Administracinė byla Nr. I-3849-815/2016

                              Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03990-2015-2

                              Procesinio sprendimo kategorija 1.15.1; 1.15.2.3.2; 1.37.2.3; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. (S. Z.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I

1. Pareiškėjas S. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su 2015 m. rugpjūčio 2 d. skundu (b. l. 1–6) (skundas teismui išsiųstas 2015 m. rugpjūčio 3 d. (b. l. 9)), kurį patikslino 2015 m. spalio 5 d. skunde (b. l. 100–103) ir 2015 m. spalio 21 d. gautame skunde (b. l. 107–109), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, jis periodiškai nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. gydėsi LAVL: nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1 (plotas – 32,62 m2, įrengtos 8 lovos); nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 24 (plotas – 21,25 m2, įrengtos 8 lovos); nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29 (plotas – 15,45 m2, įrengtos 6 lovos); nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1; nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 29.

2.2. Palatos, kuriose gydėsi, buvo pastoviai perpildytos, apleistos, jose seniai nedarytas remontas, tualetai (klozetai) nebuvo tinkamai atitverti pagal teisės aktų reikalavimus (Chirurgijos skyriuje), sienelės buvo neaukštos, todėl naudotis tualetu tekdavo visiems matant. Be to, Chirurgijos skyrius įrengtas dviejuose aukštuose ir abiems aukštams skirtas vienas tualetas su 2 unitazais, atsitūpus atlikti gamtinius reikalus, veidas būtų prie kito asmens užpakalio, taigi, praktiškai tualetu buvo įmanoma naudotis tik po vieną. Taip pat buvo įrengtos tik 2 praustuvės, todėl visi ligoniai ryte negalėdavo nusiprausti; pisuarų iš viso nebuvo. Pažymėtina, kad Chirurgijos skyriuje vienu metu gydosi apie 40 pacientų.

2.3. LAVL galima išeiti į kiemą (tiek gydantis palatose, tiek kamerų tipo palatose), visur, t. y. Chirurgijos skyriuje, režiminiame korpuse ir LAVL kieme iškabinti įspėjamieji užrašai, draudžiantys rūkyti. Pareiškėjas visą gydymosi laikotarpį buvo priverstas nerūkyti, dėl ko manė išprotėsiąs, organizme trūko nikotino, pareiškėjas jautėsi pažemintas, labai kankinosi nerūkęs. Pasak pareiškėjo, joks įstatymas nedraudžia nuteistajam rūkyti, taigi, LAVL savavališkai įtvirtino draudimą rūkyti LAVL, tačiau neįrengė specialios rūkymui skirtos vietos. Pareiškėjas savo poziciją dėl teisės rūkyti remiasi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir TKĮ) 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 19 straipsnio 4 dalimi.

2.4. Pareiškėjas nurodo, kad dėl neteisėtų LAVL administracijos veiksmų jis laikytas paminėtomis sąlygomis, be to, nesilaikant teisės aktuose nustatytos ploto vienam asmeniui normos. Nurodytos sąlygos yra nehigieniškos, taip pat nežmoniškos. Taigi, pareiškėjas patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, kankinosi, kilo emocinė depresija, sutriko jo visavertis gyvenimas, pablogėjo pareiškėjo sveikata, stigo privatumo, kilo kitų problemų.

2.5. Pasak pareiškėjo, jis kreipėsi į LAVL administraciją, nurodydamas tokias pačias aplinkybes, kaip ir skunde teismui, tačiau LAVL pateikė tik informacinio pobūdžio raštą Nr. 7-415, kada ir kokiose palatose gydėsi pareiškėjas, tačiau nenagrinėjo skunde nurodytų problemų

2.6. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, remiasi, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.271 straipsniais, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir PĮ taisyklės) 111.4 punktu (dėl asmeniui tenkančio ploto kamerų tipo palatose (5,1 m2)), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylomis Mandic ir Jovic prieš Slovėniją, Kudla prieš Lenkiją, Peers prieš Graikiją, Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Valašinas prieš Lietuvą, Karalevičius prieš Lietuvą, Savenkovas prieš Lietuvą), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (administracinėmis bylomis Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009).

II

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimuose į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 12–15, 113–115, 121–123).

1. Pareiškėjas LAVL gydytas: nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (plotas – 32,60 m2, 8 lovos); nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. Chirurgijos skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (plotas – 21,25 m2, 8 lovos); nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,45 m2, 8 lovos); nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (plotas – 32,60 m2, 8 lovos); nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,45 m2, 8 lovos).

2. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / ar suimtųjų, LAVL nefiksuojama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja; taigi, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti nėra galimybės.

3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, nenustatomos. Pagal PĮ taisyklių 111 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarime Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL patalpose negali būti mažesnis kaip 5,1 m2.

4. LAVL apgyvendinimo tvarką reglamentuoja Įstatymas, PĮ taisyklės, BVK, taip pat Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymas bei kiti sveikatos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. LAVL teikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos, jų teikimas yra nepertraukiamas procesas, kuris būtinas teikiant tokio pobūdžio paslaugas, užtikrinant paslaugų kokybę bei tinkamą nepertraukiamą gydymą. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, kuriems šios paslaugos reikalingos. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti pažeistos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Be to, LAVL privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, nustatytus BVK ir Įstatyme, be to, privalo laikytis pacientų, sergančių užkrečiamosiomis ligomis, izoliavimo reikalavimų.

5. LAVL Chirurgijos skyriuje, kuriame buvo gydomas pareiškėjas (1 ir 4 laikotarpiu), yra sudaryta galimybė nuo 6 val. iki 22 val., laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas, sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniuose sektoriuose ir gyvenamosiose patalpose (laisvuose korpusuose (bendrabutinio tipo palatose). Pažymėtina, kad tokios nuostatos laikosi ir LVAT (administracinė byla Nr. A44 -707/2014) ir EŽTT.

6. LAVL vadovaujasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir PĮ eksploatavimo taisyklės), kuriose nenustatyta, kokie baldai turi būti įrengti pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje. LAVL palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat remontuojamas ir / arba keičiamas. Pagal paminėtų taisyklių 16.5 punktą, rengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 cm x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos, joje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas, sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis; nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Nurodytoje nuostatoje taip pat nenustatyta, kad unitazas ar klozetas būtų uždengiamas. Unitazo uždengimas nenustatytas ir HN 76:2010.

7. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, pagal poreikį, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimo. Visi atsiradę pažeidimai ir / ar neatitikimai higienos normai ar normoms dėl suimtųjų ir / ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant LAVL turtą, šalinami per trumpiausius terminus, kiekvienais metais visos šiam tikslui skirtos lėšos (biudžeto asignavimai) LAVL panaudojamos ir gydomųjų skyrių patalpos nuolatos remontuojamos.

8. LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau; visi atliekami darbai registruojami žurnaluose. Patalpų valymo ir dezinfekcijos darbus atlieka paskirti sanitarai. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakyme Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – ir HN 47-1:2012) reikalavimus, atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami LAVL nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 76:2010 reikalavimų.

9. LAVL pacientų maudymasis organizuojamas vadovaujantis PĮ taisyklių 258 punktu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatomis, LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, šis grafikas atitinka ir HN 76:2010 68 punkto reikalavimus.

Pagal PĮ taisyklių 258 punktą ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė gauti išskalbtą patalynę, pagal HN 76:2010 67 punktą lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami, atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę. LAVL yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone.

10. LAVL turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotą leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690, kuris įrodo, kad LAVL patalpos atitinka Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimus, kurie privalomi LAVL veiklai vykdyti.

11. Pagal TKĮ 19 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Tokio pobūdžio informacija iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat iškabinti įspėjamieji užrašai ir (arba) ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pagal teisės aktų nuostatas tokio draudimo įgyvendinimu turi pasirūpinti LAVL; įvertinant aplinkybę, kad visuotinai yra žinomas TKĮ draudimas rūkyti sveikatos priežiūros įstaigoje ar įstaigose, ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL, LAVL administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu.

Bausmių vykdymo sistemą reglamentuojantys teisės aktai leidžia prekiauti ir (arba) vartoti tabako gaminius pataisos įstaigose. Atsižvelgiant į LAVL tikslinę paskirtį, t. y. asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą, LAVL privalo vykdyti TKĮ. TKĮ nenustato galimybės skirstyti į rūkančiųjų ir (arba) nerūkančiųjų kameras, taip pat nenustato ir specialių rūkymo vietų, kadangi TKĮ draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

12. Remiantis LVAT praktika, valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos (šiuo atveju – LAVL) veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktine atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina ir nustatyti, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos kilimą.

Pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai kilusių pasekmių, kurių pagrindu pareiškėjas grindžia neturtinės žalo kilimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma.

Pažymėtina, kad pagal LVAT praktiką asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK. 6.250 straipsnio prasme), jeigu jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK. 6.271 straipsnio prasme) (administracinė byla Nr. A146-1527/2012).

III

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad skundu nesutinka, kad LAVL administracija elgėsi teisėtai ir pagrįstai, žalai kilti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą žalą, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, pateikia iš esmės tokius argumentus (b. l. 128–130).

1. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo, apie tariamų pažeidimų aplinkybes nebuvo informuotas, todėl negali patvirtinti ar paneigti pažeidimų fakto bei pateikti duomenų.

Pareiškėjas turėjo galimybę skųstis dėl laikymo sąlygų, būdamas LAVL, bet to nedarė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

2. Pagal TKĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą draudžiama prekiauti tabako gaminiais sveikatos priežiūros įstaigose, o 19 straipsnio 1 dalies 1 punktas ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose.

LAVL yra Departamentui pavaldi biudžetinė įstaiga, kurios paskirtis – ambulatorinių ir stacionarių asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą.

Esant tokiam reglamentavimui darytina išvada, kad draudžiama prekiauti tabako gaminiais bei juos vartoti LAVL.

3. Dėl žalos atlyginimo

3.1. Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalį turtinė ir neturtinė žala, kilusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, kilusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės; valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis).

3.2. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį kyla esant 3 būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams, priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos, teisės pažeidimu padarytai žalai. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) kilo būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

3.3. Pažymėtina, kad neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad LAVL būtų sąmoningai siekta nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui pareiškėjas iš esmės nurodė tik vieną esminį nusiskundimą, kad LAVL administracija neleido pareiškėjui vartoti tabako gaminių. Pareiškėjas LAVL laikytas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas pareiškėjo buvimas LAVL, nebuvo. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžia žalos dydį ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra bendro pobūdžio, neparemti jokiais faktiniais įrodymais. , kad neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle ir pan.

IV

1. Pareiškėjas S. Z. pateikė atsiliepimus į LAVL atsiliepimus į skundą, atsiliepimuose nesutinka (kategoriškai) su atsiliepimais, pakartoja kai kuriuos skunde nurodytus argumentus, dėl naudojimosi sanitariniu mazgu remiasi, be kita ko, Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.3 punktu ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojo bendrojo pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 49 punktu, taip pat, be kita ko, nurodo, kad: LAVL neįrengtos specialios vietos rūkymui, draudimu rūkyti buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė rūkyti LAVL, tam įrengtose vietose; teismas turėtų atmesti argumentus, kad LAVL negali turėti įtakos įstaigoje esančių pacientų skaičiui; pareiškėjas negalėjo iš karto kreiptis dėl žalos atlyginimo, kadangi jis yra rusų tautybės, jam sunku kalbėti lietuviškai, juo labiau rašyti, todėl skundą pateikė iš karto, kai tik atsirado asmuo, galintis parašyti skundą, be t (b. l. 140–142, 143–146).

2. Pareiškėjas S. Z. pateikė atsiliepimą į Departamento atsiliepimą, kuriame kategoriškai nesutinka su Departamento atsiliepimu į skundą, be kita ko, dėl skundų teikimo, dėl teisės rūkyti, dėl Departamento argumentų, susijusių su žalos atlyginimu (b. l. 147–151).

Teismas, išnagrinėjęs skundo, atsiliepimų ir atsiliepimų į atsiliepimus motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

k o n s t a t u o j a :

I

Šioje administracinėje byloje inter alia nustatyta:

1. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2011 m. vasario 24 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninei išdavė įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją Nr. 3360 verstis asmens sveikatos priežiūros veikla ir teikti licencijoje nurodytas paslaugas nuo 2012 m. gegužės 28 d. (b. l. 32).

2. Vilniaus VSC 2013 m. liepos 29 d. išdavė LAVL leidimą-higienos pasą Nr. (12-6)12.12-690 ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros įstaigų veiklai, nurodytai šiame leidime-higienos pase (b. l. 24).

3. Pareiškėjas LAVL gydytas tokiais laikotarpiais.

3.1. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 2048-982, pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. gydytas LAVL Chirurgijos skyriaus 1 palatoje dėl lėtinio otito paūmėjimo (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 18).

3.2. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 2489-1185, pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. gydytas Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 24 kamerų tipo palatoje dėl lėtinio abipusio otito paūmėjimo (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 19).

3.3. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 3546-1742, pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. gydytas Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje dėl chroniško otito (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 20).

3.4. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 849-438, pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. gydytas Chirurgijos skyriaus 1 palatoje dėl lėtinio otito (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 21).

3.5. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 1122-672, pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. gydytas Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje dėl lėtinio otito (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 22).

4. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-120, atlikus grįžtamąją tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta: 2014 m. rugsėjo 8 d. operatyviosios kontrolės metu kameroje Nr. 29 kiekvienam pacientui nebuvo užtikrinta galimybė turėti spintelę asmeniniams daiktams laikyti bei spintą (ar atskira jos dalį) arba kabyklą viršutiniams drabužiams kabinti, ši aplinkybė neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) 21 punkto; 2015 m. sausio 28 d. grįžtamosios kontrolės metu palatoje Nr. 29 kiekvienam pacientui buvo spintelė asmenims daiktams laikyti bei užtikrinta galybė turėti atskirą kabyklą viršutiniams drabužiams (b. l. 30–31).

5. Remiantis LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma Nr. BD-985 „Apie kamerų / palatų plotą ir inventorių. Chirurginis skyrius“, Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1 (plotas –32,60 m2) yra 8 vienaukštės lovos, 8 spintelės, po 1 lentynėlę, pakabą ir stalą, nėra kėdžių (b. l. 29).

6. LAVL (užsakovė) 2014 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą (1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo keliu, ir numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir užsakovės nurodytose patalpose stebėti užkrėstumą kenkėjais, užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.2 punktas); užsakovei pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas per ilgiau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas) (b. l. 36–39).

7. Remiantis kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo kopija, UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2013 metais reguliariai, kartą per mėnesį, vykdė LAVL patalpų priežiūrą dėl kenkėjų, naudojo profilaktines priemones, kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) 2013 m. nenustatyta (b. l. 70–81).

Remiantis kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo kopija, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2014 metais reguliariai, kartą per mėnesį, vykdė LAVL patalpų priežiūrą dėl kenkėjų, naudojo profilaktines priemones, kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) 2014 m. nenustatyta (b. l. 87–94).

8. LAVL, atsakydama į pareiškėjo 2015 m. birželio 26 d. skundą,2015 m. liepos 21 d. rašte Nr. 7-415 „Dėl skundo nagrinėjimo“, be kita ko, nurodė (b. l. 7–8):

8.1. Pareiškėjas LAVL gydytas nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (plotas – 32,60 m2); nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 24 kamerų tipo palatoje (plotas – 21,25 m2); nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,45 m2); nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. Chirurgijos skyriaus 1 palatoje (plotas – 32,60 m2); nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje (plotas – 15,25 m2).

8.2. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / ar suimtųjų, LAVL nefiksuojama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja; taigi, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti nėra galimybės. LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems, kuriems reikalingas stacionarus gydymas. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Nuteistųjų teisė gauti medicinos pagalbą ir izoliacijos reikalavimai, kaip ir visos kitos nuteistųjų teisės bei jiems taikomi draudimai, reglamentuoti įstatymuose. Siekiant užtikrinti pagrindines nuteistųjų teises nepatogumai dėl ploto normų vienam asmeniui neturėtų būti vertinami kaip dideli pareiškėjo teisių pažeidimai. LAVL administracija visada stengiasi pagal galimybes paskirstyti pacientus į palatas, atsižvelgdama į rekomendacijas dėl ploto normų vienam asmeniui.

8.3. Pagal TKĮ 19 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pagal HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, pagal šios higienos normos 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ši informacija iškabinta visose LAVL palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir / ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti.

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti neturtinės žalos 3 000 eurų atlyginimą pareiškėjui už jo, esą, netinkamas laikymo sąlygas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas S. Z. LAVL buvo laikomas tinkamomis sąlygomis.

2. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punktą (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes S. Z. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2013 m. liepos 23 d.

3. Minėta, kad pareiškėjas S. Z. prašo teismą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, neturtinę žalą 3 000 eurų.

3.1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

3.2. Pabrėžtina, kad S. Z. LAVL gydytas tokiais laikotarpiais:

3.2.1. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 2048-982, pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 23 d. iki 2013 m. rugpjūčio 13 d. gydytas LAVL Chirurgijos skyriaus 1 palatoje dėl lėtinio otito paūmėjimo (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 18).

3.2.2. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 2489-1185, pareiškėjas nuo 2013 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. gydytas Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 24 kamerų tipo palatoje dėl lėtinio abipusio otito paūmėjimo (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 19).

3.2.3. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 3546-1742, pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. gydytas Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 29 kamerų tipo palatoje dėl chroniško otito (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 20).

3.2.4. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 849-438, pareiškėjas nuo 2015 m. kovo 24 d. iki 2015 m. kovo 31 d. gydytas Chirurgijos skyriaus 1 palatoje dėl lėtinio otito (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 21).

3.2.5. Remiantis gydymo stacionare istorija Nr. 1122-672, pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 21 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. gydytas Režiminio korpuso Chirurgijos skyriaus 30 kamerų tipo palatoje dėl lėtinio otito (lėtinio pūlingo tubotimpaninio vidurinio otito (diagnozės kodas – H66.1)) (b. l. 22).

Apibendrinus pateiktus duomenis, pareiškėjas LAVL buvo iš viso 63 paras. Kadangi pareiga pateikti įrodymus, kiek žmonių tuo metu buvo minėtose palatose, šio tipo bylose tenka LAVL administracijai, tai, jai šios pareigos neįvykdžius, konstatuotina, kad šioje įstaigoje buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, t. y. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkto (2010 m. balandžio 26 d. redakcija) reikalavimai. Pabrėžtina, kad LAVL neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-190-442/2015), o jos motyvai, kad ji nėra kalta dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

3.3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo LAVL palatose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas. Įrodymai, kad dėl LAVL kalinimo sąlygų, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, tame tarpe – ir psichinė, nepateikti.

3.4. Pareiškėjas, be kita ko, pateikė argumentus dėl higienos LAVL, ypač dėl kamerų netinkamos būklės, privatumo atliekant gamtinius reikalus stokos, nesuteikimo pareiškėjui galimybių parūkyti.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. sausio 29 d. patikrinimo akte Nr. 13(15.3)-PA-120, atlikus grįžtamąją tiesioginę valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, be kita ko, nustatyta: 2014 m. rugsėjo 8 d. operatyviosios kontrolės metu kameroje Nr. 29 kiekvienam pacientui nebuvo užtikrinta galimybė turėti spintelę asmeniniams daiktams laikyti bei spintą (ar atskira jos dalį) arba kabyklą viršutiniams drabužiams kabinti, ši aplinkybė neatitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakyme Nr. V-737 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 47:2011) 21 punkto; 2015 m. sausio 28 d. grįžtamosios kontrolės metu palatoje Nr. 29 kiekvienam pacientui buvo spintelė asmenims daiktams laikyti bei užtikrinta galybė turėti atskirą kabyklą viršutiniams drabužiams (b. l. 30–31). Remiantis LAVL 2015 m. liepos 17 d. pažyma Nr. BD-985 „Apie kamerų / palatų plotą ir inventorių. Chirurginis skyrius“, Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1 (plotas –32,60 m2) yra 8 vienaukštės lovos, 8 spintelės, po 1 lentynėlę, pakabą ir stalą, nėra kėdžių (b. l. 29). LAVL (užsakovė) 2014 m. sausio 2 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 57-1/500 su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, pagal kurią ši įmonė įsipareigojo: savo lėšomis ir darbo jėga atlikti šioje sutartyje nurodytų LAVL patalpų priežiūrą, išaiškinant kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą, atliekant kenkėjų naikinimą (1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir atlikti tyrimus, nustatant kenkėjų rūšį, lokalizacijos vietas, patekimo keliu, ir numatyti kenkėjų kontrolės priemones (4.1.1 punktas); lankyti objektą kartą per mėnesį ir užsakovės nurodytose patalpose stebėti užkrėstumą kenkėjais, užtikrinti kenkėjų naikinimą (4.1.2 punktas); užsakovei pranešus apie pastebėtus kenkėjus, atlikti intensyvaus naikinimo paslaugas per ilgiau kaip per 3 darbo dienas (4.1.5 punktas) (b. l. 36–39). Remiantis kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo kopija, UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ 2013 metais reguliariai, kartą per mėnesį, vykdė LAVL patalpų priežiūrą dėl kenkėjų, naudojo profilaktines priemones, kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) 2013 m. nenustatyta (b. l. 70–81). Remiantis kenkėjų kontrolės atlikimo žurnalo kopija, UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2014 metais reguliariai, kartą per mėnesį, vykdė LAVL patalpų priežiūrą dėl kenkėjų, naudojo profilaktines priemones, kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) 2014 m. nenustatyta (b. l. 87–94).

Pareiškėjas nurodė, kad jam nesuteikiama teisė parūkyti, tuo, esą, pažeistos Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 19 straipsnio 4 dalys. Teismas pabrėžia, kad minėtose įstatymo nuostatose yra įtvirtinta LAVL pareiga drausti rūkyti LAVL patalpose, o teisė rūkyti nėra numatyta. Todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundas visiškai nepagrįstas.

3.5. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (pareiškėjas S. Z. LAVL 63 paras buvo laikomas netinkamai), nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovės veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę itin ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio ((minimali mėnesinė alga 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. buvo 1000 Lt (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“)), nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 1035 Lt, nuo 2015 m. sausio 1 d. – 300 eurų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, į atsakovės pastangas užtikrinti pareiškėjui tinkamas kalinimo sąlygas, taip pat įvertinęs kompleksiškai visus pažeidimus (be kita ko, dėl baldų trūkumo kamerose, privatumo stokos, atliekant gamtinius reikalus), pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis LAVL įvertinamas 560 eurų, kuris priteistinas iš atsakovės, atstovaujamos LAVL. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 560 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo S. Z. (S. Z.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. Z. (S. Z.), a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 560 Eur (penkis šimtus šešiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jo netinkamą laikymą Laisvės atėmimo vietų ligoninėje nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. (netinkamai laikytas 63 paras).

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas                                                                                        Ernestas Spruogis