Civilinė byla Nr. e2A-194-370/2021
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05638-2017-1
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1221-864/2020 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „NEGRESKO Investicijos“ bei uždarajai akcinei bendrovei „Vytukai“ dėl preliminariosios daikto pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo pagrindine, daikto pripažinimo pagrindinio daikto priklausiniu, nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo, sandorio dalies pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „2A Invest“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. K. kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti ieškovės ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „NEGRESKO investicijos“ 2014 m. liepos 22 d. sudarytą preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį pagrindine pirkimo pardavimo sutartimi; 2) pripažinti parkavimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – parkavimo vieta), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu; 3) pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į automobilio parkavimo vietą nuo šio daikto perdavimo jai dienos (2015 m. spalio 15 d.); 4) pripažinti neteisėta ir negaliojančia pirkimo pardavimo sutartį Nr. JS-8005, sudarytą 2016 m. rugsėjo 28 d. atsakovių UAB „NEGRESKO Investicijos“ ir UAB „Vytukai“ dėl parkavimo vietos Nr. (duomenys neskelbtini); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė UAB „NEGRESKO Investicijos“ 2013 m. rugsėjo 4 d. sudarė preliminariąją statomo buto pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „NEGRESKO Investicijos“ įsipareigojo pastatyti namą bei butą ir užtikrinti, kad statytos darbai būtų atlikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, statybos techninėmis normomis, taisyklėmis ir standartais. Paaiškino, kad pagal projektą Nr. VED-TP-12-02, daugiabučio gyvenamojo namo butams ir negyvenamosios paskirties (biurams ir prekybos paskirties) patalpoms buvo numatytos 66 parkavimo vietos antžeminėje parkavimo aikštelėje (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovė ir UAB „NEGRESKO Investicijos“ 2014 m. kovo 10 d. sudarė buto, žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo žemės sklypo sutartį (toliau – ir sutartis). Ieškovė pažymėjo, jog nors šioje sutartyje tiesiogiai nebuvo nurodyta, kad ieškovė, įsigydama butą, kartu įgijo teisę į automobilio stovėjimo vietą antžeminėje parkavimo aikštelėje P1 ir kitus projekte Nr. VED-TP-12-02 numatytus prie gyvenamojo namo infrastruktūros objektus, tačiau pagal kasacinio teismo suformuotą teisminę praktiką ji tapo ir antžeminės parkavimo aikštelės vietos savininke. Pažymėjo, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, jog priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, jog priklausinį (šiuo konkrečiu atveju vietą antžeminėje stovėjimo aikštelėje) ištinka pagrindinio daikto likimas. Paaiškino, kad statybos užbaigimo komisijai 2014 m. rugpjūčio 14 d. surašius statybos užbaigimo aktą dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), buvo konstatuota, kad prie namo yra įrengta projekte Nr. VED-TP-12-02 numatyta antžeminė stovėjimo aikštelė (atitinkamas stovėjimo vietų skaičius) ir kiti infrastruktūros objektai.
4. Nurodė, jog vėliau UAB „NEGRESKO Investicijos“ parengė naują projektą Nr. VED-TP-13-02, pagal kurį buvusių antžeminių stovėjimo aikštelių vietoje buvo suprojektuotas kitas daugiaaukštis gyvenamasis namas su dviejų aukštų automobilių saugykla cokoliniame ir pirmame namo aukštuose (iš viso 86 automobiliams).
5. Parengus projektą Nr. VED-TP-13-02, UAB „NEGRESKO Investicijos“ pasiūlė ieškovei vietoj naudojamos antžeminės parkavimo vietos užsisakyti automobilio stovėjimo vietą požeminėje automobilių saugykloje ir finansuoti savo lėšomis jos statybą. Atsižvelgiant į tai, ieškovė 2014 m. liepos 22 d. sudarė preliminariąją sutartį su UAB „NEGRESKO Investicijos“, 2014 m. liepos 23 d. ieškovė sumokėjo visą preliminariojoje sutartyje numatytą parkavimo vietos kainą – 8 000 Lt (2 316,96 Eur). Pažymėjo, kad pagal preliminariąją sutartį UAB „NEGRESKO Investicijos“ įsipareigojo iki 2015 m. kovo 31 d. atlikti parkavimo vietos statybos darbus, užregistruoti Nekilnojamojo turto registre automobilių saugyklą kaip atskirą turtinį vienetą ir apie tai pranešti ieškovei. Automobilių saugykla buvo įregistruota valstybės įmonėje (VĮ) Registrų centre 2015 m. kovo 10 d., tačiau UAB „NEGRESKO Investicijos“ vis atidėliojo pagrindinės sutarties pasirašymą su ieškove. Atsakovė, pastačiusi požeminę automobilių saugyklą, parkavimo vietą perdavė ieškovei faktiškai naudotis nuo 2015 spalio mėn., tačiau perdavimas raštiškai įformintas nebuvo.
6. Ieškovės vertinimu, UAB „NEGRESKO Investicijos“ elgėsi nesąžiningai, nes neišviešino su ja sudarytos preliminariosios sutarties; po to, kai parkavimo vieta buvo perduota valdyti ir naudoti ieškovei, 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarė su atsakove UAB „Vytukai“ pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Vytukai“ įsigijo dalį automobilių saugyklos, įskaitant ir ieškovės parkavimo vietą, pažymėtą indeksu Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „NEGRESKO Investicijos“ 2015 m. rugsėjo 16 d. sutartine hipoteka įkeitė 38/43 dalis automobilių saugyklos trečiajam asmeniui UAB „2A Invest“, o nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. liepos 29 d. šį turtą buvo areštavęs Vilniaus apygardos teismas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, dėl UAB „NEGRESKO Investicijos“ neteisėtų veiksmų, ieškovė neteko teisės naudotis antžemine automobilio stovėjimo vieta, nuosavybės teisių į jos lėšomis pastatytą parkavimo vietą požeminėje automobilių saugykloje bei didelės pinigų sumos.
7. Ieškovė nurodė, kad preliminariojoje sutartyje šalys savo valia išplėtė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.401 straipsnio taikymo ribas ir susitarė šį straipsnį taikyti ne tik būstui, bet ir parkavimo vietai (saugyklai). Teigė, jog ieškovė, sumokėjusi visą būsimos parkavimo vietos kainą, nuo daikto perdavimo jai momento (2015 m. spalio 15 d.) tapo šio turto savininke ir jai buvo perduotos šio nekilnojamojo daikto naudojimo ir valdymo teisės. Anot ieškovės, atsakovių sudarytas pirkimo pardavimo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, jis yra neteisėtas ir negalioja nuo jo sudarymo momento ir turėtų būti panaikintas. Ieškovės nuomone, automobilių saugykla yra gyvenamojo namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausinys.
8. Atsakovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „NEGRESKO Investicijos“ atsiliepime prašė teismo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
9. Atsakovės vertinimu, preliminarioji sutartis savo turiniu ir prasme yra preliminarioji sutartis, o ne pagrindinė daikto pirkimo pardavimo sutartis, nes: 1) šalys įsipareigojo nustatytais terminais sudaryti pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė parduotų, o ieškovė pirktų parkavimo vietą (preliminariosios sutarties 1.2. punktas); 2) preliminariojoje sutartyje šalys aptarė būsimos pirkimo pardavimo sutarties dalyką – parkavimo vietą (preliminariosios sutarties 1.1. punktas) bei kitas esmines pagrindinės sutarties sąlygas; 3) preliminariojoje sutartyje šalys numatė pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties terminą (preliminariosios sutarties 3.1. punktas); 4) preliminarioji sutartis buvo sudaryta rašytine forma; 5) ieškovė daiktines teises galėjo registruoti, nes Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 10.2. punktas patvirtina faktą, kad 2015 m. rugsėjo 23 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylos bei 2015 m. gruodžio 23 d. pažymos apie statybos užbaigimo akto Nr. SUA-00-151223-00707 pagrindu buvo suformuotas naujas, tačiau nebaigtas statyti, nekilnojamasis daiktas – automobilių saugykla.
10. Teigė, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, jog ji sumokėjo visą preliminariojoje sutartyje numatytą pagrindinės sutarties kainą, nepaneigia fakto, jog ieškovė ir atsakovė sudarė preliminariąją, o ne pagrindinę sutartį. Be kita ko, atsakovė pažymėjo, kad tarp ieškovės ir atsakovės nesant sudaryto jokio rašytinio dokumento, žyminčio parkavimo vietos nuosavybės teisės priėmimą ir perdavimą, nėra jokio teisinio pagrindo laikyti, kad ieškovė yra parkavimo vietos savininkė nuo parkavimo vietos jai perdavimo momento. Nurodė, jog pagrindinė sutartis, numatyta preliminarios sutarties 1.2. punkte, iki pat šio atsiliepimo teismui pateikimo dienos su ieškove sudaryta nebuvo, dėl to, vadovaujantis CK 6.165 straipsnio 5 dalies nuostatomis, kuriose nurodoma, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutarti pasibaigia.
11. Atsakovės teigimu, parkavimo vieta nėra taip pat ir ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto priklausinys bei kitų gyventojų turtas ir jų poreikiams skirtas daiktas, kadangi: 1) butas gali būti naudojamas / valdomas ir be parkavimo vietų, t. y. buto naudojimui / valdymui nėra būtina turėti parkavimo vietų; 2) jokie teisės aktai nenumato imperatyvo, kad kiekvienam gyvenamojo namo butui būtų priskiriama ir parkavimo vieta; 3) ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir parkavimo vieta neturi net ir jokio fizinio ryšio geografinės padėties prasme (ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas yra registruotas adresu (duomenys neskelbtini), o parkavimo vieta – (duomenys neskelbtini)); 4) parkavimo vieta netenkina pagrindinio daikto (buto) – poreikių; 5) ieškovė nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė konkrečios teisės normos, kuri leistų padaryti išvadą, kad parkavimo vieta, būdama negyvenamosios patalpos dalimi, yra buto (gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto) priklausiniu ir / ar priklauso butui kitu funkciniu ūkiniu priklausomybės ryšiu.
12. Atsakovė nurodė, kad ji su UAB „Vytukai“ 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarė notarinę parkavimo vietos (vietų) pirkimo pardavimo sutartį, kuri yra įregistruota viešame registre. Atsižvelgiant į tai, UAB „Vytukai“ pagal visus teisės aktų reikalavimus įgijo teisę į parkavimo vietą, yra sąžininga jos įgijėja bei įforminusi juridiškai savo daiktines teises. Šio aplinkybės, anot BUAB „NEGRESKO Investicijos“, liudija, jog neegzistuoja joks teisinis ir faktinis pagrindas pripažinti niekine atsakovių 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarytą notarinę parkavimo vietos pirkimo pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad ieškovė nepagrindė, kodėl, perleidžiant negyvenamosios patalpos dalį – parkavimo vietą, teisės aktai numato privalomumą perleisti ir automobilių saugyklai tenkančią žemės sklypo dalį. Nurodė, kad ir ieškovės preliminarioji sutartis taip pat nenumatė žemės sklypo dalies perleidimo ateityje galimybės ieškovei.
13. Atsakovė UAB „Vytukai“ ir trečiasis asmuo UAB „2A Invest“ atsiliepimuose prašė teismo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
14. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš A. K. atsakovės BUAB „NEGRESKO Investicijos“ naudai 1 645,60 Eur bylinėjimosi išlaidas.
15. Teismas vertino, ar preliminarioji sutartis gali būti kvalifikuojama kaip pagrindinė parkavimo vietos pirkimo pardavimo sutartis bei sudaranti ieškovės nuosavybės teisės į parkavimo vietą įgijimo pagrindą, ar ginčo atveju taikytinos CK 6.401 straipsnio nuostatos, ar parkavimo vieta gali būti laikoma namo priklausiniu bei ar egzistuoja pagrindas pripažinti pirkimo pardavimo sutartį dėl ginčo parkavimo vietos, atsakovių sudarytą 2016 m. rugsėjo 28 d., kaip neteisėtą bei negaliojančią.
16. Teismas, įvertinęs automobilių saugyklos (įskaitant parkavimo vietos) kaip objekto pobūdį (t. y. nekilnojamasis daiktas), pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio, 11 straipsnio, 13 straipsnio nuostatas, konstatavo, jog automobilių saugykla (įskaitant parkavimo vietą), yra viešajame registre registruotinas daiktas. Remdamasis byloje esančiu 2016 m. lapkričio 17 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, nustatė, jog automobilių saugykla (įskaitant ir parkavimo vietą), esanti (duomenys neskelbtini), buvo galutinai suformuota ir įregistruota viešajame registre kaip atskiras turtinis vienetas tik 2016 m. birželio 8 d., nors dalinis jos registravimas vyko nuo 2015 m. kovo 10 d. Atsižvelgdamas į tai, bei įvertinęs ginčo sutarties turinį, teismas nustatė, jog preliminarioje sutartyje šalys susitarė dėl būsimo objekto – parkavimo vietos (automobilių saugyklos dalies) pirkimo pardavimo, kadangi ginčo sutarties sudarymo metu (t. y. 2014 m. liepos 22 d.) parkavimo vieta kaip objektas dar neegzistavo. Atitinkamai teismas konstatavo, jog preliminariosios sutarties sudarymo metu parkavimo vieta, kaip nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutarties dalykas, negalėjo būti tinkamai identifikuota dėl automobilių saugyklos (įskaitant parkavimo vietos) kaip atskiro turtinio vieneto neįregistravimo viešajame registre (CK 6.396 straipsnio 1 dalis), todėl negalėjo būti tuo metu realiai perduota ieškovei naudotis dėl šio objekto faktinio nebuvimo ginčo sutarties sudarymo metu (CK 6.398 straipsnio 2 dalis). Šios aplinkybės, teismo vertinimu, suponavo pagrindą padaryti išvadą, kad preliminariosios sutarties sudarymo metu, t. y. 2014 m. liepos 22 d., parkavimo vieta negalėjo būti nuosavybės teisės perleidimo objektu, t. y. negalėjo būti pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties objektu.
17. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad preliminarioji sutartis buvo sudaryta raštu, šalims joje numačius terminą atitinkamiems veiksmams atlikti kaip pagrindui pagrindinei sutarčiai sudaryti, nesant ginčo sutarties sudarymo metu paties sutarties objekto, darė išvadą, kad ginčo sutartyje įtvirtintos sąlygos atitinka preliminariosioms sutartims taikytinas sąlygas, o šalių valia ginčo sutarties sudarymo metu buvo susitarta dėl ateityje sudaromos pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties. Juolab kad teismo posėdžio metu pati ieškovė patvirtino, kad preliminarios sutarties sudarymo metu automobilių saugykla dar nebuvo pastatyta, o atsakovės buvęs vadovas, leisdamas jai naudotis jau pastatyta saugyklos vieta (kaip ji nurodė 2015 m. spalio 15 d.) pasakė, kad reikės sudaryti pagrindinę sutartį, t. y. įstatymo nustatyta tvarka sudaryti nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį ir patvirtinti ją pas notarą.
18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2014 m. liepos 22 d., todėl konstatavo, kad vėliausiai pagrindinė parkavimo vietos pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta 2015 m. liepos 22 d. Kadangi iki 2015 m. liepos 22 d. pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, teismas darė išvadą, jog šalių prievolė, kylanti iš preliminariosios sutarties, sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, yra pasibaigusi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ieškovė CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu galėtų įgyvendinti savo teisę į patirtų nuostolių atlyginimą dėl pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties nesudarymo, tačiau ne į preliminariosios sutarties pripažinimą pagrindine.
19. Teismas pažymėjo, jog šalių sudarytos preliminariosios sutarties (dėl parkavimo vietos) dalykas pagal savo pobūdį skiriasi nuo CK 6.401 straipsnyje įtvirtinto (būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo pardavimo sutartis), dėl to ši sutartis neturi vieno iš esminio CK 6.401 straipsnyje reglamentuojamos preliminariosios sutarties bruožo – ieškovės, kaip pirkėjos, siekio, sudarant tokio pobūdžio sutartį, patenkinti savo poreikį į gyvenamąjį būstą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog nors ginčo sutarties šalys preambulėje nurodė esant šios sutarties pagrindu tiek CK 6.165 straipsnio, tiek ir CK 6.401 straipsnio nuostatas, ginčo sutarties turinys (sutarties dalykas, sutarties sudarymo tikslas, įtvirtintos šalių teisės bei pareigos) leido daryti išvadą, jog šalys sudarė įprastą preliminariąją sutartį, kuri neturi jokių CK 6.401 straipsnyje nurodytų specialiųjų preliminariųjų sutarčių ypatumų. Pažymėjo, jog šiuo atveju ginčo šalių ketinimas jų teisinius santykius reglamentuoti tiek pagal bendrąsias, tiek pagal specialiąsias preliminariųjų sutarčių nuostatas, įtvirtinant ginčo sutarties preambulėje atitinkamus CK straipsnius, prieštarauja realiai ginčo šalių sudarytos sutarties esmei. Atitinkamai teismas sprendė, jog šiuo atveju nėra pagrindo taikyti ginčo teisiniams santykiams CK 6.401 straipsnio nuostatų, todėl ieškovė neturi teisės CK 6.401 straipsnio pagrindu reikalauti įvykdyti prievolę natūra bei atitinkamai įgyti šių nuostatų pagrindu nuosavybės teisę į parkavimo vietą.
20. Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į parkavimo vietą nuo 2015 m. spalio 15 d. (nuo bendro įvažiavimo vartų valdymo pultelio perdavimo dienos). Tai, kad ieškovė nuo 2015 m. spalio mėnesio naudojasi konkrečia automobilio statymo vieta (naudojasi daiktu) byloje ginčo nėra. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovė neįrodė disponavimo ir valdymo daiktu teisių. Priešingai, bylos duomenys patvirtino, jog parkavimo vietų išlaikymo mokesčius administruojančiai bendrovei UAB „Naujoji Pilaitė“ moka UAB „Vytukai“. Šių aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad ieškovei buvo suteikta teisė naudotis konkrečia parkavimo aikštelės vieta, tačiau nebuvo perleistos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą.
21. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, prašydama pripažinti parkavimo vietą namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu, neįrodė nei vieno CK 4.13 straipsnio 2 dalyje, CK 4.19 straipsnyje, nei teismų praktikoje suformuotų pagrindinio daikto priklausinio požymių, savybių ar kriterijų. Iš 2013 m. rugsėjo 4 d. preliminariosios statomo buto pirkimo pardavimo ir 2014 m. kovo 10 d. buto, žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo žemės sklypo sutarčių turinio teismas nustatė, kad jos neapėmė ginčo parkavimo vietos. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovė nei preliminariąja, nei pagrindine buto pirkimo pardavimo sutartimi nesusitarė, jog perkant butą ir sumokant jo kainą, kartu ieškovė įgyja nuosavybės teisę ir parkavimo vietą.
22. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė ir aplinkybės, jog parkavimo vieta yra tiesiogiai susijusi funkciniu ryšiu su namu, esančiu (duomenys neskelbtini), kadangi automobilių saugykla, esanti (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruota kaip atskiras turtinis vienetas. Be to, remdamasis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos miesto plėtros departamento statybos dokumentų skyriaus raštu „Dėl informacijos pateikimo“, teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) sklypas nėra suskirstytas nei į atskiras naudojimosi tvarka nustatytas dalis, nei padalytas į atskiras dalis, reikalingas kiekvienam namui eksploatuoti, todėl viso sklypo sutvarkymo ir infrastruktūros sprendiniai nagrinėjami kompleksiškai visai teritorijai; projekte Nr. VED-TP-12-02 suprojektuotas 9 aukštų daugiabutis gyvenamasis namas be parkavimo vietų cokoliniame aukšte, todėl visos privalomos automobilių saugojimo vietos ir numatytos aikštelėje. Teismas atkreipė dėmesį, jog nei ieškovė, nei jos atstovas teismo posėdyje nenurodė, kokia yra bendra namo ir automobilio parkavimo vietos ūkinė paskirtis, kokiu būdu parkavimo vieta tarnauja namui ir kt. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad parkavimo vieta yra namo, esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini), priklausinys. Teismas kaip nepagrįstą atmetė ir ieškovės argumentą, jog parkavimo vieta laikytina priklausiniu ir pagal Statybos techninį reglamentą 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, kadangi šiame statybos techniniame reglamente yra įtvirtinti statybos reikalavimai ir savaime tai neapibrėžia buto savininko nuosavybės teisės į automobilio parkavimo vietą.
23. Teismas, nustatęs, kad ieškovė, sudarydama preliminariąją sutartį su atsakove, neįgijo nuosavybės teisės į pakavimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini), sprendė, jog UAB „Vytukai“, sudarydama pirkimo pardavimo sutartį, elgėsi sąžiningai ir yra laikytina sąžininga parkavimo vietos įgijėja. Taip pat teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės argumentą dėl šios pirkimo pardavimo sutarties prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, nes šioje sutartyje nėra aptartas žemės klausimas, kadangi galiojantis šiuo metu teisinis reglamentavimas nenumato įpareigojimo perleidžiant automobilio saugyklą ar jos dalį, kartu perleisti ir automobilio saugyklai ar jos daliai tenkančią žemės sklypo dalį.
24. Atsižvelgdamas į visas byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė savo ieškinio reikalavimų, todėl jos ieškinį atmetė visa apimtimi.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
25. Ieškovė A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą ir jos ieškinį tenkinti. Apeliaciniame skunde ieškovė pakartoja savo ieškinyje nurodytas aplinkybes. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
25.1. BUAB „NEGRESKO investicijos“ tiek 2013 m. rugsėjo 4 d. preliminariosios statomo buto pirkimo pardavimo sutarties sudarymo metu, tiek 2014 m. kovo 10 d. buto, žemės sklypo dalies pirkimo pardavimo bei naudojimosi tvarkos žemės sklypu sutarties sudarymo metu užtikrino, kad kiekvienam statomam butui atiteks ne mažiau kaip po vieną parkavimo vietą. Ieškovė, įsigydama butą, įsigijo ir dalį žemės sklypo, atitinkamai įgijo ir teisę į 1/58 dalį antžeminės automobilių parkavimo aikštelės ir į kitus projekte Nr. VED-TP-12-02 numatytus namo infrastruktūros objektus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad preliminariosios sutarties objektas, šios sutarties sudarymo metu jau egzistavo, tai buvo pagal (duomenys neskelbtini) namo projektą VED-TP-12-02 pastatyta, šio namo gyventojų automobiliams statyti skirta, nekilnojamojo turto registre kaip negyvenamoji patalpa neįregistruota antžeminė aikštelė, kurią BUAB „NEGRESKO investicijos“, po to, kai perdavė butus gyventojams, numatė pertvarkyti į negyvenamąją patalpą, pastatydama virš šios aikštelės daugiabutį namą, kurio adresas (duomenys neskelbtini).
25.2. Ieškovė nesutinka su teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams nėra pagrindo taikyti 6.401 straipsnio nuostatų ir ieškovė neturi teisės CK 6.401 straipsnio pagrindu reikalauti įvykdyti prievolę natūra, nes preliminariosios sutarties dalykas buvo ne gyvenamosios paskirties daiktas. Ieškovė tvirtina, kad negyvenamoji patalpa yra gyvenamojo namo dalis, BUAB „NEGRESKO investicijos“ negalėjo parduoti butų be stovėjimo vietų automobiliams, nes pagal teritorijų planavimą, statinių projektavimą ir statinių statybą reglamentuojančius teisės aktus butas ir automobilių stovėjimo vieta yra neatskiriamai susiję. Teismas tik formaliai įvertino preliminariosios sutarties turinį, nustatydamas, jog sutarties dalykas ne gyvenamosios paskirties daiktas. Teismas taip pat neįvertino BUAB „NEGRESKO investicijos“ elgesio sąžiningumo aspektu.
25.3. Ieškovės vertinimu, parkavimo vietos neįregistravimas registre nepaneigia asmens turimų nuosavybės teisių į ją. Taip pat pažymi, kad CK nenustatyta privaloma registracija nei preliminariosioms sutartims (CK 6.165 straipsnis), nei būsimojo buto pirkimo pardavimo sutartims (CK 6.401 straipsnis), todėl ieškovė neturėjo galimybės vienašališkai be atsakovės valios išviešinti preliminariąją sutartį, nes jos sudarymo metu aikštelė, kaip atskiras objektas, dar nebuvo įregistruota, jai nebuvo suteiktas nei unikalus Nr., nei naujas adresas.
25.4. Ieškovės vertinimu, teisę įsigyti parkavimo vietas automobilių saugykloje adresu (duomenys neskelbtini) turėjo daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai, o ne UAB „Vytukai“, nes ji neturi jokių nuosavybės teisių į butus, esančius minėtame daugiabučiame gyvenamajame name. Taip pat teismas nevertino preliminariosios sutarties teisėtumo tuo aspektu, kad BUAB „NEGRESKO investicijos“ pardavė „UAB Vytukai“ ne vieną, o 23 (duomenys neskelbtini) namo gyventojams skirtas parkavimo vietas, tuo pažeidė trečiųjų asmenų teises, taip pat viešąjį interesą.
25.5. Ieškovė taip pat atkreipia dėmesį, jog Kauno apygardos teismas patenkino analogišką (duomenys neskelbtini) namo gyventojos ieškinį BUAB „NEGRESKO investicijos“ dėl 2014 m. liepos 23 d. preliminariosios statomos parkavimo vietos sutarties pripažinimo pagrindine pirkimo pardavimo sutartimi ir ieškovės nuosavybės teisių į automobilio parkavimo vietą pripažinimo (civilinė byla Nr. 2-2575-773/2017).
26. Atsakovė BUAB „NEGRESKO investicijos“ atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo motyvus:
26.1. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad preliminarioji parkavimo vietos pirkimo pardavimo sutartis negali būti laikoma pagrindine. Taip pat atsakovė atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė, apeliaciniame skunde nurodžiusi, jog neturėjo galimybės vienašališkai be atsakovės valios išviešinti sutartį, nes jos sutarties sudarymo metu aikštelė, kaip atskiras objektas dar nebuvo įregistruota, prieštarauja savo pačios išreikštai pozicijai, jog preliminariosios sutarties sudarymo momentu parkavimo vieta kaip turtinis objektas egzistavo.
26.2. Nėra jokio teisinio pagrindo taikyti CK 6.309 straipsnio nuostatas ir laikyti, kad ieškovė nuosavybės teisę įgijo nuo daikto perdavimo momento. Apeliantė ir UAB „NEGRESKO investicijos“ nebuvo sudariusios jokio rašytinio dokumento, žyminčio parkavimo vietos nuosavybės teisės priėmimą ir perdavimą, todėl, nėra jokio teisinio pagrindo laikyti, kad ieškovė yra parkavimo vietos savininkė nuo parkavimo vietos jai perdavimo momento.
26.3. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine sutartimi CK 6.401 straipsnio kontekste. Atsakovė pažymi, jog preliminarioji parkavimo vietos statybos sutartis buvo sudaryta dėl pagrindinės sutarties sudarymo, kuria būtų perleidžiamos nuosavybės teisės į negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektą – parkavimo vietą, o ne į gyvenamąjį būstą.
26.4. Preliminariojoje sutartyje numatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti yra pasibaigęs. Ieškovė, siekdama sudaryti pagrindinę sutartį, privalėjo imtis papildomų veiksmų ją išviešinti, o terminui pasibaigus imtis kitų, tinkamų teisės gynybos būdų dėl vengimo sudaryti tokią sutartį.
26.5. Parkavimo vietos nėra buto priklausinys. Ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas ir parkavimo vietos neturi jokio fizinio ryšio geografinės padėties prasme. Jokie teisės aktai nenumato tiesioginės buto ir parkavimo vietos sąsajos ir / ar privalomumo statytojui, įgyvendinant gyvenamojo namo statybų projektą, kiekvienam butui pastatyti / įrengti parkavimo vietą. Taip pat pažymi, kad nuosavybės teisės į parkavimo vietą negali būti pripažįstamos statybos techninio reglamento pagrindu.
26.6. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog apeliantė nenurodo, kaip privatus juridinis asmuo, t. y. atsakovė UAB „Vytukai“, įsigijusi 23 nekilnojamojo turto objektus, pažeidė trečiųjų asmenų teises ar viešąjį interesą. Pažymi, jog UAB „NEGRESKO investicijos“ ir UAB „Vytukai“ 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarė notarinę parkavimo vietos Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo pardavimo sutartį, kuri yra įregistruota viešame registre. Atitinkamai UAB „Vytukai“ pagal visus teisės aktų reikalavimus yra ne tik įgijusi teisę į parkavimo vietą (CK 6.393 straipsnio 4 dalis) ir yra sąžininga jos įgijėja, tinkamai juridiškai įforminusi savo daiktines teises. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė skunde iš esmės dėsto analogiškas faktines aplinkybes bei argumentus, kurie buvo pateikti kartu su keletą kartų tikslintais ieškiniais pirmosios instancijos teisme.
27. Atsakovė UAB „Vytukai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo šiuos nesutikimo motyvus:
27.1. Nekilnojamojo turto pagrindinė pirkimo pardavimo sutartis gali būti sudaryta tik tada, kai sutarties dalykas – nekilnojamasis daiktas yra realiai sukurtas ir teisiškai registruotas, tačiau ginčo automobilio stovėjimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini), VĮ Registrų centre buvo suformuota 2015 m. vasario 13 d. Atitinkamai, atsakovės vertinimu, nėra pagrindo preliminariąją sutartį, kuri buvo sudaryta 2014 m. liepos 22 d., pripažinti nekilnojamojo turto pagrindine pirkimo pardavimo sutartimi, nes tai datai nebuvo sutarties objekto.
27.2. Ieškovė siekia, kad parkavimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini), taptų viso namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Atsakovės vertinimu, toks ieškovės reikalavimas teismui leidžia konstatuoti, kad ieškovė tinkamai neatskleidė ginčo teisinio santykio. Atsakovė taip pat pažymi, kad Statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2014 nereguliuoja pagrindinio ir antraeilio daikto sąsajumo teisinio santykio.
27.3. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog net ir patenkinus ieškovės reikalavimus, jos teisės į automobilio stovėjimo vietą liktų apsunkintos hipoteka. Ieškovė prašo nuosavybės teisę jai pripažinti nuo 2015 m. spalio 15 d., o hipoteka UAB „2A Invest“ naudai sudaryta 2015 m. rugsėjo 16 d. Ieškovė ieškiniu neginčijo hipotekos, kuria buvo užtikrintos trečiojo asmens UAB „2A Invest“ paskolos, suteiktos BUAB „NEGRESKO investicijos“.
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Bylos faktinės aplinkybės
29. Ieškovė ir atsakovė UAB „NEGRESKO investicijos“ 2013 m. rugsėjo 4 d. sudarė preliminariąją statomo buto pirkimo pardavimo sutartį (5 t., b. l. 36-39). Preliminariosios statomo buto pirkimo pardavimo sutarties 3.1.1. punktu atsakovė įsipareigojo, pasitelkdama trečiuosius asmenis, pastatyti daugiabučiame devynių aukštų gyvenamajame name, kuris statomas 1,32 ha pardavėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), ir kurio projektiniai sprendiniai yra nurodyti UAB „Veduta“ parengtame projekte Nr. VED-TP-12-2, kurio pagrindu 2013 m. vasario 1 d. pardavėjui buvo išduotas statybos leidimas Nr. LNS-01-130201-00099, pastatyti ieškovei bendro 56,76 kv. m ploto 3 (trijų) kambarių butą, bei įvykdžius sutarties 3.1.1. punkto sąlygas (iki 2014 m. sausio 31 d. atlikus statybos darbus), nustatytais terminai sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas parduotų, o pirkėjas pirktų butą ir žemės sklypo dalį, lygią buto bendro ploto ir viso pastato bendro ploto santykiui. Pirkėjui žinoma, kad žemės sklype bus statomi kiti statiniai, todėl žemės sklypo plotas bus skaičiuojamas nuo tos žemės sklypo dalies, kuri bus skirta šioje sutartyje nurodytam namui pastatyti bei eksploatuoti (sutarties 1.2. punktas).
30. Ieškovė ir UAB „NEGRESKO investicijos“ 2014 m. kovo 10 d. sudarė buto, žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo bei naudojimosi tvarkos nustatymo žemės sklypu sutartį (5 t., b. l. 7-30). Pagal sutartį ieškovė asmeninės nuosavybės teise nusipirko 19/6632 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). (su įregistruotomis visam žemės sklypui (visam daiktui) kitomis daiktinėmis teisėmis – teise tiesti ir eksploatuoti inžinerinius tinklus bei įrengti automobilių stovėjimo aikšteles, žemės sklypo dalyse, pažymėtose žemės sklypo plane (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) ir butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
31. 2014 m. liepos 22 d. ieškovė su UAB „NEGRESKO investicijos“, remiantis CK 6.165 ir 6.401 straipsniais, sudarė preliminariąją statomos parkavimo vietos pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią daugiabučiame penkių aukštų gyvenamajame name, kuris statomas pardavėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini)), pardavėjas pagal projektinius sprendinius, numatytus UAB „Veduva“ parengtame projekte Nr. VED-TP-12-2, parengtame 2012 m., įsipareigojo pastatyti automobilių parkavimo vietą, kuri bus namo cokoliniame aukšte, pridedame prie sutarties priede Nr. pažymėta indeksu 7. Priede nurodyta, jog brėžinys pirmojo aukšto plano, pagal VED-TP-13-02-A projektą – daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) statybos projekto(5 pastatų). Be to, sutarties 5.1..2. punktu pardavėjas įsipareigojo pranešti pirkėjui apie parkavimo vietos statybos darbų pabaigą, parengti pasirašymui minėtos parkavimo vietos statybos darbų atlikimo patvirtinimo aktą ir sudaryti sąlygas pirkėjui apžiūrėti bei pasirašyti parkavimo vietos statybos darbų atlikimo patvirtinimo aktą, sutartis galioja iki visų įsipareigojimų įvykdymo, pranešimai, susiję su šia sutartimi turi būti rašytinės formos (1 t., b. l. 9-12). 2014 m. liepos 23 d. ieškovė sumokėjo UAB „NEGRESKO investicijos“ 8 000 Lt (1 t., b. l. 22).
32. Statybos užbaigimo komisija 2014 m. rugpjūčio 14 d. surašė statybos užbaigimo aktą dėl gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (5 t., b. l. 40-44). Komisija nustatė, kad šis gyvenamasis namas atitinka statinio projekto sprendinius.
33. UAB „NEGRESKO Investicijos“ 2015 m. rugsėjo 16 d. sutartine hipoteka įkeitė 38/43 dalį automobilių saugyklos trečiajam asmeniui UAB „2A Invest“.
34. 2015 m. spalio mėnesį pardavėjas perdavė ieškovei parkavimo vietą naudotis perduodant raktus (patekimo į saugyklą valdymo pultelį), ginčo vieta ieškovė naudojasi nuo perdavimo momento iki šiol.
35. 2016 m. lapkričio 17 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad automobilių saugykla (įskaitant ir parkavimo vietą), esanti (duomenys neskelbtini), buvo galutinai suformuota ir įregistruota viešajame registre kaip atskiras turtinis vienetas 2016 m. birželio 8 d., tačiau dalinis jos registravimas vyko nuo 2015 m. kovo 10 d. Nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2016 m. liepos 29 d. UAB „NEGRESKO investicijos“ negyvenamąją patalpą – automobilių saugyklą buvo areštavęs Vilniaus apygardos teismas. UAB „NEGRESKO Investicijos“ 2016 m. rugsėjo 28 d. sudarė su atsakove UAB „Vytukai“ pirkimo pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Vytukai“ įsigijo dalį automobilių saugyklos, įskaitant ir ieškovės parkavimo vietą, pažymėtą indeksu Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 14-21).
Dėl preliminariosios sutarties pripažinimo pagrindine
36. Ieškovė kreipėsi į teismą, iš esmės siekdama, kad parkavimo vieta, dėl kurios ji 2014 m. liepos 22 d. sudarė preliminariąją sutartį su UAB „NEGRESKO investicijos“, už kurią yra sumokėjusi visą kainą ir kuria faktiškai naudojasi nuo 2015 m. spalio mėn., būtų pripažinta jos nuosavybe.
37. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovės bei atsakovės BUAB „NEGRESKO Investicijos“ 2014 m. liepos 22 d. sudarytą preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį pagrindine pirkimo pardavimo sutartimi. Teismas konstatavo, preliminarioji sutartis buvo sudaryta 2014 m. liepos 22 d., todėl vėliausiai pagrindinė parkavimo vietos pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta 2015 m. liepos 22 d. Kadangi iki 2015 m. liepos 22 d. pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, teismas darė išvadą, jog šalių prievolė, kylanti iš preliminariosios sutarties, sudaryti pagrindinę pirkimo pardavimo sutartį, yra pasibaigusi. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad ieškovė CK 6.165 straipsnio 4 dalies pagrindu galėtų įgyvendinti savo teisę į patirtų nuostolių atlyginimą dėl pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties nesudarymo, tačiau ne į preliminariosios sutarties pripažinimą pagrindine. Nors teismas pripažino, jog byloje ginčo nėra, kad atsakovė yra perdavusi parkavimo vietą ieškovei ir ja naudojasi, tačiau konstatavo, kad ieškovė neįrodė disponavimo ir valdymo daiktu teisių.
38. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Ieškovės teigimu, byloje buvo įrodyti pirkimo pardavimo sutarčiai būdingi bruožai, t. y. visos kainos sumokėjimas ir daikto perdavimo faktas.
39. Preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė. Formos reikalavimų nesilaikymas preliminariąją sutartį daro negaliojančia. Preliminariojoje sutartyje šalys turi nurodyti terminą pagrindinei sutarčiai sudaryti. Jeigu šis terminas nenurodytas, pagrindinė sutartis turi būti sudaryta per metus nuo preliminariosios sutarties sudarymo. Jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 straipsnio 1–5 dalys).
40. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustatant, ar gali būti šalių susitarimas kvalifikuojamas kaip pagrindinė sutartis ar ne, esminę reikšmę turi šalių atlikti veiksmai, šių veiksmų tikslai, sutarties objekto formavimo specifika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012). Kiekvienu atveju reikia įvertinti, kokiomis aplinkybėmis buvo sudaryta sutartis, ar jau buvo iki galo suformuotas objektas, dėl kurio sudaryta sutartis, ar dar turėjo būti atliekami darbai, ar sutarties sąlygos aiškios ir apibrėžė tik organizacinius ar ir faktiškus tvarkomojo pobūdžio veiksmus, kokius veiksmus įsipareigojo atlikti sutarties šalys ir kas faktiškai buvo atlikta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018, kt.).
41. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).
42. Nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinamas subjektyvusis sutarties aiškinimo principas su jos teksto lingvistine analize; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykių praktiką, elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 3, 5 dalys). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2011; 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-611/2018; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).
43. Tais atvejais, jeigu šalių ketinimai nesutampa, svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2009; 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012, kt.).
44. Nagrinėjamu atveju ieškovė ir atsakovė BUAB „NEGRESKO Investicijos“ tiek ketinimus, sudarant ginčo susitarimą, tiek ir juo siekiamą tikslą iš esmės aiškino priešingai. Ieškovė teigė, kad ji su atsakove iš esmės sudarė pagrindinę sutartį, nes yra sumokėjusi visą sutarties kainą, faktiškai naudojasi sutarties objektu, o pagrindinė sutartis buvo nepasirašyta tik dėl atsakovės neveikimo. Atsakovė, ginčydama ieškovės argumentus teigė, kad preliminarioji sutartis negali būti vertinama kaip pagrindinė, nes šalys nesudarė rašytinio dokumento, patvirtinančio parkavimo vietos nuosavybės teisės priėmimą ir perdavimą.
45. Bylos duomenimis, šalių sudaryta preliminariąja statomos parkavimo vietos pirkimo pardavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo daugiabučiame penkių aukštų gyvenamajame name, kuris buvo statomas 1,32 ha atsakovei priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sukurti daiktą – pastatyti automobilio parkavimo vietą, kuri bus cokoliniame namo aukšte (sutarties 1 punktas). Sutarties 2 punkte numatyta, kad atsakovei įvykdžius sutarties 3.1. punkto sąlygas, šalys įsipareigoja šioje sutartyje numatytais terminais sudaryti pagrindinę sutartį. Sutarties 3 punkte atsakovė BUAB „NEGRESKO investicijos“ įsipareigojo iki 2015 m. kovo 31 d. atlikti parkingo statybos darbus, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti parkingą, kaip atskirą turtinį vienetą ir raštu pranešti ieškovei apie šių įsipareigojimų įvykdymą.
46. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad UAB „Negresko investicijos“ 2016 m. birželio 8 d. įregistravo negyvenamąją patalpą – automobilių saugyklą, esančią (duomenys neskelbtini), plane pažymėta (duomenys neskelbtini). Byloje ginčo nėra, kad atsakovė ieškovei perdavė pultelį nuo automobilių saugyklos 2015 m. spalio mėn., kad ji galėtų naudotis preliminariosios sutarties 1 punkte aptarta parkavimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovė įvykdė Sutarties 3 punkte aptartus įsipareigojimus – atliko parkingo statybos (daikto sukurimo / pagaminimo) darbus ir 2016 m. birželio 8 d. įregistravo automobilių saugyklą. Tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovė raštu būtų pranešusi ieškovei apie savo įsipareigojimų įvykdymą, kaip tai numatyta Sutarties 3 punkto 3 papunktyje (raštu pranešti pirkėjui apie atliktus rangos darbus ir įregistravimą), nors pagal Sutarties 3 punktą atsakovė tai atlikti įsipareigojo iki 2015 m. kovo 31 d. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė kitą dieną po preliminariosios sutarties pasirašymo (2014 m. liepos 23 d.) sumokėjo atsakovei sutarties kainą – 8 000 Lt. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju ieškovė įrodė pirkimo pardavimo sutarčiai būdingus bruožus, t. y. sutarties įvykdymą – visos kainos sumokėjimą ir daikto jai perdavimo naudotis faktą (CK 6.165 straipsnio 1 dalis, CK 6.305 straipsnio 1 dalis).
47. CK 6.309 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad daikto pirkimu ir pardavimu laikomas įsipareigojimas parduoti daiktą, jeigu jis kartu perduodamas būsimam pirkėjui valdyti. Pagal kasacinio teismo praktiką, kai viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, tai paprastai leidžia teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nes šalys atliko būtent tuos veiksmus, kurie būdingi pagrindinei sutarčiai, tačiau tai nereiškia, kad visais atvejais buvo sudaryta pagrindinė sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; ir kt.). Įstatymas ir teismų praktika nereikalauja, kad kartu su įsipareigojimu parduoti turi būti perduodama nuosavybės teisė. Ginant pažeistas teises pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, ar buvo perduotas daikto valdymas, o ne nuosavybės teisė. Tai neprieštarauja CK 6.305 straipsnio nuostatai ir teismų praktikos teiginiui, kad nuosavybės perdavimas yra pirkimo–pardavimo sutarties požymis. Iš tikrųjų, pirkimo–pardavimo sutartimi iš pardavėjo už atlyginimą yra perduodama nuosavybė pirkėjui. Tačiau esant ginčui dėl sutarties sudarymo pagal įsipareigojimą parduoti ar pirkti daiktą, pakanka nustatyti, kad pardavėjas davė įsipareigojimą parduoti daiktą, t. y. įsipareigojo perleisti už atlyginimą nuosavybės teisę, ir daiktą perleido valdyti, t. y. leido daryti jam ūkinį poveikį, jį tvarkyti, įrengti ir atlikti kitus valdymo veiksmus. Šių sąlygų nustatymas patvirtina, kad nuosavybės teisė perėjo iš pardavėjo pirkėjui ir įformina pirkimo–pardavimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).
48. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškovės poziciją laikė nepagrįsta, konstatavęs, jog šalys sudarė preliminariąją, o ne pagrindinę sutartį. Taip pat teismas šalių sudarytos preliminariosios sutarties nekvalifikavo pagal CK 6.401 straipsnį, motyvuodamas tuo, kad preliminariosios sutarties dalykas buvo ne gyvenamosios paskirties daiktas, t. y. ne gyvenamasis namas ar butas, bet parkavimo vieta, kuri pagal savo pobūdį yra negyvenamoji patalpa, todėl nurodyta norma netaikytina. Byloje nėra ginčo, kad preliminariąja sutartimi buvo susitarta ne dėl statomo gyvenamojo namo ar buto, bet dėl negyvenamosios patalpos – automobilių saugykloje esančios parkavimo vietos pastatymo ir pirkimo pardavimo. Atitinkamai konstatuotina, kad šiuo atveju CK 6.401 straipsnio normos negali būti taikomos, tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-218-241/2020. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo argumentais, kad parkavimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini) nelaikytina gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priklausiniu.
49. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi. Konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu, yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis ryšys, t. y. priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas pagrindiniam daiktui tarnauti ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taip pat pagrindinio daikto poreikiams tenkinti. Tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Atitinkamai, nustačius, kad pagrindiniu daiktu (butu) galima naudotis ir be ginčo parkavimo vietos, tai, kad ji buvo perkama atskirai nuo buto kaip atskiras ir savarankiškas nekilnojamojo turto vienetas ir ieškovei neįrodžius, kad parkavimo vieta yra tiesiogiai susijusi funkciniu ryšiu su jos įsigytu butu, nėra pagrindo konstatuoti, kad parkavimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini) laikytina gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), priklausiniu, todėl šio ieškovės reikalavimo pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino. Tačiau ieškovė, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, savo teisę į nuosavybę gali įrodinėti ir tuo pagrindu, kad jai buvo perleistos daikto valdymo teisės, o ji savo įsipareigojimą už jį tinkamai atsiskaityti yra visiškai įvykdžiusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018).
50. Todėl ieškovei įgyvendinus visas preliminariojoje sutartyje numatytas prievoles, o atsakovei faktiškai perdavus ieškovei naudoti jos įsigytą parkavimo vietą, nėra pagrindo nesutikti, kad tokiu būdu ieškovei buvo perleistos ginčo parkavimo vietos nuosavybės teisės. Nors nekilnojamojo turto sutartims yra numatyta privaloma notarinė forma, tačiau tai nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių faktinių santykių ir ieškovės teisės į jai perduotą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012; 2015 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287-611/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-695/2018 ir kt.). Vadovaujantis CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Atsižvelgiant į ieškovės pasirinktą savo teisių gynybos būdą, taip pat į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, ieškovei įvykdžius visas Sutartyje aptartas pareigas (atlikus laiku mokėjimą, priėmus faktinį daikto valdymą), o atsakovei vengiant tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus (iki 2015 m. kovo 31 d. Sutarties 3 punkte esančių įsipareigojimų neįvykdė, užregistravus turtinį vienetą tinkamai neinformavo (byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų apie pranešimus ieškovei dėl darbų pabaigos ir siūlymo priimti darbus, t. y. vengus atlikti organizacinius veiksmus), apsunkino Sutarties objektą hipoteka, perleido Sutarties objektą trečiajam asmeniui ir pan.), yra pagrindas ieškovės reikalavimą tenkinti ir preliminariąją sutartį pripažinti pagrindine, nes ji buvo nesudaryta ne dėl ieškovės kaltės, o atsakovei vengiant vykdyti savo Sutartimi sulygtą susitarimą.
51. Ieškovei sumokėjus visą sutarties kainą ir faktiškai perėmus parkavimo vietos valdymą, yra pagrindas konstatuoti, kad tarp šalių susiklostę santykiai yra prilyginami pagrindinės sutarties sudarymui ir atitinkamai, nuosavybės teisės ieškovei įgijimui (CK 1.93 straipsnio 4 dalis, 6.165 straipsnio 1 dalis, CK 6.305 straipsnio 1 dalis, 6.398 straipsnis). Atsižvelgiant į tai spręstina, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, iš dalies tenkinant ieškovės reikalavimų dalį, t. y. pripažįstant preliminariąja sutartį pagrindine, tuo pripažįstant ieškovei nuosavybės teisę į automobilių parkavimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini), o atsakovių UAB „NEGRESKO Investicijos“ ir UAB „Vytukai“ 2016 m. rugsėjo 28 d. pirkimo pardavimo sutarties Nr. JS-8005 dalį, sudarytą pažeidžiant ieškovės teises, pripažįstant negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Kolegijos nuomone, jei šio sandorio šalys būtų veikusios sąžiningai, atidžiai ir rūpestingai, atskleidusios / išsiaiškinusios visus duomenis (kad dėl parkavimo vietos statybos buvo sudaryta sutartis ir statybos kaina yra sumokėta, turtas perduotas naudotis ir yra naudojamas pagal paskirtį ieškovės, o ieškovės teigimu tokia situacija buvo ir dėl dar 22 asmenų), susijusius su ieškovės ginčo parkavimo vieta, tokios sutarties notaras kaip prieštaraujančios įstatymui (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą perleidimo sandoris neturint nuosavybės teisių į jį) nebūtų tvirtinęs (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 dalis).
Dėl restitucijos taikymo
52. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio turi išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-356/2014).
53. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai natūra negalima grąžinti to, ką yra gavusi, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 1.80 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą; dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Tačiau įstatyme nustatyta teismo teisė išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).
54. Kasacinis teismas, aiškindamas minėto CK 6.145 straipsnio normas, yra nurodęs, kad restitucija taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-356/2014).
55. Taigi, restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, pasekmė (CK 1.80 straipsnio 2 dalis). Teismas dėl restitucijos turi svarstyti: 1) ar ją apskritai taikyti, ar ne, 2) jei taikyti, tai nuspręsti dėl taikymo būdo – natūra ar sumokant ekvivalentą pinigais. Nuo to priklauso, kokios aplinkybės turi būti tiriamos. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, o kitos – atitinkamas pagerėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 54 punktas).
56. Restitucijos taikymo galimybei įvertinti taikytinas trijų pakopų testas, t. y. spręstina dėl restitucijos, kaip nuosavybės teisės ribojimo pagrindo, teisėtumo, būtinumo ir proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-86-969/2019).
57. Tenkinus ieškovės reikalavimą dėl nuosavybės teisės pripažinimo į parkavimo vietą Nr. (duomenys neskelbtini) bei 2016 m. rugsėjo 28 d. atsakovių UAB „NEGRESKO Investicijos“ ir UAB „Vytukai“ sudarytą pirkimo pardavimo sutartį Nr. JS-8005 pripažinus negaliojančia, yra pagrindas spręsti dėl restitucijos taikymo. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs bylą, restitucijos taikymo sąlygų nenustatė, atitinkamai jos taikymo galimumo ir būdo netyrė. Todėl byloje nesant pakankamai duomenų nustatyti, kokia ir kokio būdo restitucija gali būti taikoma, kiek konkrečiai UAB „Vytukai“ kainavo ieškovės parkavimo vieta Nr. (duomenys neskelbtini), byla negali būti išnagrinėta iki galo, todėl ši bylos dalis yra grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Kadangi bylą išnagrinėjus apeliacinės instancijos teisme, dalis bylos yra grąžinama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir galutinis bylos rezultatas nėra iki galo aiškus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, spręs bylos dalį iš naujo nagrinėjantis teismas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 dalimis,
n u s p r e n d ž i a :
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ieškinį iš dalies tenkinti.
Pripažinti ieškovės A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir atsakovės BUAB „NEGRESKO investicijos“ (juridinio asmens kodas 302676126) 2014 m. liepos 22 d. sudarytą preliminariąją statomos parkavimo vietos sutartį dėl 1/43 dalies negyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše ir sutarties priede pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi.
Pripažinti negaliojančia 2016 m. rugsėjo 28 d. atsakovių UAB „NEGRESKO Investicijos“ ir UAB „Vytukai“ sudarytą Pirkimo pardavimo sutarties Nr. JS-8005 dalį dėl parkavimo vietos Nr. (duomenys neskelbtini) nuo sutarties sudarymo momento.
Bylos dalį dėl restitucijos taikymo grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė