Civilinė byla Nr. 3K-3-65-687/2017

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-01710-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.3; 3.1.4.4

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Z. R. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Z. R. ieškinį atsakovui E. N., dalyvaujant trečiajam asmeniui žemės ūkio bendrovei „Minaičiai“, dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių atstovavimą teisme pagal pavedimą fiziniam asmeniui, draudimą perleisti reikalavimą advokatui, sandorių pripažinimą apsimestiniais, sutarčių aiškinimą, sutarčių atitiktį sąžiningumo reikalavimams, byloje pareikštų reikalavimų išnagrinėjimo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo pripažinti 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis, sudarytas ieškovo ir atsakovo, apsimestinėmis, pripažinti negaliojančiais šių sutarčių 3.1 punktus kaip nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas arba šias reikalavimo perleidimo sutartis pripažinti negaliojančiomis kaip sudarytas dėl apgaulės; priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 40 519 Eur sumą, kurią pagal reikalavimo perleidimo sutartis atsakovas gavo iš ŽŪB ,,Minaičiai“; priteisti 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovas nurodė, kad atsakovas, naudodamas apgaulę ir psichologinį smurtą, pasinaudojęs sunkia savo atstovaujamojo (ieškovo) sveikatos būkle, privertė jį pasirašyti apsimestinius sandorius – 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis. Iš tikrųjų šalys sudarė ne reikalavimo perleidimo sutartis, o pavedimo (teisinių paslaugų) sutartis, o reikalavimo perleidimo sutartys buvo tik apsimestiniai sandoriai, skirti pateikti Šiaulių apygardos teismui tam, kad atsakovas, nebūdamas advokatas ir neturėdamas teisinio išsilavinimo, galėtų atstovauti ieškovui civilinėje byloje. Pagal reikalavimo perleidimo sutartis iš viso atsakovas gavo 60 792,40 Eur. Atsakovas ieškovui grąžino tik 20 273,40 Eur, o likusią 40 519 Eur sumą pasiliko.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nurodė, kad 2012 m. birželio 25 d. ieškovas ir VšĮ „Problemų sprendimai“, atstovaujama atsakovo, pasirašė sutartis dėl teisinės pagalbos teikimo, kuriomis VšĮ ,,Problemų sprendimai“ įsipareigojo suteikti teisinę pagalbą, t. y. konsultuoti ieškovą dėl ginčo su ŽŪB ,,Minaičiai“ esmės ir tikėtinų perspektyvų, parengti ir surašyti ieškinio pareiškimą. 2012 m. birželio 27 d. ieškovas pasirašė įgaliojimą, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad atsakovui yra suteikiama teisė ieškovo vardu paduoti ieškinio pareiškimus, prašymus, skundus bei kitus dokumentus dėl bet kurių klausimų visose ikiteisminio, teismo ar kitose įstaigose, atstovauti ieškovui visose civilinėse, administracinėse ir baudžiamosiose bylose.
6. Šiaulių apygardos teisme iškelta civilinė byla Nr. 2-399-124/2013 pagal Z. R. ieškinį dėl skolos priteisimo iš ŽŪB ,,Minaičiai“. 2013 m. balandžio 4 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teisę į skolininkę ŽŪB ,,Minaičiai“ pagal 2008 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartį ir visas kitas iš šios reikalavimo teisės kylančias teises. Šios sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad atsakovas įsipareigoja pagal šią sutartį sumokėti ieškovui 50 proc. patenkintos reikalavimo sumos per tris mėnesius nuo to momento, kai skolininkas visiškai įvykdys prievolę naujajam kreditoriui (atsakovui) ar prievolė pasibaigs kitais pagrindais. Ieškovas pasirašė 2013 m. balandžio 4 d. pranešimą kreditoriui apie reikalavimo teisės perleidimą. 2013 m. balandžio 5 d. Šiaulių apygardos teismui atsakovas pateikė reikalavimo perleidimo sutartį ir prašymą pakeisti ieškovą civilinėje byloje Nr. 2-399-124/2013, t. y. vietoj Z. R. ieškovu įtraukti E. N. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. balandžio 5 d. priėmė nutartį, kuria į procesą ieškovu įtraukė E. N. 2013 m. birželio 18 d. buvo sudaryta taikos sutartis, kuria ŽŪB ,,Minaičiai“ sutiko 189 904 Lt (55 000 Eur) skolą E. N. grąžinti dalimis iki 2013 m. lapkričio 1 d. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. birželio 25 d. nutartimi taikos sutartį patvirtino ir civilinę bylą Nr. 2-399-124/2013 nutraukė.
7. Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013 m. liepos 1 d. nutartimi patvirtino Z. R. (ieškovo) ir ŽŪB ,,Minaičiai“ pasirašytą taikos sutartį, kuria, be kita ko, ŽŪB ,,Minaičiai“ įsipareigoja sumokėti Z. R. 20 000 Lt (5792,40 Eur), ir civilinę bylą nutraukė. 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teisę į skolininkę ŽŪB ,,Minaičiai“ pagal 2013 m. liepos 1 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-314-632/2013 ir visas kitas iš šios reikalavimo teisės kylančias teises. Šios sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad atsakovas įsipareigoja pagal šią sutartį sumokėti ieškovui 50 proc. patenkintos reikalavimo sumos per tris mėnesius nuo to momento, kai skolininkas visiškai įvykdys prievolę naujajam kreditoriui (atsakovui) ar prievolė pasibaigs kitais pagrindais. Ieškovas pasirašė 2013 m. spalio 7 d. pranešimą kreditoriui  apie reikalavimo teisės perleidimą.
8. Atsakovui pagal antstoliams pateiktą vykdomąjį dokumentą 2014 m. sausio 21 d. ir 2014 m. sausio 29 d. buvo išieškota iš ŽŪB ,,Minaičiai“ 189 904 Lt (55 000 Eur) skola. Be to, ŽŪB ,,Minaičiai“ pervedė atsakovui ir likusią 20 000 Lt (5792,40 Eur) skolą. Iš viso atsakovui pervesta 209 904 Lt (60 792,40 Eur).
9. 2014 m. lapkričio 11 d. ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas jam priklausančius pinigus pagal 2013 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį (94 952 Lt (27 500 Eur), t. y. 50 proc. nuo 189 904 Lt (55 000 Eur) pervesti jo kreditoriui. Ieškovas 2014 m. lapkričio 11 d. prašymu atsakovui prašė jam priklausančius pinigus pagal 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo sutartį (10 000 Lt (2896,20 Eur), t. y. 50 proc. nuo 20 000 Lt (5792,40 Eur), pervesti jo kreditoriui. Remdamasis 2014 m. lapkričio 11 d. ieškovo prašymu atsakovas pervedė 70 000 Lt (20 273,40 Eur) sumą į ieškovo kreditoriaus sąskaitą. Atsakovas neginčija, kad pagal 2013 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį liko skolingas 10 122,80 Eur.
10. Ieškovas teigia, kad jis reikalavimo perleidimo sutartis pasirašė tik dėl to, kad atsakovas įtikinėjo, jog jos reikalingos tik formaliai, nes šias sutartis reikia pateikti civilinę bylą nagrinėjančiam Šiaulių apygardos teismui, kad atsakovas galėtų toliau atstovauti ieškovui, šiam teismo posėdžiuose nedalyvaujant dėl ligos. Iš tikrųjų šalys sudarė ne reikalavimo perleidimo sutartis, o pavedimo (teisinių paslaugų) sutartį, reikalavimo perleidimo sutartys buvo tik apsimestiniai sandoriai, kurie buvo skirti pateikti Šiaulių apygardos teismui tam, kad atsakovas, nebūdamas advokatas, galėtų atstovauti ieškovui civilinėje byloje Nr. 2-399-124/2013. Atsakovas nuolat žadėjo, kad, nepaisant reikalavimo perleidimo sutarčių nuostatų, jog ieškovui priklauso 50 proc. patenkintos reikalavimo sumos, visi iš ŽŪB ,,Minaičiai“ gauti pinigai bus grąžinti ieškovui.
11. Teismas nustatė, kad atsakovas kartu su advokato padėjėju ieškovui atstovavo dar prieš reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymą civilinėse bylose, iškeltose tarp ieškovo ir ŽŪB ,,Minaičiai“, ir tokiam atstovavimui teismuose nereikėjo sudaryti jokių reikalavimo perleidimo sutarčių. Atsakovas ieškovui atstovavo ne vienoje civilinėje byloje, pats ieškovas iš pradžių dalyvavo nagrinėjant bylas, teismai ieškovo atstovavimą laikė tinkamu, todėl tikėtina, kad ieškovas suprato, jog toks jo atstovavimas yra tinkamas ir jokių reikalavimo perleidimo sutarčių jam papildomai sudaryti nereikia.
12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teisę į skolininkę ŽŪB ,,Minaičiai“ pagal 2013 m. liepos 1 d. Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 2-314-632/2013. Taigi 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta ne tam, kad ji būtų pateikta civilinę bylą nagrinėjančiam teismui ir kad atsakovas galėtų toliau atstovauti ieškovui.
13. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovas suprato, jog sudaro būtent reikalavimo perleidimo sutartis, siekė, kad jos būtų vykdomos, patvirtina ir jo veiksmai po sutarčių sudarymo (2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. spalio 7 d. pranešimai skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą, 2014 m. lapkričio 11 d. prašymai atsakovui).
14. Teismo nuomone, ieškovo paaiškinimai, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudarė, nes nebenorėjo dalyvauti teisminiuose ginčuose su ŽŪB ,,Minaičiai“, taip pat parodo, kad ieškovas siekė sudaryti būtent reikalavimo perleidimo sutartis, o ne pavedimo (teisinių paslaugų) sutartis. Tą patvirtina ir trečiojo asmens nurodyta aplinkybė, kad be rašytinių pranešimų, ieškovas taip pat žodžiu informavo, kad jis perleido visas reikalavimo teises atsakovui ir apie vykstančias civilines bylas daugiau nebenori nieko žinoti, o visais klausimais, susijusiais su vykstančiais teisminiais procesais, trečiasis asmuo turėtų kreiptis tiesiogiai į atsakovą. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog sudaryti apsimestiniai sandoriai.
15. Teismas pažymėjo, kad ieškovas daug metų dirba įvairių įmonių vadovu, yra pasirašęs ne vieną dokumentą. Reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punkto nuostata, kad atsakovas įsipareigoja pagal šią sutartį sumokėti ieškovui 50 proc. patenkintos reikalavimo sumos, buvo aiški. Ši sąlyga buvo nurodyta tiek 2013 m. balandžio 4 d., tiek 2013 m. rugsėjo 30 d. sutartyje, jos buvo pasirašytos skirtingu laiku ir ieškovas turėjo laiko apgalvoti šią sutarčių sąlygą. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, atmetė ieškovo argumentus, kad jis pasitikėjo atsakovu ir tikėjo, kad šis grąžins jam visą skolą, gautą iš ŽŪB ,,Minaičiai“, o ne 50 proc., kaip buvo nurodyta sutarčių 3.1 punkte.
16. Teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog pasirašė atsakovo pateiktus dokumentus, nes tuo metu jo sveikatos būklė buvo bloga ir negalėjo aiškiai suvokti tų dokumentų turinio bei pasekmių, jog dokumentus jis pasirašė dėl atsakovo spaudimo, psichologinio smurto ir išsigandęs realių grasinimų, jog atsakovas panaudojo apgaulę, pasirašant ginčijamus sandorius.
17. Teismas nurodė, kad nepripažinus reikalavimo perleidimo sutarčių apsimestiniais sandoriais, kuriais buvo pridegta atstovavimo (pavedimo) sutartis, nėra pagrindo reikalavimo perleidimo sutartis kvalifikuoti kaip vartojimo sutartis.
18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.
19. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos išvadomis ir papildomai nurodė, ieškovui atsakovas teikė įvairias konsultacijas, jam atstovavo įvairiose įstaigose pagal įgaliojimą bei 2012 m. birželio 25 d., 2012 m. rugsėjo 19 d., 2012 m. spalio 5 d., 2012 m. spalio 18 d., 2012 m. spalio 31 d., 2013 m. sausio 31 d., 2013 m. vasario 14 d., 2013 m. kovo 25 d. sudarytas sutartis dėl teisinės pagalbos teikimo už atitinkamą atlygį su VšĮ „Problemų sprendimai“, kurias pasirašė atsakovas kaip jos direktorius. Aplinkybė, kad atsakovas turėjo teisę veikti ieškovo vardu pagal išduotą įgaliojimą, kad ieškovas buvo sudaręs sutartis dėl teisinės pagalbos teikimo už atitinkamą atlygį su VšĮ „Problemų sprendimai“, nereiškia, kad atsakovas savarankiškai galėjo veikti atstovaujamojo vardu civiliniame procese. Ieškovas civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiami ginčai tarp jo ir ŽŪB „Minaičiai“, buvo atstovaujamas ir advokato padėjėjos pagal pavedimą, už šios paslaugas, kaip teigia ieškovas, jis pats sumokėjo.
20. Kolegija atmetė ieškovo argumentą, kad atsakovas ieškovui atstovavo pagal sutartis dėl teisinės pagalbos teikimo, todėl jo profesinė veikla turi būti prilyginta advokato ir jam pagal analogiją taikytinas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.102 straipsnio 2 dalies draudimas įgyti reikalavimą iš savo atstovaujamojo. Kolegija pažymėjo, kad ieškovui buvo žinoma, jog atsakovas nėra advokatas ir negali savarankiškai atstovauti ieškovui civiliniame procese.
21. Kolegija atmetė ieškovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti tą ieškinio reikalavimo dalį, dėl kurios atsakovas sutiko, t. y. priteisti ieškovui iš atsakovo 10 122,80 Eur. Kolegija nurodė, kad atsakovo 10 122, 80 Eur įsiskolinimas ieškovui pagal 2013 m. balandžio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Atsakovas ieškovu vardu rengė procesinius dokumentus ir teikė juos teismui, taip pat formaliai pasitelkęs advokato padėjėją pagal išduotą įgaliojimą atstovavo ieškovui teisme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2011). Teismai nustatė, kad atsakovas užsiima skolų išieškojimo veikla ir ne vienoje civilinėje byloje teismuose atstovavo ne tik ieškovui, bet ir kitiems asmenims. Atsakovas patvirtino, kad atstovavimas teismuose yra jo darbo veikla. Atsakovas teikė ieškovui teisines paslaugas, iš esmės tapačias advokatų teikiamoms paslaugoms, todėl jam taikytinas CK 6.102 straipsnio 2 dalyje nustatytas draudimas perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui arba advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas. CK 6.102 straipsnio 2 dalies tikslai gali būti pasiekti tik tuo atveju, kai ji yra taikoma ir kitiems analogiškas funkcijas atliekantiems asmenims, t. y. tiek advokato padėjėjams, tiek ir bet kokiems kitiems fiziniams asmenims, kurie atstovauja civilinėje byloje teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnio 3 dalies pagrindu. 
2. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, nes neatsižvelgė į atsakovo pripažintus faktus dėl reikalavimo perleidimo sutarčių apsimestinumo. Atsakovas tiek savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek teisme pripažino, kad reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punkte iš tiesų buvo nustatyta ne kaina už tariamai perleidžiamą reikalavimą, o jo siekiamas gauti atlygis už ieškovui teikiamas teisinės pagalbos ir atstovavimo teisme paslaugas. Atsakovas  paaiškino, kad tokį siekiamo gauti atlygio įforminimą jis pasirinko dėl to, jog jis nėra advokatas ir neturėjo galimybių kitaip įforminti atlyginimo už teisinių paslaugų teikimą. Atsakovui pateikus tokius paaiškinimus, teismai turėjo pripažinti šį faktą nustatytu, o reikalavimo perleidimo sutartis – apsimestinėmis.
3. Teismai neišsiaiškino ir nevertino tikrųjų reikalavimo perleidimo sutarčių šalių ketinimų, šių sutarčių sudarymo aplinkybių ir tikslo. Tuo atveju, kai tos pačios šalys per trumpą laiką sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu dalyku, tai, nustatant tikrąją šalių valią, visi šie sandoriai turi būti aiškinami kartu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009; 2010 lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Šalys per trumpą laiką buvo sudariusios ne vien reikalavimo perleidimo sutartis. Ieškovas atsakovui buvo išdavęs įgaliojimą, pasirašęs sutartį dėl teisinės pagalbos teikimo su atsakovo vadovaujama VšĮ „Problemų sprendimai“. Visi šie dokumentai turėjo būti vertinami kartu, o jų visuma patvirtina, kad tikrieji šalių ketinimai ir tikroji šalių valia buvo susiję tik su atstovavimo teisiniais santykiais, ieškovui siekiant atgauti skolą iš ŽŪB „Minaičiai“. Aiškindami reikalavimo perleidimo sutarčių šalių tikruosius ketinimus, teismai neatsižvelgė į paties atsakovo patvirtinimus, kad jis reikalavimo perleidimo sutartis pasiūlė pasirašyti dėl to, kad reikėjo kokiu nors būdu išspręsti tolesnio bylos nagrinėjimo Šiaulių apygardos teisme ir atstovavimo ieškovui klausimus, kai ieškovas dėl sveikatos būklės nebegalėjo pats atvykti į teismo posėdžius. Teismai, nenustatę ir neįvertinę tikrųjų reikalavimo perleidimo sutarčių šalių ketinimų, nepagrįstai atmetė reikalavimą šias sutartis pripažinti apsimestinėmis.
4. Reikalavimo perleidimo sutartis pripažinus apsimestinėmis, turi būti taikomos taisyklės, reglamentuojančios sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Tikroji šalių valia buvo sudaryti pavedimo (teisinių paslaugų) sutartį, siekiant, kad atsakovas galėtų savarankiškai atstovauti ieškovui Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje. Pagal CPK 56 straipsnį atsakovas neturi teisės savarankiškai atstovauti fizinių asmenų teisme, todėl toks šalių susitarimas dėl atstovavimo teisme laikytinas negaliojančiu ir atsakovas privalo grąžinti visą, ką yra gavęs iš ieškovo pagal šias sutartis.
5. Jeigu reikalavimo perleidimo sutartis pripažinus apsimestinėmis būtų taikomos pavedimo (teisinių paslaugų) sutartis reglamentuojančios teisės normos, tai teismai šalių iš tikrųjų sudarytus sandorius (pavedimo sutartis) turėjo kvalifikuoti kaip vartojimo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149-706/2015). Teismas ex officio (pagal pareigas) turi atlikti vartojimo sutarčių sąlygų teisminę kontrolę, siekdami įvertinti ir nustatyti, ar šių sutarčių sąlygos nėra nesąžiningos, įskaitant ir sutarties sąlygas, kuriose nustatyta sutarties kaina. Atsakovas patvirtino, kad reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punktuose iš tikrųjų buvo nustatytas atlygis už teisinių paslaugų teikimą ieškovui dėl 209 904 Lt (60 792,40 Eur) skolos priteisimo. Taigi atlygis už šias teisines paslaugas sudaro 116 487 Lt (33 736,97 Eur) (104 952 Lt (30 396,20 Eur) atlygis pagal apsimestines reikalavimo perleidimo sutartis + 11 535 Lt (3340,77 Eur), kuriuos už tas pačias teisines paslaugas ieškovas sumokėjo VšĮ „Problemų sprendimai“). Tokio dydžio atlygis už paslaugas, kurias teikė asmuo, net neturintis teisinio išsilavinimo, laikytinas neadekvačiu, neprotingu bei nesąžiningu. Nustačius, kad vartojimo sutarties sąlygos dėl sutarties kainos pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, teismui yra suteikta teisė nesąžiningas sutarties sąlygas panaikinti ar pakeisti. Už tokios apimties teisinių paslaugų teikimą, kurias suteikė atsakovas, maksimali mokėtina suma laikytina 11 535 Lt (3340,77 Eur).
6. Teismai pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatas bei ekonomiškumo, proceso koncentruotumo ir operatyvumo principų reikalavimus. Net ir atmetę ieškinio reikalavimus dėl reikalavimo perleidimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis, teismai, atsižvelgdami į nustatytas aplinkybes ir ieškovo pateiktus ieškinio reikalavimus, turėjo ieškinį tenkinti iš dalies ir ieškovo naudai priteisti bent 10 122,80 Eur sumą (dalį iš visos reikalaujamos 40 519 Eur sumos), kurią kaip savo skolą pagal 2013 balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį bylos nagrinėjimo metu pripažino atsakovas.
23. Atsakovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad CK 6.102 straipsnio 2 dalis taikytina advokatams ir jų padėjėjams, kurie pagal Lietuvos Respublikos Lietuvos advokatūros įstatymo 34 straipsnį turi visas advokato teises ir pareigas išskyrus įstatymo nustatytus apribojimus, tačiau netaikytina atsakovui, kuris atstovavo CPK 56 straipsnio 3 dalies pagrindu. Advokatai ir jų padėjėjai yra savarankiški atstovai, jie gali bylą vesti vieni, jokio kito atstovo dalyvavimas teismo posėdyje nėra reikalingas. Asmenys, atstovaujantys teisme pagal CPK 56 straipsnio 3 dalį, nėra savarankiški atstovai, jie gali atstovauti tik kartu dalyvaujant vienam iš savarankiškų atstovų. Pareiga užtikrinti tinkamą šalies atstovavimą teismo posėdyje iš esmės tenka savarankiškam atstovui, be savarankiško atstovo sutikimo kiti atstovaujantys asmenys negali atlikti jokių procesinių veiksmų. Asmenims, kurie atstovauja teisme pagal CPK 56 straipsnio 3 dalį tik kaip pagalbiniai atstovai, neturi būti keliami aukšti reikalavimai, taip pat taikomi analogiški draudimai kaip savarankiškiems atstovams. Asmuo, veikiantis pagal CPK 56 straipsnio 3 dalį ir įgijęs reikalavimo teisę iš savo atstovaujamojo, neturi nesąžiningo pranašumo prieš kitus galimus reikalavimo teisės pirkėjus tik dėl to, kad atstovauja civilinėje byloje. 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta tuo metu, kai visos civilinės bylos teismuose jau buvo pabaigtos, tuo metu atsakovas ieškovui neatstovavo, todėl CK 6.102 straipsnio 2 dalis šiai sutarčiai negali būti taikoma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CPK 56 straipsnyje nustatyto fizinio asmens atstovavimo pagal pavedimą teisme

24. CPK 56 straipsnis nustato baigtinį ratą asmenų, kurie gali būti teisme atstovais pagal pavedimą. Tai reiškia, kad joks kitas asmuo, jei jis nepatenka į įstatymo nustatytą asmenų ratą, negali atstovauti fiziniam asmeniui civiliniame procese pagal pavedimą.
25. Civiliniame procese galioja bendroji taisyklė, kad atstovauti fiziniams asmenims teisme pagal pavedimą gali advokatai, advokato padėjėjai. Pagal CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus tik advokatas arba advokato padėjėjas, kaip su atstovaujamu asmeniu kitokiais – ne atstovavimo – teisiniais santykiais nesusiję asmenys, gali būti fizinio asmens atstovais teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; kt.). 
26. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad griežtą atstovavimo pagal pavedimą reglamentavimą lemia tai, kad civiliniam procesui tinkamai vesti ir pasiekti vieną pagrindinių civiliniam procesui keliamų tikslų – teikti kvalifikuotą teisinę pagalbą – reikalingos aukšto lygio teisės žinios. Tokį atstovavimą gali užtikrinti advokatai ir jų padėjėjai, nes jų teisinė kvalifikacija nustatoma įstatymo nustatyta tvarka: advokatu gali tapti tik nustatytus reikalavimus atitinkantis ir egzaminą išlaikęs asmuo; savo veikloje jis privalo laikytis profesinės etikos normų; jis privalo drausti savo civilinę atsakomybę ir visiškai atsako už klientui savo kaltais veiksmais padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015; kt.).
27. CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–7 punktų nuostatos dėl asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą, skiriasi nuo minėtos atstovavimo taisyklės tuo, kad atstovaujamas fizinis asmuo ir šiuose punktuose nurodyti atstovai tarpusavyje nėra pašaliniai asmenys ir galimybė atstovauti siejama su giminystės, narystės ar procesinio bendrininkavimo ryšiais susietais asmenimis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-461-611/2015).
28. Asmuo, nurodytas CPK 56 straipsnio 1 dalyje, gali savarankiškai atstovauti fiziniam asmeniui  pagal pavedimą teisme (pats vienas, be kito atstovo). CPK 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su CPK 56 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais asmenimis, taip pat su CPK 56 straipsnio 2 dalyje nurodytais asmenimis ir CPK 55 straipsnyje nurodytais asmenimis (kai atstovaujama juridiniam asmeniui) atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys. Taigi asmuo, nenurodytas CPK 56 straipsnio 1 dalyje, savarankiškai (pats vienas, be kito atstovo) negali būti fizinio asmens atstovu pagal pavedimą teisme, tačiau toks asmuo fiziniam asmeniui atstovauti teisme pagal pavedimą gali kartu su advokatu ar advokato padėjėju (CPK 56 straipsnio 3 dalis).
29. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas, kuris nebuvo advokatas ar advokato padėjėjas, jo su ieškovu nesiejo CPK 56 straipsnio 1 dalies 3–7 punktuose nurodyti ryšiai, atstovavo ieškovui teisme pagal pavedimą ne vienoje civilinėje byloje kartu su advokato padėjėja.
30. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas nepateko į CPK 56 straipsnio 1 dalyje išvardytų asmenų sąrašą, tai jis negalėjo savarankiškai (pats vienas, be kito atstovo) ieškovui atstovauti pagal pavedimą teisme, tačiau atsakovas galėjo atstovauti ieškovui pagal pavedimą teisme kartu su advokatu ar advokato padėjėju CPK 56 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Dėl CK 6.102 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo perleisti reikalavimą

31. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovas su ieškovu sudarė 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartis dėl reikalavimų, kurie buvo ginčo dalykas bylose, kuriose atsakovas kartu su advokato padėjėja atstovavo ieškovui pagal pavedimą teisme (CPK 56 straipsnio 3 dalis).
32. CK 6.102 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas. Kasaciniame skunde teigiama, kad CK 6.102 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma ir ginčo sutartims, kurias su ieškovu sudarė atsakovas kaip ieškovo atstovas teisme.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad taikant šią normą būtina nustatyti: 1) kad asmuo, kuriam perleidžiamas reikalavimas, yra teisėjas, prokuroras ar advokatas; 2) kad iškeltoje byloje dėl reikalavimo perleidimo šie asmenys atlieka savo tarnybines pareigas.
34. CK 6.102 straipsnio 2 dalies draudimai įtvirtinti siekiant užtikrinti teisėjo, prokuroro ar advokato profesinę etiką. Šiais draudimais siekiama, kad šie asmenys, atlikdami savo profesines pareigas, veiktų objektyviai ir nešališkai, būtų išvengta interesų konfliktų ir nesąžiningų veiksmų. CK 6.102 straipsnio 2 dalies dispozicijoje įtvirtinta norma yra imperatyvi, ji neaiškintina plečiamai.  
35. Advokato teisinį statusą reglamentuoja Advokatūros įstatymas, kuriame nurodyta, kad advokatu gali tapti tik nustatytus reikalavimus atitinkantis asmuo, be kita ko, turėti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, išlaikyti advokatų kvalifikacinį arba advokatų veiklos organizavimo egzaminą, yra nepriekaištingos reputacijos (Įstatymo 7 straipsnis); savo veikloje jis privalo sąžiningai atlikti savo pareigas, laikytis Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų ir elgtis dorai bei pilietiškai, laikytis duotos advokato priesaikos ir įstatymų (Įstatymo 39 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai); jis privalo drausti savo civilinę atsakomybę (Įstatymo 20 straipsnis).
36. Advokatai turi ne tik pareigą ginti savo klientų teises ir interesus, bet taip pat privalo vaidinti esminį vaidmenį sąžiningai vykdant teisingumą. Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos Europos pagrindinių teisininko profesijos principų chartijos komentaro 6 punkte advokato vaidmuo apibrėžiamas taip: „Advokato, nesvarbu ar tai būtų asmuo, ar korporacija, ar valstybė, vaidmuo – būti patikimu kliento patarėju ir atstovu, trečiųjų šalių gerbiamu profesionalu, būtinu sąžiningo teisingumo vykdymo proceso dalyviu. Apimdamas visus šiuos elementus, advokatas, kuris patikimai tarnauja kliento interesams ir gina kliento teises, taip pat vykdo advokato visuomenėje funkcijas, kurios yra užbėgti už akių ir užkirsti kelią ginčams, užtikrinti, kad ginčai būtų sprendžiami pagal pripažintus civilinės, viešosios ar baudžiamosios teisės principus ir tinkamai atsižvelgiant į teises ir interesus, prisidėti prie teisės vystymo ir ginti laisvę, teisingumą ir teisės viršenybę.“ Kaip teigiama Europos Sąjungos advokatūrų ir teisininkų draugijų tarybos Europos advokatų profesinės etikos kodekso 1.1 punkte, pagarba advokato profesinei funkcijai yra būtina teisinės valstybės ir demokratijos visuomenėje sąlyga. Jungtinių Tautų pagrindiniuose advokatų vaidmens principuose nustatyta, kad adekvati žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių, į kurias teisę turi visi asmenys, nesvarbu, ar tai būtų ekonominės, kultūrinės ar socialinės teisės ir laisvės, apsauga reikalauja, kad visi asmenys turėtų veiksmingą teisę į nepriklausomo teisininko teikiamas teisines paslaugas. Jungtinių Tautų pagrindiniuose advokatų vaidmens principuose taip pat nustatyta, kad advokatai visais laikais turi išlaikyti savo, kaip būtinų teisingumo vykdymo atstovų, profesijos garbę ir kilnumą.
37. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad advokato, kuris gali vienas atstovauti fiziniam asmeniui teisme pagal pavedimą ir kuriam atstovavimas teisme yra profesinė veikla, privalanti atitikti tam tikrus reikalavimus, statusas skiriasi nuo kitų fizinių asmenų, kurie negali savarankiškai atstovauti teisme fiziniam asmeniui, tą daryti gali tik kartu su advokatu ar advokato padėjėju. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, CK 6.102 straipsnio 2 dalies draudimo, skirto advokatams, nėra pagrindo taikyti tiems atstovams pagal pavedimą teisme, kurie atstovauja kartu su advokatu ar advokato padėjėju (CPK 56 straipsnio 3 dalis).
38. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo reikalavimo perleidimo sutartys negali būti pripažintos neteisėtomis pagal CK 6.102 straipsnio 2 dalį, nes jos sudarytos su asmeniu, kuris atstovavo ieškovui teisme pagal pavedimą CPK 56 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių ir sandorio pripažinimo apsimestiniu

39. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė CK 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir CK 1.87 straipsnį, reglamentuojantį apsimestinį sandorį, nes neišsiaiškino ir nevertino tikrųjų reikalavimo perleidimo sutarčių šalių ketinimų, šių sutarčių sudarymo aplinkybių ir tikslo.
40. Pagal CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2012; 2013 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2013; 2013 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-670/2013; kt.).
41. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad sutarčiai aiškinti svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2015 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-219/2015; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015).
42. Teismai išanalizavo byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su atlygintinių reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymu ir vykdymu, siekdami nustatyti šalių valią. Teismai, įvertinę įrodymų visumą, sprendė, kad ieškovo veiksmai patvirtina, jog jis siekė sudaryti būtent reikalavimo perleidimo sutartis: pranešė apie kreditoriaus pasikeitimą skolininkui (tiek raštu, tiek žodžiu), teikė teismui prašymą dėl ieškovo pakeitimo, teikė prašymus, susijusius su reikalavimo perleidimo sutarčių vykdymu, ir juose aiškiai nurodė, kad prašo vykdyti reikalavimo perleidimo sutartis ir jų pagrindu atsirandančias jo teises, kreipėsi į atsakovą, kad jam priklausančius pinigus pagal reikalavimo perleidimo sutartis pervestų jo kreditoriui. Teismai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas perleido atsakovui reikalavimo teisę jau išnagrinėjus teisme bylą dėl šio reikalavimo. Teisėjų kolegija sutinka, kad ši aplinkybė paneigia ieškovo teiginius, jog apsimestiniai sandoriai buvo sudaryti tam, kad atsakovas galėtų atstovauti ieškovui teisme. Teismai, nustatydami šalių valią, taip pat vertino atsakovo veiksmus: atsakovas, atsiskaitydamas su ieškovo kreditoriumi, mokėjimo pavedimuose nurodė, kad yra vykdomi mokėjimai būtent pagal reikalavimo perleidimo sutartis, t. y. atsakovas vykdė reikalavimo perleidimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus.
43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai pagrįstai sprendė, jog ieškovo teiginiai, kad šalys sudarė ne reikalavimo perleidimo sutartis, o pavedimo (teisinių paslaugų) sutartis, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kad ieškovas neįrodė, jog šalys siekė kito teisinio tikslo, nei ginčijamose sutartyse nurodyta.
44. Kasaciniame skunde teigiama, kad atsakovas pats pripažino reikalavimo perleidimo sutarčių ir jų sąlygų apsimestinumą, nes pripažino, kad reikalavimo perleidimo sutartimis lėšos atiteko atsakovui kaip atlygis už kasatoriaus atstovavimą civilinėse bylose, derybose su bendrovės savininkais, dokumentų byloms rinkimą ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad šalių ketinimai buvo susitarti dėl atlygio atsakovui, savaime nereiškia, kad sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys yra apsimestinės. Tai tik patvirtina šalių valią sudaryti atlygintines reikalavimų perleidimo sutartis. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad šie kasatoriaus argumentai nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamas reikalavimo perleidimo sutartis apsimestinėmis sutartimis.
45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, nepažeisdami įrodymų vertinimo taisyklių, vertino įrodymų visumą, analizavo sutarčių sudarymo aplinkybes, šalių elgesį prieš ir po ginčijamų sutarčių sudarymo, tinkamai nustatė šalių tikruosius ketinimus ir padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti sandorių apsimestiniais.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarčių atitikties sąžiningumo reikalavimams

46. Kasaciniame skunde teigiama, kad reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punktų sąlygos neatitinka sąžiningumo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punkto nuostatos dėl sutarties kainos ir apmokėjimo tvarkos buvo aiškiai suformuluotos, neprieštaraujančios imperatyviosioms teisės normoms ar viešajai tvarkai, bei pažymėjo, kad  įstatymai nedraudžia susitarti dėl tokios atsiskaitymo tvarkos, kaip nurodyta reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punkte. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinės instancijos teismo argumentus laiko pagrįstais.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad kasatorius sutiko su atlygintinių reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punktuose nustatyta kaina, jos neginčijo, vykdė šią sutarties sąlygą: prašymuose atsakovui nurodė pervesti kasatoriaus kreditoriui tik pusę kainos, kaip buvo nurodyta sutarčių 3.1 punktuose. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, ieškovui ir atsakovui susitarus dėl tokių sutarčių 3.1 punkto sąlygų, kurios neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, šalys turi vykdyti sutartimis prisiimtus įsipareigojimus. Kasacinio skundo argumentas dėl reikalavimo perleidimo sutarčių 3.1 punktų vertinimo kaip neatitinkančių sąžiningumo reikalavimų atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl ieškinio reikalavimo, kurį pareiškė ieškovas ir pripažino atsakovas, išnagrinėjimo

48. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas pripažino savo skolą, turėjo priteisti bent 10 122,80 Eur skolos pagal ginčijamą 2013 m. balandžio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas atmetė šiuos apeliacinio skundo argumentus, nes laikė, kad šis reikalavimas nėra šios bylos ginčo dalykas.
49. Ieškovas ieškinį reiškė dėl 40 519 Eur priteisimo, kuriuos pagal reikalavimo perleidimo sutartis atsakovas gavo iš ŽŪB ,,Minaičiai“. Į šią sumą įėjo ne tik 30 396,20 Eur (50 proc. reikalavimo sumos, kuri priklauso atsakovui pagal 2013 m. balandžio 4 d. ir 2013 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo perleidimo sutarčių sąlygas), kuriuos būtų pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo ginčo sutartis pripažinus negaliojančiomis arba jų sąlygas nesąžiningomis, bet ir 10 122,80 Eur, kuriuos atsakovas liko skolingas ieškovui pagal 2013 m. balandžio 4 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygas (dalis 50 proc. reikalavimo sumos, kuri priklauso ieškovui pagal 2013 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties sąlygas). Taigi ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovo 10 122,80 Eur nagrinėjamoje byloje buvo pareiškęs (ieškinio dalykas), nurodydamas ir faktinį ieškinio pagrindą, – atsakovas liko skolingas pagal 2013 m. balandžio 4 d. reikalavimo perleidimo sutartį (CPK 135 straipsnis). 
50. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokių aplinkybių, reikalingų šiai reikalavimo daliai išspręsti, nenurodė ir neįrodė ieškovas (ieškinio pagrindas), atsižvelgiant į tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu šią savo skolą pripažino ir jos neginčijo (CPK 265 straipsnis). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas esant poreikiui visada gali surengti žodinį bylos nagrinėjimą (CPK 322 straipsnis).
51. Kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja. Kadangi nėra nustatyta, ar atsakovas šiuo metu nėra grąžinęs ieškovui šios skolos, tai kasacinis teismas negali išspręsti šio reikalavimo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 10 122,80 Eur ir 5 proc. palūkanų priteisimo naikintina ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
52. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė atstovavimą teisme pagal pavedimą, draudimą perleisti reikalavimą advokatui, sutarčių aiškinimą, sandorių pripažinimą apsimestiniais, sutarčių atitiktį sąžiningumo reikalavimams, įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais nenukrypo, tačiau neišsprendė visų pareikštų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl 10 122,80 Eur ir 5 proc. palūkanų priteisimo naikintina ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

53. Kadangi bylos dalis perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo naikintinos, o bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui iš naujo (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalis, kuriomis atmesta ieškinio reikalavimo dalis dėl 10 122,80 Eur ir 5 proc. palūkanų priteisimo, priteista 8,63 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei iš ieškovo, ir šias bylos dalis grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimo dalis priteisti 13,13 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei iš ieškovo, ir šią bylos dalį grąžinti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 31 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                            Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Gediminas Sagatys