Civilinė byla Nr. 2A-348/2012
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.17; 44.8
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 24 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Gailiūno,
sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui A. K. ,
atsakovo atstovams I. O. (I. O. ), A. M. ,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pasvalio vandenys“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje
Nr. 2-409-227/2011 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pasvalio vandenys“ dėl gamtai padarytos žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Pasvalio vandenys“ 419 440 Lt gamtai padarytos žalos atlyginimo ir procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas.
Nurodė, kad po 2010-07-14 įvykusios liūties į Lėvens upę iš atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ išleistuvo patekusios nuotekos viršijo leistinas taršos koncentracijas, buvo užterštas vanduo, dėl to upės 1230 m atkarpoje 2,40 ha plote krito žuvys ir tuo gamtai buvo padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakovas (Vandens įstatymo 8 str. 2 d. 2 p., Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 14, 32, 34 str., CK 6.245-6.249 str.). Šį faktą, anot jo, patvirtina aplinkybės, užfiksuotos 2010-07-15 patikrinimo akte Nr. G9-53, apžiūros akte Nr. 1, Valstybinės analinės kontrolės atlikti išleistų nuotekų tyrimai. Aplinkai padaryta žala apskaičiuota vadovaujantis Aplinkos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr.D1-280 patvirtintu Padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašu ir padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo baziniais įkainiais.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Panevėžio apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė iš atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ 419 440 Lt gamtai padarytos žalos atlyginimo ir procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas.
Teismas laikė įrodytais ieškovo argumentus, kad po 2010-07-14 įvykusios liūties 2010-07-15 į Lėvens upę iš atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ valymo įrenginių sistemai priklausančio išleistuvo patekusios nuotekos viršijo šiam asmeniui išduotame leidime nurodytas leistinas koncentracijas, buvo užterštas Lėvens upės vanduo, dėl to krito žuvys ir tuo gamtai buvo padaryta žala. Šią išvada teismas padarė remdamasis komisijos, kurią sudarė ieškovo Gyvosios gamtos apsaugos viršininkas A. M. , Pasvalio rajono agentūros vyr. valstybinio aplinkos apsaugos inspektorius J. B. , Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus pirmininkas R. K. ir Pasvalio rajono valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos vyriausiasis veterinarijos gydytojas inspektorius R. V. (toliau Komisija), 2010-07-15 patikrinimo akte Nr. G9-53 (toliau Patikrinimo aktas), akte Nr. 1 nurodytomis aplinkybėmis ir Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus 2010-07-23 paviršinio vandens ir nuotekų tyrimo rezultato protokole Nr. A3-230 (toliau Tyrimo rezultato protokolas) užfiksuotais duomenimis, kad mėginyje iš išleistuvo biochromatinė oksidacija (ChDS) buvo 2164 mgO2/l, o BDS7-510 mgO2/l. Tuo tarpu atsakovui UAB „Pasvalio vandenys“ 2006-01-06 išduotame (koreguotas 2010-02-05) taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr.p 2-6/037 (toliau Taršos leidimas) nustatytos leistinos tokių teršalų išleidimo koncentracijos: biochromatinė oksidacija (ChDS) 300 mg O2/1, BDS7- 60 mg O2/1.
Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad reikėjo skubiai nustatyti vandens teršimo priežastis ir jas pašalinti, į tai, kad buvo atostogų metas, sprendė, jog minėtos sudėties Komisija turėjo teisę tikrinti Lėvens upės atkarpą nuo UAB „Pasvalio vandenys“ nuotekų valymo įrenginių išleistuvo iki upės santakos su Mūša, fiskuoti esamą padėtį, imti vandens mėginius, skaičiuoti ir fiksuoti kritusias žuvis (Aplinkos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr. D1-280 patvirtintą padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašo II d. 18, 20 p.). Pažymėjo, kad situacija nebūtų kitokia, jei Komisijoje būtų dalyvavęs telkinio savininkas, o ne teisėto nuomininko Medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus atstovas (Panevėžio apskrities viršininko 2005-07-14 sprendimas Nr. Sp1-6 „Dėl leidimo naudoti žūklės plotą išdavimo“, Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2005-08-01 leidimas Nr. G 8-6).
Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, kad yra niekiniai ir negaliojantys Patikrinimo aktas, aktas Nr. 1 bei Tyrimo rezultato protokolas, nurodęs, kad šiuose dokumentuose užfiksuoti visi esminiai duomenys, kad ieškovas turėjo pagrindą paimti mėginius iš atsakovui priklausančio išleistuvo, taip pat iš aukščiau bei žemiau jo esančių vietų, bet ne iš sutartos mėginių paėmimo vietos.
Teismas, įvertinęs byloje esančias įvykio nuotraukas, įrodymus apie oro sąlygas iki ir po 2010-07-15, sprendė, jog 2010-07-14 įvykusi liūtis, oro bei vandens temperatūra neturėjo įtakos žuvų gaišimui. Atsižvelgdamas į tai, kad aukščiau išleistuvo ištirpusio deguonies kiekis buvo 5,83 mlg/l, o žemiau išleistuvo – nuo 3,5 iki kritinės 2,3 mlg/l ribos, kuomet gaišta žuvys, konstatavo, jog deguonies kiekis žemiau išleistuvo sumažėjo dėl taršos, viršijusios leistinas koncentracijos ribas
Spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, teismas padarė labiau tikėtiną išvadą, jog 2010-07-14 iškritus dideliam kritulių kiekiui, atsakovo senųjų nuotekų valymo įrenginių biologiniuose tvenkiniuose esantį nuotekų dumblą praskiedė lietaus vanduo ir dėl to prasidėjo jo išplaukimas vamzdžiu į šulinėlį Nr. 141, iš jo – į išleistuvą ir į upę. Tokiu būdu organine tarša buvo užterštas vandens telkinys, o dėl to, kad išleidžiamose nuotekose buvo viršytos leistinos taršos ribos (biochromatinė oksidacija(ChDS) 7,2 karto, BDS 7-510 mgO2/1- 8,5 karto, nei leidžia normatyvas) – gaišo žuvys. Teismas laikė, kad atsakovas UAB „Pasvalio vandenys“, neužtikrinęs, kad iš jam priklausančio išleistuvo į upę tekėtų nuotekos, neviršijančios Leidime nustatytų taršos ribų, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, Vandens įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto, Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 19 straipsnių reikalavimus, Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr. P2-6/037 nustatytus normatyvus ir dėl to buvo padaryta žala gamtai, kurią privalo atlyginti. Priteisė žalą remdamasis Aplinkos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr. D1-280 patvirtintu padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašu ir padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo baziniais įkainiais (CK 6.245-6.249 str.). Pažymėjo, kad duomenys apie Lėvens upės vandens 2002 m. kokybę neturi esminės reikšmės bylai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Pasvalio vandenys“ prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
- Teismo išvada, kad Komisijos sudėtis buvo teisėta ir jos 2010-07-15 pasirašyti: apžiūros aktas Nr. 1 ir patikrinimo aktas Nr. G9-53 negali būti laikomi niekiniais ir negaliojančiais, yra nepagrįsta faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais (CPK 177 str. 4 d.). Tai yra 2010-07-15 aktas Nr. 1 yra surašytas pažeidžiant norminio teisės akto – Aplinkos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr. D1-280 patvirtinto aprašo dėl padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos (toliau Apskaičiavimo tvarkos aprašas) imperatyvias 18-20 punktų nuostatas, numatančias, kad surašant tokį aktą privalo dalyvauti vandens telkinio valdytojo atstovai (savivaldybės atstovai), Valstybinės maisto ir veterinarijos bei atsakovo atstovas. Tuo tarpu minėtą aktą pasirašė ieškovo darbuotojai A. M. , J. B. ir teisės aktais neįgaliotas asmuo – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus pirmininkas R. K. . Minėtų teisės normų reikalavimų pažeidimų nepateisina ieškovo argumentai, kad buvo atostogų metas, nes atostogaujantys valstybės bei savivaldybės tarnautojai yra privalomai pavaduojami, o atsakovo direktorių A. M. pavadavo vyriausiasis inžinierius T. Ž. . Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovas kvietė šiuos asmenis į apžiūros akto surašymą.
- Teismas neįvertino, kad patikrinimo aktas Nr. G9-53 surašytas vadovaujantis ne minėtu Apskaičiavimo tvarkos aprašu, bet Aplinkos ministro 2004-10-28 įsakymu N. D1-559 patvirtintomis administracinių teisės pažeidimų bylų registravimo ir tvarkymo taisyklėmis (toliau Taisyklės), t. y. sietinas išimtinai su subjektų administracine atsakomybe. Pagal šias Taisykles, tokį aktą surašo pareigūnas, atlikęs juridiniam asmeniui priklausančių objektų patikrinimą. Tačiau apeliantui nepriklauso nei Lėvens upė, nei žemės sklypai prie jos. Be to, šis aktas yra pasirašytas ne atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ atstovo, bet minėto neįgalioto asmens – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus pirmininko R. K. . Dėl to šis aktas yra niekinis.
- Byloje esantis Paviršinio vandens ir nuotekų paėmimo ir matavimo protokolas Nr. 230 yra neužpildytas pagal Aplinkos ministro 2005-01-20 įsakymu Nr. D1-37 patvirtintas Regionų aplinkos apsaugos departamentų valstybinės analitinės kontrolės skyrių atliekamų tyrimų dokumentų formoms keliamus reikalavimus, nes jame nėra nurodyta mėginio rūšis, vandens PH, el. tankis ir kt. Dėl to jis neturi jokios teisinės galios ir yra niekinis.
- Teismas neteisingai sprendė, kad vandens mėginiai pagrįstai nebuvo paimti iš sutartos mėginių paėmimo vietos (paimti iš išleistuvo, virš ir žemiau išleistuvo). Vienintelė teisėta mėginių paėmimo vieta yra imperatyviai nurodyta Aplinkos ministro 2001-03-30 įsakymu Nr. 171 patvirtintos Vandens išteklių naudojimo ir teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, pirminės apskaitos ir kontrolės tvarkos 5.1, 5.5 punktuose, t. y. ieškovo ir atsakovo suderintoje Pasvalio nuotekų valymo įrenginių schemoje. Dėl to teismas be teisėto pagrindo jam taikė deliktinę civilinę atsakomybę už neva Taršos leidime nurodytos organinės taršos viršijimą.
- Apskaičiavimo tvarkos aprašo 17 punktas numato, kad pagal III skyrių apskaičiuojama padaryta žala žuvų ištekliams, kai fizinis ar juridinis asmuo žvejybai arba žuvų ištekliams naikinti neteisėtai naudoja kenksmingas, sprogiąsias ar kitas pavojingas chemines medžiagas, pažeidžia vandens naudojimą, vandens apsaugą nuo teršimo reglamentuojančius teisės aktus ar kitus aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančius teisės aktus; 19 punktas numato, kad Aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas, kurio veiklos teritorijoje padaroma žala žuvų ištekliams, tyrimui paima vandens, dumblo, pakrančių grunto mėginius, o Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ichtiopatologiniam tyrimui – žuvų mėginius. Tai reiškia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Apskaičiavimo tvarkos aprašo 17, 19 punktus, todėl padarė prieštaringas išvadas, kad nesant aplinkybių, numatytų 17 punkte, ieškovas nepažeidė 19 punkto reikalavimų, nepaimdamas dumblo, pakrančių grunto žuvų mėginių ichtiopataloginiam tyrimui.
- Teismas be pagrindo rėmėsi tikrovės neatitinkančiais ieškovo argumentais, jog neskaidrus, gelsvai rudos spalvos vanduo bėgo būtent iš atsakovo išleidėjo, nes iš byloje esančių nuotraukų akivaizdu, jog liūčių metu visas Lėvens upės vanduo ir jo prieigos yra nuolat užterštos, vanduo neskaidrus, gelsvai rudos spalvos. Tą patvirtinta ir Aplinkos apsaugos agentūros oficialiai skelbiama informacija (http://vanduo.gamta.lt/cms/index). Be to, dėl ekstremalių 2010 m. vasaros gamtos sąlygų upės būklė dar labiau suprastėjo, o esant dideliam kritulių kiekiui 2010-07-15 tapo kritinė dėl nutekamųjų vandenų iš greta esančių pakrančių ir žemdirbystės teritorijų. Dėl to atsakovas negali ir neturi atsakyti už visos Lėvens upės vandens būklę.
- Teismas turėjo įvertinti tai, kad atsakovo nuotekų valymo įrenginiai pradėti eksploatuoti 1977 m., todėl jis turi teisę pasinaudoti Aplinkos ministro 2007-10-08 įsakymu Nr. D1-515 patvirtinto Nuotekų tvarkymo reglamento 7.3 punkte numatyta specialia išimtimi nevalyti paviršinių nuotekų. Dėl to nepagrįstas teismo teiginys, kad atsakovas turi valyti ir lietaus nuotekas. Be to, net ir po 2010 m. atsakovo nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijos paviršinės nuotekos nėra valomos, nes ieškovas pagal savo kompetenciją suderino nuotekų valymo įrenginių rekonstrukcijos projektą, kuris nenumato paviršinių nuotekų valymo.
- Paviršinio vandens ir nuotekų mėginių paėmimo ir matavimo protokole Nr. 230 bei paviršinio vandens ir nuotekų tyrimų rezultatų protokole Nr. A3-320 nurodyta, kad vandens mėginyje, paimtame aukščiau išleistuvo, ištirpęs deguonis sudaro 5,83 mg/l, žemiau išleistuvo – 3,5 mg/l, o po valymo įrenginiu jis nenurodytas. Tuo tarpu pagal Aplinkos ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. D1-633 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių, kuriuose gali gyventi ir veistis gėlavandenės žuvys, apsaugos reikalavimų aprašo priedą, ribinė ištirpusio deguonies koncentracija turi būti ne mažesnė kaip 7 mg/l. Jeigu ši koncentracija mažesnė, tai ieškovas turi imtis priemonių priežastims pašalinti. Kadangi ištirpusio deguonies koncentracija visoje Lėvens upės akvatorijoje buvo mažesnė už ribinę vertę, yra akivaizdu, kad žuvų kritimo priežastis buvo būtent deguonies trūkumas ir amonio azoto bei nitritų koncentracijos viršijimas.
- Teismo išvada, kad „2010-07-14 iškritus dideliam kritulių kiekiui senųjų nuotekų valymo įrenginių biologiniuose tvenkiniuose nuotekų dumblą praskiedė lietaus vanduo ir prasidėjo dumblo išplaukimas vamzdžiu į šulinėlį, iš jo į išleistuvą ir į upę; tokiu būdu organine tarša buvo užterštas vandens telkinys; dėl to, kad išleidžiamose nuotekose buvo viršytos leistinos taršos ribos, gaišo žuvys“, nepagrįsta ir prieštarauja bylos įrodymams. Tai yra ieškovas nei 2010-07-15, nei vėliau jokių mėginių iš biologinių tvenkinių ir šulinėlių nepaėmė, todėl jo teiginiai apie „lemiamą perpildytų tvenkinių įtaką“ tėra prielaida. Šią prielaidą paneigia: 2010-08-04 Pasvalio miesto nuotekų valymo įrenginių biologinių tvenkinių apžiūros ir būklės įvertinimo aktas Nr. IV-4 (1 t., 124 b. l.) ir 2010-08-06 tyrimų rezultatų aktas Nr. 127 (1 t., 125 b. l.).
- Teismas netinkamai vertino liudytojo (atsakovo darbuotojo) A. D. parodymus.
Atsiliepimu ieškovas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas prašo apeliacinį skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad atsakovas skunde nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir pirmosios instancijos teisme:
1. Teismas aiškiai pasisakė dėl teisėtumo Komisijos, sudariusios 2010-07-15 Apžiūros aktą Nr. 1 ir patikrinimo aktą Nr. G9-53, būtent, kad Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyrių vykdyti vandens telkinio priežiūrą įpareigoja 2005-08-001 leidimas Nr. G8-6 bei žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos vandens telkinyje priemonių planas, o situacijos nekeistų tai, kad Komisijoje būtų dalyvavęs telkinio savininkas. Teismas taip pat teisingai nurodė, kad delsti buvo pavojinga, nes dėl nugaišusių žuvų puvimo galėjo kilti grėsmė tolimesnėse upės atkarpose esančioms žuvims. Dėl to apelianto argumentai šiuo klausimu nenagrinėtini.
2. Teismas aiškiai konstatavo, kad upės vandens mėginių paėmimo protokole yra nurodyti esminiai duomenys, o kitų parametrų (mėginio rūšis, vandens PH, el tankis, talpa) neįrašymas neturėjo esminės įtakos tyrimų rezultatams, nes jie pildomi atliekant upės monitoringą.
3. Teismas teisingai sprendė, kad Komisija teisėtai ėmė mėginius ne iš sutartos mėginių paėmimo vietos, bet iš ten, kur matėsi upės teršimas ir to padariniai. Apeliantas, teigdamas, jog vien dėl to jam nekyla deliktinė atsakomybė, ignoruoja teisės aktų įpareigojimus ūkio subjektams vykdyti poveikio paviršiniam vandeniui monitoringą bei imtis visų priemonių telkinio užterštumui stabdyti ( Ūkio subjektų monitoringo įstatymas, Ūkio subjektų monitoringo nuostatų 8.2 p.).
4. Apeliantas klaidingai tvirtina, kad jo išleistos nuotekos neturėjo įtakos Lėvens upės būklei, nes šiuos teiginius paneigia bylos įrodymai bei viešai (http://prd.am.lt/IV/index.php?r/195) skelbiami duomenys. Teismas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju lemiamą įtaką upės užterštumui turėjo tai, jog atsakovo buvusių senųjų nuotekų valymo įrenginių susisiekiantys biologiniai tvenkiniai buvo užpildyti nuotekų dumblu, kurie, esant dideliam kritulių kiekiui, persipildė ir 300 mm vamzdžiu pateko į nuotekų surinkimo šulinėlį Nr. 141, o iš jo išleistuvu į upę. Minėtuose tvenkiniuose sukauptas dumblas buvo išvežtas 2010-08-09-2010-08-10. Tuo tarpu apeliantas klaidina teismą cituodamas Aplinkos ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. D1-633 patvirtinto Paviršinių vandens telkinių, kuriuose gali gyventi ir veistis gėlavandenės žuvys, apsaugos reikalavimų aprašo priedo 2 punktą, kuriame numatyta ribinė ištirpusio deguonies koncentracija karpiniams vandens telkiniams. Atsakovo nurodyta „kritinė riba“ ginčo metu atitiko Aplinkos ministro 1999-01-20 įsakymu Nr. 24 patvirtinto Darbų organizavimo žuvų dusimo atveju tvarkos 1.3 punkte nurodytą 3 mg/l „kritinės ribos“ sąvoką.
5. Apelianto teiginį, kad jis neprivalo vykdyti paviršinių lietaus nuotekų kontrolės paneigia Aplinkos ministro 2007-10-08 įsakymu Nr. D1-515 patvirtinto nuotekų tvarkymo reglamento 5.13, 5.15, 7.3, 8.2 punktų nuostatos, numatančios, jog: „leistina tarša pagal šį Reglamentą ir/arba pagal kitus teisės aktus konkrečiam nuotekų šaltiniui/išleistuvui leidime nustatytas tam tikro teršalo kiekis, kurį per apibrėžtą laikotarpį leidžiama išleisti su nuotekomis į konkretų nuotekų priimtuvą; negali būti viršijamas leistinas poveikis nuotekų priimtuvui, t. y. išleidžiamos nuotekos neturi paveikti priimančio vandens telkinio tiek, kad jame būtų viršytos didžiausios leistinos koncentracijos; paviršinės nuotekos, kartu su išvalytomis, apskaitytomis ir taršos kontrolę praėjusiomis buities, komunalinėmis ir/arba gamybinėmis nuotekomis, gali būti maišomos tik išvalytos, apskaitytos ir praėjusios taršos kontrolę“. Taip pat Aplinkos ministro 2007-04-02 įsakymu Nr. D1-193 patvirtinto paviršinių nuotekų reglamento 1, 4, 5, 18 punktų reikalavimai. Dėl to teismas tinkamai įvertino bylos įrodymus bei teisingai sprendė, kad atsakovas nebuvo tiek rūpestingas ir atidus, kiek šiomis sąlygomis tai buvo būtina ir pažeidė Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 19 straipsnių, Vandens įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ apeliacinio skundo, ieškovo Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento atsiliepimo į jį argumentus, byloje surinktus įrodymus, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, taip pat apeliacinės instancijos teismo papildomai surinktus įrodymus, atsižvelgdama į tai, jog natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų, ypač vertingų vietovių apsauga bei gamtos išteklių naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, daro išvadą, jog patenkindamas ieškinio reikalavimus dėl žalos gamtai atlyginimo, teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK174-185 str.) bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę atsakomybę (CK 6.245-6.249 str.), todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 320, 329 str.).
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, visų pirma svarbu pažymėti, jog tiek iš pirmosios instancijos teismui pateiktų atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ procesinių dokumentų turinio, tiek iš apeliacinio skundo argumentų, matyti, jog atsakovo nesutikimas su jam pareikštais ieškovo reikalavimais ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimu, grindžiamas išimtinai tuo, kad, anot jo, įrodymais byloje nelaikytini ieškovo iniciatyva ir vykdant jam valstybės pavestas funkcijas 2010-07-15 surašyti dokumentai: Vandens telkinio ar jo dalies, kurioje užfiksuotas žuvų kritimas, apžiūros aktas Nr. 1 (toliau ir aktas Nr. 1) ir patikrinimo aktas Nr. G9-53 (toliau ir patikrinimo aktas), Paviršinio vandens ir nuotekų mėginių paėmimo ir matavimo protokolas Nr.230 (toliau ir mėginių paėmimo protokolas Nr. 230) (1 t., 10-11, 12-13, 83 b. l.). Apeliantas tvirtina, jog šie dokumentai yra su akivaizdžiais ir esminiais trūkumais: netinkamos formos, pasirašyti neįgaliotų asmenų, nesant įgaliotų asmenų parašų, nedalyvaujant surašant šiuos aktus nei atsakovo atstovui, nei Lėvens upės valdytojui. Anot apelianto, šie dokumentai yra niekiniai ir neturi jokios teisinės reikšmės, nes aktas Nr. 1 surašytas pažeidžiant Aplinkos ministro 2009-05-21 įsakymu Nr. D1-280 patvirtinto aprašo dėl padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos (toliau Apskaičiavimo tvarkos aprašas) 18-20 punktų nuostatas, patikrinimo aktas Nr. G9-53 surašytas vadovaujantis ne minėtu Apskaičiavimo tvarkos aprašu, bet Aplinkos ministro 2004-10-28 įsakymu N. D1-559 patvirtintomis administracinių teisės pažeidimų bylų registravimo ir tvarkymo taisyklėmis, t. y. sietinas išimtinai su administracine atsakomybe, o mėginių paėmimo protokolas Nr. 230 neužpildytas pagal Aplinkos ministro 2005-01-20 įsakymu Nr. D1-37 patvirtintas Regionų aplinkos apsaugos departamentų valstybinės analitinės kontrolės skyrių atliekamų tyrimų dokumentų formoms keliamus reikalavimus, t. y. jame nenurodyti visi parametrai (mėginio rūšis, vandens PH, el. tankis ir kt.).
Kitaip tariant, anot apelianto, teismas, spręsdamas dėl civilinės atsakomybės sąlygų, neteisėtai rėmėsi minimais dokumentais (juose užfiksuotomis aplinkybėmis), nes jie neatitinka įrodymų leistinumo kriterijaus, numatyto CPK 177 straipsnio 3 dalyje (177 str. 4 d. iki 2011-10-01). Dėl šių apelianto argumentų teisėjų kolegija visų pirma ir pasisako.
Dėl įrodymų leistinumo, nustatant žalos gamtai padarymo faktą ir dydį
Kaip matyti iš ieškovo procesinių dokumentų turinio, ieškinys dėl 419 440 Lt gamtai padarytos žalos atlyginimo atsakovui pareikštas CK 6.245-6.249 straipsnių pagrindu. Šiuo pagrindu civilinė atsakomybė už gamtai padarytą žalą galima tik esant įrodytoms visoms būtinoms jos atsiradimo sąlygoms. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, o CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, objektyviu išnagrinėjimu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, ir vadovaudamasis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais (daugiausia rašytiniais), padarė išvadą, kad ieškovas įrodė atsakovo neteisėtus veiksmus, padarytos žalos realumą ir jos dydį, dėl ko atsirado jo civilinė atsakomybė. Su šia teismo išvada nesutikdamas, atsakovas, kaip minėta, tvirtina, jog ieškovo pateikti dokumentai neatitinka tokių dokumentų rengimo ir įforminimo reikalavimų, todėl negali būti rašytiniais įrodymais, o civilinės atsakomybės už gamtai padarytą žalą sąlygas ieškovas galėjo įrodyti išimtinai tik teisės aktų nustatyta tvarka užfiksavęs faktinę padėtį. Teisėjų kolegija atmeta tokius apelianto argumentus.
Kaip žinoma, pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį įrodymai civilinėje byloje apibrėžti kaip bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ar kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Apeliantas teisingai nurodo, kad CPK 177 straipsnio 3 dalis numato išimtinę situaciją, jog įrodinėjant tam tikras konkrečios civilinės bylos aplinkybes, būtina naudoti įstatymų tiesiogiai įvardytas priemones. Tokie atvejai turi būti nurodyti CPK ir kitų įstatymų normose (pvz., pagal CPK 466, 469 str. nuostatas asmens psichinei būsenai nustatyti būtina teismo psichiatrijos eksperto išvada; CK 2.118 str. 1 d. nustatyta privaloma eksperto išvada akcijų (dalių, pajų) kainai nustatyti, patenkinus ieškinį dėl priverstinio akcijų pardavimo, kt.). Tačiau net ir tokiais išimtiniais atvejais nedraudžiama šių aplinkybių papildomai įrodinėti dar ir kitomis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008).
Nagrinėjamu atveju, priešingai nei teigia apeliantas, nei CPK, nei Aplinkos apsaugos įstatymas, nei Vandens įstatymas, nei Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas nenumato, kas laikytina vienintele leistina ir privaloma įrodinėjimo priemone tokios kategorijos bylose, o šiuos įstatymus detalizuojantys poįstatyminiai teisės aktai (Aplinkos apsaugos ministro patvirtintos metodikos (aprašai), kaip teisingai sprendė teismas, aiškintini atsižvelgiant į minėtų įstatymų tikslus ir paskirtį. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, apelianto nurodomi 2010-07-15 surašytų: akto Nr. 1, patikrinimo akto Nr. G9-53 ir mėginių paėmimo ir matavimo protokolo Nr. 230 tam tikri neesminiai neatitikimai poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, apie ką pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nedaro jų niekiniais. Teisėjų kolegija, pritardama teismo išvadai, jog šie dokumentai yra bylos įrodymai ir juose užfiksuoti duomenys vertintini visų aplinkybių ir įrodymų kontekste, pasisako dėl apelianto teiginių šiuo aspektu.
Visų pirma, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto teiginį, kad patikrinimo aktas Nr. G9-53 yra niekinis, nes, anot jo, surašytas ne tikrinamo subjekto (atsakovo) teritorijoje, visiškai neatspindi jo ūkinės veiklos ir išsiųstas ne jam, bet įteiktas vandens telkinio naudotojo – asociacijos Medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus atstovui. Šiame akte yra nurodyta, kad tikrinimą atlieka Panevėžio regiono AAD gyvosios gamtos apsaugos viršininkas – valstybinis aplinkos apsaugos inspektorius A. M. , dalyvaujant valstybiniam aplinkos apsaugos inspektoriui J. B. , vandens telkinio naudotojo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus pirmininkui R. K. ir Pasvalio r. valstybinės maisto ir veterinarinės tarnybos vyriausiajam veterinarijos gydytojui – inspektoriui R. V. . Taip pat nurodyta, kad tikrinama Lėvens upės atkarpa nuo UAB „Pasvalio vandenys“ nuotekų valymo įrenginių, tokio patikrinimo pagrindas – skundo tyrimas, o duomenys apie tikrinimo objektą – Pasvalio medžiotojų ir žvejų draugijos skyriui 2005-08-01 išduotas leidimas Nr. G8-6 iki 2012-08-01 naudoti žūklės plotą Lėvens upėje. Akte nurodytos patikrinimo metu nustatytos aplinkybės: proceso eiga, vizualiai matomi faktai, kokie mėginiai, iš kur ir kam dalyvaujant buvo paimti, iš kokių asmenų susidedanti komisija ir kokia tvarka atliko vandens telkinio apžiūrą, surašė apžiūros aktą Nr. 1, ką nustatė veterinarijos gydytojas. Šis aktas yra pasirašytas patikrinimą atlikusio aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno A. M. , nurodant vardą, pavardę, ir pareigas, tarnybos vietą, taip pat ir dalyvavusių asmenų.
Kaip žinoma, valstybinę aplinkos apsaugos kontrolę reglamentuoja Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas, kurio 16 straipsnio nuostatos įtvirtina juridinių asmenų veiklos patikrinimo tvarką ir aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnų veiksmus: prisistatyti juridinio asmens savininkui, vadovui ar jų įgaliotam atstovui, pateikti galias patvirtinantį dokumentą, paaiškinti patikrinimo tikslą, teisę dalyvauti patikrinime, pateikti su patikrinimu susijusius prašymus ir pasiūlymus ir kt., o taip pat ir patikrinimo akto surašymo tvarką, jo turinį – turi būti nurodyta: patikrinimą atlikusio aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno vardas, pavardė, ir pareigos, tarnybos vieta, patikrinimo data, patikrinimo priežastys, patikrinimo metu nustatyti pažeidimai; patikrinimo aktą pasirašo patikrinimą atlikęs pareigūnas bei juridinio asmens atstovas, aktas surašomas dviem egzemplioriais, iš kurių vienas yra įteikiamas juridinio asmens atstovui.
Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog patikrinimo aktas Nr. G9-53 atitinka įstatymo jam keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šiuo dokumentu kaip tinkamu įrodymu. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad minimas aktas siejamas su administracine procedūra ir tokios atsakomybės galimu taikymu, tačiau tai nepaneigia teisės vertinti šį dokumentą (jame užfiksuotas aplinkybes), kaip vieną iš įrodymų, nagrinėjant civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.
Teisėjų kolegija, spręsdama dėl skundo teiginių, kad teismas be pagrindo kaip tinkamu įrodymu rėmėsi aktu Nr. 1, pažymi, jog apeliantas teisingai cituoja Apskaičiavimo tvarkos aprašo 18-20, 25 punktų nuostatas, išvardydamas, kas turi būti informuotas apie žuvų ir bestuburių žuvimą, kieno atstovai turi būti kviečiami dalyvauti apžiūroje, ir kas turi pasirašyti apžiūros aktą (aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, vandens telkinio valdytojas, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir galimai žalą padariusio asmens atstovas). Tačiau kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo, teismas vadovavosi minėtomis teisės nuostatomis ir detaliai išanalizavo 2010-07-15 atliktuose veiksmuose dalyvavusios komisijos sudėtį bei kiekvieno dalyvio kompetenciją, tai yra išsamiai ištyrė asociacijos Medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus, kaip vandens telkinio naudotojo, teisinius pagrindus dalyvauti vietoje telkinio valdytojo, nustatė jo pareigas bei atsakomybės ribas. Taip pat nustatė, kad tą pačią dieną imant vandens mėginius dalyvavo galimai padariusio žalą asmens UAB „Pasvalio vandenys“ atstovas technologas A. D. , atsakingas už UAB „Pasvalio vandenys“ kokybišką valymo įrenginių darbą ir už kaimo valymo įrenginių kokybišką darbą visame rajone. Pastaroji aplinkybė, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia apelianto teiginius apie tai, kad minėtas aktas yra niekinis ir dėl to, kad atsakovas nebuvo informuotas apie atliekamą apžiūrą, kad nėra jo parašo. Akivaizdu, jog būdamas rūpestingas ir atidus savo veiklos (nuotekų valymo) profesionalas, šis atsakovo darbuotojas, specialistas turėjo suprasti valstybinės aplinkos apsaugos pareigūnų ir vandens telkinio naudotojo, veterinarijos gydytojo-inspektoriaus atliekamus veiksmus upėje prie nuotekų išleistuvo, esant vandens telkinyje išgaišusių žuvų, – kad toks įvykis galimai liudija buvus itin stiprų vandens užteršimą, dėl ko imami vandens mėginiai, – ir savo iniciatyva, užtikrindamas jo atstovaujamo UAB „Pasvalio vandenys“ interesus, privalėjo aktyviai dalyvauti procedūrose, apžiūrint vandens telkinį ir skaičiuojant žuvis.
Dėl to teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, jog tokios sudėties komisija turėjo teisę dalyvauti tikrinant Lėvens upės atkarpą nuo UAB „Pasvalio vandenys“ nuotekų valymo įrenginių išleistuvo iki upės santakos su Mūša, fiskuoti esamą padėtį, imti vandens mėginius, skaičiuoti ir fiksuoti kritusias žuvis. Apelianto argumentai šios išvados nepaneigia (CPK 185 str.).
Be to, teisėjų kolegija, taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors minimi teisės normų reikalavimai yra skirti tam, jog būtų kaip įmanoma operatyviau ir objektyviau išsiaiškintos bei nustatytos visos reikšmingos aplinkybės, nepažeisti suinteresuotų asmenų interesai, tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, Apskaičiavimo tvarkos aprašo normos neturi imperatyvaus pobūdžio: numatoma, kad „kviečia dalyvauti“, bet ne „privalo dalyvauti“ ir kt. Tik šio aprašo 25 punkte įsakmiai numatoma, jog apžiūros aktą privalo pasirašyti ne mažiau kaip 2 asmenys, kas šiuo atveju buvo padaryta. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad apeliantas neginčija, jog aktas atitinka Aprašo 20 punkto reikalavimus, nepateikė jokių įrodymų, nenurodė aplinkybių, leidžiančių suabejoti apžiūroje dalyvavusių asmenų (komisijos) nešališkumu ir neprofesionalumu, taip pat, minėta, neįrodė, kad jo atstovas R. D. nežinojo apie tokią apžiūrą. Pažymėtina, ir tai, kad apeliantas neneigia, jog, kaip nustatė teismas, upėje buvo susidariusi kritinė (avarinė) situacija, kai delsti buvo pavojinga, nes kritusios žuvys irdamos galėjo upės vandenį užteršti dar daugiau ir dėl to gamtai būtų padaryta dar didesnė žala.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad įrodymu nelaikytinas mėginių paėmimo ir matavimo protokolas Nr. 230, minėta, pasirašytas ir paties atsakovo atstovo, nes, anot jo, mėginiai gali būti paimti tik iš atsakovo Pasvalio nuotekų valymo įrenginių Schemoje pažymėtos paėmimo vietos, kuri yra suderinta su ieškovu, – kaip tai numatyta Aplinkos ministro 2001-03-30 įsakyme Nr.171 „Dėl vandens išteklių naudojimo ir teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, pirminės apskaitos ir kontrolės tvarkos patvirtinimo“ 5.1 punkte. Teigia, jog nebuvo paimti grunto, ichtiologiniai mėginiai. Pasisakydamas dėl šių atsakovo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai išaiškino, dėl kokių priežasčių mėginiai buvo paimti iš Pasvalio miesto valymo įrenginių išleistuvo į Lėvens upę, aukščiau ir žemiau jo atitinkamai 50 m ir 500 m., kodėl nebuvo paimti kiti mėginiai. Pažymėtina, jog, kaip teisingai sprendė teismas, mėginiai buvo imami ne eilinio patikrinimo tvarka, atliekant nuotekų kontrolę, bet susidarius ekstremaliai situacijai ir siekiant nustatyti taršos šaltinį, o taip pat vizualiai nustačius, kad iš šio išleistuvo bėga pakitusios spalvos vanduo, jaučiasi specifinis kvapas, o žemiau jo matosi išgaišusios žuvys, kurios, kaip patvirtino specialistas (veterinarijos inspektorius), buvo kritusios ne dėl ligos. Dėl to teismas pagrįstai ir šį dokumentą laikė įrodymu byloje.
Antra, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas dėl žalos padarytos gamtai atlyginimo, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2008, yra nurodęs, jog žala gamtai gali būti įrodinėjama visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, kuriose yra faktinių duomenų, pagrindžiančių aplinkybes (CPK 177 str. 1 d.). Nors kasacinio teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žalos, padarytos gamtai iškirtus mišką, nustatymo ir atlyginimo tvarkos, tačiau teisėjų kolegija laiko, jog šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje reikšmingas kasacinio teismo išaiškinimas dėl įrodymų leistinumo tokios kategorijos bylose.
Trečia, teisėjų kolegija šiuo klausimu taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visus aukščiau paminėtus dokumentus vertino ne kaip oficialius įrodymus CPK 197 straipsnio prasme, t. y. jiems nesuteikė prima facie reikšmės, bet kartu su kitais įrodymais, atsižvelgdamas į juose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, prieštaravimų nebuvimą ir kt.
Remdamasi aukščiau išdėstytomis nuostatomis, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 str., CK 1.5 str.).
II. Dėl civilinės atsakomybės už žalą gamtai sąlygų
Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas netinkamai nustatė atsakovo neteisėtų veiksmų bei žalos gamtai turinį ir dėl šių pažeidimų apeliantui neteisėtai pritaikė civilinę atsakomybę už gamtai padarytą žalą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Aplinkos apsaugos įstatymo 4, 9, 34 straipsniuose įtvirtinti visuotinos aplinkos apsaugos ir atsakomybės už aplinkos apsaugos reikalavimų pažeidimus principai, o pagal šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalį ūkio subjektams taikoma civilinė atsakomybė, neatsižvelgiant į jų kaltę, už bet kokią žalą aplinkai arba realią jos grėsmę, atsiradusią dėl jų ūkinės veiklos, išskyrus šiame įstatyme nurodytus atvejus. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šia įstatymo norma nustatyta griežtoji atsakomybė (atsakomybė be kaltės) už žalą, padarytą bet kokia ūkine veikla, aplinkai, atsižvelgiant į įstatyme nurodytas išimtis, t. y. kaltės prezumpcija. Tai reiškia, kad civilinei atsakomybei už aplinkai padarytą žalą taikyti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų bei žalos ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2008; 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).
Taigi teisėjų kolegija patikrina, ar teismas pagrįstai nusprendė dėl šių sąlygų buvimo, atsižvelgdamas į įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo ypatumus. Šiame kontekste pažymėtina, kad civiliniame procese nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo, nes išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Tai ne kartą pabrėžta kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2007; 2008 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-95/2008; kt.).
2.1 Ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės
Atsakovas UAB „Pasvalio vandenys“ buvo įsteigtas kaip specialios paskirties juridinis asmuo, kurio pagrindinis ūkinės veiklos pobūdis – vandens rinkimas, valymas ir paskirstymas bei nuotekų ir atliekų šalinimo, sanitarinių sąlygų užtikrinimo ir kita panaši veikla (Įstatų 1, 9 p.) (1 t., 63-70 b. l.). Tokia veikla yra vykdoma tik turint teisės aktų nustatyta tvarka išduotą leidimą ir nepažeidžiant jame nustatytų sąlygų.
Akivaizdu, jog vandens valymo įrenginių sistema (tinklai) yra sudėtinga ir tarpusavyje jungia įvairius įrengimus tam, kad nuotekos būtų surinktos, išvalytos ir išleistos į aplinką (vandens telkinį, gruntinį vandenį ir kt.). Šioje byloje kilęs ginčas dėl išleistų nuotekų į Lėvens upę per išleistuvą, kurį kaip savo tinklų dalį nurodė pats atsakovas, teikdamas Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui 2010-01-06 prašymą Nr.S-1 „Dėl leistinos taršos normatyvų padidinimo“. Tai yra Leidžiamų išleisti nuotekų užterštumo lentelėje nurodė, kad didžiausias leidžiamų nuotekų užterštumas per buitinių nuotekų išleistuvą Nr. 1- BDS7- 60 mg/l, už išleistuvo Nr.1 (po valymo įrenginių nuotekų išleistuvas į Lėvens upę), kurio apskaitos prietaiso tipas/markė: trikampė užtvanka LMA-01-1 Nr. 0304015, apskaitos prietaiso registracijos duomenys Nr. 9603, už apskaitą atsakingas technologas A. D. (1 t., 31-39 b. l.). Šiam išleistuvui suteiktas identifikavimo kodas 1670004, o iš išleistuvų sąvado matyti, kad šis kodas priskirtas UAB „Pasvalio vandenys“ (http://vanduo.gamta.lt) ir jame nenurodyta bei byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų priskirtas kitam asmeniui.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2010-07-14 buvo liūtis, o 2010-07-15 Pasvalio r., Lėvens upėje, žemiau minėto UAB „Pasvalio vandenys“ išleistuvo 1230 m atkarpoje (plotas 2,40 ha) buvo nustatytas žuvų kritimas. Byloje nėra duomenų apie tai, kad anksčiau dėl iškritusio itin didelio kritulių kiekio šioje atkarpoje būtų žuvę žuvys, tą patvirtino ir atsakovo darbuotojas – vandens technologas A. D. (2 t. 39 b. l.). Tokie įrodymai nepateikti taip pat ir apeliaciniam teismui. Kaip minėta aukščiau, Valstybinės analitinės kontrolės skyriaus specialistai, dalyvaujant atsakovo technologui A. D. , 2010-07-15 paėmė nuotekų mėginius iš išleistuvo, aukščiau jo ir 50 m bei 500 m žemiau jo. Tyrimų rezultatai užfiksuoti mėginių paėmimo protokole Nr. 230: mėginyje iš nuotekų išleistuvo temperatūra buvo +25,3 laipsniai, aukščiau išleistuvo –+ 24,2 laipsniai, ištirpusio deguonies kiekis – 5,83mg/l, žemiau išleistuvo 50 m - +26,4 laipsniai, ištirpusio deguonies kiekis – 3,50 mg/l, o 500 m žemiau – +25,3 laipsniai, ištirpusio deguonies kiekis – 2,30 mg/l (1 t., 83 b. l.). Atlikus paimtų mėginių laboratorinius tyrimus, buvo nustatyta, kad vandens mėginyje iš išleistuvo biochromatinė oksidacija (ChDS) buvo 2164 mg O2/l, o BDS7 – 510 mg O2/l (1 t., 17-18 b. l.). Atsakovui 2006-01-06 (koreguotas 2010-02-05) išduotame taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr.p 2-6/037 nustatytos tokios leidžiamos teršalų išleidimo koncentracijos: biochromatinė oksidacija (ChDS) - 300 mg O2/1, BDS7-60 mg O2/1 (1 t., b. l. 19).
Taip pat byloje nustatyta, kad tik paėmus nurodytus vandens mėginius buvo atliekama vietos apžiūra, skaičiuojamos kirtusios žuvys, kurioje nebedalyvavo atsakovo darbuotojas A. D. , nors kaip pats parodė teismui – kalbėjosi su J. B. apie tai, kad upėje gaišta žuvys (2 t., 39 b. l.), o anksčiau šioje nutartyje nurodyta Komisija surašė apžiūros aktą Nr. 1 ir patikrinimo aktą Nr. G9-53, kuriuose užfiksuotas žuvų kritimas pagal rūšis ir patikrinimo metu nustatytos aplinkybės: iš išleistuvo bėga neskaidrus, gelsvai rudos spalvos vanduo, jaučiasi specifinis kvapas; prieš išleistuvą vanduo upėje skaidrus, matosi plaukiojančios smulkios žuvys; nustatyta nuotekų mėginių iš išleistuvo – aukščiau jo ir žemiau jo, temperatūra bei ištirpusio deguonies kiekis; apžiūros atlikimo tvarka; tai, jog veterinarijos gydytojas išskrodė keletą skirtingų rūšių žuvų ir konstatavo, kad jos krito apie 18 val., ligos požymių nenustatyta (1 t., 10-11, 12-13 b. l.).
Kaip minėta, ieškovas 2010-08-04 atliko neplaninį Pasvalio miesto vandenvalos ir vandentiekos įrenginių patikrinimą, kurio metu nustatyta, kad buvusių senųjų valymo įrenginių biologiniai susisiekiantys tvenkiniai užpildyti dumblu; ant rytinės pusės tvenkinio šlaito bei keliuko prie tvenkinio matėsi neseniai atvežto dumblo; iš šių tvenkinių išeinantis 300 mm skersmens vamzdis jungiasi su nuotekų šulinėliu Nr. 141, kuriuo esant krituliams į aplinką gali patekti praskiestas tvenkiniuose sukauptas dumblas; pilant vandenį įsitikinta, jog vamzdis nėra užaklintas; į tą patį šulinėlį Nr. 141 patenka išvalytos buities ir pramonės įmonių nuotekos iš nuotekų valymo įrenginių ir bus atvestos paviršinės nuotekos nuo naujai statomos aikštelės; taip pat išsiaiškinta, kad nuo įmonės teritorijos susidariusios paviršinės nuotekos nuvedamos į šulinėlį Nr. 101, į kurį taip pat patenka nuotekos iš šulinėlio Nr. 141 ir susimaišiusios nuvedamos į Lėvens upę. Šios aplinkybės užfiksuotos patikrinimo akte Nr. L9-91. Patikrinime dalyvavo ir atsakovo inžinierius T. Ž. (1 t., 79 b. l.) Atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ direktoriaus 2010-08-04 įsakymu Nr. V-23 sudaryta komisija 2010-08-04 taip pat surašė Pasvalio miesto nuotekų valymo įrenginių biologinių tvenkinių apžiūros ir būklės įvertinimo aktą Nr.IV-4, kuriuo nutarė 2010-08-04 demontuoti buvusį išvalytų nuotekų išleidimo vamzdį iš biologinių tvenkinių, išvežti juose esantį dumblą į tam suderintą vietą, o tvenkinius užpilti švariu gruntu (1 t., 124 b. l.). Rašytiniai įrodymai, liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad minimas vamzdis, jungiantis buvusių senųjų valymo įrenginių biologinį tvenkinį ir nuotekų išleistuvo šulinį Nr. 141 buvo demontuotas tik po ieškovo privalomų 2010-08-03 ir 2010-08-04 nurodymų (1 t., 78, 80, 82, 161 b. l., 2 t., 32, 33 b. l.).
2.2 Atsakovo neteisėti veiksmai
Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką šios kategorijos bylose neteisėti veiksmai konstatuojami, jeigu pažeidžiamos aplinkos apsaugos teisės normos ir reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-165/2010).
Minėta, kad atsakovo vykdoma speciali ūkinė veikla dėl jos tiesioginio poveikio specifiniam objektui – aplinkai – turi būti vykdoma griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų. Tai yra laikantis fundamentaliųjų aplinkos apsaugos principų įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnyje (valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, įstatymu draudžiama teršti vandenis, skurdinti augaliją, gyvūniją ir kt.), Aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnyje (visi privalo saugoti aplinką, tausoti gamtos išteklius ir nepažeisti kitų gamtos išteklių naudotojų teisių bei interesų), Vandens įstatymo 8 straipsnyje (vandens naudotojų pareigos vandenį naudoti mažiausią poveikį vandens telkiniui darančiomis priemonėmis ir būdais, taupiai, neviršyti nustatytų vandens naudojimo limitų bei į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų ribinių verčių, neleistinai nebloginti vandens telkinių būklės; kiek įmanoma veiksmingiau naudoti įrenginius ir priemones, skirtas mažinti poveikį vandens būklei, bei didinti tokių įrenginių efektyvumą; teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti vandens naudojimo apskaitą ir vykdyti veiklos poveikio aplinkai stebėseną (monitoringą); diegti teisės aktuose numatytas vandens telkinių apsaugos priemones; nepažeisti kitų vandens naudotojų teisių ir teisėtų interesų) ir kt. Šiems tikslams užtikrinti privaloma laikytis tam tikrų konkrečiai veiklai bei konkrečiam juridiniam asmeniui nustatytų specialiųjų reikalavimų, – neviršyti leidžiamų nuotekų koncentracijų, nustatytų taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime ir ūkinės veiklos objektą eksploatuoti pagal jame nurodytas sąlygas ir neviršydami aplinkos apsaugos normatyvų bei standartų (Aplinkos apsaugos įstatymo 19 str. 2 d.). Nuotekų tvarkymą reglamentuoja Aplinkos ministro 2007-10-08 įsakymu Nr. D1-515 patvirtintas Nuotekų tvarkymo reglamentas, Aplinkos ministro 2007-04-02 įsakymu Nr. D1-193 patvirtintas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas, Aplinkos ministro 2001-03-30 įsakymu Nr. 171 (pakeistas 2005-02-10 įsakymu Nr. D1-80) patvirtinta Vandens išteklių naudojimo ir teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, pirminės apskaitos ir kontrolės tvarka.
Kaip nustatyta aukščiau, ištyrus paimtą vandens mėginį iš atsakovui priskirto Pasvalio miesto valymo įrenginių išleistuvo į Lėvens upę, nustatyta, kad organinė tarša viršijo šiam asmeniui išduotame leidime nustatytus normatyvus: biochromatinė oksidacija (ChDS) 7,2 karto, o DS7-510 8,5 karto (1 t., 17-18 b. l.). Apelianto nurodyti argumentai, kad jis nėra atsakingas už kokybę vandens, ištekančio iš ginčo išleistuvo, nes šis jam nepriklauso nuosavybės teise, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad šis objektas yra sudėtinė ieškovo valymo įrenginių dalis, oficialiai priskirtas ieškovui, ko, beje, neginčija ir pats atsakovas. Dėl to, priešingai nei tvirtina apeliantas, išleistuvo nuosavybės klausimas nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšmingas. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas neužtikrino, jog per jam priskirtą ir jo tiesioginėje ūkinėje veikloje naudojamą išleistuvą į Lėvens upę išleidžiamos nuotekos neviršytų leidime nustatytų leistinų taršos koncentracijų (CPK 185 str.).
Kartu teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apelianto teiginius, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisyklės, padarydamas išvadą apie tai, kad organinė tarša į upę galėjo patekti iš atsakovo senųjų biologinių tvenkinių, t. y. esant gausiems krituliams į atvirus tvenkinius patekęs vanduo galėjo suskystinti nuotekas ir pakelti jų lygį iki neužaklinto vamzdžio, per kurį jos galėjo pateikti į surinkimo šulinėlį, iš jo – į išleistuvą ir į upę. Priešingai nei teigia apeliantas, šią teismo išvadą patvirtina aukščiau išdėstytos faktinės aplinkybės: didelė liūtis, šiuose tvenkiniuose buvęs dumblas, šių tvenkinių tiesioginis susisiekimas neužaklintu 300 mm vamzdžiu su nuotekų šulinėliu Nr. 141, iš kurio nuotekos patenka į šulinėlį Nr. 101, į jį taip pat suteka paviršinės nuotekos nuo įmonės teritorijos ir susimaišiusios nuotekos nuvedamos į Lėvens upę. Be to, šias aplinkybes patvirtina atsakovo pateiktos 2010-08-04 darytos nuotraukos, iš kurių matyti dumblas, skystos nuotekos ir vamzdis, kurio apatinė dalis liečia nuotekų paviršių, o taip pat topografinė Pasvalio miesto nuotekų valymo įrenginių nuotrauka. Šių aplinkybių nepaneigia ir atsakovo 2010-08-06 atlikti nutekamojo vandens tyrimų rezultatai (1 t., 125 b. l.), nes, kaip teisingai nurodė teismas, dumblo drėgmė siekė 80,60 proc., nors tyrimas atliktas praėjus jau 14 dienų po įvykio, o oro temperatūra visą šį laiką buvo itin aukšta (27-31 laipsniai) (CPK 185 str.).
Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, jog priešingai nei tvirtina apeliantas, teismas išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su atsakovo pareiga valyti paviršinius vandenis. Kaip nustatė teismas, atsakovo išvalytos nuotekos, susimaišiusios su paviršinėmis lietaus nuotekomis, per atsakovo valymo įrenginiams priklausantį išleistuvą patenka į Lėvens upę. Bylos medžiaga patvirtina atsakovo teiginį, kad jo mišri nuotekų tvarkymo sistema (kurios sudėtine dalimi yra ginčo išleistuvas) įrengta iki Nuotekų tvarkymo reglamento įsigaliojimo, todėl šiai sistemai netaikomas šio reglamento 7.3 punkte numatytas bendrasis reikalavimas paviršines nuotekas surinkti, valyti, apskaityti ir vykdyti jų užterštumo kontrolę atskirai nuo buitinių, komunalinių ir gamybinių nuotekų. Kitaip tariant, tokios nuotekos yra tvarkomos kartu su buitinėmis, komunalinėmis ir gamybinėmis nuotekomis. Tuo tarpu apeliantas skunde, tvirtindamas, jog jis apskritai nėra atsakingas už per jo valymo įrenginius į gamtinę aplinką išleidžiamą, su kitomis nuotekomis susimaišiusį paviršinį vandenį, minėtą teisės normą cituoja nepilnai ir tuo keičia jos esmę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Nuotekų reglamento 7.3 punktas numato, kad pagal bendrus nuotekų surinkimo sistemos reikalavimus paviršinės nuotekos turi būti surinkamos, valomos, apskaitoms ir vykdoma jų užterštumo kontrolę atskirai nuo buitinių, komunalinių ir gamybinių nuotekų, išskyrus tvarkymą mišriose nuotekų tvarkymo sistemose, įrengtose iki šio reglamento įsigaliojimo; tačiau buitinės, komunalinės ir/ ar gamybinės nuotekos po valymo (iki reikalavimų nustatytų išleidimui į gamtinę aplinką), apskaitos ir taršos kontrolės gali būti nuvedamos į išleidimo į gamtinę aplinką vietą ir išleidžiamos kartu su išvalytomis (iki reikalavimų, nustatytų išleidimui į gamtinę aplinką) apskaitytomis ir taršos kontrolę praėjusiomis paviršinėmis nuotekomis (t. y. gali būti maišomos tik išvalytos, apskaitytos ir taršos kontrolę praėjusios nuotekos), 8.2 punktas – kad negali būti viršijamas leistinas poveikis nuotekų priimtuvui (šiuo atveju upei), t. y. išleidžiamos nuotekos neturi paveikti priimančio vandens telkinio tiek, kad jame būtų viršytos didžiausios leistinos koncentracijos ir pažeisti kiti priimtuvui nustatyti vandensaugos tikslai, o 11 punktas – kad poveikis priimtuvui (upei) nustatomas pagal BDS koncentraciją, kuri nagrinėjamu atveju, minėta, buvo ženkliai viršyta. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 5 punktas numato, kad mišriųjų nuotekų tvarkymo sistemoms taikomi visi teisės aktuose nustatyti reikalavimai nuotekų, kurios patenka į mišriųjų nuotekų tvarkymo sistemą, tvarkymui. Vandens išteklių naudojimo ir teršalų, išleidžiamų su nuotekomis, pirminės apskaitos ir kontrolės tvarkos 6, 8 punktai, numato, kad ūkinės veiklos subjektai, išleidžiantys nuotekas į paviršinio vandens telkinius ar lietaus kanalizacijos tinklus ir turintys gamtos išteklių naudojimo leidimus, privalo vykdyti paviršinių (lietaus) nuotekų kontrolę.
Taigi teisėjų kolegija, sistemiškai vertindama aukščiau paminėtų teisės normų nuostatas, o taip pat atsižvelgdama į atsakovo ūkinės veiklos specifiką, nustatytas faktines bylos aplinkybes, susijusias su išleistuvą išleistos taršos koncentracija, sutinka su teismo išvada, kad atsakovas yra atsakingas už tai, jog per jam priklausantį išleistuvą išleidžiamos nuotekos, įskaitant ir paviršines, neviršytų taršos leidime nustatytų normatyvų.
Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė teismo argumentų, kad jis pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes neužtikrino, kad iš jam priklausančio išleistuvo į upę tekėtų nuotekos, neviršijančios leidime nustatytų taršos ribų. Tai, kad atsakovui ne tik galėjo, bet ir buvo žinoma apie susidariusią avarinę situaciją patvirtina direktoriaus A. M. teismo posėdyje duoti parodymai, jog apie Lėvens upėje krintančias žuvis iš jam atsakingų asmenų sužinojo 2010-07-15 (1 t., 160 b. l.). Kitas atsakovo darbuotojas – vandens technologas A. D. , kaip pats nurodė, atsakingas už UAB „Pasvalio vandenys“ kokybišką valymo įrenginių darbą visame Pasvalio rajone, patvirtino, jog atsakovas yra atsakingas, kad užterštas paviršinis vanduo nepatektų į upę, bei pripažino teismui, kad iš išleistuvo paimtų mėginių (kurių ėmime jis dalyvavo) rezultatai neatitiko normatyvų, kad matė iš išleistuvo bėgantį rudos spalvos vandenį, kad į išleistuvą galėjo pateikti teršalų su paviršiniais vandenimis, kurie subėga tiek iš aplink esančių sodų, tiek iš pakelės griovių, tiek iš pačios UAB „Pasvalio vandenys teritorijos“ (2 t., 39 b. l., ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 77-2-00020-10, 90-91 b. l.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad teismas netinkamai vertino šio liudytojo parodymus, nes taip yra užfiksuota protokole, o pastabų dėl jo nėra pateikta.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas pažeidė Vandens įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, draudžiantį viršyti į gamtinę aplinką išleidžiamų teršalų ribines vertes, Aplinkos apsaugos įstatymo 4 ir 9 straipsnių reikalavimus, nustatančius, kad aplinkos apsauga yra visos valstybės ir kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga bei to paties įstatymo 19 straipsnio reikalavimą, įpareigojantį ūkinės veiklos objektus eksploatuoti pagal leidime nustatytas sąlygas ir neviršyti aplinkos apsaugos normatyvų ir standartų, viršydamas jam išduotame Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime Nr. P2-6/037 nustatytus normatyvus. Dėl to pagrįstai pripažino, kad yra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai (CK 6.246 str., CPK 185 str.).
2.3 Žala
Dėl žalos aplinkai fakto kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant klausimą, ar yra padaryta tokia žala, būtina nustatyti vieną iš šių elementų: 1) neigiamą gamtos elementų pokytį arba 2) šių elementų funkcijų, turimų savybių, naudingų aplinkai ar žmonėms, pablogėjimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-433/2008). Minėta, kad žuvys išgaišo ne visoje upėje, bet žemiau nuotekų išleistuvo. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, ką taip pat patvirtina ir aukščiau nurodytos faktinės bylos aplinkybės, aukščiau išleistuvo ištirpusio deguonies kiekis buvo 5,83 mlg/l, o žemiau išleistuvo nuo 3,5 iki kritinės 2,3 mlg/l ribos, šis deguonies sumažėjimas atsirado dėl iš išleistuvo į upės vandenį patekusios organinės taršos, kuri keletą kartų viršijo atsakovo leidime nurodytas maksimalias ribas (biochromatinė oksidacija (ChDS)- 7,2 karto, BDS 7-510 mgO2/1- 8,5 karto). Patekusios organinės medžiagos oksidacijai naudojo vandenyje buvusį deguonį ir atitinkamai jo sumažėjo vandenyje iki ribos, kuomet gaišta žuvys. Tai reiškia, kad vandens ekosistema, jos elementai pakito taip, kad žuvys išgaišo dėl nepalankiai jų gyvybinėms funkcijoms reikalingos aplinkos pasikeitimo. Ieškovas įrodinėdamas, jog dėl padidintos organinės taršos žemiau išleistuvo išgaišo žuvys, teikė šias aplinkybės patvirtinančius įrodymus, tuo tarpu atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams neteikė jokių priešingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, t. y. kad žala gamtai nebuvo padaryta. Dar daugiau – apskritai neginčijo paties žalos gamtai fakto, sutiko, jog žuvys išgaišo dėl susiklosčiusių nepalankių sąlygų, įskaitant ir deguonies trūkumą. Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje surinktų įrodymų šiuo aspektu visetą, vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, sutinka su išvada, kad žalos padarymo gamtai faktas (neigiamas gamtos elementų pokytis) yra nustatytas (CK 6.249 str., CPK 185 str.).
2.4 Priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos
Teisėjų kolegija sutinka su teismu, kad priežastinis ryšis tarp nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos yra įrodytas nustačius, jog žemiau išleistuvo žuvys gaišo dėl to, kad atsakovas UAB „Pasvalio vandenys“ neužtikrino, jog iš jo valymo įrenginių sistemai priklausančio išleistuvo į upę tekėtų nuotekos, neviršijančios jam išduotame leidime nustatytų taršos ribų (CK 6.247 str.).
2.5 Žalos dydis
Kaip žinoma, žalos dydis nepreziumuojamas ir turi būti įrodytas, tačiau kai kurių deliktų atveju, t. y. kai ji padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams, tarp jų natūraliai gamtai, jos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų (šiuo atveju Aplinkos ministerijos) parengtas aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas (Aplinkos apsaugos įstatymo 6 str. 5 d. 11 p.).
Nagrinėjamu atveju yra nustatytas žalos gamtai faktas, t. y. žuvų žuvimas dėl padidėjusios organinės taršos, išleistos per nuotekų išleistuvą. Kaip teisingai nustatė teismas, nuostolių, padarytų žuvų ištekliams, dydis ieškovo apskaičiuotas vadovaujantis Aplinkos apsaugos ministerijos 2009-05-21 įsakymu Nr. D1-280 patvirtinto Padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo tvarkos aprašu ir padarytos žalos žuvų ištekliams apskaičiavimo baziniais įkainiais.
Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad šio aprašo 22 punkte yra nurodyta, kaip apskaičiuojama padaryta žala žuvų ištekliams, kai yra pažeidžiami vandens naudojimą, vandens apsaugą nuo teršimo ar kiti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojantys teisės aktai, jei žuvys krito visame ar dalyje vandens telkinio, o jų surinkti ir suskaičiuoti neįmanoma. Tai yra žuvusios žuvys skaičiuojamos tipiniuose bareliuose, kurio plotas turi būti apie 100 kv. m; ne mažiau kaip 3 tipiniuose bareliuose, o siekiant tiksliau suskaičiuoti žuvusių žuvų kiekį, jų skaičius gali būti didinamas; bareliuose suskaičiuotų žuvų rūšys ir kiekis fiksuojamas Akto 2 punkte. Šio aprašo 23 punkte nurodyta formulė kaip yra apskaičiuojama žuvusių tam tikros rūšies žuvų kiekis vandens telkinyje ar jo dalyje, o 26, 13 punktuose nurodyta formulė, pagal kurią nustatoma piniginė žalos išraiška litais (nuostoliai). Be to, priešingai nei tvirtina apeliantas, šio aprašo 5.1 punktas numato, kad padarytą žalą žuvų ištekliams skaičiuoja aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai, ir nenumato jokio draudimo pasitelkti į pagalbą kitus asmenis, nes, kaip jau ne kartą minėta, tai yra susiję su skubiai (taip nurodyta aprašo 20 p.) atliktinais veiksmais, užtikrinant konstitucinės vertybės (natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos) apsaugą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 str.).
Tuo tarpu iš Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2010-07-15 sudaryto Vandens telkinio ar jo dalies, kurioje užfiksuotas žuvų kritimas, apžiūros akto Nr. 1 (1 t., 10-11 b. l.) matyti, jog kritusios žuvys buvo skaičiuojamos net ne 3, kaip numato minėtas aprašas, bet 6 bareliuose (Akto 2 p.), o iš ieškovo pateiktų skaičiavimų matyti – kad buvo nustatyti visi nurodytoms formulėms taikyti reikalingi kiekiai, koeficientai ir pritaikyti Aplinkos ministro tuo pačiu įsakymu, kaip ir minėtas aprašas, patvirtinti baziniai tarifai kiekvienai iš žuvų rūšių (1 t., 7-9 b. l.). Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams neteikė jokių įrodymų, paneigiančių šias aplinkybes (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija atmeta apelianto ypatingai akcentuojamą aplinkybę, kad neva ieškovo pateiktose fotonuotraukose matyti ne tūkstančiai kritusių žuvų, bet dešimtys, remdamasi tuo, kas buvo nurodyta aukščiau, jog žala žuvų ištekliams skaičiuojama ne už kiekvieną žuvusią žuvį, bet pagal apraše įtvirtintas formules.
Dėl to esant konstatuotoms tokioms faktinėms aplinkybėms ir tuo pačiu nesant byloje duomenų, paneigiančių ar leidžiančių suabejoti teismo išvada dėl ieškovo įrodytos žalos dydžio, teisėjų kolegija, vadovaudamasi įrodymų vertinimo taisyklėmis, sprendžia, jog apelianto argumentai šiuo klausimu, susiję su aktą pasirašiusiais asmenimis, minėtos išvados nepaneigia (CPK 185 str.).
Šiame kontekste dar kartą pažymėtina, jog vien dėl to, kad aktas, kaip jau minėta aukščiau, yra pasirašytas ne vandens telkinio valdytojo, bet jo teisėto naudotojo atstovo bei dviejų valstybinės aplinkos apsaugos pareigūnų, nepaneigia šiame akte užfiksuotų duomenų. Apeliantas klaidingai teigia, kad aprašo nuostatos imperatyviai numato, jog aktas privalo būti pasirašytas visų 20 punkte išvardytų asmenų, nes jo 25 punkte yra įsakmus nurodymas, kad toks aktas privalo būti pasirašytas ne mažiau kaip dviejų asmenų, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Be to, ne kartą šioje nutartyje nurodyta ir tai, kad atsakovas be pagrindo remiasi aplinkybe, jog jo, kaip galimai žalą padariusio asmens, atstovas nebuvo pakviestas dalyvauti apžiūroje, surašant šį aktą, nes nepaneigta teismo išvada, padaryta vadovaujantis bylos duomenimis, kad atsakovo atstovui, t. y. kompetentingam darbuotojui, atsakingam už nuotekų priežiūrą, buvo žinoma, apie ieškovo 2010-07-15 atliekamus veiksmus, siekiant išsiaiškinti gamtai padarytą žalą, jis dalyvavo imant vandens mėginius, be kita ko, ir iš atsakovo nuotekų išleistuvo.
Bylos medžiaga taip pat patvirtina teismo nustatytas aplinkybes, kad žuvis skaičiavo Panevėžio regiono AAD gyvosios gamtos apsaugos viršininkas A. M. , Pasvalio rajono agentūros vyr. valstybinio aplinkos apsaugos inspektorius J. B. , Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Pasvalio skyriaus pirmininkas R. K. , t. y. asmenys turintys žinių apie žuvis ir jų rūšis. Dar daugiau, paties apelianto nurodomos aplinkybės, kad padėti žuvis suskaičiuoti galėjo ir kiti žvejai, nepaneigia teismo išvados, kad akte nurodyti duomenys apie žuvis yra teisingi.
Atsižvelgdama į nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su teismu, kad ieškovas įrodė žalos dydį, nes tiek faktinis, tiek juridinis pagrindimas yra tinkami (CK 6.249 str., CPK 185 str.). Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį. Atsakovui nepateikus įrodymų, paneigiančių šį žalos apskaičiavimą, ir nepaneigus kaltės prezumpcijos, yra teisinis pagrindas žalos atlyginimą priteisti iš atsakovo.
Dėl ekspertizės skyrimo
Atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašė skirti ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, ar atsakovo biologiniai tvenkiniai ir šulinėliai galėjo turėti įtakos 2010 m. liepos 14-15 d. žuvų kritimui. Teigė, kad tik taip gali būti įsitikinta šio fakto buvimu, o jo nustatymas bus itin reikšmingas ikiteisminiame tyrime, pradėtame dėl to paties įvykio. Prašė užduoti ekspertams tokius klausimus: ar neeksploatuojamuose UAB „Pasvalio vandenys“ teritorijoje esančiuose biologiniuose tvenkiniuose 2010 m. liepos 14-15 d. buvusio dumblo nuosėdos (nuotekų dumblas), patekimo per nuotekų šulinėlį Nr. 141 į išleistuvą atveju, galėjo turėti įtakos vandens telkinio ir UAB „Pasvalio vandenys“ išleidžiamų nuotekų ir/arba paviršinių vandenų užterštumą organine tarša iki nustatytų rodiklių (biochromatinė oksidacija – 2164 mg O2/l, BDS7 – 510 mg O2/l); ar šis kiekis turi ar gali turėti įtakos vandens spalvai, skaidrumui, kvapui; ar gali dėl to pasikeisti vandens spalva į gelsvai rudą; kokie veiksniai turi įtakos vandens ir išleidžiamų nuotekų spalvos ir kvapo pokyčiams.
Teisėjų kolegija šio prašymo netenkina, nes bylos įrodymų visetas, o ne konkreti atsakovo nurodoma aplinkybė, patvirtina, jog yra nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti (CK 6.245-6.249 str.). Be to, atsakovas nepagrindė, kodėl, jo nuomone, tokia būtinybė skirti ekspertizę atsirado tik dabar, nors šios aplinkybės buvo žinomos jau iš ieškovo dubliko, kai atitinkamai dar buvo praėjęs mažesnis laiko tarpas po įvykio. Gi, kaip minėta aukščiau, dumblas iš biologinių tvenkinių išvežtas 2010-08-09/10, o vamzdis, jungiantis tvenkinius su nuotekų šulinėliais, užaklintas. Be to, ekspertizės skyrimas paprastai susijęs su bylos sustabdymu, tuo tarpu teismas turi pareigą rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, nesudaryti sąlygų ją vilkinti (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str., CPK 2, 7, 72 str.).
Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta aukščiau, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d., 329, 330 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
Teisėjų kolegija ex officio patikrina teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Pasvalio vandenys“ valstybei priteistos bylinėjimosi išlaidos. Nustatyta, kad teismas, patenkinęs ieškovo Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento ieškinį ir priteisęs iš atsakovo 419 440 Lt gamtai padarytos žalos atlyginimo, taip pat priteisė iš jo į valstybės biudžetą už ieškinį 9 194,40 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas (CPK 83 str. 1 d. 5, 10 p., 96 str.).
Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą, turtiniuose ginčuose, kuriuose ieškinio suma didesnė nei 300 000 Lt, yra mokamas žyminis mokestis, kurio dydis – 7 000 Lt plius vienas procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios 300 000 Lt. Taigi nagrinėjamoje byloje dėl 419 440 Lt žalos atlyginimo priteisimo valstybei turi būti sumokėtas 8 194,40 Lt žyminis mokestis, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas iš atsakovo už ieškinį priteisė 9 194,40 Lt žyminio mokesčio. Teisėjų kolegija konstatavusi šią teismo klaidą savo iniciatyva ją ištaiso, atitinkamai sumažindama valstybei priteistą šį mokestį. Pažymėtina, kad toks mokėtino šio mokesčio dydžio patikslinimas nekeičia teismo sprendimo esmės ir nelaikytinas atsakovo apeliacinio skundo dalies patenkinimu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Atmetus apelianto UAB „Pasvalio vandenys“ apeliacinį skundą jo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str.). Ieškovas nepateikė duomenų apie apeliaciniame teisme jo turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 98 str.).
Atsakovas UAB „Pasvalio vandenys“, įvykdydamas teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartį dėl liudytojo S. Ž. iškvietimo į teismo posėdį, iš anksto įmokėjo į teismo specialiąją sąskaitą 200 Lt avansą galimoms šio liudytojo patirtoms išlaidoms padengti (2 t., 112 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai apie tokias išlaidas, todėl atsakovui grąžinamas visas į teismo sąskaitą įmokėtas avansas (CPK 88 str. 1 d., 89 str. 1, 4 d., 91 str. 1, 3 d.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 20 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Sumažinti sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Pasvalio vandenys“ priteistą 9 194,40 Lt žyminio mokesčio sumą iki 8 194,40 Lt.
Grąžinti atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Pasvalio vandenys“ (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos apeliacinio teismo specialiosios sąskaitos 200 Lt (du šimtai litų) avansą (2012 m. gegužės 22 d. mokėjimo nurodymas Nr. 569, AB „Swedbank“).
Teisėjai Alė Bukavinienė
Virginija Čekanauskaitė
Algirdas Gailiūnas