Administracinė byla Nr. A-226-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00855-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas S. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. kovo 27 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 42 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2017 m. kovo 20 d. buvo laikomas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kamerose neužteko gyvenamojo ploto (ypač atsižvelgiant į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą), neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nepakako ventiliacijos (ventiliacija per langą nepakankama, trūko oro, buvo drėgna; sanitarinis mazgas neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos), natūralios šviesos, o dirbtinis apšvietimas buvo per stiprus (nuo šviesos skaudėdavo akis ir galvą), nebuvo temperatūros kontrolės, taip pat buvo per mažai baldų (prie stalo neužtekdavo vietos atsisėsti, todėl tekdavo valgyti atšalusį maistą; nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės)), kameros neremontuotos (pelėsis, nuo sienų atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui), jose buvo parazitų (parazitų naikinimas neatliekamas pakankamai dažnai, be to, suimtieji būdavo parvedami į kamerą iškart po išpurškimo nuodais, neišvėdinus). Įstaigoje neužtikrinama pakankama suimtųjų (nuteistųjų) socialinė reabilitacija, užimtumas, nesudaryta galimybė tinkamai sportuoti lauke ir patalpose. Be to, kamerose neįrengti signalizacijos mygtukai (norint iškviesti pareigūną, reikia daužyti duris ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis). Šiaulių TI suteikiama tik viena valanda pasivaikščioti kiemelyje, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo šiukšlių kibirų, peleninių, suoliuko, buvo šiukšlių, ant sienų – pelėsis ir grybelis, taip pat įrengtas šiferinis stogas (asbestas kelia pavojų sveikatai). Šiaulių TI neužtikrinamas tinkamas aprūpinimas patalyne, neišduodavo užvalkalo apklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik virtuvinį rankšluostį. Čiužiniai nebuvo dezinfekuojami, jie pūdavo nuo drėgmės. Apatinis trikotažas iš pradžių visiškai nebuvo plaunamas, vėliau – plaunamas tik už pinigus, norint rūbus išsiskalbti nemokamai būdavo susiduriama su biurokratinėmis kliūtimis, be to, nebuvo sąlygų kameroje džiovinti savarankiškai išskalbtus rūbus. Įstaigoje dažnai nebūdavo šilto (karšto) vandens, todėl nesudaroma galimybė prausti kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, be to, galimybė prausti visą kūną po šiltu vandeniu tik kartą per savaitę iki 15 minučių nepakankama. Šiaulių TI neužtikrino pakankamai skanaus ir kaloringo maisto, o kol maistas būdavo išnešiojamas po kameras, jis dar ir atšaldavo, buvo dalijamas nehigieniškai. Taip pat nesudaryta galimybė turėti ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjas tvirtino, jog skunde nurodytos aplinkybės jam sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, pažeminimą ir kt.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas pateikė duomenis apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį kameros plotą. Manė, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, kai jam pusdienį teko 3,58 kv. m gyvenamojo ploto, todėl laikytina, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Paaiškino, kad Šiaulių TI kamerose įrengti sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba nepermatoma užuolaida, taip užtikrinant sanitariniu mazgu besinaudojančių asmenų privatumą. Šiaulių TI pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą ir turimus resursus ne tik remontuoja kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI buvo pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kaip numato teisės aktai, o mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo jų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (pvz., lauko temperatūros, asmenų judėjimo į kamerą ir iš jos). Natūralaus apšvietimo kamerose padidinimas tiesiogiai susijęs su langų angų padidinimu, tačiau toks reikalavimas priskirtinas pastato rekonstrukcijos darbams. Atsakovas tvirtino, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento nustatyti pažeidimai yra šalinami. Dėl pareiškėjo teiginių, jog kamerose neįrengtas pagalbos mygtukas, atsakovas pastebėjo, jog pareiškėjas nenurodė, kad jam dėl kokių nors priežasčių būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, be to, tokios pretenzijos nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu. Atsakovas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tam jiems išduodamas reikiamas inventorius. Patalpose taip pat vykdomas valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija. Pareiškėjui buvo užtikrinama teisės aktuose numatyta galimybė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, o jo nusiskundimai dėl karšto vandens nebuvimo nepagrįsti. Pareiškėjui taip pat buvo užtikrinama teisės vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščiojimo kiemeliai valomi, juose yra šiukšliadėžės. Šiaulių TI vykdoma suimtųjų ir nuteistųjų socialinė reabilitacija, organizuojami įvairūs renginiai, informacija apie juos iškabinama kamerose, tačiau dalyvavimas juose nėra privalomas. Atsakovas tvirtino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo sudaryta galimybė išeiti į treniruoklių salę, teniso salę, žaidimų kambarį ir krepšinio aikštelę, taip pat dalyvauti įvairiuose renginiuose. Pareiškėjas buvo aprūpinamas patalyne ir higienos priemonėmis pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, jo teiginius apie nešvarius čiužinius paneigia patikrinimų metu užfiksuotos aplinkybės. Teisės aktai nenumato sąlygų skalbti ir džiovinti drabužius gyvenamosiose kamerose, Šiaulių TI sudaryta galimybė gauti apatinių ir viršutinių drabužių, asmeninės patalynės skalbimo, cheminio valymo paslaugas, su galimybe šia paslauga nemokamai pasinaudoti asmenims, kurie ne trumpiau nei tris mėnesius neturi pinigų asmeninėje sąskaitoje. Atsakovas teigė, kad nė vieno patikrinimo metu nenustatyta, jog Šiaulių TI pastatų konstrukcijoje yra asbesto, kita vertus, vien asbesto buvimas savaime nelaikytinas neteisėtais pareigūnų veiksmais ar neveikimu. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas neteikė prašymų gauti ilgalaikius pasimatymus. Šiaulių TI maistas nėra gaminamas, įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga, patikrinimų metu esminių pažeidimų dėl šios paslaugos teikimo nenustatyta, patiekalai tiekiami pagal parengtą valgiaraštį, maistas atitinka normas. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo teiginius apie patirtą neturtinę žalą, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nėra kreipęsis į Šiaulių TI su skundais ar prašymais dėl nagrinėjamame skunde nurodytų aplinkybių, manė, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nepagrįstas.

II.

5.       Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 11 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo S. V. skundą, t. y. priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6.       Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei byloje esančius dokumentus. Nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2017 m. gruodžio 28 d. Iš 274 dienų, kurias pareiškėjas ginčo laikotarpiu praleido Šiaulių TI, minimali ploto norma
(3,6 kv. m) jo atžvilgiu pažeista tik dalį dienos, kai jam teko 3,58 kv. m kameros ploto (neišskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), toks pažeidimas buvo nedidelis ir trumpalaikis. Tačiau teismas laikėsi pozicijos, jog bausmės atlikimo sąlygos pareiškėjui buvo apsunkintos 53 dienas, kameroje esantys sanitarinis mazgas ir baldai (nors jų pertekliaus nenustatyta) ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau nei yra būtina. 53 dienas pažeidimas buvo nedidelis, pareiškėjui teko 3,48 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

7.       Teismo vertinimu, pareiškėjo nusiskundimus dėl sąlygų kamerose neatitikimo higienos normų reikalavimams iš dalies paneigė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas atliktų patikrinimų išvados. Patikrinimų metu nustatyta, jog kameroje Nr. 47 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, pelėsio nerasta, kameroje Nr. 12 dirbtinis apšvietimas atitiko reikalavimus, abejose kamerose lempos buvo be gaubtų, tačiau pareiškėjas teisme tuo savo skundo negrindė. Duomenų, jog dirbtinis pašvietimas buvo per stiprus ir neatitinkantis higienos normų, nėra. Pastebėta, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjas perkeltas į kameras Nr. 47 ir Nr. 12 po to, kai šiose kamerose buvo atliktas remontas, todėl teismas pareiškėjo teiginius apie itin prastas sąlygas šiose kamerose laikė atmestinais. Tačiau į kamerą Nr. 94 pareiškėjas perkeltas iki kameros remonto, kurio metu nuvalytos ir perdažytos lubos ir sienos, tad laikytina, kad jo pretenzijos dėl prastos lubų ir sienų būklės šioje kameroje pagrįstos. Kameroje
Nr. 94 pareiškėjas buvo laikomas dvi dienas.

8.       Teismas pažymėjo, jog Šiaulių TI kamerose tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, sanitarinio mazgo įrengimas, kai sanitarinis mazgas atskiriamas 1,5 m aukščio sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Nagrinėjamoje byloje sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atskiriamas mažiausiai 1,84 m. aukščio sienele (kameroje Nr. 12, kurioje pareiškėjas buvo dvi dienas), o kitose kamerose senelės buvo ne žemesnės nei 2,12 m, todėl pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu nepažeistas. Kita vertus, sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl teismas pripažino pagrįstomis pareiškėjo pretenzijas dėl iš tualeto sklindančio blogo kvapo.

9.       Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės, akcentuodamas, jog ši trukmė nustatyta Šiaulių TI direktoriaus įsakymu, taip pat teiginius apie nešvarius pasivaikščiojimo kiemelius, nes patikrinimų metu nustatyta, jog kiemeliai švarūs, juose yra šiukšliadėžės. Teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo teiginius apie asbestą Šiaulių TI pastatų konstrukcijoje, nes pareiškėjas nepaaiškino, kaip nustatė šią aplinkybę. Pastebėta, jog nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu negalėjo naudotis Šiaulių TI nustatyta rūbų skalbimo tvarka ar kreipėsi dėl šios tvarkos pakeitimo, arba kad pareiškėjas negalėjo naudotis užimtumo programa (teismui pateikti įrodymai apie šios programos vykdymą). Teismas atmetė pareiškėjo nusiskundimus dėl nepakankamo išduodamų higienos priemonių kiekio, nustatęs, kad higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos pagal nustatytas normas ir nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi dėl papildomų priemonių išdavimo, teikė prašymus dėl neturimų higienos priemonių išdavimo. Byloje nebuvo duomenų ir apie per mažai išduodamos patalynės, pareiškėjo prašymus pakeisti patalynę dėl netinkamos kokybės, taip pat apie netinkamai atliekamą profilaktinį aplinkos kenksmingumo šalinimą. Teismas taip pat pripažino nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus dėl naudojimosi dušu tvarkos ir dažnumo, nenustatęs, kad pareiškėjui buvo būtina pasinaudoti dušu dažniau nei kartą per savaitę arba kad pareiškėjas teikė skundus, prašymus dėl naudojimosi dušu. Teismas laikė, kad pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo nepagrįsti jokiais duomenimis, pagrindžiančiais pareiškėjo pateiktą raciono energetinės vertės vertinimą, o pareiškėjo svoris ginčo laikotarpiu nesumažėjo. Teismas atkreipė dėmesį į prieštaringumus pareiškėjo skunde: viena vertus, jis teigė, kad dėl nepakankamo kameros ploto jam tekdavo tik gulėti ar sėdėti, dėl tinkamų socialinio užimtumo programų nebuvimo negalėjo sportuoti lauke, kita vertus, tvirtindamas, jog maisto energetinė vertė buvo per maža, pareiškėjas nurodė sportuojantis kiekvieną dieną. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų apie pareiškėjo ar kitų asmenų kreipimąsi į Šiaulių TI administraciją dėl ilgalaikio pasimatymo su pareiškėju suteikimo.

10.       Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, todėl jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Per mažas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, mechaninio vėdinimo nebuvimas kompensuojamas vėdinimu per langus.

11.       Teismas priėjo prie išvados, kad nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis,
t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Nepaisant to, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

12.       Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, atsižvelgė į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų kalinamųjų, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Šiaulių TI nenustatyti. Pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Atsižvelgiant į tai, nuspręsta pareiškėjui priteisti 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

13.       Pareiškėjas S. V. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skundą.

14.       Pareiškėjo įsitikinimu, priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nesuderinamas su teisingumu. Mano, kad teismas jo bausmės atlikimo sąlygas nepagrįstai vertino tik pagal nacionalinės teisės reikalavimus, neatsižvelgdamas į Konvenciją. Pareiškėjas tvirtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124
„Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 papunktyje nustatyta 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma prieštarauja Konvencijos 3 straipsnio nuostatoms, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienam asmeniui negali tekti mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, į šį plotą neįskaičiuojant baldų ir sanitarinio mazgo užimamo ploto. Pareiškėjas teigė buvęs laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi kamerose neužtikrintas pakankamas gyvenamasis plotas, ventiliacija, dėl atviro lango žiemą tekdavo kęsti šaltį.

15.       Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą iš esmės pakartoja savo poziciją dėl Konvencijos 3 straipsnio nuostatų svarbos kilusiame ginče, akcentuoja patiriamus sunkumus teikti įrodymus.

16.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

17.       Atsakovas pakartoja, kad 3,6 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeista nežymiai – dalį dienos jam teko 3,58 kv. m ploto. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o teismas nenustatė, kad dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai. Tokios aplinkybės nesudaro Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo. Pareiškėjas pažymi, kad dalis konstatuotų pažeidimų nepriklauso nuo jo valios, dėl pastato statuso galimybė atlikti rekonstrukciją ar kapitalinius darbus ribota. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjas Šiaulių TI administracijai neteikė skundų dėl numanomų pažeidimų, todėl, net jei jis ir patyrė nemalonių išgyvenimų, jie nebuvo tokio lygio, dėl kurio priteistina suma turėtų būti didinama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

18.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 20 d. iki skundo padavimo dienos (2018 m. kovo 27 d.), atlyginimo priteisimo.

19.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

20.       Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

21.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas, tačiau tinkamai teisiškai įvertino ne visas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų motyvais, kad dauguma pareiškėjo pretenzijų, įskaitant dėl kamerų vėdinimo galimybių, nepagrįstos, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė teisės aiškinimo ir taikymo klaidų spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto bei privatumo naudojantis tualetu užtikrinimo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su jo laikymo Šiaulių TI sąlygų vertinimu apskritai (konkrečiau atkreipia dėmesį į vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo taisykles bei galimybes vėdinti kamerą), mano, kad buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintos jo teisės, o priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra teisingas. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga papildyti, pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

22.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271

23.       Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo
30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.

24.       Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.
Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo
Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.

25.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad ginčo laikotarpiu 3,6 kv. m minimali ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo užtikrinta dalį dienos, kai jam teko 3,58 kv. m ploto, ir tokį pažeidimą pagrįstai pripažino nežymiu. Tačiau po to teismas vertino, ar pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto, iš viso kameros ploto išskaičiuodamas sanitarinio mazgo užimamą plotą, ir konstatavo, jog 53 dienas kameroje esantys sanitarinis mazgas ir baldai (nors jų pertekliaus nenustatyta) ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau nei yra būtina. Pirmosios instancijos teismas neatskleidė, kokiu teisiniu pagrindu remdamasis laikėsi pozicijos, jog pareiškėjui 53 dienas judėjimo laisvė buvo apribota daugiau nei būtina. Kaip minėta, sprendžiant dėl tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto užtikrinimo, sanitarinio mazgo plotas išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto tik nustatinėjant, ar buvo pažeistas Konvencijos
3 straipsnis (Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje toks pažeidimas siejamas su 3 kv. m ploto vienam asmeniui neužtikrinimu), o nacionalinio teisinio reglamentavimo kontekste į sanitarinio mazgo ir baldų užimamą kameros plotą atsižvelgiama tik jau nustačius Įsakymo Nr. V-124
1.3.1 papunkčio pažeidimą ir vertinant pareiškėjo patirtų nepatogumų mastą. Pirmosios instancijos teismas nekėlė abejonių dėl Įsakymo Nr. V-124 nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Taigi, pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo pripažino, jog 53 dienas pareiškėjo judėjimo laisvė galėjo būti apribota daugiau nei būtina.

26.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo, konstatavęs, kad sanitarinių mazgų įrengimas kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, be to, sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto buvo atskirtas aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele. Teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, kad Higienos norma HN 134:2015,
taip pat Eksploatavimo taisyklės (pagal kurių 14.5 p., kameroje turi būti, be kita ko, sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto) yra taikomos projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (minėtų teisės aktų atitinkamai 2 ir 3 p.).

27.       Kita vertus, ir Konvencijos 3 straipsnyje, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos
21 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu. Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

28.       Atsiliepime į skundą atsakovas nurodė, jog Šiaulių TI kamerose sanitariniai mazgai nuo bendros erdvės atskiriami mūrine sienele (nuo 1,84 m iki 2,33 m aukščio) arba OSB plokšte, o praėjimas į sanitarinį mazgą atitveriamas durimis arba užuolaida. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į aplinkybę, jog sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės atskirtas sienele, ir vertino tik šios sienelės aukštį, nenustatinėdamas, ar praėjimas į sanitarinį mazgą yra atitvertas. Nepaisant to, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog byloje nėra ginčo, kad praėjimas į sanitarinį mazgą buvo atitvertas, o sanitarinio mazgo atskyrimui nuo bendros kameros erdvės buvo naudojama ne tik užuolaida, bet ir sienelė (ne žemesnė nei
1,84 m aukščio), pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pakankamai užtikrinta.

29.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos. Viena vertus, teismas laikė, kad kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai
Šiaulių TI dėl šio pastato statuso yra negalimi, kad tualetų įrengimas kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus bei kad mechaninio vėdinimo nebuvimas kompensuojamas vėdinimu per langus. Kita vertus, nustatęs, kad tualeto patalpa nebuvo visiškai atskirta nuo bendros kameros erdvės, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo teiginį, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, pripažino pagrįstu ir atsižvelgė į tai spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Be to, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu neįvardijo, kokią konkrečią teisės normą ar pareiškėjo teisę pažeidė atsakovas (jo atstovas). Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktai nenumatė imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.). Taigi, Šiaulių TI neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo konstatuoti nepagrįstai.

30.       Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

31.       Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu kurią nors dieną būtų tekę mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto (atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą). Kita vertus, pareiškėjas kelias dienas praleido kameroje Nr. 94, iki šios kameros remonto, kai kameros lubos ir sienos buvo prastos būklės. Byloje nėra įrodymų, jog tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas pakenkė pareiškėjo sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nustatyti laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

32.       Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui dalį dienos nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma (jam teko 3,58 kv. m ploto), kamerai Nr. 94 buvo reikalingas remontas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

33.       Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje
Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012,
2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (dalį dienos nebuvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma, kameroje Nr. 94 lubų ir sienų būklė buvo prasta, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nepripažintas pagrįstai), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, taip pat non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo didinti pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį – 150 Eur.

34.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau šiuo atveju nėra teisinio pagrindo keisti galutinį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė

        Skirgailė Žalimienė