Baudžiamoji byla Nr. 1A-642-468/2018

                    Teisminio proceso Nr. 1-01-1-66377-2017-2                    Procesinio sprendimo kategorijos:

                    1.2.25.4.1; 2.1.2.7; 2.1.3.1; 2.1.15.3.3.3;2.4.6.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 06 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei,

dalyvaujant prokurorui Linui Gružui,

išteisintajam G. G., jo gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios B. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-24 nuosprendžio, kuriuo G. G. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiosios B. T. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.  

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.        G. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis, vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo taisykles, dėl ko įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata: 2017-11-30 apie 16.06 val., Vilniuje, vairavo automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir važiavo K.Kalinausko gatve link sankryžos su Pylimo gatve, kur degant žaliam šviesoforo signalui sukdamas į kairę sankryžoje, nesustojo ir nepraleido iš dešinės pusės į kairę per Pylimo gatvę ėjusios pėsčiosios B. T., kurios judėjimo kryptį kirto, automobiliu ją patrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Šiais savo veiksmais G. G. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau tekste – KET) 27 punkto reikalavimus ir buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje. 

2.       G. G. išteisintas pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3.       Nukentėjusioji B. T. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-07-24 nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo nuteisti G. G. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį bei tenkinti civilinį ieškinį.

3.1.       Mano, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius duomenis vertino neobjektyviai, paviršutiniškai, į juos nesigilino, nevertino byloje esančių įrodymų kaip viseto, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį. Apeliantė taip pat teigia, kad buvo padarytos klaidingos išvados, netinkamai nustatytas priežastinis ryšys ir neteisingai kvalifikuota G. G. padaryta veika. 

3.2.       Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės suklydo pasisakydamas dėl KET įtvirtintų reikalavimų, kurie yra keliami eismo dalyviams, šiuo atveju, transporto priemonės vairuotojui G. G. KET 27 punkte nurodoma, kad „(vairuotojas) sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose (privalo sustoti ir praleisti) į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį“. Šioje normoje nėra įtvirtinta, kad reikalavimas praleisti pėsčiuosius, tuo metu esančius važiuojamojoje kelio dalyje, taikomas tik pėsčiųjų perėjos zonoje. Remdamasi tokiu KET aiškinimu B. T. teigia, kad G. G. turėjo teisės normomis įtvirtintą pareigą praleisti ją tuo metu, kai ji kirto jo važiavimo krypties eismo juostas.

3.3.       Pažymi, jog sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra KET ženklo „Pėsčiųjų perėja“, yra tik kelio žymėjimas eiti pėstiesiems. Dėl šios priežasties, apeliantės nuomone, tokia sankryža negali būti laikoma pėsčiųjų perėja KET ir kitų teisės aktų prasme. B. T. atkreipia dėmesį į tai, kad „pėsčiųjų perėjos“ sąvoka nėra minima ir G. G. surašytame kaltinamajame akte. Apeliantės teigimu teismas teigiamai įvertino aplinkybę, kad G. G. praleido kitą asmenį einantį „pėsčiųjų perėja“, tuo tarpu B. T., teismo nuomone yra pati kalta dėl sužalojimo.

3.4.       B. T. nesutinka, kad ji yra kalta dėl kilusio eismo įvykio ir jo pasekmės – sužalojimo. Apeliantės nuomone, KET imperatyviai nurodo, kad vairuotojų pareigos pėstiesiems neapsiriboja vien pėsčiųjų perėjų zonose. KET 35 punkte įtvirtinta, kad „visur vairuotojas privalo praleisti neregį pėsčiąjį, signalizuojantį balta lazdele, arba neįgalųjį, važiuojantį per kelią neįgaliųjų vežimėliu“. Taigi, vairuotojas privalo būti atidus ne tik važiuodamas per pėsčiųjų perėjas, bet ir kitose kelio zonose, nes pėstieji gali netikėtai atsirasti važiuojamojoje dalyje.

3.5.       Pažymi, kad pėstieji gali netikėtai atsirasti visuose kelio ruožuose, ne tik pėsčiųjų perėjose, taigi kelio savininkas (šiuo atveju V. savivaldybė) turėtų įrengti saugumo priemones (pvz. kelio atitvarus ar tvoreles) siekiant, kad pėstieji per gatvę eitų tik pažymėtose vietose.

3.6.       Teigia, kad vaizdo įraše, kuris yra laikomas įrodymu byloje, matosi, jog automobilis juda gana lėtai, bet pastoviu greičiu, net ir tada, kai pasimato į kelią įžengusi pėsčioji. Automobilis sustoja tik po susidūrimo su B. T. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas klausimas, ar vairuotojas būtų turėjęs galimybę pastebėti nukentėjusiąją, sustoti ir ją praleisti, jei būtų buvęs pakankamai atidus vairavimo metu. Apeliantės manymu, G. G. vairuodamas automobilį buvo neatidus, galimai užsiėmė veiksmais, nesusijusiais su vairavimu, dėl tam tikrų priežasčių nematė nukentėjusiosios, todėl sukėlė eismo įvykį. B. T. nuomone, tokie vairuotojo veiksmai gali būti laikomi nusikalstamu nerūpestingumu, kai G. G. nenumatė, kad dėl jo neatsakingų veiksmų gali kilti eismo įvykis, nors turėjo ir galėjo tai numatyti.

3.7.       Nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepriėmė nukentėjusiosios teikiamų įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, nepaisant to, kad civiliniame ieškinyje buvo išreikštas šis reikalavimas BPK 106 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl prideda bylinėjimosi išlaidas patvirtinantį kvitą.

4.       Teismo posėdžio metu prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiosios B. T. apeliacinis skundas atmetamas.

 III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5.       Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodytus reikalavimus, nes jų išvados grindžiamos įrodymų visetu, išsamiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes.

Dėl G. G. veiksmų kvalifikavimo

6.       B. T. apeliaciniame skunde ginčija pirmos instancijos teismo nuosprendį, kuriuo G. G. buvo išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Teismo nuomone, nukentėjusiosios argumentai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties buvimo G. G. veiksmuose yra nepagrįsti.

7.       G. G. buvo kaltinamas tuo, kad 2017-11-30 apie 16.06 val., Vilniuje, Pylimo gatvėje, jis (G. G.) vairuodamas automobilį VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) degant žaliam šviesoforo signalui sukdamas į kairę sankryžoje, nesustojo ir nepraleido iš dešinės pusės į kairę per Pylimo gatvę ėjusios pėsčiosios B. T., kurios judėjimo kryptį kirto, automobiliu ją patrenkė ir sužalojo. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų B. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata.

8.       Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pagrindinis šio nusikaltimo objektas yra kelių transporto eismo saugumas. Jis pažeidžiamas kai yra nesilaikoma kelių transporto eismo saugumo taisyklių, įtvirtintų teisės aktais. Papildomu objektu laikoma žmogaus gyvybė, sveikata ir nuosavybė. Neginčytina, kad B. T. buvo sužalota G. G. vairuojamu automobiliu VW Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), to neneigia ir išteisintasis. Vis dėlto, tam, kad nustatyti BK 281 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimo (veikos) ir numatytų padarinių, t. y. įvertinti ar G. G. veikimas buvo būtina B. T. sužalojimo atsiradimo sąlyga. 

9.       Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiais, kad eismo įvykis galėjo kilti tik dėl G. G. veiksmų. Vadovaujantis aktualiausia teismų praktika kolegija pažymi, kad eisme dalyvaujantis asmuo (vairuotojas) turi teisėtų lūkesčių, jog kitas eismo dalyvis laikysis KET reikalavimų, elgsis taip, kad nekeltų pavojaus. Reguliuojamoje sankryžoje transporto priemonės, važiuojančios per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo taisyklių ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, jog kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-05-09 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-222/2017). Pažymėtina, kad KET įpareigoja visus eismo dalyvius elgtis atsargiai, gerbti vienas kitą, nekelti pavojaus. Jeigu, įvykus eismo įvykiui, yra pagrindas manyti, kad nepakankamai atsargiai elgėsi keli to eismo įvykio dalyviai, tai, sprendžiant atsakomybės klausimą, turi būti nustatyta pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-04-08 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160/2014 pasisakė, kad „teismų praktikoje yra precedentų, kai asmuo, tamsiu paros metu nepastebėjęs tinkamai nepaženklintos kliūties ir atsitrenkęs į šią kliūtį, nebuvo laikomas eismo įvykio kaltininku, o kaltu dėl eismo įvykio buvo pripažintas kliūtį sudaręs eismo dalyvis (Lietuvos Aukčiausio teismo 2005-04-26 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-313/2005). Tokio pobūdžio bylose sprendžiant eismo įvykio priežasties klausimą turi būti nustatomi ir įvertinami ne tik kliūtį laiku nepastebėjusio vairuotojo padaryti KET pažeidimai (visų būtinų atsargumo priemonių nesilaikymas, neatsižvelgimas į meteorologines sąlygas, kelio būklę, matomumą ir pan.), bet ir kliūtį sudariusio asmens veiksmų atitiktis KET reikalavimams, taip pat kiti faktoriai, galėję turėti reikšmės eismo įvykiui“. Nagrinėjamoje byloje ši priežastis nustatyta tinkamai. Pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagrįstai nustatė, kad eismo įvykiui kilti pagrindinis veiksnys buvo B. T. KET normų pažeidimai, prastos oro sąlygos. Jei B. T. būtų laikiusis KET ir nebūtų kirtusi kelio neleistinoje vietoje, eismo įvykis nebūtų kilęs. Dėl šios priežasties pirmos instancijos teismas pagrįstai nenustatė priežastinio ryšio tarp G. G. veiksmų vairuojant automobilį ir B. T. sužalojimo bei G. G. kaltės. Taigi, nepaisant to, jog B. T. buvo sužalota G. G. vairuotu automobiliu, nesant kaltės ir priežastinio ryšio elementų G. G. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Dėl Kelių eismo taisyklių normų

10.       Apeliantės teigimu, KET 27 punkte įtvirtintas reikalavimas praleisti pėsčiuosius, tuo metu esančius važiuojamojoje kelio dalyje, taikomas ne tik pėsčiųjų perėjos zonoje, bet ir kituose kelio ruožuose. Remdamasi tokiu KET aiškinimu B. T. teigia, kad G. G. turėjo teisės normomis įtvirtintą pareigą praleisti ją tuo metu, kai ji kirto jo važiavimo krypties eismo juostas. Toks teisės normų interpretavimas yra netinkamas.

11.       KET 27 punktas teigia, kad „Įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, išvažiuodamas iš kelio, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti pėsčiąjį, kurio judėjimo kryptį jis kerta, o sukdamas į dešinę ar į kairę sankryžose – į jo važiavimo krypties bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Kai sukama į kelią su viena eismo juosta kiekviena kryptimi, vairuotojas privalo sustoti ir praleisti į bet kurią eismo juostą įėjusį pėsčiąjį. Vairuotojas visais atvejais privalo duoti kelią pėsčiajam važiuodamas atbulas“. Taigi, siekiant nustatyti, ar G. G. šioje situacijoje turėjo įstatyminę pareigą sustoti ir praleisti B. T. svarbu apibrėžti, kas yra sankryža, kokios jos ribos ir ar eismo įvykio vieta pateko į sankryžos zoną. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 2 straipsnio 61 punkte nurodoma, kad sankryža – kelių kirtimosi, jungimosi arba atsišakojimo viename lygyje vieta, įskaitant atvirus plotus, kuriuos sudaro kelių susikirtimai, susijungimai arba atsišakojimai. Nors KET expressis verbis neapibrėžia, kokios yra sankryžos ribos, 3 straipsnio 3.7 punkte nurodoma, kas yra laikoma keliu: „kelias – eismui skirta ir naudojama žemės arba statinio paviršiaus juosta per visą jos plotį, įskaitant važiuojamąją kelio dalį (toliau – važiuojamoji dalis), sankryžas, šaligatvius, kelkraščius, pėsčiųjų ir dviračių takus, skiriamąsias kelio juostas“. Vadinasi, nepaisant to, kad sankryža laikoma ne tik zona, kurioje susikerta važiuojamosios kelio dalys (taip pat sankryžos dalimis laikomi ir šaligatviai, kelkraščiai ir t.t.), kelių išsišakojimai, esantys už kelių susikirtimo ribos Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo kontekste negali būti laikomi sankryžos dalimi. Remiantis ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu nustatytomis aplinkybėmis, vaizdo įrašu, parodančiu, jog nukentėjusioji nuo pėsčiųjų perėjos buvo nutolusi iki 8,5 m atstumu ir prieš tai nurodytu sankryžos sąvokos išaiškinimu, zona, kurioje susidūrimo su automobiliu metu buvo nukentėjusioji negalėjo būti laikoma sankryža. Tai patvirtina ir Vilniaus apskrities VPK KPV specialisto A. J. 2017-11-30 tarnybinis pranešimas, kuriame nurodoma, kad „G. G., vairuodamas automobilį VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini) sukdamas į kairę, pravažiavus sankryžą, kliudė pėsčiąją B. T.“. Dėl šios priežasties, vairuotojas neturėjo įstatyminės pareigos pagal KET 27 straipsnį sustoti ir pėsčiąją praleisti.

12.       B. T. nurodo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 43 punktą, kuriame įtvirtinta, kad „Pėsčiųjų perėja - perėjimo per važiuojamąją dalį kelio vieta, pažymėta kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Apeliantė teigia, jog sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykio nėra KET ženklo „Pėsčiųjų perėja“, yra tik kelio žymėjimas eiti pėstiesiems. Dėl šios priežasties, apeliantės nuomone, tokia sankryža negali būti laikoma pėsčiųjų perėja KET ir kitų teisės aktų prasme. B. T. atkreipia dėmesį, kad „pėsčiųjų perėjos“ sąvoka nėra minima ir G. G. surašytame kaltinamajame akte. Apeliantės teigimu teismas netinkamai vertino jos ir kito asmens, kirtusio perėją statusą KET atžvilgiu.

13.       Remiantis bylos nagrinėjimo teisme metu buvo pateiktos įvykio vietos fotonuotraukos, iš kurių matoma, kad toje zonoje nėra nė vieno KET ženklo „Pėsčiųjų perėja“, nors pagal Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 179 dalį yra numatyta, kad „ženklai Nr. 533 ir Nr. 534 „Pėsčiųjų perėja“ turi būti naudojami pėsčiųjų perėjai, esančiai važiuojamojoje dalyje, pažymėti“. Vis dėlto, teismo nuomone, šis aukščiau minėtų taisyklių nesilaikymas neturi tiesioginių sąsajų su G. G. kaltės vertinimo klausimu. KET 42 punktas numato, kad į kitą važiuojamosios dalies pusę pėstieji privalo eiti tik per pėsčiųjų perėjas, o kur jų nėra, - sankryžose pagal šaligatvių arba kelkraščių liniją. Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos arba sankryžos nėra leidžiama eiti per kelią stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms. Net jeigu remiantis formaliu Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 43 punkto išaiškinimu, tokia vieta nors ir neatitinkanti KET numatytų pėsčiųjų perėjos požymių, faktiškai, net ir nesant kelio ženklo turėtų būti laikoma pėsčiųjų perėja. Tą parodo įvykio vietoje egzistuojanti šviesoforu reguliuojama sankryža, ant važiuojamosios kelio dalies esantis žymėjimas, kuris pagal KET taisykles yra taikomas, siekiant pažymėti zonas, kuriose pėstieji gali kirsti gatvę. Be to, net jei būtų žiūrima formaliai ir nesiremiamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis ir preziumuojama, kad ši zona negali būti laikoma pėsčiųjų perėja, apeliantė turėjo vadovautis minėto KET punkto išaiškinimu, kuriame teigiama, kad nesant perėjos pėsčioji turėjo kirsti sankryžą pagal šaligatvio ar kelkraščio liniją. Byloje surinkti įrodymai patvirtinta, kad pėsčioji ėjo ne sankryžos zonoje, taigi padarė KET 42 punkto pažeidimą. Tuo tarpu, vertinant registratoriaus įrašą, matyti, kad kitas pėstysis/pėsčioji ėjo pėsčiųjų perėjos/sankryžos zonoje ties kelkraščiu, taigi nepaisant to, ar ši zona laikytina pėsčiųjų perėja ar ne, jis/ji pažeidimo nepadarė. Dėl šios priežasties pirmojo pėsčiojo/čiosios ir B. T. situacijos yra skirtingos ir negali būti gretinamos ir plačiau šiuo klausimu nepasisakoma.

14.       Apeliantės teigimu įstatymų leidėjas nustatydamas taisykles, nustatančias saugų eismą keliuose neapsiriboja pėsčiųjų teisių užtikrinimu pėsčiųjų perėjos zonose. KET tiesiogiai numato tam tikras išlygas, kuriomis privalo vadovautis eismo dalyviai. Šių taisyklių 35 punkte numatoma, kad „visur vairuotojas privalo praleisti neregį pėsčiąjį, signalizuojantį balta lazdele, arba neįgalųjį, važiuojantį per kelią neįgaliųjų vežimėliu“. Remdamasi šia norma apeliantė teigia, kad jai turėjo būti taikomos įstatyminės išimtys. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu aiškinimu. KET numatytos išimtys yra skirtos socialiai pažeidžiamoms grupėms apsaugoti, t. y. asmenims, kurie turi judėjimo sunkumų ir jiems būtina papildomas reglamentavimas. Byloje duomenų, kad B. T. patenka bent į vieną iš aukščiau paminėtų socialinių grupių – nėra, taigi teigti, kad jai turėjo būti taikomos tam tikros išimtys nėra pagrindo.

15.       Skunde keliamas klausimas, ar V. savivaldybė, būdama kelio savininke turėjo pareigą įrengti saugumo priemonės (kelio atitvarus, tvoreles ir kt.), kad pėstieji kelią kirstų tik leistinose vietose. Prevencinių priemonių nustatymo pareiga kylanti Vilniaus savivaldybei nėra šios bylos ginčo dalykas, todėl plačiau šių argumentų nepasisakoma.

16.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmos instancijos teismas nevertino, ar G. G. turėjo galimybę pastebėti nukentėjusiąją ir sustabdyti automobilį taip išvengdamas eismo įvykio. Apeliantės manymu vairuotojas buvo neatidus, galimai užsiėmė pašaliniais veiksniais dėl kurių nematė per kelią einančios pėsčiosios, nenumatė, kad tokiais veiksmais gali padaryti žalą kitiems eismo dalyviams.

17.       Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiais argumentais. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. G. nuo pat baudžiamojo proceso pradžios pripažino, kad vairavo automobilį VW Passat, v. n. (duomenys neskelbtini), kuriuo B. T. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Išteisintasis iškart po eismo įvykio, nedelsdamas išlipo iš automobilio, pamatęs nukentėjusiąją pasiteiravo, kaip ji jaučiasi, kas atsitiko, rūpinosi jos būkle, neleido keltis kol neatvyks medicinos pagalba, lankė ligoninėje, kai buvo paskirtas gydymas. Tokie veiksmai parodo, jog G. G. nepaisant to, jog nebuvo tikras, ar yra kaltas dėl eismo įvykio, nebuvo abejingas kilusiems padariniams, ėmėsi aktyvių veiksmų. Viso proceso metu G. G. teigė, jog važiuodamas gatve nematė nukentėjusiosios. Tą, jo nuomone lėmė tai, jog nukentėjusioji buvo apsirengusi tamsiais drabužiais, neturėjo šviesą atspindinčių detalių, judėti pradėjo staiga, ėjo skubėdama. Be to, remiantis G. G. ir kitų byloje dalyvavusių asmenų parodymais, eismo įvykio metu buvo prastos oro sąlygos: lietus pereinantis į šlapdribą, apsiniaukę, prastas matomumas. Nors nukentėjusiosios teigimu „sniego nebuvo, lijo gal truputį su sniegu, šlapdribos nebuvo“, G. G. ir kitų bylos dalyvių parodymus patvirtina G. G. gynėjo pateikta metereologinė išvada apie 2017-11-30 oro sąlygas: nuo 16 val. iki 17 val. krito šlabdriba, buvo stebėta rūkana. Taigi, aplinkos veiksniai sąlygojo, jog buvo apribotos G. G. galimybės pilnai suvokti esamą transporto eismo būklę, įvertinti galimas papildomas atsargumo priemones. Nepaisant to, kad nukentėjusioji bylos nagrinėjimo metu teigia, jog „eismo įvykio metu, apie 16 val., tamsu nebuvo, pritemę, bet viskas matėsi“, vėliau teikiami parodymai su prieš tai minėtais turi tam tikrų loginių prieštaravimų. Apeliantė teigia, kad nematė, „jog vairuotojas būtų praleidęs kitą pėsčiąjį, apskritai nematė jokio automobilio ir kitų pėsčiųjų“. Taigi, kyla klausimas, jeigu, apeliantės nuomone, buvo šviesu, kodėl ji nematė automobilio ir pėsčiųjų. Galima preziumuoti, kad apeliantė kelią kirto nesidairydama, t.y. nevertindama esamos eismo padėties ir pažeisdama KET 44 punktą, kuris nurodo, kad „įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms“. Pati nukentėjusioji pripažįsta, kad ir jos veiksmuose yra kaltės požymių, per vietą, kurioje įvyko susidūrimas vaikščioja dažnai, gal du kartus per savaitę dešimt metų, nuolat kampu kerta gatvę, trumpina kelią, eidama skuba. Byloje nustatyta, jog nukentėjusioji kelią kirto jai neleistinoje vietoje, pažeidžiant KET taisykles, duomenų, jog vairuotojas tyčia nestabdė ir/ar siekė partrenkti pėsčiąją – byloje nėra, todėl dar plačiau apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog vaizdo įraše matosi kaip į kelią išeina pėsčioji, tačiau vairuotojas jai išėjus į kelią, nesiėmė visų saugumo priemonių ir automobilio nestabdė, nebekartojami ir nebeaptariami. Taigi, esant įrodytam nukentėjusiosios kaltės faktui ir nesant kitų aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad G. G. matė ar galėjo matyti ir užkirsti kelią šiam eismo įvykiui teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu, kad eismo įvykis kilo dėl B. T. veiksmų, kuriais nesilaikyta saugumo kelyje ir tai buvo sąlyga dėl kurios kilo eismo įvykis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

18.       Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu G. G. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos turinčios nusikaltimo požymių bylinėjimosi išlaidų klausimas nenagrinėtinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r ė:

nukentėjusiosios B. T. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                         Daiva Kazlauskienė    

                                                                        Stasys Lemežis

Ugnius Trumpulis