Administracinė byla Nr. I-4290-142/2016
Proc. Nr. 3-61-3-04780-2015-0
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo,
n u s t a t ė :
M. S. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 29 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), 50 000,00 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. sąlygų.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad trūko gyvenamojo ploto, kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro, veisėsi tarakonai. Paaiškina, kad kamerose stalas buvo nedidelis (dviem asmenims), dvi kėdės, nors visą laiką pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 3 asmenimis. Nurodo, kad sanitarinis mazgas kamerose buvo atviras, todėl pareiškėjas juo naudotis turėjo kitų asmenų akivaizdoje. Be to, pasak pareiškėjo, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai labai pakenkė jo regėjimui. Pareiškėjas nurodo, kad yra nerūkantis, o buvo priverstas nuolat kalėti su rūkančiais asmenimis. Paaiškina, kad kratos metu buvo priverstas nusirengti nuogai, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Pareiškėjas tvirtina, kad visą laiką neturėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus, o jo prašymų Lukiškių TI-K net neregistruodavo. Dėl šios aplinkybės, pasak pareiškėjo, iširo jo santuoka su Ž. S.. Pareiškėjo manymu, tokios kalinimo sąlygos prilygo kankinimui. Pareiškėjas nurodo, kad patyrė orumo pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę ir apatiją, prasidėjo depresija.
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai. Pareiškėjas nurodė teismui, kad teismo posėdyje dalyvauti nepageidauja (b. l. 114).
Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybę, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 28–38). Pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas. Paaiškina, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, o Lukiškių TI-K neturi galimybių to išvengti. Dėl šių aplinkybių vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau yra siekiama, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Paaiškina, kad kameros yra vėdinamos per tam pritaikytus langus. Pažymi, kad tie asmenys, kurie reguliariai vėdina kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Nurodo, kad asmens apžiūra yra atliekama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais nustatyta tvarka. Taip pat nurodo, kad yra vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Tam yra sudarytos paslaugų teikimo sutartys. Pažymi, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma jose laikyti daugiau taburečių ar kitų baldų. Lukiškių TI-K nurodo, kad atskirų kamerų rūkantiesiems nėra, nes tokių kamerų įrengimo nenumato teisės aktai, o pareiškėjas buvo laikomas taip, kaip jis pats pageidavo. Atkreipia dėmesį, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių, tokių pasimatymo suteikimo nenumato Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės. Pareiškėjo skundą vertina kaip nesąžiningą norą pasipelnyti mokesčių mokėtojų sąskaita. Papildomuose paaiškinimuose Lukiškių TI-K nurodė, kad pareiškėjas iš Lukiškių TI-K kartu su asmens byla išvyko 2014 m. balandžio 17 d., todėl Lukiškių TI-K neturi galimybės pateikti informacijos apie pareiškėjo prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar pareiškėjo prašymus būti laikomam kartu su nerūkančiais asmenimis (b. l. 108–109). Kartu su šiais paaiškinimais Lukiškių TI-K pridėjo Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažymą, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu į įstaigos administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis nesikreipė (b. l. 110).
Lukiškių TI-K atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Skundas tenkintinas iš dalies.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra ne kartą akcentavęs, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – Konstitucija) valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių gynimą nuo kitų asmenų neteisėtų kėsinimųsi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai). Valstybės institucijos ir jų pareigūnai jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, neteisėtais veiksmais pažeisti žmogaus teisių ir laisvių. Antraip būtų griaunamas žmonių pasitikėjimas valstybės valdžia, įstatymais ir teise (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).
Saugant ir ginant žmogaus teises ir laisves ypatinga svarba tenka žalos atlyginimo institutui. Žalos atlyginimo instituto įtvirtinimas, be kita ko, padeda užtikrinti asmenų teisių gerbimą, padarytos žalos kompensavimą, valstybės institucijoms tinkamai nevykdant joms priskirtų pareigų. Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje taip pat yra nustatyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Taigi būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (Konstitucinio Teismo 1997 m. sausio 20 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Šiame kontekste svarbu ir tai, kad bendrasis patirtos žalos atlyginimo deliktinės atsakomybės atveju tikslas yra atkurti pažeistas teises nukentėjusiam asmeniui tokiu būdu, kuris leistų nukentėjusiam asmeniui kuo labiau priartėti prie situacijos, kuri buvo iki neteisėtų veiksmų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K (jo pareigūnų) veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo argumentai, susisiję su netaikytina senatimi, atmetami kaip nepagrįsti.
Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. sausio 7 d. (b. 28–30). Kaip minėta, pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 29 d. (b. l. 8 antra pusė). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš Lukiškių TI-K sąlygų, kurios, pasak pareiškėjo, prilygsta kankinimams, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.
Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimai, kildinami iš laikotarpio nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d. atmetami. Byloje toliau bus nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2013 m. sausio 7 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
Kaip minėta, pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų inter alia minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto neužtikrinimo pareiškėjui.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Atsižvelgiant į Lukiškių TI-K pateiktus duomenis (b. l. 30), byloje nustatyta, kad Lukiškių TI-K reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. rugsėjo 29 d. iki 2012 m. spalio 9 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,92 kv. m, nuo 2012 m. spalio 10 d. iki 2012 m. spalio 30 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,48 kv. m, nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas kartu su kitais 3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,94 kv. m, nuo 2012 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. sausio 6 d. pareiškėjas kartu su kitais 2–3 asmenimis buvo laikomas kameroje, kurios plotas 7,48 kv. m. Taigi, ginčo laikotarpiu iš viso 100 parų (daugiau nei 3 mėn.) pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013, Nr. A492-496/2013 ir kt.). Konstatuotina, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko vietos ir kėdžių visiems kameroje esantiems asmenims vienu metu susėsti prie stalo pavalgyti.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje „Tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kameros bei pataisos namų kamerų tipo patalpos“ (toliau – Aprūpinimo baldais norma) nustatyta, kad taburečių kameroje turi būti tiek, kiek joje yra asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kartu su dar 2–3 asmenimis, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K visu šiuo laikotarpiu (100 parų) pažeidė minėtą Aprūpinimo baldais normą. Aplinkybė dėl baldų trūkumų neabejotinai yra susijusi taip pat ir su nustatytu ploto trūkumu kamerose (kamerų perpildymu).
Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K kamerose veisėsi tarakonai.
Nagrinėjamam ginčo laikotarpiui taikytina nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma 76:2010), kurios 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti parazitų.
Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (LVAT 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1245/2013, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1246/2013). Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Bylos duomenimis nustatyta, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (b. l. 72–77). Pagal šią sutartį buvo sutarta, kad bus periodiškai vykdoma patalpų priežiūra (išsiaiškinant vabzdžių ir graužikų buvimą ir atliekant jų naikinimo darbus). Lukiškių TI-K sudaryta sutartis dėl buitinių kenkėjų naikinimo iš dalies patvirtina pareiškėjo skundo argumentus, kad kamerose veisėsi tarakonai. Šią aplinkybę iš dalies patvirtina ir tai, kad minėto tipo paslaugų sutartys buvo sudaromos ir vėliau – tiek 2014 metais, tiek 2015 metais (b. l. 78–84). Lukiškių TI-K nepateikė teismui duomenų, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti vabzdžių buvimo (nebuvimo) išaiškinimo ar jų naikinimo darbai, todėl, Lukiškių TI-K neįrodžius priešingai, konstatuotina, kad buvo pažeistas higienos normos 76:2010 60 punktas.
Kaip minėta, pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo tamsu, šalta, drėgna, trūko oro. Šie pareiškėjo argumentai yra gana abstraktaus pobūdžio, todėl įrodinėjimo našta Lukiškių TI-K neperėjo. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, Vilniaus visuomenės sveikatos centras (toliau – Centras) patikrinimų neatliko (b. l. 49–61). Šiuo aspektu, taip pat pažymėtina, kad šalis (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) paprastai objektyviai negali įrodyti to, ką neigia (pavyzdžiui, tam tikrų faktų, kurių egzistavimą nurodo kita šalis, neegzistavimo). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl pablogėjusio regėjimo nepatvirtina byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenys. Pareiškėjas nei ginčo laikotarpiu, nei po jo, su nusiskundimais dėl pablogėjusio regėjimo į gydytojus nesikreipė (b. l. 19–26). Atsižvelgiant į visa tai, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su minėtomis aplinkybėmis, atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis, tačiau buvo laikomas kartu su rūkančiais. Šiuo aspektu pastebėtina, kad vien tai, kad pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis savaime nereiškia, kad buvo pažeistos kokios nors pareiškėjo teisės. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad buvo priverstas kamerose kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K su prašymais dėl laikymo kartu su nerūkančiais asmenimis (b. l. 110). Byloje yra pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjas 2012 m. kovo 21 d. nurodė Lukiškių TI-K, kad būti kameroje kartu su rūkančiais asmenimis sutinka. Šį sutikimą pareiškėjas patvirtino savo parašu ir ranka įrašytu žodžiu „sutinku“ (b. l. 116). Be to, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra pažymėta, kad pareiškėjas yra rūkantis (b. l. 20). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo su tuo susiję skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad buvo žeminamas asmeninės apžiūros metu, nes buvo priverstas nusirengti.
Kratų ir apžiūrų laisvės atėmimo vietose atlikimo tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija, pavirtinta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130. Pagal minėtą tvarką, krata išrengiant yra privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, išvykstant iš jos ir kitais nustatytais atvejais. Tokia krata atliekama atskiroje patalpoje, asmeniui nurodoma nusirengti iki apatinių baltinių, daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Ypatingas dėmesys atkreipiamas į drabužio siūles, apykaklę, pamušalą. Prireikus įtartinos drabužių vietos praduriamos yla, siūlės išardomos. Avalynė apžiūrima iš išorės ir vidaus. Suimtojo (nuteistojo) kūnas apčiupinėjamas per baltinius (prireikus, kūnas apžiūrimas). Apžiūrimi rankų ir kojų tarpupirščiai, ausys, medicininiai raiščiai, protezai (146 punktas). Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad atliekant apžiūrą yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės, t. y. jo garbė ir orumas, laikytini nepagrįstais, nes tokia apžiūros tvarka yra įtvirtinta teisės aktuose.
Kaip minėta, pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K neužtikrino jo privatumo naudojantis tualetu, nes sanitarinis mazgas kamerose buvo atviras ir kiti esantys kameroje matė pareiškėją atliekant gamtinius reikalus.
Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), kurių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Pareiškėjas tvirtino, kad sanitarinio mazgo patalpa kamerose buvo atvira. Lukiškių TI-K pateikė teismui Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 8 d. pažymą, kurioje nurodyta, kad visose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara (b. l. 41), tačiau Lukiškių TI-K nepateikė teismui jokių įrodymų, kad sanitariniai mazgai minėtose kamerose buvo atitverti pertvara ginčo laikotarpiu, t. y. Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, kad ginčo laikotarpiu (2012 m. pabaigoje) užtikrino pareiškėjo minimalų privatumą, jam naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K visu ginčo laikotarpiu (100 parų) pažeidė Taisyklių 14.5 punkto reikalavimus.
Galiausiai pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K kaltės iširo jo santuoka, nes Lukiškių TI-K ignoravo jo prašymus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo.
Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir į ką kreipėsi dėl minėtų pasimatymų suteikimo, taip pat nedetalizavo, ar tokius prašymus buvo pateikusi jo sutuoktinė. Minėtas skundo argumentas yra gana abstraktaus pobūdžio, todėl įrodinėjimo našta Lukiškių TI-K neperėjo. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su Ž. B. susituokė 2012 m. rugpjūčio 2 d. (b. l. 121), o išsituokė 2014 m. gegužės 29 d. (b. l. 122). Ginčo laikotarpiu pareiškėjas su sutuoktine bendravo trumpalaikių (2 val.) pasimatymų metu (b. l. 118). Marijampolės pataisos namai nurodė teismui, kad nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės prašymų, adresuotų Lukiškių TI-K, dėl ilgalaikių pasimatymo suteikimo ginčo laikotarpiu, pareiškėjo asmens byloje nėra (b. l. 123). Teismas neturi pagrindo daryti išvadai, kad prašymai buvo neregistruojami ir nesprendžiami. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netenkintų prašymų ginčo laikotarpiu skirti su sutuoktine ilgalaikius pasimatymus atmetami kaip nepagrįsti.
Remiantis tuo, kad nagrinėjamu atveju, buvo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (Įsakymo 1.3.1 punkto, Taisyklių 14.5 punkto, higienos normos 76:2010 60 punkto ir Aprūpinimo baldais normos pažeidimai), teismui kyla pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą.
Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklausanti nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nors tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama bausmės pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę (daugiau nei 3 mėn.), mastą (pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas dažnai nesiekė net 2 kv. m) ir pobūdį (neužtikrintas minimalus privatumas naudojantis tualetu), galima teigti, kad pareiškėjas neabejotinai patyrė fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. LVAT praktikoje taip pat buvo konstatuota, kad šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi (LVAT 2016 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-336-858/2016). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė pakankamai intensyvius dvasinius išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, šiuo atveju asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytus įvairius pažeidimus, pažeidimų mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 800,00 Eur, skaičiuojant 8,00 Eur už vieną parą (100 parų x 8,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo reikalavimas priteisti 50 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinei žalai atlyginti 800,00 Eur. Kitoje dalyje pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo M. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 800,00 Eur (aštuonis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Halina Zaikauskaitė