėl paimtų mėginių tinkamumo. Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjui apskaičiuotų taršos mokesčių atsakovas iš esmės pakartojo savo poziciją, nurodytą atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

78.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Agentūra atsiliepime į pareiškėjo UAB „Kėdainių vandenys“ apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

79.       Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas skundžia teismo sprendimą, nepagrįsdamas nei faktiškai, nei teisiškai, kodėl sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas, nenurodydamas, kokios proceso ir materialiosios teisės normos buvo pažeistos, o dėstydamas tik savo interpretacijas ir subjektyvią nuomonę. 

80.       Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad tik 2018 m. balandžio 10 d. iš Kauno RAAD gavusi raštą Nr. (KERA)-D2-1069 pirmą kartą sužinojo, jog pareiškėjo eksploatuojamuose Kėdainių miesto valymo įrenginiuose po valymo į Nevėžio upę išleidžiamose nuotekose buvo nustatyta 6,91 ?g/l di(2-etilheksil) ftalatų koncentracija. Nei pareiškėjas, nei buvęs Kauno RAAD apie 2014 m., 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. į gamtinę aplinką išleidžiamus ftalatus Agentūros neinformavo.

81.       Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjas turėjo gauti Taršos leidimą dėl ftalatų išleidimo į aplinką. Pareiškėjas privalėjo kreiptis į Agentūrą ir nurodyti, kokios pavojingos medžiagos bus išleidžiamos į aplinką su nuotekomis ir įtraukti jas į TL. Jeigu pareiškėjas planavo ftalatų išleidimą į aplinką, jis privalėjo pakeisti TL arba patikslinti TIPK leidimo sąlygas. 2014 m. ir 2016 m. pareiškėjas teikė paraiškas TL pakeisti ir privalėjo įtraukti ftalatus į TL, nes pareiškėjas žinojo apie jų išleidimą į aplinką. Pasak Agentūros, pareiškėjas, teikdama paraiškas ir keisdama TL 2014 m. ir 2016 m., Agentūrai paraiškose nurodė neteisingą informaciją.

82.       Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad peržiūrėjęs pareiškėjo leidimo Nr. 6/2/TL-K.6-10/2014 sąlygas, vadovaudamasi Taisyklių 50.2 papunkčiu, 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 priėmė sprendimą, kad nėra pagrindo keisti leidimą, tačiau vykdoma veikla turi atitikti šio leidimo sąlygas, t. y. galima išleisti tik tuos teršalus, kurie yra nurodyti galiojančiame Taršos leidime. Pažymi, kad neįteisindama Taršos leidime ftalatų išleidimo Agentūra tikėjosi priversti Bendrovę nutraukti šios medžiagos išleidimą į aplinką. Tai buvo nurodyta ir Agentūros 2018 m. gegužės 14 d. rašte Nr. (28.2)-A4-4539.

83.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pastebi, kad bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, patvirtinančių, jog Agentūros ftalatų kiekio tyrimai atlikti pažeidžiant standartus bei reikalavimus. Mano, kad teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog byloje nėra ginčo, kad atliekant ftalatų tyrimus visuose etapuose buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų.

84.       Pareiškėjas UAB „Kėdainių vandenys“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. gegužės 17 d. rašytinius paaiškinimus, kuriuose papildomai nurodė, kad nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinasis įstatymas, todėl vadovaujantis minėto įstatymo nuostatomis pareiškėjui neturėtų būti priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu. Pareiškėjas teigė, kad byloje nėra įrodyta, jog jo į gamtinę aplinką išleistų ftalatų koncentracija viršijo Reglamente numatytas vertes. Pažymi, kad nuo 2022 m. gegužės 1 d. pasikeitė teisinis reguliavimas ir nuo šios datos leidžiama į gamtinę aplinką išleisti prioritetines pavojingas medžiagas neturint leidimo, jeigu tokių medžiagų koncentracija neviršija Reglamente nustatytų ribų. Mano, kad šiuo atveju esant situacijai, pagal kurią nuo 2022 m. gegužės 1 d. buvo priimti teisės aktai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, šie teisės aktai turėtų būti taikomi atgal, vadovaujantis teisės principu lex benignior retro agit (įstatymas, pagerinantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią). Pareiškėjas taip pat mano, kad atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikta Kauno technologijos universiteto ataskaita neturėjo būti priimta ir vertinama. Taip pat pažymi, kad dėjo pastangas byloje sudaryti taikos sutartį, tačiau atsakovas atsisakė sudaryti taiką.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

85.       Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Aplinkos apsaugos departamento 2020 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. AS-56 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo pareiškėjui UAB „Kėdainių vandenys“ buvo skirta sankcija – 1 648 438,00 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

86.       Ginčijamu Sprendimu, remiantis Patikrinimo aktu bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 6 dalimi, 9 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 14 punkto nuostatomis bei tvarka už 2014–2018 m. atskirais mokestiniais laikotarpiais nedeklaruotus, nuslėptus į aplinką išmestus teršalų kiekius ir požeminio vandens išteklių išgavimą neturint įstatymų nustatyta tvarka išduoto leidimo, pareiškėjui paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu bendroje sumoje – 1 648 438,00 Eur.

87.       Patikrinimo aktu buvo konstatuota, kad pareiškėjas nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos teršalų di(2-etilheksil)ftalatu nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. iš Kėdainių miesto nuotekų valyklos, 2014 metais išleido į aplinką 0,0003 t Di(2-etilheksil)ftalato, 2015 metais – 0,0038 t, 2016 metais – 0,0081 t, 2017 metais – 0,0029 t, 2018 metais – 0,0168 t. Už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių prioritetinėmis pavojingomis medžiagomis teršalais, kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis 50 kartų didesniu tarifu 540 524,00 Eur.

88.       Pareiškėjas nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos teršalu BDS7, neturėdamas nei TIPK leidime Nr.6/2, nei Taršos leidime Nr. TL-K.6-10/2014 nustatyto teršalo BDS7 išmetimo į aplinką normatyvo, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 28 d. išleido 0,0272 + 0,0200 + 0,0085 t teršalo, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 174,00 (vienas šimtas septyniasdešimt keturi eurai, 00 et) Eur.

89.       Pareiškėjas nedeklaravo neviršijančios TIPK leidime Nr.6/2 ir Taršos leidime Nr. TL-K.6-10/2014 nustatytų metinių normatyvų taršos 2014-2018 metų mokestiniais laikotarpiais,  vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 24 135,00 Eur. Įvertinus pareiškėjo 2020 m. gegužės 4 d. raštu Nr. 4-169 pateiktas pastabas bei argumentus ir atlikus perskaičiavimus, Patikrinimo akto dalis buvo pakeista, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu sumažėjo 23 Eur ir buvo paskaičiuotas 24 112,00 Eur.

90.       Pareiškėjas nedeklaravo viršijančios TIPK leidime Nr.6/2 ir Taršos leidime Nr. TL-K.6- 10/2014 nustatytus metinius normatyvus taršos 2014–2018 mokestiniais laikotarpiais, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 14 punktu, paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 4 191,00 Eur. 

91.       Pareiškėjas, apskaičiuodamas mokestį už taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014 metus už teršalus, kuriems TIPK leidime Nr. 6/2 buvo nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas, netaikė privalomo taikyti pagal Įstatymą koeficiento 1,2. Už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas, apskaičiuodamas mokestį už visą išmesto ar išleisto į Aplinką teršalo kiekį, iš viso netaikė privalomo taikyti pagal Įstatymą koeficiento (k = 1,2), dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 15 punktu paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 9 494,00  Eur.

92.       Už be leidimo išgautą požeminį vandenį nuo 2014 metų liepos 1 d. iki 2018 metų gruodžio 31 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, paskaičiuotas mokėtinas mokestis 10 kartų didesniu tarifu 1 069 943,00 Eur.

93.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo tenkino iš dalies, apskaičiuotą mokestį sumažino iki 414 116,80 Eur. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui už ftalato išleidimą į gamtinę aplinką pagrįstai buvo paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu – 540 524 Eur. Vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytiems pažeidimams atlyginti ir Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014–2018 m. laikotarpį padidinti 3 kartus. Todėl pareiškėjo ginčijamu Departamento 2020 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. AS-56 apskaičiuotą 540 524 Eur mokestį už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą į aplinką išleistą ftalato kiekį sumažino iki 162 157,2 Eur (540 524/10*3). Taip pat teismas nurodė, kad ginčo vandenvietės, už kurias pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu koeficientu, nebuvo įtrauktos į pareiškėjo TIPK, todėl Patikrinimo akte pagrįstai konstatuota, kad laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio ir 13 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, laikytinas išgautu be leidimo. Teismas, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, nurodė, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra pernelyg griežta, o padarytiems pažeidimams atlyginti ir ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014–2018 m. laikotarpį padidinti 1,5 karto, todėl Sprendimu apskaičiuotą 1 069 943 Eur mokestį už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį sumažino iki 213 988, 60 Eur (1 069 943/10*2). Teismas nenustatė pagrindų mažinti pareiškėjo atsakomybės už nedeklaruotą viršnormatyvinę (be leidimo) taršą teršalu BDS7, už nedeklaruotą neviršijančią TIPK leidime Nr. 6/2 ir Taršos leidime Nr. TL-K.6-10/2014 nustatytų metinių normatyvų taršą 2014–2018 metais, už nedeklaruotą viršijančią TIPK leidime Nr. 6/2 ir Taršos leidime Nr. TL-K.6- 10/2014 nustatytus metinius normatyvus taršą 2014–2018 mokestiniais laikotarpiais; už apskaičiuojant mokestį už taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014 metus už teršalus, kuriems TIPK leidime Nr. 6/2 buvo nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas, netaikytą privalomą taikyti pagal Įstatymą koeficientą 1,2.

94.       Pareiškėjas UAB „Kėdainių vandenys“, apeliaciniame skunde prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai, nesutiko su priskaičiuotu padidintu mokesčiu už ftalatų išleidimą į aplinką ir nurodė, kad negalėjo turėti duomenų apie išleidžiamų ftalatų kiekius ir negalėjo deklaruoti į aplinką išleidžiamų ftalatų kiekio, nes teisės aktai nustato pareigas būtent ftalatus į nuotakyną išleidžiantiems asmenims (šiuo atveju – VšĮ Kauno regiono atliekų tvarkymo centrui) kontroliuoti, apskaityti ftalatų kiekį bei mažinti šios medžiagos patekimą į nuotekyną; pati Agentūra, gavusi duomenis, jog pareiškėjo išleidžiamose nuotekose buvo rasti ftalatai, privalėjo peržiūrėti Taršos leidimo sąlygas; nesutinka su Agentūros tyrimų protokolų rezultatais. Pareiškėjas teigia deklaravęs visus BDS7 teršalus. Pareiškėjas mano, kad turėjo leidimą išgauti požeminį vandenį iš TIPK leidime bei paraiškoje TIPK leidimui gauti nurodytų vandenviečių, nes į TIPK leidimą buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla. Pareiškėjas prašė prie bylos pridėti naujus įrodymus – UAB „Kėdainių vandenys“ pelno (nuostolio) ataskaitas už 2018–2020 metus. Papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas prašė atsižvelgti į nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo nuostatas, pagal kurias pareiškėjui neturėtų būti priskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad nuo 2022 m. gegužės 1 d. pasikeitė teisinis reguliavimas ir nuo šios datos leidžiama į gamtinę aplinką išleisti prioritetines pavojingas medžiagas neturint leidimo, jeigu tokių medžiagų koncentracija neviršija Reglamente nustatytų ribų. Pareiškėjas teigė, kad byloje nėra įrodyta, jog jo į gamtinę aplinką išleistų ftalatų koncentracija viršijo Reglamente numatytas vertes.

95.       Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo dalimi dėl apskaičiuoto 540 524 Eur mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką be leidimo sumažinimo ir dėl apskaičiuoto 1 069 943 Eur mokesčio už be leidimo išgautą požeminį vandenį sumažinimo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas dėl mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką sumažinimo, nurodė neteisingą koeficientą 10, nors turėjo būti nurodytas 50, todėl lieka neaišku, kaip apskaičiuotas sumažintas iki 162 157,20 Eur mokestis. Atsakovas mano, kad teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą ir sumažino paskaičiuotą mokestį už be leidimo išgautą požeminį vandenį nuo 1 069 943,00 Eur iki 213 988,60 Eur, nes pareiškėjui paskaičiuota suma nėra pernelyg didelė, kurią sunku sumokėti. Taip pat prašė pridėti naujus įrodymus – Kauno technologijos universiteto aplinkos inžinerijos instituto, ekspertinių paslaugų, susijusių su prioritetinių pavojingų medžiagų – ftalatų – Di(2-etilheksil), esančių nuotekose, išvalymo technologijomis ataskaitą.

96.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme nei pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga.

97.       Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, bei padariusi išvadą, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais duomenimis grindžiamos teismo išvados, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pasisako tik dėl pagrindinių apeliaciniuose skunduose nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

98.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalį, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo pridėti prie bylos įrodymus – UAB „Kėdainių vandenys“ pelno (nuostolio) ataskaitas už 2018–2020 metus, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, šiais duomenimis grindžiamų aplinkybių pareiškėjas neįrodinėjo pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija nenustatė pagrįstų priežasčių, kodėl tai nebuvo padaryta, nei aplinkybių, kurios patvirtintų, jog tokių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado vėliau. Kai naujai įrodinėjamos aplinkybės nebuvo bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos teisme, jos neturi būti tiriamos bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu. Dėl tų pačių priežasčių prie bylos nėra pridedami ir atsakovo teikiami duomenys – Kauno technologijos universiteto aplinkos inžinerijos instituto, ekspertinių paslaugų, susijusių su prioritetinių pavojingų medžiagų – ftalatų – Di(2-etilheksil), esančių nuotekose, išvalymo technologijomis, ataskaita. Be to, teikiamoje ataskaitoje nurodyta informacija laikytina nesusijusia su administracinėje byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis – taršos ftalatais nustatymu iš Kėdainių miesto nuotekų valyklos nuo 2014 m. lapkričio 25 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.

99.       Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis neturėjo pareigos į TIPK ir (ar) Taršos leidimą įtraukti ftalatų išleidimo į aplinką normatyvo, yra nepagrįsti ir atmestini.

100.        Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2021 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 15 punkte nustatyta, kad išleisti į gamtinę aplinką nuotekas, kuriuose yra prioritetinių pavojingų medžiagų (nepriklausomai nuo išleidžiamų prioritetinių pavojingų medžiagų kiekio), leidžiama tik turint leidimą, kuriame nustatyti reikalavimai tokių medžiagų išleidimui. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad aktualiu laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2018 m. pareiškėjas neturėjo nei TIPK leidimo, nei Taršos leidimo, kuriame būtų numatytas teršalų – ftalato – išmetimo į aplinką normatyvas. Taip pat byloje nėra nuginčytas faktas, nurodytas Kauno RAAD 2018 m. balandžio 10 d. rašte Nr. (KERA)-D2-1069 Agentūrai, kad iš UAB „Kėdainių vandenys“ eksploatuojamų Kėdainių m. nuotekų valymo įrenginių į Nevėžio upę išleidžiamose nuotekose nustatyta ftalato koncentracija, kuri viršija Nuotekų tvarkymo reglamento 1 priede nurodytų prioritetinių pavojingų medžiagų DLK (didžiausia leistina koncentracija) nuotekose.

101.        Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas yra nuotekų tvarkytojas. Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 11 punkte nurodyta, kad Nuotekų tvarkytojas turi užtikrinti, kad išvalytos nuotekos atitiktų Nuotekų tvarkymo reglamente nustatytus nuotekų išleidimui taikomus reikalavimus. Pareiškėjas yra už nuotekų išleidimą atsakingas subjektas, todėl privalėjo imtis tokių priemonių, kad užterštos nuotekos nepatektų į aplinką arba apskaičiuoti ir sumokėti mokestį didesniu tarifu už viršnormatyvinę taršą. Prievolė laikytis teisės aktų reikalavimų ir laiku įvertinti savo vykdomos veiklos atitiktį tam tikriems kriterijams, pagal kuriuos pareiškėjas gali vykdyti veiklą (pvz., tik gavus leidimą tam tikrai veiklai arba parengus reikiamus planus, programas), tenka būtent pareiškėjui.

102.        Pareiškėjo argumentą, kad Agentūra 2018 m. gegužės 14 d. raštu Nr. (28.2)-A4-4539 informavo Bendrovę, kad nėra pagrindo keisti Taršos leidimą, todėl jis negali būti laikomas atsakingu už ftalatų kiekio nuotekose kontrolę ir jų valymą iš nuotekų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, nes pareiškėjas minėtu raštu buvo įpareigotas nutraukti ftalatų išleidimą į gamtinę aplinką, minėtame rašte be kita ko buvo nurodyta, kad peržiūrėjus Leidimo Nr. 6/2/TL-K.6-10/2014 sąlygas, vadovaujantis Taisyklių 50.2 punktu, pagrindo keisti leidimą nėra, tačiau vykdoma veikla turi atitikti šio leidimo sąlygas, t. y. galima išleisti tik tuos teršalus, kurie yra nurodyti galiojančiame Taršos leidime. Pareiškėjas, teikdamas paraiškas ir keisdamas Taršos leidimą 2014 m. ir 2016 m., Agentūrai paraiškose nenurodė išsamios informacijos apie fiksuotą taršą iš stacionarių taršos šaltinių prioritetinėmis pavojingomis medžiagomis – ftalatais. Peržiūrėdama leidimo sąlygas, Agentūra naudojasi kiekvieno regiono aplinkos apsaugos departamento atliktų tikrinimų rezultatais ir veiklos vykdytojo atliekamo aplinkos monitoringo (stebėsenos) duomenimis (Taisyklių 49 p.). Nei apeliantas, nei buvęs Kauno RAAD apie 2014, 2015, 2016 ir 2017 m. į gamtinę aplinką išleidžiamus ftalatus Agentūros neinformavo.

103.        Pareiškėjas privalėjo apskaityti teršalų ftalatų kiekius, apskaičiuoti ir deklaruoti mokestį už aplinkos teršimą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo reikalavimus. Aprašo 4 punkte nustatyta, kad neturint TIPK ir / ar Taršos leidimo su jame nustatytais atvejais kai jis yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą.

104.        Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jo turėtuose leidimuose ftalatai nebuvo numatyti, nėra reikšmingos sprendžiant dėl jo pripažinimo aptariamo mokesčio mokėtoju bei savaime nepaneigia (ir negali paneigti) jo pareigos mokėti šio mokesčio – kaip matyti iš Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-288 redakcija) teksto ir struktūros, mokesčio mokėtojo statusas siejama su prievole (pareiga) turėti atitinkamą leidimą, o ne tik su faktiniu tokio leidimo turėjimu (šiuo klausimu taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gegužės 27 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2163-662/2020 52 p., 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-2019-602/2021 43 p.).

105.        Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo mėginių paėmimo, nustatė, kad Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos tyrimo departamento specialistai iš AB „Kėdainių vandenys“ priklausančio automatinio mėginių semtuvo ėminius paėmė laikydamiesi standartų LST ISO 5667-10:2011 ir LST EN ISO 5667-3:2018 reikalavimų (tamsinto stiklo indai su aliuminio folija po indo kamšteliu, kontroliuojamos bei mėginių transportavimo, saugojimo sąlygos ir kt.). Ftalatų tyrimai buvo atlikti taikant standartizuotą tyrimo metodą „LST EN ISO 18856:2005 Vandens kokybė. Išskirtų ftalatų nustatymas dujų chromatografija ir masės spektrometrija“. Aplinkos tyrimo departamento naudojamos tyrimams įrangos jautrumas pakankamas ftalatų tyrimams atlikti. Ftalatų tyrimai buvo atliekami laikantis standarte nurodytų reikalavimų visuose etapuose: mėginių indų paruošimas ir laikymas, standartinių tirpalų paruošimas ir saugojimas, mėginio paruošimas analizei ir saugojimas, chromatografinės analizės atlikimas, tyrimų kokybės užtikrinimas, įskaitant ir tuščiųjų mėginių tyrimus. Atliekant ftalatų tyrimus buvo laikomasi standarte nurodytų reikalavimų, o nuotekų mėginiai buvo paimti iš automatinio mėginių semtuvo, priklausančio pareiškėjui, o už kurio eksploataciją, priežiūrą, tinkamą mėginių saugojimo užtikrinimą atsakingi ūkio subjektai, kurie jį eksploatuoja. Kad ėminio kokybės neturėtų įtakos iš semtuvo išsiskiriantys ftalatai, UAB „Kėdainių vandenys“ turėjo įsirengti automatinį mėginių semtuvą, pagamintą iš medžiagų, iš kurių neišsiskiria ftalatai. Apeliacinio skundo argumentai, kad nustatyti ftalatų kiekiai yra netikslūs (neatitinka keliamų reikalavimų tyrimams, nes tiriamoji medžiaga turi būti imama į stiklo indus), atmestini, nes pats pareiškėjas buvo atsakingas už tinkamą mėginio paėmimą, jo atstovai dalyvavo atliekant visus nuotekų mėginių ėminius ir nenurodė jokių prieštaravimų dėl Paviršinio vandens ir (ar) nuotekų ėminių paėmimo ir matavimo protokolų.

106.        Pirmosios instancijos teismas, sprendime sumažindamas mokestį už ftalatų išleidimą į aplinką, nurodė, kad Agentūra ir Departamentas pagal jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas atliko nepakankamą kontrolę, t. y. laiku nenustatė, kad pareiškėjas nesilaiko nustatytų teršalų išleidimo į aplinką normų, o pagal 2015 m. lapkričio 12 d. tyrimų protokolą Nr. P-CHA-2015-394/1 ir 2017 m. vasario 27 d. tyrimų protokolą Nr. P-CHA-2017-19/1 nustačius, kad pareiškėjo išleidžiamose nuotekose yra ftalatų, nesiėmė aktyvių kontroliuojančių veiksmų, t. y. neinformavo pareiškėjo, neįpareigojo pakeisti jo turimus leidimus, neįpareigojo nutraukti ftalatų išleidimo į aplinką. Teisėjų kolegija šiuos pirmosios instancijos teismo argumentus dėl viešojo administravimo subjektų veiklos trūkumų pripažįsta pagrįstais; tai iš esmės reikšminga dalimi lėmė, kad pareiškėjas ilgą laiko tarpą – nuo 2014 m. netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką sumažinimo. 

107.        Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad padarytiems pažeidimams atlyginti ir ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį už 2014–2018 m. laikotarpį padidinti 3 kartus, tačiau nurodė neteisingą koeficientą 10, nors turėjo būti nurodytas 50. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. D1-335/V-597 „Dėl naujų teršalų priskyrimo apmokestinamų teršalų grupėms, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo įgyvendinimo“, di(2-etilheksil) ftalatas priskiriamas II apmokestinamų teršalų, išmetamų į vandens telkinius, žemės paviršių ir gilesnius jos sluoksnius, grupei, kuriai pagal Įstatymą skaičiuojant mokestį už normatyvus viršijantį ir (ar) nuslėptą teršalų kiekį, išmestą iš stacionarių taršos šaltinių yra taikomas padidintas tarifo, nustatyto Įstatymo 2 priedėlyje, koeficientas 50. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendime padarytą skaičiavimo klaidą, perskaičiuoja ir patikslina mokestį pareiškėjui už ftalatų išleidimą į aplinką už 2014–2018 m., ir jį sumažina iki 32 431,44 (540 524 Eur : 50 x 3) (ABTĮ 96 str. 2 d.).

108.        Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nedeklaravo viršnormatyvinės (be leidimo) taršos teršalu BDS7, patekusiu į aplinką iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valymo įrenginių laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. ir iš (duomenys neskelbtini) nuotekų valymo įrenginių laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 28 d., nes jas eksploatavo neturėdamas nei TIPK leidime Nr. 6/2, nei Taršos leidime Nr. TL-K-6-10/2014 nustatyto teršalo BDS7 išmetimo į aplinką normatyvo. (duomenys neskelbtini) nuotekų valymo įrenginiams Taršos leidimas Nr. TL K-6-10/2014 buvo išduotas 2014 m. gruodžio 31 d., (duomenys neskelbtini) nuotekų valymo įrenginiams – 2016 m. liepos 28 d., t. y. vėlesniems laikotarpiams, negu buvo nustatyta nedeklaruota viršnormatyvinė (be leidimo) tarša teršalu BDS7, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad jis buvo deklaravęs visus BDS7 teršalus nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų, nepagrįsti ir atmestini. Vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 4 punktu, neturint TIPK ir / ar taršos leidimo su jame nustatytais teršalų išleidimo į aplinką normatyvais, kai toks leidimas įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytais atvejais yra privalomas, visas per laikotarpį be leidimo išmestas į aplinką teršalų kiekis apskaitomas kaip viršnormatyvinis ir už šį kiekį turi būti mokamas mokestis taikant didesnį tarifą.

109.        Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje konstatuota, kad jis nedeklaravo neviršijančios TIPK leidime Nr. 6/2 ir Taršos leidime Nr. TL-K.6-10/2014 nustatytų metinių normatyvų taršos 2014–2018 metų mokestiniais laikotarpiais, todėl mokestis didesniu tarifu 24 112,00 Eur paskaičiuotas pagrįstai, nurodė, jog skaičiuojant mokestį už 2014–2018 m. buvo remtasi taršos leidimu Nr. TL K-6-10/2014 ir faktiniais nuotekų teršalų kiekiais. Teršalų kiekiai yra registruojami ir pateikiami Teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, apskaitos žurnaluose, kuriuos pildo ir duomenis pateikia UAB „Kėdainių vandenys“ laboratorija. Apeliacinio skundo argumentas, kad tais atvejais, kai pareiškėjo ir Kauno RAAD laboratorijų rezultatai skyrėsi iki 20 procentų, duomenys turėtų būti vedami pagal pareiškėjo laboratorijos rezultatus, laikytinas nepagrįstu ir atmestinas, nes Aprašo 9 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo ir Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento laboratorijų matavimo duomenys (rezultatai) nesutampa, vadovaujamasi Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamento laboratorijų matavimo duomenimis. 

110.        Vadovaujantis Įstatymo 8 straipsniu mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį; mokesčio mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis. Atlikto patikrinimo rezultatai patvirtina, kad už 2014–2018 metų laikotarpį buvo nustatyti metiniai TIPK ir TL leidimuose leistinų taršos metinių normatyvų viršijimai, kurie nebuvo deklaruoti. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su paskaičiuotu mokesčiu didesniu tarifu 4 191,00 Eur už nedeklaruotą viršijančią TIPK leidime Nr. 6/2 ir Taršos leidime Nr. TL-K.6- 10/2014 nustatytus metinius normatyvus taršą 2014–2018 m. mokestiniais laikotarpiais nenurodo pagrįstų argumentų, kuriais galėtų būti paneigiami atlikto patikrinimo rezultatai.

111.        Įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad stacionarių taršos šaltinių išmetamiems į aplinką teršalams, kuriems nustatytas laikinai leistinos taršos normatyvas, mokesčio už aplinkos teršimą tarifai, nustatyti šio Įstatymo 1 priedėlyje, didinami taikant koeficientą 1,2. Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklės patvirtintos Aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259, nenumato Taršos leidimo galiojimo atgal. Pareiškėjo 2011 m. gruodžio 30 d. atnaujintame TIPK leidime buvo nustatytos laikinai leistinos taršos normatyvas teršalui BDS7 (duomenys neskelbtini) nuotekų valymo įrenginiams ir galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 d., kol buvo išduotas Taršos leidimas Nr. TL-K.6-10/2014. Už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių, kai mokesčio mokėtojas, apskaičiuodamas mokestį už 2014 m. visą išmesto ar išleisto į Aplinką teršalo kiekį, iš viso netaikė privalomo taikyti pagal Įstatymą koeficiento (k = 1,2), dėl ko buvo sumokėtas mažesnis mokestis, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsniu ir Aprašo 15 punktu paskaičiuotas mokėtinas mokestis didesniu tarifu 9 494,00 Eur. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad apskaičiuodamas mokestį už taršą iš stacionarių taršos šaltinių už 2014 metus, turėjo vadovautis 2014 metais mokestinio laikotarpio pabaigoje atnaujintu TIPK leidimu Nr. TL K- 6-10/2014, patvirtintu 2014 m. gruodžio 31 d., laikytini nepagrįstais ir atmestini, nes minėta, pareiškėjo veikla turi atitikti tokiai veiklai keliamus reikalavimus, kurie aktualūs veiklos vykdymo metu.

112.        Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad yra sumokėjęs visus mokesčius už išgautą požeminį vandenį, todėl negali būti įpareigotas dar kartą sumokėti tą patį mokestį. Pareiškėjas nurodo, kad į TIPK leidimą buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla, todėl turėjo leidimą išgauti požeminį vandenį iš TIPK leidime bei paraiškoje TIPK leidimui gauti nurodytų vandenviečių. Tačiau TIPK leidimai veiklos vykdytojams, išduoti iki 2014 m. liepos 1 d., laikomi leidimais naudoti geriamąjį gėlą ir gamybinį požeminį vandenį Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 2 straipsnio nuostatų prasme, jeigu į šiuos leidimus iki 2014 m. liepos 1 d. buvo įtraukta požeminio vandens paėmimo veikla ir pagal vėlesnius teisės aktų reikalavimus keičiant leidimus, geriamojo gėlo ir gamybinio požeminio vandens naudojimo sąlygos nesikeitė.

113.        Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014–2018 metais neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos išduotų leidimų, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymu ir Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 „Dėl leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių patvirtinimo ir įgaliojimų suteikimo“, naudoti gėlo požeminio vandens išteklius ginčo vandenvietėse. UAB „Kėdainių vandenys“ 2011 m. gruodžio 30 d. atnaujintame TIPK leidime Nr. 6/2 ginčo vandenvietės nebuvo įtrauktos ir jų naudojimo sąlygų šis leidimas neapibrėžė. TIPK leidimo Nr. 6/2 15 lentelėje „Vandens paėmimas ir vartojimas“, kurioje turi būti deklaruotos konkrečios vandenvietės, kuriose vykdomas vandens paėmimas ir vartojimas, (duomenys neskelbtini) vandenvietės nebuvo įtrauktos, todėl laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. šiose vandenvietėse visas išgautas požeminis vanduo, vadovaujantis Žemės gelmių įstatymo Nr. 1-1034 12 ir 13 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-960 3 straipsnio 4 dalimi, pagrįstai laikytas išgautu be leidimo, pažeidžiant Žemės gelmių įstatymo Nr. 12 straipsnio 1 dalį ir Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Ginčo vandenviečių, kurios nebuvo įtrauktos į TIPK leidimą naudojimosi sąlygų leidimas neapibrėžė, todėl pareiškėjas turėjo gauti Lietuvos geologijos tarnybos išduotą leidimą ir sudaryti su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį dėl minėtų vandenviečių eksploatavimo.

114.        Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad už visą išgautą požeminį vandenį vandenvietėse mokestį sumokėjo įprastu tarifu, mokesčių deklaracijas VMI teikė laiku, pareiškėjui 10 kartų padidintu tarifu apskaičiuotą mokestį pagrįstai vertino kaip neproporcingą padarytam pažeidimui, nebūtiną ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti, ir  padarė pagrįstą išvadą, kad už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį per 2014–2018 m. laikotarpį mokestį tikslinga padidinti 2 kartus. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas netinkamai taikė mokesčio proporcingumo principą, laikytini deklaratyviais ir nepagrįstais, nes ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas yra mokestį sumokėjęs įprastu tarifu, nėra, taigi žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta. Kitokio pobūdžio valstybės interesų (mokesčių surinkimo, deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolei, taip pat pažeidimų prevencijai) apsaugai užtikrinti dvigubo tarifo taikymas laikytinas pakankama priemone.

115.        Apeliaciniuose skunduose nurodoma teismų praktika dėl mokesčio dydžio nustatymo laikytina neaktualia nagrinėjamoje byloje, nes kiekvienu atveju vertinamos individualios aplinkybės, kurios ir lemia priteistino mokesčio dydį.

116.        Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo UAB „Kėdainių vandenys“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. gegužės 17 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių apie teisės aktų pasikeitimus nuo 2022 m. gegužės 1 d., nes ginčijamų administracinių aktų (Sprendimo) pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas pagal jo priėmimo metu galiojusias teisės normas ir jų taikymui nustatytus reikšmingus faktus. Be to, teismui nėra pagrindo spręsti dėl nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikinojo įstatymo nuostatų dėl atleidimo nuo atsakomybės taikymo (2 str.), nes tai numatyta taikyti už tris metus iki šio įstatymo įsigaliojimo, taigi neapima ginčo laikotarpio (2014– 2018 m.). 

117.        Atsižvelgdama į nutartyje išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija apeliacinius skundus atmeta, pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą. Remiantis atliktu mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką perskaičiavimu, bendra pirmosios instancijos teismo sprendimu apskaičiuota mokesčio suma mažintina iki 284 391,04 (32 431,44 + 174 + 24 112 + 4 191 + 9 494 + 213 988,60) Eur, atitinkamai patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį. 

118.        Teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, nes mokesčio už ftalatų išleidimą į aplinką perskaičiavimą ir sprendimo rezoliucinės dalies patikslinimą lėmė ne pareiškėjo nurodyti argumentai, bet atsakovo apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys į pirmosios instancijos teismo padarytą skaičiavimo klaidą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 137 straipsniu, 96 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių vandenys“ apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 23 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą, o patikslinant jo rezoliucinę dalį nurodyti, kad pakeičiant Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. AS-56 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, apskaičiuotas 1 648 438,00 Eur mokestis sumažinamas iki 284 391,04 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt keturių tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimt vieno euro ir keturių centų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                          Dainius Raižys

                                                                                                         Jolanta Malijauskienė

                                                                                                         Virginija Volskienė