Civilinė byla Nr. 3K-3-199/2010

            Procesinio sprendimo kategorijos:

            37; 71

 

 

               LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

               N U T A R T I S

                   LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

               2010 m. gegužės 3 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dujų ūkio prekės“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Dujų ūkio prekės“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl patalpų pagerinimo išlaidų atlyginimo.

 

            Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas 2004 m. gegužės 19 d. kreipėsi į teismą ir nurodė, kad ne pelno organizacija „Kauno kultūros rūmai“ (toliau – Kauno kultūros rūmai) ir AB „Tarptautinis SAF koncernas“ (toliau – Koncernas) 1993 m. lapkričio 2 d. sudarė bendros jungtinės veiklos sutartį Nr. 0204-TC, kurią 1994 m. sausio 13 d. patvirtino Kauno miesto savivaldybės valdyba. Pagal šią sutartį jungtinės veiklos tikslas – kultūrinis visuomenės švietimas, kultūrinės veiklos, tarptautinių kultūrinių ryšių plėtojimas. Šia sutartimi Kauno kultūros rūmai įsipareigojo suteikti bendros veiklos plėtojimui reikalingas patalpas, o Koncernas – atlikti pagal atskirą susitarimą perduotų naudoti patalpų rekonstrukciją pagal iš anksto suderintus projektus, taip pat einamuosius ir kapitalinius remonto darbus. Anot ieškovo, vykdydamas sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, Koncernas rekonstravo Kauno kultūros rūmų pastato, esančio Kaune, Vytauto pr. 79, ketvirto aukšto palėpės patalpas – pakeitė stogo dangą ir įrengė 368,5 kv. m bendro ploto negyvenamąsias patalpas. Atliktų rekonstrukcijos darbų bendra vertė – 529 755 Lt. Ieškovo teigimu, rekonstruotas patalpas Koncernas ketino panaudoti azartinių lošimo namų verslui, tačiau, Lietuvos Respublikos Seimui 1995 m. neleidus Lietuvoje plėtoti azartinių lošimų verslo, savo ketinimų įgyvendinti negalėjo. Ieškovas nurodė, kad Koncernas užbaigė rekonstrukcijos darbus ir patalpas leido naudoti Kauno kultūros rūmų reikmėms. 1998 m. lapkričio 5 d. priėmimo-perdavimo aktu Kauno kultūros rūmai pastatą su rekonstruotomis patalpomis perdavė Kauno miesto savivaldybei. Po šio patalpų perdavimo bendros jungtinės veiklos sutartis faktiškai nebuvo vykdoma, 1998 m. lapkričio 5 d. Koncernas tą sutartį vienašališkai nutraukė. 1998 m. rugpjūčio 18 d. ieškovas ir Koncernas sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria Koncernas, negalėdamas grąžinti ieškovui skolos, jam perleido reikalavimo teisę į 529 755 Lt investuotų lėšų. Ieškovo nuomone, santykiai, susiklostę tarp Kauno miesto savivaldybės, Kauno kultūros rūmų ir Koncerno, yra analogiški panaudos teisiniams santykiams, todėl, Koncernui pagerinus suteiktas naudotis patalpas, ieškovas, kaip Koncerno reikalavimo teisių perėmėjas, turi teisę reikalauti iš pastato savininko – atsakovo – atlyginti patalpų pagerinimo išlaidas. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 529 755 Lt patalpų pagerinimo išlaidoms atlyginti.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 218 135,72 Lt patalpų pagerinimo išlaidų. Teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, kad Koncernas rekonstrukciją vykdė teisėtai. Kauno m. valdyba, tvirtindama ginčo sutartį, išreiškė sutikimą, kad Kauno kultūros rūmai leistų Koncernui naudotis gautomis patalpomis. Koncernui atliekant pagerinimus, Kauno miesto savivaldybė su patalpų pagerinimu ir vykdomais darbais sutiko. Teisinius santykius, kai vienas subjektas atlieka patalpų, priklausančių patikėjimo (nuosavybės) teise kitam subjektui, pagerinimus, o šis duoda leidimą atlikti pagerinimo darbus ir vėliau patalpas su atliktais pagerinimais priima savo žinion, pirmosios instancijos teismas prilygino panaudai. Kadangi jungtinės veiklos sutarties šalių bendrai sukurtas turtas, jo nepasidalijus, atiteko Kauno miesto savivaldybei, tai teismas sprendė, kad atsakovas yra atsakingas už investuotas lėšas. Likviduoti dėl bankroto Kauno kultūros rūmai, nebūdami ginčo objekto savininkas, negali būti laikomi ieškovo skolininku. Byloje yra buhalteriniai dokumentai, įrodantys 218 135,72 Lt išlaidas, kurias Koncernas investavo į ginčo patalpų pagerinimą, kurių reikalauti iš Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškovas įgijo teisę, sudaręs su Koncernu reikalavimo teisės perleidimo sutartį ir papildomą susitarimą.

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog šalys vykdė Sutartyje nurodytą bendrą kultūrinę veiklą ir su ja susijusius įsipareigojimus, kad patalpos Koncernui naudoti buvo perduotos pagal sutarties sąlygą atskiru susitarimu, kad jis jomis naudojosi, kad šalys atliko sutartyje numatytus veiksmus, susijusius su Sutarties nutraukimu. Bylos duomenys patvirtina, kad 1994-1995 metais ginčo patalpose Koncernas atliko rekonstrukcijos darbus, 1995 m. gegužės 8 d. Kultūros rūmai priėmė rekonstruotas patalpas. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad Kultūros rūmai ir Koncernas Sutartimi ir jos priedu Nr. 1 susitarė užsiimti bendra komercine-ūkine veikla, kuriai Kultūros rūmai įsipareigojo suteikti patalpas, o Koncernas – jas rekonstruoti. Dėl to bendros veiklos tikslui pasiekti Kultūros rūmų įnašas yra turtas (patalpos), o Koncerno – pinigai (turėtos patalpų rekonstrukcijos išlaidos). Šie įnašai pagal CK 474 straipsnio 2 dalį tapo bendrąja daline sutarties šalių nuosavybe, kuria disponavimas buvo apribotas (CK 474 straipsnio 3 dalis, Sutarties 8.7 punktas). Turtas, kurį į bendrą su privačiu asmeniu veiklą įnešė Kultūros rūmai, buvo viešosios nuosavybės objektas. 1993 metais viešosios nuosavybės teisės objektai galėjo būti perleisti privačių asmenų nuosavybėn ar valdyti tik griežtai laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Tiek valstybei, tiek savivaldybei priklausantis turtas, taip pat negyvenamosios patalpos privačių asmenų nuosavybėn galėjo būti perleistas tik privatizavimo būdu. Negyvenamųjų patalpų privatizavimo tvarką ir sąlygas 1993 metais reglamentavo 1991 m. vasario 28 d. Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymas. Visus sandorius, kurių pagrindu valstybės ar savivaldybės turtas yra perleistas privačių asmenų nuosavybėn, būtina vertinti šio įstatymo ir kitų teisės aktų, galiojusių ginčo pastato perdavimo metu, kontekste; valstybės ar savivaldybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus, todėl teisės normos, reglamentuojančios valstybės ar savivaldybės turto perleidimą, turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų apgintas viešasis interesas. Iki 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr. I-459 padarytų pakeitimų galiojusi 1964 m. CK 95 straipsnio redakcija draudė naudoti viešąją nuosavybę asmeniniam pasipelnymui ir kitiems savanaudiškiems tikslams. Pagal CK 129 straipsnį bendroji dalinė nuosavybė tarp viešosios ir privatinės nuosavybės subjektų buvo draudžiama, tuo tarpu pagal CK 474 straipsnį jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnašai tapdavo jų bendrąja daline nuosavybe. Toks teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad ginčo patalpų, kaip turtinio įnašo jungtinei veiklai, perdavimas pažeidė tiek 1964 m. CK imperatyviųjų normų, tiek ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimus. Imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai ir negalioja ab initio, todėl negali sukurti jokių teisinių padarinių (1964 m. CK 47 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad pagal sutartį ginčo patalpas Koncernui Kultūros namai perdavė neteisėtai, todėl pripažino, kad bendros jungtinės veiklos sutarties sąlygos, susijusios su patalpų perdavimu, yra niekinės ir negalioja nuo sutarties ir jos priedo sudarymo.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad civilinės teisės normos turi būti aiškinamos  ir taikomos atsižvelgiant ir į teisinio santykio subjekto, ir į jo objekto specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės ar savivaldybės turto perleidimu, negali būti taikoma 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalies (2000 m. CK 1.136 straipsnio 1 dalis) nuostata, kad civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenumatytų pagrindų, nes valstybės ar savivaldybės turtu disponuoti galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais. Remiantis šiomis nuostatomis, nagrinėjamoje byloje jungtinės veiklos sutartimi grindžiamam santykiui, kurio objektas yra viešoji nuosavybė, pagal įstatymo analogiją panaudos santykius reglamentuojančių teisės normų taikymas pažeistų viešąjį interesą. Pagal ginčo patalpų rekonstrukcijos metu galiojusį teisinį reglamentavimą nekilnojamojo turto nuomos ar panaudos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti rašytinės formos ir įregistruota įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Ginčo sutartis yra ilgalaikė, sudaryta 99 metams. Rašytinė viešosios nuosavybės objekto panaudos sutartis nebuvo sudaryta, rašytinių įrodymų (perdavimo-priėmimo akto ar kt.), iš kurių būtų galima spręsti apie ginčo patalpų perdavimą Koncernui naudotis tam tikram terminui, byloje nėra kaip ir savivaldybės patvirtintos bendros jungtinės veiklos sutarties 3.2.1 punkte numatyto patalpų perdavimo atskiro susitarimo, kurio egzistavimo ieškovas ir neįrodinėja. Nesant rašytinės turto panaudos sutarties, negalima spręsti apie savivaldybės ir Koncerno poziciją dėl turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Jungtinės veiklos sutarties patvirtinimas ir neprieštaravimas Koncernui dalyvauti lošimo namų steigimo konkurse neįrodo, kad savivaldybė suteikė Koncernui ilgalaikei panaudai valstybės turtą, sutiko, jog Kultūros namai duotų ginčo patalpas naudotis Koncernui, leido jam atlikti šio turto pagerinimą ir prisiėmė įstatyme įtvirtintą pareigą atlyginti šiam tikslui būtinas išlaidas. Tai, kad atitinkami savivaldybės pareigūnai patvirtino palėpės rekonstrukcijos planą, negalima vertinti kaip nuomotojo leidimą atlikti pagerinimo darbus, nes toks tvirtinimas yra techninio pobūdžio ir nesuponuoja savivaldybei pareigos atlyginti pagerinimo vertę. Bendros jungtinės veiklos sutarties 3.2.1 punkte nurodytas Koncerno įsipareigojimas rekonstruoti patalpas nereiškia, kad tokį veiksmą savivaldybė leido, nenumačiusi kitokių nei įstatyme numatytų išsinuomoto turto pagerinimo išlaidų atlyginimo. Teisėjų kolegija nurodė, kad nėra pagrindo spręsti, jog atsakovą ir Koncerną siejo panaudos teisiniai santykiai ir kad ginčo turto pagerinimo išlaidas Koncernui privalėjo atlyginti atsakovas. Neperėmęs panaudai valstybės turto pagal bendros jungtinės veiklos sutarties sąlygas ir įstatymo reikalavimus, Koncernas šio turto pagerinimą atliko savo rizika ir neturėjo pagrindo tikėtis, kad šiam tikslui būtinas išlaidas atlygins savivaldybė, juolab kad patalpos buvo rekonstruotos siekiant jose Koncernui vykdyti komercinę-ūkinę veiklą jungtinės veiklos sutarties pagrindu.

Pagal pirmiau aptartos bendros jungtinės veiklos sutarties 4.1, 4.2, 4.3, 8.7 punktų nuostatas dėl įnašų į bendrą turtą padalijimo turėjo spręsti šios sutarties šalys ir patirtų išlaidų atlyginimo Koncernas turėjo teisę reikalauti iš kitos sutarties šalies – Kultūros rūmų. Aplinkybė, kad pasikeitė rekonstruotų patalpų savininkas, neturi teisinės reikšmės, nes kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į įsipareigojimų neįvykdžiusį asmenį (skolininką), o ne seka paskui daiktą. Byloje nėra duomenų, kad bendros jungtinės veiklos sutartis, ieškovo teigimu, buvo nutraukta po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo Koncerno iniciatyva, kai ginčo turtas buvo perduotas atsakovui, tačiau duomenų, kad pagal šios sutarties 8 punkte nustatytas sąlygas buvo spręsta dėl sutarties nutraukimo sąlygų, tvarkos ir padarinių, byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Koncerno perduotus ieškovui dokumentus perleistai reikalavimo teisei patvirtinti, konstatavo, kad jie neįrodo valstybės turto panaudos teisinių santykių tarp savivaldybės ir Koncerno buvimo, atsakovo pareigos atlyginti turto pagerinimo išlaidas, t. y. neįrodo Koncerno reikalavimo atsakovui pagrįstumo, todėl toks reikalavimas negalioja.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

            Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 9 d. sprendimą. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ginčo šalių jungtinės veiklos sutartis sudaryta pažeidžiant Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymo nuostatas, prieštarauja šio įstatymo 1 straipsnio 1 daliai, 7 straipsniui, 11 straipsnio 1 daliai, 14 straipsnio nuostatoms. Sistemiškai vertinant šias normas galima teigti, kad valstybinio turto privatizavimas yra tokio turto atlygintinis perleidimas nuosavybėn šio įstatymo 9 straipsnyje nurodytiems asmenims, laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Atsakovo patalpos niekada nebuvo perleistos ieškovui nuosavybėn, be to, nėra duomenų, kad buvo vykdoma šio turto privatizavimo procedūra įstatymo nustatyta tvarka.

2. Ginčo jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu galiojusios Civilinio kodekso teisės normos leido viešosios nuosavybės objektus nuomos, panaudos ir jungtinės veiklos sutarties pagrindu perduoti naudoti ir valdyti privatiems juridiniams asmenims, o Vietos savivaldos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 4 dalies 1 punktas suteikė teisę savivaldybės tarybai išnuomoti ar įstatymo nustatyta tvarka perduoti turtą savo įsteigtoms įmonėms, įstaigoms  ir organizacijoms. Nors CK 129 straipsnis draudė viešosios ir privačios nuosavybės subjektų bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau pagal CK 121 straipsnį buvo galima valstybės ir vieno ar kelių kolūkių ar kitokių kooperatinių ar visuomeninių organizacijų bendroji nuosavybė.

3. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į jungtinės veiklos sutartyje nurodytus visuomeninio kultūrinio, sveiko gyvenimo būdo propagavimo tikslus, netinkamai įvertino įrodymus, patvirtinančius, kad ginčo patalpas naudojo sportinių šokių klubas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad viešoji nuosavybė buvo naudojama pasipelnymo tikslais, pažeidžiant CK 95 straipsnį.

4. Rekonstruotų patalpų perdavimo-priėmimo aktas patvirtina, kad ieškovas jungtinės veiklos sutartimi prisiimtą įsipareigojimą rekonstruoti ginčo patalpas faktiškai įvykdė 1995 m. gegužės 8 d., kai teismo taikytos Civilinio kodekso normos nebegaliojo ir nebuvo draudžiama viešosios ir privačios nuosavybės subjektų bendroji dalinė nuosavybė.

5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pagal analogiją netaikė teisės normų, reglamentuojančių panaudos teisinius santykius. Ginčo turtas nebuvo perleistas ieškovui nuosavybės teise, o tik perduotas laikinai naudotis, todėl susiklostę šalių teisiniai santykiai atitiko panaudos teisinius santykius. Teismo išvada, kad santykiams, susijusiems su valstybės ar savivaldybės turto perleidimu, negali būti taikoma 1964 m. CK 4 straipsnio 1 dalies nuostata, jog civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenumatytų pagrindų, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio nuostatai, kad įstatymui visi asmenys yra lygūs. Teismo argumentas, kad nebuvo sudaryta įstatymo reikalaujamos rašytinės  formos panaudos sutartis, yra nepagrįstas, nes savivaldybė ginčo patalpas laikinai neatlygintinai naudotis perdavė junginės veiklos sutarties pagrindu. Kauno m. valdyba, patvirtindama šią sutartį, suteikė rašytinės formos leidimą Kauno kultūros rūmams gautas patalpas perduoti Koncernui.

6. Iki šiol bylą nagrinėję teismai konstatavo byloje reikšmingą faktą, kad Kauno m. savivaldybės administracijai buvo žinoma apie ginčo patalpų rekonstrukciją. Apeliacinės instancijos teismas, skundžiamu sprendimu padaręs priešingą išvadą, neargumentavo, kodėl vertino, kad atsakovo jungtinės veiklos sutarties patvirtinimas ir neprieštaravimas dėl Koncerno dalyvavimo lošimo namų steigimo konkurse, neįrodo patalpų suteikimo ilgalaikei panaudai fakto. Be to, ginčo patalpų rekonstrukcijos planą patvirtino Kauno m. savivaldybės administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrius ir Kauno mieto vyriausiasis architektas. Šios institucijos veikia kaip savivaldybės struktūriniai padaliniai. Tai reiškia, kad atsakovas žinojo apie ieškovo ketinimą atlikti ginčo patalpų rekonstrukciją.

7. Kadangi ginčo turtas su atliktais pagerinimais buvo perduotas atsakovui, susiklosčiusių faktinių teisinių santykių negalima kvalifikuoti kaip jungtinės veiklos, tai jie, taikant įstatymo analogiją, kvalifikuotini kaip panauda. Turto priklausymas nuosavybės (patikėjimo) teise atsakovui lemia jo pareigą atlyginti už turto pagerinimą.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekonstatavusi panaudos teisinių santykių buvimo ir atsakovo pareigos atlyginti turto pagerinimo išlaidas, nepagrįstai sprendė, kad Koncerno reikalavimo atsakovui pagrįstumas neįrodytas, todėl reikalavimas negalioja. Pagal CK 238 straipsnį reikalavimo teisė negalioja tik tuo atveju, jei ji prieštarauja įstatymui ar sutarčiai, tačiau tokių duomenų byloje nenustatyta.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, pritardamas skundžiamo teismo sprendimo motyvams ir papildomai nurodydamas šiuos argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismas netaikė Vietos savivaldos pagrindų įstatymo normų, todėl kasatoriaus teiginys, kad teismas netinkamai taikė šio įstatymo 21 straipsnio 4 dalį, yra nepagrįstas.

2. Kiekvienas savivaldybės struktūrinis padalinys veikia tik pagal administracijos jam suteiktus įgaliojimus, todėl fakto, kad Urbanistikos skyriaus atstovas patvirtino palėpės rekonstrukcijos planą, negalima vertinti kaip savivaldybės leidimo atlikti pagerinimo darbus.

 

 

            Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl jungtinės veiklos sutarties

 

Byloje nustatyta, kad Kauno kultūros rūmai ir Koncernas 1993 m. lapkričio 2 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį. Šios sutarties sudarymo metu  jungtinę veiklą reglamentavo  1964 m. Civilinio kodekso keturiasdešimtasis skirsnis (472-476 straipsniai). Pagal 472 straipsnį jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja bendrai veikti bendram ūkiniam tikslui pasiekti. Šiame straipsnyje pateiktas ir bendrų tikslų, kuriems pasiekti gali būti sudaroma jungtinės veiklos sutartis, sąrašas, tačiau jis nėra baigtinis. Sutartyje numatytam  tikslui pasiekti jungtinės sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu.  Jeigu sutartyje nenustatyta ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnašai yra lygūs. Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 474 straipsnis). 

Siekiant teisingai kvalifikuoti sutartinius santykius, būtina ne tik išsiaiškinti teisės normų, reglamentuojančių tokius santykius, bet ir sutarčių turinį bei prasmę. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai,  nustatant tikruosius jos dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, sudarymo aplinkybes, taip pat į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tokios sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės nustatytos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB “Libra Vitalis” v. UAB “Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; kt.).

Iš jungtinės veiklos sutarties matyti, kad viena sutarties šalis- Kauno kultūros rūmai įsipareigojo suteikti bendros veiklos plėtrai reikalingas patalpas, o Koncernas – atlikti pagal atskirą susitarimą perduotų naudoti patalpų rekonstrukciją pagal iš anksto suderintus projektus, taip pat einamuosius ir kapitalinius remonto darbus (3 punktas). Šių įsipareigojimų įvykdymas, kaip ir nurodė apeliacinės instancijos teismas, yra sutarties dalyvių įnašai sutartyje nurodytam tikslui pasiekti.  Kolegija sprendžia, kad sutarties sąlyga dėl Kauno kultūros rūmų įnašo reiškia, kad patalpas numatyta tik suteikti naudotis jungtinės veiklos sutartyje nurodytos veiklos vykdymui, tačiau jos nėra įnašas nekilnojamuoju turtu, todėl šių patalpų savininkas jungtinės veiklos sutarties pagrindu nesikeitė. Byloje nustatyta, kad pastatas, kuriame yra Koncerno rekonstruotos patalpos, tuo metu priklausė valstybei, patikėjimo teise jas valdė Kauno miesto savivaldybė, todėl Kauno kultūros rūmai, nebūdami patalpų savininkas, jomis ir negalėjo disponuoti savo nuožiūra ir perleisti nuosavybės teisės. Palyginimui pažymėtina, kad 2001 m. Civilinio kodekso normose, reglamentuojančiose jungtinę veiklą, pateiktas detalesnis reglamentavimas ir atskirai sureguliuoti santykiai, kai įneštas turtas nėra partnerio nuosavybė, o tik jo naudojamas kitu pagrindu. Tokiais atvejais turtas naudojamas visų partnerių interesais ir pripažįstamas bendrai jų naudojamu turtu, jei įstatymas nenustato ko kita (CK 6.971 straipsnio 2 dalis), tačiau netampa bendrąja daline jų nuosavybe. Taigi patalpos, kurias rekonstravo Koncernas, netapo Kauno kultūros rūmų ir Koncerno bendrąja daline nuosavybe, sutarties dalyviai tik įgijo teisę bendrai naudotis sutartomis patalpomis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai šią sutarties sąlygą  išaiškino taip, kad patalpos perduotos kaip įnašas turtu ir pagal  CK 474 straipsnio 2 dalį jos tapo bendrąja daline jungtinės veiklos dalyvių nuosavybe. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad taip, kaip apeliacinės instancijos teismas, šios sutarties sąlygos neaiškino nė viena bylos šalis.

Ieškovas nurodo, kad savo įsipareigojimą rekonstruoti patalpas Koncernas įvykdė, tačiau patalpos jungtinės veiklos sutartyje numatytai bendrai kultūrinei veiklai naudojamos nebuvo. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių bendri reikalai tvarkomi bendru jų susitarimu (CK 473 straipsnio 1 dalis);  tvarką, kuria padengiamos išlaidos  ir nuostoliai, nustato jungtinės veiklos sutartis, o to sutartimi nenustačius- padengiami iš bendro sutarties dalyvių turto, trūkstamas sumas išdėstant sutarties dalyviams proporcingai jų įnašams į bendrą turtą (CK 475 straipsnis). Pagal jungtinės veiklos sutarties 6 punktą vienai iš sutarties šalių sutarties nevykdant ar vykdant ją netinkamai, ši šalis turi atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius, o sutarties sąlygas pažeidinėjant sistemingai- sutartis kitos šalies iniciatyva gali būti nutraukta prieš terminą, įspėjus apie tai prieš 6 mėnesius (sutarties 8.5 punktas). Jungtinės veiklos sutarties dalyviams nutarus bendros veiklos plėtoti, sutartis prieš terminą galėjo būti nutraukta šalių susitarimu (jungtinės veiklos sutarties 8.4 punktas). Ieškovas ieškinyje nurodo, kad sutartį nutraukė Koncernas, kai pastato nuosavybės teisė perėjo  savivaldybei, nors įrodymų  apie kurio nors sutarties dalyvio vienašališką sutarties nutraukimą sutartyje aptarta tvarka byloje nėra. Tačiau jei, kaip nurodo ieškovas, patalpos po jų perdavimo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn ar anksčiau nebebuvo ar nebegalėjo būti suteikiamos naudoti jungtinės veiklos plėtojimui, Koncernas dėl sutarties nevykdymo atsiradusį  ginčą turėjo spręsti su kitu jungtinės veiklos sutarties dalyviu sutarties nutraukimo metu.

Sutartyje nustatytas dar vienas jos nutraukimo prieš terminą atvejis – kai likviduojama viena iš sutarties šalių (8.4 punktas).  Byloje nustatyta, kad  Kauno kultūros rūmams 1999 m. balandžio 22 d. buvo iškelta bankroto byla, įmonė dėl bankroto likviduota ir 2003 m. rugsėjo 5 d. išregistruota iš įmonių rejestro. Tai reiškia, kad bet kokiu atveju jungtinės veiklos sutartis yra pasibaigusi. Sutarties nutraukimo tvarka aptarta sutartyje: prieš nutraukiant sutartį sudaroma jungtinė likvidacinė komisija, kuri parengia šalių atsiskaitymo aktą (8.6 punktas), bendros veiklos pagrindu sukurtas turtas padalijamas pagal kiekvienos šalies indėlį (8.7 punktas). Taigi dėl jungtinės veiklos sutarties nutraukimo padarinių taip pat ir dėl to atsiradusių prievolių turėjo būti sprendžiama sutarties nutraukimo metu jungtinės sutarties dalyvių nepriklausomai nuo to, kam nuosavybės teise priklausė pastatas, kuriame yra ginčo patalpos. Koncernas,  to nepadaręs bei nereiškęs kreditoriaus reikalavimų bankroto byloje, dėl savo turtinių teisių pats kaip civilinės apyvartos dalyvis elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai. Kauno miesto savivaldybė nebuvo jungtinės veiklos sutarties dalyvis, todėl jai negalėjo atsirasti pareiga kompensuoti vieno iš sutarties dalyvių įnašą į jungtinę veiklą, neatgautą, kai jungtinės veiklos sutartis pasibaigė. Taigi, iš jungtinės veiklos sutarties savivaldybei pareiga atlyginti ginčo patalpų pagerinimo išlaidas neatsirado. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad likviduotų dėl bankroto Kauno kultūros rūmų teises ir pareigas Kauno miesto savivaldybė perėmė kokiu nors kitu pagrindu, taip pat nėra.

 

Dėl įstatymo analogijos taikymo

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išnagrinėjusi šią bylą 2008 m. birželio 25 d. nutartimi konstatavo, kad nagrinėjant ginčą ir kvalifikuojant tarp  Kauno kultūros rūmų ir Koncerno susiklosčiusius santykius pirmiausia būtina taikyti jungtinės veiklos sutartį ir reikalavimo perleidimo sutartį reglamentuojančias teisės normas ir šiose sutartyse sulygtas sąlygas. Kasatoriaus nuomone, ginčo santykiams remiantis įstatymo analogija taikytinos materialiosios teisės normos, reglamentuojančios panaudos teisinius santykius. Įstatymo analogijos taikymą nustato CK 1.8 straipsnio 1 dalis. Įstatymo analogija yra vienas iš teisės spragų užpildymo būdų ir reiškia, kad civilinės teisės normomis nereglamentuotiems civiliniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys teisės aktai. Įstatymo analogija galima esant tokioms sąlygoms: nėra teisės normos,  kuri reglamentuotų ginčo santykį; yra teisės norma, reglamentuojanti panašų santykį; yra toks teisės normų reguliuojamo ir nereguliuojamo santykio panašumas, kuris leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad analogijos taikymas yra pateisinamas, t.y. neprieštaraus santykio esmei ir pobūdžiui. Kasacinio teismo praktikoje pirmoji sąlyga aiškinama kaip pozityviosios teisės normos, papročio, teismo precedento ar šalių susitarimo, kuris reglamentuotų ginčo santykį, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus  teisėjų kolegijos  2004 m. kovo 22 d. nutartį civilinėje byloje P. Č. v. AB "Lietuvos dujos", bylos Nr. 3K-3-215/2004).

Minėta, šioje byloje Koncernas rekonstrukcijos darbus atliko jungtinės veiklos sutarties, sudarytos su Kauno kultūros rūmais, pagrindu;  šiuos santykius reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso keturiasdešimtasis skirsnis, jungtinės veiklos nutraukimo padariniai ir bendro turto likimas nutraukiant sutartį detaliai aptarti sutartyje; šių sutarties sąlygų nė viena iš šalių neginčijo. Dėl to kolegija konstatuoja, kad teisės spragos, kuri galėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją, nėra. Koncernas jungtinės veiklos sutartyje numatytomis galimybėmis pasidalyti bendrą turtą ir išspręsti kitus turtinius klausimus nepasinaudojo, todėl nagrinėjamu atveju kasatoriaus siūlomos įstatymo analogijos taikymas reikštų ne teisės spragos užpildymą, o būdą sukurti teisinį pagrindą tam, kad būtų galima reikalauti prievolės įvykdymo iš asmens, nedalyvavusio sutartiniuose santykiuose.

 

Dėl reikalavimo perleidimo teisėtumo

 

            Ieškovas reikalavimo teisę įgijo 1998 m. rugpjūčio 18 d. sutartimi (pakeista 1998 rugpjūčio 25 d.). Pakeitimo esmė – pakeistas skolininkas, į kurį perleidžiama reikalavimo teisė, vietoje Kauno kultūros rūmų nurodant Kauno miesto savivaldybę. Reikalavimo perleidimą tuo metu reglamentavo 1964 m. Civilinio kodekso dvidešimtasis skirsnis (238- 243 straipsniai).  CK 238 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe, o 239 straipsnio 1 dalyje – kad kreditorius, perleidęs reikalavimą kitam asmeniui, privalo perduoti jam dokumentus, patvirtinančius jo reikalavimo teisę. Kaip jau aptarta nutartyje, pirminio kreditoriaus- Koncerno perduoti, ieškovo į bylą pateikti ir teismo įvertinti dokumentai nepatvirtina Koncerno reikalavimo teisės Kauno miesto savivaldybei nei jungtinės veiklos, nei panaudos teisinių santykių, nei kokiu kitu pagrindu. Taigi, Koncernas ieškovui perleido reikalavimą, kurio pats neturėjo. Pagal CK 239 straipsnio 2 dalį už perduoto naujajam kreditoriui reikalavimo negaliojimą jam atsako pradinis kreditorius.

 

            Dėl kitų teisės aktų taikymo ginčo teisiniams santykiams

 

            Teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentu, kad ginčo santykiams netaikytinas Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymas, nes patalpų, kuriose Koncernas atliko rekonstrukciją, privatizavimas (Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymo prasme) tuo metu nebuvo vykdomas. Minėta, kad šios patalpos iš viso nebuvo perleistos Koncernui nei asmeninės, nei bendrosios dalinės nuosavybės teise. Dėl šios priežasties netaikytinos 1964 m.  CK 129 ir 95 straipsnių normos dėl valstybinės ir asmeninės nuosavybės teisinio režimo ir leistinų jo pasikeitimų.  

Ne pelno organizacijų (įmonių) (toks tuo metu buvo Kauno kultūros rūmų teisinis statusas) veiklą jungtinės veiklos sutarties sudarymo metu  reglamentavo Vyriausybės 1992 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 393 patvirtintos Ne pelno organizacijų (įmonių)  įstatų pagrindinės nuostatos. Jungtinės veiklos sutarties sudarymas šioms nuostatoms iš esmės neprieštaravo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad jungtinės veiklos sutarties sudarymas prieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms (Valstybės turto pirminio privatizavimo įstatymui ir 1964 m. Civilinio kodekso 129 ir 95 straipsniams) ir ex officio pripažino niekine jungtinės veiklos sutarties sąlygą, kuria Kauno kultūros rūmai įsipareigojo suteikti naudotis patalpas sutartyje nurodytai veiklai vykdyti. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiui spręsti taikė ne tik pirmiau nurodytas teisės normas, kurių nereikėjo taikyti, bet ir jungtinės veiklos bei reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir ginčą  išsprendė teisingai, konstatuotina, kad šios pažaidos nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą. 

 

 

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

 

Rengiantis bylos pagal kasatoriaus pateiktą skundą nagrinėjimui kasacine tvarka, buvo patirta išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu – 41,08 Lt (2010 m. balandžio 30 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinant kasacinio skundo, šios išlaidos iš kasatoriaus priteisiamos valstybei (CPK 88, 93, 96 straipsniai).

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 88, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

            Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

            Priteisti iš UAB „Dujų ūkio prekės“ (į. k. 135171250) valstybei 41,08 Lt (keturiasdešimt vieną litą, 8 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

            Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                Gražina Davidonienė

 

 

                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė

 

 

Vincas Verseckas