Civilinė byla Nr. 3K-3-511/2008

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.4; 129.4

 

 (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2008 m. spalio 27 d.

Vilnius 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos D. K. kasacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą dėl antstolio Aleksandro Christenoko veiksmų; suinteresuoti asmenys: Alytaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, LAB bankas „Litimpeks“.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I. Ginčo esmė

 

Teismai byloje nustatė, kad antstolis A. Christenokas 2004 m. gegužės 3 d. pateikė pareiškėjai raginimą geruoju sumokėti 20 204,23 Lt skolą ir vykdymo išlaidas per dešimt dienų nuo raginimo gavimo dienos. Pareiškėja laiku to nepadarė, todėl antstolis 2004 m. birželio 7 d.–2004 m. rugsėjo 20 d. patvarkymais areštavo jos lėšas kredito įstaigose. Tada skolininkė pati sumokėjo skolą ir vykdymo išlaidas bei paprašė antstolio panaikinti jos lėšų kredito įstaigose areštą. Antstolis panaikino areštą, o skolininkė, manydama, kad 2425,05 Lt vykdymo išlaidos per didelės, paprašė jas grąžinti. Antstolis su tuo nesutiko ir pateikė pareiškėjai apskaičiavimus dėl lėšų paskirstymo. Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti antstolio veiksmus vykdomojoje byloje – atsisakymą grąžinti pareiškėjai pinigus 2005 m. spalio 3 d. raštu – nepagrįstais ir įpareigoti jį grąžinti 2425,05 Lt vykdymo išlaidoms atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

 

Varėnos rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 11 d. nutartimi atmetė pareiškėjos skundą. Teismas pripažino, kad antstolis teisėtai taikė priverstinio vykdymo priemones, veikė CPK 689 straipsnyje nustatyta tvarka ir 2425,05 Lt vykdymo išlaidas teisingai apskaičiavo vadovaudamasis teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcijos 67–67.3 punktais, instrukcijos 1, 3 lentelėse nustatytais dydžiais. Teismas nurodė, kad pareiškėja pinigus sumokėjo ne geruoju vykdydama antstolio raginimą, bet priverstiniu būdu, antstoliui areštavus sąskaitas banke ir taip apribojus skolininkės, kaip notarės, vykdomą veiklą. Teismas pabrėžė, kad šioje byloje neatsirado antstolio pareigos kreiptis į teismą CPK 611 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl vykdymo išlaidų priteisimo, nes pareiškėja jas sumokėjo, prieš tai nepareiškusi prieštaravimų ir neginčijusi antstolio apskaičiuotų vykdymų išlaidų dydžio. Taip pat teismas nurodė, kad kai skolininkas sumoka lėšas geruoju, nors ir žinodamas įvykdymo išlaidų dydį, bet siekdamas panaikinti areštą, tai ne visada gali įsitikinti vykdymo išlaidų pagrįstumu ir nepraranda teisės ginčyti jų dydžio. Šioje byloje teismas patikrino vykdymo išlaidų pagrįstumą ir padarė pirmiau nurodytą išvadą, kad jos pagrįstos. Teismas sprendė, kad antstolis pagrįstai veikė 2002 m. CPK nustatyta tvarka, nes vykdomasis raštas gautas vykdyti įsigaliojus 2002 m. CPK (Civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad apskaičiuodamas vykdymo išlaidas antstolis pagrįstai vadovavosi teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija, nes tokia antstolio pareiga nustatyta CPK 609 straipsnio 2 dalyje, Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje, o vykdomoji byla dėl skolos iš pareiškėjos išieškojimo įvykdyta iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. sprendimo, kuriuo nurodyta Sprendimų vykdymo instrukcija pripažinta prieštaraujančia ir Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, ir Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 1.3 punktui, priėmimo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjos atskirąjį skundą ir Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį paliko nepakeistą bei atmetė pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CPK 583 straipsnio, 609 straipsnio 2 dalies Antstolių įstatymo 21 straipsnio 4 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į tai, kad šioje byloje taikyta teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija nebegalioja, o šiuo metu galiojanti nauja teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija netaikyta, teismas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Vilniaus apygardos teismas nusprendė palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, nes sutiko su Varėnos rajono apylinkės teismo išvadomis ir argumentais dėl teisės aktų ir poįstatyminio teisės aktų taikymo šioje byloje, antstolio atliktų vykdymo veiksmų teisėtumo ir apskaičiuotų vykdymo išlaidų pagrįstumo. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, gavęs išieškotojo raštą dėl skolos išieškojimo, antstolis neturėjo patvarkymu panaikinti, anot pareiškėjos, buvusio vykdymo veiksmų atidėjimo, nes pareiškėja neįrodė, jog su išieškotoju buvo sudariusi taikos sutartį dėl mokėjimų už skolą išdėstymo, taip pat kad vykdymo veiksmai buvo atidėti. Teismas sprendė, kad antstolis įgijo teisę gauti visas vykdymo išlaidas, nes skola iš pareiškėjos išieškota atlikus priverstinius vykdymo veiksmus. Vadovaudamasis teisėtų lūkesčių principu, teismas padarė išvadą, kad antstolis turėjo pagrįstą pagrindą į vykdymo išlaidas įskaičiuoti administravimo išlaidas, atlyginimą antstoliui ir vykdymo išlaidas už atskirus veiksmus, nes tuo metu, kai jis vykdė skolos išieškojimą iš pareiškėjos, veiklą siejo su teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytais vykdymo išlaidų dydžiais. Teismas nurodė, kad antstoliui užkirstas kelias pateikti atsikirtimus dėl jo apskaičiuotų 2425,05 Lt vykdymo išlaidų pagrįstumo, nes pareiškėja skunde dėl antstolio veiksmų nenurodė, kokios vykdymo išlaidos yra nepagrįstos ir neteisingai apskaičiuotos, nors pirmosios instancijos teismas sudarė jai galimybę patikslinti savo procesinius dokumentus dėl vykdymo išlaidų apskaičiavimo teisingumo.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartį, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį ir priimti naują nutartį, skundą patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1.     Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo motyvus, nurodydamas, jog šioje situacijoje atlyginimas antstoliui turi būti skaičiuojamas pagal bendruosius principus, nes nėra jo dydį nustatančių teisės aktų (jie pripažinti netaikytinais), bet nepagrįstai taikė įstatymams prieštaraujančiu pripažintame teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu patvirtintose Sprendimų vykdymo instrukcijoje išdėstytas atlyginimo apskaičiavimo taisykles, nors turėjo taikyti bendruosius principus. Dėl to kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo motyvas dėl antstolio teisių į atlyginimą atsiradimo prieštarauja CPK 5, 6 straipsniuose nustatytiems teisingumo ir teisės į teisminę gynybą principams, CPK 611 straipsniui, kuriame reglamentuojama antstolio teisė į vykdymo išlaidas, nes taip, kaip teismas aiškino, aiškinant teisėtus lūkesčius nurodyti principai ir jų pagrindu ginamos teisės prarastų praktinę reikšmę – bet koks kreipimasis į teismą būtų beprasmis, nes teisės pažeidimų pagrindu visada kokie nors asmenys sukurtų tam tikrus lūkesčius.

2.     Kasatorė pabrėžė, kad teismas nepagrįstai pirmenybę teikė antstolio lūkesčiams dėl to, šis galėjo tikėtis atlyginimo tik už faktiškai atliktus veiksmus, t. y. apie 676,45 Lt, nes atlyginimas jam nenustatytas teisės aktų.

3.     Kasatorė teigia, kad neturi mokėti atlyginimo antstoliui, nes įvykdė savo pareigą sumokėti išieškomą skolą nepažeisdama įstatymų ar antstolio nustatytų terminų. Kasatorė atkreipė dėmesį į tai, kad de fakto ilgą laiką vykdymo veiksmai buvo atidėti, jai ir išieškotojui susitarus grąžinti skolą periodiškai po 50 Lt per mėnesį, bet antstolis, pažeisdamas CPK 625 straipsnį, patvarkymu nepanaikino nurodyto vykdymo veiksmų atidėjimo ir nepagrįstai pradėjo išieškoti visą skolą.

4.     Kasatorė nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą. Teismo argumentas, kad pareiškėja netikslino skundo ir neįrodinėjo atlyginimo antstoliui apskaičiavimo neteisingumo, nepagrįstumo, neatitinka CPK 178 straipsnio. Kasatorė pabrėžė, kad pagal CPK 611 straipsnį antstolis turi įrodinėti savo apskaičiavimo teisingumą, pateikdamas teismui pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo. Jei tokio prašymo nėra ar jis nepatenkintas, tai visi antstolio apskaičiavimai ir jų pagrindu laikomi pinigai yra neteisėti. Antstolis šioje byloje turėjo teisę pareikšti priešieškinį dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bet ne kasatorė pareigą ginčyti teisinės galios neturinčius apskaičiavimus.

5.     Kasatorė tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 6, 17 straipsniuose nustatytų asmenų lygybės įstatymui ir teismui bei šalių procesinio lygiateisiškumo principų, nes be pagrindo prioritetą suteikė antstolio lūkesčiams, juos suabsoliutino, bet neatsižvelgė į kasatorės lūkesčius ir jų net nesvarstė. Kasatorė remiasi kasacinio teismo praktika, kad vykdymo procese antstolio ir skolininko lūkesčiai dėl vykdymo išlaidų – antstolio atlyginimo – nesutampa, yra priešingi, todėl juos vertinant pirmenybė teikiama ne antstolio lūkesčiams, bet lūkesčių pusiausvyrai (visų lūkesčiai turi būti vertinami vienodai, nebent būtų pagrindas kuriuos nors lūkesčius vertinti mažiau), kai atsižvelgiama į kiekvieno asmens padėtį, pareigas, gebėjimą suprasti situaciją.

6.     Kasatorė papildomai nurodo, kad šioje byloje nebuvo pagrindo atsižvelgti į antstolio lūkesčius, nes antstolis yra Antstolių rūmų, kurie netinkamai įvykdė pareigą teikti pastabas dėl Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos pažeidžiant teisės aktus, narys. Netinkamas pareigos vykdymas ar naudojimasis suteiktomis teisėmis, sukėlęs neteisėtas pasekmes (šios bylos atveju – poįstatyminio akto, prieštaraujančio įstatymams, priėmimą), negali būti pagrindas teisėtiems tokio asmens lūkesčiams atsirasti ar suteikti tokio asmens lūkesčiams pirmenybės teisę.

Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

 

 

 

 

 

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra antstoliui priklausančio atlyginimo už atliktus vykdymo veiksmus dydžio nustatymas.

 

Dėl antstolio teisės gauti atlyginimą už jam pavestų teismo sprendimų vykdymo funkcijų atlikimą

 

Šią bylą jau kartą nagrinėjusi ir perdavusi iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2007 m. birželio 22 d. nutartyje (byla Nr. 3K-3-285/2007) išaiškino, kad jeigu ypatingosios teisenos byloje kilo ginčas dėl antstoliui mokėtino atlyginimo dydžio, tai jis turi būti sprendžiamas teismo neperduodant bylos nagrinėti ginčo teisena. Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad kai ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas klausimas dėl lėšų grąžinimo skolininkui, antstoliui nesilaikius jų priteisimo tvarkos pagal CPK 611 straipsnį, ir toje pat byloje iškeliamas klausimas dėl antstoliui priklausančio atlyginimo dydžio, tai teismas tuo atveju, jei nepripažįsta CPK 611 straipsnio pažeidimo, negali atsisakyti nagrinėti ginčo dėl antstolio atlyginimo dydžio, nes tai prieštarautų CPK 443 straipsnio 7 daliai. Taigi iš naujo šią bylą nagrinėsiantiems teismams kasacinis teismas nurodė išspręsti ginčą dėl antstolio atlyginimo, t. y. patikrinti, ar jo dydis yra pagrįstas ir apskaičiuotas teisėtai, t. y. laikantis Sprendimų vykdymo instrukcijos nuostatų. Teismo pareiga patikrinti visų antstolio nurodytų išieškotinų išlaidų pagrįstumą, taip pat tai, ar prašomos išieškoti sumos apskaičiuotos pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos taisykles, pripažįstama ir kitose kasacinio teismo nutartyse (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijų 2007 m. vasario 5 d. nutartis civilinėse bylose pagal pareiškėjo antstolio A. Selezniovo pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bylos Nr. 3K-7-1/2007 ir Nr. 3K-7-5/2007; teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės R. Gražienės pareiškimą, byla Nr. 3K-3-377/2005). Dėl to, atsižvelgdama į tai, kad pagal CPK 362 straipsnio 2 dalį kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, teisėjų kolegija šioje byloje patikrina, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartyje esančio išaiškinimo, nes tai yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

Nagrinėjamoje byloje svarbu atriboti antstolio atlyginimo pagrįstumo ir atlyginimo apskaičiavimo teisėtumo sąvokas. Antstolio atlyginimo pagrįstumas – tai atlyginimo dydžio ir antstolio vykdomojoje byloje atliktų priverstinio vykdymo veiksmų proporcinga atitiktis, t. y. ar antstolis atliko konkrečioje vykdomojoje byloje reikalingus vykdymo veiksmus ir ar juos atitinka apskaičiuotos vykdymo išlaidos. Tai reiškia, kad atlyginimas antstoliui priklauso tik už atliktus priverstinio vykdymo veiksmus ir nepriklauso – už veiksmus, kurių jis neatliko ir kurie nebuvo reikalingi. Tik tada galima laikyti, kad antstolio atlyginimas pagrįstas. Antstolio atlyginimo apskaičiavimo teisėtumas – tai atlyginimo dydžio apskaičiavimas vadovaujantis teisės aktų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka ir standartizuotais dydžiais.

Varėnos rajono apylinkės teismo 1999 m. kovo 31 d. sprendimo pagrindu kreditoriui išduoto vykdomojo rašto, dėl kurio vykdymo kreditorius į antstolį kreipėsi 2004 m. balandžio 26 d., vykdymo metu galiojo teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Kasatorė teigia, kad, skaičiuodami antstolio atlyginimą, teismai nepagrįstai rėmėsi 2002 m. Sprendimų vykdymo instrukcija. Teisėjų kolegija nurodo, kad šis kasacinio skundo argumentas teisiškai nepagrįstas.

Pagal administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnio 1 dalį norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Varėnos rajono apylinkės teismo kreditoriui išduotas vykdomasis raštas įvykdytas iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 28 d. sprendimo paskelbimo. Nurodytu sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtintą instrukciją prieštaraujančia Vyriausybės 2002 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą“ 1 punkto 3 papunkčiui ir Viešojo administravimo įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, nes pažeista jos priėmimo tvarka, t. y. ši instrukcija nesuderinta su Finansų ministerija. Teisingumo ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352 patvirtinta nauja Sprendimų vykdymo instrukcija, kuri suderinta su Finansų ministerija, ir nurodyto įsakymo 3 punkte nustatyta, kad byloms, kurios yra priimtos vykdyti iki šio įsakymo įsigaliojimo, t. y. iki 2005 m. lapkričio 4 d., taikoma Sprendimų vykdymo instrukcija, patvirtinta teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui, sprendžiant nagrinėjamoje byloje vykdymo išlaidų atlyginimo klausimą, pagrįstai buvo vadovaujamasi teisingumo ministro 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 432 patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijų 2007 m. vasario 5 d. nutartys civilinėse bylose pagal pareiškėjo antstolio A. Selezniovo pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bylos Nr. 3K-7-1/2007 ir Nr. 3K-7-5/2007). Kasatorė tvirtina, kad nurodęs, jog šioje byloje turi būti taikomi tik bendrieji teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai, bet ne nurodyta instrukcija, apeliacinės instancijos teismas pakeitė pirmosios instancijos teismo motyvus. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka, nes apskųstoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje kasatorės nurodytų motyvų nėra, bet pritariama Varėnos rajono apylinkės teismo išvadai ginčo santykiams taikyti nurodytą instrukciją. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai kvalifikavo byloje kilusį ginčą pagal 2002 m. Sprendimų vykdymo instrukciją ir tai atitinka kasacinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose.

Vykdymo išlaidos skirstomos į: bylos administravimo išlaidas; vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu; atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą (nurodytos Sprendimų vykdymo instrukcijos 67 punktas). Kasatorė pripažįsta, kad turėjo sumokėti antstoliui tik bylos administravimo išlaidas ir faktiškai atliktų atskirų vykdymo veiksmų išlaidas, bet mano, jog be pagrindo sumokėjo taip pat ir atlyginimą antstoliui, nes vykdomąjį dokumentą įvykdė pati, todėl antstolis neturėjo pagrindo reikalauti atlyginimo už vykdomojo dokumento įvykdymą.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai skolininkas įvykdo vykdomąjį dokumentą (jo dalį) pasibaigus raginime (siūlyme) nustatytam terminui, o jeigu raginimas (siūlymas) jam neturėjo būti siunčiamas, – po to, kai vykdomasis dokumentas buvo priimtas vykdyti, iš skolininko išieškomos visos vykdymo išlaidos, taip pat ir atlyginimas antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą, nepaisant to, kad skolą išieškotojui sumoka ar kitaip su juo atsiskaito pats skolininkas (2002 m. Sprendimų vykdymo instrukcijos 89 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijų 2007 m. vasario 5 d. nutartys civilinėse bylose pagal pareiškėjo antstolio A. Selezniovo pareiškimą dėl vykdymo išlaidų priteisimo, bylos Nr. 3K-7-1/2007 ir Nr. 3K-7-5/2007). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad antstolis A. Christenokas 2004 m. gegužės 3 d. pateikė kasatorei raginimą geruoju sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas per dešimt dienų nuo raginimo gavimo dienos, kasatorė neįvykdė raginimo per nustatytą terminą, bet nurodytas sumas sumokėjo, kai antstolis jau buvo areštavęs jos lėšas kredito įstaigose. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė teisingą išvadą, jog antstoliui priklauso vykdymo išlaidos, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, ir atlyginimas už vykdomojo dokumento įvykdymą, bei nustatė antstolio atliktų veiksmų ir atlyginimo atitiktį, t. y. atlyginimo pagrįstumą (2002 m. Sprendimų vykdymo instrukcijos 89 punktas).

 

 

 

 

Dėl antstoliui priteistino atlyginimo už vykdymo veiksmus dydžio

 

Kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, analizuoti ir vertinti konkrečios bylos aplinkybes ir dėl antstoliui priteistino atlyginimo dydžio spręsti siekdamas tiek skolininko, tiek antstolio teisėtų interesų pusiausvyros. Iš nagrinėjamoje byloje priimtų teismų nutarčių matyti, kad antstolio apskaičiuotas vykdymo išlaidas, taip pat atlyginimo antstoliui dydį, iš viso – 2425,05 Lt, teismai patikrino vadovaudamiesi 2002 m. Sprendimų vykdymo instrukcijos 67–67.3 punktais, instrukcijos 1, 3 lentelėse nustatytais vykdymo išlaidų dydžiais, išanalizavę byloje surinktų įrodymų visetą ir įvertinę faktines bylos aplinkybes: vykdomojoje byloje Nr. 0046/02/101662 antstolio atliktus veiksmus pagal jo surašytus procesinius dokumentus; tai, kad antstolis užtikrino kasatorės teisę žinoti išieškomų vykdymo išlaidų dydį; kasatorė jų neginčijo vykdymo proceso metu; jas sumokėjo, siekdama panaikinti lėšų areštą kredito įstaigose; byloje nenustatyta, kad skolininkė su išieškotoju vykdymo procese būtų sudariusi taikos sutartį ar būtų atidėti vykdymo veiksmai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismai, nepažeisdami proceso teisės normų, tinkamai įvykdė pareigą patikrinti vykdymo išlaidų apskaičiavimo teisėtumą.

 

Dėl antstolio pareigos kreiptis į teismą, prašant priteisti vykdymo išlaidas, ir įrodinėjimo pareigos paskirstymo

 

Kasacinio skundo argumentai dėl šioje byloje teismų priimtų nutarčių prieštaravimo CPK 611 straipsniui nepagrįsti, nes vykdymo proceso metu antstolis privalo informuoti skolininką dėl vykdymo išlaidų dydžio, o pareiga kreiptis į teismą antstoliui atsiranda, jeigu skolininkas su šia suma nesutinka, t. y. pinigų nesumoka, pareiškia prieštaravimus ar skundžia jų apskaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą dėl antstolio veiksmų, byla Nr. 3K-3-36/2008). Pažymėtina, kad šią bylą nagrinėjęs kasacinis teismas 2007 m. birželio 22 d. nutartyje nekonstatavo CPK 611 straipsnio pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje kasatorė pervedė antstoliui vykdymo išlaidas kartu su išieškomomis lėšomis, todėl neatsirado nurodytoje proceso teisės normoje nustatytos sąlygos antstoliui kreiptis į teismą dėl vykdymo išlaidų priteisimo.

Kasatorė nurodo, kad teismai pažeidė CPK 178 straipsnį, nes ne antstoliui, bet jai priskyrė pareigą įrodyti vykdymo išlaidų dydį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo kasacinio skundo argumentu. Šioje byloje kasatorė ginčijo vykdymo išlaidų dydį. Antstolis nereikalavo teismo priteisti vykdymo išlaidas, nes jam neatsirado tokios pareigos (CPK 611 straipsnis). Kasatorė klaidingai teigia, kad antstolis turėjo pareikšti pareiškimą su savarankišku reikalavimu dėl vykdymo išlaidų priteisimo, nes toks teiginys prieštarauja CPK 611 straipsnyje nustatytam vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko teisiniam reglamentavimui. Be to, byloje yra antstolio kasatorei siųsti vykdymo išlaidų apskaičiavimai. Kasatorė nepateikė juos paneigiančių įrodymų. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad, tikrindami vykdymo išlaidų pagrįstumą ir teisėtumą, teismai byloje dalyvaujantiems asmenims būtų neteisingai paskirstę įrodinėjimo pareigą, paneigę šalių procesinio lygiateisiškumo principą ir pažeidę CPK 6, 17, 178 straipsnius.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl paskutinio kasacinio skundo argumento, nes jis nesusijęs su šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalyku, nes keliamas naujas ir žemesniųjų instancijų teismuose nenagrinėtas Antstolių rūmų ir jų narių atsakomybės už tinkamą pareigų vykdymą klausimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis kasacinio skundo argumentais naikinti apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

 

nutaria:

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai	Zigmas Levickis
	Egidijus Laužikas
	Aloyzas Marčiulionis