Civilinė byla Nr. e2A-23-553/2022
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00857-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.3; 2.6.2.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. sausio 6 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Antano Rudzinsko ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Andrikus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
2021 m. sausio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Andrikus“ dėl sumokėto avanso priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublika, atstovaujama Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Andrikus“ 278 300 Eur avansinį mokėjimą, 3 339,60 Eur delspinigius nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos iki kreipimosi į teismą dienos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė ieškinio reikalavimą dėl avanso priteisimo sumažino iki 147 490,96 Eur. Ieškovė nurodė, kad
2020 m. kovo 30 d. su atsakove sudarė pirkimo sutartį Nr. A68-30/20 (toliau – ir Sutartis) dėl 10 vienetų ICU S1100 stacionarių plaučių ventiliavimo aparatų pirkimo. Pirkimas buvo vykdomas neskelbiamų derybų būdu. Sutarties 9 punkte nurodyta, kad už prekes ieškovė moka 100 procentų avansiniu mokėjimu per 2 kalendorines dienas nuo sutarties pasirašymo dienos. Ieškovė
2020 m. kovo 31 d. į atsakovės sąskaitą pervedė 278 300 Eur. Sutarties 3 punkte įtvirtinta, kad prekės, numatytos sutartyje, turi būti pristatytos ieškovei ne vėliau kaip per 31 kalendorinę dieną nuo sutarties pasirašymo dienos ir avansinio mokėjimo gavimo. Ieškovė 2020 m. gegužės 4 d. telefoninio pokalbio su atsakovės UAB „Andrikus“ direktoriumi metu gavusi informaciją dėl Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų įvykdymo negalimumo, 2020 m. gegužės 6 d. pateikė atsakovei susitarimą dėl 2020 m. kovo 30 d. Sutarties nutraukimo abiejų šalių sutarimu, tačiau atsakovė jo pasirašyti nesutiko. Ieškovė 2020 m. gegužės 12 d. raštu informavo atsakovę, kad nuo 2020 m. birželio 15 d. nutraukia šalių sudarytą Sutartį ir reikalauja, kad atsakovė per 10 darbo dienų grąžintų avansiniu mokėjimu sumokėtą sumą. Atsakovė per nurodytą terminą avanso negrąžino. Kadangi atsakovės paskutinė Sutarties prievolės įvykdymo diena buvo
2020 m. gegužės 1 d., todėl nuo 2020 m. gegužės 2 d. skaičiuotini Sutartyje nustatyto dydžio delspinigiai – 0,02 procento nuo sutarties 4 punkte nurodytos prekių kainos už kiekvieną uždelstą dieną. Kreipimosi į teismą dieną (2020 m. birželio 30 d.) atsakovė yra pradelsusi prievolės įvykdymo terminą 60 dienų, todėl iš atsakovės priteistinų delspinigių suma sudaro 3 339,60 Eur.
2. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė priimti atsakovės pareikštą dalinį ieškinio pripažinimą, kuriuo, atsižvelgiant į tai, kad bylos nagrinėjimo eigoje jau yra sumokėjusi ieškovei 130 809,04 Eur avanso dalį, pripažįsta ieškovės ieškinį dėl 147 490,96 Eur avanso pritesimo. Atsakovė taip pat prašė atmesti reikalavimus dėl 3 339,60 Eur delspinigių, taip pat 5 procentų procesinių metinių palūkanų priteisimo; teismui atsisakius tenkinti prašymą dėl ieškinio dalies atmetimo delspinigių dalyje, maksimaliai sumažinti ieškovės prašomą priteisti 3 339,60 Eur delspinigių sumą iki protingo dydžio; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad nevengė ieškovei grąžinti pagal neįvykdytą sutartį sumokėtų 278 300 Eur, pripažino šią pareigą ir kryptingai siekė grąžinti visą avanso sumą, tačiau negalėjo to padaryti dėl
2020 m. gegužės 7-8 d. Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) pritaikyto banko sąskaitos ir piniginių lėšų arešto, taip pat Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės ikiteisminiame tyrime priimtais nutarimais pritaikyto banko sąskaitos arešto. Atsakovė nėra atsakinga už paskaičiuotus ir prašomus priteisti 3 369 Eur delspinigius, kadangi jie susidarė ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų ir (ar) kaltės, o dėl atsakovės nenumatytų valstybės institucijų – FNTT bei Vilniaus apygardos prokuratūros veiksmų. Jeigu teismas šioje byloje pripažintų ieškovės teisę į delspinigių priteisimą, tuomet atsakovė, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnio 3 dalimi, turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės taikymo bei delspinigių ir procesinių palūkanų mokėjimo ieškovei. Jeigu teismas nuspręstų neatleisti atsakovės nuo civilinės atsakomybės, susijusios su ieškovės reikalavimu sumokėti 3 339,60 Eur delspinigius, prašomų priteisti delspinigių suma turėtų būti ženkliai sumažinama iki protingo dydžio.
3. Atsakovė taip pat nurodė, kad ieškovė delspinigius už laiku nepristatytas prekes nepagrįstai skaičiuoja iki 2020 m. birželio 30 d., t. y. iki pat ieškinio pareiškimo teismui. Ieškovė ieškiniu gali reikalauti iš atsakovės delspinigių priteisimo tik nuo 2020 m. gegužės 2 d. iki
2020 m. gegužės 15 d., t. y. iki tuomet, kada baigėsi papildomas terminas prekėms pristatyti, kas sudarytų 778,24 Eur sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. sausio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai iš atsakovės UAB „Andrikus“ 147 490,96 Eur avansinį mokėjimą, 3 339,60 Eur delspinigius bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (150 830,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 2 106 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, taip pat aplinkybę, kad atsakovė pripažįsta reikalavimą dėl 147 490,96 Eur avanso priteisimo, teismas padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimas dėl 147 490,96 Eur avanso priteisimo yra įrodytas, pagrįstas, todėl tenkintinas.
6. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad ieškovės prašomi priteisti iš atsakovės delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik iki 2020 m. gegužės 15 d., t. y. iki tuomet, kada baigėsi papildomas terminas prekėms pristatyti. Teismas nurodė, kad atsakovė pažeidė sutartyje numatytą prievolę nustatytu terminu pristatyti prekes, taip pat prievolę nustatytu terminu grąžinti avansą. Ieškovės 2020 m. gegužės 12 d. raštas, kuriuo nuo 2020 m. birželio 15 d. nutraukiama šalių sudaryta sutartis, neriboja ieškovės teisės reikalauti delspinigių priteisimo nuo
2020 m. gegužės 2 d. iki ieškinio pateikimo teismui (2020 m. birželio 30 d.).
7. Teismas, įvertinęs atsakovės atžvilgiu valstybės institucijų priimtų nutarimų turinį, pažymėjo, kad nors jie sudarė apribojimus atsakovei atlikti avanso grąžinimą ieškovei, tačiau šiuo atveju atsakovė galėjo ginčyti jai taikytus apribojimus teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. nėra vienos iš kasacinio teismo praktikoje nurodomos sąlygos taikyti CK 6.253 straipsnio 3 dalį – asmuo neturėjo teisės veiksmų (aktų) ginčyti teismo ar administracine tvarka. Be to, nors atsakovė ir ginčijo atitinkamus sprendimus, tačiau iš esmės nepasiekė siekiamo rezultato – jai taikytas nuosavybės teisių apribojimas nebuvo panaikintas.
8. Pasisakydamas dėl atsakovės kaltės, teismas pažymėjo, kad šioje byloje ieškovės reikalavimai nagrinėjami civiline tvarka, o atitinkamos priemonės atsakovei yra pritaikytos ikiteisminiame tyrime; pagal šios bylos medžiagą ikiteisminis tyrimas nėra baigtas; ikiteisminiame tyrime priimtų sprendimų turinys, su kuriais yra siejamas atsakovės nuosavybės teisių apribojimas, leidžia daryti išvadą, kad dėl atsakovei taikytų nuosavybės apribojimų yra pačios atsakovės kaltė.
9. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje ištirtas aplinkybes nėra pagrindo mažinti ieškovės prašomų iš atsakovės priteisti delspinigių: pirma, šalių sudarytoje Sutartyje buvo aiškiai numatyta, kad kiekvienu atveju tiekėjui praleidus prievolės įvykdymo terminą, nustatytą šioje sutartyje, tiekėjas užsakovui moka 0,02 procento delspinigius nuo sutarties 4 punkte nurodytos prekių kainos už kiekvieną uždelstą dieną (16 punktas); antra, pats Sutartyje numatytas 0,02 procento dydis yra protingas ir atitinka teismų praktikoje numatomą delspinigių dydį; trečia, nurodytas delspinigių dydis buvo susietas su prievolės pažeidimo terminu, t. y. kiekvieno atveju delspinigių dydis priklauso nuo termino pažeidimo; ketvirta, ieškovė delspinigius skaičiavo už neilgą laikotarpį, t. y. nuo 2020 m. gegužės 2 d. iki 2020 m. birželio 30 d.; penkta, atsakovė dalį prievolės įvykdė jau esant teisme pareikštiems reikalavimams, atitinkamai dėl to ieškovė taip pat mažino prašomą priteisti avanso sumą; šešta, dalis atsakovės prievolės dėl avanso grąžinimo neįvykdyta iki šiol; septinta, buvo įvertintinas teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų turinys, sutarties šalių interesų pusiausvyra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovės ieškovei priteista 3 339,60 Eur delspinigių ir procesinės palūkanos, ir dėl šių ieškinio reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
10.1. Teismas netinkamai taikė bei aiškino CK 6.253 straipsnio 3 dalį ir neteisingai vertino civilinėje byloje surinktus įrodymus. Galimybė atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį yra susijusi ne su tuo, ar toks asmuo apskritai turėjo teisę ginčyti jo atžvilgiu taikomus privalomus ir nenumatytus valstybės institucijų veiksmus, o su tuo, ar asmuo šia teise pasinaudojo. Jeigu asmuo tokia teise pasinaudojo ir vis tiek nepasiekė rezultato, kad valstybės institucijų veiksmai (privalomi aktai) būtų panaikinti ar atšaukti, tuomet, atsakovės įsitikinimu, toks asmuo gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 3 dalies pagrindu.
10.2. Remiantis pirmosios instancijos teismo pateikiamu CK 6.253 straipsnio 3 dalies aiškinimu, ši norma būtų nepritaikoma, kadangi teisinėje valstybėje nėra ir negali būti tokių valstybės ir (ar) savivaldybės institucijų priimamų sprendimų, kurių nebūtų galima ginčyti ir (ar) skųsti teismui.
10.3. Iki tol, kol nepasibaigs atsakovės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, taip pat nebus priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, nėra teisinio pagrindo spręsti dėl atsakovės kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, pripažinimo, todėl pirmosios instancijos teiginiai, kad atsakovė yra pati kalta dėl jai ikiteisminiame tyrime taikomo banko sąskaitos arešto, yra akivaizdžiai neteisėti. Nei atsakovei, nei jos vadovui kaltinimai ikiteisminiame tyrime iki šiol nėra pateikti.
10.4. Atsakovė negali būti laikoma kalta dėl to, jog Vilniaus apygardos prokuratūra
2020 m. gegužės 21 d. ir 2020 m. birželio 19 d. nutarimais pritaikė banko sąskaitos areštą galimam civiliniam ieškiniui užtikrinti, nors pati ieškovė ieškinį pareiškė civiline tvarka ir atskirai paprašė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškinio reikalavimams. Taip pat nėra atsakovės kaltės dėl to, kad FNTT bei Vilniaus apygardos prokuratūrai sukėlė įtarimų iš atsakovės verslo partnerės Aerdoyne Technologies FZE gauta 271 700 JAV dolerių suma ir todėl jos piniginėms lėšoms buvo pritaikytas areštas.
10.5. Ieškovės ieškinyje nurodomas delspinigių už vėlavimą pristatyti prekes skaičiavimas ir prašymas šiuos delspinigius priteisti už laikotarpį jau po 2020 m. gegužės 15 d., t. y. jau po ieškovės aiškios pozicijos išreiškimo dėl Sutarties vienašališko nutraukimo, įskaitant aiškiai išreikšto intereso gauti prekes po 2020 m. gegužės 15 d. praradimo, yra ne tik neteisėtas, bet ir nelogiškas. Ieškovei nuo 2020 m. birželio 15 d. vienašališkai nutraukus Sutartį, po jos nutraukimo, atsižvelgiant į Sutarties 16 punkto konstrukciją, nebegali būti skaičiuojami jokie delspinigiai už vėlavimą laiku pristatyti prekes, kadangi atsakovės pareiga vykdyti Sutartį po jos nutraukimo jau yra pasibaigusi.
10.6. Teismas, netenkindamas atsakovės prašymo sumažinti ieškovės prašomas priteisti netesybas, neatsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė sąmoningai ir tyčia sutarties nepažeidė, dėjo visas pastangas grąžinti ieškovei avansą, o atsakovės negalėjimas grąžinti avanso yra nulemtas nuo atsakovės nepriklausančių priežasčių.
11. Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
11.1. Visi Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės nutarimai dėl laikino atsakovės nuosavybės teisių apribojimo galėjo būti skundžiami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 151 straipsnio 5 dalimi ikiteisminio tyrimo teisėjui. Todėl šiuo atveju atsakovė turėjo teisę ginčyti tiek jos atžvilgiu FNTT atliekamus veiksmus ir priimtus sprendimus, tiek prokurorės nutarimus.
11.2. Atsakovės atžvilgiu valstybės institucijų atlikti veiksmai negalėjo būti atsakovei netikėti ar nenumatyti, kadangi kilus įtarimams dėl piniginių įplaukų į UAB „Andrikus“ sąskaitą, AB SEB bankas 2020 m. balandžio 23 d. taikė tam tikras prievartos priemones ir suvaržė atsakovės teisę disponuoti piniginėmis lėšomis. Bankui pritaikius apribojimus, atsakovei tapo žinoma, kad jos disponavimas banko sąskaitoje esančiomis lėšomis apribotas dėl įtarimų galimai finansiniais nusikaltimais, todėl akivaizdu, kad 2020 m. gegužės 8 d. FNTT priimtas sprendimas atsakovės atžvilgiu sustabdyti atliekamas įtartinas pinigines operacijas ar sandorius, taip pat vėlesni Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimai dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, atsakovei nebuvo nei netikėti, nei nenumatyti.
11.3. Teismas pagrįstai vertino, kad nors ir buvo priimti valstybės institucijų aktai dėl nuosavybės teisių apribojimo, kurie privalomi asmeniui bei kurie sudarė apribojimus atlikti avanso grąžinimą ieškovei, tačiau šiuo atveju atsakovė galėjo ginčyti jai taikytus apribojimus teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. nėra vienos iš kasacinio teismo suformuotos sąlygos. Be to, nors atsakovė ir ginčijo atitinkamus sprendimus, tačiau iš esmės nepasiekė siekiamo rezultato – jai taikytas nuosavybės teisių apribojimas nebuvo panaikintas.
11.4. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovės 2020 m. gegužės 12 d. rašto turinys, kuriuo nuo 2020 m. birželio 15 d. nutraukiama šalių sudaryta sutartis, neriboja ieškovės teisės reikalauti delspinigių priteisimo nuo 2020 m. gegužės 2 d. iki ieškinio teikimo teismui dienos – 2020 m. birželio 30 d.
11.5. Teismas, išsamiai įvertinęs byloje esančius duomenis, pagrįstai sprendė, jog yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo bei priteisti iš atsakovės 3 339,60 Eur delspinigius.
11.6. Atsakovės argumentai, kad nesant atliktų valstybės veiksmų ji būtų galėjusi atsiskaityti su ieškove ir taip išvengti teisminio ginčo, niekaip nepaneigia ieškovės teisės reikalauti teismo priteisti šias procesines palūkanas. Atsakovė pagrindinio ieškinio reikalavimo priteisti
147 490,96 Eur avansinį mokėjimą apskritai neginčijo, jį pripažino, vadinasi, ieškovė turi neginčijamą teisę į 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
12. Trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos atstovė FNTT atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
12.1. Teismas įvertino ir detaliai pasisakė dėl visų reikšmingų bylos aplinkybių. Iš atsakovės priteista delspinigių suma atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, bei užtikrina abiejų šalių interesų pusiausvyrą.
12.2. Remdamasis CK 6.210 straipsniu, teismas pagrįstai iš atsakovės priteisė procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
13. Trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos generalinė prokuratūra atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi tokie pagrindiniai argumentai:
13.1. Atsakovė teigia, kad po Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutarties, kuria buvo panaikintas atsakovės turtui taikytas areštas, Vilniaus apygardos teismo 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė 2020 m. rugpjūčio 5 d. iš naujo areštavo atsakovei priklausančią banko sąskaitą ir joje esančią 277 382,88 JAV dolerių sumą, nepaisant to, kad teismas tokį areštą buvo pripažinęs neteisėtu. Laikinas nuosavybės apribojimas atsakovei niekada nebuvo panaikintas, dėl to atsakovės banko sąskaitoje esančios lėšos niekada nebuvo iš naujo areštuotos.
13.2. Apeliaciniame skunde pateikiamas CK 6.253 straipsnio 3 dalies aiškinimas, kad asmeniui užtenka realizuoti (pasinaudoti) savo teisę ginčyti valstybės institucijų veiksmus (aktus), nepagrįstai praplėstų CK 6.253 straipsnio 3 dalies aiškinimą ir taikymą, sudarytų sąlygas sutartinių santykių šaliai piktnaudžiauti savo teisėmis, išvengiant civilinės atsakomybės.
13.3. Bylos duomenys patvirtina, kad iš Aerodyne Tehnologies FZE 2020 m. balandžio 23 d. gauta 271 700 JAV dolerių suma buvo sustabdyta AB SEB banko sprendimu anksčiau, nei teisėsaugos institucijos pritaikė procesinės prievartos priemones atsakovės atžvilgiu.
14. Trečiojo asmens, nepareiškusio savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą nurodo, kad ginčas nėra susijęs su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiksmais ar neveikimu, todėl prašo skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl naujų įrodymų priėmimo
16. Atsakovė UAB „Andrikus“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašą.
17. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nauji įrodymai, kaip ir bet kurie įrodymai, gali būti priimti teisme tik tada, kai jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
18. Šiuo atveju atsakovė nepagrindė CPK 314 straipsnyje numatytų aplinkybių, dėl kurių naują įrodymą teikia apeliacinės instancijos teisme. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės pateikti duomenys apie Aerdoyne Technologies FZE nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą Lietuvoje nagrinėjamai bylai nėra nereikšmingi. Taip pat pažymėtina, kad atsakovės pateiktas įrodymas yra iš viešų registrų (VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro) prieinama informacija, su kuria esant poreikiui teismas gali susipažinti pats (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo naujai teikiamus įrodymus.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių ir ginčo esmės
19. Ieškovė 2020 m. kovo 30 d. su atsakove sudarė Sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo pristatyti ieškovei 10 vienetų ICU S1100 stacionarių plaučių ventiliavimo aparatų. Ieškovė, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, 2020 m. kovo 31 d. į atsakovės sąskaitą pervedė 278 300 Eur avansą. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė nustatytu terminu nepristatė ieškovei 10 vienetų ICU S1100 stacionarių plaučių ventiliavimo aparatų, todėl ieškovė 2020 m. gegužės 12 d. raštu informavo atsakovę, kad nuo 2020 m. birželio 15 d. nutraukia šalių sudarytą Sutartį ir pareikalavo, kad atsakovė per 10 darbo dienų grąžintų avansiniu mokėjimu sumokėtą sumą.
20. Atsakovei nustatytu terminu negrąžinus avanso, ieškovė kreipėsi į teismą dėl avanso, delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo. Atsakovė pripažino ieškinio reikalavimą dėl avanso priteisimo, todėl pirmosios instancijos teismas šią ieškovės reikalavimo dalį skundžiamu sprendimo tenkino. Pirmosios instancijos teismas taip pat tenkino ieškovės ieškinio reikalavimus dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš apeliantės ieškovės naudai priteisti delspinigiai ir procesinės palūkanos, apeliaciniu skundu prašo šią sprendimo dalį panaikinti ir dėl šių ieškinio reikalavimų priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismo pateiktu neteisingu CK 6.253 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir neteisingu byloje surinktų įrodymų vertinimu. Apeliantė taip pat akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė laikotarpį, už kurį gali būti skaičiuojami delspinigiai, be to, apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesumažino prašomų priteisti netesybų dydžio.
Dėl atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo
21. Apeliantė, nesutikdama su ieškovės ieškinio reikalavimais dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, byloje įrodinėjo, kad dėl nenumatytų valstybės veiksmų (pritaikyto arešto atsakovės sąskaitai) ji negali grąžinti ieškovei avanso, todėl yra pagrindas, remiantis CK 6.253 straipsnio 1 dalimi, atleisti ją nuo civilinės atsakomybės (delspinigių ir procesinių palūkanų) taikymo.
22. Bylos duomenys patvirtina, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Specialiųjų užduočių valdyboje 2020 m. gegužės 14 d. pradėtame ikiteisminiame tyrime Nr. 01-6-00016-20 pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, apeliantės atžvilgiu buvo taikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas piniginėms lėšoms: 277 382,88 JAV doleriams ir 21 252,89 Eur, esančioms AB SEB banko sąskaitoje, uždraudžiant valdyti, naudoti ir disponuoti nurodytomis lėšomis, tačiau nedraudžiant atlikti įmokų į sąskaitą. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas nustatytas nuo
2020 m. gegužės 21 d. iki 2021 m. vasario 21 d., turto saugotojas: AB SEB bankas.
23. Pagal CK 6.253 straipsnio, reglamentuojančio civilinės atsakomybės netaikymą ar atleidimą nuo jos, 1 dalį civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Įrodyti civilinę atsakomybę šalinančias aplinkybes turi asmuo, kuris jomis remiasi (CPK 178 straipsnis).
24. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų, dėl kurių jis visiškai arba iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-522/2009).
25. Šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą. Tokią išvadą patvirtina kasacinio teismo formuojama praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2006; 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; kt.).
26. CK 6.253 straipsnyje valstybės veiksmai įvardijami kaip atskiras civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas. Pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį valstybės veiksmai – tai privalomi vykdyti ir nenumatyti valstybės institucijų veiksmai arba aktai, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma ir kurių šalys neturi teisės ginčyti.
27. Pirmosios instancijos teismo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-82-378/2019 yra išaiškinta, kad CK 6.253 straipsnio 3 dalyje pateikta valstybės veiksmų, kaip pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės ir jos netaikyti, apibrėžtis suponuoja išvadą, jog šiam pagrindui konstatuoti būtina atitinkamų sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) valstybės institucijų veiksmai (aktai); 2) veiksmai (aktai) turi būti nenumatyti ir privalomi asmeniui; 3) veiksmai (aktai) turi būti tokie, dėl kurių įvykdyti prievolę neįmanoma; 4) asmuo neturėjo teisės veiksmų (aktų) ginčyti teismo ar administracine tvarka. Įvertinęs minėtą kasacinio teismo praktiką, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nors šiuo atveju ir buvo priimti valstybės institucijų aktai (veiksmai) dėl nuosavybės teisių apribojimo, kurie privalomi asmeniui bei kurie sudarė apribojimus atlikti avanso grąžinimą ieškovei, tačiau atsakovė galėjo ginčyti jai taikytus apribojimus teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. nėra vienos iš kasacinio teismo suformuotos sąlygos.
28. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad galimybė atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį yra susijusi ne su tuo, ar toks asmuo apskritai turėjo teisę ginčyti jo atžvilgiu taikomus privalomus ir nenumatytus valstybės institucijų veiksmus, o su tuo, ar asmuo šia teise pasinaudojo. Jeigu asmuo tokia teise pasinaudojo ir vis tiek nepasiekė rezultato, kad valstybės institucijų veiksmai (privalomi aktai) būtų panaikinti ar atšaukti, tuomet, apeliantės įsitikinimu, toks asmuo gali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tokiam apeliantės CK 6.253 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimui teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti.
29. CK 6.253 straipsnio 3 dalies formuluotėje aiškiai apibrėžta, kad valstybės veiksmai, kuriems esant skolininkas gali būti iš dalies ar visiškai atleistas nuo civilinės atsakomybės taikymo, taip pat jam civilinė atsakomybė netaikoma, yra tokie veiksmai, kurių šalis neturėjo teisės ginčyti. Apeliantė, teigdama, kad ji turėtų būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės, kadangi ginčydama valstybės veiksmus (aktus) norimo rezultato nepasiekė, šiuo atveju nepagrįstai praplečia CK 6.253 straipsnio taikymo ribas. Lingvistinis bei loginis paminėtos teisės normos aiškinimas patvirtina, kad valstybės veiksmai, kuriuos asmuo turėjo teisę ginčyti, negali būti pagrindu atleisti asmenį nuo civilinės atsakomybės taikymo. Šiuo atveju atsakovė turėjo teisę ginčyti valstybės institucijų priimtus sprendimus, kuriais jai buvo areštuotas turtas, ir šia teise pasinaudojo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra vienos iš kasacinio teismo suformuotos CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos.
30. Teisės doktrinoje išaiškinta, jog <...> atleidimas nuo civilinės atsakomybės apima tik atvejus, kai yra atitinkamos civilinės atsakomybės sąlygos, tačiau atsakovas įrodo esant vieną iš pagrindų dėl kurių jis visiškai ar iš dalies gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. <...> komentuojama norma (CK 6.253 straipsnio 3 dalis) numato, kad asmuo gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės tik esant tam tikroms sąlygoms: pirma, asmuo neturėjo galimybės veiksmų ginčyti teismo ar administracine tvarka. Jeigu jis tokią galimybę turėjo, bet ja nepasinaudojo pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės nėra. Antra, veiksmai buvo nenumatyti ir privalomi asmeniui. Jeigu asmuo juos galėjo ir privalėjo numatyti arba jie jam nebuvo privalomi, nėra pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės. Trečia, dėl tų veiksmų nėra atsakovės kaltės. Jeigu dėl veiksmų yra kaltas pats atsakovas (pavyzdžiui, jis padarė teisės pažeidimą ir jam buvo taikytos teisinės sankcijos) nėra pagrindo atleisti nuo civilinės atsakomybės (žr. Mikelėnas, V. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė. I tomas. Vilnius: Justicija, 2003, p. 349–354).
31. Spręsdamas dėl apeliantės kaltės, kaip teisės doktrinoje išskiriamos vienos iš CK 6.253 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ikiteisminiame tyrime priimtų sprendimų turinys, su kuriais yra siejamas atsakovės nuosavybės teisių apribojimas, leidžia daryti išvadą, kad dėl atsakovei taikytų nuosavybės apribojimų yra pačios atsakovės kaltė. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, pabrėžia, kad nei jai, nei jos vadovui ikiteisminiame tyrime iki šiol nėra pateikti jokie įtarimai, be to, kad iki tol, kol nepasibaigs ikiteisminis tyrimas, taip pat nebus priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, nėra jokio teisinio pagrindo spręsti dėl atsakovės kaltės.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų ikiteisminio tyrimo metu priimtų teismų procesinių sprendimų turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl atsakovei taikytų nuosavybės apribojimų yra pačios atsakovės kaltė. Ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad atsakovė teikė skundus dėl jai taikomo nuosavybės teisės apribojimo, tačiau jai palankaus rezultato pasiekti nepavyko. Ikiteisminiame tyrime priimtuose teismų procesiniuose sprendimuose pasisakyta, kad galimai buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 29 d. nutartis
Nr. IBPS-V-1602-183-935/2020), taip pat, kad pagal surinktus duomenis dėl galimai netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir neteisingų duomenų apie pajamas ar pelną pateikimą valstybės institucijoms, yra pakankamas pagrindas įtarti, jog UAB „Andrikus“ disponuoja piniginėmis lėšomis, kurios yra nusikalstamos veikos rezultatas (Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis Nr. IBPS-V-2798788-935/2020).
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje ir civilinėje teisėje asmens veiksmų neteisėtumas, kaltė vertinami pagal skirtingus kriterijus. Dėl to baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali būti teisėti, o civilinės teisės – neteisėti. Tai reiškia, kad baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597-421/2015). Baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus, o civilinėje teisėje taikoma įrodymų pakankamumo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2011 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2011; 2012 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-445/2012).Taigi, ta aplinkybė, kad ikiteisminis tyrimas nėra baigtas ir atsakovės atžvilgiu nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, jog šiuo atveju egzistuoja apeliantės kaltė dėl jai taikomų areštų, dėl ko nėra pagrindo atsakovę atleisti nuo civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad apeliantės argumentai dėl ikiteisminiame tyrime atliekamų procesinių veiksmų nepagrįstumo nėra šios bylos dalykas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
34. Apeliantės akcentuojamos aplinkybės, kad ji visą laiką siekė grąžinti visą avansą ieškovei, dalį avanso bylos nagrinėjimo metu grąžino, taip pat nepasirašė susitarimo dėl Sutarties nutraukimo abiejų šalių sutarimu, suprasdama, kad dėl pritaikyto arešto neturi galimybės grąžinti avanso, taip pat nesudaro pagrindo, remiantis CK 6.253 straipsnio 3 dalimi, atleisti ją nuo civilinės atsakomybės taikymo. Šiuo atveju sprendžiant dėl atsakovės atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį vertinami valstybės veiksmai, jų privalomumas, aplinkybė, ar jie buvo atsakovei numatyti, taip pat ar dėl jų įvykdyti prievolę neįmanoma ir tai, ar atsakovės turėjo galimybę juos skųsti. Tuo tarpu apeliantės veiksmai, kuriais buvo siekiama tinkamai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, sprendžiant dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo pagal CK 6.253 straipsnio 3 dalį, nėra reikšmingi.
35. Apeliantė taip pat nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. priėmė palankią jai nutartį, kuria areštas buvo panaikintas, tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė kitą dieną po minėtos nutarties priėmimo, t. y. 2020 m. rugpjūčio 5 d. priėmė naują nutarimą, kuriuo iš naujo areštavo atsakovės banko sąskaitą ir joje esančią 277 382,88 JAV dolerių sumą. Tačiau, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nors Vilniaus apygardos teismas 2020 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi ir panaikino Vilniaus apygardos prokuratūros 3-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2020 m. birželio 19 d. nutarimą, tačiau šiame teismo procesiniame sprendime nurodyta, kad skundas yra nagrinėjamas tik tiek, kiek tai susiję su prokurorės
2020 m. birželio 19 d. priimtu nutarimu, t. y. tik tiek, kiek tai susiję su laikinu nuosavybės teisių apribojimu visoms UAB „Andrikus“ piniginėms lėšoms, esančioms banko sąskaitoje; nėra vertinamas prokurorės 2020 m. gegužės 21 d. nutarimas, kuriuo nutarta paskirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, kadangi dėl jo galutinę nutartį 2020 m. liepos 29 d. priėmė kitas Vilniaus apygardos teismo teisėjas; aplinkybė, kad piniginės lėšos iš Kinijos įmonės gali būti sugrąžintos į įmonės sąskaitą, nesudarė pagrindo praplėsti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo ribų, kadangi įmokos į banko sąskaitą buvo leidžiamos 2020 m. gegužės 21 d. priimtu nutarimu; nebuvo pagrindo praplėsti taikomo apribojimo ribų, kaip tai numatyta ir BPK 151 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėto prokurorės 2020 m. birželio 19 d. nutarimo panaikinimas neturi įtakos apeliantės atleidimui nuo civilinės atsakomybės.
Dėl delspinigių mažinimo
36. Netesybos yra vienas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis) ir civilinės atsakomybės forma (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Šalys, susitardamos dėl netesybų prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju, įgyja poveikio priemonę, skatinančią skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, taip pat apibrėžia civilinės atsakomybės apimtį, sąlygas tuo atveju, jei šie įsipareigojimai vis dėlto nebus tinkamai vykdomi. Sutartimi nustatyta netesybų suma laikoma iš anksto nustatytais kreditoriaus nuostoliais, todėl prievolės pažeidimo atveju skolininkas privalo sumokėti kreditoriui nustatytą netesybų sumą, jei šis neįrodo, jog faktiškai patirti nuostoliai yra didesni už netesybas. Šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška, todėl šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).
37. Vadovaujantis kasacinio teismo suformuota praktika, jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Netesybų mažinimas taip pat gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-138-684/2018).
38. Sprendžiant netesybų mažinimo klausimą vienas esminių kriterijų yra sutarties šalis siejantis teisinių santykių pobūdis. Kai sutarties šalys yra profesionalios verslininkės, sudariusios komercinę sutartį, tai reiškia, kad jos geba pamatuoti prisiimtą riziką, todėl galimas teismo įsikišimas į jų sutartinius santykius yra labai ribotas. Šalių autonomija komerciniuose teisiniuose santykiuose, sutarties laisvės ir privalomumo principai yra labai svarbios vertybės, užtikrinančios profesionalių verslo subjektų galimybę laisvai veikti ir patiems matuoti savo riziką, todėl teismo kišimasis į jų suderėtas netesybas galimas tuo atveju, kai netesybų dydžio neprotingumas yra akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95-313/2017).
39. Nagrinėjamu atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad apeliantė laiku neįvykdė sutartinių įsipareigojimų ir Sutartis su apeliante buvo nutraukta. Sutarties 16 punkte šalys susitarė, kad kiekvienu atveju tiekėjui praleidus prievolės įvykdymo terminą, nustatytą šioje sutartyje, tiekėjas užsakovui moka 0,02 procento delspinigius nuo sutarties 4 punkte nurodytos prekių kainos už kiekvieną uždelstą dieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės priskaičiuotų netesybų (delspinigių) suma už pažeistą prievolę grąžinti avansą nėra akivaizdžiai per didelė ar neproporcinga. Nurodytos netesybos yra apskaičiuotos vadovaujantis šalių (dviejų juridinių asmenų) sudarytos sutarties sąlygomis, yra adekvačios apeliantės atlikto pažeidimo mastui ir nesudaro pagrindo ieškovei nepagrįstai pasipelnyti apeliantės sąskaita. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pats sutartyje numatytas 0,02 procento dydis atitinka teismų praktikoje numatomą delspinigių dydį.
Dėl delspinigių skaičiavimo termino
40. Apeliantė, ginčydama laikotarpį, už kurį ieškovė skaičiavo delspinigius, byloje įrodinėjo, kad ieškovės prašomi priteisti iš apeliantės delspinigiai galėjo būti skaičiuojami tik iki
2020 m. gegužės 15 d., t. y. iki tuomet, kada baigėsi papildomas terminas prekėms pristatyti, kas sudarytų 778,24 Eur sumą. Apeliantės teigimu, po Sutarties nutraukimo, delspinigiai už nepristatytas prekes nebegalėjo būti skaičiuojami. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovės
2020 m. gegužės 12 d. rašto turinys, kuriuo nuo 2020 m. birželio 15 d. nutraukiama šalių sudaryta sutartis, neriboja ieškovės teisės reikalauti delspinigių priteisimo nuo
2020 m. gegužės 2 d. (dėl delspinigių skaičiavimo pradžios termino tarp šalių ginčas nekyla) iki ieškinio teikimo teismui (2020 m. birželio 30 d.).
41. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė pažeidė Sutartyje numatytą prievolę nustatytu terminu pristatyti prekes. Pagal Sutarties 22 punktą, tiekėjui vėluojant pateikti prekes ilgiau nei 15 kalendorinių dienų užsakovas turi teisę nutraukti sutartį. Nutraukus sutartį vadovaujantis šiuo punktu, tiekėjas įsipareigoja per 10 darbo dienų gražinti avansiniu mokėjimu užsakovo sumokėtą sumą. Kaip jau buvo minėta, Sutarties 16 punkte numatyta, kad kiekvienu atveju tiekėjui praleidus prievolės įvykdymo terminą, nustatytą šioje sutartyje, tiekėjas moka užsakovui 0,02 procento dydžio delspinigius nuo sutarties 4 punkte nurodytos prekių kainos už kiekvieną uždelstą dieną.
42. Pagal CK 6.221 straipsnio 2 dalį, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Pagal CK 6.221 straipsnio 3 dalį, sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo. Įvertinus minėtas šalių sudarytos Sutarties ir CK nuostatas, darytina išvada, kad Sutarties nutraukimas nepašalino apeliantės sutartinės prievolės mokėti delspinigius iki ieškovės kreipimosi į teismą dienos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti ir delspinigius ir nuo 2020 m. gegužės 15 d. iki 2020 m. birželio 30 d.
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
43. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė nagrinėjamam klausimui aktualias materialiosios teisės normas, rėmėsi ginčui aktualia kasacinio teismo praktika, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, todėl pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl delspinigių ir procesinių palūkanų priteisimo, kurį keisti arba naikinti atsakovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
44. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
45. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apeliantės bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.
46. Netenkinus apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgyja ieškovė ir trečiasis asmuo, tačiau pastarieji iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos tarp šalių neskirstomos (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danguolė Martinavičienė
Antanas Rudzinskas
Aldona Tilindienė