Civilinė byla Nr. 3K-3-455/2007
Procesinio sprendimo
kategorijos: 34.5; 49
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus ir Egidijaus Laužiko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. M. (S. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutarties
peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį
atsakovams J. M., V. Ch., Trakų rajono notarei Jūratei
Klepackienei ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl
paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų, dovanojimo sutarčių ir
nekilnojamojo daikto įregistravimo panaikinimo bei atsakovo J.
M. priešieškinį ieškovui S. M., atsakovams Trakų rajono
notarei J. Klepackienei, V. Ch., valstybės įmonei Registrų centrui dėl
pareiškimo, kuriuo atsisakyta nuo palikimo, ir paveldėjimo teisės liudijimo
dalies pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: K. M. (K. M.), J. S.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2005 m.
balandžio 14 d. kreipėsi su ieškiniu į Trakų rajono apylinkės teismą ir
ieškinio pareiškime nurodė, kad jo, atsakovo J. M. ir
trečiųjų asmenų K. M. bei J. S. motina
J. M. 1999 m. gruodžio 22 d. mirė. Ieškovas, kaip
testamentinis įpėdinis, paveldėjo 1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkio pastatų (duomenys
neskelbtini). Po motinos mirties jai Vilniaus apskrities viršininko 2004 m.
kovo 25 d. ir 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimais atkurtos nuosavybės teisės į
kitą turtą (0,8600 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 1,3800 ha
žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 0,3300 ha žemės sklypas(duomenys
neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini); 2,4200 ha miško, (duomenys
neskelbtini). Dėl šio turto paveldėjimo pagal įstatymą į Trakų rajono
notarę J. Klepackienę kreipėsi visi mirusiosios vaikai. Jiems atvykus pas
notarą, atsakovas J. M. atsisakė jam priklausančios 1/4 dalies
turto ieškovo naudai. Tai patvirtino notarė. Notaras 2004 m. gruodžio 23 d.
išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą Nr. 9064 dėl pirmiau nurodyto
turto, pagal kurį ieškovas paveldėjo 2/4 dalis, o tretieji asmenys K. M. ir J. S. po 1/4 dalį. Šį
paveldėjimo teisės liudijimą ieškovas įregistravo valstybės įmonėje Registrų
centre. Notaras 2005 m. vasario 11 d. raštu informavo ieškovą, kad, išduodama 2004
m. gruodžio 23 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą Nr. JK-9064, padarė
rašymo klaidą, nes ieškovui klaidingai liudijime nurodė 2/4 dalis paveldimo
turto. Tai turi būti ištaisyta į 1/4 dalį. Nuvykus ieškovui pas notarę, jam
buvo išduotas kitas paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimas ta pačia data
ir numeriu, bet jame įrašyta 1/4 dalis, paveldima ieškovo. Tą pačią dieną, t.
y. 2005 m. vasario 11–ąją, notaras išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimą Nr. JK-1094, pagal kurį ieškovas, atsakovas J. M. ir
tretieji asmenys lygiomis dalimis po 1/4 dalį paveldėjo 0,3300 ha ploto žemės
sklypą, 0,3200 ha ploto miško (duomenys neskelbtini). Atsakovas J. M. 2005 m. kovo 29 d. padovanojo atsakovei V. Ch. po 1/4 dalį
1,3800 ha, 0,8600 ha ir 1/4 dalį 0,3300 ha plotų žemės sklypų (duomenys
neskelbtini). Ieškovas mano, kad notarė, priėmusi jo brolio J.
M. atsisakymą, negalėjo pakeisti jam priklausančios turto dalies.
Ieškovas, remdamasis
CK 4.96 straipsnio 3 dalimi, 5.8 straipsniu, prašė teismo: 1) panaikinti 2004
m. gruodžio 23 d. ir 2005 m. vasario 11 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimus, išduotus J. M., pagal kurį jis paveldėjo 1/4
dalį turto; 2) panaikinti nuosavybės teisės registraciją J. M.
vardu; 3) panaikinti J. M. ir V. Ch. 2005 m. kovo 29 d.
sudarytą dovanojimo sutartį (reg. Nr. JK-2116), kuria V. Ch. padovanota 1/4
dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 4) panaikinti to paties
žemės sklypo nuosavybės teisės registraciją V. Ch. vardu; 5) panaikinti J. M. ir V. Ch. 2005 m. kovo 29 d. sudarytą dovanojimo
sutartį (reg. Nr. JK-2114), kuria V. Ch. padovanota 1/4 dalis žemės sklypo, (duomenys
neskelbtini).; 6) panaikinti to paties žemės sklypo nuosavybės teisės
registraciją V. Ch. vardu; 7) panaikinti J. M. ir V. Ch. 2005
m. kovo 29 d. sudarytą dovanojimo sutartį (reg. Nr. JK-2115), kuria V. Ch. padovanota
1/4 dalis žemės sklypo, (duomenys neskelbtini); 8) panaikinti to paties
žemės sklypo nuosavybės teisės registraciją V. Ch. vardu.
Atsakovas J. M. 2005 m. spalio 17 d. pateikė priešieškinį, kuriame
nurodė, kad visi įstatyminiai paveldėtojai 2004 m. gruodžio 23 d. atvyko pas notarą
dėl po motinos mirties atsiradusio turto paveldėjimo. Kadangi ieškovas prašė
atsisakyti savo dalies jo naudai, tai atsakovas J. M.,
būdamas išgėręs, nesuprato, ką daro, ir parašė pareiškimą, kuriuo ieškovo
naudai atsisakė 1/4 dalies. Kitą dieną, aptaręs su žmona, persigalvojo ir
nusprendė pakeisti savo valią, paveldėdamas jam priklausančią 1/4 dalį žemės. Dėl
to buvo išduotas kitas paveldėjimo teisės liudijimas, pagal kurį atsakovas J. M. paveldėjo 1/4 dalį žemės. Atsakovas jam priklausančią
žemės dalį (1/4 dalis 1,3800 ha, 0,8600 ha ir 0,3300 ha plotų žemės sklypų,
esančių (duomenys neskelbtini) 2005 m. kovo 29 d. padovanojo atsakovei
V. Ch. Atsakovas mano, kad jis, kaip savininkas, turėjo teisę disponuoti jam
priklausančiu turtu.
Atsakovas J. M., remdamasis CK 1.89 straipsniu, prašė teismo pripažinti
negaliojančiais: 1) jo 2004 m. gruodžio 23 d. pareiškimą Trakų rajono notarų
biuro notarei Jūratei Klepackienei (registro Nr. JK-9053), kuriuo jis atsisakė
nuo palikimo ieškovo naudai; 2) 2004 m. gruodžio 23 d. paveldėjimo pagal
įstatymą teisės liudijimo, įregistruoto notarinio registro Nr. JK-9064, dalį
dėl 1/4 dalies paveldimo turto, kurio J. M. atsisakė ieškovo
naudai.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Trakų rajono
apylinkės teismas 2006 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, o
atsakovo priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančiu atsakovo J. M. 2004 m. gruodžio 23 d. pareiškimą notarui (registro Nr.
JK-9053), kuriuo atsakovas ieškovo naudai atsisakė nuo palikimo, atsiradusio
1999 m. gruodžio 22 d. mirus motinai; pripažino negaliojančia 2004 m. gruodžio
23 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo (registro Nr. JK-9064) dalį
dėl 1/4 dalies paveldimo turto, kurio atsakovas J. M. atsisakė ieškovo naudai; priteisė atsakovui J. M. iš ieškovo 207,14 Lt žyminio mokesčio, 2000 Lt advokato
atstovavimo išlaidų, atsakovei V. Ch. – 1000 Lt advokato atstovavimo išlaidų,
valstybei – 83,75 Lt pašto išlaidų. Teismas sprendime nurodė, kad Vilniaus
apskrities viršininko administracijos sprendimais atkūrus nuosavybės teises J. M. į 2,42 ha ir 2,16 ha žemės, palikimas atsirado jos
vaikams, kaip įpėdiniams pagal įstatymą, kurie turtą paveldėjo lygiomis dalimis,
nes į mirusiosios 1991 m. liepos 25 d. testamentą nebuvo įtraukta nurodytų
žemės sklypų (1964 m. CK 568 straipsnis, 573 straipsnio 1 dalis, CK 5.1
straipsnio 1 dalis, 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Vadovaudamasis 2000 m.
liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo įsigaliojimo ir įgyvendinimo
įstatymo 38 straipsnio 1 dalimi, teismas taikė 1964 m. CK normas. Jis padarė
išvadą, kad atsakovo J. M. 2004 m. gruodžio 23 d. notarui
pateiktas atsisakymas nuo palikimo negali būti pripažintas negaliojančiu kaip
sandoris, sudarytas savo veiksmų reikšmės negalinčio suprasti asmens, taip pat
kitais sandorių negaliojimo pagrindais, nes atsakovas nepripažintas neveiksniu,
jam neapribotas veiksnumas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, be to,
notarė ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys teisme parodė, kad atsakovas buvo
blaivus (CK 1.84–1.85 straipsniai). Teismas nurodė, kad atsakovas J. M. palikimo atsisakė praėjus įstatyme nustatytam šešių
mėnesių terminui, todėl padarė išvadą, kad toks atsisakymas nuo palikimo, atliktas
pažeidus 1964 m. CK 591 straipsnį, yra niekinis sandoris (CK 1.80 straipsnio 1
dalis). Kadangi negalioja atsisakymas nuo palikimo, tai teismas pripažino
negaliojančia notaro 2004 m. gruodžio 23 d. išduoto paveldėjimo pagal įstatymą
teisės liudijimo, pagal kurį ieškovas paveldi 2/4 dalis žemės sklypų, dalį dėl
1/4 dalies. Nors atsakovas J. M. pareiškimą apie palikimo
priėmimą parašė tik 2004 m. gruodžio 31 d., bet 2004 m. gruodžio 23 d. pats
ieškovas pareiškimu notarui neprieštaravo tam, kad jo broliai ir sesuo,
praleidę įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, būtų įtraukti į įpėdinių
sąrašą ir kad jiems būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas. Dėl to teismas
padarė išvadą, kad notarė pagrįstai išdavė kitus (2004 m. gruodžio 23 d. ir
2005 m. vasario 11 d.) paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimus,
nustatydama visiems įpėdiniams lygias paveldimo turto dalis. Atsižvelgdamas į
tai, teismas nurodė, kad nėra pagrindo naikinti 2005 m. kovo 29 d. dovanojimo
sutarčių, nes, būdamas 1/4 dalies žemės sklypų (0,86 ha žemės sklypas, (duomenys
neskelbtini); 1,38 ha žemės sklypas, (duomenys neskelbtini); 0,33 ha
žemės sklypas, (duomenys neskelbtini) savininku, atsakovas J. M. turėjo teisę padovanoti jam priklausančią turto dalį (CK
4.37 straipsnis). Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas dėl 1/4 dalies žemės
sklypų teisinės registracijos atsakovo J. M., vėliau atsakovės
V. Ch. vardu yra išvestinis, todėl taip pat netenkintinas.
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. balandžio 4 d.
nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Trakų rajono apylinkės teismo 2006
m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad iš
dalies sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo J. M. pareiškimas dėl atsisakymo nuo palikimo negalioja, nes
prieštarauja 1964 m. CK 591 straipsniui. Apeliacinės instancijos teismas padarė
išvadą, kad po testatorės mirties visi jos įstatyminiai įpėdiniai (vaikai J.,
K., S. M. ir J. S.) nepraleido
termino palikimui priimti ir lygiomis dalimis paveldėjo turtinę teisę į
grąžintiną žemę (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 578 straipsnis). Teismas
nurodė, kad kiti įpėdiniai, išskyrus ieškovą, palikimą įgijo pradėdami
faktiškai jį valdyti. Teismo nuomone, šį faktą patvirtina tokie bylos duomenys:
visi įpėdiniai neatsisakė turtinių teisių ir siekė jas įgyvendinti (ieškovas
tvarkė žemės grąžinimo klausimus brolių ir sesers pavedimu, jie buvo davę
ieškovui pinigų tokiems veiksmams atlikti). Dėl to apeliacinės instancijos
teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įpėdiniai,
išskyrus ieškovą, praleido terminą palikimui priimti ir vėliau galėjo palikimą
priimti tik ieškovo sutikimu (1964 m. CK 587 straipsnio 2, 3 dalys, 588
straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovo J. M. atsisakymas nuo palikimo negalioja, nes jis prieš tai
buvo priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, o priėmus palikimą,
atsisakyti nuo jo negalima (1964 m. CK 591, 592 straipsniai). Dėl to teismas
nesutiko su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, kad atsisakyti nuo palikimo
galima tik per įstatyme nustatytą terminą. Teismas taip pat nurodė, kad notaras
negalėjo atitaisyti klaidos, išduodamas kitą paveldėjimo teisės liudijimą, nes
atsakovo J. M. atsisakymas nuo palikimo jau buvo sukėlęs
teisinių pasekmių kitiems asmenims. Teismas pripažino, kad ginčijamos
dovanojimo sutartys buvo sudarytos sąžiningai.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai, nurodymas apie
prisidėjimą
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Trakų rajono
apylinkės teismo 2006 m. gegužės 5 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinant. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 587 straipsnio 2
dalį, nes padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovas J. M. priėmė
palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, nepraleidęs 6 mėnesių po motinos
mirties termino palikimui priimti. Kasatorius nurodė, kad teismas įrodymu,
patvirtinančiu faktinį palikimo valdymą, pripažino tai, jog J.
M. davė 1000 Lt ieškovui išlaidoms, susijusioms su mirusios motinos
nuosavybės teisės atkūrimo dokumentų rengimu. Pinigai buvo sumokėti tik 2005 m.
vasario 11 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo atsakovo J. M. atsisakymo nuo palikimo, todėl, kasatoriaus nuomone,
apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis pinigų sumokėjimo aplinkybe ir
nustatyti palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai jį valdyti, fakto.
2.
Vilniaus apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587
straipsnio 2 dalį taip pat dėl to, kad, pripažindamas, jog atsakovas J. M. laiku priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti,
rėmėsi kitų įpėdinių veiksmais. Kasatorius mano, kad tik pats norintis priimti
palikimą asmuo gali atlikti veiksmus, kurie patvirtintų faktinį palikimo
valdymą.
3.
Net ir neteisingai pripažinęs, kad atsakovas J. M. priėmė
palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, apeliacinės instancijos teismas
pažeidė 1964 m. CK 591 straipsnio 4 dalį, nes nepagrįstai konstatavo, jog
atsakovas J. M., priėmęs palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti,
po to negalėjo atsisakyti nuo palikimo. Kasatorius nurodė, kad pagal 1964 m. CK
591 straipsnio 4 dalį neleidžiama atsisakyti nuo palikimo, jeigu įpėdinis
padavė palikimo vietos atsiradimo vietos notarų biurui pareiškimą apie palikimo
priėmimą arba prašo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.
4.
Bylą nagrinėję teismai skirtingai aiškino ir taikė 1964 m. CK 587, 588,
591 straipsnius, nes pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovo J. M. atsisakymas nuo palikimo negalioja, nes paduotas notarų
biurui praleidus įstatyme nustatytą terminą. Pirmosios instancijos teismas taip
pat konstatavo, kad nors atsakovas J. M. praleido terminą
palikimui priimti, bet pagal CK 588 straipsnio 1 dalį galėjo jį priimti po
termino, nes su tuo sutiko laiku palikimą priėmęs įpėdinis (ieškovas).
Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad visi įstatyminiai įpėdiniai
nepraleido termino palikimui priimti ir aktyviais veiksmais siekė priimti
palikimą.
Trečiojo asmens K. M. procesinių teisių perėmėjos G. M.,
A. M. ir trečiasis asmuo J. S. pateikė
prisidėjimą prie kasacinio skundo.
Atsiliepime
į kasacinį skundą atsakovai J. M. ir V. Ch. prašo kasacinį
skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime
nurodoma, kad visiems įpėdiniams palikimas atsirado 1999 m. gruodžio 22 d.
mirus jų motinai ir kad visą motinos turtą jie paveldėjo lygiomis dalimis. Be
to, atsakovai pažymėjo, kad S. M. sutiko, kad jo broliai
ir sesuo būtų įtraukti į įpėdinių sąrašą. Atsakovų nuomone, byloje nustatyta,
kad notarė, išduodama 2004 m. gruodžio 23 d. paveldėjimo teisės liudijimą,
pagal kurį ieškovas paveldėjo 2/4 dalis turto, padarė klaidą, nes visi keturi
įpėdiniai buvo pas notarą ir sutiko, kad būtų ištaisyta klaida, ieškovui
priskiriant tik 1/4 dalį. Taip pat teismai padarė pagrįstą išvadą, kad
dovanojimo sutartys yra galiojančios, nes ieškovas nenuginčijo jų ir atsakovui J. M. išduoto paveldėjimo teisės liudijimo. Atsiliepime
nurodoma, kad pats ieškovas pripažino, kad dviejų brolių ir sesers pavedimu
tvarkė motinės nuosavybės teisių atkūrimo reikalus. Atsakovų manymu, ieškovas
kasaciniame skunde iškėlė naują aplinkybę, kad atsakovas J. M.
ieškovui 1000 Lt sumokėjo 2005 m. vasario 11 d. ir kad tai nepatvirtina
palikimo priėmimo fakto. Dėl to, atsakovų nuomone, šis kasacinio skundo
argumentas negali būti nagrinėjamas kasaciniame teisme.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų
nustatytos aplinkybės
Bylą
nagrinėję teismai nustatė, kad 1999 m. gruodžio 22 d. mirė ieškovo, atsakovo J. M. ir trečiųjų asmenų K. M. bei J. S. motina. Ieškovas 2000 m. gegužės 31 d. pateikė notarui
pareiškimą dėl motinos turto paveldėjimo pagal testamentą. Notaras 2001 m.
spalio 3 d. išdavė ieškovui paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, pagal
kurį ieškovas paveldėjo motinai priklausiusią 1/2 dalį gyvenamojo namo ir kiemo
statinių (duomenys neskelbtini). Kiti įpėdiniai nesikreipė į notarą dėl
palikimo priėmimo. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. kovo
25 d. ir 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimais mirusiai motinai atkurtos nuosavybės
teisės į 2,42 ha ir 2,16 ha ploto žemės. Tretieji asmenys K.
M. ir J. S. 2004 m. gruodžio 23 d. pateikė notarui
pareiškimą, kuriuo prašė notaro išduoti paveldėjimo pagal įstatymą teisės
liudijimus. Ieškovas tą pačią dieną neprieštaravo, kad jo broliai J. M. ir K. M. bei sesuo J. S. būtų įtraukti į įpėdinių sąrašą ir kad jiems būtų
išduoti paveldėjimo teisės liudijimai. Atsakovas J. M. tą
pačią dieną pareiškimu atsisakė nuo palikimo ieškovo naudai. Notarė J. Klepackienė
patvirtino šį atsisakymą. Vėliau atsakovas J. M. persigalvojo
ir 2004 m. gruodžio 31 d. notarui pateikė pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Visiems įpėdiniams sutinkant, notaras ištaisė klaidą paveldėjimo teisės
liudijime, nustatydamas visiems įpėdiniams lygias paveldimo turto dalis.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje
byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palikimo priėmimą
ir atisakymą nuo palikimo, aiškinimo ir taikymo klausimai (1964 m. CK 587, 588,
591 straipsniai). Tai yra teisės klausimai, todėl teisėjų kolegija dėl jų
pasisako.
Teisėjų
kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai kvalifikavo civilinius
teisinius santykius, dėl kurių nagrinėjamoje byloje kilo ginčas. Šį teiginį
teisėjų kolegija grindžia tokiais motyvais.
2000 m. CK
penktosios knygos normos paveldėjimo santykiams taikomos tada, kai palikimas
atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui (Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnio 1 dalis). 2000 m. CK
įsigaliojo nuo 2001 m. liepos 1 d. (Civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis). Palikimo atsiradimo laikas
yra palikėjo mirties momentas (2000 m. CK 5.3 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK
596 straipsnio 1 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 1999 m. gruodžio
22 d. mirė ginčijamo turto palikėja J. M.. Taigi pirmosios
instancijos teismas padarė pirmiau nurodytas teisės normas atitinkančią išvadą,
kad palikėjos J. M. palikimas atsirado iki 2000 m. CK
įsigaliojimo, todėl šalių paveldėjimo santykiams taikomas 1964 m. CK.
Teisėjų
kolegija nurodo, kad bylos šalių ginčui teisingai išspręsti žemesniųjų
instancijų teismai pirmiausia privalėjo nustatyti J. M. palikimo
masę, t. y. koks turtas liko po jos mirties. Apeliacinės instancijos teismas
tai padarė teisingai dėl tokių priežasčių.
1964 m. CK
nebuvo nustatyta palikimo sąvokos. Vis dėlto iš 1964 m. CK 575 straipsnio 1
dalies galima daryti išvadą, kad palikimas – tai palikėjo (mirusio fizinio
asmens) turtas. Pažymėtina, kad jeigu asmuo, nustatytu laiku padavęs prašymą atkurti
nuosavybės teises, yra miręs, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir
perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio
2 dalis (1999 m. birželio 2 d. redakcija). Dėl to palikimas taip pat yra
turtinė teisė įgyti nekilnojamąjį turtą, į kurį palikėjui atkurtos nuosavybės
teisės. Iš bylos duomenų matyti, kad palikėja J. M. 1991
m. liepos 25 d. testamentu paliko 1/2 dalį gyvenamojo namo ir ūkinius pastatus (duomenys
neskelbtini). Be to, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m.
kovo 25 d. sprendimu ir 2004 m. lapkričio 9 d. sprendimu jai atkurtos
nuosavybės teisės grąžinant natūra 2,42 ha ploto žemės sklypą (duomenys
neskelbtini), ir ekvivalentine natūra tris 1,38 ha, 0,33 ha bei 0,86 ha plotų
žemės sklypus (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 26; T. 2, b. l. 37,
38). Palikėjai po mirties atkurtos nuosavybės teisės. Dėl to, remdamasi byloje
žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro
išvadą, kad J. M. palikimo masę jo atsiradimo metu sudarė
pirmiau nurodytas turtas, taip pat ir turtinė teisė atkurti nuosavybės teises. Apeliacinės
instancijos teismas padarė tokią pat išvadą. Teisėjų kolegija neturi teisinio
pagrindo su ja nesutikti, bet nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada,
kad turtinė teisė atkurti nuosavybės teises, kaip palikėjos J.
M. palikimo dalis, atsirado ne jos mirties momentu, bet Vilniaus apskrities
viršininko administracijos sprendimais atkūrus nuosavybės teises. Teisėjų
kolegija nurodo, kad, tik nustatęs paveldimo turto masę, pirmosios instancijos
teismas galėjo spręsti palikimo priėmimo klausimą. Taigi, nenustatęs paveldimo
turto masės, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė
palikimo priėmimą reglamentuojančias 1964 m. CK normas.
Nagrinėjamoje
byloje svarbus yra palikimo įgijimo klausimas, t. y. kokie įpėdiniai įgijo
palikimą. Šiuo klausimu bylą nagrinėję teismai padarė skirtingas išvadas, su
kuriomis teisėjų kolegija nesutinka dėl tokių argumentų.
J. M. palikimo atsiradimo momentu įstatyme buvo nustatyta,
kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti (1964 m. CK 587 straipsnio 1
dalis). Taip pat įstatyme buvo įtvirtinta, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai
jis faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė notarui pareiškimą
apie palikimo priėmimą (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Palikimas turėjo
būti priimamas per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (1964 m. CK
587 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2000 m.
gegužės 31 d. pateikė notarui pareiškimą apie motinos palikimo priėmimą. Kiti
įstatyminiai įpėdiniai tretieji asmenys K. M. ir J. S. 2004 m. gruodžio 23 d. pateikė notarui pareiškimą apie
palikimo priėmimą, atsakovas J. M. – pareiškimą apie atsakymą
nuo palikimo. Tačiau atsakovas J. M. 2004 m. gruodžio 31
d. notarui pateikė kitą pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šešių mėnesių
terminas 1999 m. gruodžio 22 d. atsiradusiam palikėjos J. M. palikimui
priimti suėjo 2000 m. birželio 22 d. (1964 m. CK 587 straipsnio 3 dalis). Taigi
pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tik ieškovas notarui
pateikė pareiškimą apie palikimo priėmimą nepraleidęs įstatyme nustatyto
termino palikimui priimti. Kiti įpėdiniai (atsakovas ir tretieji asmenys) per
nurodytą terminą nepateikė notarui pareiškimų apie palikimo priėmimą, todėl
laikoma, kad jie nepriėmė palikimo (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalis). Dėl to,
atsižvelgdama į tai, kad nebuvo leidžiama palikimo priimti iš dalies arba su
sąlyga ar išlygomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik ieškovas įgijo visą palikimą,
taip pat ir turtinę teisę ateityje įgyti išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį
palikėjai turėjo būti atkurtos nuosavybės teises (1964 m. CK 587 straipsnio 1
dalis). Nagrinėjamoje byloje neturi reikšmės tai, kad 1991 m. liepos 5 d.
testamentu ieškovui palikta tik dalis turto, t. y. nepalikta turinės teisės
įgyti atkurtinas nuosavybės teisės, nes ją ieškovas paveldėjo ne kaip
testamentinis, bet kaip vienintelis laiku notarui pateikęs prašymą įstatyminis
įpėdinis.
Dėl šių
priežasčių teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priėjo
prie pagrįstos išvados, jog atsakovas J. M. pareiškimą
apie atsisakymą nuo palikimo, taip pat atsakovas ir tretieji asmenys pareiškimus
apie palikimo priėmimą notarui pateikė praleidę terminą palikimui priimti. Tačiau
teisėjų kolegija konstatuoja, kad Trakų rajono apylinkės teismas netinkamai
aiškino ir taikė 1964 m. CK 588 straipsnį, kuriame reglamentuotas termino
palikimui priimti pratęsimas. Nurodytas teisės normos tikslas yra apginti
terminą palikimui priimti praleidusių įpėdinių interesus, jeigu jie negalėjo
priimti palikimo laiku dėl svarbių priežasčių. Šioje teisės normoje teismo
diskrecijai priskirta teisė vertinti nurodyto termino praleidimo priežasčių
reikšmę ir jas pripažinti svarbiomis. Taigi tik svarbiomis teismo pripažintos
termino palikimui priimti priežastys yra legitimus pagrindas tokiam terminui
pratęsti. Dėl to iš esmės 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalies formuluotė
reiškia, kad jeigu įpėdinis praleido terminą palikimui priimti, tai dėl svarbių
praleidimo priežasčių teismas gali pratęsti tokį terminą. Kita vertus,
praleidęs terminą palikimui priimti, įpėdinis gali priimti palikimą
nesikreipdamas į teismą, jeigu kiti palikimą priėmę įpėdiniai su tuo sutinka
(1964 m. CK 588 straipsnis). Vis dėlto netgi tada, kai įpėdiniai, nesikreipdami
į teismą, susitarė priimti palikimą, tam, kad būtų įgyvendinti teisingumo, protingumo
ir sąžiningumo principai, taip pat termino palikimui priimti bei jo pratęsimo
institutų tikslai, byloje kilus ginčui dėl palikimo priėmimo ir jo termino
praleidimo, teismas turi patikrinti praleidimo priežastis ir nustatyti jų
svarbą. Bylą nagrinėję teismai nenustatė, kad atsakovas J. M. ir
tretieji asmenys terminą palikimui priimti praleido dėl svarbių priežasčių. To,
kad palikimo atsiradimo momentu jų motinai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į
išlikusį nekilnojamąjį turtą, taip pat nebūtų galima pripažinti svarbia termino
palikimui priimti praleidimo priežastimi. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija
konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pagal 1964 m. CK 588 straipsnio 1 dalį
negalima pripažinti, kad praleidę terminą palikimui priimti atsakovas J. M. ir tretieji asmenys priėmė palikimą ieškovo sutikimu.
Priešingai kvalifikavęs ginčo šalių civilinius teisinius santykius, pirmosios
instancijos teismas netinkamai taikė 1964 m. CK 588 straipsnį.
Apeliacinės
instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas J. M. ir
tretieji asmenys priėmė motinos palikimą pradėję jį faktiškai valdyti. Teisėjų
kolegija nurodo, kad ši Vilniaus apygardos teismo išvada yra teisiškai
nepagrįsta. Pripažindamas, kad palikimas buvo priimtas pradėjus faktiškai jį
valdyti, teismas nustatė juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliacinės
instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad palikimo priėmimo faktas turi būti
nustatomas tik teismui išnagrinėjus bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto
nustatymo ypatingosios teisenos tvarka, įtvirtinta CPK V dalies XXVI skyriuje
(CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimo faktas teismo tvarka
nustatomas, kai įpėdinis nėra ir nebuvo padavęs palikimo atsiradimo vietos
notarui pareiškimo dėl palikimo priėmimo ar nesikreipė į teismą dėl turto
aprašo sudarymo, bet faktiškai savo atliktais veiksmais jį priėmė (CK 5.50,
5.51 straipsniai). Pagal 1964 m. CK 587 straipsnį, kilus ginčui dėl palikimo
priėmimo fakto, įpėdinis, kuris nėra raštu išreiškęs savo valios palikimui
priimti, turi įrodyti, kad jis palikimą priėmė per šešis mėnesius nuo palikimo
atsiradimo dienos pradėjęs faktiškai valdyti paveldėtą turtą. Šią išvadą
patvirtina kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje J. B. v. B. M.,
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, byla Nr. 3K-3-1005/2002). Teisėjų
kolegija nurodo, kad notaras gali išduoti paveldėjimo teisės liudiją įpėdiniui
tik tada, kai šis jam pateikia teismo sprendimą, kuriame nustatytas juridinę
reikšmę turintis faktas, t. y. jog pareiškėjas priėmė palikimą pradėdamas
faktiškai jį valdyti per terminą palikimui priimti. Nagrinėjamoje byloje nėra
tokio teismo sprendimo, jo pagrindu notaras nė vienam įpėdiniui neišdavė
paveldėjimo teisės liudijimo. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad
apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisės vertinti ginčo šalių veiksmų ir
nustatinėti paveldėto turto faktinio valdymo aplinkybės. Be to, kasaciniame
skunde pagrįstai nurodoma, kad, nustatydamas, jog atsakovas J.
M. priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, Vilniaus apygardos
teismas turėjo vertinti tik šio įpėdinio, bet ne kitų veiksmus. Taip pat
teismas negalėjo remtis atsakovo J. M. pinigų už
nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus sumokėjimo ieškovui faktu, nes pinigai
sumokėti 2005 m. vasario 11 d., t. y. po to, kai buvo išduoti byloje ginčijami
paveldėjimo teisės liudijimai, bet ne per šešis mėnesius nuo palikimo
atsiradimo dienos.
Teisėjų
kolegija nurodo, kad paveldėjimas yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo
pagrindų (CK 4.47 straipsnio 2 punktas). Mirusio fizinio asmens turtinėms
teisėms, pareigoms ir kai kurioms asmeninėms neturtinėms teisėms perėjus jo
įpėdiniams, šie įgyja paveldėto turto nuosavybės teisę. Dėl to, įgijęs
palikimą, ieškovas nustojo būti paveldėjimo teisinių santykių dalyviu ir tapo
daiktinių teisinių santykių, pagrįstų nuosavybės teise, subjektu. Nuosavybės
teisė yra absoliuti, jos pagrindu ieškovas, kaip paveldėtų daiktų savininkas,
nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, galėjo savo nuožiūra
valdyti, naudoti įgytus nuosavybės teisės objektus ir jais disponuoti (CK 4.37
straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas 2004 m. gruodžio 23
d. neprieštaravo, kad jo broliai ir sesuo, praleidę terminą palikimui priimti,
būtų įtraukti į motinos turto įpėdinių sąrašą ir kad jiems būtų išduoti
paveldėjimo teisės liudijimai. Tą pačią dieną atsakovas atsisakė nuo palikimo
ieškovo naudai, bet 2004 m. gruodžio 31 d. pateikė pareiškimą dėl priėmimo
palikimo. Ieškovas ir šį kartą sutiko, kad brolis (atsakovas J.
M.) įgytų 1/4 dalį turto, į kurį mirusiai motinai atkurtos nuosavybės
teisės. Tai patvirtino šalys teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą pirmosios
instancijos teisme (T. 2, b. l. 50, 51). Iš šių teismų nustatytų aplinkybių
matyti, kad tokiais veiksmais iš esmės ieškovas neatlygintinai perdavė
ginčijamą turtą atsakovui J. M.. Tai atitinka dovanojimo
teisinių santykių esmę, nes ieškovas atliko dovanotojo veiksmus (o tai yra dovanojimo
sutarties dalykas), atsakovas J. M. tapo apdovanotoju, t.
y. ieškovas ir atsakovas yra dovanojimo sutarties šalys. Be to, ginčijamas
turtas atitinka dovanojimo sutarties objektą (CK 6.465 straipsnio 1 dalis, 6.470,
6.471, 6.473 straipsniai). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija
konstatuoja, kad žemesniųjų instancijų teismai neteisingai kvalifikavo ginčo
šalių teisinius santykius, kaip paveldėjimo, nes ieškovą, disponavimo ginčijamu
turtu teisę įgyvendinusį, ir atsakovą J. M. siejo
dovanojimo teisniai santykiai. Kita vertus, netinkamas ginčo šalių santykių
kvalifikavimas sukėlė tokių pat teisinių pasekmių, kokios būtų kilusios
pritaikius dovanojimo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės
normas. Šalių sudaryta dovanojimo sutartis yra besąlyginė, taip pat
nagrinėjamoje byloje nėra pagrindų dovanojimui panaikinti, todėl ieškovas
neturi teisės vienašaliu sprendimu atsiimti atsakovui J. M. dovanoto
turto (CK 6.465 straipsnio 3 dalis, 6.47 straipsnio 2 dalis, 6.472 straipsnis).
Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų sprendimas ir
nutartis paliktini galioti, bet remiantis kitais motyvais, kurie išdėstyti
šioje nutartyje.
Remdamasi
tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo panaikinti pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties kasaciniame skunde
nurodytais argumentais, todėl ieškovo skundas yra atmetamas.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Vilniaus apygardos
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 4 d. nutartį
palikti nepakeistą.
Ši
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja
nuo priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Zigmas Levickis
|
|
|
Gintaras Kryževičius
|
|
|
Egidijus Laužikas
|